AUTORITARINIAI REŽIMAI:BENDRI BRUOŽAI IR SKIRTUMAI

TURINYS

1. Įvadas 12. Autoritarinių režimų charakteristika 33. Režimų klasifikacija ir su ja susiję režimų skirtumai 54. Režimų bendrumai 105. Ar autoritarinis valdymas „blogas“? 126. Išvados 147. Literatūra 15

ĮVADAS

Istorijoje, kai tik susiformuodavo visuomenė ir iškildavo valdžios problema, žmonės nuolat susidurdavo su politika – organizuotoje žmonių bendruomenėje vykstančių reiškinių, susijusių su valdžia, visuma, kurioje į pirmąjį planą visada iškildavo veiksmai, susiję su valdymu, visų pirma kova dėl valdžios. O ekonominių ir politinių santykių diferenciacija objektyviai lemdavo visuomenės susiskaldymą, kas neišvengiamai didino grėsmę valdžios egzistavimui. Ir priklausomai nuo to, koks buvo visuomenės požiūris į esamą padėtį, į poreikį atlikti ar ne pokyčius esamoje tvarkoje, kokiu būdu pasiekti norimų rezultatų, visais istorijos laikotarpiais išsiskirdavo skirtingų politinių pažiūrų grupės. Be to, politinių pažiūrų grupių, o tuo pačiu ir valdymo formų įvairovę lemdavo ir įvairiuose regionuose susiklosčiusios geografinės-demografinės ir istorinės-ekonominės aplinkybės. Jei išorinės sąlygos nereikalavo visų bendrijos narių sutelkimo siekiant apsiginti, tai susiformuodavo kolektyvinė politinė valdžia. Bet jei istorinė bendrija buvo priversta gintis nuo išorės priešų, tai jos egzistavimo būtina sąlyga buvo valdymo centralizacija. Taigi objektyvios sąlygos yra nulėmusios dviejų politinių pažiūrų grupių susiformavimą. Pirmoji grupė – tai aiškiai dešiniosios kryptys: konservatizmas, autoritarizmas, nacionalizmas, konservatyvusis liberalizmas ir fašizmas, apimanti senesnes politinių idėjų atmainas. Antroji – liberaliosios ideologijos istorija – naujesnes.1 Skirtingų politinių pažiūrų grupės naudodavo skirtingus valstybinio vadovavimo ir valdymo metodus. Didžioji dalis politologų svarbiausiais šiuolaikinių valstybių valdymo metodais ar stiliais laiko demokratinius ir nedemokratinius politinius režimus.2 Dėl įvairių priežasčių demokratinis valdymas nėra visaapimantis reiškinys. Dabarties pasaulyje egzistuoja įvairūs nedemokratiniai režimai, kurie remiasi neišbalansuota valdžios ir jos institutų struktūra, niekina demokratines ir konstitucines vertybes, reglamentuoja bei kontroliuoja visuomenės, atskirų individų veiklą, naudoja savivalės ir prievartos metodus.3Šiuolaikiniuose nedemokratiniuose režimuose politologai išskiria du tipus: autoritarinį ir totalitarinį.Būtent autoritarinis nedemokratinio valdymo tipas politinės minties istorijoje turi labai senas ir gilias tradicijas. Istorinės jo formos buvo despotinės rytietiškosios monarchijos, graikiškosios tironijos politiniai režimai, imperinė Roma, vėlyvųjų viduramžių absoliutinės monarchijos. Taip pat nuo senovės laikų žinomos autoritarinės idėjos bei teorijos, iškeliančios aukščiausią valdžią įkūnijantį asmenį, valdantįjį elitą, “stiprias asmenybes”. Jų kūrėjai skelbė, kad turi valdyti stipriausieji ir geriausieji, o liaudis nesugeba spręsti visuomenės ir valstybės reikalų, protingai naudotis laisve.4 Iki XVIII amžiaus valdymo istorija buvo autoritarizmo istorija . Ir šiandien dauguma valstybių yra dar vis autoritarinės.5Šio darbo tikslas – apžvelgti vieną iš nedemokratinių politinių režimų tipą – autoritarizmą, jį charakterizuoti. Šiame referate bus pateikta autoritarinių režimų klasifikacija, besiremianti tipiškiausių valstybių valdymo pavyzdžiais, kas leis parodyti šių režimų skirtumus. Taip pat bus pateikti referate aprašomam politiniam režimui būdingi bendrumai ir išplaukiančios teigiamybės ar negatyvūs reiškiniai.

_________________________1. W.T. Kulesza. Mūsų laikų ideologijos. 1998, Vilnius, p. 17.2. Šiuolaikinė valstybė. 1999, Kaunas, p. 29.3. Valstybės pagrindai, I dalis. 1996, Kaunas, p. 58.4. Šiuolaikinė valstybė. 1999, Kaunas, p. 38. 5. H.Zeigler. Politinė bendruomenė. 1993, Kaunas, p. 14.

AUTORITARINIŲ REŽIMŲ CHARAKTERISTIKA

Naujaisiais laikais autoritarinių tendencijų sustiprėjimas ir atitinkamų autoritarinių režimų atsiradimas susijęs su ypatingomis istorinėmis sąlygomis ir dažniausiai – su demokratinių režimų krizėmis arba jų žlugimu, visuomenės ekonominiu bei politiniu nestabilumu.

XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose tai buvo ypač akivaizdu Europoje. Parlamentarizmo krizės sąlygomis Rytų ir Vidurio Europoje demokratinius valdymo metodus nugalėjo autoritariniai, susiformavo ir įsitvirtino vienokie ar kitokie “tvirtos rankos” režimai. Būdinga tai, kad parlamentarizmo krizė buvo ne vietinis, o visos Europos reiškinys. Atskirose šalyse jis pasireiškė kiek skirtingai, silpniau ar stipriau, ir tai priklausė nuo konkretaus politinių jėgų santykio, politinio gyvenimo tradicijų, visuomenės politinės kultūros, socialinio-ekonominio išsivystymo ir kitų veiksnių.1 Kaip gi suprantamas pats „tvirtos rankos“ valdymo metodas? Tikslų autoritarinio valdymo apibūdinimą pateikia filosofas, politikas Robertas Nisbetas:Nuolatinės represijos, išskirtinis armijos vaidmuo tikslui pasiekti, naudojamos tokios priemonės, kaip kankinimai, įkalinimai be kaltinimo pateikimo ir neatidėliojamos anoniminės egzekucijos. Tačiau tuo pat metu, autoritarinės vyriausybės valdžia yra natūraliai apribojama iš esmės laisvų institutų – šeima, klanas ir giminė, bažnyčia, socialinė klasė, kaimas ir miestas, kooperatyvas ir susivienijimas, – reikalaujančių ir dažniausiai gaunančių juridines autonomijos teises. Autoritarinėse visuomenėse, griežtai laikomasi tradicinių vertybių, ypač giminystės ryšių, religijos ir regioninės kultūros. 2Autokratinis režimas — tai vieno asmens ar elito vadovavimas, kai maža, visuomenės nekontroliuojama grupė privalo spręsti, o „visuomenės dauguma” privalo paklusniai vykdyti grupės priimtus sprendimus; valstybėje turi būti tik vienas, vieningas bei tvirtas valdžios centras (monocentristinė valdžia). Autoritarizmo sąlygomis vyriausybė nėra atskaitinga savo piliečiams. Autokratinėje valstybėje aiškus politinės valios pirmumas teisės ir moralės atžvilgiu: vienvaldžiai vadai turi teisę nepaisyti įstatymų bei kitų normų, nes jų viešpatavimo valia bei galia yra valstybės stabilumo pagrindas. Tokioje valstybėje prievarta taikoma be apribojimų, be aiškių taisyklių, nejaučiant atsakomybės už pasekmes. Autoritarinių režimų nedemokratinis pobūdis pasireiškia ir tuo, kad piliečiai daugiau ar mažiau nušalinami nuo valstybės ir visuomenės reikalų tvarkymo, valstybės mechanizmo formavimo, jo kontrolės. Autoritarinėse struktūrose valdžios centru tampa valstybės vadovas, kuris iš esmės atlieka ir vyriausybės funkcijas. Atstovaujamieji valdžios organai yra skiriami valdovo ar prezidento, nors kai kada jie gali būti ir renkami, tačiau jų įtaka valstybės valdymui yra nedidelė. Parlamentas, jeigu jo visai neatsisakoma, faktiškai nustoja buvęs aukščiausiu valdžios ir valstybės politikos kontrolės organu. Jo teisės įstatymų leidimo srityje labai susiaurinamos, o kartais jas pasisavina pats prezidentas. Rinkimų sistema taip pat pritaikoma prie asmens valdžios poreikių (neribojamos kadencijos, nekeliamos alternatyvios kandidatūros ir pan.). Kuo stipresnis autoritarinis režimas, tuo mažesnis vietinių valdžios organų atstovaujamasis pobūdis ir kompetencijos ribos. Jie tampa klusniu centrinės valdžios priedėliu. Autoritariniuose režimuose gali būti atsisakoma konstitucionalizmo principų arba jie tampa deklaratyvūs, nes vykdomoji valdžia savo sprendimu gali apriboti ir net panaikinti piliečių konstitucines teises ir laisves.Be abejo, autoritarinėje visuomenėje yra ribotas ir politinis pliuralizmas, nes toleruojamos tik tos idėjos, kurios priimtinos valdžiai. Draudžiama opozicinių, o kartais ir visų politinių partijų veikla. O juk be partijų nėra demokratijos. Partijos atlieka tarpininko vaidmenį tarp pilietinės visuomenės ir valstybės ir neleidžia jų sutapatinti. Taigi partiškumas yra demokratiška piliečių ir valstybės bendradarbiavimo forma. Autoritarinė valstybė reglamentuoja taip pat kitų pilietinės visuomenės institutų bei atskirų piliečių politinį aktyvumą. Taip valstybė pajungia sau pilietinę visuomenę.
Autoritarinis valdymas susijęs su atitinkama socialine – psichologine visuomenės būkle. Plinta socialinė ir politinė apatija, valdžios baimės ir bejėgiškumo, besąlygiško paklusnumo nuotaikos, vyrauja nepakantumas kitaminčiams. Valdžia mistifikuojama, įsivaizduojama kaip aukštesnė visuomenės atžvilgiu jėga, autoritarinis vadovavimo stilius priimamas kaip išmintingas, natūralus ir nekvestionuojamas. Dalis gyventojų apskritai atsisako laisvo pasirinkimo teisės ir perduoda ją lyderiui, kuris personifikuoja jų socialinius idealus ir politinius siekimus. Pavyzdžiui, Ispanijoje 9-ojo dešimtmečio pradžioje 9 proc. įvairių visuomenės sluoksnių žmonių buvo sutikę, kad įvairius klausimus už juos spręstų vienas autoritetingas asmuo. Taigi piliečių teisės ir laisvės yra suvaržytos. Asmenybė neturi teisinių neliečiamybės garantijų. Autoritariniam valdymui įvesti parankesnė yra prezidentinė sistema. Kadangi autoritarizmas atmeta parlamentarizmo principus, jis neįmanomas parlamentinėje respublikoje. Kai kuriais skaičiavimais, autokratija arba kariniu perversmu baigėsi 70 proc. visų prezidentinių sistemų valdymų ir tik 30 proc. parlamentiniu sistemų. 3

__________________________1. Šiuolaikinė valstybė. 1999, Kaunas, p. 39.2. H.Zeigler. Politinė bendruomenė. 1993, Kaunas, p.178.3. Šiuolaikinė valstybė. 1999, Kaunas, p. 41.

