Dvi laisvės sąvokos

ĮVADAS
Visos pilitinės sąvokos yra paremtos idėjomis. Idėjų galią neigia tik pats vulgariausiais materializmas, kuris teigia jog idialai tai tiesiog paslepti materialiniai interesai. Be socialinių jėgų spaudimo politinės idėjos galbūt esti negyvos, bet neabejotina jog kol šito idėjos neįvelkamos į idėjų rūbus jos lika aklos ir nekryptingos.

Politinė teorija – moralinės filosofijos atšaka prasidedanti moralinių sąvokų atradimu ar pritaikymu politinių santikių srityje. Politiniai žodžiai, sąvokos ir veiksmai suprantami tik juos vartojančius žmones skiriančių klausimų kontekste. Todėl, kol mes nesuprantame svrbiausių savo pasaulio klausimų, kažin arr mums aiškios mūsų pačių pažiūros ir veiksmai. Didžiausias iš tų klausimų – tai atviras karas, kuris vyksta tarp dviejų idėjų sistemų, pteikiančių skirtingus atsakymus į tai, kas nuo seno buvo pagrindinė politikos problema – t.y. paklusnumo ir prievartos problema. „kodėl aš (ar kas nors kitas) turiu kam nors paklusti?“ „kodėl negaliu gyventi taip, kaip man patinka?“ „ar aš privalu paklusti“ „jeigu aš nepaklusčiau, tai ar būčiau priverstas? Kas ir kokiu mastu galėtų mane priversti? Kieno labui ir kodėl?“
Atsakymai į klausimą apie leistinas šiuolaikiniame paasaulyje ribas ginami priešingi požiūriai, kurių kiekvienas turi gausybę šalininkų.: 1. Pirmoji iš šių politinės laisvės prasmių, kurią aš, sekdamas daugelio pavyzdžiu, vadinsiu “negatyviąja”, susijusi su atsakymu į klausimą: “Kokios erdvės ribose subjektui – asmeniui ar asmenų grupei – leidžiama ar leistina daryti tai, ką

ą jis sugeba, arba būti tokiu, kokiu jis gali, kitiems asmenims nesikišant?” Antroji prasmė, kurią aš vadinsiu pozityviąja, susijusi su atsakymu į klausimą: “Kas yra kontrolės ar kišimosi šaltinis, galintis spręsti, ką kažkam geriau daryti ar kokiu geriau būti?” Šie du klausimai aiškiai skiriasi, nors atsakymas į juos gaili iš dalies sutapti.
“NEGATYVIOS” LAISVĖS SAMPRATA

Paprastai sakoma, kad aš laisvas tiek, kiek joks žmogus ar jokie žmonės nesikiša į mano veikią. šia prasme politinė laisvė tėra ta erdvė, kurioje žmogus gali veikti kitų netrukdomas. Aš nelaisvas tiek, kiek kiti man neleidžia daryti to, ką kitu atveju aš galėčiau daryti; ir jeigu kiti žmonės šią erdvę susiaurina už tam tikros minimalios ribos, galima kalbėti apie mano prievartavimą, o galbūt ir pavergimą. Tačiau terminas ”prievarta” neaprėpia visų neegalėjimo formų. Jei negaliu iššokti aukščiau dešimties pėdų ar negalim skaityti, nes esu aklas, ar nepajėgiu suprasti sudėtingesnių Hėgelio puslapių, keista būtų sakyti, kad tokiu mastu esu pavergtas ar priverstas. Prievarta implikuoja sąmoningą kitų žmonių kišimąsi į tą sritį, kurioje kitu atveju galėčiau veikti, Jūs neturite politinės laisvės, tik jeigu tikslo siekti jums neleidžia žmonės1. Vien negalėjimas pasiekti tikslo dar nėra politinės laisvės stoka 2. Tai gerai matyti iš tokių dabar vartojamų terminų, kaip “ekonominė laisvė” arba jos priešybė – “ekonominė vergija”. Gana įt

tikinamai teigiama, kad jeigu žmogus toks neturtingas, jog jam neprieinama kažkas, kas įstatymiškai nėra draudžiama – duonos riekė, kelionė aplink pasaulį, teisminė pagalba, – tai jis tiek pat mažai laisvas tai gauti, kiek ir tuo atveju, jei tai būtų jam įstatymiškai uždrausta. Jei skurdas būtų tarytum liga, neleidžianti man nusipirkti duonos, užmokėti už kelionę aplink pasaulį ar apmokėti teismines išlaidas, panašiai kaip raišumas trukdo bėgti, ši negalė, aišku, nebūtų kvalifikuojama kaip laisvės ar juo labiau politinės laisvės stoka. Prievartos ar pavergimo auka aš jaučiuosi tik todėl, kad manau, jog negaliu kažko įsigyti dėl kitų sukurtos tvarkos, kurioje