KLAIPĖDOS KRAŠTO AUTONOMIJOS TEISINIAI ASPEKTAI

Turinys

1. Įvadas 1
2. Krašto prijungimo prie Lietuvos etapai: 2
2.1. Klaipėdos krašto likimo sprendimas Versalio taikos sutartimi. 2
2.2. Klaipėdos krašto prijungimui – ginkluotas sukilimas. 3
2.3. Klaipėdos krašto konvencija – galutinis Klaipėdos priskyrimo prie Lietuvos žingsnis. 5
3. Klaipėdos krašto autonomijos teisiniai dokumentai: 6
3.1. Klaipėdos konvencijos pagrindinės nuostatos. 6
3.2. Klaipėdos statuto pagrindinės nuostatos. 7
3.3. Klaipėdos konvencijos ir statuto reikšmė. 9
4. Klaipėdos krašto autonominės institucijos – vietos valdžios organai: 11
4.1. Seimeliai. 11
4.2. Direktorijos. 12
4.3. Kitos institucijos 14
4.4. Teismai. 14
5. Klaipėdos krašto užgrobimo prielaidos. 18
6. Išvados. 20
7. Naudota literatūra 22

Įvadas

Nemaža dalis Lietuvos istorikų, vokiečių mokslininkų nuo pat Klaipėdos krašto problemos atsiradimo pradžios ėmėsi tyrinėti šių žemių priklausomybės vienoms ar kitoms valstybėms, priimtų autonominių teisės aktų, autonominio krašto politinio gyvenimo tarptautinių saantykių kontekste ir kt. klausimus pačiais įvairiausiais aspektais.
Galima pastebėti, kad jau XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje žengė drąsų žingsnį ir pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę.
Kokios politinės prielaidas sudarė sąlygas prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos ir kas gii nulėmė po 16-os metų šių žemių atplėšimą nuo jos, kaip Klaipėdos krašto klausimas buvo sprendžiamas tarptautinėse instancijose 1919-1924 metais, kokie svarbiausieji teisės aktai apsprendė Klaipėdos krašto ir Lietuvos tarpusavio teisinius klausimus, kokios pagrindinės institucijos ir kaip jos veikė autonominiame krašte 19

923-1939 metais, – atsakymais į šiuos klausimus bus siekiama suprasti, kas tai buvo autonominis Klaipėdos kraštas, kokią reikšmę jis turėjo Lietuvai ir tuo pačiu, kaip ir kiek jis pats buvo įtakojamas Lietuvos bei Vokietijos.

Krašto prijungimo prie Lietuvos etapai

1. Klaipėdos krašto likimo sprendimas Versalio taikos sutartimi.

Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, Versalio taikos sutartimi 1919 m. Mažosios Lietuvos dalis – dešinysis Nemuno krantas, t.y. Klaipėdos kraštas, – buvo atkirsta nuo Vokietijos. Versalio taikos sutarties 28 ir 99 straipsniais Klaipėdos kraštas laikinai buvo perduotas Anglijos, Prancūzijos, Italijos bei Japonijos žiniai. Antantės valstybių vardu kraštą valdyti buvo pavesta Prancūzijai tol, kol bus galutinai nuspręsta, kam jį atiduoti. Atsisakymas tuoj pat perduoti Klaipėdos kraštą Lietuvai buvo grindžiamas tuo, kad Lietuvos valstybė dar nepripažinta juridiškai, kad neaiškus jos likimas. Be to Lietuvoje vyko kovos su Raaudonosios armijos daliniais, kurie buvo užgrobę dalį Lietuvos teritorijos, taip pat su lenkais dėl Vilniaus krašto. Taigi Versalio taikos sutarties tekstas dėl Klaipėdos krašto buvo paliktas tolesnėms deryboms. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir sp

paudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Lietuva, gindama savo, kaip besikuriančios valstybės, interesus, pradėjo ilgą ir atkaklią kovą dėl Klaipėdos, kuri sutapo su kova dėl nepriklausomybės.
Vokietijai oficialiai perdavus valdžią Prancūzijai, Klaipėdos krašto gyventojams buvo akcentuojamas ryšių su Vokietija nutraukimas. Tačiau realiai krašto viešojoje teisėje liko galioti Vokietijos įstatymai, vokiškoji administracinė, teismų švietimo sistema, liko buvę vokiečiai valdininkai, oficialiąja kalba palikta vokiečių kalba. Kadangi Prancūzija siekė padėti Lenkijai įsitvirtinti Vyslos ir Nemuno žiotyse, tai Vakarų valstybių požiūris apie Lietuvą buvo formuojamas kaip apie laukinę šalį, kuriai negalima pavesti tokio „aukštos kultūros“ krašto, kad čia reikia įkurti „laisvąją valstybę“, savarankišką politinį vienetą. Į Klaipėdos kraštą pretenzijas reiškusi Lenkija reikalavo greičiau internacionalizuoti Nemuną, Klaipėdos uostą paskelbti laisvu uostu. Vokietijos vyriausybė suprato, jog, įvedus „laisvosios valstybės“ statusą Klaipėdos kraštas ir toliau liktų Antantės valstybių žinioje. Be abejo, greitai jame sustiprėtų ir Lenkijos įtaka. Tai buvo nepriimtina Vokietijai. Todėl jos spauda padėjo propaguoti Lietuvai palankų Klaipėdos krašto likimo variantą – Klaipėdą reikia perduoti Lietuvai. Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos ji laikė mažesniu blogiu ir tikėjosi ateityje jį atsiimti. Ji netgi pradėjo slaptas derybas su Lietuvos vyriausybiniais sluoksniais, ragindama Lietuvos vyriausybę imtis staigaus Klaipėdos paėmimo jėga pl
lano. Vokietijos spauda ir radijas nuo 1922 m. rugsėjo mėnesio pradėjo spausdinti Lietuvai palankius straipsnius ir pranešimus. Vokiečių dvarininkai ir valdininkija, gyvenę Klaipėdos krašte, pasisakė už „laisvąją valstybę“ ir priešinosi krašto prijungimui prie Lietuvos. Dauguma valstiečių, gausiausias ir lietuviškiausias socialinis sluoksnis abejojo, nes jie baiminosi dėtis prie besikuriančios grynai žemės ūkio valstybės su žemesniu agrotechniniu lygiu, atsidurti Lietuvos valstiečio padėtyje, nenorėjo netekti Vokietijos rinkų žemės ūkio produktams. Darbininkai irgi nebuvo linkę dėtis prie Lietuvos, nes buvo įsitikinę, kad sumažės darbo užmokestis ir kad jų socialinė padėtis taps blogesnė. Ir tik prekybininkai bei pramoninkai neprieštaravo Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos, nes jiems magėjo Lietuvos rinka, o uostui platus užnugaris – visa Lietuva. Aktyvūs prisijungimo šalininkai buvo dalis sąmoningų klaipėdiškių lietuvių, kuriems vadovavo keliasdešimt vietinių lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjų. Tačiau kadangi Vokietijos spauda tuo metu pasisakė už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, tai didelė dalis iki tol abejojusių krašto gyventojų pritarė Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos ir jau vėliau – ginkluoto sukilimo metu – krašto vokiečiai organizuotai tam nesipriešino.