REŽIMŲ KLASIFIKACIJA IR SU JA SUSIJĘ REŽIMŲ SKIRTUMAI

Dėl konkrečių istorinių sąlygų atskiros šalies valstybės valdymo forma ir politinis režimas ne visada ir ne visur vystosi nuosekliai, todėl dažnai vienas kito neatitinka. Esant tai pačiai valstybės valdymo formai, būna skirtingi režimai ir atvirkščiai: tas pats politinis režimas gali susiformuoti valstybėse su skirtinga valdymo forma, pavyzdžiui, Anglijos ir prieškarinės Italijos valstybės valdymo formos buvo konstitucinės parlamentinės monarchijos, o jų politiniai režimai – visiškai skirtingi (Anglijoje – demokratinis, Italijoje – nedemokratinis, (t.y. fašistinis). Todėl, norint geriau moksliškai išanalizuoti vieną ar kitą valstybę, reikia nagrinėti ne tik valstybių valdymo formas, bet ir politinius režimus, t. y. valstybinio valdymo pagrindinių metodų visumą. 1 Šiuolaikinio autoritarizmo, kaip nedemokratinės politinio viešpatavimo sistemos, skalė gana plati. Žinomos įvairios jos rūšys, atmainos ir formos. Yra tiek daug politinių sistemų ir tiek daug skirtingoms autoritarinėms vyriausybėms būdingų savybių, kad autoritarinį valdymą sunku nuosekliai klasifikuoti. Tad ir politologinėje literatūroje autoritariniai režimai klasifikuojami kiek skirtingai. Todėl pateiksiu skaitytoje literatūroje rastas dviejų politologų klasifikacijas.Lenkų politologas E.Viatr išskiria tokius autoritarinius režimus 2:1. Teokratiniai autoritariniai režimai, kuriuose valdžia sutelkta religinio klano rankose. Tipiškas tokio režimo pavyzdys – Irano režimas po 1979 m. revoliucijos, nuvertusios absoliutinę monarchinę šacho valdžią. E.Viatr nuomone, šis režimas, skirtingai nuo kitų šiuolaikinių autoritarinių režimų, labai panašus į totalitarinį.2. Kariniai režimai. Pavyzdys – maršalo Pilsudskio laikų Lenkija arba karinių chuntų valdoma Lotynų Amerika.3. Personifikuoti režimai, kai valdžia priklauso lyderiui, neturinčiam stiprių valdžios institutų, išskyrus policiją, paramos. Toks asmeninės valdžios režimas labai nestabilus, nes, neturint valdymo svertų, sunku ilgesnį laiką išlaikyti valdžią. Pavyzdys – Amino valdžia Ugandoje.4. Atsilikusių šalių absoliutinės monarchijos, kaip Jordanijos, Saudo Arabijos, Bachreino, Omano, Maroko ir kitų panašių šalių.5. Neototalitariniai režimai, esant masinėms partijoms, kurių rankose sutelkta valdžia. E.Viatr čia priskiria Meksikos režimą (kiti politologai Meksikos režimą priskiria vakarietiškam pusiau demokratiniam tipui: nors valdžia priklauso vienai partijai, bet yra demokratinės laisvės). Nors ir nedraudžiama opozicija, tačiau biurokratinis aparatas priklauso vienai valdančiajai Institucinei-revoliucinei partijai, o rinkimų rezultatai dažnai klastojami, todėl nėra sąžiningi ir demokratiniai.