aš, skirtingai nuo kitų, neturiu pakankamai pinigų už tai mokėti. Kitaip sakant, šio termino vartojimas priklauso nuo konkrečios socialinės ar ekonominės teorijos, aiškinančios mano skurdo ar negalios priežastis. Jei mano materialių išteklių stoką lėmė protinių ar fizinių sugebėjimų stoka, tai kalbėti apie laisvės praradimą (o ne tiesiog apie skurdą) galima tik remiantis tokia teorija 3. Be to, jei esu įsitikinęs, kad stygių patiriu dėl specifinės santvarkos, kurią laikau neteisinga ar šališka, tada kalbu apie ekonominę vergiją ar priespaudą. “Ne daiktų prigimtis, o tik bloga valia veda mus iš proto”, – sakė Rousseau. Priespaudos kriterijus yra mano įsitikinimas, kad tiesiogiai ar netiesiogiai, sąmoningai ar nesąmoningai manimi žaidžia kiti žm
monės nesiskaitydami su mano norais. Būti laisvam šia prasme reiškia nebūti kitų trukdomam. Kuo platesnė ta sritis, į kurią niekas nesikiša, tuo didesnė mano laisvė. Būtent šitai turėjo omeny klasikiniai anglų politiniai filosofai vartodami šį žodį. Jie nesutarė dėl to, kokia plati galėtų ar turėtų būti ši sritis. Jų supratimu, esamomis sąlygomis ji negali būti beribė, nes kitaip susidarytų tokia būklė, kai visi žmonės galėtų nevaržomai kištis į visų kitų reikalus, o tokia “prigimtinė” laisve sukeltų visuomenės chaosą, kuriame nebūtų patenkinami minimalūs žmonių poreikiai; arba, kitu atveju, stiprieji slopintų silpnųjų laisves. Kadangi jie suvokė, kad žmonių tikslai it veiksmai tarpusavyje automatiškai nesiharmonizuoja ir kadangi jie (nepaisant jų oficialių teorijų) labai vertino kitus tikslus, tokius kaip teisingumas, laimė, kultūra, saugumas ar įvairaus laipsnio lygybė, jie buvo pasiruošę apriboti laisvę kitų vertybių ir net pačios laisvės vardan. Mat, jų nuomone, be to neįmanoma sukurti tokios bendrijos, kurią jie laikė geistina. Todėl šių mąstytojų įsitikinimu, žmonių laisvo veikimo sritis turi būti apribota įstatymu. Bet tuo pat metu, tokių libertaristų kaip Lockeas ir Millis Anglijoje bei Constantas ir Tocųevilleis Prancūzijoje įsitikinimu, turi būti ir tam tikra minimali asmeninė laisvės sritis, į kurią jokiu būdu nevalia brautis, nes, peržengus ją, individui liks per maža erdvės bent minimaliai lavinti įgimtus ga
abumus, o, be to, neįmanoma ne tik siekti, bet net ir suvokti tų įvairių tikslų, kuriuos žmonės laiko gerais, teisingais ar šventais. Tai rodo, kad tarp privataus gyvenimo ir viešosios valdžios sričių turi būti nubrėžta riba. Kur ji turi būti – tai ginčų, tiksliau, derybų klausimas. Žmonės daugeliu atžvilgių vienas nuo kito priklauso, todėl jokia žmogaus veikla negali būti tiek privati, kad nė kiek nekliudytų kitiems žmonėms. “Laisvė lydekai – mirtis pūgžliams”; vienų laisvė turi priklausyti nuo kitų apribojimo.

“Laisvė Oksfordo profesoriui,- priduria kiti, – labai skiriasi nuo laisves Egipto valstiečiui”. Šis teiginys įtaigus kažkuo, kas yra ir teisinga, ir svarbu, tačiau pati frazė tėra politinės demagogijos pavyzdys. Tiesa, siūlyti politines teises ar valstybės garantijas užpuolimo atveju pusnuogiams, neraštingiems, neprivalgiusiems ir ligotiems žmonėms, reikštų tyčiotis iš jų sąlygų; jiems reikia medicinos pagalbos ar švietimo anksčiau, negu jis sugebės suprasti savo laisvės išplėtimą ar juo pasinaudoti. Kas yra laisvė tiems, kas negali ja pasinaudoti? Kokia laisves vertė, kai nėra atitinkamų sąlygų ja pasinaudoti? Tai, kas pirma, turi būti pirma: būna situacijų, kaip skelbė XIX amžiaus radikalūs rusų rašytojai, kai batai svarbesni už Šekspyro kūrimus; individuali laisvė nėra pirminis poreikis. Nes laisvė – tai ne tik jokių trukdymų nebuvimas; tai išpūstų žodžio laisvė reikšmę tiek, kad šis reikštų arba per daug, arba per mažai.
