IŠŽAGINIMO AUKŲ VIKTIMIZACINĖ CHARAKTERISTIKA
TURINYS
ĮVADAS…………………………………………………………………………………………..2
1. IŠŽAGINTŲ AUKŲ KRIMINALINIS VIKTIMIZACIJOS BŪKLĖ LIETUVOJE….3
1.1. Pagrindiniai nusikalstamumo statistiniai rodikliai ir jų vertinimas…………….31.2. Asmenų, nukentėjusių nuo seksualinio pobūdžio nusikaltimų, analizė………7
2. IŠŽAGINTŲ AUKŲ VIKTIMIZACIJOS APLINKYBIŲ CHARAKTERISTIKA……9
3. KRIMINALINIS VIKTIMIZACIJOS PREVENCIJA…………………………………10
4. VIKTIMIZACIJOS PREVENCIJOS PERSPEKTYVOS…………………………….10
IŠVADOS……………………………………………………………………………………….12
LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………….14
ĮVADAS
Lietuvai atgavus nepriklausomybę iš esmės pasikeitė nusikalstamumo statistika Kiekvieną savaitę Lietuvoje užregistruojama po 10-15 išžaginimų ar seksualinio prievartavimo atvejų (ar pasikėsinimų įvykdyti tokio pobūdžio nusikaltimus). Daugiausia nusikalstama didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Kaip bebūtų gaila, į policiją kreipiasi tik dalis nukentėjusiųjų – gana daug nuskriaustų merginų ar moterų apie patirtą prievartą nutyli, niekam nesiskundžia.. Susimąstyti verčiantys skaičiai: pavyzdžiui, prieš trejus metus, 2001-aisiais, šalyje buvo užregistruoti 176 išžaginimai (ar pasikėsinimai išžaginti), o 2003 pranešimų apie tokius nusikaltimus gauta jau net 278! Šiųmečiai duomenys, anot Policijos departamento pareigūnų, irgi pranašauja ne geresnę padėtį – nusikaltimų prieš dailiosios lyties atstoves per pirmąjį pusmetį jau užregistruota beveik pusantro šimto! Ir nors Lietuva, lyginant su kaimyninėmis Latvija ar Estija, šioje srityje dar kiek atsilieka, nėra dėl ko džiūgauti. Juolab kad pareigūnai įtaria, jog Lietuvoje gan nemažai nukentėjėlių taip ir nedrįsta praverti komisariatų durų… Viktimiškumas – vidinė aukos būsenos charakteristika, vidinė aukos savybė, tikimybės tapti auka išraiška, aukos polinkis tapti auka dėl vienokių ar kitokių jai būdingų priežasčių1. Pažeidžiamiausių socialinių grupių problema didėjant nusikalstamumui tapo ypač aktuali pastaraisiais metais. Nuo 1995 m. iki 2003 m. registruotų nusikaltimų skaičius padidėjo 30 % (nuo 60819 iki 79072). Augant nusikalstamumui, nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų skaičius nepaliaujamai didėja, – 2003 m. nuo nusikaltimų žuvo 973 asmenys, tai 380 (64 %) daugiau nei 2002 m. 2003 m. nuo nužudymų ir pasikėsinimų nukentėjo 389 asmenys, 76 (24 %) daugiau nei 2002 m. Nuo sunki* sveikatos sutrikdymų nukentėjo 503 asmenys, tai 10 % daugiau nei 2002 m.
Faktinė nusikaltimo aukų skaičiai Lietuvoje (ypatingai apie išžaginimo aukas) yra labai sunku apskaičiuoti, nes tik nuo praėjusių metų pradėta kaupti dalinė informacija apie asmenis nukentėjusius nuo nusikaltimų (t.y. informacija apie asmens amžių asmens užimtumą ir kt.). Šiuo metu išžaginimo aukų viktimizacija Lietuvoje yra ypač aktuali, nes didėjant nusikalstamumui ji paliečia vis didesnį žmonių ratą (ypatingai tai liečia moteris ir vaikus). Seksualinio pobūdžio nusikaltimai Lietuvoje nuolat yra visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio centre ir vis skaudžiau sukrečia visuomenę. Viktimizacija – tai socialinis procesas, kuriantis bei formuojantis auką. Tai yra išorinė tapimo auka proceso priežastinių ryšių charakteristika, objektyvių ir subjektyvių veiksnių visuma3. Kriminalinės viktimizacijos lygį netiesiogiai rodo registruoto nusikalstamumo statistika.Šis viktimologinis darbas parengtas remiantis Vidaus reikalų ministerijos Informatikos ir ryšių departamento, Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro ir kitų duomenų analize apie nusikaltimų aukas.1. IŠŽAGINIMO AUKŲ KRIMINALINĖS VIKTIMIZACIJOS BŪKLĖ LIETUVOS RESPUBLIKOJE