Politologas H.Zeigler pateikia kiek kitokią autoritarinio valdymo tipologiją 3:I. Konservatyvūs režimai.A. Tradicinės monarchijos su valdančiomis grupėmis, besiremiančiomis šeimyninio paveldimumo principu, be žymesnės politinės infrastruktūros. Jų politika, t.y. turėjimas galios skirti arba kontroliuoti beveik visus susitarimus dėl valstybinių pareigų užėmimo bei pasirengimas ir priemonės opozicijai nuslopinti. Viena iš tokių valstybių – Marokas, kurioje monarchija be tradicijų, religijos ir bendrų reikalų bendrijų, pasiekė ir keletą efektingų simboliškų pergalių, kurių reikšmingiausia – privertė Ispaniją grąžinti ginčytiną teritoriją Vakarų Sacharoje. Maroko aktyvus politinis ir ekonominis elitas yra nedidelis ir vieningas, turintis mažai ideologinių pretenzijų ir aiškų supratimą, kaip pasiekiamas pranašumas. Be karališkosios šeimos, Maroko elitas apima ne daugiau kaip keletą tūkstančių glaudžiai tarpusavyje susijusių žmonių. Vidiniai elito tarpusavio ryšiai grindžiami buržuazine kilme, bendro mokymosi patirtimi, bendru dalyvavimu nacionalistiniame judėjime ir vedybomis tarp įžymių Seimų palikuonių. Daugelis elito atstovų gerai vieni kitus pažįsta ir jų bendradarbiavimas yra nuolatinis bei visapusiškas, žymiai daugiau, nei bendras dalyvavimas formaliuose politiniuose institutuose. Pagrindinis elitui keliamas reikalavimas – vengti ideologijos ir laikytis nuošalyje nuo kairiosios pakraipos bei fundamentalizmo judėjimų. Monarchijos kritika uždrausta, o tai darantys leidiniai uždaromi. Maištininkai gali būti suimami, įkalinami ir kankinami. Yra politinių kalinių, bet jų skaičius mažėja. Svarbus yra valstybės dalyvavimas ekonomikoje, nes jis sudaro dar daugiau galimybių globai. B. Asmeninės diktatūros, priklausančios nuo diktatoriaus asmenybės. Pavyzdys: Malavi, kurio prezidentas K.Banda yra išrinktas iki gyvos galvos, valdantis net be simboliško politinės partijos įsteigimo. Be to, jis dar skiria kitus vyriausybės narius (tame tarpe ir Nacionalinės asamblėjos, kuri nors ir renkama, bet sutinka, kad rinkimų rezultatai būtų paskelbti avansu). Prezidentas asmeniškai yra daugelio vyriausybės departamentų vadovas – gynybos, žemės ūkio ir pan., bei vadovauja vienintelei Malavio Kongreso partijai, kuriai priklausyti privalo visi pilnamečiai šalies piliečiai. Partijos jaunimo brigados zuja po visą šalį ir kartu su maža, bet efektyvia armija padeda prezidentui laikyti visus geležiniuose gniaužtuose. Disidentinė veikla draudžiama, plačiai paplitę antpuoliai ir savavališki areštai. Bet įdomu tai, kad šalyje ekonomika yra palikta privačiose rankose ir siekiama net kai kurių kilnių tikslų, pavyzdžiui, gerinti moterų padėtį. II. Radikalūs režimai.A. Teokratijos, siekiančios masių paramos. Pavyzdys: Iranas. Nors, kaip ir visose vyriausybėse, taip ir Irane egzistuoja frakcijos, tačiau fundamentalistinė šiitų sekta, įasmeninta Khomeinio, yra viešpataujanti. Šiitų ideologija teigia, kad imamas yra dievo įkvėptas, niekada neklystantis dvasinis vadovas. Akivaizdu, kad Islamo respublikos partija (IRP) ir Khomeinis pritaikė savo šalyje totalitarizmą, bet paliko ekonomiką privačiai iniciatyvai. Tačiau aišku, kad IRP nuostata politikos atžvilgiu buvo totalitaristinė. Ji siekė visuomeninio ir privataus gyvenimo politizavimo. Khomeinis tvirtino, kad žmogaus gyvenime nėra nė vienos problemos, kuriai islamas neturėtų instrukcijų ir nustatytų normų. Nors privati nuosavybė leidžiama, jei ji ne „išnaudotojiška“. B. Militaristiniai režimai, siekiantys įdiegti ideologiją. Pavyzdys: Alžyras. Po sunkiai iškovotos alžyriečių nepriklausomybės nuo Prancūzijos, šalyje liko griežtas, žiaurus karinis elitas, susijęs su islamiškuoju socializmu. Pasiekus nepriklausomybę, vadovavimą šaliai iš įvairaus plauko revoliucionierių perėmė techniškai kompetentingi karininkai, kurių valdžios siekimas grindžiamas šiuolaikiniu išsilavinimu ir įgūdžiais, aukštai vertinamais visuomenėje. Islamiškas socializmo atspalvis reiškia tai, kad ne tik ekonomika yra centralizuotai planuojama, bet kad ideologija daug kur apima ir asmeninius, tikėjimo bei moralės klausimus Čia daug daugiau lėšų skiriama mokslui nei kaimyninėse šalyse ir sukurta viena iš nedaugelio efektyvi socialistinė ekonomika. Tačiau spauda yra valstybės rankose ir jai įvesta cenzūra. Laiškai tikrinami nustatyta tvarka, o socialistinių revoliucinių kursų lankymas yra privalomas (nors labiau ritualinis, maždaug kaip “komunizmo blogybių ir amerikietiško gyvenimo būdo privalumų” kursai, skaitomi Amerikos aukštosiose mokyklose).
III. Režimai su formalizuotais demokratiniais rinkimais ir tam tikru partijų pasirinkimu, bet ribojantys elito formavimo sąlygas. Pavyzdžiai: Taivanis, Pietų Afrika, Nikaragva. Šiose valstybėse, ypač autoritarinėse Ramiojo vandenyno valstybėse – Pietų Korėjoje, Singapūre ir Taivanyje, – vyriausybės toleruoja opozicines partijas, kartu iškovojusias įstatymų leidimo kontrolę. Be to šių šalių vyriausybės pasiekė didžiulius ekonomikos laimėjimus: nežymi infliacija, pajamos vienam žmogui yra aukštos ir toliau auga, skirtumas tarp turtingų ir vargšų mažas,-– kas leidžia daryti prielaidą, kad autoritarinis valdymas yra pranašesnis už demokratinį. Ar autoritarizmo filosofinis pagrindimas – konfucianizmas, nukreipiantis savo šalininkus siekti aukštų tikslų, taip pat prisideda prie ekonominio pajėgumo (nes vidutiniai azijiečių vaikų rezultatai aplenkia Amerikos mokyklų vidurkius būtent konfucianietiško paklusnumo autoritetui ir ypatingos pagarbos tėvams dėka), sunku teigti. Bet