2. Klaipėdos krašto prijungimui – ginkluotas sukilimas.

Sukilimui pradėta rengtis gruodžio mėnesį. Buvo sudarytas Klaipėdos savanorių vyriausiasis štabas, o kariuomenės vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės gen. štabo kontražvalgybos skyriaus viršininkas Jonas Polovinskis, pasivadinęs J. Budriu. 1922 m. gruodžio 22 d. iš Prūsų lietuvių ta

autinės tarybos narių: M. Jankaus, J. Strėkio, J. Lėbarto, V. Šaulinskio, J. Brūvelaičio,
J. Vanagaičio buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris oficialiai turėjo vadovauti ginkluotam sukilimui.
1922 m. gruodžio pabaigoje vyko paskutiniai pasirengimai užimti Klaipėdą. Parengtas detalus sukilimo planas. Lietuvos karinė vadovybė, bijodama rizikuoti vien savanorių jėgomis, griebėsi tam tikros apgaulės. Labai slapta nutarta pasiųsti geležinkeliu kelis reguliariosios kariuomenės dalinius su ginklais prie sienos. Kariai vagonuose buvo perrengti civiliais rūbais, oficialiai paskelbta, kad geležinkeliu siunčiamas naujokų ešelonas į pasienio pulką atlikti privalomosios karinės tarnybos. Kita dalis kareivių, pėsčiomis atvykę prie sienos, irgi buvo perrengti civiliais drabužiais. Tai, kad kariuomenė ruošiasi dalyvauti sukilime buvo laikoma didžiausioje paslaptyje.
Krašte buvo sutelkta ypatingos paskirties rinktinė, kurioje buvo 40 karininkų, 584 kareiviai, 455 šauliai ir apie 300 savanorių. Prancūzų karinės jėgos buvo mažesnės, t. y. jie turėjo 250 kareivių, apie 200 policininkų ir apie 150 vokiečių savanorių, tačiau jie buvo geriau ginkluoti, turėjo apie 40-50 kulkosvaidžių ir kitokių ginklų. Vokietija atsargumo dėlei sutraukė savo kariuomenę prie Tilžės tilto.
Krašte buvo įvesta ypatingoji padėtis. Sukilėliai pasiskelbė sukilę prieš vokiškąją krašto direktoriją, tačiau nekariaują su Antante.
Pagrindinės kovos vyko dėl Klaipėdos. 1923 m. sausio 15 d. savanoriai įžengė į Klaipėdą, užėmė prefektūrą, t. y. vyriausiojo komisaro G. Petisnė būstinę, nuginklavo ten buvusius kareivius. Miestas atsidūrė sukilėlių rankose. Po intensyvių susišaudymų Klaipėdos kareivinėse, kuriose buvo įsitvirtinę prancūzų kareiviai, buvo sudarytos paliaubos.
Klaipėdos įvykiai iš pradžių nesukėlė didesnio atgarsio užsienyje. Kai Antantės valstybės diplomatiniais kanalais pasiteiravo apie jas pasiekusias žinias, Lietuvos vyriausybė paneigė reguliariosios kariuomenės dalyvavimą šioje akcijoje, gyventojai sukilę prieš nepakenčiamą vokiečių direktoriją. 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje įvykęs Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių ir draugijų atstovų suvažiavimas, pasivadinęs Šilutės seimu, priėmė svarbią deklaraciją, skelbiančią Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos autonomijos teisėmis. Atstovai įgaliojo komitetą rūpintis, kad Antantė kuo greičiau pripažintų Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Lietuvos Seimas 1923 m. sausio 24 d. posėdyje patvirtino ankstesnę, 1921 m. lapkričio
11 d., rezoliuciją. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai, ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Rusija, pareiškusi, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo. Šie Rusijos veiksmai (nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje) privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo.
Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Be abejo toks Lietuvos žingsnis (sukilimas) Klaipėdos krašto atžvilgiu įžeidė Antantės valstybių ambicijas. Tačiau jie siekė tik vieno – atstatyti savo prestižą krašte, reikalaujant, kad Lietuva sutiktų, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuva gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosianti Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Lietuvai sutikus patenkinti Antantės reikalavimus, sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas. Lietuva negavo visų teisių, kurių norėjo Klaipėdos krašte, tačiau tai buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas.
3. Klaipėdos krašto konvencija – galutinis Klaipėdos priskyrimo prie Lietuvos žingsnis.

Derybos dėl Klaipėdos krašto konvencijos prasidėjo 1923 m. kovo 24 d.
Konvencijos projektą rengė speciali komisija, vadovaujama Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos departamento direktoriaus Ž.Larošo. Pastarojo konvencijos projekte buvo suteiktos plačios teisės Klaipėdos krašto autonominiams valdžios organams, Lenkijai nevaržomai leista naudotis Nemunu ir Klaipėdos uostu tiek prekybos, tiek ir kariniais tikslais, uostui administruoti numatyta valdyba iš Tautų Sąjungos tarybos, Lietuvos ir Lenkijos atstovų, krašte esanti Vokietijos nuosavybė perduodama Klaipėdos kraštui, o ne Lietuvai, seimeliui suteikiama teisė keisti krašto konstituciją be Lietuvos vyriausybės žinios.
Be abejo, Lietuvai Ž.Larošo projektas buvo nepriimtinas. Suprasdama Lenkijos pavojų, Lietuva jos atžvilgiu iškart užėmė griežtą poziciją, tačiau nesipriešino plačių autonominių teisių suteikimui Klaipėdos krašto vietos organams. Laikydama Vokietiją sąjungininke prieš bendrą priešą – Lenkiją, Lietuva dėl autonomijos teisių išplėtimo nusileido, tuo padarydama didelę klaidą; ji nesitikėjo didelio autonominių valdžios organų, inspiruojamų Vokietijos, priešiškumo ir reakcijos.
Ambasadorių konferencija, kuriai buvo pavesta Versalio taikos sutarties nuostatų priežiūra, nepajėgdama diskusijomis išspręsti konvencijos klausimo, Klaipėdos bylą perdavė Tautų Sąjungos Tarybai, sudarytai iš neutralių, nesuinteresuotų Klaipėdos kraštu valstybių atstovų. Po ilgų ir sunkių derybų, užsitęsusių beveik pusantrų metų, buvo parengtas naujas Klaipėdos konvencijos projektas, kuriame nebuvo suteikta Lenkijai jokių teisių į uostą. Lietuvai pavyko nusikratyti Lenkijos ir Prancūzijos globos, Lenkijos ir jos ekonominių organizacijų atstovo dalyvavimo uosto valdyme, už Klaipėdą neatsižadant Vilniaus.
Taip 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas oficialiai tapo sudedamąja demokratiniais pagrindais organizuota Lietuvos valstybės dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais, o centrinės Vyriausybės teisės jame buvo ribotos.
Praėjus beveik šešeriems metams nuo Versalio taikos sutarties pasirašymo iki galutinio sprendimo, labai sunkiai, ryžtingai kovodama ne tik diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginklu, Lietuva tapo Klaipėdos krašto suverenu, išsipildė svajonė: atgavo dalį istorinių lietuvių žemių ir uostą – vartus į platųjį pasaulį.

Klaipėdos krašto autonomijos teisiniai dokumentai

1. Klaipėdos konvencijos pagrindinės nuostatos.

Klaipėdos konvenciją sudarė keturios dalys — pati konvencija ir trys priedėliai: statutas, uostas ir tranzitas.
Konvencija — tai tarptautinis teisinis Klaipėdos krašto įjungimo į Lietuvos valstybę aktas. Konvencijos l straipsnis skelbė, kad didžiosios valstybės: Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija, perduoda Lietuvai Klaipėdos krašto suvereno teises. Be signatarinių valstybių sutikimo Lietuva negalėjo niekam perleisti suvereno teisių į Klaipėdos kraštą.
Konvencijos 2 straipsnis nusakė Klaipėdos krašto autonomijos ribas. Jame nurodyta, jog kraštas Lietuvos valstybėje sudarys teritorinį vienetą, turintį įstatymų leidybos, teismų, administracijos ir finansų autonomiją.
Visas Vokietijos turtas, iki 1920 m. sausio 10 d. buvęs krašte, buvo perleidžiamas Lietuvai. Šį turtą, išskyrus plačiuosius geležinkelius, plentus, paštą, telegrafą, telefoną, muitinės pastatus, uostą, jo įrengimus, Lietuvos valdžia turėjo perduoti krašto autonominiams valdžios organams. Statutu buvo garantuojama privati nuosavybė; nekilnojamojo turto ar žemės nusavinimas leidžiamas tik visuomenės reikalams už atlyginimą pagal įstatymus.
Klaipėdos konvencijos 8 straipsnis nustatė, kad buvę Vokietijos piliečiai, kurie krašte gyveno iki 1920 m. sausio 10 d. ir kuriems, ratifikavus konvenciją, sukanka 18 metų, automatiškai įgyja Lietuvos pilietybę. Kartu jie turėjo įgyti krašto gyventojo požymį (pasą). Susidarė dviguba — Lietuvos ir Klaipėdos krašto gyventojo — pilietybė. Neturintieji vietos gyventojo požymio, negavo teisės rinkti vietos savivaldybių organus, teisės į socialinį aprūpinimą, jiems neleista naudotis kitomis autonominėmis teisėmis. Lietuvos pilietybę galėjo optuoti asmenys, apsigyvenę krašte ne vėliau kaip 1922 m. sausio l d. ir iš Antantės administracinių organų gavę teisę čia gyventi nuolat. Šis straipsnis padėjo Vokietijos revanšistams išsaugoti krašte daug savo šalininkų. Kartu nustatyta Vokietijos pilietybės optavimo tvarka.
Konvencijos 13 straipsniu nuo 1930 m. sausio l d. klaipėdiškiai buvo įpareigoti atlikti karinę prievolę Lietuvos kariuomenėje.
Konvencija suteikė užsienio valstybių bendrovėms ar asmenims Klaipėdos krašte tas pačias teises kaip vietos gyventojams ir Lietuvos piliečiams bei bendrovėms: įsigyti nekilnojamojo turto, naudotis juo prekybos tikslais, prekybos laisvę ir pan. Buvo sudarytos palankiausios sąlygos užsienio valstybių kapitalui nevaržomai skverbtis į krašto ekonomiką. Ta pati linkmė nustatyta ir politikoje. Kiekvienas Tautų Sąjungos Tarybos narys turėjo teisę atkreipti Tarybos dėmesį į kiekvieną atvejį, kai, jo nuomone, Lietuvos valdžia pažeidė konvencijos ar statuto nuostatus. Patys klaipėdiškiai galėjo kreiptis į Tautų Sąjungą per bet kurį jos narį. Taip Tautų Sąjungos nariai gavo kontrolės teisę. Nesutapus Lietuvos ir kurios nors Tautų Sąjungos narės nuomonei dėl konvencijos vykdymo, buvo numatyta į tai žiūrėti kaip į tarptautinį ginčą ir, iškilus reikalui, perduoti jį spręsti tarptautiniam tribunolui, kurio sprendimas galutinis. 1926 m. rudenį į Tautų Sąjungą priimta Vokietija pradėjo kištis į Klaipėdos krašto vidaus reikalus, kelti Klaipėdos klausimą tarptautinėse instancijose, kartu klaipėdiškiams skiepyti mintį, kad jų krašto valstybinė priklausomybė nepastovi.