Apžvelgiant ir analizuojant šį skyrių pateikiami pagrindiniai nusikalstamumo kiekybiniai ir kokybiniai statistiniai rodikliai Lietuvoje bei kitose šalyse, taip atliekama asmenų, nukentėjusiųjų nuo seksualinio pobūdžio nusikaltimų analizė. 1.1. Pagrindiniai nusikalstamumo statistiniai rodikliai ir jų vertinimasIšanalizavus ir įvertinus nusikalstamumo Lietuvoje statistiką už 2004 metų laikotarpį (žr. 1 lentelė ) galima pastebti, kad beveik trys ketvirtadaliai nusikaltimų užregistruojama didžiuosiuose Lietuvos miestuose miestuose.Viso buvo užregistruota 260 nusikalstamų veikų ir pradėtas ikteisminis tyrimas pagal LR BK 149 str. Didžiausias nusikalstamumas 2004 metais buvo stebimas Vilniaus mieste – 28 išžaginimai, Kauno mieste – 21, Klaipėdos mieste 14, Šiaulių mieste – 14 ir Panevėžio mieste – 9. Lentelė Nr. 12004 m.sausis – gruodis Išžaginimai (BK 149 str.) Nusikaltimų likutis sausio 1 d. Užregistruota nusikaltimų Nusikaltimų lyginamasis svoris Nusikaltimų skaičius 100000 gyv. Ištirta nusikaltimų Ištirta nusikaltimų (%) Nusikaltimų panaudojant šaunamąjį ginklą 1 2 3 4 5 6 7 Iš viso 1 185 260 0.3 7.5 138 53.1 Vilniaus m. 2 27 28 0.1 5.1 17 60.7 1-PK 3 7 4 0.1 4 100
2-PK 4 6 6 0.1 4 66.7 3-PK 5 6 6 0.1 1 16.7 4-PK 6 4 3 0.3 3 100 5-PK 7 1 1 0.1 1 100 6-PK 8 2 5 0.2 3 60 7-PK 9 1 3 0.1 1 33.3 Vilniaus TPK 10 Kauno m. 11 13 21 0.2 5.5 10 47.6 Centro 12 2 6 0.3 3 50 Panemunės 13 1 4 0.4 Santakos 14 3 3 0.2 2 66.7 Žaliakalnio 15 2 5 0.2 2 40 Dainavos 16 5 3 0.1 3 100 Kauno TPK 17 Klaipėdos m. 18 7 14 0.2 7.2 5 35.7 1-PK 19 1 7 0.5 3 42.9 2-PK 20 2 0.1 3-PK 21 3 4 0.2 1 25 4-PK 22 3 1 0.1 1 100 Klaipėdos TPK 23 Šiaulių m. 24 8 14 0.4 10.3 4 28.6 1-PK 25 3 6 0.3 3 50 2-PK 26 5 8 0.6 1 12.5 Šiaulių TPK 27 Panevėžio m. 28 1 9 0.3 7.4 2 22.2 1-PK 29 1 5 0.3 1 20 2-PK 30 4 0.3 1 25 Palanga 31 1 2 0.3 11.3 2 100 Druskininkai 32 1 1 0.3 4 1 100 Birštonas 33 1 1 100 Neringa 34 Visaginas 35 1 2 0.4 6.9 1 50 Akmenės r. 36 3 1 0.2 3.3 2 200 Alytaus m.ir r. 37 9 9 0.6 8.6 4 44.4 Anykščių r. 38 1 2 0.3 5.8 2 100 Biržų r. 39 1 3 0.5 8.6 2 66.7 Elektrėnai 40 1 4 1.3 13.8 2 50 Ignalinos r. 41 3 1 100 Jonavos r. 42 1 4 0.3 7.7 1 25 Joniškio r. 43 1 2 0.5 6.3 2 100 Jurbarko r. 44 3 1 100 Kaišiadorių r. 45 2 1 0.2 2.7 Kalvarijos 46 2 0.7 14.7 Kauno r. 47 10 19 1 23.1 11 57.9 Kazlų Rūda 48 1 Kelmės r. 49 1 1 0.2 2.5 Kėdainių r. 50 5 13 0.8 19.6 6 46.2 Klaipėdos r. 51 6 13 1.2 27.9 7 53.8 Kretingos r. 52 2 0.4 4.4 1 50 Kupiškio r. 53 3 0.9 12.3 Lazdijų r. 54 Marijampolė 55 6 7 0.6 9.9 3 42.9 Mažeikių r. 56 8 6 0.7 8.9 3 50 Molėtų r. 57 1 1 0.3 3.9 1 100 Pagėgiai 58 1 1 0.5 8.2 1 100 Pakruojo r. 59 5 1 0.2 3.4 1 100 Panevėžio r. 60 3 3 0.2 7.1 2 66.7 Pasvalio r. 61 Plungės r. 62 1 1 0.2 2.3 1 100 Prienų r. 63 1 2 0.3 5.6 Radviliškio r. 64 4 0.4 7.7 1 25 Raseinių r. 65 3 1 0.2 2.3 Rietavas 66 Rokiškio r. 67 2 1 0.1 2.4 2 200 Skuodo r. 68 2 1.1 7.9 2 100 Šakių r. 69 2 2 0.4 5.2 2 100 Šalčininkų r. 70 1 4 0.8 10.4 Šiaulių r. 71 4 2 0.3 3.9 1 50 Šilalės r. 72 3 1 0.3 3.2 1 100 Šilutės r. 73 2 7 0.5 12.8 2 28.6 Širvintų r. 74 2 0.6 10 Švenčionių r. 75 5 2 0.4 6 1 50 Tauragės r. 76 5 3 0.4 5.7 4 133.3 Telšių r. 77 4 7 0.8 12.1 5 71.4 Trakų r. 78 1 0.3 2.7 Ukmergės r. 79 2 2 0.2 4.1 2 100 Utenos r. 80 1 0.1 2 1 100 Varėnos r. 81 2 7 1.7 22.7 4 57.1 Vilkaviškio r. 82 6 5 0.9 10 4 80 Vilniaus r. 83 10 11 0.5 12.3 9 81.8 Zarasų r. 84 3 0.7 13.3Išžaginimai (su pasikėsinimais)
Dažniausiai dėl seksualinio pobūdžio veikų nukenčia moterys, t.y. 3,7 procentų visų tirtų moterų. Moterys, nukentėjusios nuo seksualinio pobūdžio veikos, šį viktiminį įvykį vertina taip: 1 – kaip išžaginimą; 4 – kaip pasikėsinimą išžaginti; 2 – kaip nepadorų smurtą; 11 – kaip įžeidžiamą agresyvų elgesį. Iš viso daugiau kaip pusė moterų (t.y. 11 iš 19) seksualinio pobūdžio viktiminį įvykį vadino nusikaltimu, 4 – jo nusikaltimu nevadino, o dar 4 – nežinojo, kaip jį vertinti. Užpuolimo-grasinimo atvejais viktiminį įvykį nusikaltimu laikė 66 (67,4 proc.) nukentėjusieji; 18 (18.2 proc.) jo nusikaltimu neįvardijo; 13 (13.3 proc.) nežinojo kaip įvertinti. Nuo 2003 m. gegužės 1 dienos įsigaliojo naujieji Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas ir Bausmių vykdymo kodeksas, tačiau nuo 2003-05-01 ištirtų nusikalstamų veikų dalis skaičiuojama pagal naują metodiką. Tai ištirtų ir ataskaitiniu laikotarpiu užregistruotų nusikalstamų veikų santykis.