Egipto valstiečiui reikia rūbų ir vaistų anksčiau ir labiau negu asmeninės laisvės, bet tas laisvės minimumas, kurio jam reikia šiandien, ir aukštesnis laisvės lygis, kurio galbūt prireiks rytoj, nėra kažkokia tik jam budinga laisvė, o tokia pat kaip ir profesorių, menininkų ir milijonierių laisvė. Vakarų liberalų susirūpinimą kelia, aš manau, ne tiek įsitikinimas, kad žmonių siekiama laisvė skiriasi priklausomai nuo jų socialinių ar ekonominių sąlygų, kiek tai, kad ja disponuojanti mažuma įgijo ją eksploatuodama arba bent jau nusigręždama nuo jos neturinčios daugumos. Jie pagrįstai įsitikinę, kad jei individuali laisvė yra didžiausias žmonių tikslas, ji neturėtų būti kitų iš bent ko atimama, juo labiau kad kas nors ja naudotųsi kitų sąskaita. Laisvės lygybė: nesielgti su kitais taip, kaip nenorėčiau, kad su manimi elgtųsi kiti; grąžinti skolą tiems, kurių dėka mano laisvė, klestėjimas ar išsimokslinimas buvo įmanomi; teisingumas paprasčiausia ir universaliausia forma, – tokie yra liberalinės dorovės pagrindai. Laisvė nėra vienintelis žmonių tikslas. Aš galiu, kaip ir rusų kritikas Belinskis, pasakyti, kad jei iš kitų ji turi būti atimta, jei mano broliai turės būti skurdžiai, purvini ir sukaustyti, tuomet nenoriu jos sau, aš abiem rankom ją atstumiu ir beatodairiškai renkuosi jų likimą. Tačiau terminų painiojimas nieko neduoda. Kad butų išvengta akį rėžiančios nelygybės ar visuotinio skurdo, aš pasiryžęs paaukoti dalį savo laisves ar net ją visą: aš galiu tai padaryti noriai ir laisvai; bet laisvės aš atsisakau dėl teisingumo, lygybės arba artimo meilės. Man tikrai būtų gėda, jei tam tikromis sąlygomis nebūčiau pasiryžęs šiai aukai. Bet aukojimasis nepridės to, kas aukojama, tai yra laisvės, kad ir koks didelis būtų šios aukos moralinis poreikis arba kompensacija už ją. Viskas yra tai, kas yra: laisvė yra laisvė, o ne lygybė ar sąžiningumas ar teisingumas, ar kultūra, ar žmonių laimė, ar rami sąžinė. Jei mano paties, mano klasės ar tautos laisvė priklauso nuo daugelio kitų žmonių nelaimės, tuomet sistema, skaitanti lai, yra neteisinga ir amorali. Bet jei aš riboju savo laisvę ar jos atsisakau, norėdamas sušvelninti gėdą dėl tokios nelygybės ir materialiai nedidinu kitų asmeninės laisvės, įvyksta absoliutus laisvės praradimas. Tai gali kompensuoti teisingumo, laimės ar taikos įgijimas, tačiau netektis išlieka, o teigti, kad, nykstant mano “liberaliai”, individualiai laisvei, didėja kitos – “socialines” ar “ekonominės” – laisvės, reiškia painioti sąvokas. Vis dėlto kartais kieno nors laisvė turi būti siaurinama, kad būtų užtikrinta kitų laisvė. Kokiu principu remiantis šitai turėtų būtų daroma? Jei laisvė yra šventa, neliečiama vertybė, tokio principo negali būti. Kad ir kaip ten bebūtų, vienas ar kitas iš šių prieštaraujančių principų ar taisyklių turėtų pasiduoti: pagrindas ne visuomet gali būti aiškiai apibrėžtas ar juo labiau apibendrintas iki taisyklių ar universalių maksimų. Vis dėlto kompromisas turi būti surastas.