2. Klaipėdos statuto pagrindinės nuostatos.

Statutas pagrindinėmis nuostatomis reglamentavo pagrindinius autonominio Klaipėdos krašto įstatymus, prilygstančius konstitucijai.
Statutu autonominiam kraštui suteikta teisė turėti savo valdžios organus: įstatymų leidžiamąją valdžią — seimelį, krašto gyventojų renkamą trejiems metams visuotiniu, tiesioginiu bei slaptu balsavimu, ir vykdomąją valdžią — direktoriją. Gubernatorius, kaip Lietuvos valstybės atstovas krašte, turėjo teisę iš vietinių gyventojų skirti direktorijos pirmininką, o šis, savo ruožtu, rinktis jos narius iš 2—5 asmenų. Seimelis direktorijos sudarymui jokios įtakos neturėjo, tačiau, seimeliui pareiškus direktorijai nepasitikėjimą, ji privalėjo atsistatydinti. Krašto ūkio taryba turėjo spręsti ekonominius bei finansinius klausimus. Seimeliui pradėjus darbą, ji galėjo būti įstatymu panaikinta.
Statuto 5 straipsnis skelbė, jog krašto autonominės valdžios kompetencijai priklausė krašto valsčių ir apskričių organizavimas, savivaldybinių įstaigų administravimas, valdininkija, finansų tvarkymas, teismai, civilinių, baudžiamųjų, žemės ūkio, miškų, prekybos, darbo įstatymų leidimas, švietimas, bažnyčia, autonominė policija, sveikatos apsauga, socialinis aprūpinimas, vietinės reikšmės viešieji darbai bei vietinis susisiekimas. Viešosios tvarkos priežiūra buvo pavesta autonominei policijai. Pasienio muitinių, geležinkelių policija priklausė Respublikos valdžios organams. Svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, prekybos laivų registracija turėjo rūpintis autonominiai organai, tačiau remdamiesi bendrais Lietuvos įstatymais. Statute įsakmiai nepaminėti dalykai buvo palikti Lietuvos centrinės valdžios kompetencijai.
Pagal Statutą, vykdydamos savo galią, autonominės Klaipėdos krašto institucijos turėjo laikytis bendrųjų Lietuvos Konstitucijos principų. Vietiniai Klaipėdos krašto gyventojai naudojosi tomis pačiomis teisėmis ir laisvėmis, apribotomis viešosios tvarkos ir valstybės saugumo interesais, kaip ir visi Lietuvos gyventojai, pagal bendruosius įstatymus dalyvavo renkant Lietuvos Seimo atstovus.
Klaipėdos statuto 21, 22, 23 ir 24 straipsniais buvo nustatyta krašto teismų autonomija, nurodyta, kad vokiškoji teismų sistema, teismų santvarka krašte liks galioti iki tol, kol seimelis išleis naujoms sąlygoms pritaikytą teismų santvarkos įstatymą (22 str.). Lietuvos ir Klaipėdos krašto teismų sprendimai bus vykdomi visame krašte (21 str.), krašto teisėjai bus skiriami direktorijos ir atleidžiami tik Lietuvos vyriausiojo tribunolo Klaipėdos skyriaus sprendimu (23 str.). Lietuvos vyriausiojo tribunolo jurisdikcija apims visą Respublikos teritoriją, kartu su Klaipėdos kraštu (24 str.).
Švietimas buvo pagrįstas mokymo ir mokyklų steigimo laisve bei teise. Privačios draugijos bei asmenys, nesvarbu kokios tautybės, kalbos, rasės ar tikybos, galėjo steigti mokyklas, jei jų veikimas neprieštaravo viešajai tvarkai ir valstybės saugumui. Statuto 25 straipsnis nustatė, kad krašto mokyklų mokomoji programa autonominiame krašte neturi būti žemesnio lygio už tą programą, kuri nustatyta tos rūšies mokykloms kitose Lietuvos dalyse. Čia turėta galvoje lituanistinių disciplinų – lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos – dėstymas. Taip statutas Lietuvos centro valdžiai suteikė teisę kontroliuoti krašto mokyklas.
Statuto 27 straipsniu lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos oficialiomis ir lygiomis krašto kalbomis. Klaipėdos kraštas turėjo senas dvikalbio krašto tradicijas. Kadangi krašte nuo seno vyravo vokiečių kalba visose viešojo gyvenimo srityse: administracijoje, teismuose, mokyklose, bažnyčiose, toks kalbų sutvarkymas automatiškai suteikė vokiečių kalbai pirmenybę, todėl neišvengiamai turėjo kilti susidūrimų tarp lietuvių bei vokiečių gyventojų ir tarp Lietuvos centro ir autonominės valdžios organų. Vokiečių valdininkai privalėjo išmokti lietuviu kalbą, visose vokiečių mokyklose įvesta lietuvių kalba kaip dalykas. Įvairiems susidūrimams spręsti buvo atvertas kelias į tarptautinę areną, t. y. Tautų Sąjungą ir Tarptautinį tribunolą. Vokietijai buvo sudarytos sąlygos dėtis Klaipėdos krašto autonomijos užtarėja. Taigi tautybių principu pagrįstas statutas provokavo gilų Lietuvos ir Vokietijos interesų priešiškumą. Jei Vokietija, remdamasi savo nuolatine įtaka klaipėdiškiams, būtų skatinusi krašto vokiečius vengti politinės kovos ir tenkintis vien kultūrinių reikalų apsauga, tai būtų vykęs visiškas šių gretimų valstybių suartėjimas.
Lietuvos valdžios kompetencijai priklausė santykiai su užsieniu, krašto apsauga, valstybės saugumas, pašto, telegrafo įstaigos, valstybinės reikšmės susisiekimas, uostas, muitai, akcizai, monopolių teisė, spaudos, susirinkimų tvarka. Finansų ūkiui tvarkyti nustatytos dvi kompetencijos: autonominė ir valstybinė. Kiekviena iš jų turėjo savo sferą. Autonominei valdžiai pavesta tvarkyti savo finansų ūkį, stiprinti krašto ekonomiką, rūpintis tais turtais, kurie jai buvo perduoti ir sudarė autonominio krašto nuosavybę. Lietuvos vyriausybė, perėmusi minėtas krašto įstaigas, vadinamas valstybinėmis, įsipareigojo gaunamų pajamų dalį iš muitų, akcizų, monopolių, pagal abipusį susitarimą, skirti autonominio krašto biudžetui. Krašto valdžia turėjo dalį savo biudžeto lėšų skirti uosto išlaikymui, krašto apsaugai ir pan. Krašto bankus, kredito įstaigas pavesta kontroliuoti valstybinėms įstaigoms, savo veiklai jie turėjo gauti Finansų ministerijos leidimą.
Statutas pavedė seimeliui išleisti naują, pasikeitusioms sąlygoms pritaikytą teismų santvarkos bei kompetencijos įstatymą, krašto oficialiųjų kalbų vartojimo autonominėse įstaigose garantijos taisykles, krašto piliečio paso gavimo nuostatus ir pan. Senieji Vokietijos įstatymai, kaip pereinamieji, buvo palikti galioti laikinai, kol susirinkęs seimelis pasinaudos savo teise ir išleis naujus įstatymus bei kitus teisinius aktus. Statutas galėjo būti pakeistas referendumu ar įstatymu sutikus Lietuvos seimui. Visa tai, kas statutu nebuvo pavesta krašto autonomijai, numatyta tvarkyti bendrais Respublikos įstatymais. Lietuvos centro valdžiai priklausė autonomijos priežiūra.
Kiti Klaipėdos konvencijos priedėliai, t.y. dėl uosto ir tranzito, nustatė uosto internacionalinį režimą ir tranzitą jūros, vidaus vandens keliais bei geležinkeliais.
Antrasis priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti viešuosius vandens kelius ir uostą, o pastarajam vadovauti buvo numatyta direkcija, sudaroma iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. Uosto direkcijos kompetencijai priskiriamas uosto administravimas, eksploatacija, išlaikymas ir vystymas.
Trečiasis priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Lietuvos vyriausybė turėjo užtikrinti judėjimo laisvę jūromis, vidaus vandens keliais ir geležinkeliais susisiekimui į Klaipėdos kraštą ir iš jo arba tranzitu per jį. Atskirai buvo patartas miško plukdymo sutvarkymas.
Abu priedėliai buvo galimi keisti tik praėjus penkeriems metams po Konvencijos ratifikavimo ir jei jų pakeitimą aprobuotų Tautų Sąjungos Tarybos dauguma.