lentelė Nr. 2Metai 1995 1996 1997 1998 1999Užregistruota nusikalstamų veikų 200 168 166 166 225Nusikalstamų veikų sk. 100 000 gyventojų 5,5 4,7 4,6 4,7 6,4 Metai 2000 2001 2002 2003 Užregistruota nusikalstamų veikų 183 176 188 278 Nusikalstamų veikų sk. 100 000 gyventojų 5,2 5,1 5,4 8,1
Nusikalstamumo kiekybiniai pokyčiai. Per pastaruosius Lietuvos nepriklausomybės metus (1995-2003 m.) padidėjo kiekybiniai nusikalstamumo rodikliai: užregistruotų išžaginimų skaičius padidėjo nuo 0.21 procentų iki 0.33 procentų.Lyginamoji dalis visų užregistruotų nusikalstamų veikų atžvilgiu, %Lentelė Nr. 3Metai 1995 1996 1997 1998 1999Lyginamoji dalis, % 0,33 0,25 0,22 0,21 0,29Metai 2000 2001 2002 2003 Lyginamoji dalis, % 0,22 0,22 0,26 0,33
Išanalizavus ištirtas išžaginimo veikas už 1995-2003 metus matome, kad išaiškintų šių nusikalstamų veikų kaip bebūtų gaila, vis mažėja.
Ištirta nusikalstamų veikų
lentelė Nr. 4Metai 1995 1996 1997 1998 1999Ištirta nusikalstamų veikų, % 84,9 79,9 74,5 81,1 82,4Metai 2000 2001 2002 2003 Ištirta nusikalstamų veikų, % 79,6 77,6 81,8 39,2
Diagrama Nr. 5
Duomenų šaltiniai: 1. Smaliukas J., Urbelienė J. Nusikalstamumo raida Lietuvoje 1918-1993 m. / Vilnius, 1994, p. 20, 24. 2. VRM ataskaitos – Duomenys apie nusikalstamumą per 1990, …, 2003 metų 12 mėnesių Lietuvos Respublikoje (Forma 1-Ž). 3. VRM ataskaita „Duomenys apie užregistruotus ir išaiškintus nusikaltimus, padarytus Lietuvos Respublikoje per 2001 m. 12 mėnesių (Forma 2Ž-APSK)”. 4. Lietuvos gyventojai metų pradžioje. Vidutinis metinis gyventojų skaičius. Statistikos departamentas prie LR vyriausybėshttp://www.std.lt/STATISTIKA/Gyventojai/Liet_gyventojai.htm (2002-09-27). Gyventojų skaičius 1989-2001 m. perskaičiuotas, remiantis gyventojų surašymo duomenimis.
1.2 Asmenų, nukentėjusių nuo seksualinio pobūdžio nusikaltimų , analizė Šioje darbo dalyje plačiau kalbama apie smurto prieš moteris paplitimą, tačiau kol kas nėra nei valstybinių programų, nei vieningų visuomenės veiksmų smurto prieš moteris panaikinimui bei prevencijai. Moksliniai tyrimai šioje srityje Lietuvoje pradėti neseniai. Oficialioje statistikoje užregistruota visiškai nedaug smurtinių nusikaltimų. Tačiau yra įrodymų, kad dauguma buitinio smurto atvejų nepatenka į oficialiąją statistiką, nes dažniausiai buitinio smurto aukos niekur nesikreipia. Dar rečiau buitinio smurto nusikaltimai pasiekia teismą. Taigi, kyla klausimas, kaip išmatuoti tikrąjį smurto prieš moteris mastą. Patikimiausią informaciją turėtų suteikti įvairių sociologinių tyrimų duomenys, todėl pirmiausia panagrinėsime tuos tyrimų rezultatus, kurie buvo surinkti prieš pradedant nacionalinį reprezentatyvų viktimologinį tyrimą “Smurtas prieš moteris”.