Filosofai, optimistiškai žiūrėję į žmogaus prigimtį ir įsitikinę galimybe harmonizuoti žmonių interesus, pavyzdžiui, Locke’as ar Adamas Smithas, o kartais ir Millis, tikėjo, kad socialinė harmonija ir pažanga suderinamos su plačios privataus gyvenimo sritis, į kurią nebūtų leista brautis nei valstybei, nei kokiai kitai valdžiai, išsaugojimu. Hobbesas ir sutinkantys su juo, ypač konservatyvūs ir reakcingi mąstytojai teigė, kad, norint sulaikyti žmones nuo vienas kito sunaikinimo, o visuomeninių gyvenimą nuo pavertimo džiunglėmis ar dykyne ir išsaugoti viską, kaip yra, turi būti taikomos griežtesnės saugumo priemonės; jis norėjo atitinkamai išplėsti centralizuotos kontrolės sritį ir susiaurinti asmeninę. Bet abi pusės sutiko, kad tam tikra žmogaus būties dalis turi išlikti nepriklausoma nuo visuomeninės kontrolės. Brautis į šį draustinį, kad ir koks jis būtų mažas, reikštų despotizmą. Žymiausias laisvės ir privatumo gynėjas Benjaminas Conssantas, prisimindamas jakobinų diktatūrą, skelbė, kad bent jau religijos, įsitikinimų, žodžio, nuosavybės laisvė turi būti apsaugota nuo savavališko kišimosi. Jeffersonas, Burke’as, Paine’as, Millis sudarinėjo skirtingus asmeninių laisvių sąrašus, tačiau valdžios apribojimo teiginys buvo iš esmės visuomet tas pats. Mes turime išsaugoti minimalią asmenines laisvės sritį, jei nenorime “sugadinti ar paneigti savo prigimties”. Mes negalime išlikti absoliučiai laisvi ir turime atsisakyti dalies savo laisvės, kad išsaugotume likusią. Bet visiškas savęs išsižadėjimas tolygus susinaikinimui. Koks tuomet turi būti tas minimumas? Toks, kurio žmogus negali atsisakyti nenusižengdamas savo žmogiškos prigimties esmei. Kokia ta esmė? Kokius ji kelia reikalavimus? Tai buvo ir turbūt visuomet bus nesibaigiančių ginčų pagrindas. Tačiau kad ir koks būtų principas, kuriuo remiantis apibrėžiama nesikišimo sritis – ar prigimtinis įstatymas, ar prigimtinės teisės, ar naudos, ar kategorinio imperatyvo reikalavimai, ar visuomeninės sutarties neliečiamybė, ar kokia nors kita sąvoka, kurią žmones vartojo siekdami išaiškinti ir pateisinti savo įsitikinimus, – laisvė šia prasme yra laisvė nuo; nesikišimas už kintančios, tačiau visuomet atpažįstamos ribos. “Vienintelė laisvė, verta šio vardo, yra laisvė savo keliu siekti savo labo”, – sake labiausiai nusipelnęs jos gynėjas. Jei taip, tai ar apskritai gali būti pateisinta prievarta? Millis neabejojo, kad taip. Kadangi teisingumas reikalauja, kad visi individai turėtų teisę į laisves minimumą, visiems kitiems individams reikia uždrausti, prireikus ir jėga, atiminėti laisvę iš ko nors. Iš tiesų pagrindinė įstatymo funkcija buvo apsaugoti būtent nuo tokių kolizijų: valstybė buvo redukuota iki to, ką Lassallc’is su panieka apibūdino kaip naktinio sargo ar transporto policininko funkciją.