3. Klaipėdos konvencijos ir statuto reikšmė.

Klaipėdos konvencijos ir statuto priėmimas 1924 m. buvo didelis jaunos Lietuvos valstybės diplomatinis laimėjimas. Tai kartu buvo ir istorinė galimybė per šimtmečius atskirtas Lietuvos dalis praktiškai suartinti. Deja, statutas tik galutinai įtvirtino nesusipratimus ir konfliktus. Lietuvos valdžios ir vokietininkų požiūris į statutą maždaug sutapo: šis dokumentas laikinas ir tik tiek geras, kiek jis atitinka jų interesus.
Konvencija ir jos priedėliai buvo parengti netobulai. Ypač neapibrėžta Lietuvos centro ir autonominių valdžios organų kompetencija plėtojant ekonominę bei kultūrinę veiklą dvikalbiame krašte. Konvencijos straipsnius galėjo aiškinti kaip kas norėjo. Klaipėdos krašto autonomija iš esmės buvo labai artima „laisvosios valstybės“ statusui, kaip „valstybė“ valstybėje ji savaime kėlė savarankiško krašto valstybingumo pradus, sunkino jo suaugimą su Lietuvos ūkiu. Statuto straipsniuose glūdėjo rimtas pavojus visos Lietuvos valstybingumui. Jis sudarė palankią dirvą Vokietijos agentams veikti ne tik nelegaliai, bet ir per legalius autonominius organus. Per krašte likusį vokiečių administracinį aparatą, teismą, mokyklas, gausias ekonomines, ūkines bei kultūrines organizacijas Vokietija galėjo vykdyti savo politiką.
Svarbiausia buvo nevykęs tautinio klausimo sprendimas. Kadangi vokiečiai turėjo socialinę ir kultūrinę persvarą, todėl lygių teisių abiem tautybėms suteikimas, buvo labai naudingas vokiečiams — visas autonominis kraštas įgavo vokiškumo atspalvį. Iš tikrųjų lietuvių dauguma atsidūrė mažumos padėtyje ir buvo priversta ginti savo teises. Prof. Mykolas Remeris, aktyviai prisidėjęs prie Klaipėdos konvencijos sudarymo, rašė: „Pažadėdami ir išleisdami autonomijos statutą, mes buvome įsitikinę, kad mes šiuo vykdome teisingumą, atsižiūrėdami į kiek skirtingą mūsų Mažosios Lietuvos brolių socialinę visuomenės struktūrą, o tuo pačiu į savotišką jų socialinį reikalą ir teisinių institucijų konfigūraciją, kuriai išlaikyti ir aprūpinti jie patys bus geriausiai pasiruošę ir tikę“. Tačiau tokio geranoriškumo nebuvo iš antrosios pusės.

Klaipėdos krašto autonominės institucijos – vietos valdžios organai

Remiantis Statutu, Klaipėdos kraštas turėjo autonominius organus – Seimelį ir Direktoriją.
Lietuvos Vyriausybei krašte atstovavo gubernatorius, skiriamas prezidento. Jis turėjo prižiūrėti autonomijos vykdymą, reguliuoti centro ir autonominės valdžios tarpusavio santykius, skirti Direktorijos pirmininką, skelbti Seimelio priimtus įstatymus. Jei kuris nors įstatymas pažeisdavo Statutu nužymėtas krašto organų kompetencijos ribas, prieštaraudavo Lietuvos Konstitucijai arba tarptautiniams įsipareigojimams, gubernatorius galėdavo jį vetuoti. Netikslingumas ar prieštaravimas Lietuvos interesams, kaip Seimelio priimto įstatymo vetavimo motyvas, Statute nebuvo numatytas. Gubernatorius galėjo sušaukti Seimelį nepaprastajai sesijai, baigti ir atidėti jo sesijas, paleisti jį anksčiau laiko. Visais šiais atvejais turėjo būti Direktorijos pritarimas.