Visų pirma atkreiptinas dėmesys į Tarptautinį viktimologinį tyrimą Lietuvoje 1997 m., kurį atliko Teisės institutas ir Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras “Vilmorus” (Teisės institutas, 1997). Tačiau reikia pastebėti, kad šio tyrimo metodika nepritaikyta išaiškinti buitinio smurto mastą. Pavyzdžiui, apie seksualinių nusikaltimų patyrimą buvo klausiamos tik moterys, lyg vyrams nebūtų jokio pavojaus tapti tokio pobūdžio nusikaltimų aukomis. Per penkerius metus seksualinius nusikaltimus patyrė 7,9% suaugusių Lietuvos moterų. Žinodami, kad 1% suaugusių moterų sudaro apie 15000, galime įvertinti, kad kasmet tokio nusikaltimo aukomis tampa apie 24000 suaugusių Lietuvos moterų. Tuo tarpu nusikaltimų statistikoje (Moterų informacijos centras, 1998) nurodyta, kad iš viso 1997 m. tik 6728 moterys tapo visų rūšių nusikaltimų aukomis. Taigi, šio tyrimo rezultatai suteikia mums aiškių įrodymų, kad moterys praneša tik apie nedidelę dalį nusikaltimų prieš jas.Viktimologinio tyrimo “smurtas prieš moteris” pagrindiniai rezultatai
– 63,3% suaugusių Lietuvos moterų nuo tada, kai joms suėjo 16 m., bent kartą patyrė vyrų fizinį, seksualinį smurtą arba grasinimus;– 42,4% šiuo metu ištekėjusių arba gyvenančių neregistruotoje santuokoje moterų bent kartą patyrė savo dabartinio sutuoktinio/partnerio fizinį, seksualinį smurtą ar grasinimus;– savo buvusio vyro ar partnerio fizinį, seksualinį smurtą ar grasinimus patyrė 53,5% praeityje santuokinius ryšius turėjusių moterų;– 11% suaugusių Lietuvos moterų nuo tada, kai joms suėjo 16 m., bent kartą patyrė nepažįstamų vyrų fizinį, 8,2% – draugų ir 14,4% – pažįstamų ar giminių seksualinį smurtą arba grasinimus;– 71,4% suaugusių Lietuvos moterų nuo tada, kai joms suėjo 16 m., bent kartą patyrė nepažįstamų vyrų, o 43,8% – pažįstamų vyrų seksualinį priekabiavimą;– 26,5%suaugusių Lietuvos moterų nuo tada, kai joms suėjo 16 m., bent kartą patyrė nepažįstamų vyrų, o 18,2% – pažįstamų vyrų lytinę prievartą; 17% – jų susitikimų partneriai bandė priversti lytiškai santykiauti, kai jos to nenorėjo;
– tik 3,4% smurtą patyrusių moterų teigė, kad išpuolis jų visiškai nepaveikė; absoliuti dauguma jautė pyktį, bejėgiškumą, liūdesį bei kitas neigiamas emocijas;
– policijai apie patį baisiausią išpuolį pranešė tik 10,6% visų nukentėjusių;– 75,3% suaugusių moterų nesijaučia saugios įvairiose situacijose, susietose su užpuolimu;– 79% suaugusių Lietuvos moterų galvoja, kad saugiausia vieta moterims ir vaikams yra jų namai.Daugiausiai moterų patyrė fizinį smurtą (38,1%) bei grasinimus (33,5%). Seksualinį sutuoktinių smurtą patyrė 9,9% gyvenančių santuokoje moterų. Tyrimo rezultatai taip pat patvirtino faktą, kad tik nedidelė smurtinių aktų dalis patenka į policijos akiratį: tik 10,6 % moterų pranešė policijai apie patį baisiausią smurto atvejį.
Lytinė prievarta
Žvelgiant į nusikaltimų statistiką, atrodo, kad lytinių nusikaltimų Lietuvoje nėra daug, pastaraisiais metais išžaginimų ir pasikėsinimų išžaginti skaičius neviršydavo 260. Bet visų sociologinių tyrimų rezultatai rodo, kad Lietuvos moterys gana dažnai kenčia nuo lytinės prievartos. Tyrimo “Moteris Lietuvos visuomenėje” duomenimis (Purvaneckienė 1995), 20% suaugusių moterų ir 3,6% suaugusių vyrų bent kartą gyvenime buvo patyrę pasikėsinimą išprievartauti. Vilniaus universiteto Moterų studijų centro (1997) atlikto tyrimo “Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje” duomenimis, 59% apklaustųjų suaugusių moterų buvo patyrusios lytinį smurtą. 15-25 m. jaunų moterų apklausoje buvo gauti panašūs rezultatai – 51% apklaustųjų buvo patyrusios lytinį smurtą. Pastaruosiuose tyrimuose buvo nagrinėjamas ir prievartos aukų ryšis su prievartautoju. Jaunų moterų apklausos duomenimis pusė lytinę prievartą patyrusių merginų nepažinojo savo skriaudėjo. Remdamasi pastarosios apklausos rezultatais R.Mikalajūnaitė (1999, P. 75) daro išvadą, kad “…15-25 metų merginos turi didesnę fizinės ir seksualinės prievartos patirtį nei vyresnio amžiaus moterys. Tai leidžia teigti, kad smurto prieš moterį (ypač fizinio ir seksualinio) lygis mūsų visuomenėje auga.” Nacionalinio reprezentatyvaus viktimologinio tyrimo “Smurtas prieš moteris” tyrimo rezultatai taip pat patvirtina, kad lytinis smurtas yra žymiai labiau paplitęs, nei būtų galima spręsti iš statistikos duomenų. Šiame tyrime lytiniu smurtu mes vadinome prievartinius lytinius santykius (t.y. išžaginimą), o lytine prievarta – lietimą, grabaliojimą, bučiavimą ar glamonėjimą nepageidaujamu būdu prieš moters valią, o taip pat vertimą moters lytiškai santykiauti prieš jos valią. Moterų klausėme apie lytinį smurtą ir šeimoje, ir už šeimos ribų, o apie lytinę prievartą – tik už šeimos ribų. Lytine prievarta paremti santykiai su tais vyrais, su kuriais moterys susitikinėja, taip pat gana dažnas reiškinys. 17% moterų pasisakė, kad jų susitikimų partneris kada nors yra bandęs priversti su juo lytiškai santykiauti, kai moteris to nenorėjo.
