demokratija

Demokratija: niveliavimas ar laisvė
Svarbu pasižvalgyti aplink save ir bandyti suvokti, „ką matome aplink save“ nūdienos pasaulyje, kuo jis labiausiai pasižymi, kokios yra jo dorybės ir kuo jis ydingas.
Kur bekeliaučiau, matau vis didėjantį žmonių įgalinimą spręsti savo šeimų, bendrijų, bendrovių ir valstybių reikalus. Vienas dalykas, kurį vos ne visur ryškiausiai matau aplink save – tai galinga srovė, kurią vadiname demokratija.

Rytų Europą demokratija apėmė jau prieš daugiau negu dešimtmetį. Jau subrendo karta, kuri vargu ar begali įsivaizduoti, kaip buvo anuomet, kai Lietuvoje demokratijos neebuvo, kai ją valdė niekieno neišrinkta, neteisėtai valdžią pasisavinusi „luzerių“ (nevykėlių – red.) oligarchija. Panaši banga dar prieš tai apėmė Lotynų Ameriką, pavargusią nuo karininkų perversmų ir laisvą mintį slopinančių diktatūrų, ir Pietų Aziją, kur korumpuotos autoritarinės valdžios, suteikdamos savo statytiniams privilegijuotą padėtį, engė žmonių verslą ir kūrybiškumą.

Panašios kovos vyksta ir šiuo metu kitur pasaulyje – Irane tūkstančiai studentų reikalauja, kad būtų panaikinta apsišaukėlių dorybės saugotojų musulmonų imamų teokratija. Kitos musulmonų diktatūros – o tų diktatūrų musulmonų pasaulyje apstu – irgi ima jausti sppaudimą, ypač iš jaunimo, liberalizuoti savo valdžią, tapti demokratiškesnėms.

Birmoje – dabar vadinamame Myanmare – drąsioji demokratų vadovė Aung San Su Ki eilinį sykį areštuojama, nes ji išdrįsta pasipriešinti šalies karinei chuntai. Meksikoje tik prieš trejus metus pirmąsyk prezidento rinkimus laimėjo ne ša

alį septynis dešimtmečius valdžiusios Institucinės revoliucijos partijos kandidatas, ir neseniai įvykę parlamento rinkimai parodė, jog šioje šalyje laipsniškai įsitvirtina kelios partijos. Honkonge, kurį Britanija prieš penkerius metus atidavė Kinijos komunistų žinion, pusė milijono piketuotojų reiškia nepasitenkinimą Pekino paskirtais pareigūnais, reikalaudami daugiau demokratijos.

Demokratijos banga yra tokia galinga, kad ji skalauja net seniausių ir galingiausių hierarchinių, ir, regis, mažiausiai demokratijai palankių organizacijų bei bendrijų krantus. Šeimose laipsniškai nyksta autoritarinio auklėjimo modelis, vis labiau atsižvelgiama į vaikus, kaip visaverčius žmones, jų pasitikėjimą savimi, jų jausmus. Nyksta ir visuomenės pakantumas šovinistiškai vyrų elgsenai su moterimis. Bažnyčioje vis labiau pabrėžiamas pasauliečių dalyvavimas – palyginus vyskupų ir popiežiaus atsišaukimus su praėjusiais šimtmečiais, aiškiai matyti, jog pasikeitė jų tonas: atsisakyta imperatoriškų deklaracijų, labiau remiamasi argumentais, mėginimais prikalbinti, daugiau atsižvelgiama į žmogaus tikėjimo laisvę ir protą.

Nors Lietuvoje to gal dar nejaučiame taip aiškiai, bet ir čia, kaip ir pažangiausių pasaulio šalių bendrovėse, vis labiau atsižvelgiama ne vien į bendrovės vadovų, bet ir į darbininkų gerovę, taip pat į gerovę visuomenės, kuriai jos turi tarnauti. Kartais tai pasiekiama įstatymais, bet kartais – prikalbinimu, savanoriškai.

