Atsakomybės ir atskaitomybės principai viešajame sektoriuje

TURINYS

Įvadas 3
Atsakomybė 4
Atskaitomybė 4
Atsakomybės aspektai 5
Kontrolė 6
Organizaciniai metodai 6
Viešumas 7
Vidinė viešosios organizacijos drausmė 7
Rinka. Kiti išorės kontrolės būdai 8
Interesų grupių spaudimas 9
Politiniai kontrolės metodai 9
Normatyviniai apribojimai 9
Administracinės atsakomybės principai 9
Išvados ir pasiūlymai 10
Literatūros sąrašas 11

ĮVADAS
Viešosios politikos įgyvendinimas vyksta pagal atsiskaitomybės normą, kuri apriboja viešųjų programų įgyvendinimą. Kad ir kokiu būdu vyktų įgyvendinimas, visada galima aiškintis, kiek tikslai buvo įvykdyti ir kiek rezultatai yra nutolę nuo tikslų. Tai yra pagrindas vertinti įgyvendintojų atsiskaitomybę ir politikų bei tarnautojų atsakomybę .
Visišką įgyvendintojų autonomija reikštų visišką jų elgesio nevaržomumą, taip būtų paneigta esminė santykių tarp piliečių ir įgyvendintojų atsiskaitomybės prrigimtis. Tuo tarpu per didelis nepasitikėjimas biurokratija sumažintų sėkmingo įgyvendinimo galimybę, nes nėra įmanoma sukurti tokį planą, pagal kurį tikslai turi būti įgyvendinami.
Administracinių įstaigų daroma įtaka politikai nuolat auga. Dėl šios priežasties iškyla viena labai svarbi problema – kaip kontroliuoti administraciją. Ši problema darosi vis svarbesnė. Iš čia kyla kiti sunkumai: ar viešiesi administratoriai visada turi paklusti visuomenės norams, kai tie norai gali prieštarauti platesniems visuomenės interesams arba pažeisti kai kurių jos narių pilietines laisves? Viena vertus, politiniai lyderiai tikisi, kaad valstybės tarnautojai vykdys jiems duodamus paliepimus ir nebus labai savarankiški. Kita vertus, iš valstybės tarnautojų tikimasi, kad jie bus pajėgūs savarankiškai apsispręsti dėl etninių ir teisinių klausimų ir nesutiks vykdyti jokių nurodymų, kuriuos laikys šiuo atžvilgiu esant netinkamus.
Politikos mo

oksle egzistuoja dvi plačios atskaitomybės sampratos. Pirmoji – atsakomybės pagrindas yra vidinis asmeninės pareigos jausmas; antroji – asmeninės pareigos nepakanka, todėl norint garantuoti atsakingą elgesį, reikia panaudoti išorines jėgas.
Naudosiu Peters B.G. „Biurokratijos politika“ kaip pagrindinę literatūrą bei pagalbinius literatūros šaltinius, kurie nurodyti literatūros sąraše.
Referato tikslai ir uždaviniai:
o Apžvelgti kas tai yra „atsakomybė“ ir „atskaitomybė“.
o Pagrindiniai atsakomybės aspektai.
o Kontrolės būdai.
o Administracinės atsakomybės principai.
o Pateikti išsamias išvadas.

ATSAKOMYBĖ
Pagal LR Valstybės tarnybos įstatymo VII skirsnio 28 straipsnį, valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Už valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą materialinę žalą valstybės tarnautojai traukiami materialinėn atsakomybėn. Vadinasi, yra dvi valstybės tarnautojų atsakomybės rūšys: tarnybinė ir materialinė. Savarankiška tarnybinių nuobaudų sistema įstatyme ir poįstatyminiuose teisės aktuose, įtvirtinta jų skyrimo tvarka leidžia kalbėti apie tarnybinę atsakomybę kaip apie savarankišką teeisinės atsakomybės rūšį .
Politikoje gan sunku apibrėžti kas tai yra atsakomybė. Čia asmuo gali būti laikomas atsakingu už kažką jau padarytą ar nepadarytą, nors gal jie tų veiksmų negalėjo numatyti ar net kontroliuoti . Dažnai viešėjame sektoriuje niekas nenori prisiimti atsakomybės už kai kurias klaidas, teigdami, jog tai jų pavaldiniu ar viršininkų klaidos. Būna labai sunku nustatyti tikrąjį kaltininką. Beje, ir pritaikyti bausmę nėra lengva (apie bausmes skyriuje „Kontrolė“).
ATSKAITOMYBĖ
Atskaitomybė reiškia reikalavimą, kad viešoji organizacija pateiktų ataskaitą kokiai nors kitai organizacijai ir

