Žodis “ demokratija “, kaip nė vienas kitas žodis pasaulyje, yra sukėlęs daugybę aistrų, ginčų, įvairiausių interpratacijų. Jam suteikiama daug skirtingų prasmių ir apibrįžimų, pagal Halį Kochą ( Hal Koch, 1905 – 1963 ) demokratija tai:Demokratijos negalima įsprausti į formulę. Ji nėra tik sistema arba tik doktrina. Demokratija – tai gyvenimo būdas, kuris čia pasitraukiamas, čia sugrįžtamas, išsirutuliojo Vakarų Europoje per daugelį šimtmečių. Demokratija nėra uždara ir baigta, todėl nuolat diskutuojama dėl jos esmės.Demokratija – ne pergalė, bet niekada nesibaigianti kova.Demokratija ne visam laikui pasiektas rezultatas, bet uždavinys, kurį kiekvienai kartai reikia spręsti iš naujo.Demokratija – tai problema, iškylanti kiekvienam žmogui, gyvenančiam kartu su kitais žmonėmis.Demokratija – tai tam tikra mąstysena, tam tikra gyvenimo elgsena, kurią supranti tik tada, jei pats taip gyveni : šeimoje ir su kaimynais, valstybėje ir pasaulyje.Demokratija niekada negali būti saugi, nes ji nėra sistema, kurią reikia įgyvendinti.Demokratijos suklestėjimas ar žlugimas nedaug priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, nes ji yra žmonių valia, žmonių gyvenimo būdas, kurį reikia išsiugdyti. Todėl ugdimad ir ugdimas yra demokratijos šerdis.Demokratijos idėja vystėsi keletą tūkstantmečių ir yra kilusi iš įvairių šaltinių. Jos samprata ilgainiui kito : Periklio ( apie 500 – 429 m. pr. Kr. ) laikų atįniečio demokratijos supratimas labai skiriasi nuo šiandieninio supratimo. Šiais laikais demokratija suprantama kaip politinių institucijų sistema; tam tikra teisių visuma; socialinė ir ekonominė santvarka; sistema, užtikrinanti tam tikrus siekiamus rezultatus; kolektyvinių sprendimų priėmimo procesas.Demokratija – valdymo forma, pagrįsta visų žmonių dalyvavimu ir daugumos valia priimant sprendimus.Beveik iki XIX a. demokratijos terminas buvo vartojamas tik tam tikrai politinei sistemai apibūdinti, valstybės valdymo formai nustatyti. Tai politinė sistema, kurioje valstybinė valdžia išrenkama balsų dauguma.Tokia sistema turi užtikrinti galimybę pakeisti valdžią rinkimų būdu. Taip skatinama laisva konkurencija tarp politinių partijų, kurios gali siūlyti alternatyvias valstybės valdymo programas. Partijos gali itikinti rinkėjus. Jog būtina keisti esamą valdžią nauja.Sistemos, kai viešoji valdžia sudaroma rinkimų būdu, t.y. piliečių valia ir užtikrinanti vienodą kiekvieno balso vertę, gali būti pavadintos demokratijomis.Demokratijos, kaip politinės sistemos, veiksmingumą užtikrina : laisvė kurti organizacijas ir į jas stoti; saviraiškos laisvė; balsavimo teisė; teisė būti išrinktam į valstybines įstaigas; politinių lyderių teisė konkuruoti dėl rinkėjų paramos; alternatyvūs informacijos šaltiniai; laisvi ir teisingi rinkimai; valstybės valdymo institucijos.
Socialinių ir valstybinių institucijų demokratinės sąveikos mechanizmo formavimasis.Istorija rodo, kad nuolat buvo ieškota būdų, kaip kartu gyvenantiems žmonėms organicuoti, tvarkyti bendrą gyvenimą, kad kuo labiau būtų patenkinti kiekvieno poreikiai, kuo lengviau įgyvendinanti idealai ir interesai, kuo geriau palaikomi draugiški santykiai su gretimomis valstybėmis.Nuo senovės laikų būta žmonių, mąstančių apie politinę sistemą, kurios nariai laikytų vienas kitą politiškai lygiais, turinčiais vienodas galimybes naudotis savo sugebėjimais, ištekliais ir institutais, reikalingais tam, kad žmonės galėtų valdyti patys.Anglijos monarchai rūpinosi gimimo, mirties, gyventojų skaičiaus, skolų, mokesčių dokumentų tvarkymu. To neįmanoma būtų buvę atlikti be efektyvaus centrinės ir vietos valdžios bendradarbiavimo. Kadangi toks dokumentų rinkimas buvo įprastas ir nuolatinis, ilgainiui susiformavo vietos valdžios dariniai. Monarchas ( gr. monarchos < monos – vienas + archos – vadovas ) – valstybės vadovas, valdžią įgyjantis sosto paveldėjimo tvarka. Monarchija ( gr. monarchia – vienvaldystė ) – valstybės valdymo forma, kai aukščiausioji valdžia priklauso monarchui. Vietiniai grafysčių valdytojai informuodavo apie įstatymų pažeidimus, vengimą mokėti mokesčius, apie išsisukinėjimą nuo karo tarybos. Didikai savo ruoštu teikdami informaciją tikėjosi sužinoti apie rengiamus pakeitimus valstybės politikoje. 1215 m. priimta Didžioji Laisvių Chartijos ( Magna Carta ). Joje buvo apribota karaliaus, kaip absoliutaus valdovo, valdžia, reikalauta daugiau teisių laisviems žmonėms. Buvo sukurta Didžioji Taryba, tiesioginis Anglijos Parlamento prototipas ir kur pirmoji demokratinė institucija nuo Atėnų laikų.riteriai ir didikai nors oficialiai ir nebuvo Didžiosios Tarybos nariais, teikdavo naudingų patarimų. Ilgainiui susiformavo Bendruomenių Rūmai ir Lordų rūmai – pirmosios atstovaujamosios institucijos, demokratinės politinės sistemos pirmtakai. Įtampa tarp Parlamento ( terminas pirmąkart buvo pavartotas XIII a. ) ir karaliaus valdžios buvo didelė ir neatslūgo iki pat XVIII a. pabaigos.