Kova už demokratiją nepasibaigia išsikovojus teisę balsuoti. Demokratija yra nuolatinis projektas. Ji silpsta ir stiprėja priklausomai nuo to, ar jos dalyviai uoliai dalyvauja jos kūrime ir pažangoje, ar jie atsiriboja nuo sv
varbių sprendimų, atsisakydami savo teisės ir atsakomybės dalytis savo mintimis ir tuo gal pagerinti gyvenimą sau bei savo artimiesiems.
Nors demokratijos pažanga įspūdinga, bet jos kūrimo projekte galima įžvelgti tam tikrą takoskyrą, taip pat tam tikrą ydingą demokratijos atmainą, kuri, mano nuomone, kelia grėsmę kitiems žmogiškiems idealams.

Aristotelis, vienas pirmųjų politikos mokslininkų, teigė, kad demokratija remiasi visų piliečių lygybe. Kita valdžios forma – aristokratija – remiasi priešinga prielaida: kad piliečiai nėra lygūs, kad vieni už kitus yra geresni. Bėda tokia: žmonės visais atžvilgiais nėra nei nelygūs, nei visais atžvilgiais lygūs. Pasak Aristotelio, abi šios valdžios formos yra ydingos: aristokratija ydinga tuo, kad joje neigiama žmonių lygybė, o demokratijos ydingos tuo, kad jose neigiama žmonių nelygybė.
Tai skamba kaip prieštaravimas. Tačiau prisiminkime ankstesnę prielaidą: žmonės nėra visais atžvilgiais nelygūs, ir jie nėra visais atžvilgiais lygūs. Krikščionys randa panašių pastabų Šventajame Rašte: Paulius savo laiškuose dažnai rašo, kad visi esame Kristaus kūno nariai, bet ne visų vaidmuo vienodas. Ką reikštų ranka be delno, arba liemuo be kojų? Kepenys nenubrėš statybos schemos, rankomis nesuvirškinsi duonos kąsnio, smegenimis nepaspirsi kamuolio. žodžiu, paskirtys skiriasi ir ne visos jos lygios – be rankos galima išgyventi, be plaučių – vargiai.
Sykį senais, pumpuojamais bažnyčios vargonais grojusį vargonininką per pertrauką sutikęs vargonų pumpuotojas jam pa
asakė: „Šiandien tai grojame gerai, ar ne?“ Išdidus meistras vargonininkas jam atkirto „Ką reiškia grojame?“ Po pertraukos vargonininkas prisėdo prie vargonų, spaudžia klavišus, bet nėra garso. Nubėgęs už vargonų randa pumpuotoją rūkantį pypkę. „Gerai, grojame, grojame“.
Tokiuose palyginimuose yra visokios tiesos. Pirmiausia yra pagrindo suvokti, jog visi tam tikra prasme esame lygūs, bet kitomis – nesame. Viena vertus, pumpuotojas ir vargonininkas abu lygūs, nes vienas negali groti be kito. Bet tuo pat metu jie vis dėlto yra nelygūs, nes gerą vargonininką rasti daug sunkiau negu pumpuotoją.

Krikščioniškoji lygybės samprata yra dar platesnė negu šiuose palyginimuose, nes krikščionybėje žmogaus lygybė nepriklauso nuo naudos, kurią jis duoda visuomenei. Jo lygybė glūdi jo vertėje Dievo akyse, ir dėl to krikščionys taip puoselėja vadinamąją gyvybės kultūrą, kovojančią su polinkiu nuvertinti žmones, kurie visuomenei galbūt mažai naudingi.
Kita vertus, krikščionybė pripažįsta, jog nesame lygūs visais atžvilgiais. Kristaus palyginimas apie skirtingai apdovanotus tarnus yra pamoka, kaip savo gabumus turime vystyti. Evangelijoje pagal Matą Jėzus pasakoja apie tris tarnus, kuriem šeimininkas išvykdamas paliko pinigų. Vienam šeimininkas davė penkis, kitam du, trečiam vieną, kiekvienam pagal jo sugebėjimus, rašo evangelistas. Tarnas, kuris gavo penkis, juos investavo ir uždirbo dar penkis, panašiai pasielgė ir antrasis, gavęs du, iš jų uždirbo dar du. Tačiau tr
rečiasis savo pinigą pakasė ir jo neinvestavo, nieko neuždirbo. Grįžęs šeimininkas pasveikino pirmuosius du tarnus ir pažadėjo jiems pavesti dar daugiau atsakomybės. Bet trečiąjį šeimininkas išbara, pasmerkia jo aptingimą – kad šis patingėjo net pinigą nunešti į banką – atima iš jo tą pinigą ir išmeta iš savo dvaro.