1. Seimeliai.

Seimelis – tai atstovaujamasis organas, renkamas trejiems metams. Statutu buvo numatyta, kad rinkimai vykdomi visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, vadovaujantis Lietuvos Seimo išleistu Klaipėdos krašto Seimelio rinkimų įstatymu bei jo pakeitimais ir papildymais. Rinkimuose galėjo dalyvauti Lietuvos piliečiai – visi vietiniai Klaipėdos krašto gyventojai, sukakę. 24 metus, būti renkami – 30 metų, išskyrus asmenis, kuriems teismo sprendimu atimtos ar susiaurintos teisės, kurie teismo bausti už žmogaus garbę žeminantį nusikaltimą arba nusikaltimą rinkimų įstatymui (jei nuo bausmės atlikimo nepraėjo treji metai) ir kurie teismo sprendimu yra globojami. Įstatymu buvo įvesta proporcinė atstovavimo sistema. Kandidatų sąrašus galėjo siūlyti partijos ir visuomenės grupės, juos turėjo pasirašyti bent 20 rinkėjų. Rinkimų metu Klaipėdos krašto teritorija sudarė vieną rinkimų apygardą. Rinkėjai balsavo už jų pasirinktą kandidatų sąrašą.
Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Statuto 18 straipsnis suteikė Seimeliui ir Direktorijai, tačiau įstatymų leidybos teisę turėjo tik Seimelis. Įstatymų leidybos, paklausimų ir interpeliacijų pateikimo bei svarstymo ir kitas procedūros Seimelyje taisykles, jo organus, jų sudarymą ir funkcionavimą detaliai reglamentavo paties Seimelio 1926 m. priimta darbų tvarka.
Prie Seimelio kaip patariamasis organas ekonominiais ir finansiniais klausimais veikė Ekonominė taryba. Ir nors ji neturėjo sprendžiamojo balso teisės, Seimelis, priimdamas ekonominio ar finansinio pobūdžio įstatymą, turėjo išklausyti Ekonominės tarybos išvadą.
Seimelio atstovai turėjo parlamentinį imunitetą: jų negalima buvo traukti atsakomybėn už veiksmus bei pareiškimus, padarytus einant atstovo pareigas, negalima buvo sesijos metu suimti ir traukti atsakomybėn be Seimelio sutikimo, išskyrus atvejus, kai jie užklumpami nusikaltimo vietoje. Imunitetu netrukus ėmė piktnaudžiauti Seimelio atstovai hitlerininkai: jie čia galėjo nebaudžiami agituoti prieš Lietuvą.
Statuto 37 straipsniu buvo nustatyta, kad rinkimai į krašto Seimelį turi įvykti už šešių savaičių po Klaipėdos konvencijos ratifikavimo. Visiems Klaipėdos krašto politikams buvo aišku, kad autonominio krašto likimas priklausys nuo tų jėgų, kurios įsitvirtins vietos valdžios organuose, kieno interesus gins, kaip vykdys Klaipėdos krašto konvenciją ir statutą.
Jau I-ojo Seimelio priešrinkiminė kampanijos pradžia, buvusi labai kovinga, rodė, kad Vokietijos revanšistinėms organizacijoms yra labai svarbu laimėti rinkimus ir tuo įrodyti, kad kraštas yra vokiškas. Tuometinė klaipėdiškių lietuvių spauda rašė, kad „agituoja už Vokietiją kunigai, agituoja mokytojai, valdininkai, teismas, valsčius – argi gali mūsų kaimo žmogelis pasipriešinti visai šitai srovei ir spjauti visiems agitatoriams į nosį“. Rinkimų rezultatai į I-ąjį Seimelį pranoko spėliojimus: vokietininkai (Einheitsfrontas) gavo 27 vietas iš 29 galimų. Nors kituose Seimeliuose, kurių per 14 metų (1925-1938 m.) buvo išrinkti šeši, palyginti su pirmuoju, einheitsfrontininkų atstovų mažėjo, tačiau jie išlaikė daugumą, kas ir lėmė svarbiausių Klaipėdos krašto klausimų sprendimo kryptį. Daugumos partijos Seimelyje vieningai kliudė Lietuvos vyriausybės politikai, sabotavo ją, trukdė krašto ekonomikai suaugti su Lietuvos ūkiu. Iš šešių krašto Seimelių tik V-asis normaliai baigė savo kadenciją. Kiti buvo gubernatoriaus paleisti, IV-ąjį Seimelį jo atstovai boikotavo, nesirinko į posėdžius. Tai rodė didelę politinių jėgų įtampą krašte.
Statutu buvo pavesta Seimeliui išleisti naują, pasikeitusioms sąlygoms pritaikytą teismų santvarkos bei jų kompetencijos įstatymą ir pakeisti Vokietijos paliktą teismų tvarką. Tačiau Seimelis, vengdamas didesnių pakeitimų, leido tik vykdomuosius įstatymus (1925—1939), liečiančius neesminius teismų santvarkos ir įstatymų pakeitimus. Seimelio daugumos partijų blokas atidžiai stebėjo, kad kraštas laikytųsi Vokietijos įstatymų ir taip išsaugotų tam tikrą vientisumą su Vokietija. Nauji įstatymai turėjo būti suderinti ne tiek su Lietuvos, kiek su Vokietijos įstatymais.

2. Direktorijos.

Statuto 17 straipsnis reglamentavo aukščiausios vykdomosios valdžios – Direktorijos sudarymą. Buvo reglamentuota, kad ji sudaroma dviem etapais: gubernatorius skiria Direktorijos pirmininką, šis – kitus keturis Direktorijos narius. Tačiau jai I-ame Seimelyje turėjęs daugumą Einheitsfrontas kėlė savus reikalavimus – jie norėjo kad ir Direktorija būtų Seimelio daugumos nuomonei palankių asmenų rankose. Todėl E. Simonaičio (I-oji po Konvencijos priėmimo) Direktorija buvo sudaryta pagal principą: pirmininkas yra gubernatoriaus kandidatas, o nariai – Seimelio daugumos partijų kandidatai. Tiek Direktorijos pirmininkas, tiek ir jos nariai turėjo būti vietiniai krašto gyventojai. Direktorija turėjo Seimelyje paskelbti savo deklaraciją – programą ir privalėjo turėti jo pasitikėjimą. Jeigu ji buvo sudaroma ne Seimelio sesijos metu, tai per keturias savaites Seimelis turėjo susirinkti ir apsvarstyti pasitikėjimo klausimą. Pareiškus nepasitikėjimą, Direktorija turėjo atsistatydinti.
Direktorija – autonominės centrinės administracijos organas, prižiūrėjo viso krašto administraciją, vadovavo finansų, teisingumo ir vidaus administracijoms: finansams administruoti krašto teritorija buvo padalyta į dvi apygardas, kiekvienoje jų buvo mokesčių komisaras, vadovavęs gyventojų apmokestinimui, tačiau bendras vadovavimas mokesčių srityje priklausė Direktorijai; teisingumo administracija priklausė išimtinei Direktorijos kompetencijai; vidaus administracija dar buvo padalyta į kulto, susisiekimo ir policijos administracijas.
Nuo 1926 metų, kai naujoji Direktorija buvo pristatyta Seimeliui ir jai pareikštas pasitikėjimas, dvi svarbiausios įstaigos – Seimelis ir Direktorija – atsidūrė vokiečių partijų rankose.
Kiek palankesnės politinės sąlygos krašto suaugimui su Lietuva nusistovėjo II-ojo Seimelio paskirtai O. Kadgyno direktorijos metais, iki 1930 m. vidurio, kai ekonomiškai šiek tiek sustiprėjo pati Lietuva. Iš karto ėmė kilti krašto liaudies ūkis, steigtis akcinės bendrovės, naujos pramonės šakos: tekstilės ir maisto. Aišku, prie ekonomikos kilimo krašte prisidėjo didesnis Lietuvos valdžios dėmesys autonominiam kraštui Be to, tam tikrą reikšmę turėjo ir Vokietijos vyriausybės laikinas neutraliteto laikymasis Klaipėdos krašto atžvilgiu. 1928 m. sausio 29 d. buvo net pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos sutartis, kuria Vokietija pakartotinai pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvos dalimi, Nemuną – valstybine siena. Tačiau Vokietijos valdžia tik oficialiai nesikišo į krašto reikalus. Slapta Vokietijos revanšistinės organizacijos per krašto mokyklas, teismus, bažnyčią ir kitas autonomines įstaigas stiprino krašto vokietinimą.
Per 16 metų (1923-1938 m.) pasikeitė 16 Direktorijų, kurių kaita ir kėlė krašto nestabilumą tiek politinėje, tiek ekonominėje, tiek kultūrinėje srityse. Vokietininkai laikėsi principo: kuo blogiau kraštui, tuo geriau jų politikai. Sąmoningai sukeltos Direktorijų krizės, prieš laiką paleidžiamas Seimelis, Direktorijų priimami įsakymai, ribojantys gubernatoriaus valdžią krašte, savavališki krašto reikalų tvarkymai su užsieniu be Lietuvos vyriausybės ir gubernatoriaus žinios, akivaizdūs krašto statuto nuostatų pažeidimai, skiriant Direktorijos pirmininku ne klaipėdiškį, nemokantį lietuvių kalbos asmenį, nacistinių partijų kūrimasis ir jų finansavimas įvairių Vokietijos kredito bendrovių bei fondų, pastovūs skundai Tautų Sąjungos Tarybai ir kt., – visa tai trukdė autonominio Klaipėdos krašto ekonominį, visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą derinti su visos Lietuvos Respublikos gyvenimu, spartino klaipėdiškių lietuvių germanizaciją.

