Antano Škėmos analizė Balta Drobulė

Antano Škėmos analizė “Balta Drobulė”

Antanas Škėma – XXa. Lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas ir dramaturgas. Stambiausias jo kūrinys yra intelektualinis psichologinis romanas “Balta Drobulė”, kuriame svarbiausias yra žmogaus vidus, o išorė reikalinga tik paryškinti vidinės būsenos niuansus. K8rinio pagrindinis veikėjas grumiasi kankindamasis su monotonijos ir realybės, mirties ir amžinybės problemomis, tačiau jis taip pat stengiasi kurti ir giliau įsijausti į gyvenimą.

Šį Antano Škėmos romaną norėčiau nagrinėti prasminiais segmentais. Pirmasis – pavadinimas “Balta Drobulė”. Mano manymu, jis tiksliai apibūdina bepročio vidinę būseną, atspindi jo minčių ir ve eiksmų nenuoseklumą, chaotiškumą, išryškina Antano Garšvos gyvenimo tuštumą, juk balta drobulė naudojama suvynioti lavonus. Taigi pavadinimas – tai užuomina į pagrindinio veikėjo nuotaiką ir jausmus, kurie labai svarbūs norint, įsigilinti į Antano Škėmos romaną.

Pirmoje ištraukos pastraipoje tiksliai vaizduojama Amerikos kultūrų, rasių ir papročių įvairovė: “rusų šventikų pobūviai su raudonu vynu ir caristinėmis dainomis, buvusiųjų girtuoklių party, Čankaišeno karininkų pasitarimai.” Šioje įvairialypėje viešbučio erdvėje atsiskleidžia Antano Garšvos vienišumas ir nepritapimas prie jam nepriimtinos bendruomenės. Autorius tyčia šioje pastraipoje tik vieną kartą pamini Antano Garšvos va ardą, šitaip išryškindamas veikėjo gyvenimo krizę. Skaitytojas jaučia, kad meniška lyrinio subjekto asmenybė kenčia, nes jai neleidžiama atsiskleisti uždaroje erdvėje. Ši aplinka sukuria unikalią nuotaiką, todėl nesunku įsigilinti, įsijausti į Antano Garšvos vidinę būseną ir įvykių nenuoseklumą bei svetimumą.

Trečiasis prasminis segmentas pa

asižymi savo neįprastu monologu, kuris plačiau praveria duris į Antano Garšvos vidinę nuotaiką, atskleidžia jo padrikas mintis: “o ne, dvasiškasis tėve, parlor B, aštuonioliktajame, taip, masonai mezzainėje.” Veikėjo minčių nepastovumas ir chaotiškumas vis labiau leidžia daryti prielaidą, kad Antanas Garšva – beprotis. Juk skaitytojas negirdi pašnekovo, o tai ženklas, rodantis meninės Antano asmenybės degradaciją, gilią depresiją ir beprotybę: “jūsų kairėje ir jūsų dešinėje, taip, ne, ne, ne, taip —”. Šioje menamojoje kalboje atsiskleidžia pagrindinio veikėjo vienišumas ir monotoniška kasdienybė, neleidžianti pasinerti į uždarą kūrybos pasaulį. Trumpi, pasikartojantys atsakymai savo klientams “taip”, “ne”atspindi lyrinio subjekto asmenybės sąlyginį ribotumą, neleidžia jam atsiskleisti, išsipasakoti, o tai mano manymu, yra didžiausia bausmė meniškos prigimties žmogui.