Žymiai mažiau moterų pasisakė apie patirtą lytinį smurtą (5 lentelė), ir reikia atkreipti dėmesį, kad tikimybė būti išprievartautai savo šeimoje yra didesnė negu už šeimos ribų. Akivaizdu, kad įvairių tyrimų duomenys apie lytinio smurto ir prievartos paplitimą skiriasi. Jie skiriasi dėl to, kad įvairūs tyrinėtojai skirtingai apibrėžia lytinį smurtą, priklausomai nuo jo sunkumo laipsnio. Tačiau iš visų tyrimų išplaukia ta pati išvada: lytinis smurtas ir prievarta yra žymiai labiau paplitę mūsų visuomenėje, nei būtų galima spręsti iš oficialios statistikos. Taip yra todėl, kad lytinio smurto aukos retai pasiskundžia policijai. Jos taip elgiasi iš dalies dėl tų pačių priežasčių, kaip ir buitinio smurto atvejais – gėdos ir baimės dėl visuomenės pasmerkimo. Be to, baudžiamasis procesas paprastai būna ilgas ir žeminantis aukos orumą. O ir pasiskundusios jos dažnai atsiima ieškinius ar pakeičia parodymus, neišlaikiusios aplinkinių spaudimo ar grasinimų.Ištraukos iš Genės Silickienės straipsnio laikraštyje “Respublika”, gegužės 25, 1999
KĖDAINIUOSE IŠTEISINTI NEPILNAMETĖS PRIEVARTAUTOJAI
Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininkas perskaitė išteisinamąjį nuosprendį penkiems kėdainiškiams, kaltinamiems nepilnametės mergaitės grupiniu išžaginimu.1998 m. rugsėjo 14 d. Kėdainių rajono apylinkės prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai dėl nepilnametės išžaginimo buvo pateikti penkiems kėdainiškiams. Parengtinio tardymo metu buvo nustatyta, kad 1998 m. rugsėjo 12d. apie vidurnaktį kėdainiškę, einančią iš diskotekos namo, gatvėje užkalbino du nepažįstami jaunuoliai. Jie merginą įsiviliojo į biliardinę. Į poilsio kambarį netrukus atėjo dar trys jaunuoliai. Vaikinai gėrė alkoholį ir, atsisakę išleisti iš biliardinės mergaitę, prievarta ėmė ją girdyti alkoholiniais gėrimais. Trenkus per galvą biliardo lazda, prigirdyta ir praradusi orientaciją nepilnametė mergina buvo nunešta į pirtį, išrengta ir visų buvusiųjų išžaginta.
Rytą nukentėjusioji atėjo pas draugę ištikta šoko, sutinusiu veidu, nebegalėjo paeiti, skundėsi skausmais klubų srityje. Ekspertai nustatė, jog nukentėjusioji iki tol nebuvo turėjusi lytinių santykių. Nukentėjusios tardymo metu duoti parodymai buvo patikrinti įvykio vietoje, mergina atpažino kaltinamuosius. Tačiau prievartavimu kaltinami kėdainiškiai savo kaltės nepripažino ir teigė, esą nepilnametė su jais santykiavusi savo noru. Bylą nagrinėjęs Kėdainių rajono apylinkės teismas buvo grąžinęs ją tardymui papildyti. Teisme pakartotinai nagrinėjant bylą, nukentėjusioji nualpo, dėl to teko atidėti posėdį. Nukentėjusioji neatlaikė spaudimo, kurį jai darė kaltinamieji bei jų tėvai, ir pakeitė parodymus. Ji “nebeprisiminė”, kad per galvą ir nugarą buvo mušama biliardo lazda ir kas su ja atsitiko biliardinėje.2. IŠŽAGINIMO AUKŲ VIKTIMIZACIJOS APLINKYBIŲ CHARAKTERISTIKA
Šioje darbo dalyje nagrinėjama kodėl išžaginimų aukos vis dažniau tampa seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų aukomis ne tik Lietuvoje bet ir kitose, labiau pažengusiose technologijos procesuose šalyse. Konkreti gyvenimo situacija, kurioje asmuo (ar asmenys) tampa skriaudėjo (ar skriaudėjų) auka, yra daugelio įvairių konkrečių objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visuma. Seksualinė prievarta tiek prieš moteris bei kitus asmenis yra plačiai paplitęs reiškinys. Prievartą patiria tiek pasiturinčios, tiek neturtingos moterys. Pastarosios patiria tai sąlygiškai dažniau. Prievarta nukreipta į silpnosios lyties atstoves yra visuotinis reiškinys. Dažniausiai skiriame fizinę, seksualinę ir emocinę prievartą. Prievartą patiria ne tik suaugusios moterys, bet ir mergaitės, stebimos įvairiausios jos formos: išprievartavimas santuokoje, moterų genitalijų apipjaustymas, seksualinis priekabiavimas, prekyba moterimis, priverstinė prostitucija, moteriškos lyties kūdikių žudymas, tyčinis nevalgydinimas ir t.t.JAV prievarta prieš žmones yra pagrindinė moterų sužalojimo priežastis. Tyrimai Limoje (Peru) nurodo, kas 90 procentų 12-14 metų mergaičių buvo išprievartautos. Didžiąją dalį merginų prievartavo jų tėvai, patėviai bei kiti vyriškos lyties giminaičiai.