r paaiškintų atliktus veiksmus bei pareigas. Biurokratų atskaitomybė yra skirtinga, priklausomai nuo jų užimamos padėties tarnyboje. Pavyzdžiui, JAV administracijos pareigūnai yra politiniai asmenys paskirti į tam tikrą postą, todėl jų gali būti pareikalauta prisiimti asmeninę atsakomybę už savo veiksmus. Kiekvienos galios delegavimas kartu reiškia ir reikalavimą vėliau paaiškinti kaip ta galia buvo naudojama. Gali būti įvairios ataskaitos formos, pvz. pateikti kasmetinį veiklos pranešimą – visai nesudėtingas uždavinys, tuo tarpu ministro kova dėl politinio išlikimo per paklausimų laiką parlamente – tai žymiai sudėtingesnis procesas. Atskaitomybė priklauso nuo kokios nors išorinės organizacijos, kuri nustato ką biurokratija padarė ir tai vertina.
Sąvoka „atsakomybė“ – gana skirtinga. Biurokratijos turi ne tik atsiskaityti piliečiams, bet ir vadovautis vidinėmis gairėmis, grindžiamomis etiniais standartais ir suformuotais įgūdžiais, kurie yra viešosios tarnybos aspektas .
ATSAKOMYBĖS ASPEKTAI
Biurokratija apibūdinama įvairiai, tačiau dažniausiai dviem būdais:
o Tai faktiškai nekontroliuojama jėga, kuri naudoja asmens laisves ir ekonominius išteklius.
o Kitu požiūriu biurokratija laikoma fragmentiška grupe individų, kurie labai smarkiai sukaustyti įvairių dokumentų bei knygų, jog net nežino, ką daro.
Piliečiai dažnai skundžiasi, jog biurokratija viršija savo įgaliojimus. Pavyzdžiu galime laikyti brutalų policijos elgesį su įtariamaisiais ( kartais), kartais neteisingą socialinių darbuotojų elgesį ir pan. Tokie pavyzdžiai parodo, jog yra dalis biurokratų, kurie peržengia savo kompetencijos ribas ir elgiasi pagal savas vertybes. Da
ar vienas tikrai dažnai girdimas priekaištas – biurokratija kartais „per daug“ laikosi taisyklių bei procedūrų. Tokiais atvejais piliečiai mano, jog administracinės įstaigos yra nelanksčios ir nesugeba jų tinkamai aptarnauti arba iš viso neaptarnauja.
Kitos biurokratijos keliamos problemos dažnai siejamos su asmenų, užimančių tam tikrą hierarchinę padėtį, elgesiu (dažnai tai būna žemesnė padėtis). Tai perdėtas naudojimasis turima valdžia, teisinių apribojimų nepaisymas arba, priešingai, nesugebėjimas naudotis įprastais kanalais ieškant informacijos, patarimo.
Manoma, kad šie administracinės atskaitomybės problemų tipai yra dviejų kontrolės aspektų sąveikos rezultatas. Pirmasis aspektas – asmeninio arba institucinio lygmens problemos. Antrasis matmuo – konkretaus administratoriaus aktyvumo mastas (pernelyg aktyvus / nepakankamai aktyvus).