Yra vienokia demokratijos atmaina, kurios šalininkai sakytų, kad šeimininkas pasielgė neteisingai. Pirmiausia šeimininkas diskriminavo duodamas vienam daugiau negu kitam. Juk visi žmonės esą lygūs! Visi turėtų gauti tiek pat, nesvarbu, kokie jų sugebėjimai. Yra demokratijos atmaina, kurios šalininkai neigia kiekvieną nelygybę, kurie reikalauja ne tik vienodų šansų, bet ir vienodo rezultato, kurie vienodai traktuotų vaiką, kuris turi gabumą smuikuoti, ir vaiką, kuris neturi klausos.

Tokia primityvi, ydinga, viską niveliuojanti demokratiškumo samprata, deja, dažnai lydi politinį šalies demokratėjimą ir kelia grėsmę kitiems mūsų idealams.
Niveliavimas kelia grėsmę darbštumui ir verslumui, pavyzdžiui, kai niveliuotojai reikalauja turtą perskirstyti, skatindami ne tokį apdairų savo sugebėjimų vystymą ir investavimą, kokį išaukštino Jėzus, o veikiau aptingimą – tiek fizinį, tiek protinį, – atleidžiantį nuo atsakomybės už save ir savo įnašą į visuomenės gerovę, ir visuomenės išteklių švaistymą. Reikalaujama nuolaidų ištisų ūkio sektorių nariams, kurių dauguma atsisako taikytis prie savo bendrapiliečių poreikių, reikalaudami kaip tik atvirkščiai, kad jiems būtų atlyginta už nereikalingą gamybą.

Niveliavimas kelia grėsmę mokslui ir kūrybai – mokyklose, kurių daugumoje ir šiaip dar veikia atgyvenusi, nelanksti, pramoninės ir biurokratinės visuomenės principais sukurta švietimo tvarka, mokiniai rūšiuojami ne pagal sugebėjimus, bet veikiau paprasčiausiai pagal amžių, į dideles grupes, kuriose neįmanoma atsižvelgti į jų asmeniškus sugebėjimus ir kuriose jie per dažnai verčiami prisitaikyti prie žemiausio bendrojo vardiklio.

Niveliavimas kelia grėsmę ir katalikų tikėjimui, kuris, nepaisant didesnio Bažnyčios atsižvelgimo į pasauliečių nuomones, vis dėlto remiasi dvasiniu Bažnyčios, kaip mokytojos, autoritetu. Tas jos autoritetas turi padėti mums tobulėti. Tačiau vietoje to dažnai pasigirsta reikalavimų sumenkinti krikščioniškus idealus – sulyginti juos su vidutiniškumu – galbūt tam, kad juos būtų lengviau pasiekti.