– 1994 metais Jamaikoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu išsiaiškinta, kad iš 450 atsitiktinai pasirinktų 13-14 metų amžiaus mergaičių 3 procentai mergaičių buvo išprievartautos.– Barbadose atlikti tyrimai rodo, kad tarp 20-45 metų amžiaus žmonių 33 procentai moterų ir 3 procentai vyrų patyrė seksualinę prievartą vaikystėje.Nuo 40 iki 80 procentų prievartą patyrusių moterų patyrė ją iš artimo šeimos nario. Tyrimai rodo, kad moterys pildo savo vyro seksualines užgaidas tam, kad išvengtų muštynių ir konfliktų šeimoje. Moterys bijo, kad joms nesutikus užsiiminėti seksu, vyrai pakaltins jas neištikimybe.1992 metais atlikti tyrimai rodo, kad tos moterys, kurios buvo prievartaujamos, pradėjo lytinius santykius anksčiau, nei tos, kurios nepatyrė prievartos. Seksualinė prievarta, patirta nėštumo metu, gali sukelti komplikacijas ir padidinti įvairių ligų riziką ne tik moteriai, bet ir vaisiui.Pagrindines išžagintų moterų negalėjimo pasipriešinti priežastis:– Kultūrinės normos, kurios verčia moterį būti nuolankia ir paklusnia nuo pat vaikystės.– Kultūrinės normos, kuriomis pateisinamas vyro viešpatavimas ir įdiegiama mintis, jog vyriškumas ir prievarta yra neatsiejamos sąvokos.– Suvokimas, kad fizinė prievarta yra vienas iš būdų spręsti konfliktus.– Moterų nenoras laikytis tradicinių papročių (pvz., vyrai gali imtis prievartos, jei jų žmona išeina iš namų).Yra sukurta daugybė programų, kurios turėtų padėti spręsti šią problemą. Tai yra teisinės sistemos reformos, psichologinė pagalba prievartos aukoms ir nusikaltėliams. Pagrindinės šios problemos sprendimo iniciatorės – pačios moterys. Tačiau nemaža dalis šios problemos sprendimo sėkmė priklauso nuo vyrų. Moterims labai reikalinga jų pagalba ir palaikymas.Dauguma įstatymų netinkamai gina moterų teises. Yra šalių (pvz., Čilė), kur prievartaujamos moterys negali išeiti iš namų, nes paminėtoje šalyje skyrybos yra nelegalios nepriklausomai nuo to kokio laipsnio prievartą patiria moterys.Kitose šalyse beveik neįmanoma įrodyti vyro prievartautojo kaltės. Išprievartavimai šeimoje net nelaikomi nusikaltimu. Moterys turi būti ypač sunkiai sužalotos tam, kad policija atkreiptų dėmesį į prievartos faktą. O jei vis tik vyras yra pripažįstamas kaltas, jo laukia minimali bausmė. Pvz., Peru vyras, prievartavęs savo žmoną, yra nubaudžiamas 30 dienų viešųjų darbų, o Pakistane, tam kad būtų įrodytas vyro kaltumas, prieš jį turi liudyti 4 vyriškos lyties musulmonai.Emocinė išžagintų aukų būsena po seksualinės prievartos1. Bejėgiškumas – pasaulis nesaugus, aukos neturi su kuo pasitarti, kam pasiguosti.2. Įsiūtis, kad tapai auka – pyktis atsisuka į norinčius padėti ir šeimos narius, kartais pilna apatija ir jokios reakcijos į agresiją.3. Jausmas, kad pastoviai esi pakenktas – prievartos aukos dažnai galvoja, kad “niekas nebus patrauklios”.4. Negali pasitikėti ir būti atviras su kitais – tai susiję su policija ir teismais.5. Pastoviai galvoja apie nusikaltimą – begalinis dėmesys ir analizavimas gali sukelti įkyrumo sindromą.6. Nustojama tikėti, kad pasaulis teisingas – tai gali sukelti kaltinimo idėjas ir manyti, jog buvai kaltas, kad tapai agresijos auka.Fizinė išžagintų aukų būsena po seksualinės prievartos
• Drebulys 96 procentai• Bejėgiškumas 96 procentai• Nerimas 96 procentai• Išgąstis 88 procentai• Siaubas 80 procentų• Fizinis skausmas (lytiniuose organuose) 68 procentai• Galvos skausmas 60 procentų
3. KRIMINALINĖS VIKTIMIZACIJOS PREVENCIJA
Ar asmenys patyrę seksualinę prievartą jaučiasi saugus savo gyvenamojoje vietovėje, namuose, įstaigose bei kt. ? Juk nuo jų saugumo jausmo priklauso baimės tapti seksualinio nusikaltimo auka stiprumas.Saugus ar nesaugus žmogus jį supančioje aplinkoje, priklauso nuo daugelio dalykų (komponentų): pasitikėjimo, bendravimo su kaimynais lygio, policijos veiklos aktyvumo saugant jo gyvenamąją vietovę ir nuo to, kaip jo nuomone, policijai sekasi kontroliuoti nusikalstamumą. Policijos darbo efektyvumą dažnai lemia operatyvus reagavimas į pranešimus ir atvykimo į įvykio vietą trukmė. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Personalo tarnybos pareigūnai 2001 metais atliko gyventojų apklausą, kuri leidžia pateikti šiuos skaičius: 72,7 procento atvejų policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko per 10–30 minučių; 14,7 procento – per 1 valandą; 6,1 procento – per 1–2 valandas; 2,4 procento – per 3–12 valandą; 4,1 procento atvejų policija visai neatvyko.
