“Žmonija privalo duoti vaikui visa. ką ji turi geriausio” (iš Jungtinių Tautų Vaiko teisių deklaracijos)

“Žmonija privalo duoti vaikui visa. ką ji turi geriausio” (iš Jungtinių Tautų Vaiko teisių deklaracijos)

Daugelio pasaulio šalių istorinė patirtis rodo, kad vaikai dažnai buvo labai diskriminuojama socialinė grupė. Kai kuriose mažai išsivysčiusiose šalyse iki šiol naudojamasi pigiu vaikų darbu, jie patiria prievartą šeimose, negarantuojamos socialinės vaikų teisės. Didelė problema yra vaikų prostitucija. Būdami nesavarankiški ir visiškai priklausomi nuo tėvų, globėjų ir valstybės, vaikai apskritai yra labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis..
Susiklosčius sunkiai finansinei ir ekonominei padėčiai šalyje automatiškai sumažėjo vaikų saugumas. Vis daaugiau vaikų netenka tėvų globos, yra socialiai ir pedagogiškai apleidžiami. Vaikų nesaugumą lemia didėjantis visuomenės dorovinis nuosmukis, plintantis alkoholizmas, narkomanija, skurdas, ypač blogėjanti kriminogeninė padėtis. Veikiant šiems faktoriams, sparčiai daugėja vadinamųjų asocialių šeimų. Apie tokiose šeimose gyvenančių vaikų normalias gyvenimo ir vystymosi sąlygas kalbėti beprasmiška. Čia vaikus lydi skurdas, nepriteklius, alkis, todėl laiminga vaikystė jiems atrodo tolima ir nepasiekiama svajonė.Tokių šeimų tėvai, gaudami ir taip mažas pajamas, dažniausiai jas išleidžia savo poreikiams patenkinti, taip versdami kentėti vaikus. O kartais (ir neeretai) vaikai šiose šeimose tampa tėvų pragyvenimo šaltiniu.

Užtikrinti vaiko teises-valstybės pareiga
Ypatingos vaiko apsaugos būtinumas tarptautiniu mastu buvo numatytas jau 1924 m. Jungtinių Tautų Ženevos vaiko teisių deklaracijoje, 1959 m. lapkričio 20 d. Generalinės Asamblėjos priimtoje Vaiko teisių deklaracijoje ir pripažintas 1948 m. Visuotinėje žm