Ganėtinai sunku būna sušvelninti institucines normas ar procedūras, kurias taikant kontroliuojamas valstybės tarnautojų elgesys. Iš dalies tokia kontrolė reiškia, kad įstatymiškai administratoriams suteikiama plati laisvė savarankiškai veikti, o tai prieštarauja vyraujančiam nerimui dėl jų atskaitomybės ir kontrolės. Šalims, kurios suteikė didesnę laisvę pavieniams inspektoriams, pavyko sėkmingiau spręsti gamtosaugos politikos problemas, negu šalims, kuriose administratorių laisvė labiau varžoma (pvz. JAV).
Yra dar kitas būdas biurokratijai „atpalaiduoti“ – administratorių mokymas, turintis padėti jiems geriau suprasti klientus.
Apie tokius biurokratijos pokyčius žymiai lengviau kalbėti nei įgyvendinti praktiškai. Organizacijos veiklos taisyklės garantuoja didelį saugumą jos nariams, todėl valstybės tarnautojai nenoriai išsižada šio saugumo. Tai labai aktualu šalyse, ku
uriose nepasitikima biurokratija ir uoliai ieškoma jos nekompetentingumo ir klaidų įrodymų.
Administratorių pareigos yra saugios, t.y. tarnautojai turi daug garantijų, ypač socialinių. Būtent dėl to dažnai tarnautojai pradeda nepaisyti aplinkinių požiūrio. Nesugebėjimas dirbti pelningai viešojoje tarnyboje visiškai nereiškia darbo praradimo, todėl dažnai būna mažai veiksnių, galinčių priversti administratorių reaguoti į visuomenės norus. Tačiau tai visai nereiškia, kad tokie žmonės yra moraliniu požiūriu menkesni ar kad jie pasirinko tokį darbą tik norėdami saugesnio gyvenimo. Siekiant apsaugoti valstybės tarnybą nuo politinio spaudimo, galima teigti, kad buvo truputį persistengta ir taip valstybinė tarnyba tapo apsaugota nuo bet kokio spaudimo (bent jau faktiškai). Taip atsirado atskaitomybės ir kontrolės problemos.
KONTROLĖ
Svarbu surasti tokį kontroliavimo būdą, kuris kiek įmanoma mažiau priklausytų nuo kontrolierių. Kontrolė negali būti subjektyvi, ji privalo būti kiek įmanoma objektyvi, tačiau tai pasiekti nėra lengva, nes kiekvienas kontroliuojantysis yra asmuo, turintis savas vertybes ir įsitikinimus.
ORGANIZACINIAI METODAI
Paprasčiausias būdas kontroliuoti viešąją organizaciją – leisti valstybės tarnautojams kontroliuoti patiems save. Friedrichas pasiūlė vieną priemonę – tai kliautis internalizuotomis valstybės tarnautojų vertybėmis . Nors šis metodas laikomas bene paprasčiausiu, už jį gali prireikti sumokėti didžiausią politinę kainą, nes jis gali sukelti kivirčus pačioje organizacijoje. Jis taip pat gali sukurti prielaidas kitoms politinėms institucijoms toliau pulti organizaciją. Kai organizacija viešai svarsto savo vidines problemas, žymiai paprasčiau vykdomajai valdžiai mažinti jos biudžetą ir taikyti kitas sankcijas.
VIEŠUMAS
Viešumą galima laikyti atskiru kontroliavimo metodu – tai viena iš organizacinių priemonių, padedančių kontroliuoti biurokratiją. Jis labai naudingas tuo atveju, kai kontroliuojami pavienių asmenų veiksmai, kuriais pažeidžiamos taisyklės ar jų perdėtai laikomasi. Šis mechanizmas susijęs su tuo, kad pati organizacija taiso išaiškėjusias klaidas. Kai pati organizacija nereaguoja į išviešintą problemą, tada gali būti pradėti taikyti vykdomosios valdžios, įstatymų leidžiamosios arba tesiminės valdžios turimi metodai. Tačiau organizacijai žymiai lengviau ir pigiau reaguoti pačiai . Tokiu atveju sumažėja išorinė organizacijos kontrolė ir gali išlikti didesnė jos veikimo laisvė ateityje.
Viešumo privalumas yra tas, jog jis leidžia spaudai plačiau paskleisti informaciją (tą informaciją, kuri turi būti prieinama piliečiams). Tačiau reikia nepamiršti, kad per didelis atvirumas gali ir pakenkti, pavyzdžiui, administratoriai nesistengs daryti to, ko negali pagrįsti argumentais. Svarbu, kad visuomenė būtų supažindinta su administracine informacija, tačiau tai administratorių darbą padaro politinio spaudimo taikiniu, tuo tarpu, kai uždaresnėje sistemoje to galima ir nepajusti.
