Individualū psichologiniai skirtumai

Turinys:

1. Temperamentas ir asmenybės struktūra__________________________ 3

2. Šizoidiška smenybė_____________ 6

3. Depresiška asmenybė____________ 7

4. Suvaržyta asmenybė_____________ 9

5. Isteriška asmenybė_____________ 10

6. Asmenybės struktūros reikšmė___ 12

8. Literatūra______________________14

1. Temperamentas ir asmenybės struktūra

Mes žinome, kad kiekvienas žmogus yra vienintelis ir nepakartojamas. Visame pasaulyje nerasime dviejų visiškai tapačių individų. Čia kalbama apie žmogų, kaip visumą: individuali ne tik kiekvieno žmogaus išvaizda, bet ir jausmai, mąstymas, elgesys.
Dar gilioje senovėje buvo pastebėta, kad kiekvienas žmogus jau gimsta su jam būdingomis tam tikromis savybėmis. Šias savybes jis gauna genetiniu pagrindu ir pakeisti negali. Tai vadinama temperamentu.
Tikriausiai pati seeniausia užrašyta teorija kildinama iš Graiko gydytojo Hipokrato. Jo mokslas apie keturis temperamentus išliko gyvuoti gerokai ilgiau nei du tūkstančius metų ir su tam tikrais pakeitimais bei patobulinimais pritaikomas ir šiandien. Pagal šią teorija išskiriami keturi temperamentų tipai: cholerikas, sangvinikas, melancholikas ir flegmatikas.
Vokiečių filosofas I. Kantas taip aprašė kraštutines temperamento tipų savybes:
– cholerikas: greitai užsiplieskia ir greitai nurimsta, greiti veiklos tempai, tačiau trūksta ištvermės; mėgsta pripažinimą, pagyrimus, yra išdidus, savimyla, kartais šykštus; elgiasi rafinuotai ir ceremoningai; kiti gali jo nemėgti dėl poolinkio vadovauti, pasipūtimo;
– sangvinikas: linksmas, nerūpestingas, optimistas, mėgsta bendrauti ir yra mėgiamas; visada pasirengęs padėti kitiems, todėl kartais pažada, negalvodamas ar galės ištesėti pažadą; nemėgsta monotonijos, linkęs dažnai keisti veiklą, todėl ypatingų laimėjimų gali ir nepasiekti;
– melancholikas: jautrus, nepatiklus, nuolat randa priežaščių ne

erimauti, įžvelgti sunkumus ir kliūtis; ko nors imdamasis daugiausia galvoja ne apie sėkmę, o apie tai kaip išvengti nesėkmės; turi stiprų pareigos jausmą, todėl priš pažadėdamas, ilgai svarsto, ar tikrai galės ištesėti;
– flegmatikas: šaltakraujis, nelengvai susijaudina, bet sunkiai ir nusiramina; veikia lėtai, bet ištvermingai, yra valingas ir principingas; taktiškas, atsargus, nemėgsta viešumos.
Vertėtų paminėti, kad grynų temperamento tipų beveik nepasitaiko. Kiekviename žmoguje rasime visų temperamentų bruožų, tačiau vis dėlto dažniausiai vyrauja vieno temperamento savybės. Siekiant įrodyti, kad temperamentas priklauso nuo įgimtų nervų sistemos savybių buvo atliktas toks bandymas:
Anglų psichologai stebėjo ką tik gimusius vaikus ir suskirstė juos į 4 tipus pagal tai, kaip jie elgdavosi, prašydami maisto. Vieni iš jų verkdavo intensyviai, bet gavę maisto – nurimdavo. Jie priskirti sangviniko tipui. Tie, kurie po stipraus reeikalavimo dar kurį laiką nenurimdavo, cholerikai. Kūdikiai, kurie verkdavo silpnai ir tyliai; pamaitinti dar ilgai verkšlendavo, buvo priskirti melancholiko tipui. O tie, kurie maisto pradėdavo reikalauti pavėluotai, tačiau pavalgę greit nurimdavo – flegmatikai. Metams bėgant spėjimas apie priklausomybę vienam ar kitam tipui pasitvirtino daugeliu atveju.
Žinoma nederėtų galvoti, kad jau gimstant užprogramuotos temperamento savybės, nulemia žmogaus gyvenimo kokybę, charakterį, asmenybės bruožus.
Temperamentas – tai skeletas, ant kurio veikiant aplinkai ir paties žmogaus sąmoningom pastangom formuojasi unikalios psichologinės savybės, pasireiškiančios asmenybei būdingais poelgiais. To paties te
emperamento žmonės, augantys skirtingoje aplinkoje gali būti visiškai nepanašūs savo charakteriu. Čia jau vertėtų kalbėti ne tik apie temperamentą, bet ir apie visą asmenybės struktūrą, kuri nulemia žmogaus esminį požiūrį į gyvenimą, taip pat jo elgesio motyvaciją.
Žmogaus asmenybės strukūros ypatybės išsamiai aprašo psichoanalitikas Fritzas Riemannas. Jis remiasi neurozės mokslo sąvokomis ir pabrėžia, kad mums visiems būdingos keturios asmenybės struktūros:

šizoidiška;

depresiška;

suvaržyta;

isteriška asmenybės struktūra.
F.Riemannas tvirtina, kad viskas pasaulyje paklūsta ketvertui galingų impulsų.
Šios jėgos apibūdinamos pasitelkus žemės pavyzdį ir pritaikius šiuos impulsus tiek atskiram žmogui, tiek visuomenei:
1. Žemė sukasi apie savo ašį (rotacija).
Žmogus siekia būti savarankiškas, nepriklausomas, nepakartojamas.
2. Žemė sukasi aplink Saulę (revoliuciją).
Žmogui būdinga artimo meilė, atsidavimas, rūpestis kitais.
3. Žemė laikosi dėl svorio jėgos (įcentrinė jėga).
Žmogaus išliekamumas, pastovumas, aiškumas ir saugumas.
4. Žemė laikosi dėl inercijos (išcentrinė jėga)
Žmogaus kintamumas, gyvybingumas, rizika, tradicijų sulaužymas.
Visi keturi impulsai būtini tiek Žemei, tiek žmogui. Jei bent vienas impulsas išnyktų, rimtai sutriktų visa tvarka ir pusiausvyra. Pirmas ir antras ( taip pat trečias ir ketvirtas) impulsas prieštarauja vienas kitam, tačiau visi jie teigiamai veikia žmogaus būtį ir dvasinę pusiausvyrą. F.Riemannas šiuos impulsus sieja su tam tikromis baimėmis. Taigi keturios pagrindinės baimės formos atitinka keturis pagrindinius žmogaus gyvenimo impulsus :

Šizoidiška asmenybės struktūra: baimė atsiduoti, priklausyti, netekti savojo aš, pernelyg suartėti.
Depresiška asmenybės struktūra: bijoma vienatvės, nesaugumo, nenorima ta

apti pačiam savimi.
Suvaržyta asmenybės struktūra: bijoma permainų, netikrumo, sumaišties, rizikos.
Isteriška asmenybės struktūra: bijoma nelaisvės, įsipareigojimo, suvaržymo nuostatomis ir principais.
Žinant šiuos skirtumus galima paaiškinti skirtingas žmonių pažiūras ir elgesį. Asmenybės struktūra didžiąja dalimi susiformuoja iki septintų gyvenimo metų. Jau kūdikystėje žmogus tarsi pasirekna savo gyvenimo stiliaus bruožus. Tai nulemia, kokiu būdu žmogus tvarkys savo gyvenimą ir sieks tikslo. Šie dalykai nėra paveldimi, o įgyjami per savo, kad ir neilgą patirtį. Tikslui pasiekti naudojami tie būdai, kurie labiausiai pasiteisina ir atneša naudos. Todėl didžiulę įtaką kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje turi aplinką ir auklėjimas.
Sulaukus septynerių, galima sakyti, kad asmenybės struktūra jau susiformavusi. Žinoma vėliau, įgyjant naujos patirties, asmeninė logika gali keistis ir įgyti naujų detalių. Žmogus gali keistis ir valios pastangomis, suprasdamas kažkokius neigiamus savo bruožus ir siekdamas juos ištaisyti. Tai įmanoma tik tuomet, kai žmogus nebando išsisukinėti kaltindamas likimą, paveldimumą, ar Dievą, o sąmoningai supranta savo netobulumą ir tiki, kad gali keistis kaip asmenybė.
Tačiau visada reikia pabrėžti, kad pirminiai, dar vaikystėje susiformavę asmenybės griaučiai, iš esmės niekada nebepasikeičia. Neįmanoma suvaržytai asmenybei tapti isteriku, ar depresiškai – šizoidu.
Toliau pabandysime smulkiau išnagrinėti kiekvieną iš keturių asmenybės struktūrų.