3. Kitos institucijos.

Administracijoms apskrityse (jų Klaipėdos krašte buvo trys) atstovavo apskričių viršininkai, skiriami Direktorijos. Jie prižiūrėjo vietos policiją, kitas vietos administracijas, leido privalomuosius įsakymus ir kt.
Savivaldybės institucijos apskrityse – tai apskrities seimelis, susidedantis iš apskrities viršininko (jis ir pirmininkas) ir gyventojų renkamų seimelio narių, taip pat apskrities komitetas,
į kurio sudėtį, be apskrities viršininko, įėjo šeši apskrities seimelio rinkti nariai. Komitetas rengė apskrities seimelio nutarimų projektus, vykdė priimtus nutarimus, tvarkė einamuosius reikalus, skyrė ir prižiūrėjo apskrities valdininkus.
Miestų savivaldybės organai buvo gyventojų renkama miesto taryba – sprendžiamasis organas ir magistratas (miesto valdyba – savivaldybės vykdomasis organas), susidedantis iš burmistro, jo pavaduotojo ir magistrato narių. Magistratą rinko miesto taryba, o tvirtinti turėjo Direktorija.
Savivaldos teise taip pat naudojosi valsčiai ir kaimai. Valsčiuose priklausomai nuo balsavimo teisę turinčių piliečių skaičiaus veikė valsčių susirinkimai (jei turinčiųjų balsavimo teisę nebuvo daugiau kaip 40) arba valsčių atstovybės. Buvo renkamos kaimų valdybos, susidedančios iš pirmininko ir narių.
Be autonominės administracijos, Klaipėdos krašte veikė kai kurios centrinės Vyriausybės įstaigos. Tiesiogiai joms priklausė pasienio, muitinių ir geležinkelio policija. Centrinės valstybės saugumo policijos sistemoje veikė saugumo policijos Klaipėdos apygarda, turėjusi šiame mieste savo būstinę.

4. Teismai.

Antantei perleidus Klaipėdos kraštą Lietuvai, pastaroji siekė krašto teismų darbą derinti su Lietuvos teismais. 1924 m. vasario 25 d. įstatymu buvo išplėsta Lietuvos vyriausiojo tribunolo jurisdikcija Klaipėdos krašte, t. y. visos Respublikos prokuratūra tapo nedaloma. Visas bylas, kurios iki tol priklausė Klaipėdos apygardos teismui, nuo 1924 m. kovo 15 d. perėmė Lietuvos vyriausiojo tribunolo Klaipėdos skyrius, kurį sudarė prezidento skiriamas pirmininkas iš Lietuvos vyriausiojo tribunolo narių ir 2-3 teisėjai klaipėdiškiai.
Žemiausia teismų sistemos grandis krašte buvo valsčiaus teismas. Valsčiaus teisėjas vienasmeniškai sprendė civilines ir nedideles baudžiamąsias bylas, kuriose teisiamasis buvo prisipažinęs. Kitas smulkias baudžiamąsias bylas valsčių teisėjas sprendė dalyvaujant dviems “šefenams” – posėdininkams.
Klaipėdos apygardos teismas, kuris susidėjo iš grupės teisėjų, buvo apeliacinė instancija visoms Klaipėdos krašto valsčių teismų išspręstoms byloms ir pirmoji instancija byloms, nepriklausančioms valsčių teismų kompetencijai. Apygardos teisme bylas sprendė trijų teisėjų kolegija, o jame kaip pirmosios instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąsias bylas – dar dalyvavo šeši prisiekusieji posėdininkai.
Prie Klaipėdos krašto apygardos teismo veikė prokuratūra.
Teisėjai, advokatai, notarai, anksčiau dirbę krašto teismuose, liko dirbti ir toliau. Aukštesniuosius teismų darbuotojus iš diplomuotų teisininkų, turinčių kandidato stažą ir išlaikiusių nustatytą egzaminą, tarpo skyrė Direktorija, ir ji galėjo juos atleisti iškeldama drausmės bylą. Teismų, kaip ir kitų autonominių įstaigų valdininkams, atitinkamos Vokietijos įstaigos mokėjo „beprocentinę paskolą”, o nuo 1930 m. vienkartines sumas atskiriems asmenims, priklausomai nuo jų darbo vertės Vokietijai. Teismų tarnautojai palaikė glaudžius slaptus ryšius su Vokietijos teismais, Vokietijos konsulato Klaipėdoje darbuotojais. Dauguma krašto teisėjų optacijos metais nepriėmė Lietuvos pilietybės ir gyveno svetimšalių teisėmis.
Teisininkai mokslus buvo baigę Vokietijoje, išauklėti vokiečių nacionalizmo dvasia, nenorėjo sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos ir priešinosi Lietuvos vyriausybės reikalavimams. Jie nebuvo linkę mokytis lietuvių kalbos, susipažinti su naujai susiklosčiusia juridine krašto padėtimi, Lietuvos įstatymais, neigė jų kompetenciją, į Lietuvos valdžios ar gubernatoriaus veiksmus žiūrėjo niekinamai. Tai buvo akivaizdus Lietuvos suvereniteto pažeidinėjimas.
Lietuvos vyriausiasis tribunolas 1929 m. kovo 22 d. priėmė sprendimą, kad teisėjas, nustojęs Lietuvos pilietybės, nemokantis abiejų krašto kalbų, negali dirbti šio darbo. Klaipėdos statutas reikalavo, kad krašto tarnautojai būtų vietos gyventojai, kad svetimšalių įsileidimą ir skyrimą į darbą tvarkytų Lietuvos centro valdžia. Tačiau 1930 m. krašto teismuose dirbo 16 teismo valdininkų svetimšalių.
Kadangi Lietuvos centrinės valdžios nuomone krašto teismai negalėjo spręsti Lietuvos valstybinių įstaigų tarnautojų įvykdytų nusikaltimų krašte bei politinių šnipų, diversantų, antivalstybinių veikėjų bylų, bet krašto teisėjai į tai nekreipė dėmesio, Lietuvos vyriausiasis tribunolas, norėdamas užkirsti kelią šiai neteisėtai autonominių teismų praktikai, 1930 m. birželio 16 d. nutarė, kad krašto teisėjai ir prokurorai, kurie nesilaiko bendrų Lietuvos įstatymų bei tribunolo sprendimų, turi atsakyti Lietuvos teismams. Bet ir čia spauda skatino krašto teisėjus nepaisyti Lietuvos vyriausiojo tribunolo nutarimų, įtikinėjo, kad bylų priklausomybės klausimus galinčios spręsti tik tarptautinės instancijos. Spauda demagogine propaganda ir toliau klaidino vietos gyventojus tariamu Lietuvos valdžios neteisėtu elgesiu, autonomijos teisių pažeidimais bei statuto laužymu. Lietuvos vyriausybė stengėsi sąžiningai vykdyti statutą, nes matė, kad kiekvienas jos žingsnis sekamas ir kvalifikuojamas kaip statuto laužymas.
1923-1925 m. krašto Direktorijos priėmė keletą įsakymų dėl kalbų vartojimo. Abi kalbos buvo pripažintos lygiomis testamentams sudaryti teisme ir pas notarą, pareiškimai turėjo būti registruojami interesanto pageidaujama kalba. Teisėjams, nemokantiems lietuvių kalbos, buvo įsteigti kursai, kad ją išmoktų raštu ir žodžiu. Tačiau nepaisant įsakymų, nutarimų bei kitokių pastangų, visų autonominių teismų bylos ir administraciniai raštai buvo rašomi vokiečių kalba. Krašto teisininkai demagogiškai įrodinėjo, kad tai lemia krašte veikianti vokiška teismų sistema, vokiški įstatymai, terminai ir sąvokos, kad teisėjai nemoka lietuvių kalbos. Vienintelė išeitis – vertėjai. Nemokėdami lietuviškai, teisėjai neišklausydavo lietuvių interesantų ar liudytojų parodymų ir lietuvių atžvilgiu dažnai priimdavo šališkus sprendimus.
Visa tai rodė, kad teismai nesiskaitė su statutu, o teismų valdininkai žinojo, kad už tai nebus nubausti. Taip per teismus buvo vykdoma nacionalinė priespauda, ir kokios nors teisinės pagalbos lietuviai iš jų negalėjo tikėtis.
Atsisakius Seimeliui ir Direktorijai išleisti Teismų santvarkos įstatymą, Lietuvos Ministrų Kabinetas bendru Respublikos Teismų santvarkos įstatymu pamėgino sureguliuoti lietuviškosios ir vokiškosios teismų sistemos veikimą vienoje valstybėje. Lietuvos teisininkai šį įstatymą parengė labai atidžiai, kad jo straipsniai neprieštarautų Klaipėdos konvencijai bei statutui ir autonominių teismų tvarka būtų suderinta su Lietuvos teismų sistema. Šiuo įstatymu buvo nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis tribunolas yra aukščiausias Lietuvos teismo organas, kad krašto autonominius teismus privalo prižiūrėti Vyriausiojo tribunolo Klaipėdos skyriaus pirmininkas, o Vyriausiojo tribunolo prokuroras privalo vadovauti Klaipėdos krašto prokuratūrai.
Teismų santvarkos įstatymas sukėlė audrą Vokietijos ir krašto vokiečių spaudoje; jis buvo kvalifikuojamas kaip autonomijos pažeidimas. Apskritai Vokietija nuo 1930 metų ėmė reguliariai skųstis Tautų Sąjungos Tarybai Lietuvos vyriausybės Klaipėdos statuto straipsnių laužymu: sudarydami Direktoriją, nesilaiko parlamentinių principų, Seimelio darbą trukdo gubernatoriaus veto teisė, pažeidžiamas autonominių teismų suverenumas, reikalaujama krašte vykdyti Respublikos teismų nutarimus, kėsinamasi į rinkimų laisvę, neteisingai vykdomas finansinis atsiskaitymas, be teisinio pagrindo keičiamas Seimelio rinkimų įstatymas, įvedamas karo stovis krašte, neteisėtai laikoma valstybinė saugumo policija.
Lietuvos vyriausybė Vokietijos priekaištus neigė kaip nepagrįstus, kaip atvirą kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus. Tačiau ir Tautų Sąjungos Tarybos sprendimai buvo palankesni Vokietijai nei Lietuvos vyriausybei, kuri buvo priversta nusileisti, pvz., Direktorijos pirmininku skirti daugumos partijų Seimelyje pasiūlytą kandidatą, peržiūrėti Seimelio rinkimų įstatymo pakeitimą ir pan.
Lietuvos centrinė valdžia matydama kad Klaipėdos konvencijos ir statuto straipsniai nevienodai interpretuojami, pavedė Lietuvos teisininkams įsteigti Respublikos vyriausiajame tribunole naują įstaigą – Statutinį teismą, kuris turėjo spręsti centro ir autonominės valdžios organų konfliktus bei ginčus dėl konvencijos ir statuto vykdymo. Vokietija statutinio teismo įsteigimą kvalifikavo kaip veiksmą, tariamai priešingą Klaipėdos konvencijai. Jos nuomone, ginčus ir konfliktus gali spręsti tik Hagos tribunolas. Tačiau iš tikrųjų tai buvo nesutarimai valstybės viduje, o ne tarptautinis ginčas. Autonominiai teismai Statutinio teismo kompetencijos krašte nepripažino ir nepaisė, todėl, reguliuojant teismų sistemą, jis negalėjo atlikti svarbesnio vaidmens. Klaipėdos krašte toliau, be didesnių pakeitimų, veikė vokiškoji sistema; tai neprisidėjo prie teisėtumo įgyvendinimo, o priešingai – jį pažeidinėjo.
Lietuvos vyriausybė, ieškodama išeities, nutarė parengti savą konvencijos ir statuto straipsnių interpretaciją. Tai padarė patyręs teisininkas, tarptautinės teisės žinovas J. Robinzonas ir 1934 m. dviem tomais išleido „Klaipėdos krašto konvencijos komentarą”. Tačiau vokiečiai šios interpretacijos, jų nuomone, kaip tendencingos, nepripažino ir toliau kaltino Lietuvos valdžią bei gubernatorių konvencijos ir statuto laužymu, nors gerai žinojo, kad teisinę sritį pertvarkyti galima tik suderinus įstatymų leidybą.
Išdėstyti faktai rodo, kad ir krašto teisininkai, inspiruojami Vokietijos, ignoravo Lietuvos pastangas. Jie nesistengė sureguliuoti dviejų vienos valstybės teismų sistemų veikimą, siekė išlaikyti vokiškąją, Klaipėdos kraštą izoliuoti nuo Lietuvos.