neabejotinas yra šių šalių vadovybės ekonominės vadybos pranašumas. Biurokratija čia yra gerai paruošta ir paprastai apriboja korupciją “sąžiningais kyšiais”. Sprendimų priėmimo stilius yra konsensualinis. Vyriausybę ir verslininkus jungia “sąveikaujančios valdybos”, neturinčios analogų nei totalitarinėse, nei demokratinėse visuomenėse. Ekonominis planavimas yra centralizuotas, ir privačiam sektoriui lengvai prieinamas. Suinteresuotų grupių konfliktai minimalūs ir nesunkiai sprendžiami.IV. Militaristiniai režimai be dominuojančios ideologijos:A. Tiesioginis karinis valdymas, besiremiantis puču. Pavyzdys: Nigerija. Nigerijos vadovybė, karinė diktatūra, karu išsprendė nacionalinės ištikimybės viršenybės regioninei problemą. Karinė vadovybė pabrėžė “vienos Nigerijos” egzistavimą. Nacionalizmas yra būtinas politinio socializacijos proceso komponentas: mokyklos įpareigojamos ugdyti nigeriečių tautinę savimonę ir dalyvauti nacionalinės valstybės kūrime. Šioje šalyje civilinė vyriausybė, toleruodama gentinę ištikimybę, nesugeba pažaboti korupcijos ir sustabdyti ekonomikos smukimo. Todėl laikas nuo laiko grįžtama prie vyriausybių keitimo kariniu puču.B. Civiliniai-kariniai režimai, kur valdžia pasiskirsto tarp karinio ir civilinio vadovavimo. Pavyzdžiai: Čilė, Egiptas. Civiliniai-kariniai režimai paprastai nesiremia vieninga ideologija. Čilė yra geriausias dešiniosios pakraipos diktatūros pavyzdys. Nors prezidento Pinočeto vykdomos represijos savo apimtimi galėjo prilygti tik totalitaritarinėms šalims, bet esminiai šalies valdymo klausimai buvo sprendžiami referendumu, (buvo atmestas Pinočeto siekimas likti prezidento pareigose iki 1997 metų ir reikalaujama naujų rinkimų nekeliant Pinočetui savo kandidatūros).V. Kleptokratijos, valdomos savivalių, kurių svarbiausias tikslas yra asmeninis praturtėjimas. Pavyzdžiui: Haitis (valdant Duvalierui), Filipinai (valdant Marcosui). Būdinga kleptokratijai savybė yra aiškus jos elito siekimas praturtėti. Dažnai jų valdymo vienintelis tikslas – susižerti sau kiek įmanoma daugiau iš valstybės iždo. Ir ne kaip užtarnautas atpildas už valdymą, bet kaip savaime suprantamas tikslas. Tokių šalių vadovai be jokios apskaitos naudoja šalies finansus savo poreikiams, taip tapdami turtingiausiais pasaulio diktatoriais ir jais būdami buvo tik dėl pinigų. Haitis ir Filipinai yra tipiški pavyzdžiai, bet jie ne vieninteliai. Kitos diktatūros yra tiek pat korumpuotos, bet labiau prisidengusios teisėtvarka. Kai kurie politologai4 tarp autokratinių režimų į atskirą tipą išskiria etnokratiją, kurios būdingas bruožas – tai vienos etninės grupės dominavimas multietninėje visuomenėje. Šiuo požiūriu etnokratiniai režimai egzistuoja Latvijoje, Estijoje, postsovietinėse Centrinės Azijos valstybėse (išskyrus Kyrgyzstaną). Tačiau etnokratijos samprata visai netinka homogeninėms visuomenėms (Japonija, abi Korėjos, Islandija), o svarbiausia, kovoje dėl valdžios etninis faktorius neturi esminės reikšmės: konkuruojančios politinės jėgos yra diferencijuotos ne etniniu, o kitu pagrindu (ideologiniu, socialiniu, teritoriniu ir t.t.). Etninės mažumos gali būti diskriminuojamos, arba valdžia mažai paiso jų interesų, tačiau režimas gali atrodyti “etnokratiniu” tik siauru etninės mažumos ar mažumų požiūriu.
Panašiais kriterijais pagrįstos ir kitos autoritarinių režimų klasifikacijos, tik išryškinami kai kurie kiti šių režimų bruožai. Tai rodo, pavyzdžiui, autoritarinių režimų skirstymas į karinius, vienpartinius, vienpartinius pusiau konkurencinio tipo ir daugiapartinius. Autoritarinių režimų tipologija rodo, kad būdingiausi yra įvairūs kariniai ir vienpartiniai režimai.5 Autoritarines sistemas galime bandyti klasifikuoti, atsižvelgdami ir į jų ideologiją.6 Paprasčiausias yra monarchistinių (Graikija) ir respublikoniškų (Austrija) autoritarizmo ideologijų skyrimas. Kita klasifikacija – tai skyrimas gausių autoritarinių ideologijų, kurios kartu buvo ir nacionalizmo apraiškos, pvz., Baltijos šalyse (Lietuvių tautininkų nacionalizmas buvo ypač abstraktus. A. Smetona iš paniekos doktrinieriškumui priešinosi politinės doktrinos kūrimui ir kliovėsi politiniu pragmatizmu, situacijos diktuojamais sprendimais, remdamasis abstrakčiais „visos tautos interesais”. Šiuo aspektu A. Smetonos režimo ideologija kaip tik yra įtaigus autoritarizmo ideologijos pavyzdys.) ir nuosekliai antinacionalistinių ideologijų (jų buvo labai nedaug – Austrija, Lenkija iki 1935 metų).Atskirai verta paminėti tokias autoritarines ideologijas, kurios siekė išstumti pozicijų ir pažiūrų pliuralizmą iš politinio gyvenimo vienpartiškumo labui (Lietuva), ir tokias, kuriose egzistavo kai kurie praktiniai politinės demokratijos elementai (Vengrija). Prie pirmųjų derėtų skirti tas sistemas, kurios autoritarizmo idėjas siejo su militarizmo principais ir laikė kariuomenę svarbiausiu sistemos elementu (Graikija). Tarp autoritarizmo ideologijų buvo ir tokių, kurios siekė stabilizuoti valstybės ir visuomenės tvarką, bet kartu bandė modernizuoti politines bei socialines ekonomines struktūras teisinėmis reformomis (be kita ko, galinčiomis palengvinti ir skurdžiausių visuomenės sluoksnių likimą), kaip kad Kemalio Atatiurko reformos Turkijoje. Šitoks gausus bei įvairus autoritarinių valstybių klasifikavimas tik įrodo šių valstybių to paties politinio režimo gyvavimo vis kitokius ypatumus kiekvienoje šalyje. Autoritariniai režimai, skirdamiesi vienas nuo kito, užima savotišką tarpinę padėtį: vieni yra arčiau demokratinių, kiti – arčiau totalitarinių.

