Narvos kultūra

NARVOS KULTŪRA

RAIDA
VIII-VII tūkstantmetį pr.m. erą susiformuoja mezolitinė Nemuno kultūra,
kuri apima buvusią Prūsiją (dabartinę Kaliningrado sritį), pietų Lietuvą
(riba eina Nemuno – Neries baseinu) ir Šiaurinę Lenkijos dalį. Taipogi tuo
pat laikotarpiu į šiaurę nuo šios ribos gyvavo mezolitinė Kundos kultūra.
Neolite arba Naujajame Akmens amžiuje šios kultūros savaime perauga į taip
vadinamas Nemuno ir Narvos kultūras. Yra paplitusi nuomonė, kad baltai
pradėjo formuotis, tiems seniesiems gyventojams susimaišius su ateiviais
indoeuropiečiais. Tai įvyko maždaug 2,5 tūkst. m. pr. Kr. Tuo metu,
prasidėjus viduriniam neolitui, Narvos kultūra pradėjo kisti ir nykti dėl
indoeuropietiškų virvelinės keeramikos bei laivinių kovos kirvių kultūrų
įtakos.

KULTŪROS BRUOŽAI
Iš esmės Narvos kultūra buvo didelė įvairių kultūrų grupė.Lyginant su
Nemuno kultūra, Narvos kultūros gyvenviečių, ypač vakarinio varianto,
titnago inventorius gana skurdus (nedideli tintaginių dirbinių kiekiai
dažniausiai aiškinami tuo, kad Narvos kultūros gyventojai tiesiog neturėjo
geros kokybės titnago). Kiek daugiau ir įvairesnių titnago dirbinių
aptinkama pietinio varianto gyvenvietėse. Tačiau Narvos kultūros
gyvenviečių kaulo ir rago inventorius pakankamai gausus ir įvairus.
Aptinkama įvairiausių ietigalių, strėlių antgalių, žeberklų, durklų,
peikenų, meškerės kabliukų, ylų ir adiklių, įrankių tinklams megzti,
įtveriamųjų kirvių, peilių, kaltų, kaplių.
Narvos kultūros keramika tuuri daug bruožų, bendrų visoms Rytų ir Vakarų
Pabaltijo kultūroms, tačiau yra ir ryškių skirtumų bei sąvitumų.
Pagrindinis puodo tipas – didelis plačiaangis smailiadugnis katilas.
Ankstyvojo etapo puodų molyje gausu grūstų sraigių kiautelių, retkarčiais
ir augalinių priemaišų. Viduriniame neolite imta dėti grūsto granito
trupinių ir atsiranda pu

uodų su plokščiais siaurais dugneliais. Aptinkama
nedidelių pailgų, kartais laivelio pavidalo dubenėlių, apskritų dubenų,
žemų plokščiadugnių puodukų. Puodų aukštis beveik lygus jų pločiui (30-40
cm.) Keramikos ornamentikai būdingi apvijiniai ir mazgelių, pleištukų,
duobučių, įraižų, dantukų, pailgų keturkampių duobučių, grūdelio pavidalo
ir sukinių įspaudų motyvai. Taip pat palyginti gausiai aptinkami
gintariniai papuošalai – pakabukai, vamzdeliniai karoliai, taip pat sagutės
ir figūrėlės. Gintariniai dirbiniai mainų keliu (nuo 3 tūkst. pr.m.e.)
plito į šiaurę – šukėtosios duobelinės keramikos kultūros sritį. Vėliau
gintaro dirbiniai pateko ir į pietinę rutulinių amforų kultūrą. Tai

buvo labiau išsivysčiusi gyvulių augintojų ir žemdirbių kultūra, todėl ten
daugiausia “eksportuoti” žymiai sudėtingesni dirbiniai, nei šiaurinėms
kultūroms. Taip pat manoma, kad Narvos Kultūros žmonės vieni pirmųjų
pradėjo apdirbti medų ir vašką.

[pic]
Narvos kultūros puodai. IV – III t-metis pr. Kr. Šventoji

[pic]
Gelda. IV – III t-metis. pr. Kr. Šventoji.

[pic]
Gintaro dirbiniai (amuletas ir saga) IIII t-metis. pr. Kr.

Visa Narvos kultūra skirstoma į keturis variantus: vakarų, pietų, šiaurės
ir rytų (Lietuvos teritorijoje paplitę pirmieji du).

TERITORIJA
Narvos kultūra buvo paplitusi visame Rytų Pabaltijyje ir dalyje Rusijos
miškų zonos. Šiaurėje ji aprėpė visą Estiją (pavadinimas kilęs iš Estijos
Narvos miesto), rytuose siekė Ladogos ežero pakrantes, Ilmenio ežerą,
Pskovo srities pietinę dalį bei Šiaurės Baltarusiją. Lietuvoje paplitę du
Narvos kultūros variantai: vakarinis ir pietinis. Vakariniame atsispindi
gryniausi šios kultūros bruožai, o pietinis yra hibridinis, jo pagrindą
sudaro Narvos kultūra, bet yra ir ryškių Nemuno kultūros elementų.
Vakariniam Narvos ku

ultūros variantui Lietuvoje atstovauja keletas
gyvenviečių pajūryje (Šventojoje) ir Žemaičių aukštumoje, pietiniam – grupė
paminklų Jaros upės baseine ir prie Kretuono ežero Rytų Lietuvoje.