Niveliavimas kelia grėsmę ir pačiai demokratijai – kraštutiniai niveliuotojai ima aiškinti, jog liberalioji, vakarietiška demokratija, gerbianti žmogaus teises ir laisvę vystyti savo sugebėjimus, siekti kilnumo ir dorybės laisvėje, niekuo nepranašesnė už, pavyzdžiui, autoritarines talibaniškas teokratijas. Panašiai kadaise buvo aiškinama, jog nesama pagrindo smerkti ir komunistinių „liaudies demokratijų.“ Šiandien tie, kurie taip kalbėjo, norėtų, kad mūsų karta apie tai pamirštų. Kaip nugalėtojai iš didžiadvasiškumo galime jiems už tai atleisti, bet vardan civilizacijos ateities turime nepamiršti, kad ją nuo komunizmo apgynė ne niveliuotojai, o tie, kurie gal ir naiviai, bet šventai tikėjo, kad komunizmas ir demokratija nebuvo lygūs, kurie, nepaisydami sofistikuotų akademikų-niveliuotojų išvedžiojimų ir paniekos, išdrįso Sovietų Sąjungą pavadinti „blogio imperija.“
Šiandien niveliuotojai reikalauja, kad šalys, kurios, nors ir netobulos, savo galia pasaulyje yra daug gero padariusios ir kurios ne be pagrindo buvo pasirengusios tą galią panaudoti kovai su pavojumi ir neteisybe, nusižemintų valiai valstybių, kurių atsidavimas teisingumui abejotinas vien dėl to, kad jos atsitiktinai atsidūrė tose tarptautinėse institucijose, iš kurių galima tai kovai trukdyti.
Blogiausia, kad niveliavimas kelia grėsmę mūsų charakteriui, nes pratina mus per daug nesistengti, nesiekti kilnumo, pasitenkinti vidutiniškumu ir patogumu, netgi tai idealizuoti.
„Svieto niveliavimas“ baigiasi ne demokratija, o vidutiniškumo tironija, kurioje iš kilnumo šaipomasi, kur mėginama iškilesnes asmenybes pažeminti, sulyginti su vidurkiu, kurioje niokojami ir eikvojami žmonių sugebėjimai tiek asmenų, tiek visuomenės nenaudai.
Ekonomine prasme, „svieto niveliavimas“ baigiasi ne vienodu visų praturtėjimu, o vienodu visų nuskurdinimu. Lygybė gal ir pasiekiama, bet jos kaina yra didesnis skurdas. Čia verta prisiminti pavyzdį iš XIX amžiaus, kai darbininkų gretose labai plito socialistinės pažiūros. Vieno didiko tarnas kiekvieną savaitę vaikščiojo į socialistų mitingus. Didikas, būdamas pakantus žmogus, neprieštaraudavo, nes tarnas uoliai vykdė savo pareigas. Kažkuriuo metu tarnas liovėsi vaikščiojęs į mitingus. Didikas pasiteiravo, kodėl tarnas taip elgiasi, o šis atsakė: „Paskutiniame mitinge, kurį lankiau, kuopos vadovai įrodinėjo, jog perskirsčius visą šalies turtą vienodai kiekvienam asmeniui tektų du tūkstančiai frankų.“ – „Na, ir kas?“ – klausė didikas. „Na, matot, – sako tarnas, – aš turiu jau penkis tūkstančius“.
Koks yra niveliavimui priešnuodis? Tai gali būti teisinga demokratijos samprata, atsižvelgiant į tai, ką Aristotelis įvardijo kaip demokratiškumo kraštutininimo pavojų.
Demokratijos stiprybė yra ne skirtingų žmonių sulyginimas, ne vidutiniškumo tironija, o laisvė. Demokratiška lygybė tada yra prasminga, kai ji reiškia lygias galimybes kiekvienam vystyti savo sugebėjimus, geriausiu atveju, siekti kilnaus gyvenimo idealo, kai ji reiškia vienodas galimybes pasireikšti, prisidėti prie visuomenės gerovės ir nevaržo vienų vardan kitų nesugebėjimo arba mažesnio pajėgumo.
Kaip demokratijos šalininkai, turime saugotis demokratiškumo ydų, prisiminti, jog yra tiek pat neteisinga traktuoti lygiuosius kaip nelygius, kiek yra neteisinga sulyginti nelygiuosius, be to, tai dar yra ir pragaištinga.
Svarbu būti atsargiems, kad nelygybė, kuri toleruojama, būtų pateisinama, kad neįsigaliotų elitizmas, kuris numato privilegijas vienam ar kitam žmogui ar luomui ne pagal sugebėjimus, o pagal mažiau reikšmingus veiksnius. Reikia globoti silpnesnius, mažiau įgalius visuomenės narius. Jų orumo negalima menkinti, bet svarbu užtikrinti, kad globojantieji nebūtų luošinami dar labiau – kad socialinės paramos programos, pavyzdžiui, skatintų juos ir padėtų jiems vystyti savo sugebėjimus ir susirasti prasmingų užsiėmimų. Alkanam žmogui žuvis gal ir ne pro šalį, bet dar geriau pamokyti jį meškerioti.
Nepaisant to, kadangi ne visi esame vienodai gabūs, tai greičiausiai reikš, jog vieni mūsų gyvensime geriau už kitus. Gal kai kam tai atrodys kaip neteisybė. Tačiau visuomenė, kurioje niveliavimo vardan slopinami žmonių Dievo duoti sugebėjimai, kurioje žmonės traktuojami vienodai, nepaisant jų ypatumų ir pastangų tobulintis, yra didesnė neteisybė negu turto nelygybė, ir tokia visuomenė laikui bėgant pasmerkta žlugti.
Juk buvusi Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Tetčer kartą yra pasakiusi: „Tegul auga mūsų vaikai didūs, tegul ir vieni būna didesni už kitus, kas tik pajėgia“.

Leave a Comment