2. Šizoidiška asmenybė

Pirmiausia paminėsime pagrindinius šios asmenybės struktūros bruožus, kurie labiausiai krenta į akis bendraujant.

Šizoidai – tai nepriklausomos, netgi atsiskyrusios asmenybės. Ji

iems nebūtina, kad juos kas nors mylėtų, neieško užtarimo ir paramos iš šalies. Atvirkščiai jie vengia naujų pažinčių, bendraujant stengiasi per daug nesuartėti, nerodo tikrųjų jausmų. Iš pažiūros atrodo netgi viskam abejingi ir nejautrūs.

Iš esmės aplinkinių jie laikomi vienišiais. Dažniausiai taip ir gyvena. Tai nereiškia, kad jie nesukuria šeimų. Tačiau jų požiūris į santuoką ir artimus ryšius savotiškas.

Šizoidai savo gyvenimą planuoja vieni, problemas sprendžia irgi vieni. Jie lieka abejingi kitų mintims ir žodžiams. Labiausiai vertina nereiklų partnerį, kuriam nebūtina rodyti daug švelnumo, užtenka dalykiškos meilės, ar meilės per atstumą.

Šizoidai santuokoje niekada nebūna labai artimi su savo partneriu, jie negali ir nemoka atverti širdies, išsipasakoti, sunkiai prisiverčia rūpintis ligotu, ar bejėgiu žmogumi.

Šių žmonių partneriai dažnai jaučiasi nusivylę. Jie kenčia dėl abejingumo, nesupratimo, jausmingumo stokos. Galima sakyti, kad šizoidai visiškai nesuvokia kas yra meilė. Daugelis meilę suvokia kaip seksą ir nieko daugiau. Švelnumas ir romantika – tik laiko švaistymas. Jei ką nors dovanoja, nesugeba pasitelkit vaizduotės. Dažniausiai ilgai blaškosi ir svarsto, o galiausiai padovanoja pinigų.

Šizoidų partneriai gali pasiguosti tuo, kad šie žmonės suteikia jiems daug laisvės ir erdvės, yra labai pakantūs ir patikimi, laikosi pažado, blaiviai suvokia įvairių dalykų esmę, nepriima lengvabūdiškų spendimų, o jei myli, tai ne žodžiais, o veiksmais.

Atsiskyrėliai gali būti puikūs ir uolūs darbuotojai, tačiau tik tol, kol nereikia palaikyti ryšių su kitais žmonėmis. Labiausiai linkę dirbti inžinieriais, fizikais, amatininkais, technikos remontininkais, fotografais. Taip pat jie puikūs mąstytojai, išradėjai, tyrinėtojai.
Šizoidiškumas kraštutiniais atvejais gali išsivystyti į socialiai nepriimtiną ar net ligotą elgesį. Tokiais atvejais žmogaus nepatiklumas darosi agresyvus, atsiranda priešiškumas žmonėms ir gyvenimui. Asmuo dėl savo elgesio praranda bet kokius nuolatinius ryšius, visur mato beprasmiškumą, ir galop ima elgtis beprotiškai. Įsitikina, kad yra visų nekenčiamas, jaučiasi stebimas, persekiojamas ir šnipinėjamas. Tiki, jog visi susimokę prieš jį, klausosi kitų asmenų pokalbius, tikrina laiškus, nuodija valgį. Toks elgesys vadinamas paranoja.