Parlamentas ( pranc. parlament< parler – kalbėti ) – įstatymų leidžiamasis ir svarbiausias tautos atstovavimo organas.Tuomet parlamentas kartu su pasikviestu sosto įpėdiniu Viljamu pereiškė, kad parlamento valdžia yra lygi karaliaus valdžiai. Karaliaus ministrai pradėjo susitikinėti be karaliaus ar jo atstovų. Taip pamažu nutolo nuo karaliaus ir XVIII a. buvo žinoma kaip Kabinetas. Kadangi kabinetas buvo sudarytas iš karaliaus ministrų, tai prisiėmęs atsakomybę šaukti susirinkimus, buvo pavadintas ministru pirmininku.1679 m. buvo priimtas Habeas corpus statutas, kaip asmens apsaugos nuo valstybės pareigūnų savivalės garantas. Jame buvo teigiama, kad tik teisme galima nustatyti, ar žmogus kaltas, ar ne. ši nuostata vėliau buvo užfiksuota daugelio demokratinių valstybių konstitucijose kaip neatimama žmogaus teisė.Individuali laisvė, pagrindinės politinės teisės ir “ valdymo pagal įstatymą } taisyklė yra pagrindinė demokratijos garantija.Kadangi pagrindinės demokratijos vertybės yra žmogaus teisės ir laisvės, todėl visa tolimesnė atstovaujamosios demokratijos raida yra neatsiejama nuo kovos už žmogaus teises.XX a. pirmoje puseje priklausomai nuo vartojamo kriterijus išryškėjo trys požiūriai į demokratiją:1) pagal valdžios šaltinio kriterijų demokratija yra liaudies valdžia; 2) pagal valdžios tikslų kriterijų demokratija yra valdžia, veikianti įmonių labui ir jų vardu;3) pagal vyriausybes formavimo procedūrų kriterijų demokratija yra sistema, užtikrinanti piliečių įtaką, sudarant valdžios organus.Pakankamai akivaizdu, kad pirmieji du kriterijai yra labai migloti, gali būti traktuojami įvairiai ir palieka daug vietos politinei demagogijai. Be abejo, svarbi režimo charakteristika yra idealai, morales ir humanitariniai klausimai. Hobbes tokiu idealu skaitė pilietinę taiką, Rousseau – valdžios legitimumo įtvirtinimą, komunistai – beklasinės visuomenės sukūrimą. Vienas ar kitas šių aspektų buvo atskirų mąstytojų (pav. Platono, Aristotelio, Montežuieu) naudotas, sudarant valstybių tipologijas. Jeigu “liaudies valdžia” (demos+kratos) reiškia, kad visi piliečiai betarpiškai dalyvauja valdyme (t.y. priimant sprendimusViena iš demokratijos interpretacijų, vyravusi dar Graikijos poliuose, teigia demokratija pirmiausia yra dalyvavimas valdyme: piliečiai susirenka, svarsto aktualius klausimus, priima ir vykdo sprendimus. Tai yra vadinama dalyvaujamąja arba tiesiogine demokratija. Akivaizdu, kad eilinių piliečių galimybės betarpiškai ir pastoviai dalyvauti valdyme geriausiu atveju apsiriboja vietiniu lygiu, pav., kai susirinkę keliasšimt piliečių sprendžia kaimo ar mažos gyvenvietės problemas. Bet koks susirinkimas, kuriame dalyvauja didesnis skaičius žmonių, negali sudaryti galimybes kiekvienam aktyviai dalyvauti diskusijoje, o tuo labiau tai neįmanoma šalies mastu. Vienintele išeitis yra patikėti sprendimų priemimą išrinktiems atstovams, kitaip tariant deleguoti įgaliojimus. Tada politinės bendrijos dydis gali būti neapribotas, nes atskiros gyventojų grupės, suskirstytos teritoriniu ar kokiu nors kitu principu, išrenka savo atstovus ir įgalioja juos išreikšti ir ginti rinkėjų interesus. Šita demokratijos forma yra vadinama atstovaujamąja demokratija.Visos kitos demokratinės procedūros yra susietos su atstovavimo principo realizavimu ir balanso tarp daugumos ir mažumos paieška. Dažniausiai demokratija yra sutapatinama su daugumos (50% + 1 balsas) valia, tačiau ir tai nesupaprastina problemos: pirma, reikalinga taisykle, apibrėžianti politines bendrijos ribas, naudojant tam tikrus amžiaus cenzo, teritorinius ir kitus kriterijus; antra, priimant sprendimus praktiškai niekada nedalyvauja 100% turinčių balso teisę piliečių, todėl labai dažnai, ypač jei persvara yra nžymi, priimtas sprendimas išreiškia faktiškai mažumos nuomoę; trečia, daugumos valios prioritetas gali lengvai tapti daugumos tironija mažumos (arba mažuų atžvilgiu); ketvirta, visos išvardintos problemos tampa ypač aktualios, realizuojant neišvengiamà didėliose bendrijose atstovavimo principą. Dėl visų šių priežasčių šiuo metu populiariausias yra požūris, kad demokratija yra tam tikras valdžios formavimo būdas. Trumpiausia demokratijos definicija skelbia: “Demokratijos – tai politines sistemos, kuriose balsų dauguma (plurality) nustato vyriausybes sudėį” (Prie to galima prideti ir mechanizmus, įgalinančius rinkejus kontroliuoti valdžią. Kitaip tariant, demokratija turi kiek galima sumažinti tikimybę, kad valdžia gali atitekti nekompetetingiems politikams arba demokratijos priešams ir kaip galima daugiau apriboti piktnaužþiavimą valdžia ir valdančiųjų galimybes pridaryti žalos.Demokratinio sprendimo priėmimo būdai.Demokratija yra sprendimų priėmimo būdas žmonių grupėje. Yra du demokratijos būdai, kuriais galima priimti sprendimus : Tiesioginis, kai kiekvienas pilietis aktyviai dalyvauja priimant visus sprendimus.Paprastai už sprendimus balsuojama. Priimtas tas, už kurį balsavo dauguma. Todėl daugumos balsavimas vadinamas demokratine procedūra. Šiai procedūrai reikalingos tam tikros sąlygos:Rinkėjai turi turėti realias pasirinkimo galimybes. Kiekvienas dalyvis turi turėti galimybę pasiūlyti kandidatą. Kiekvienas balsuotojas turi tūrėti pakankamai informacijos apie visus kandidatus. Kandidatams turi būti sudarytos sąlygos pristatyti savo rinkimų programą.Kandidatas turi pats pristatyti rinkėjams ir parodyti savo kompetenciją toje srityje, už kurią po rinkimų jis bus atsakingas. Čia gimsta paties kandidato savo kompetencijos suvokimas ir atsakomybės jausmas prieš savo rinkėjus. Būtant atsakomybė ir kompetencija yra pamatiniai renkamosios demokratios bruožai. Esminė demokratinio sprendimo prielaida yra ta, kad rinkėjai turi būti pakankamai informuoti apie visus kandidatus.Susirinkime, kuriame bus priimti sprendimai, turi dalyvauti visi arba jų dauguma.Rinkimas slaptai arba viešu balsavimu. Išrenkamas daugiausia balsų gavęs kandidatas.Demokratinio sprendimo priėmimo principas – mažuma privalo gerbti demokratinės balsavimo procedūros rezultatus, o dauguma – atsižvelgti į mažumos nuomonę. Netiesioginis arba atstovaujamoji demokratija, kai žmonės išrenka atstovus, kurie ir priima jiems aktualius sprendimus.Atstovaujamosios demokratijos bruožas – būtina pasitikėti tais, kurius renkame. Išrinktieji privalo išreikšti ir ginti išrinktųjų interesus.Politinės lygybės principas ir politinių laisvių būtinumasLygybė ir laisvė yra svarbiausios demokratijos vertybės, todėl beveik visos pasaulio šalys pripažįsta lygybę kaip pagrindinę žmogaus teisę. Žmogaus teisės yra principai, kuriais remdamiesi asmenys gali veikti, o valstybės – leisti įstatymus ir priimti sprendimus. Jos taip pat yra vertybės, rodančios atskiro žmogaus siekius. Žmogus teisės simbolizuoja tam tikrą visuomenės idealą, suteikiantį gyvenimo visuomenėje prasmę. Po Antrojo pasaulinio karo 1945m. buvo įkurta Jungtinių Tautų Organizacija ( JTO ), kurios uždavinys – rūpintis santarve tarp tautų. 