_________________________1. Valstybės pagrindai, I dalis. 1996, Kaunas, p.552. Feliksas Žigaras. Politologija. 2001, Vilnius, p.373.3. H.Zeigler. Politinė bendruomenė. 1993, Kaunas, p.181. 4. Prazauskas Alg. Politologijos įvadas (paskaitų konspektas rankraščio teisėmis).5. Šiuolaikinė valstybė. 1999, Kaunas, p. 39.6. W.T. Kulesza. Mūsų laikų ideologijos. 1998, Vilnius, p.39-40.

REŽIMŲ BENDRUMAI

Autoritarinių režimų įvairumas tuo pačiu parodo, kad jie turi ir bendrų bruožų, kurie režimus skiria tiek nuo demokratinių, tiek ir nuo totalitarinių. Bendras visų autoritarinių režimų bruožas tas, kad jie neturi bendros ideologijos ir nėra ideologiniai režimai. Autoritarinės diktatūros paprastai vadovaujasi tam tikra pasaulėžiūra, programa (religine, socialinė-ekonomine ir kt.), išreiškiančia nacionalinį interesą, ir nekelia grandiozinių tikslų. Tarkim, Libijos autoritarinio diktatoriaus M.Kadafio pretenzijos būti pranašu ir vadovauti viso pasaulio engiamiesiems tikriausiai politinės taktikos, o ne ideologijos tikslų momentas. Be to, programos paprastai būna nuosaikios ir laipsniškos, įgyvendinamos vykdant atitinkamą socialinę politiką. Antai, vienas iš B.Musolinio tikslų buvo socialinės harmonijos užtikrinimas, todėl jis pabrėžė socialines-ekonomines priemones, kurių šerdis – korporatyvizmas. Jis turėjo sujungti darbininkų, darbdavių ir valdžios interesus. 1Autoritariniams režimams bendra yra tai, kad jie apriboja visuomenės politines teises ir laisves, tačiau siekia užpildyti susidarantį vakuumą, keldami valdžios lyderio autoritetą. Charizmatinis „tautos tėvo“, „nacijos išgelbėtojo“ įvaizdis skirtas formuoti visuomenės nuomonę apie išskirtinį valdytojo sugebėjimą garantuoti visos tautos gerovę, klestėjimą ir pagarbą tarptautinėje arenoje.Autoritarinė valdžia savo veikloje remiasi valdymo aparatu (biurokratija) ir armija, stengdamasi pašalinti bet kokią platesnių socialinių sluoksnių ir jų organizacijų įtaką valdymo sprendimams formuoti. Autoritarinis režimas nekursto populistinių aistrų ir nesiekia mobilizuoti gyventojų savo politikai remti, pasikliaudamas savo paties ir lyderio, kaip nacijos simbolio, valdančiosios partijos vadovo autoritetu ir įtaka.

Autoritariniams režimams bendra ir tai, kad jie apsiriboja išorine subordinacija, t.y. pasyvaus paklusnumo valdžiai reikalavimu. Žmogus turi tam tikrą elgesio, intelektualinės veiklos laisvę ir jeigu jis aktyviai neveikia prieš režimą, prievarta jo atžvilgiu paprastai nenaudojama. Ši subordinacija skiriasi nuo vidinės subordinacijos, kuri reikalauja totalinio paklusnumo valdžiai protu, jausmais ir būdinga totalitariniams režimams. Tipiškiems autoritariniams režimams beveik nebūdinga politinė mobilizacija, kokios nors kampanijos organizuojamos tik sunkiu valstybei metu. Autoritarinei valdžiai būdingas tam tikras teisėtumas, nepasikliaujama vien vado charizmatinėmis savybėmis, asmens kultu. Įstatymai gali būti nedemokratiškai priimami, bet jie nekeičiami neteisėtu vieno asmens sprendimu.Pagaliau visuose autoritariniuose režimuose labai svarbus vaidmuo priklauso kariškiams. Karinio tipo režimuose kariškių vaidmuo gali būti trejopas, t.y. jie gali palaikyti oligarchinį valdantįjį elitą; patys neturėti kurios nors klasės ar partijos paramos (daug tokių režimų buvo Pietų Amerikoje ir jie labai nestabilūs); kariškiai gali įvesti savo valdymą, kurį remia vidurinė klasė arba masės (pav., Franco režimas buvo oligarchinis karinis, bet kartu ir masinis).Karinio valdymo galimybė įvairiose šalyse nevienoda. Ji realesnė pirmiausia ten, kur istoriškai dominuoja stipri militaristinė tradicija, palankus visuomenės požiūris į kariškių valdymą. Šiomis sąlygomis kariškiai, pasinaudodami fizine jėga, ir, dažniausiai, pilietinės vyriausybės silpnumu, vykdo karinius perversmus. Tačiau kariškiai gali siekti įvesti savo valdymą ir dėl kitų motyvų: kaip patriotizmo, noro apsaugoti tautinius interesus, siekio sustiprinti pašlijusią moralę, norėdami užtikrinti teisingą ir efektyvų valdymą, užkirsti kelią politinių partijų rietenoms ir politikų ambicijoms bei suvienyti tautą.Todėl kariškiai dažnai uždraudžia arba apriboja politinių partijų veiklą, sustabdo normalų politinį gyvenimą ir karinės tvarkos bei drausmės modelį pritaiko valstybiniam gyvenimui, tautai. Kariškių vaidmuo reikšmingas ne tik kariniuose autoritariniuose režimuose. Armija kartu su policija, kaip svarbios valstybės mechanizmo dalys, sudaro materialinį bet kokio autoritarizmo pagrindą.Pagrindinis visų diktatūrų bruožas — piliečių bendruomenės suverenumo drastiškas apribojimas ar net visiškas panaikinimas. Diktatoriškoje valstybėje piliečio teisinis statutas yra netvirtas, savavališkai pažeidžiamas valdžios aparato, o idėjos, politinių partijų ar visuomeninės veiklos pasirinkimo laisvę riboja ir įstatymai, ir neteisėti valdžios aparato veiksmai. Diktatūros pagrindas – įstatymais neapribotos valdžios koncentracija bei centralizacija, be to, svarbiausias valdžios subjektas dažniausiai yra maža grupė žmonių, lojalių diktatoriui. Ne kiekviena diktatūra naudoja vienodą neteisėtą prievartą. Diktatūros gali būti derinamos su autokratiniu ar populistiniu valdymo stiliumi. Jos – priešingybė demokratiniam ir liberaliniam stiliui.Tačiau reikia akcentuoti, kad autoritarizmas nebūtinai priveda prie visiško politinio mechanizmo pajungimo valstybei. Nors opozicija susilpninama, bet ji egzistuoja ir gali priešintis autoritarizmui. Atitinkamą vaidmenį gali suvaidinti ir parlamentiniai institutai, nors jų teisės ir ribotos. Autoritariniams režimams nėra labai būdingi prievartos metodai, pirmenybė teikiama kompromisams. Ir nors autoritarizmas įtvirtina stiprią mažumos valdžią politinėje srityje, jis nesuvalstybina ekonomikos, socialinės ir kultūrinės sferos, nesunaikina pilietinės visuomenės struktūros. Šeima, giminė, bažnyčia ne tik išsaugo savo autonomiją, bet dažnai yra palaikomi valstybės, kuri teigiamai žiūri į tradicines vertybes. Tradicija ir konservatizmas yra viena iš svarbių autokratinio režimo paramos šaltinių. Ekonominė santvarka grindžiama privatine nuosavybe, todėl daugelis politikos subjektų ekonomiškai nepriklausomi nuo valstybės. Socialinio-ekonominio, kultūrinio gyvenimo sferos yra ganėtinai autonomiškos ir nevaržomos, jei nepretenduoja į politikos formavimą, kurį valdžia laiko savo prerogatyva.2 Kaip yra pastebėjęs politologas R.Nisbetas: autoritarinėje visuomenėje leidžiama viskas, kas nėra uždrausta.3 Todėl pagrįstai kyla noras pagvildenti autokratinio valdymo teigiamas ir neigiamas puses.
_________________________1. Šiuolaikinė valstybė. 1999, Kaunas, p. 40.2. Feliksas Žigaras. Politologija. 2001, Vilnius, p.374-375.3. H.Zeigler. Politinė bendruomenė. 1993, Kaunas, p.22.