Jei toks žmogus vis dar turi partnerį, tai jam jaučia iškrypėlišką pavydą, abejoja bet kokiu teiginiu, kaltina neištikimybe.

Akivaizdu, jog paranojiškas elgesys nebėra asmenybės struktūros tipas ar charakteris. Tai rimtas psichinis sutrikimas, kurio pats žmogus be psichologų pagalbos negali įveikti.

Jau anksčiau buvo paminėta, jog bet koks asmenybės tipas susiformuoja dar ankstyvojoje vaikystėje. Taigi, kas priverčia žmogų tapti atsiskyrėliu?

Vos išvydęs šį pasaulį, kūdikis reikalauja išskirtinai daug artumo, įpatingo rūpinimosi juo ir jausmingos aplinkos. Būsimasis šizoidas šito nepatiria. Tai dar nereiškia, kad jis turi gimti asocialioje šeimoje, kur juo visai nesirūpinama, kur neužtenka maisto. Tėvai dažnai mano, jog vaiką užtenka deramai prižiūrėti ir pamaitinti, tačiau pamiršta apie artumą, bendravimą. Taip atsitinka, jei tėvai daug dirba ir jiems tiesiog neužtenka laiko pabūti su savo vaiku, suteikti jam kuo daugiau meilės ir švelnumo. O galbūt šeimoje tvyro nesantaika. Tuomet šeimos klimate vyrauja šaltis ir nuotolis.

Vaikas jaučiasi vienišas savo jausminiame pasaulyje, pradeda nebepasitikėti žmonėmis ir pasauliu. Vėliau bendraudamas ima laikytis tam tikro atstumo, aplinkiniams neatskleidžia savo jausmų.

Kartais būna ir tokių atvejų, kai šizoidiškas elgesys būna paskatintas perdėtos meilės. Tuomet tėvai nebepaiso vaiko poreikių ir praktikuoja prievartinį švelnumą. Vaikui nieko kito nelieka, kaip priešintis ir gintis nuo perdėto rūpesčio ir meilės pertekliaus.

Tokie šizoidai ir vėliau jaučia didelį savarankiškumo poreikį. O bet kokie artimesni ryšiai ir švelnumas atrodo, kaip grėsmė laisvei.

3. Depresiška asmenybė

Depresiška asmenybė – šizoidiškos asmenybės priešingybė. Šizoidą valdo protas – depresišką asmenybę – jausmai. Ji, priešingai nei šizoidas, orientuota į aplinką, o ne į save. Aplinkiniai pirmiausia pastebi šių žmonių paslaugumą, rūpestingumą, nesavanaudiškumą. Todėl juos paprastai myli ir gerbia, žinoma, jei rūpestis kitais netampa perdėtas.

Jeigu depresiškas žmogus sukritikuojamas, lengvai praranda savitvardą. Tačiau skirtingai, nei kiti kaltina ne aplinkinius, o pats save. Todėl šie žmonės yra nepasitikintys savimi ir labai priklausomi nuo aplinkinių. Jie negali ir nemoka vadovauti. Per daug stengiasi visiems patikti ir įtikti, nenori nieko nuskriausti, siekia harmonijos ir ramybės. Dažniausiai pasirenka socialines specialybes, kad galėtų padėti ir tarnauti kitiems. Tampa puikūs slaugytojai, mokytojai, patarėjai.

Šeimoje depresiškos asmenybės žmonės labai atidūs, prieraišūs ir pasiaukojantys. Partneriui perleidžia visus svarbius sprendimus, tačiau mielai prisiima atsakomybę už nesėkmes. Laimingi gali tapti tik per partnerį. Jei partneriui nesiseka, labai dėl to pergyvena, kaltina save, dažnai puola į neviltį.