Geras viešumo pavyzdys galėtų būti Švedija.Ji yra viešiausia iš kelių sistemų, grindžiančių kontrolę informacija, bet kitos politinės sistemos taip pat nemaža daro stengdamosi panaudoti informaciją kaip kontrolės mechanizmą .
Kalbant apie atvirą valdžią, paprastai turima omenyje tai, kad piliečiai sužino apie priimtus sprendimus po to, kai jie jau yra priimti. Piliečiai sužino kas buvo nuspręsta, kaip ir kodėl, tačiau jie negali pakeisti ar daryti įtakos politikos formavimui.
Atviresnis būdas būtų – sprendimų priėmimo proceso atskleidimas piliečiams kol dar nėra galutinio nuosprendžio. Taip piliečiai galėtų daryti įtaką įvairiems sprendimams ir reformoms. Piliečiams aktualūs sprendimai būtų iš anksto apsvarstyti viešai ir valstybės pareigūnai turėtų laiko pakoreguoti ar net visai pakeisti kai kuriuos sprendimus.
Visuomenė ir politinis elitas turi apsispręsti kokios administracinės sistemos nori. Tai turi atitikti ir valstybės politinę kultūrą, ir kitas valdžios institucijas.
VIDINĖ VIEŠOSIOS ORGANIZACIJOS DRAUSMĖ
Vidinė viešųjų organizacijų drausmė yra ganėtinai efektyvi priemonė kontroliuoti viešąją organizaciją apsieinant be išorinės politinės kontrolės. Tai gan pigi kontrolės priemonė vertinant laiko ir jai eikvojamos institucinės energijos požiūriu. Manoma, kad organizacijoje yra žmogus, turintis tokią vertybių sistemą, kokia yra priimtina visuomenei, o ne tokią, kokią turi vienaip ar kitaip klystantys žmonės.
o Bausmės
Nors viršininkai viešosiose organizacijose ir mato kai kurių pavaldinių nusižengimus, tačiau panaudoti bausmes prieš juos būna nelengva, nebent tais atvejais, kai pavaldinys akivaizdžiai piktnaudžiauja tarnybine padėtimi.
Bausmės, kurias galima taikyti valstybės tarnyboje, paprastai nebūna itin griežtos, ypač jeigu jos taikomos asmeniui, kuris nėra „kopėjas“, siekiantis aukštesnių pareigų. Norint taikyti esamus organizacinės kontrolės mechanizmus, būtinas ilgas ir dažnai sudėtingas administracinis tyrimas, kurio metu svarstyklės dažnai būna pasvirusios į valstybės tarnautojo pusę .
o Skundimas
Gan plačiai paplitęs biurokratijos vidinės kontrolės būtų – skundimas. Skundikais vadinami tie, kurie stengiasi įduoti tuos viešųjų organizacijų pareigūnus, kurie daro nusižengimus. Dažnai skundžiama ir dėl to, jog „skundikas“ tikisi vėliau užimti skundžiamojo pareigas, kai šis bus pašalintas iš tarnybos ar pažemintas pareigose.
Skundikus pirmiausia pradėjo remti JAV. Tačiau tai nėra vienintelė valstybė, remianti tokius asmenis. Švedijoje skundikai taip pat nelaikomi nusižengusiais moralinėms normoms. Tačiau daugelyje kitų valstybių į skundikus žiūrima nepalankiai. Pavyzdžiui Jungtinėje Karalystėje skundikai neretai atleidžiami net ir iš užimamų pareigų.
RINKA. KITI IŠORĖS KONTROLĖS BŪDAI
Net nesant galimybių formaliai rinkoje patikrinti teikiamos paslaugos efektyvumo, valstybės tarnyboje įmanoma sukurti tarsi rinkas, dažnai galinčias nors iš dalies garantuoti tokį patikrinimą .
Šis kontrolės būdas veikia beveik savaime. Sprendimų priėmėjai turi vadovautis tinkama ekonomine logika ir kuo pigiau teikti paslaugas. Taip reaguojama į rinkos signalus. Tačiau šis metodas veiksmingas tik kontroliuojant efektyvumą. Efektyvumas nėra vienintelė vertybė.
INTERESŲ GRUPIŲ SPAUDIMAS
Interesų grupių ir viešosios nuomonės spaudimas padeda išvengti formalių konfliktų tarp institucijų. Interesų grupės neatstovauja plačiam visuomenės sluoksniui, dažnai tik tam tikrai žmonių grupei. Tai jos daro didžiulį spaudimą atitinkamoms viešosios organizacijoms. Susiformavo viešojo intereso spaudimo grupės, kurios formaliai neatstovauja jokiai konkrečiai grupei. Šios organizacijos naudoja viešumą ir skundų dėl vyriausybės veiksmų skelbimą.
POLITINIAI KONTROLĖS METODAI