Kas darė asmeninės laisves gynimą šventu reikalu Milliui? Savo garsiame esė jis skelbia, kad žmonėms neleidžiant gyventi taip, kaip jie nori “ten, kur tai liečia tik juos”, civilizacija negalės vystytis; negalint laisvai pasirinkti, nebus surasta tiesa, neliks vietos spontaniškumui, originalumui, genijui, proto energijai, moralinei drąsai. Visuomenę sugniuždys “kolektyvinės vidutinybės” mase. Viską, kas turtinga ir išsiskiria, griaus įprotis, žmonių polinkis į konformizmą, ugdantys tik “nuvytusius sugebėjimus”, “sukaustytus ir siaurapročius”, “ribotus ir iškrypusius” žmones. Pagoniška savitaiga tiek pat vertinga, kaip ir krikščioniškas savęs išsižadėjimas”. “Visas klaidas, kurias žmogus galėtų padaryti, nepaklausęs patarimo ar įspėjimo, gerokai nusveria blogis, atsirandantis, kai kitiems leidžiama versti jį daryti tai, kas jiems atrodo gera”. Laisvės gynimą sudaro “negatyvus” tikslas – apsaugoti nuo kišimosi.Grasinti žmogui persekiojimu jei jis nesusitaikys su gyvenimu, kuriame nėra tikslų pasirinkimo, uždaryti prieš jį visas, išskyrus vienas, duris, nesvarbu, kokia kilni panorama už jų atsivertu ar kokiu geranoriškų motyvų būtų vedini tie, kurie tai daro, – yra nuodėmė prieš tą tiesa, kad jis yra žmogus – būtybė, kuriai skina gyventi savo gyvenimą. Taip suvokė laisvę naujųjų laiku liberalai pradedant Erazmu (kai kas pasakytu, Occamu) iki mūsų dienų. Kiekvienas pasisakymas už pilietines laisves ir asmenines teises, kiekvienas protestas prieš išnaudojima ir pažeminimą, prieš viešosios valdžios kišimąsi ar papročiu arba organizuotos propagandos masinę hipnozę kyla iš šios individualistinės ir daug ginčytos žmogaus sampratos. Galima pažymėti tris faktus, susijusius su tokia pozicija. Pirmiausia, Millis painioja dvi skirtingas sąvokas. Viena, kad bet kokia prievarta, kadangi ji nesiskaito su žmogaus norais, savaime yra bloga, nors ir gali būti panaudota siekiant išvengti kitu, rimtesnių blogybių; tuo tarpu nesikišimas – prievartos antipodas – yra, nors ir ne vienintelis, gėris. Tai “negatyvios” laisvės samprata klasikine forma. Antra, kad žmonės turėtų siekti tiesos pažinimo ar ugdyti tam tikrą charakterio tipą, kuriam Millis pritarė: kritišką, originalų, lakios vaizduotės, nepriklausomą, ekscentriškai nonkonformistinį ir taip toliau, – ir kad tiesa gali būti pažįstama, o toks charakteris išlavinamas tik laisvės sąlygomis. Abu šie požiūriai yra liberalūs, bet ne tapatūs, o ryšys tarp jų geriausiu atveju – empirinis. Niekas neturėtų neigti, kad tiesa ar saviraiškos laisvė gali viešėti ten, kur dogmos gniuždo visą mąstymą. Bet istorija rodo (tai patvirtino ir Jamesas Stephenas puikiame išpuolyje prieš Millį savo knygoje “Laisvė, lygybė, brolybė”), kad sąžiningumas, tiesos meilė ir karštas individualizmas atsiranda griežtai disciplinuotose bendruomenėse, pavyzdžiui, tarp Škotijos ar Naujosios Anglijos puritonų kalvinistų, ar karinės disciplinos sąlygomis, bent jau ne rečiau, negu pakantesnėse ar indiferentiškose visuomenėse; o jei taip, tai Millio argumentas, kad laisvė reikalinga kaip būtina žmogaus genialumo sklaidos sąlyga, sugriūva. Jei bus įrodyta, kad šiedu tikslai nesuderinami, Milliui teks spręsti skausmingą dilemą be kitų keblumų, atsirandančių dėl jo doktrinų nesuderinamumo su griežtu utilitarizmu, nors ir pateiktu Milliui būdingu humanišku pavidalu.

Antra, šis mokymas yra palyginti naujas. Vargu ar individuali laisvė buvo svarstoma kaip sąmoningas politinis idealas (priešingai jos realiam egzistavimui) antikiniame pasaulyje. Jau Condorcet pastebėjo, kad individualių teisių sąvokos romėnų ir graikų teisinėse koncepcijose dar nebuvo; atrodo, tai būdinga ir žydų, kiniečių bei visoms kitoms senovės civilizacijoms, žinomoms nuo tų laikų6. Šio idealo dominavimas net ir netolimoje Vakarų istorijoje buvo greičiau išimtis, o ne taisyklė. Laisvė šia prasme nedažnai tapdavo ir didžiąsias žmonijos mases prikeliančiu obalsiu. Noras išvengti kišimosi, likti ramybėje buvo tiek individų, tiek bendruomenių aukštos civilizacijos požymis. Pati privatumo, asmeninių santykių sritis, kaip kažko savaime švento, prasmė kyla iš laisvės sampratos, kuri, nepaisant visu jos religinių šaknų, savo brandžiu pavidalu ne ką senesne už Renesansą ar Reformaciją7. Tačiau jos išnykimas reikštų civilizacijos, dorovinio požiūrio apskritai žlugimą.