4. VIKTIMIZACIJOS PREVENCIJOS PERSPEKTYVOS Sustiprėjus teisėsaugos institucijoms, sukūrus kitas kontrolės bei prevencijos struktūras (jų sistemą), iš esmės pagerinus nusikaltimų atskleidimą ir nusistovėjus įstatymų taikymo praktikai bei normalizavus ekonominę ir socialinę šalies situaciją, galima tikėtis ir tam tikro nusikalstamumo “remisijos” periodo. Tačiau tai neįvyks savaime. Nusikalstamumas turi savo tęstinumo ir perimamumo tradicijų, kurios ilgokai išlieka netgi iš esmės pakitus šio reiškinio objektyvaus pobūdžio veiksniams bei sąlygoms. Be to, atsiras ir naujų aplinkybių bei spręstinų problemų ateityje. Nusikalstamumas – permanentinis procesas ir ne vien nacionalinė problema.
Rinkos ekonomikos nusikalstamumas gali būti sėkmingai kontroliuojamas derinant ir plėtojant mažiausiai tris šios kontrolės bei prevencijos lygius: nacionalinį, regioninį ir tarptautinį. Svarbus žingsnis šia linkme – kuriamas Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras. Pagrindinis šio centro tikslas – inicijuoti ir padėti valstybės ir visuomenės institucijoms įgyvendinti nacionalines, regionines bei tarptautines nusikalstamumo prevencijos programas ir priemones. Tokio centro projektą inicijavo ir remia JT vystymo programos atstovybė Vilniuje. Projektą parengė Teisės institutas, bendradarbiaudamas su kitomis mokslo ir praktikos institucijomis, JT vystymo programos atstovais Lietuvoje, užsienio šalių ekspertais.Jau dabar galima prognozuoti, kad lėšos, skirtos minėto centro veiklai, ir racionalus jų panaudojimas nusikaltimų prevencijai padės sumažinti žymiai didesnius “kriminalinius” nuostolius, kuriuos dabar patiria šalis ir jos gyventojai.Šiuo požiūriu labai svarbus ir nusikalstamumo prevencijos viktimologinis aspektas, kuriam iki šiol Lietuvoje buvo skiriama per mažai dėmesio. Siekiant padėti nusikaltimų aukoms ir mažinti jų skaičių, aktualu sukurti viktimologinės informacijos sistemą, t.y. duomenų banką apie aukas, padarytą joms fizinę, materialinę bei moralinę žalą.IŠVADOS
Beveik prieš 300 metų prancūzų filosofas Šarlis Monteskje pasakė, kad bausmės, kokia ji bebūtų, nepakanka, kad būtų galima rimtai paveikti nusikalstamumą. Bausmės taikymas yra prievartos priemonė, tačiau ji, sąlygojama net pačių rimčiausių aplinkybių, neišvengiamai daro žiauresnius ir tuos žmones, kurie baudžiami, ir tuos, kurie baudžia. Vadinasi, bausmė, kurios tikslas yra pagerinti žmonių santykius, palaikyti sveiką moralinę, psichologinę atmosferą visuomenėje, kartu skatina žiaurumą ir visuomenės dehumanizaciją. Vėliau italų mokslininkas teisininkas Čezare Bekarija savo traktate “Apie nusikaltimus ir bausmes” toliau išvystė Monteskje idėjas ir galutinai suformulavo bei pagrindė principą: “Geriau užkirsti kelią nusikaltimui negu bausti”. O dar vėliau, susiformavus kriminologijos mokslui, buvo įrodyta, kad ne tik bausmės dydis, bet net ir bausmės neišvengiamumo principo užtikrinimas nėra pagrindinės priemonės, įtakojančios nusikalstamumą ir mažinančios jo lygį.
Šios idėjos be galo aktualios ir mūsų dienomis. Tai patvirtina ne tik mokslinės išvados, bet ir praktika, pagaliau ekonominis naudingumas. Jau seniai mokslininkų-kriminologų įrodyta, kad į nusikalstamumo prevenciją įdėtos pastangos (finansai, darbo sąnaudos ir kt.) duoda nuo 5 iki 10 kartų didesnę naudą visuomenei, negu teisėsaugos institucijų reakcinė veikla į vykdomus ar jau įvykdytus teisės pažeidimus ir nusikaltimus.Tačiau patirtis parodė, kad nusikalstamumo prevencijos srityje policija ir kitos teisėsaugos institucijos pačios savaime, be konstruktyvaus bendradarbiavimo su kitais potencialiais prevencinės veiklos subjektais, vadinamais socialiniais partneriais, ir be visuomenės pagalbos, efektyviai veikti negali.Kol kas pažaboti nusikalstamumą ir užtikrinti asmens ir visuomenės saugumą daugiausia policijos, kitų teisėsaugos institucijų uždavinys, tačiau per mažai dėmesio skiriama nusikalstamų veikų priežasčių ir sąlygų šalinimui ekonominėmis, socialinėmis, švietimo ir kitomis priemonėmis. Dėl to paprastai pavėluotai sureaguojama į jau opias problemas ir lieka kovoti su padariniais, nors dažniausiai būna galimybių tiesiog užkirsti problemoms kelią. Būtina suformuoti ir įgyvendinti iš esmės naujus viešojo saugumo užtikrinimo principus. Pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžiama prevencijos svarba, aktyvesnis savivaldos dalyvavimas užtikrinant viešąjį saugumą, pilietinę savisauga. Pilietinė savisauga – labai svarbus nusikalstamų veikų prevencijos ir kontrolės mechanizmo elementas. Nusikalstamų veikų prevencija ir kontrolė gali būti efektyvi tik tada, kai prie šio darbo prisideda visi visuomenės nariai. Svarbu padėti kiekvienam asmeniui suvokti