Tai antrojo lygmens kontrolė, kurią atlieka politinės institucijos. Šios institucijos mano, jog turi teisę atimti iš biurokratijos jai deleguotas galias, jei jomis piktnaudžiaujama. Šis kontrolės mechanizmas veiksmingesnis už anksčiau išvardytus.
NORMATYVINIAI APRIBOJIMAI
Tai paskutinis būdas įtvirtinti administracinę atskaitomybę. Tai veiksmingiausia kontrolės priemonė, nes ji netaiko bausmių, o, priešingai, stengiasi joms užkirsti kelią. Tai reiškia, kad biurokratija tobulina mechanizmus tol, kol sukuria „viešąjį interesą“ atitinkantį administravimą.
ADMINISTRACINĖS ATSAKOMYBĖS PRINCIPAI

o Atsakomybės teisėtumas:
 tik pagal paskelbtą Konstitucijai neprieštaraujantį įstatymą;
 asmuo gali būti nubaustas tik už konkrečią teisės normą pažeidžiančią veiką, o ne už mintis, įsitikinimus ir pan.;
 draudžiama viešojo valdymo subjektams atlikti tai, ko nenumato teisės aktai.
o Žmogaus neliečiamumas.
o Asmenų lygybė įstatymui ir teisei.
o Nekaltumo prezumpcija.
o Atsakomybės proporcingumas.
o Atsakomybės teisingumas.
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
Turbūt būtų teisinga teigti, kad bendras nepasitikėjimo valdžia didėjimas ir gyventojų politinis sąmonėjimas buvo susieti su stiprėjančiu spaudimu valdžiai atskleisti savo veiklą žmonėms ir spaudai. Kontroliuojant viešąjį sektorių, paprastai reikia rasti reikšmingiausių vertybių pusiausvyrą.
Atsakomybė ir atskaitomybė – visiems gerai pažįstamos sąvokos. Atsakomybė yra platesnė sąvoka už atskaitomybę, nes ji apima ne tik atsiskaitymą piliečiams tiesiogiai ar netiesiogiai, bet ir įgaliojimą veikti ir būti atsakingam už veiklos padarinius.
Atrodo, kad biurokratija įvairiose šalyse stengiasi šias sąvokas įgyvendinti kaip įmanydama geriau, nors jai ne visada išeina tai padaryti dėl pavienių biurokratų daromų klaidų. Beveik visose šalyse priimtina tai, jog už atliktus veiksmus reikia atsiskaityti, o už prisiimtus įsipareigojimus reikia būti atsakingam.
Yra daugybė kontrolės būdų, skirtų prižiūrėti kaip savo pareigas vykdo valstybės tarnautojai, tačiau nė vienas iš jų nėra tobulas. Per didelis kontroliavimas stabdo biurokratijos „kūrybiškumą“, nes už kiekvieną veiksmą ji turi atsiskaityti tiek piliečiams, tiek tiems, kurie jai delegavo įgaliojimus.
Svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą tarp atsakomybės ir atskaitomybės, nepažeidžiant atsakomybės pagrindinių principų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Peters B.G. Biurokratijos politika, Vilnius, 2002.
2. Robertson D., Dictionary of Politics, Great Britain, 1993
3. McLean I., The Concise Oxford Dictionary of Politics, Great Britain, 1996.
4. Lane J.E., Viešasis Sektorius: Sąvokos, modeliai ir požiūriai, Vilnius, 2001.
5. Budbergytė R., Šakočius A., Žilinskas D., Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo komentaras ,Vilnius, 2004. P. 140
6. LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMAS, 2002 m. balandžio23 d. Nr. IX-855, Vilnius

Leave a Comment