Vis dėl to sutuoktiniai dažnai juos apibūdina, kaip gana valdingus, priekabius ir pavydžius žmones. Tačiau depresiškos asmenybės dažnai pakelia balsą ne dėl to, kad iš tiesų nori nesutarimų, o dėl to, kad nori artimesnio ryšio, abipusių išsipasakojimų, pasiaiškinimų. Tai ypač aktualu, jeigu partneris turi šizoidiškų bruožų – yra pernelyg rimtas, abejingas, užsidaręs savyje.

Pavyduliavimo motyvas – tai paniška baimė netekti partnerio. Depresiški žmonės labai nesavarankiški ir priklausomi, todėl išsiskyrimas jiems tikra katastrofa. Vieni jie jaučiasi bejėgiai ir neprisitaikę prie gyvenimo.

Jau iš asmenybės apibūdinimo galima suprasti, kad šie žmonės linkę į depresiją. Didžiausia jų problema ta, kad jie vadovaujasi pernelyg aukštais ir nepasiekiamais idealais. Anksčiau ar vėliau supratus, kad šie tikslai nepasiekiami – gyvenimo džiaugsmas pradeda blėsti. Partneris ir artimieji taip pat nebepateisina lūkesčių, atrodo nedėkingi ir neįvertinantys pasiaukojimo.

Tokie žmonės visiškai praranda darbingumą, netenka drąsos, visur kaltina save. Išblėsus gyvenimo džiaugsmui, dingsta apetitas, sutrinka miegas, nebeįstengiama susikaupti. Neviltį ir kartėlį daugelis ima skandinti butelyje, kadangi išgėrus užslopinami nusivylimai, rūpesčiai ir problemos.

Ligotai depresiškai asmenybei būdingi grasinimai ir bandymai nusižudyti. Stengiamasi padaryti iš savęs kankinį, sukelti kaltės jausmą artimiems. Viso to pagrindas – netekimo baimė. Artimieji tarytum šantažuojami: “- Jeigu jūs mane paliksit, aš nebegyvensiu!” Taip artimieji yra priversti rūpintis ir remti depresišką asmenybę.

Vaikysteje – būsimai depresiškai asmenybei dažniausiai trūkasta saugumo ir mylimų žmonių artumo. Tačiau skirtingai, nei šizoidai jie neužsidaro savyje, o moka meilę ir dėmesį pelnyti geru elgesiu, paslaugumu ir pasiaukojimu. Jie visą gyvenimą tarsi ieško vaikystėje trūkusios meilės ir švelnumo. O tai gali suteikti tik aplinkiniai, todėl žmogus tampa nuo jų labai priklausomas.

Depresiškai asmenybei svarbiausia gyvenime įgyti savarankiškumo. Labiau atsižvelgti į savo poreikius ir gyventi vadovaujantis jais, o ne dėl aplinkinių.

4. Suvaržyta asmenybė

Suvaržytos asmenybės siekia, kad viskas jų gyvenime būtų patikrinta, apskaičiuota, išmatuota ir garantuota. Jie vadovaujasi tvarka ir principais. Kritiškai žiūri į jausmus ir aistras, pasitiki tik protu ir apskaičiavimu.

Aplinkiniams tokie žmonės atrodo tvarkingi, sąžiningi, dorovingi, pastovūs ir punktualūs.

Suvaržytos asmenybės kaip ir depresiškos – retai tampa vadovais. Tačiau šiuo atveju vadovauti trukdo ne pernelyg didelis jausmingumas, bandymas įtikti visiems, bet noras tobulai atlikti pavestas užduotis. Jie negali suklysti, viską privalo atlikti puikiai ir idealiai, todėl nenori prisiimti atsakomybės. Verčiau slepiasi už stipraus vadovo nugaros. Vadovavimui kliudo ir tokios savybės, kaip nesugebėjimas greitai ir tiksliai priimti sprendimus, rizikos baimė. Svarsto jie pernelyg ilgai ir kruopščiai. Labai gilinasi į smulkmenas, bet nesugeba apibendrinti.