Trečia šios laisvės sąvokos charakteristika dar svarbesnė. Laisvė šia prasme nėra nesuderinama su atskiromis autokratijos rūšimis arba bent jau savivaldos nebuvimu. Laisvei šia prasme iš esmes rūpi kontrolės apimtis, o ne jos šaltinis. Lygiai taip pat, kaip demokratija gali atimti iš atskiro piliečio daugelį laisvių, kuriomis jis galėtų naudotis kokioje nors kitokioje visuomenėje, visiškai galima įsivaizduoti, kad liberaliai nusiteikęs despotas suteiktų savo pavaldiniams plačią asmeninę laisvę. Despotizmas, pateikiantis savo pavaldiniams plačią laisvės erdvę gali būti neteisingas, skatinti pasibaisėtiną nelygybę, nesirūpinti tvarka. dorove ar žiniomis; bet jeigu jis neriboja jų laisvės arba riboja ją mažiau negu daugelis kitų režimų, jis patenkinta Mill’io apibrėžimą8. Laisvė šia prasme nesusijusi, bent jau logiškai, su demokratija arba savivalda. Savivalda apskritai gali užtikrinti pilietinių teisių išsaugojimą geriau negu kiti režimai, todėl liberalai ją gynė. Bet tarp individualios laisvės ir demokratinio valdymo būtino ryšio nėra. Atsakymas jį klausimą: “Kas mane valdo?” logiškai skiriasi nuo klausimo “Kokiu mastu valdžia kišasi į mano reikalus?” Būtent šis skirtumas galų gale ir. sudaro ryškų kontrastą tarp dviejų laisvės sąvokų – negatyviosios ir pozityviosios. Kadangi “pozityvi” laisvės prasmė išaiškėja bandant atsakyti ne į klausimą “Ką aš galiu laisvai daryti ar kokiu būti?”, bet “Kas mane valdo?” arba “Kas turi pasakyti, ką man daryti ar nedaryti, kokiu būti ar nebūti?”, demokratijos ir individualios laisvės ryšys yra gerokai neaiškesnis negu jį įsivaizdavo daugelis jų abiejų gynėjų. Noras save valdyti arba bent jau dalyvauti procese, kuriuo kontroliuojamas mano gyvenimas, gali būti toks pat didelis, kaip ir noras turėti laisvą veiklos erdvę ir turbūt yra senesnis. Bet tai ne vieno ir to paties dalyko troškimas. Iš tiesų jis toks skirtingas, kad galų gale privedė prie didžio ideologijų susidūrimo, valdančio mūsų pasaulį. Štai kodėl “pozityvioji” laisvės sąvoka “ne laisvė nuo, o laisvė kam – vieninteliam nurodytam gyvenimo būdui”, “negatyviosios” laisvės sąvokos šalininkų dažnai vaizduojama tik kažkaip padori grubios tironijos priedanga.

„POZITYVIOS“ LAISVĖS SĄVOKA

Pozityvioji žodžio “laisvė” prasmė susijusi su individo noru būti savo paties ponu. Aš noriu, kad mano gyvenimas ir sprendimai priklausytų nuo manęs, o ne nuo kokių nors išorinių jėgų. Aš noriu būti savo paties, o ne kitų žmonių valios įrankiu. Aš noriu būti subjektu, o ne objektu; vadovautis savo protu, savo sąmoningais tikslais, o ne priklausyti nuo mane veikiančių išorinių priežasčių. Aš noriu būti kuo nors, o ne niekuo; veikėjas, kuris sprendžia pats, o ne už kurį sprendžiama, pats save valdanti, o ne veikiamas išorines gamtos ar kitų žmonių, tarytum būčiau daiktas, gyvulys ar vergas, nesugebantis atlikti žmogaus vaidmens, tai yra suvokti savo tikslų bei elgesio krypties ir pats jų įgyvendinti. Tai sudaro bent jau dalį to, ką aš turiu omeny teigdamas, kad esu racionaliai mąstantis, kad būtent mano protas iš mane kaip žmogų iš likusio pasaulio. Labiausiai aš noriu susivokti kaip mąstanti, valinga, veikli būtybė, atsakinga už savo pasirinkimus ir sugebanti juos paaiškinti per savo paties idėjas bei tikslus. Aš jaučiuosi laisvas tiek, kiek tikiu, kad tai yra.

Laisvė kaip buvimas savo paties valdovu ir laisvė kaip kitų žmonių netrukdymas mano pasirinkimui gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti logiškai nelabai tolimos sąvokos – ne labiau negu neigiamas ir teigiamas būdas pasakyti maždaug tą patį dalyką. Vis dėlto “pozityvioji” ir “negatyvioji Laisvės sąvoka istoriškai vystėsi priešingomis kryptimis, ne visada logiškai paaiškinamais žingsniais, kol galų gale tarp jų kilo tiesioginis konfliktas.