1995 m. duomenimis šią organizaciją sudarė 158 valstybės.Antrojo pasaulinio karo žiaurumai privertė daugumos šalių politikus susimąstyti apie būtinybę visiems asmenims, kad ir kur jie gyventų, užtikrinti tam tikras neginčijamas teises. Šios teisės pagrįstos visų žmonių lygybe. Taip 1948 m. Jungtinės Tautos priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Pasirašydamos Deklaraciją, šalys susitarė ne tik pripažinti visiems asmenims lygias teises, bet ir stengtis realiai jas ginti. Žmogaus teisės apibrėžiamos kaip vertybės ir etiniai principai, suteikiantys prasmę tarptautiniams santykiams bei žmonių individualiam ir socialiniam gyvenymui.Žmogus nėra izoliutas, todėl ir žmogiškasis orumas nėra tik individualus. Kiekvienas asmuo turi gerbti kitą, paisyti visų žmogaus teisių, kad socialiniai santykiai būtų teisingi ir pilietiški, kad turėtų teisinį ir etinį pagrindą. Žmogaus teisės mums sudaro prielaidas “ gyventi kartu “, taikiai įvertinti individualius ir socialinius konfliktus, ir tai iš tikrųjų padeda derinti asmens dorovę su įstatymais ar teisėmis, reglamentuojančiais socialinius santykius. Žmogaus teisės grindžiamos šiomis vertybėmis : kiekvieno asmens orumu, laisve, lygybe ir teisingumu.Orumas – kiekvienas asmuo, nepaisant jo šeimos, socialinės ar kultūrinės kilmės, kaip žmonijos atstovas turi teisę į savo įgimtos vertės pripažinimą. Tai reiškia, kad kiekvienam iš mūsų būdingas žmogiškasis orumas ir kad jis turi būti visų pripažįstamas ir gerbiamas.Laisvė – visi žmonės – laisvi, turi teisę į teises ir yra tų teisių kūrėjai bei jų tūrėtojai. Laisvė ir žmogaus teisės kartu kuria viena kitą. Taigi pagrindinės laisvės ( nuomonės laisvė, sąžinės laisvė, judėjimo laisvė ir t.t. ) taip pat yra žmogiškosios vertybės ir teisės. Šios laisvės apibrėžiamos teisiniais terminais : susirinkimų teisė bei teisė į judėjimi laisvę.Vertybė, kuriomis grindžiamos žmogaus teisės, yra visuotinės, ir kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę. Negalima trokšti sau laisvės, ribojant laisvę kitam.Lygybė – visi žmonės, nepaisant jų skirtingumo ir kilmės, yra gimę laisvi ir lygūs prieš įstatymą. Tai yra pagrindinis žmogaus teisių visuotinumo principas. Lygybė taip pat yra vertybė, idealas žmonėms, kurie gyvena sunkų kasdieninį gyvenimą kamuojami ekonominės nelygybės – nedarbo, ypač mažo uždarbio ir atlyginimo; varginami socialinės nelygybės, atsiradusios dėl tam tikrų asmenų privilegijų, žmonių pavergimo bei mokymosi galimybių nevienodumo.
Lasvė ir lygybė yra būtinos. Tačiau žmogaus teisių požiūriu negalima kovoti su nelygybe, pažeidžiant laisvę. Kai taip atsitinka, įsigali diktatūra arba absoliuti ir nevaržoma vienų asmenų valdžia kitiems. Įkalinimas, kankinimas, blogas elgimasis su žmonėmis – trumpai tariant, bet kokia nevaržomos valdžios jorma, pažeidžianti kitų žmonių laisvę, iš esmės prieštarauja žmogaus teisėms. Lygybė kaip ir visuotinė vertybė, susijusi su kiekvieno asmens laisvėmis ir teisėmis. Kiti asmenys yra kitokie negu aš, tačiau mes esame lygūs, aš gerbiu jų laisvę tiek, kiek pripažystu savo laisvę. Siejant laisvę su lygybe galima pasiekti teisingumo vertybę.Teisingumas – žmonės lygūs savo teisėmis, todėl jie privalo atsakyti už savo veiksmus, kai nepripažyata kitų žmonių laisvės ir teisių. Tačiau už savo veiksmus “ pelnytai “ atsakyti galima tik tada, jei sprendimai priimami remiantis demokratiškai susikurtais įstatymais ir teismais. Prieš priimant sprendimą būtina atsižvelgti į tai, kad žmogaus teisės garantuoja teisę į gynybą ir teisę būti išklausytam.Socialinis teisingumasskatina siekti socialinės lygybės, dalytis gerove su kitais. Ši vertybė išreiškia teisę, kurios įgyvendinimo turi siekti ne asmenys, bet ir valstybės.Pgrindinių žmogaus teisių samprata Politinės arba klasikinės teisės.Didelę įtaką žmogaus teisių raidai turėjo 1776 m. paskelbta Jungtinių Amerikos Valstybių Nepriklausomybės deklaracija. Joje, be aiškaus žmonių lygybės ir jų neatimamų teisių ( gyvybės, laisvės ir leimės siekimo ) deklaravimo, skelbiama : “ Jei kuri nors valdymo forma prieštarauja šioms teisėms, tautos turi yeisę ją pakeisti, sukurti naują valdžią … “.Reikšminga data žmogaus teisių istorijoje yra 1789 – ieji, t.y. Prancūzijos revoliucijos metai ( kilo didelis pasipriešinimas absoliutinei valdžiai, dvasininkijai, buvo reikalaujama daugiau laisvių ir teisių. Valdžiai atmetus pasiūlymus prasidėjo revoliucija. Karalius pabėgo, o nauja valdžia 1789 m. rugpjūčio 26 d. paskelbė Žmogaus ir piliečių teisių deklaraciją ).Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje teigiama, kad visi žmonės gimę laisvi ir turi lygias teises. Joje taip pat paminėtos kai kurios pagrindinės žmogaus teisės : teisė į gyvenimą, teisė į laisvę, teisė į nuosavybę, teisė reikšti nuomonę ir t.t. šiandien šios teisės vadinamos politinėmis arba klasikinėmis, žmogaus teisėmis. Faktorius skatinęs reikalauti daugiau laisvių ir teisių, taip pat buvo, švietimo filosofija. Filosofai sampratavo, kad visi žmonės yra laisvi ir lygūs iš prigimties ir niekas negali turėti prigimtinių privilegijų. Nors žmonės daug kuo skiriasi vieni nuo kitų, šie skirtumai nėra esminiai.