[pic]

Narvos kultūros teritorija

RADIMVIETĖS
Paminėtinos šios narvos kultūros dirbinių radimvietės:

Žeimenio ežero 1-oji gyvenvietė ( archeologas Algirdas Girininkas)

Aptikta gausi Narvos kultūros keramikos koncentracija. Dirbinių molio
masėje daug augalinių priemaišų. Puodų šukės smulkios, plonasienės. Tarp jų
pasitaikė keletas ornamentuotų pailgomis stačiakampio formos įspaudėlių
eilutėmis. Daugumos puodų angų briaunos nusklembtos į vidų, o jų plokštuma
puošta įkartėlėmis ar apvajiniais įspaudais. Kartu su keramika aptikta ir
titnaginių dirbinių: gremžtukų, ašmenėlių, skirtų medžioklės ir žvejybos
įrankiams, lancetų. Visa tai aptikta 35–45 cm gylyje. Giliau negausiai
aptikta titnago dirbinių, tarp kurių daug skelčių, apatinių ir vidurinių
skelčių dalių, ašmenėlių, mikrorėžtukų, lancetų, skaldytinių.
Sprendžiant iš radinių, Žeimenio ežero 1-ąją gyvenvietę galima datuoti
vidurinio neolito ir vėlyvojo mezolito laikotarpiu.

Šventosios 4-oji radimvietė (tyrinėjo archeologai R.Rimantienės, V.
Juodgalvio ir k.t.)

Surasta Narvos ir Rutulinių amforų kultūros šukių, titnaginių radinių,
akmeninių pasvarų, kaulų, bučiaus skalų, medžio su apdirbimo žymėmis.
Atskirai paminėtini laivelio pavidalo krepšelis iš beržo tošies liepos
karna susiūtais galais ir kito tošinio indo ar krepšelio dalis su keliais
šuns letenos kaulais

Šventosios 6-oji radimvietė (tyrinėjo archeologai R.Rimantienės, V.
Juodgalvio ir k.t.)

Aptikti keli šimtai smulkių Narvos ir Rutulinių amforų kultūros keramikos
šukių, gintaro gabalėlių, perdegusių akmenų, aptašytų medinių kuolų.
Tyrinėjimų metu mėginta pritaikyti kultūrinio sluoksnio plovimo metodą,
tačiau paaiškėjo, jog Šventosios sąlygomis jis nėra efektyvus – gitija
vandenyje ne

etirpsta. Sukaupta 220 mėginių diatomėjų ir polinologinėms
analizėms. Be pavienių kaulinių radinių, paimta 69 litrai gitijos
paleozoologiniams tyrimams

Šių radimviečių kasinėjimai parodė, jog Šventosios apylinkėse dar išliko
archeologinių objektų, kuriuos verta tyrinėti arba išsaugoti

Sudotos 1-oji akmens amžiaus gyvenvietė (Švenčionių raj., Švenčionėlių s-
ja)

Radimvietėje surinkti 92 titnaginiai radiniai. Apie 35% jų degę ugnyje.
Radiniai be patinos, dažniausiai pagaminti iš pilko titnago. Surasti 2
galiniai gremžtukai (vienas skeltinis, kitas nuoskalinis), 2 rėžtukai (1
nuskeltinis vertikalus, kitas retušinis šoninis), 3 įvairių dirbinių
fragmentai, 5 spec. dirbiniai, 13 įvairaus pločio skelčių ir jų dalių, 3
visiškai sunaudotų skaldytinių šerdys ir 64 nuoskalos.
Gyvenvietės titnago inventorius datuojamas neolito antrąja puse ir
priskiriamas Narvos kultūrai.

Taip pat gausūs Narvos kultūros radiniai aptinkami Pabiržulio
archeologiniame komplekse.

IŠVADOS
Narvos kultūra, gyvavusi neolito laikotarpiu, yra viena ryškiausių akmens
amžiaus kultūrų, gyvavusi pakankamai didelėje teritorijoje, nuo šiaurės
Letuvos iki Estijos. Narvos kultūros gyventojai neturėdami gero titnago,
darė įvairius gaminius iš kaulo bei rago. Ši kultūra prekiavo su kitomis
Europos kultūromis, taip iš dalies darydama įtaka ir joms. Narvos kultūra
pasižymėjo savita keramika, gintaro gaminiais. Išnyko ji pamažu,
pasiduodama atkeliavusių indoeuropietiškų virvelinės keramikos bei laivinių
kovos kirvių kultūroms.

Naudota literatūra:

Jonas Misevičius “Baltų protevynė” Kauno tautinės kultūros centro leidinys
“Vylija” Nr.8 1998

Algirdas Girininkas Narvos kultūros raida, Lietuvos archeologija, Vilnius,
1985, t. 4, p.119-134

Laisvoji internetinė enciklopedija http://lt.wikipedia.org

Lietuvos archeologijos draugijos Interneto tinklapis www.lad.if.vu.lt

Tinklapis www.baltai.lt

Leave a Comment