Vis dėl to darbas tokiai asmenybei yra labai svarbus. Ir jie tampa puikūs darbuotojai. Vadovai tokius labai vertina. Dirba jie sąžiningai, įtemtai, vengia netikslumų ir broko. Niekam nereikia jų raginti ir tikrinti.

Pasirenka dažniausiai tikslų ir švarų darbą, kuriame vyrauja griežta ir teisinga tvarka, aiškiai apibrėžtos taisyklės. Galima paminėti tokias specialybes, kaip buhalteris, inžinierius, kompiuterininkas, juristas ir pan.

Šeimoje suvaržytos asmenybės, kaip ir kitose gyvenimo srityse, nepaparastai reiklios tiek sau, tiek partneriui. Linkusios partnerį laikyti savo nuosavybe, taip pat nori šeimos vairą laikyti savo rankose ir verčia kitus paklusti. Aplamai tokia santuoka paremta protu. Iš pradžių suvaržytos asmenybės ilgai abejoja partnerio meile, nes bijo suklysti, o vėliau bijo jausmingumo protrūkių, myli labiau paisydamas normų ir tradicijų, o ne savo aistrų ir jausmų.

Partneriai vertina suvaržytų asmenybių ištikimybę, atsakingumą. Šie žmonės nemėgsta eksperimentų, staigmenų, vertina tik tai, kas patikrinta ir įprasta, todėl vengia flirto, meilės nuotykių, paviršutiniškų pažinčių.

Pasirinkę savo gyvenimo kelią jie noriai ir užtikrintai žengia juo, nepaisydami jokių sunkumų ir pagundų nukrypti į šalį.

Suvaržytos asmenybės dažnai kenčia dėl pernelyg reiklios sąžinės. Dėl menkiausios smulkmenos jie baudžia save nepagrįstais priekaištais, labai rimtai žiūri į menkiausią nesėkmę. O tai jau prielaida tapti neurotiku. Tuomet žmogus tampa labai skrupulingas, iš musės padaro dramblį, graužiasi ir kaltina save dėl stichinių nelaimių, karų, šeimos problemų. Žodžiu, įtikina save, kad yra kaltas dėl visų pasaulio negandų. Kadangi bijo bet kokių naujovių ir vadovaujasi tik praeities patirtimi, labai retai kreipiasi į gydytoją patarimo.

Suvaržytos asmenybės susiformavimą nulemia itin griežtas arba dorovingas auklėjimas. Iš vaiko buvo pernelyg daug reikalaujama. Galbūt tėvai žiauriai bausdavo už kiekvieną prasižengimą, o galbūt tiesiog gasdindavo pragaru ar kitomis negandomis. Toks žmogus išmoksta elgtis nepriekaištingai, valdo ir slepia jausmus, yra labai sąžiningas ir paklusnus.

Suvaržytam žmogui svarbu suprasti, kad nebūtina visose srityse pasiekti tobulumo. Klaidų išvengti neįmanoma ir nereikia dėl jų graužtis ir kaltinti save. Tai ne pretekstas elgtis neatsakingai. Tiesiog žmogus pasiryžęs gyventi tobulai, tampa nelaimingas. Jam reikia atlaidžiau žiūrėti į savo ir aplinkinių klaidas.

5. Isteriška asmenybė

Isteriškos asmenybės yra priešingybė suvaržytoms. Jos nepaiso jokių taisyklių ir suvaržymų, gyvena laisvai ir nerūpestingai. Kadangi visada vengia susidurti su problemomis ir jas spręsti, žengia lengviausiu keliu, dažnai keičia savo nuomonę. Visada stengiasi būti dėmesio centre, nori padaryti įspūdį aplinkiniams. Jie nepataisomi optimistai. Nepaiso nei savo, nei svetimų problemų. Visus rūpesčius ir problemas atideda į šalį ir lengvai pamiršta.

Isteriškos asmenybės save laiko vadovais. Paprastai pasitiki savimi, yra labai energingi, moka planuoti ir greitai spręsti. Jiems sekasi iš bet kokios situacijos išeiti nugalėtojais.