Žmogaus piliečių teisių deklaracijoje skelbiama – žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai ir tokie išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda. Laisvės esmė daryti viską kas nekenkia kitam. Kiekvieno žmogus prigimtinių teisių įgyvendinimas turi tik tas ribas, kurios kitiems visuomenės nariams garantuoja galimybę naudotis tomis pačiomis teisėmis. Šias ribas galį nustatyti tik įstatymas.Didelį vaidmenį suvaidino plintančios liberalizmo idėjos, nes laisvės idealas yra svarbiausias Europos politinių judėjimų požymis.Teisė į nuosavybę užfiksuota 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos – Lietuvos Konstitucijoje. Ji skamba taip “ Asmens saugumą ir visokią nuiosavybę, bet kam teisėtai priklausančią, kaip tikrą visuomenės ryšį, kaip pilietinės laisvės pavyzdį, gerbiame, apsaugome, įtvirtiname ir norime, kad būsimais laikais liktų gerbiamos, apsaugomos ir nepažeistos “. Socialinės teisės.XIX a. plėtojantis ekonominiams santykiams, vykstant sparčiai pramoniniams santykiams, vykstant sparčiai pramonės raidai, nyko rankų darbas ir vis daugiau žmonių pradėjo dirbti fabrikuose. Buržūazijai rūpėjo savi interesai, o daugeliui dirbančiųjų tokia situacija, kai darbo diena truko 16 valandų ar ilgiau, kai vaikai buvo priversti dirbti sunkius darbus, tapo nepakeliama. Valdžia nesirūpino dirbančiaisiais, jų niekas negynė nuo ekonominio išnaudojimo, atsirado bedarbių, neturinčių pragyvenimo šaltinio. Darbininkai ėmė reikšti nepasitenkinimą savo socialinėm sąlygom, pradėjo burtis į profesines sąjungas ir reikalauti teisių : trumpesnės darbo dienos, teisės organicuoti profesines sąjungas, teisės į socialinę sauga po nelaimingo atsirikimo darbe arba netekus darbo. Daugelis socialinių teisių buvo įtraukiamos į nacionalinius įstatymus. Šis procesas buvo gana ilgas, ne buržuazija turėjo stiprias pozicijas ir stabdė teisių, kuriomis ji nebuvo suinteresuota, įgyvendinimą.
Politinėms ir socialinėms teisėms būdingos ir tam tikros specifinės funkcijos : Politinės teisės gina asmenį nuo valdžios, reikalauja, kad valdžia gerbtų asmens privatumą. Politines teises ypač pabrėžė liberalios krypties politinės partijos. Socialinėms teisėms įgyvendinti reikalinga aktyvi valdžia. Ji turi rūpintis socialinės saugos sistema, nemokamu švietimu, medicinine priežiūra ir kt. Socialinių teisių įgyvendinimas yra pagrindinė valdžios funkcija. Tai pagrindinė socializmo ir kairiosios pakraipos politinių partijų idėja.Politinių ir socialinių teisų ištakos siekia XIII ir XIX a. jos daugiau ar mažiau atsispindėjo daugelio šalių įstatymuose. Bet tik XX a. ( 1948 m. ) visos politinės ir socialinės teisės buvo užfiksuotos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kuri davė pradžią ir naujos rūšies kolektyvinėms teisėėms. Kolektyvinės teisės.Visuotinė žmogaus teisių deklaracija sukrėtė daugelį Vakarų Europos šalių ir ypač paveikė jų santykius su kolonijomis. Žmonės kolonijose, norėdami tapti laisvi, atkreipė dėmesį į Deklaracijos turinį ir juo remdamiesi reikalavo ekonominės bei politinės nepriklausomybės. Šie reikalavimai labiau išreiškė tam tikrų žmonių, taip pat ir etninių grupių teises, todėl šios rūšies teisės buvo pavadintos kolektyvinėmis teisėmis. Kolektyvinėms teisėms priklauso teisė turėti savo kultūrą, skatinti kultūrą palaikančią aplinką, teisė naudotis savo teritorijoje esančiais gamtos ištekliais ir kt.Demokratijos prielaidos
Peržvelgus žmonijos istoriją nuo seniausių laikų iki dabarties, yra visiškai aišku, kad demokratiniai režimai įsitvirtino ir plačiau paplito tik nuo XX amžiaus pradžios. Ir dabar Afrikoje, daugumoje Azijos, daugelyje Lotyų Amerikos šalių, o taip pat kai kuriose Europos valstybese (Baltarusija) politines sistemas negalima pavadinti demokratiškomis. Demokratijos įsigalėjimui yra reikalingos tam tikros prielaidos arba sąlygos, kurios yra anaiptol ne kiekvienoje visuomeneje.Demokratiją siejama su bendru išsivystymo lygiu: pajamomis vienam gyventojui, urbanizacija, raštingumo įsigalėjimu. Daugumoje demokratinių šalių šie rodikliai iš tiesų yra aukšti, tačiau ir išimčių pernelyg daug: JAV iki pat XIX a. vidurio buvo agrarinė visuomenė, Indija iki šiol yra neturtinga šalis, daugumas jos gyventojų mažaraščiai.Aukštas išsivystymo lygis neužtikrino demokratijos Vokietijoje po 1933 m., iki pastarųjų metų taip pat Pietų Korėjoje, Taivane. Žlugus Sovietų Sąjungai, Baltijos valstybių ir kaimyninės Baltarusijos išsivystymo lygis praktiškai buvo identiškas, tačiau pastarojoje šalyje demokratinis režimas neįsigalėjo.Esminis pilietinės visuomenės bruožas pliuralizmas – požiūris, kad neegzistuoja bendra visos visuomenės valia, o yra tik individai ir grupės, siekiančios apginti savo interesus. Šias idėjas išreiškė Hobbes, Locke, Madison. XIX amžiaus viduryje John C.Calhoun rašë apie bendrą, valstybinę gerovę, kad ji “paprastai yra niekas kitas, kaip stipriausio intereso balsas arba interesų kombinacija; ir neretai maža, bet energinga ir aktyvi visuomenės dalis”. Tipiškas pliuralizmo arba pliuralistinės demokratijos modelis yra tam tikras idealas, susietas su tam tikra šalimi tam tikru laiku. Pliuralistai teigia, kad nuomonių ir idėjų gausumas visuomenėja sukuria dominuojančios ideologijos vakuumą.Pliuralizmo sistemoje ypač sustiprėja interesų grupių pozicijos – siekdamos sau naudos jos ieško galimybių veikti visuomenę, priimti politinius sprendimus. Kiekvienas pilietis turi balsavimo, saviraiškos ir būrimosi ar jungimosi į organizacijas teises. Rinkimų sistemai būtinas mažiausiai dviejų partijų dalyvavimas. Kelios pliuralizmo sąlygos:a) Valdžia pasidalinta tarp daugybės visuomenės grupių.b) Balansas tarp aktyvaus ir pasyvaus piliečio sudaro pakankamą erdvę politiniam stabilumui.Pliuralizmas – tai lyg patiekalas iš daugybės ingredientų. Visuomenę o tuo pačiu ir valdžią sudaro daugybė skirtingų grupių ir grupių atstovų. Kiekvienas jų atstovauja savo interesus, todėl atrodo, kad neįmanoma prieiti prie bendro, visiems priimtino sprendimo, tačiau taip nėra, nes tokia padėtis sudaro sąlygas skirtingoms grupėms konsoliduotis, ieškoti sąlyčio taškų, siekti susitarimo.Taigi, pliuralizmas yra politiškai konkuruojančių elitų, grupių teorija. Pagrindiniai jos postulatai:1. Visuomenėje veikia daug vadovaujančių grupių. Tos, kurios turi galią priimant vienus sprendimus, nebūtinai ją turi, priimant kitus. Nėra tokios frakcijos, kuri dominuotų priimant visų valstybines politikos sričių sprendimus.