AR AUTORITARINIS VALDYMAS „BLOGAS“?

Totalitariniuose režimuose politikos ir asmeninio gyvenimo ryšys jaučiamas kiekviename žingsnyje, nors ir koks paprastas jis būtų. Bet autoritarinėse šalyse gyvenimas nėra nepakenčiamas. Yra autoritarinių šalių, kur numaldžius nesutarimus, puikiai vadovaujama ekonomikai, o gyventojų padėtis žymiai geresnė nei Lotynų Amerikoje, kur būtent demokratiniai politiniai režimai yra ne kartą sužlugdę ekonominį augimą. Pamokantis Pietryčių Azijos šalių (Tailando, Pietų Korėjos, Singapūro, Honkongo, Taivanio) pavyzdys, kaip autoritarinė politinė tvarka sukuria spartaus ekonominio augimo sąlygas. Čia susiformavo valstybinė prokapitalistinė valdančioji klasė. Taivanis pradėjo savo “šuolį”, sukurdamas stiprų valstybinį sektorių ir stabilų politinį režimą, o vėliau nesiėmė skubios ir visuotinės privatizacijos. Daugelyje šalių autokratiniai režimai buvo pereinamoji stadija prie labiau reprezentatyvinės valdymo formos. Turkijoje Kemalio Atatiurko, revoliucijos vadovo ir pirmojo respublikos prezidento režimas daug nuveikė, formuojant pasaulietišką tautinę valstybę, o po Antrojo pasaulinio karo surengė laisvus rinkimus ir taikingai užleido valdžią opozicinei Demokratinei partijai. Panašus politinio vystymosi kelias būdingas Pietų Korėjai, Taivanui, Brazilijai, Argentinai. Apskritai autoritarinės šalys yra arba stulbinančios sėkmės, arba nerimą keliančio nesugebėjimo pavyzdžiai. Greičiausiai jų potencialiai pavojingas trūkumas yra institucinio mechanizmo, užtikrinančio taikų valdžios perdavimą, nebuvimas. Nors Meksika išsprendė šią problemą: prezidentas gali eiti šias pareigas tik dvi kadencijas ir yra visada renkamas iš ištikimų partijai žmonių rato. Bet El Salvadore, Nikaragvoje, Taivanyje ir Pietų Korėjoje nieko panašaus nepastebima. Iš tikrųjų, kai kuriose autoritarinėse šalyse, tokiose kaip Čilė ir Pietų Korėja, pats vadovybės rinkimų procesas yra rimtų prieštaravimų šaltinis.1Demokratinėse visuomenėse vadovybės pasikeitimas yra institucionalizuotas, o totalitarinės vyriausybės, akivaizdžiai šiauresniuose rėmuose, imasi priemonių užtikrinti tvarkingą gvardijos pasikeitimą. Pasirodo, kad Sovietų Sąjunga ir Kinijos Liaudies Respublika išsprendė daugumos narių patenkinimo problemą. Tačiau autoritarinėse valstybėse, matyt todėl, kad čia nedominuoja kuris nors vienas charizmatinis lyderis, ar kad nėra vieningo valdžios šaltinio, kaita negali vykti sklandžiai. Vis dėlto keletas autoritarinių valstybių, pavyzdžiui, El Salvadoras, – pasirodo, rizikuoja labiau nei kitos: Taivanis ir Singapūras. Bet, kitaip nei totalitarinėse visuomenėse, kur vienas gali nuspręsti, kas yra „bloga“, autoritarinis sprendimas priklauso nuo elito geranoriškumo – sunkiai pasiekiamo, bet tai geriau, negu nieko.Autoritarinis valdymas tam tikromis sąlygomis gana efektyvus. Antai, Afrikoje savarankiškų valstybių susikūrimas visur įtvirtino autoritarines politinio valdymo formas. Ir tai dėsninga, nes tik stipri valstybinė vadžia galėjo spręsti nepaprastai sudėtingus socialinius ir ekonominius uždavinius, etninius bei religinius prieštaravimus ir konfliktus. Autoritarizmo recidyvų buvo ir pokarinėje Europoje – Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje.2Paprastai, esant autoritariniam režimui, valdžia nesikiša į ekonomikos valdymą, todėl kai kuriose šalyse ekonomikos raida vyksta patenkinamai, pav., Čilėje (Pinočeto režimas), Pietų Afrikos Respublikoje, Saudo Arabijoje ir kt. Tačiau autoritarinė tvarka pati savaime nėra ekonominės sėkmės garantas jau vien dėl to, kad esama įvairių autokratijos atmainų.Nors ir varžomos piliečių laisvės, tačiau netgi blogiausiose iš jų žmogaus teisių balas yra 30, kadangi toleruojama religijos ideologinė laisvė.Tačiau ilgainiui autoritariniai režimai susiduria su dilema: ar priimti naujas technologijas, tarp jų naujausias komunikacijos priemones ir neriboti jų naudojimosi galimybių visiems piliečiams, arba bandyti atsitverti nuo išorinio pasaulio “geležine uždanga” ir pasmerkti save atsilikimui. Jei pasirenkama antra galimybė, autoritariniai režimai tampa tų šalių ekonominės ir socialinės raidos stabdžiu, nes nepanaudojamos krašto potencinės galimybės. Izoliacija tampa nepriimtina alternatyva, kai ekonominio vystymosi ir modernizacijos išdavoje išauga vidutiniai sluoksniai ir bendras kultūrinis lygis. Pirmiausia dėl šios priežasties autoritariniai režimai užleido vietą atstovaujamoms valdymo sistemoms kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, Pietų Korėjoje, Taivane.