Tačiau labiau įsigilinus matyti paviršutiniškumas ir nepatikimumas. Šiuos žmones lengva įtikinti ir paveikti. Jie dažnai perdeda, dramatizuoja ir pagražina faktus. Pernelyg dažnai pasižada ir laužo sutartis. Puikiai mato apibendrintą vaizdą, tačiau vengia gilintis į smulkmenas.

Isterikai gerai jaučiasi tik tada, kai aplinkiniai juos pastebi ir vertina. Be to turi puikią vaizduotę, todėl pasirenka tokias specialybes, kuriose gali pademonstruoti save ir padaryti įspūdį kitiems. Dažnai tampa aktoriais, menininkais, politikais, dizaineriais, pardavėjais.

Isterikai puikiai moka pavergti priešingos lyties asmenis. Jie žavingi meilužiai, moka sakyti komplimentus, negaili dovanų, trykšta optimizmu ir gera nuotaika. Tačiau myli gana paviršutiniškai ir lengvabūdiškai. Šių žmonių meilė labiau egoistiška. Jie išnaudoja savo partnerį, bet nuo jo nepriklauso. Isteriški žmonės labai nuvertina ištikimybę, elgiasi lengvabūdiškai, todėl dažnai veidmainiauja. Meilės nuotykis, nukrypimas į šalį tai tik nekaltas flirtas, smulkmena, dėl kurios neverta sau sukti galvos.

Isterikas ištikimas būna tik tada, jei partneris visiškai jį išaukština, žavisi juo ir laiko ypatingu. Jei tik santykiai darosi monotoniški, iškart ieškoma naujų emocijų.

Šio tipo asmenų partneriai gali džiaugtis dėl to, kad jų santykiai niekada nepasidarys nuobodūs. Šie žmonės santuokai suteikia optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo. Jie mėgsta draugiją, pasilinksminimus, atviri bet kokioms naujovėms, madai. Mylėdami nėra priekabūs, greitai įniršta, bet greitai pamiršta nesutarimus, nesėkmes, priekaištus.

Noras patikti ir padaryti įspūdį yra visų isteriškų žmonių bruožas. Tačiau kartais tas noras gali virsti būtinybe, ar net liga. Tuomet žmogus pradeda gyventi ir elgtis taip, kad tik kiti į jį žiūrėtų. Perdėtai rūpinasi savo išore, elgiasi nenuosekliai, ir neapgalvotai, lengvai pasiduoda įtakai. Toks žmogus gali įsimylėti save. Įsitikina save, kad yra nuostabus, reikšmingas ir unikalus, pervertina savo sugebėjimus. Puikiai moka apsimetinėti, vaizduoja, kad jam visur ir visada sekasi. Kitų žmonių visiškai nevertina ir nesugeba suvokti ką jie jaučia. Bendrauja tik tam, kad per kitus pasiektų savo tikslą. Tokia būsena vadinama narcisizmu.

Taipogi isterikai linkę į didybės maniją, pseudologiją (liguistą polinkį meluoti), lengvabūdiškumą, lošimo maniją.

Isterišką būdą dažniausiai įgyja žmonės, kuriems vaikystėje tikrai netrūko nei meilės, nei dėmesio. Tėvai juos vertina, giria, iškelia visas gerąsias savybes, didžiuojasi ir laiko ypatingais. Patys tėvai dažniausiai pasilieka šešėlyje.

Jeigu šitoks optimizmas nėra perdėtas ir vaikas pateisina tėvų pasitikėjimą, atsirinkdamas ką sugeba ir ko ne, užauga stipri ir patikima asmenybė, turinti visus teigiamos isteriškos asmenybės bruožus.

Tarp šio tipo žmonių galima rasti ir tokių, kuriems vaikystėje trūko priežiūros, į juos niekas nekreipdavo dėmesio. Tačiau jų savigarba nebuvo gniuždoma, niekas jų neniekino ir nemenkino. Todėl ateityje išlikę drąsiais ir pasitikinčiais savimi, jie trokšta ir siekia pripažinimo, įvertinimo ir dėmesio.