2. Politika ne visada atspindi daugumos prioritetus, bet dažniau interes grupių sąveikos pusiausvyrą; t.y. konkuruojančių interesų grupių įtakos linkusios išsibalansuoti, todėl tokia politika yra tikslingas artėjimas prie visų žmonių preferencijų suderinimo.3. Piliečiai tiesiogiai nedalyvauja priimant sprendimus: juos derybose, susitarimais ir kompromisais priima jų atstovai.4. Nors individai tiesiogiai nedalyvauja priimant sprendimus, jie gali daryti įtaką dalyvaudami organizuotose grupėse, atspindinčiose jų interesus.5. Tokios grupės yra atviros; gali formuotis naujos grupės ir prieiti prie politinės sistemos įtakos centrų.6. Individai gali įtakoti valstybinę politiką netiesiogiai, pasirinkdami konkuruojantį elitą rinkimuose. Rinkimai ir politinės partijos įgalina individus pareikalauti iš vadovų atsakyti už savo veiksmus.7. Nors politinė įtaka netolygiai paskirstoma, valdžia yra plačiai išskaidyta. Dalyvavimas priimant sprendimus dažnai apsprendžiamas žmonių susidomėjimu tam tikru sprendimu; ir kadangi vadovavimas yra nepastovus ir mobilus, valdžia priklauso nuo kiekvieno požiūrio į valstybinius reikalus, vadovavimo profesionalumo, informacijos apie problemas, demokratinių procedūrų žinojimo, organizacinių sugebėjimų ir visuomeninių santykių.Politinių grupių vaidmens atžvilgiu demokratinės sistemos žymiai skiriasi tarpusavyje. Nors demokratijos sąlygomis valdžiai visada parankiau turėti reikalą su grupėmis, o ne atomizuota individų mase ir todėl demokratiniai režimai skatina grupių politinį dalyvavimą, vienur yra labai daug tarpusavyje konkuruojančių grupių, o kitur jų skaičius ir narystė yra pastovūs, funkcijos ir teisės yra gana aiškiai apibrėžtos. Pavyzdžiui, Šveiacarijos politiniame ir visuomeniniame gyvenime ypač svarbų vaidmenį vaidina kalbinės (germano-, franko- ir italošveicarai), konfesinės (katalikai ir protestantai), ideologinės (liberalai ir socialistai) grupės, visuose valdžios lygiuose postai paskirstomi pagal nustatytas kvotas, prisilaikant proporcingumo principo. Šveicarijoje yra įprastos situacijos, kad pretendentas, pavyzdžiui į pašto tarnybos arba generolo postą gali būti tik asmuo, kuris kartu yra frankofonas, katalikas ir socialistas. Tokia sistema, kurioje atskiros socialinės ir arba sociokultūrines grupės įgauna organizacijų, o tiksliau korporacijų bruožų, yra vadinama korporatyvizmu. Korporatyvizmas gali būti ir demokratinis, kada tokiu būdų siekiama įgyvendinti lygybės principą tarp įvairių socialinių, kultūrinių, religinių grupių, ir šiuo atveju jis vadinamas socialiniu korporatyvizmu. Aukštas korporatyvizmo lygis būdingas Šveicarijai, Norvegijai, Švedijai, Japonijai, žymiai mažiau jis išreikštas Australijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Izraelyje ir yra žemas Šiaures Amerikoje, Prancūzijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje. Kita jo forma yra valstybinis korporatyvizmas, kada valstybė (dažniausiai tai vienpartinė sistema) pati nustato, kokias grupes ji pripažįsta ir apibrėžia jų teises bei pareigas. Valstybinis, autoritarinio tipo korporatyvizmas iki pastarųjų metų buvo būdingas Nepalui (kur oficialiai buvo pripažintos taip vadinamos “klasinės organizacijos”: darbininkų, moterų, atsargos kariškių ir kt.), Pietų Korėjai, Taivanui, daug jo elementų būta Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse šalyse. Abiem korporatyvizmo formoms būdinga tai, kad jos suteikia valstybinį ar pusiau valstybinį, dažnai monopolistinį statusą sustambintoms interesų grupems, faktiškai įjungia jas į valdžios mechanizmą ir apriboja (nedemokratinėse sistemose – eliminuoja) jų konkurenciją.Oficialiai pripažintos organizacijos betarpiškai sąveikoja su biurokratija, apeinant legislatyvą ir kitus reprezentacinius valdžios organus. Iš vienos pusės tai sumažina parlamentų ir ideologizuotos kovos reikšmę, tačiau iš kitos pusės gali padėti efektyviau spręsti problemas, nes biurokratija paprastai yra geriau informuota, turi daugiau patirties ir kompetencijos, negu profesionalûs politikai.Galiausiai, būtina demokratijos sąlyga yra, kad dauguma gyventojų, tiek politinis elitas, tiek eiliniai piliečiai pripažintų demokratines vertybes, principus ir normas, t.y. įsisavintų tam tikro tipo politinę kultūrą. Tai yra paprastai ilgo istorinio vystymosi rezultatas, susijęs su socialiniais pakitimais, bendru kultūros lygiu, santykiais su kaimyninėmis valstybėmis.Neatsitiktinai demokratinės vertybės ir normos pirmiausia įsitvirtino tose šalyse, kurioms mažiausiai grėsė išorinis pavojus: Islandijoje, Anglijoje, Skandinavijos kraštuose, JAV.Svarbią reikšmę demokratijos stabilumui turi istorinės tradicijos ir nusistovėjusios politinės normos. Apie tai Friedrich von Hayek (1998: 146-147) rašo: “Individai, nesutariantys dėl bendrų verybių, kartais gali sutarti dėl tam tikrų konkrečių