Klaipėdos krašto užgrobimo prielaidos

Vykdant Versalio taikos sutartį, Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai,
t.y. aukštesnio ekonominio lygio kraštas jungėsi prie ekonomiškai silpnos Lietuvos Respublikos. Šie abiejų Lietuvos dalių ekonominio, politinio, visuomeninio gyvenimo skirtumai suformavo skirtingą gyventojų psichologiją, pažiūras, gyvenimo būdą, papročius, kultūrą ir labai trukdė tarpusavio supratimui. Klaipėdos konvencijos ir statuto nuostatai buvo neaiškūs, neapėmė visų gyvenimo sričių, buvo įvairiai interpretuojami ir krašto valdymą darė dar painesnį, trukdė jį įtraukti į bendrą Lietuvos valstybės kūrimo darbą.
Be to, Klaipėdos krašto vokiečiai sudarė aukštesnius socialinius gyventojų sluoksnius, buvo turtingesni, labiau išsimokslinę. Jų rankose liko visa krašto ekonominė bazė, administracinis aparatas, kartu ir didesnis vaidmuo krašto politiniame ir visuomeniniame gyvenime; jie klusniai vykdė Vokietijos diktuojamą revanšistinę politiką, nesiskaitė su vietinių gyventojų ekonominiais ir nacionaliniais interesais bei Lietuvos valstybingumu.
Dauguma klaipėdiškių lietuvių buvo valstiečiai, žemesnėje socialinėje padėtyje, pasyvūs, tautiškai neapsisprendę. Inteligentų buvo nedaug ir tie patys stiprioje vokiečių kultūros įtakoje, todėl jų vaidmuo krašto visuomeniniame gyvenime buvo tik šalutinis. Jie negalėjo būti
ta jėga, kurios reikėjo savo tikslų siekiančiai Lietuvos vyriausybei.
Klaipėdos krašto valstybinių įstaigų bei įmonių valdininkų ir darbininkų mažesnis atlyginimas negu autonominių įstaigų stūmė juos į žemesnę socialinę padėtį, ir jie nesugebėjo palaikyti Lietuvos vyriausybės politinių aspiracijų, balsavo už tų politinių partijų sąrašus,
kurių norėjo jų darbdaviai. Vietiniai krašto gyventojai linko į Vokietijos pusę. Taigi Lietuva rėmėsi beveik vien valstybės aparatu, per mažai ją rėmė krašto visuomenė.
Labai svarbi Klaipėdos krašto netekties prielaida buvo ta, kad Vokietija į Klaipėdos kraštą žiūrėjo kaip į laikinai nuo jos atskirtą teritoriją ir Lietuvai ne tik neužleido pozicijų, bet dar labiau jas stiprino gana negarbingais metodais. Dangstydamasi Klaipėdos krašto autonomijos gynimu, Vokietija per krašto autonominius valdžios organus organizavo antilietuvišką ir antivalstybini judėjimą. Be abejo, jei Vokietija būtų nesikišusi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus, neužmezgusi ryšių su Klaipėdos krašto vokietininkais, jų nefinansavusi ir neskatinusi priešintis Lietuvos vyriausybės veiksmams, nebūtų kilęs antivalstybinis ir antilietuviškas judėjimas. Tuo tarpu vyraujančios politinės krašto jėgos, inspiruojamos ir finansuojamos Vokietijos revanšistinių organizacijų, greitai persiorientavo ir priešiškai nuteikinėjo gyventojus. Tuo tarpu lietuvių organizacijos buvo silpnos, suskilusios į grupes, neturėjo bendros programos, įtakingų vadų, kuriais pasitikėtų klaipėdiškiai. Nutautėję lietuviai žvalgėsi į vokiečius, linko dėtis
prie stipresniųjų. Jie buvo įpratę gyventi didelėje, ekonomiškai stiprioje valstybėje, klausyti vokiečių pareigūnų, vokiečių tvarką laikė gera, priimtina ir nepasitikėjo maža, ekonomiškai silpna Lietuvos valstybe bei jos rinka, nes per daugelį metų juos buvo paveikusi vokiečių kultūra ir dvasiniai bei ekonominiai ryšiai su Vokietija. Iš tikrųjų Lietuvos centro valdžia ir ekonominiu,
ir finansiniu požiūriu buvo silpna, o gal nebuvo ir pakankamai įsigilinta į Klaipėdos reikalus.
Be to, klaipėdiškius lietuvius labai veikė vokietininkų propaganda, perdėti ir tendencingi įrodinėjimai, kad Lietuva nekultūringa ir vargana šalis, kad prie jos dėtis reikštų patirti tokį pat skurdą ir vargą, kokį patys didlietuviai vargsta. Propagandistai siūlė nuvažiuoti į Žemaitiją ir pažiūrėti, kas “anoje pusėje” dedasi, kaip tie žemaičiai varganai ir skurdžiai gyvena. Jų keliai esą nesutvarkyti, purvini, tiltai iširę, laukai žolėti, derliai menki, mokesčiai dideli. Vokietija tiesiog terorizavo prie jos politikos neprisidedančius gyventojus, papirkinėjo valdininkus, spaudos, įvairių vokiečių organizacijų atstovus, per mokyklas, bažnyčias, teismus, administraciją, savivaldybės organus skleidė antilietuvišką propagandą. Ji teikiamais slaptais kreditais papirkinėjo autonominių įstaigų valdininkiją, pramonininkus, dvarininkus ir valstiečius, vykdė ne tik politinį,
bet ir ekonominį sabotažą. Hitlerininkai, naudodami žeminimo, niekinimo, grasinimų, smurto ir teroro priemones, skatino tautinę neapykantą, supriešino klaipėdiškius lietuvius su lietuviais, atvykusiais iš kitų Lietuvos vietų.
Tokia sisteminga Vokietijos propaganda, ekonominė blokada bei po to sekęs Lietuvos centrinės valdžios nuolaidžiavimas privedė prie to, kad 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Lietuva ultimatumą priėmė ir 1939 m. kovo 22 d.
23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai;
iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nenaudojimas) liko tik popieriuje. A.Hitlerio kelionė į Klaipėdą turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo.