Kalbant apie teigiamas ir neigiamas autokratinio režimo puses, norėtųsi atkreipti dėmesį į politologo V.Laurėno pastebėjimą, kad autoritarizmo alternatyvos pasirinkimas Lietuvai būtų pražūtingas. Pirmiausia todėl, kad silpnoje visuomenėje lengvai prigyja etatizmas, o paternalistinės valstybės ilgesys nesiskiria nuo autoritarinės valstybės ilgesio. Silpnoje visuomenėje visada stipri autoritarizmo pagunda. Jo nuomone, Lietuvoje autoritarizmas nebūtų produktyvesnė politinė santvarka, priešingai, paskatintų tokį chaosą, kurį įveikti būtų galima tik atvirai pasitelkus represinę diktatūrą.3

_________________________1. H.Zeigler. Politinė bendruomenė. 1993, Kaunas, p.197. 2. Feliksas Žigaras. Politologija. 2001, Vilnius, p.379.3. V.Laurėnas. Normalios politikos genezės atvejis. 2001, Klaipėda, p. 260.

IŠVADOS

Apibendrinant visa tai, kas pasakyta apie nedemokratinį politinį režimą –autoritarizmą, darytini apibendrinimai.Pirma, neatsižvelgiant į autokratinių valstybių tipą, autoritarizmo esmė – autoriteto-individo rankose vienijama stipri valstybės valdžios galia ir svarumas. Stiprios valdžios principas suprantamas tradiciškai: stipri valstybės vadovo (paprastai kartu ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado bei ministro pirmininko) valdžia, kai parlamento įgaliojimai smarkiai apkarpyti, o pats parlamentas išrenkamas nedemokratiniuose arba nelabai demokratiškuose rinkimuose. Realiai neegzistuoja valdžios pasiskirstymo principas, valstybinę valdžią monopolizuoja vykdomoji valdžia.Antra, nuomonių pliuralizmas apribojamas: jis kontroliuojamas ir tik retais atvejais visai uždraudžiama nepriklausomų nuo valstybinės valdžios asociacijų, organizacijų, susivienijimų, partijų veikla. Dažnai autoritariniai vadai svajoja sukurti stiprią monopartiją, bet jiems ne visada pavyksta. Tada jie apsiriboja užtikrindami valdančiajai partijai privilegijuotas pozicijas; opozicijoje lieka persekiojamos, tačiau vis dėlto egzistuojančios kitos politinės jėgos. Opozicija kartais gali naudotis spauda ir dalyvauti politiniame gyvenime.Trečia, autoritarizmas remiasi prielaida, kad egzistuoja nustatyta darna, kurią reikia ginti. Šiai tvarkai priskiriami tiek antgamtiniai (religiniai) elementai, tiek laikinos socialinės realybės formos. Neleidžiama vieša konkurencija dėl valdžios. Bet koks pasipriešinimas valdžiai užgniaužiamas, panaudojant represyvinį aparatą: policiją, specialiąsias tarnybas, armiją. Ketvirta, valstybė iškyla virš visuomenės, bet jos neužgožia. Visuomenė yra ne tokia svarbi kaip valstybė, tačiau egzistuoja atskirai nuo jos. Valstybės valdžia turi plačius, bet ne visaapimančius įgaliojimus. Autoritarinė sistema randa vietos piliečių teisėms, bet jų turinys ir realizavimas, aplinkybėms reikalaujant, gali būti apribotas dėl valstybės interesų. Valstybės interesai autoritarizmui yra pirminiai, o piliečių teisės tėra antrinė vertybė. Labiau akcentuojamos piliečių pareigos, tarp kurių svarbiausia yra laikoma lojalumas režimui, kuris sutapatinamas su valstybe ir tauta; reikalaujama absoliutaus paklusnumo valdžiai. Autoritarinei valstybei būdingas teiginys: jeigu nesikiši į politiką, tau suteikiama tam tikra laisvė. Autoritarinę valdžią tenkina politinė apatija, tai, kad nėra pasipriešinimo, savarankiškų veiksmų bei griežtai kontroliuojamas kaskart vis labiau ritualinis gyventojų dalyvavimas politikoje.Penkta, autoritariniuose režimuose nėra teisinės valstybės ir netaikomos konstitucionalizmo normos. Jam būdingas komandinis, direktyvinis vadovavimo stilius. Šešta, nors autoritarinėse valstybėse yra „tvirtos rankos“ tvarka, tačiau tai nėra ekonominės sėkmės garantas, kaip gali atrodyti iš kai kurių šalių vystymosi pavyzdžių. Ir tai yra dėl to, kad esama įvairių autokratijos atmainų. Vienoms šalims autokratinis režimas yra labiausiai priimtinas, kitoms gi – pražūtingas.

LITERATŪRA

1. Junevičius A., Matakas J. Valstybės pagrindai. I dalis. Kaunas, 1996.2. Laurėnas V. Normalios politikos genezės atvejis. Klaipėda, 2001.3. Kulesza W. T. Mūsų laikų ideologijos. Vilnius, 1998.4. Prazauskas Alg. Politologijos įvadas (paskaitų konspektas rankraščio teisėmis). Tarptautinės teisės ir politikos mokslų institutas.

5. Šiuolaikinė valstybė. Kaunas, 1999.6. Zeigler H. Politinė bendruomenė. Kaunas, 1993.7. Žigaras F. Politologija. Vilnius, 2001.