tikslų ir efektyviai veikti remdamiesi tokiu susitarimu. Tačiau tokio sutarimo dėl konkečių tikslų niekada nepakaks, kad susiklostytų toji stabili tvarka, vadinama visuomene”. Skandinavijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Belgijoje, Šveicarijoje demokratinis režimas yra labai stabilus, politinės krizės – retas reiškinys. Bent iš dalies tai nulemia senos, siekiančios viduramžių periodų, demokratinės tradicijos, būdingos šių šalių visuomenėms.Tuo tarpu šalyse, kur per pastaruosius keletą šimtmečių ne kartą vyko revoliucijos ir buvo keičiamos konstitucijos (Prancūzijoje, Italijoje) pilietinės santarves, pagarbos konstitucijai, politines tolerancijos yra pastebimai mažiau, o politines krizės vyksta dažniau. Tuo labiau tai būdinga pokolonijinėms ir pokomunistinėms visuomenems, ilgą laiką gyvenusios autoritarinių režimų sąlygomis.Viena iš būtinų demokratijos prielaidų yra kompromisinių sprendimų norma, kurios turi prisilaikyti tiek valdančiosios, tiek opozicinės grupės, o taip pat skirtingos valdžios įakos. Demokratija negali funkcionuoti, jei jos siekia ne bendradarbiauti, o daugiau linkusios konfrontuoti. Vykdomosios ir legislatyvinės valdžios konfrontacija ir bekompromisinė opozicijos nuostata ne tik sumažina valstybinės valdžios efektyvumą, bet ir gali ją visai paralyžuoti. Skirtingose šalyse savitarpio susipratimas tarp valdžios įtakų, o taip pat tarp valdančiosios partijos ir opozicijos užtikrinamas įvairiais būdais. Parlamentinėse respublikose ir konstitucinėse monarchijose vyriausybę formuoja partija arba koalicija, nugalejusi rinkimuose, ir tokiu būdu partinė drausmė užtikrina vyriausybei parlamento paramą. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijose parlamente svarbiais klausimais deputatai negali balsuoti savo nuožiūra, o turi paklusti partijos parlamentinio organizatoriaus, taip vadinamojo “botago” (angl. whip) nurodymams.Prezidentinese respublikose, tarp jų ir JAV, tokios partinės drausmės nesilaikoma, ir todėl prezidentas – demokratas ir jo administracija gali funkcionuoti, net jeigu kongrese (arba parlamente) daugumą sudaro kitos (respublikonų) partijos atstovai: vyriausybes veiksmus palaiko dauguma (nebūtinai visi) prezidento partijos nariai ir tam tikra dalis respublikonų.Demokratinės konstitucinės normos gali būti igyvendintos tik teisinėje valstybėje (vok. Rechtsstaat), kuriai būdinga:a) įstatymo viršenybė – valstybė, visi jos organai, bet kokie piliečių susivienijimai turi paklusti įstatymui, visi piliečiai, nepriklausomai nuo jų kilmės, rasės, religijos yra lygūs prieš įstatymą;b) turi funkcionuoti efektyvi sistema, kontroliuojanti įstatymų vykdymą (nepriklausomi teismai, viešoji nuomonė, žiniasklaida);c) daugumos politologų nuomone turi būti realizuotas legislatyvines, vykdomosios ir teisminės valdžios pasiskirstymo principas.Visi šie principai turi būti aiškiai apibrėžti konstitucijoje – pagrindininiame ir aukščiausiame šalies įstatyme. Todėl demokratinis režimas neretai sutapatinamas su konstitucionalizmu – doktrina, anot kurios valstybinė valdžia turi griežtai laikytis konstitucijoje užfiksuotų principų, o pati konstitucija turi būti teisinga, nesuteikdama privilegijų ar ypatingų teisių nė vienai grupei. Konstitucionalizmas ypač būdingas anglosaksų šalims: Didžiajai Britanijai, JAV, Kanadai, Australijai, Naujajai Zelandijai. JAV Aukščiausias Teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu bet kokį įstatymą, kuris jo nuomone neatitinka konstitucijos. Kitose minėtose šalyse aukščiausiojo teismo nėra, tačiau yra labai stipri asmens apsaugos tradicija nuo bet kokių neteisėtų valdžios veiksmų.Angliškojo konstitucionalizmo paradoksalus bruožas yra tai, kad Didžioji Britanija neturi konstitucijos. Ją anglams pakeičia parlamento ir teismų sprendimai, o taip pat nerašytos normos ir tradicijos.Ankstyviausias konstitucinės reikšmės dokumentas yra 1215 m. karaliaus Johno pasirašyta Magna Charta, kuri kartu su kitais dokumentais (pav., 1911 ir 1949 m. parlamento aktais, nustatančiais abiejų parlamanto rūmų galias) sudaro statutį.Monarcho ir piliečių teisės yra apibrėžtos teismų sprendimuose. Kai kurie itin svarbūs principai apskritai nėra užfiksuoti jokiame juridiniame dokumente. Pati įtakingiausia institucija Didžiojoje Britanijoje yra ministrų kabinetas, kuris yra sudarytas iš valdančiosios partijos lyderių ir todėl faktiškai kontroliuoja parlamentą. Tačiau joks statutas ar teismų sprendimas apie šią instituciją net neužsimena, išskyrus 1937 metų įstatymą, nustatantį kabineto narių algas. Kabineto kompetencija, veiklos taisyklės, santykiai su parlamentu yra tik priimta norma, tapusi tradicija. Lygiai taip pat niekur nenurodyta, kad karalius (arba karalienė) privalo pasirašyti parlamento priimtus įstatymus, nors be monarcho parašo įstatymai neįsigalioja. Konstitucionalizmas