Vienas būdas tai išryškinti” atkreipti dėmesį į savarankišką jėgą, įgytą, atrodytų, nekaltos metaforos “Aš pats sau ponas”, “Aš nesu jokio žmogaus vergas”. Bet negali būti kad aš esu (o tai buvo linkę teigti platonikai ir hėgelininkai) prigimties vergas? Savo paties “nežabotų” aistrų vergas? Ar tai neįvairios tos pat giminės – “vergo” – rūšys: vienos politinės ir juridinės, kitos dorovinės ir dvasinės? Argi išsilaisvindami iš dvasinės vergovės ar vergovės prigimčiai žmonės neįgijo patirties, ir argi šio proceso metu jie nesuprato, kad yra viešpataujantis aš, o kartu juose yra ir kažkas, kas “paminta po kojomis”. Šis viešpataujantis aš įvairiai tapatinamas tai su protu, tai su aukštesniąja prigimtimi, su tolimus tikslus numatančiu ir jų siekiančiu aš, su mano “tikruoju”, “idealiuoju”, “automatiniu” ar mano “geriausiu” aš, kuris priešinamas įracionaliam impulsui, nekontroliuojamiems troškimams, mano “žemesniajai” prigimčiai, malonumų siekimui, mano “empiriniam” ar “heteronominiam” aš, plaikstomam kiekvieno noro ar aistros gūsio, reikalaujančiam griežtos drausmės, jei tik iš viso jį galima pakelti iki “tikrosios prigimties” aukštumų. čia pat šiuos du aš galima pavaizduoti dar didesnės prarajos atskirtas: tikrasis aš gali būti suvoktas kaip kažkas platesnis už individą (suprantant šį žodį tiesiogine prasme), kaip socialinė “visuma”, kurios tik dalį ar aspektą sudaro individas pavyzdžiui, gentis, rasė, tikyba, valstybė, didžioji gyvųjų, mirusių jų ir dar negimusių visuomenė. Tokia esybė tuomet sutapatinama su “tikruoju” aš , kuris, primesdamas savo vienintelę kolektyvinę arba “organinę” valią savo nepaklusniems”nariams”, siekia sau, o kartu ir jiems “aukštesnės” laisvės. Dažnai buvo nurodoma, kokie pavojai gresia, kai vienų žmonių prievarta kitų atžvilgiu vardan “aukštesnės” laisvės teisinama vartojant organines metaforas. Tačiau tokios kalbos įtaigios, nes mes žinome, jog įmanoma, o kartais ir pateisinama žmonių prievarta vardan aukštesnio tikslo (tarkime teisingumo ar visuomenės gerovės), kurio šie, būdami labiau išsilavinę, siektų patys, bet to nedaro, nes jie akli, tamsūs ar nedori. Dėl to man nesunku patikėti, kad kitus prievartauju jų pačių labui, jų pačių, o ne savo interesų vedamas. Aš deduosi žinąs, ko jiems iš tikrųjų reikia, geriau negu jie patys- o tai jau paprastai reiškia, kad jie man nesipriešintų, jei taip pat racionaliai mąstytų ir būtų tokie pat išmintingi kaip aš ir suprastų savo interesus taip kaip aš. Bet mano pretenzijos gali būti ir dar didesnės. Aš galiu paskelbti, kad iš tikrųjų jie siekia to, kam dėl savo tamsumo jie sąmoningai priešinasi, nes juose slypi paslaptinga esybė – jų nematoma racionalioji valia arba jų “tikroji” paskirtis – ir nors šią esybę visa tai, ką jie jaučia, daro ar sako, iškraipo, – ji yra jų “tikrasis” aš, apie kurį varganas empirinis aš, egzistuojantis laike ir erdvėje, labai mažai tenutuokiantis arba niekuo nenutuokiantis, ir kad ši vidinė dvasia yra vienintelis aš, vertas to, kad su jo norais būtų skaitomasi10. Pasirinkęs tokį požiūrį, aš galiu nebesiskaityti su aktualiais žmonių ar visuomenės norais, juos persekioti, engti, kankinti jų pačių “tikrųjų” aš vardu ir jų labui įsitikinęs, kad kiekviena tikroji žmogaus paskirtis (laimė, pareigos atlikimas, išmintis, teisinga visuomenė, savo esmės atskleidimas) turi sutapti su jo laisve – laisvu savo “tikrojo” aš nors paslėpto ir neapibrėžto, pasirinkimu.