Išvados

Tiek istorinės, tiek ekonominės, tiek politinės sąlygos Lietuvoje, Klaipėdos krašte bei labiausiai iš kitų užsienio valstybių suinteresuotų šalių – Vokietijoje buvo susiklosčiusios tokios, kad Klaipėdos kraštas, nors būdamas 16 metų Lietuvos sudėtyje, netapo ir negalėjo tapti pilnaverte Lietuvos dalimi.
Pirmiausia, Klaipėdos kraštas tarptautiniais teisiniais aktais buvo atskirtas nuo Vokietijos ir pripažintas Lietuvai kaip autonominis vienetas labai sudėtingomis sąlygomis.
Antra, Lietuva, troškusi turėti Klaipėdos kraštą ne tik kaip senas etnografines lietuvių žemes, bet ir kaip vartus į Baltijos jūrą, per daug pasitikėjo sąjungininke kovoje prieš Lenkiją ir Prancūziją besivadinančia Vokietija. Pastaroji iš pradžių slaptai, o po to net drastiškomis priemonėmis demonstravo šių žemių priklausomybę Vokietijai.
Lemiamą vaidmenį Lietuvos ir Klaipėdos krašto santykiuose atliko visokeriopa Vokietijos parama krašto revanšistams, o svarbiausia – Vokietijos nuolatinis kišimasis į krašto reikalus. Tendencingai interpretuodama faktus, Vokietija kaltino Lietuvos centrinę valdžią ir jos atstovą Klaipėdos krašte – gubernatorių sąmoningu statuto straipsnių laužymu ir nesiskaitymu su autonomijos teise. Kad būtų užmaskuotas ar pateisintas Vokietijos kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus, tai skelbė spauda ir radijas. Taip demagogiškai buvo griaunamas Lietuvos suverenitetas Klaipėdos krašte. Vokietijos vykdoma politika trukdė Lietuvos vyriausybei įtraukti Klaipėdos krašto ekonomiką į bendrą Lietuvos ūkio sistemą.
Be to, kad Lietuvos ir Vokietijos kova buvo nelygi, lėmė ir tas faktas, jog Lietuvą menkai rėmė didžiosios valstybės, Klaipėdos konvencijos garantės: kilus konfliktams su Vokietija, Lietuvos jos nepalaikė, vykdė tik sau naudingą politiką. Didžiosios valstybės, laikydamos Vokietiją Vakarų tvirtove prieš bolševizmą, ne tik pačios nuolaidžiavo Vokietijai, bet vertė tai daryti ir Lietuvą, nors Vokietija Klaipėdos krašte lietė jos gyvybinius reikalus. Net ir 1939 m. Vokietijos ultimatumas Lietuvai dėl Klaipėdos krašto buvo sutiktas didžiųjų imperialistinių valstybių atsisakymu suteikti Lietuvai kokią nors pagalbą.
Taip pat Klaipėdos krašto konvencija ir statutas autonominiams valdžios organams suteikė pernelyg plačias teises, kai tuo tarpu Lietuvos vyriausybės galios krašte liko gana ribotos. Galima teigti, kad Lietuvos vyriausybė neįvertino savo menkos įtakos Klaipėdos krašto bendruomenei. Visos autonominio krašto institucijos, įstaigos (įskaitant net ir teisėsaugą) sprendė visus klausimus, įtakojamos Vokietijos politinių pažiūrų ir pretenzijų. Būtent todėl Klaipėdos krašto konvencija Lietuvai nebuvo palankus teisinis aktas tuo aspektu, kiek jis savarankiškumo suteikė autonominėm Klaipėdos krašto institucijom.
Per 1923—1939 m., t. y. 16 metų, Lietuvos vyriausybė siekė Klaipėdos krašto ir Lietuvos Respublikos ekonominio, visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo bendrumo, žinojo, kad, nesutvarkius ekonomikos, Klaipėdos kraštas nesuaugs su Lietuva. Tačiau Lietuvos vyriausybei nepavyko krašto ekonomikos paimti į savo rankas, atplėšti daugumos gyventojų nuo Vokietijos ekonominės bei kultūrinės įtakos ir sulieti jo su Lietuva. Galima teigti, kad Lietuvos vyriausybei, vietos lietuviams, lojaliems vokiečiams ir kitų tautybių gyventojams gyventi bendroje valstybėje, priprasti prie Lietuvos valstybingumo ir bendrumo idėjos, spręsti konfliktus, ieškoti bendrų kelių taikiai sugyventi tuometinėmis sąlygomis buvo tiesiog pernelyg sunkus uždavinys. Taip pat tenka pastebėti, kad dauguma klaipėdiškių lietuvių, siekdami materialinės gerovės, nepanoro pasinaudoti istorine galimybe ir kartu su visa lietuvių tauta kurti Lietuvos Respubliką, o nuėjo su vokiečiais. Tačiau tai, kad 16 metų Klaipėdos kraštas priklausė Lietuvai, išgelbėjo dalį klaipėdiškių nuo galutinio suvokietinimo.
Klaipėdos krašto okupacija buvo skaudus materialinis smūgis Lietuvai, jos ekonomikai. Be kitų didelių nuostolių (celiuliozės, trąšų, dujų, faneros, medvilnės, verpalų pramonės praradimo, iždo lėšų, investuotų į Klaipėdos krašto ekonomiką, negrįžtamumo), ji neteko vienintelio uosto, galimybės vystyti visos Lietuvos importą ir eksportą.
Moraliniu aspektu Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos buvo Vokietijos agresijos aktas, nes Vokietija, okupuodama Klaipėdos kraštą, pažeidė Versalio taikos sutartį (1919), Ambasadorių konferencijos nutarimą (1923), Klaipėdos konvenciją (1924) ir Lietuvos – Vokietijos sienų nustatymo sutartį (1928). Kadangi Lietuvos suverenitetas Klaipėdos krašte nebuvo paneigtas jokiu tarptautiniu teisės aktu, jis nenustojo galios visais Vokietijos okupacijos metais.

Naudota literatūra

1. Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923-1939. – V., „Mokslas“, 1992.
2. Valsonokas R. Klaipėdos problema. – V., „Vaizdas“, 1989.
3. Vitkus A. Lietuvos istorijos įvykių chronologija. – K., „Varpas“, 1996.
4. Šapoka A. Lietuvos istorija. – V., „Mokslas“, 1989.
5. Gumuliauskas A. Lietuvos istorija nuo 1915 iki 1953 metų. – K., „Šviesa“, 1993.
6. Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija. – V., „Mokslas“, 1979.
7. Truska L., Kancevičius V. Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose. – V., „Mintis“, 1990.
8. Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. – V., „Justitia“, 1997.
9. Periodinė spauda: „Klaipėda“, „Vakarų ekspresas“; internetiniai psl.: www.mlimuziejus.lt, www.klaipeda.lt, www.klavb.lt.

Leave a Comment