net anglosaksų šalyse nėra ir, matyt, negali būti absoliutus. Kritiškose situacijose net demokratiškiausiose šalyse neretai tenka laikinai atsisakyti svarbių demokratinių normų.Didžiojoje Britanijoje Antrojo pasaulinio karo metu nebuvo surengti rinkimai į parlamentą ir Winstonas Churchillis net priekaištavo amerikiečiams, kad tie 1944 m. neatsisakė prezidentinių rinkimų.Amerikoje, neatsižvelgiant į pilietinių teisių normas, karo metu buvo internuoti japonų kilmės piliečiai, nes buvo dvejonių dėl jų lojalumo.Konstitucionalizmo tradicijos yra pastebimai silpnesnės kitose šalyse. Prancūzija XIX amžiuje turėjo net keturias konstitucijas, o rinkimų sistema iki šiol keitėsi 9 kartus – dažniausiai valdančiosios partijos naudai. Be to, valstybinė valdžia neretai manipuliuodavo žiniasklaida, ne visada idealiai vykdavo rinkimai, o kariškiai buvo du kartus paėmę valdžią į savo rankas. Tačiau palyginus su dauguma pasaulio šalių Prancūzija gali beveik būti teisinės valstybės pavyzdžiu.Diktatūros, kariniai režimai, kurie nesilaiko jokių konstitucinių normų, iki šiol yra įprastas reiškinys Afrikoje, ilgą laiką taip pat daugelyje Azijos ir Lotynų Amerikos šalių. Elementariausios piliečių Teisės neturėjo jokios vertės komunistinese šalyse, ypač Sovietų Sąjungoje ir Kinijoje.Demokratinėse šalyse įstatymas apriboja valstybinę valdžią, bet ir piliečiai privalo paklusti valdžios sprendimams, priimtiems jos kompetencijos rėmuose. Tai įmanoma su sąlyga, kad valdžia yra laikoma legistimiška, turi autoritetą ir jai nereikia remtis jėga. Visuomenė, ypač politinės jėgos, tarp jų ir opozicija privalo pripažinti ne tik režimo (ir konkrečios vyriausybės) legitimumą, bet ir jo privalumus, nesiekti jėga nuversti esančios vyriausybes. Demokratinis režimas turi užtikrinti galimybes formuluoti ir išreikšti interesus ir užtikrinti, kad visi interesai, arba preferencijos būtų vertinamos tolygiai.Pavojai demokratijai
Robert Dahl (1973) skaito, kad pagrindiniai nepasitenkinimo šaltiniai poliarchijose yra nelygybė, poliarizacija ir segmentacija. Jokia politinė sistema negali atsižvelgti į visų grupių poreikius, ir kuo jų daugiau, tuo juos sunkiau susumuoti ir priimti sprendimą. Siekdamas išvengti visiško paraližavimo, demokratinis režimas yra priverstas ignoruoti daugelį interesų. Galimi atvejai, kada dominuojančios grupės gyvena poliarchijos sąlygomis, ir primeta savo hegemoniją kitoms. Kiekvienoje poliarchijoje yra akivaizdi resursų nelygybė. Be to, atsovavvimo principas sudaro lygybės užtikrinimo techninę problemą, kurios negali išspręsti nei mažoritarinis, nei proporcionalus atstovavimas. Net mažose šalyse įtakos atžvilgiu yra milžiniškas skirtumas tarp eilinių piliečių ir valdančiųjų politikų. Jeigu kokios nors grupės interesai yra ignoruojami pastoviai, šioje grupėje nepasitenkinimas gali tapti labai intensyvus.Atsakymą į klausimą, ar nelygybės sąlygomis poliarchija gali būti stabili, nulemia keli faktoriai:1) antagonizmo lygis tarp grupių – labai svarbus, tačiau sunkiai išmatuojamas dydis;2) antagonistų, arba vieno ir to paties konflikto dalyvių skaičius – bipolinė (du dalyviai) arba multipolinė (dalyvių trys ar daugiau) sistema;3) ar identiškas dalyvių sąstatas įvairiuose konfliktuose: jeigu jis sutampa, tada konfliktai turi komuliatyvinį pobūdį ir stiprina antagomizmą tarp grupių; jeigu nesutampa, antagonizmas yra grynai situacinis;4) ar ilgas yra laikotarpis, kuriam būdingos išvardintos savybės.Esant neaukštam antagonizmo lygiui ilgalaikio konflikto sąlygomis formuojasi arba nuosaiki (moderate) bipolinė (jeigu konflikto dalyviais yra dvi grupės), arba multipolinė (jei konflikto dalyvių daugiau) sistema; aukšto antagonizmo pasekmė yra atitinkamai poliarizacija arba kraštutinė segmentacija, t.y. visuomenė yra susiskaldžiusi į daug priešiškų grupių. Visais atvejais konfliktas yra kumuliacinis, ir ypač pavojingas, jei jo išdava yra poliarizacija. Jeigu konfliktai nesutampa (skiriasi jų dalyvių sudėtis), žemo antagonizamo atveju formuojasi arba persikertančios grupės, o esant stipriam priešiškumui – moderuota segmentacija, t.y. visuomenei būdingi segmentacijos požymiai, tačiau visiško susiskaldymo nėra.Aukštas antagonizmo lygis ir poliarizacija tampa pagrindu politinei mobilizacijai ir sudaro pavojų poliarchijai, nes ji neturi išvystyto slopinimo mechanizmo ir nuostatos jėga užspausti atvirą nepasitenkinimą, tačiau palieka jam galimybes viešai pasireikšti. Jeigu poliarizacija yra teritorinio pobūdžio, geriausia išeitimi gali būti taikingas išsiskyrimas (pav., kaip Norvegijos ir Švedijos 1905 m., Čekijos ir Slovakijos 1991 m.). Tačiau jeigu visuomenėje jau yra susiformavusi tautinė savimonė, secesija tampa nepriimtina. Tokiu atveju neišvengiamas arba pilietinis karas (JAV 1861m., Ispanija 1936 m.), arba hegemonijos įsigalėjimas.