savo vertę ir teisę apsaugoti save ir kitus, ugdyti įsitikinimą, kad kiekvieno asmens veikla gali padėti geriau organizuoti nusikaltimų kontrolę ir prevenciją, skatinti ir remti gyventojų ir verslininkų iniciatyvas apsaugoti savo turtą, būstą ir užtikrinti asmens saugumą.Apibendrinus išnagrinėtą mokslinę literatūrą, atliktų tyrimų, kompleksiškai išanalizavus išžaginimo aukų viktimizaciją, pateikiamos teorinio ir praktinio pobūdžio išvadosKiekybinė ir kokybinė statistinių duomenų analizė parodė, kad per pastaruosius aštuonerius metus (1995-2003 m.) padidėjo kiekybiniai nusikalstamumo rodikliai: užregistruotų nusikaltimų skaičius ženkliai padidėjo; nusikalstamumo lygis (koeficientas 100 000 gyv.) miestuose – nuo 1730 iki 2511, kaimo vietoviese – nuo 1440 iki 1843.Priežastis salygojančios išžaginimo aukų viktimizaciją:
• pagrindinė – išžaginimo aukos dažniausiai negali pasipriešinti (tiek fiziškai tiek psichologiškai); • provokacija – populiari nuomonė, kad išžaginimų aukos pačios išprovokuoja esamą situaciją, t.y. savo elgesiu, apranga, kalba bei kt.; • alkoholio vartojimas;• pasitikėjimas auką supančia aplinka (dažniausiai išžaginų aukos yra pažįstamos su skriaudėjais, t.y. kartu augo, mokėsi it t.t.);
Norint pasiekti, kad Lietuvoje išžaginimų aukos jaustūsi saugiai – būtina:
• Gerinti tokių nusikalstamų veikų prevenciją ir kontrolę, užtikrinant tinkamą seksualinio pobūdžio nusikalstamos veikos aukų socialinę teisinę apsaugą ir garantijas; • Skatinti teritorines policijos įstaigas, savivaldybių institucijas ir įstaigas rengti ir įgyvendinti specialias išžaginimų aukų apsaugos nuo nusikalstamų veikų priemones (ekonomines, socialines, švietimo ir kitokias); • Vykdyti specialias priemones, skirtas informuoti apie savisaugą, skatinti potencialias nusikalstamų veikų aukas pagal galimybes imtis visų įmanomų savo gyvybės ir sveikatos priemonių; • Užtikrinti policijos paslaugų prieinamumą ir kokybę, iš esmės pagerinti galimybes prireikus nedelsiant kreiptis į policiją ir sulaukti skubios jos pagalbos; • Plėsti ir stiprinti policijos, socialinės apsaugos ir sveikatos priežiūros tarnybą ir bendruomenės bendradarbiavimą nusikalstamų veikų prevencijos srityje; • Užtikrinti informacijos apie teisėsaugos institucijų ir įstaigų teikiamas paslaugas prieinamumą;
LITERATŪROS SĄRAŠAS
• Jūrienė L. (1998). Buitinis smurtas ir priežastys. Pranešimas seminare “Moterų teisės ir jų įgyvendinimas”, Vilnius, 1998 kovo 12-14 d• Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas: trečioji knyga “Šeimos teisė” (Projektas) (1998) // Teisės problemos.- Nr.2. – P.44-119.• Meškauskaitė L. (1999). Lengvas kūno sužalojimas ar smūgių sudavimas // Praktiniai patarimai smurtą patyrusioms moterims. – Vilnius: Moterų informacijos centras. – P. 16-21.
• Mikalajūnaitė R. (1999). Kaip prievartos prieš moteris problemą gali atskleisti sociologinis tyrimas // Smurtas prieš moteris Lietuvoje. – Vilnius: Danielius. – P.59-85.• Moterų informacijos centras (1998). Moterys ir vyrai Lietuvoje. – Vilnius.• Moterų studijų centras (1997). Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje. – V.:VU.• Praktiniai patarimai smurtą patyrusioms moterims (1999). – Vilnius: Moterų informacijos centras. Purvaneckienė G. (1995). Moteris Lietuvos visuomenėje: tyrimo ataskaita. – V.: JTVP.• Purvaneckienė G. (1999a). Smurtas prieš moteris: viktimologinio tyrimo ataskaita “Smurtas prieš moteris Lietuvoje”. – Vilnius: Danielius. – P. 90-136.• Purvaneckienė G. (1999b). Visuomenės nuomonė apie smurto prieš moteris Lietuvoje paplitimą “Smurtas prieš moteris Lietuvoje”. – Vilnius: Danielius. – P. 10-17.• Teisės institutas (1997) Tarptautinis viktimologinis tyrimas Lietuvoje 1997 m.: baigiamoji ataskaita. – Vilnius (rankraštis).Babachinaitė G. Nusikalstamumo prevencijos organizavimo viktimologiniai aspektai. – Vilnius, Lietuvos teisės akademija, 2000. • Babachinaitė G., Bondzinskaitė I., Dvilaitis V. ir kt. Nusikaltimų aukų socialinė situacija ir teisinė apsauga Lietuvoje. – Vilnius, Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras, Deiva, 1999. • Babachinaitė G., Dapšys A. ir kt. Tarptautinis viktimologinis tyrimas Lietuvoje 1997 m. Baigiamoji ataskaita. – Vilnius: Teisės institutas, 1997. • Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla 2003. – Vilnius, 2004. • Tarptautinis nusikaltimų aukų tyrimas Vilniuje (Lietuva) 2000. Baigiamoji ataskaita. – Vilnius: Teisės institutas, 2001. Visa baigiamoji ataskaita (PDF byla, 89 p., 577 KB). • www.nplc.lt/aukos/statistika/statistika-tyrimai.htm – Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras • www.vrm.lt/index.php?id=25 – Vidaus reikalų ministerijos Informatikos ir ryšių departamentas