6. Asmenybės struktūros reikšmė
Bandant praktiškai pritaikyti kažkurią asmenybės struktūrą ar temperamentą sau ar kitam žmogui, visada reikia atsiminti keletą svarbių ir įsidėmėtinų faktų.

Visų pirma, bet kuris asmenybės tipo apibūdinimas yra kraštutinis. Realybėje nerasime nei vieno žmogaus, kuris visiškai atitiktų kažkurio tipo apibūdinimą ir neturėtų nei vieno priešingkos asmenybės bruožo. Atvirkščiai, galima teigti, kad kiekviename žmoguje egzistuoja visos keturios charakterio struktūros. Žmogus bet kurioje situacijoje turi visas elgesio galimybes. Jeigu asmenybės struktūra yra isteriška, dar nereiškia, kad kiekvienoje situacijoje žmogus elgsis kaip tipiškas isterikas. Čia įmanomi įvairūs, netgi priešingi variantai. Aišku gali kilti klausimas, kokia tada prasmė skirstyti žmones į kažkokius tipus. Esmė yra ta, kad nepaisant visos pasirinkimų laisvės, daugeliui žmonių vis dėl to svarbiausia viena asmenybės struktūra. Nors kažkurioje situacijoje asmuo gali paiselgti priešingai, nei iš jo tikimasi, tačiau iš esmės tik vienas elgesio tipas nulemia mąstymą, jausmus, veiksmus, bendravimą ir bendrą požiūrį į gyvenimą.

Žinoma pasitaiko, kad žmogui vienodą ar panašią įtaką daro keli asmenybės struktūrų tipai. Jeigu tie tipai yra prieštaringi (šizoidas ir depresiškas ar suvaržytas ir isteriškas), asmenybė dažnai patiria vidinių įtampų ir prieštaravimų. Tie žmonės dažnai viduje grumiasi patys su savimi, jaučia bendrą įtampą. Jiems sunku priimti sprendimus, nes preiš akis turi visiškai skirtingus mąstymo ir elgsenos modelius, kurių kiekvienas vienodai svarbus ir priimtinas

Jeigu prieštaringi charakterių tipai ypač ryškūs, žmogus nuolat jaučiasi draskomas vidinių prieštaravimų. Tai neretai priveda prie psichinių sutrikimų ir ligos.

Partnerystė tarp skirtingus charakterių tipus turinčių žmonių visiškai įmanoma, jeigu tik šios asmenybės nėra itin ryškios. Tokiu atveju jie vienas kitą gali puikiai papildyti ir partneryje rasti tas savybes, kurių pačiam trūksta.

Nustatyti savo ar artimo žmogaus asmenybės struktūros tipą galima testų pagalba. Žinoma jie turi būti pakankamai išsamūs ir nurodyti ne vieną konkretų tipą, bet didesnį ar mažesnį polinkį į tam tikrą elgesio modelį. Tuomet galima susidaryti pakankamai objektyvų vaizdą apie tai, kokie yra tikrieji žmogaus sprendimų motyvai ir kokia gyvenimo logika vadovaujamasi.

Susipažinus su savo charakterio struktūra, galima geriau suprasti, kodėl tam tikrose srityse mums „viskas einasi kaip sviestu patepta“, o kai kur žiūrime su pavydu į kitų gabumus.

Nevalia bandyti pateisinti savo įdas ir trūkumus, remiantis asmenybės struktūra. Kiekvienas gali ir turi suprasti, kad nėra tobulas ir samoningai švelninti tamsiąsias charakterio puses. Reikia įsisamoninti savo sugebėjimus ir talentus, juos tobulinti ir nebandyti siekti kitos charakterio struktūros profilio. Tik taip įmanoma visapusiškai atskleisti savo asmenybę ir jos galimybes.

8. Literatūra:

1. Reinhold Ruthe „Tipai ir temperamentai“
2. „Psichologija studentui“ vadovėlis 2001m.

Leave a Comment