Šiuolaikinėms visuomenėms labiau būdinga segmentacija – pasidalijimas į didelį skaičių grupių, negu poliarizacija. Tačiau ir segmentacija gali tapti pavojinga, kada ji susieta religiniais, ethniniais arba rasiniais skirtumais. Jeigu tokios grupės yra sukoncentruotos kompaktiškoje teritorijoje, jos gali siekti ne tik autonomijos, bet ir atsiskyrimo (musulmonai moro Filipinuose, tamilai Šri Lankoje, sikhai Indijoje, frankokanadiečiai Kvebeke, baskai Ispanijoje ir t.t). Taip pat tais atvejais, kada segmentacija nekelia tiesioginio pavojaus šalies vienybei, ji visvien žalinga politinei sistemai. Politikai sugaišta tiek daug laiko ir jėgų, siekdami sudaryti koalicijas, kurios retai būna ilgalaikės, kad politika tampa (arba atrodo tampančia) vien savanaudiška kova dėl valdžios ir privilegijų.Tokie politikos formos ir stilius didina piliečių nepasitenkinimą demokratija, ūgdo cinišką požiūrį į politinę sistemą. Dar blogiau tai, kad nesant abipusių garantijų, kiekvienas didesnis segmentas turi nuolat baimintis, kad koalicija, kurioje jis nedalyvauja, visai nesiskaitys su jo interesais. Jeigu atskiroms grupėms suteikiama veto teisė, koalicija gali tapti neveiksminga, nes jai sunku ryžtingai spręsti bet kokią svarbesnę problemą, aktualią vienai arba kelioms grupėms. Todėl imobilumas, sąstingis yra būdingas segmentuotų visuomenių bruožas, ir todėl jose anksčiau ar veliau pradedama reikalauti naujos, efektyvesnės politinės sistemos įvedimo.Nėra universalių būdų, padedančių sumažinti antagonizmą demokratinėse valstybėse. Vienas iš kelių – sumažinti vyriausybės vaidmenį, siekiant kad ji kuo mažiau būtų tiek privilegijų, tiek nepasitenkinimo šaltiniu.Tačiau tai gali būti tik laikina priemonė, nes šiuolaikiniame pasaulyje, kai tiek daug nulemia tarptautiniai ekonominiai ir politiniai ryšiai, vyriausybei nuolat tenka priimti atsakingus sprendimus. Todėl reikalingi kiti įtampos mažinimo keliai. Vienas jų – sudaryti plačią koaliciją, kuri galėtų tapti valdančiąja (kaip Indijos nacionalinis kongresas, Japonijos Liberalioji demokratų partija, Malaizijos Nacionalinės vienybės organizacija). Tačiau daugelio šalių patirtis parodė, kad koalicinės fronto pobūdžio partijos yra daugiau išimtys, atsiradusios konkrečiomis aplinkybėmis, ir galinčios funkcionuoti tik mažoritarinės rinkiminės sistemos sąlygomis: esant proporcionaliai rinkimų sistemai, INC geriausiu savo periodu surinkdavęs truputi daugiau, negu 40% balsų, niekada nebūtų tapęs valdančąja partija. Kai kuriose šalyse efektyvus instrumentas yra didesniųjų grupių veto teisė ( Šveicarija, ilgą laiką taip pat Libanas), tačiau šiuo atveju būtina prielaida yra valdymo decentralizacija, o tai be rizikos galima taikyti nedaugelyje šalių. Todėl visose poliarchijose šalia politizuoto parlamento problemų sprendimas realizuojamas per kitas institucijas – vykdomąją valdžią, biurokratiją, derybų mechanizmus, neformalias struktūras.Konstitucinės normos ir politines institucijos, nesant kitų prielaidų, dar negarantuoja demokratijos ir neapsaugo nuo diktatūros arba siauros grupės.Klasikine demokratijos teorija, ypač kaip ją interpretavo Madisonas, teigia, kad kiekvienas individas arba grupė asmenų, nesant išorinių apribojimų, siekia tironijos ir suvaržo kitų žmonių teisės. Vadovų rinkimas taip pat neatmeta tironijos galimybės. Apie tai rašë ne tik Michelsas, bet ir žymiai anksčiau Hamiltonas: “Atiduokite valdžią daugeliui, ir jie pajungs mažumą. Atiduokite valdþžią mažumai, ir ji pajungs daugumą”.Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse valstybėse formaliai egzistavo trijų valdžios šakų pasidalinimas: reguliariai vyko rinkimai, tačiau realiai valdžia priklausė komunistų partijos viršūnei – politiniam biurui arba net vienam asmeniui. Legislatyvinės, vykdomosios ir teisminės valdžios pasidalinimas ne visada užtikrina jų balansą. Vykdomoji valdžia, disponuojanti prievartos aparatu, gali pajungti kitas dvi valdžios šakas ( konfrontacija tarp prezidento ir Aukščiausios Tarybos 1993 metais Rusijoje, kada prieš maištingą parlamentą buvo panaudoti tankai, ir daugybė pavyzdžių iš Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos moderniosios istorijos ). Išvada : demokratiją užtikrina ne konstitucines normos ir politinės institucijos, o demokratinių konstitucinių normų ir partinės sistemos harmonija, politinių partijų pobūdis, jų programiniai tikslai ir politinės koncepcijos. Sprendimų priemimą įtakoja lyderiai, kurie išreiškia atskirų grupių interesus. Skirtingai nuo ankstyvesnio periodo, kada visuomenės struktūra buvo palyginti paprasta ir politikoje dominavo kelių sluoksnių (viduramžių Europoje – luomų) elitai, dabar vadovaujančių grupių itin pagausėjo. Politika nustojo būti aristokratinių arba ekonomiškai dominuojančių klasių monopoliu. Viena iš svarbiausiš industrializacijos, urbanizacijos ir švietimo išdavų yra paraleliai vykstą visuomenės diferenciacijos ir augančiu grupių skaičiaus politines mobilizacijos procesai. Išsivysčiusioje visuomenėje politinis elitas yra labai margas, ir ši aplinkybė sudaro plačias konkurencijos galimybes.Pliuralistinėje sistemoje “politiniai lyderiai iškyla iš įvairių suinteresuotų ir aktyvių piliečių grupių, kai kurie – iš oficialių tarnybų ir rečiau rinkimų būdu…Pliuralizmas yra geriausiai suprantamas kaip įsitikinimas, kad išsivysčiusios demokratijos, ypač Jungtines Amerikos Valstijos, generuoja gausių, konkuruojančių elitų sistemą (jungiančią ir interesų grupes), kuri per derybas ir kompromisus sprendžia valstybinę politiką.”Demokratija yra procesas, ir kaip kiekvienas visuomeninis procesas ji yra priklausoma nuo daugelio faktorių, tiek palankių jai, tiek ir nepalankių. Istorijoje būta daug atveju, kad dėl nepalankių faktorių įtakos demokratiniai režimai žlugo. Taip įvyko Vokietijoje 1933 m., atėjus į valdžią nacistams, taip įvyko daugelyje šalių, atgavusių nepriklausomybę dekolonizacijos eigoje. Bent Didžioji Britanija, prieš pripažinant savo kolonijų nepriklausomybę, stengėsi, kad jose susiformuotų demokratinis režimas. Tačiau įsitvirtino jis tik Indijoje, o dešimtyse kitų šalių po kelerių ar keliolikos metų demokratiniai režimai žlugo (tarp stambesnių valstybių čia galima paminėti Pakistaną, Nigeriją, Sudaną). Visur tai įvyko dėl paaštrėjusių vidinių konfliktų, savo ruožtu prasidėjusių dėl to, kad nelygybė pasiekė kraštutinį laipsnį