Ketvirtosios pastraipos pradžioje pastebime įgrisusią kasdienybę: “ir Antanas Garšva tęsia ritualą”. Kadangi tai pi irmasis paragrafo sakinys, jis ypač ryškiai pabrėžia tą monotonišką kasdienybę ir pristato tolimesnę kūrinio temą. Pasikartojantys žodžiai: “prašau”, “dėkui”, “mygtuką”, “kyla” įrėmina Antaną Garšvą pastovioje erdvėje. Minėti žodžiai tarsi menamojo monologo ištraukos, kurios atspindi veikėjo kančią, parodo, kad vienišumas yra didžiausia Antano nelaimė, vedanti jį tragiškos baigties link. Aukštų skaičiai: “1,2,3,4,5,6,7,8,9,10” – tai matematika, kuri yra supriešinama su kūrybinga lyrinio subjekto asmenybe. Pastarasis sugretinimas tiksliai nutapo svetimą ir nemalonią Antano Garšvos erdvę, tačiau šią aplinką papildo dar vienas menkas aksesuaras – tai uniforma: “A

Antanas Garšva tiesia ranką balta pirštine”, ji patalpina veikėją į dar siauresnią erdvę negu keltuvo dėžutė, padaro jį nereikšminga ir pilka didelio viešbučio grandimi, kuri amžinai yra neįdomi ir griežtai apibrėžta.

Paskutiniame segmente taip pat akcentuojama monotoniška funkcija: “up ir down, up ir down”. Šie žodžiai atspindi svetimą aplinką ne vien dėl to, kad jie kartojasi, bet ir todėl, kad jie pasakyti anglų kalba. Taip išryškinamas Antano Garšvos begalinis vienišumas, nelaisvės jausmas. Dar pabrėžiamas darbo beprasmiškumas, kuris sulyginamas su Sizifo darbu: “Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos.” Manyčiau, tokiu būdu autorius norėjo atskleisti Antano Garšvos negatyvų požiūrį į savo darbą. Tačiau skaitytojas pastebi ir šiokią tokią ironiją, nes Antanas Garšva, nepaisant savo kančios, sugeba plačiai šypsotis: “ir jo dantys sublizga”. Šis poelgis atspindi tipišką Amerikos žmonių bendravimo būdą, jie niekada neatskleidžia, ką iš tikrųjų jaučia ar galvoja, nes tai atskleistų jų silpnybes. Būtent dėl šito amerikietiško papročio kenčia Antanas Garšva. Iš to galime daryti išvadą, kad jis pasidavė standartiniam amerikietiško gyvenimo modeliui, tačiau prie jo neįstengė pritapti. Tai ir yra visa romano problematika ir Antano Garšvos tragizmas. Paskutinis paragrafo sakinys: (“Europiečiai skaito knygas”) įrodo, kad Antanas Garšva buvo kitoks – menininkas, turintis individualią asmenybę.

Romanas pasižymi unikalia sakinio struktūra ir

r ypatybėmis. Pastebime, kad Antanas Škėma mėgsta įvairaus ilgio sakinius, tokiu būdu jis sukuria lyrinio subjekto chaotiškas mintis ir nuoseklų kelią link beprotybės. Sakiniai labai konkretūs, pateikiama tik būtiniausia informacija. Ištraukoje keletą kartų pavartoti neveikiamosios rūšies veiksmažodžiai: “minima, puotaujama, susirenkama, švenčiama”. Manau, šis akcentas pabrėžia begalinį herojaus vienišumą. Taip pat kūrėjas mėgsta neįprastą skyrybą, kuri yra vienintelis akcentas, sukonkretinantis chaotiškai išreikštas mintis, todėl ji šioje ištraukoje vaidina itin svarbią rolę.

Išnagrinėjus ištrauką, įsitikinau, kad ne veltui vertiname Antano Škėmos kūrybą. Jis sukūrė nuostabų veikalą apie lietuvį išeivį ir jo kančią, stengiantis pritapti prie didžiulio Amerikos pinigų “gaminančio” fabriko. Aš pamačiau, kad ši laisva šalis nėra tinkama vieta trapiai meniškai sielai, nes Amerika yra negailestinga. Antra vertus, žinau, kad joje net patys amerikiečiai jaučiasi vieniši, nes jiems svarbiausi tik pinigai, todėl, mano manymu, posakis “laikas – pinigai” ne iš piršto laužtas.