Šis paradoksas ne kartą buvo atskleistas. Viena yra sakyti, kad aš žinau, kas yra gerai X, kai jis to nežino; ir kas kita yra sakyti, kad jis pats eo ipso tai pasirinko – ne sąmoningai, ne būdamas toks, koks atrodo kasdieniniame gyvenime, o atlikdamas racionalaus aš vaidmenį, apie kurį jo empirinis aš gali ir nežinoti, – kaip “tikrasis” aš, kuris suvokia gėrį, ir atradęs jį negali jo nepasirinkti. Šis baisus nuasmeninimas, atsirandantis sutapatinus tai, ką X būtų pasirinkęs, jei būtų kuo nors kitu, kuo jis, bent kol kas, nėra, su tuo, ko X siekia ir renkasi dabar, sudaro visų politinių “savirealizacijos teorijų” esmę. Viena yra sakyti, kad aš galiu būti verčiamas savo paties naudai, kurios aš pats neįžvelgiu (kartais tai gali būti mano labui ir iš tiesų gali praplėsti mano laisvės ribas) ir visai kas kita – sakyti, kad jei tai mano labui, tai aš nebeverčiamas, nes pats to norėjau nepriklausomai nuo to, ar tai žinau, ir aš laisvas (“iš tikrųjų” laisvas) netgi kai mano varganas žemiškas kūnas ir kvailas protas atkakliai tam priešinasi, desperatiškai kovoja prieš tuos, kurie tik geriausių norų vedami bando man tai įpiršti.
Ši stebuklinga transformacija arba tiesiog žongliravimas (už kurį Williamas Jamesas visiškai tiesingai šaipėsi iš hėgelininkų), be jokios abejonės, taip pat lengvai gali būti atliktas ir su “negatyviąja” laisvės sąvoka, kur tas aš, į kurio reikalus neturėtų būti kišamasi, jau nebe individualaus aš su savo aktualiais norais ir poreikiais, o “tikrasis” žmogus, tapatinamas su tam tikro idealaus tikslo siekimu, apie kurį jo empirinis aš nė nesapnuoja. Ir panašiai kaip “pozityviai” laisvo aš atveju, ši esybė gali išaugti iki kokios nors virš asmeninės esybės – valstybės, klasės, tautos ar visos istorijos, laikomos “tikresniu” atributų subjektu negu empirinis aš. Bet “pozityvi” laisvės kaip savivaldos samprata, paremta žmogaus vidinio antagonizmo idėja, kaip liudija doktrinos istorija ir praktika, lengviau pasiduoda šiam asmens sudvejinimui į transcendencišką, valdantį kontrolierių ir empirinį troškimą ir aistrų gumulą, kurį reikia drausminti ir valdyti. Tai reikšmingas istorinis faktas. Jis akivaizdžiai įrodo (jei tokią akivaizdžią tiesą apskritai reikia įrodinėti), kad laisvės sampratas tiesiogiai lemia požiūris j tai, kas sudaro aš, asmens, žmogaus esmę. Vien manipuliuojant žmogaus apibrėžimu galima suteikti laisvei bet kokią norimą reikšmę. Dviejų aš išskyrimo pasekmės dar aiškiau atsiskleis, jei bus atsižvelgta į dvi svarbiausias formas, kuriomis istorijoje reiškėsi noras valdyti save, noras būti valdomam savo “tikrojo” aš: pirmoji – tai savęs išsižadėjimas siekiant nepriklausomybės; antroji – tai savirealizacija arba totalinis savęs tapatinimas su specifiniu principu ar idealu siekiant to paties tikslo.
Taigi negatyvioji ir pozityvioji laisvės sąvoka labai skirtinga, bet tuo pačiu ir labai panaši. Pagrindinė problema glūdi, kad pirmieji nori pažaboti valdžia, o antrieji nori turėti ją savo rankose.tai ne dvi skirtingos tos pačios sąvokos interpretacijos, bet du visai neuderinami ir priešingi požiūriai į gyvenimo tikslus. Kiekvienas tų požiūrių kelia absoliučius reikalavimus, kurie negali būti kartu patenkinami. Tačiau labai stokotume socialinės ir moralinės nuovokos, jei nepripažintume, kad tas patenkinimas, kurio kiekvienas iš šių požiūrių siekia, yra galutinė vertybė tiek istoriškai, tiek moraliai turinti lygia teisę būti priskiriama prie svarbiausiųjų žmonijos interesų.

LITERATŪRA
1. Isaiah Berlin “Dvi laisvės sąvokos”
2. Isaiah Berlin (1995) „Vienovė ir įvairovė: žvilgsniai į idėjų istoriją“. Kn. Jokubaitis, Alvydas (sud. Ir vertė iš anglų k.). Vilnius: Amžius, 1995.
3. http://www.lls.lt

Leave a Comment