mogaus teisių deklaracijoje, 1966 m. Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (23 ir 24 straipsniuose), Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte, specializuotų įstaigų ir tarptautinių organizacijų, kurios rūpinasi vaikų gerove, įstatuose, atitinkamuose dokumentuose. Tačiau Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (toliau-Konvencija) pirmą kartą išsamiai apibrėžė vaiko teises bei įpareigojo valstybes jas gerbti ir garantuoti. Vaiko teisių deklaracija nurodė tik principus, kuriais vadovaujantis turi būti numatytos pripažįstamų vaiko teisių gynimo priemonės, o Konvencijos 2 straipsnyje teigiama: “Valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių. Vaalstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių , kad vaikas
būtų apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos ar bausmių dėl vaiko tėvų, teisėtų
globėjų ar kitų šeimos narių statuso, veiklos, pažiūrų ar įsitikinimų.“ Taigi Konvencija įpareigojo valstybes gerbti bei garantuoti visų vaikų teises ir vengti bet kokio diskriminavimo. Seimo ratifikuota Konvencija Lietuvoje galioja. 1999 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnyje nurodyta : “Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties su
udarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.“ Vadinasi, mūsų šalyje galioja Konvencijos nuostatų, o ne nacionalinės teisės normų viršenybė.
Konvencija netrukdo laikytis nuostatų, kurios padeda geriau įgyvendinti vaiko teises ir gali būti suformuluotos nacionaliniame įstatyme arba kitose tarptautinėse teisės normose
Prisijungusios prie šios Konvencijos valstybės dalyvės (taigi ir Lietuva) turi imtis visų reikiamų teisinių, administracinių ir kitų priemonių pripažintoms vaiko teisėms įgyvendinti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje skelbiama :“ Nepilnamečius vaikus gina įstatymas“ . Ši nuostata detalizuojama įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Turi būti rūpinamasi, kad už vaiko globą ar jo teisių apsaugą atsakingos įstaigos, tarnybos ar institucijos atitiktų kompetetingų institucijų numatytus vaiko saugumo ir sveikatos apsaugos darbuotojų skaičiaus bei jų kvalifikacijos kriterijus.
Valstybės įsipareigojo teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamos į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir turi imtis atitinkamų teisinių bei administracinių priemonių. Taigi valstybė turi išsaugoti pagarbą tėvų, šeimynos ar bendruomenės narių, globėjų ar kitų už vaiką atsakingų asmenų teisėms ir pareigoms deramai elgtis su vaiku, jam vadovauti ir įgyvendinti vaiko teises pagal jo sugebėjimus. Vadinasi, tėvams arba vaiko globėjams bet kokiu atveju tenka didžiausia atsakomybė už vaiko auklėjimą ir vystymąsį Valstybė tu
uri juos remti, rūpintis vaikų įstaigų plėtimu, suteikti teisę dirbančių tėvų vaikams naudotis jiems skirtomis vaikų ugdymo įstaigomis ir tarnybomis, dėti pastangas, kad būtų pripažinta bendra ir vienoda abiejų tėvų atsakomybė už vaiko auklėjimą ir vystymąsi .
Imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų , turi būti atsižvelgiama į svarbiausią kriterijų-vaiko interesus. Vaiko interesai-tai pirmiausia įstatymuose numatytos vaiko teisės ir galimybė šias teisės įgyvendinti konkrečioje situacijoje. Tokiu principu turi vadovautis valstybės institucijos, nevyriausybinės organizacijos, vaiko tėvai ar globėjai, kurių pagrindinis rūpestis turi būti vaiko interesai.
Ratifikavusi Konvenciją , Lietuva prisiėmė visas pareigas, susijusias su šio dokumento nuostatų įgyvendinimu. Netrukus po Konvencijos ratifikavimo priimto Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo paskirtis-gerinti vaiko teisinę apsaugą šalyje ir nustatyti su Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau-Konstitucija), tarptautinės teisės normomis bei principais suderintus vaiko teisių ir laisvių gynimo pagrindus (1 str. 1 d.). Šis įstatymas nustato pagrindines vaiko teises, laisves bei pareigas, šių teisių ir laisvių apsaugos bei gynimo svarbiausias garantijas, reguliuoja vaiko elgesio kontrolės bei jo atsakomybės pagrindines sąlygas, nustato tėvų, kitų fizinių ir juridinių asmenų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas, vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą ir jų veiklos teisinius pagrindus.
Pagrindinės vaiko teisės ir laisvės
1. Teisė gyventi
Kiekvieno žmogaus teisė į gyvybę yra pagrindinė teisė, ja remiasi visos kitos teisės, laisvės ir pa
areigos. Konstitucijos 19 straipsnis skelbia: “Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“.
1998 m.. gruodžio 9 d.. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas mirties atitikimo Konstitucijai klausimą, pažymėjo, kad “iš prigimtinių teisių tarptautinė bendruomenė išskiria žmogaus gyvybę ir orumą. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas skelbia, kad kiekvienas žmonių bendruomenės narys turi prigimtinį orumą, o žmogaus orumas yra svarbiausias teisių šaltinis, nes žmogaus teisės kyla iš žmogaus asmenybei būdingo orumo“. Žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę. Gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. Jos, kaip išreiškiančios žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra aukščiau įstatymo.
Žmogaus teisę į gyvybę užtikrina gana plati teisinių priemonių sistema, įtvirtinta Konstitucijoje ir daugelyje kitų įstatymų. Žmogaus teisė į gyvybę pirmiausia reglamentuota teisiškai, ją saugo moralės, religijų ir kitos socialinės normos.
Konvencijos 6 straipsnis įpareigoja valstybes dalyves pripažinti kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi. Pagrindų įstatymo 4 straipsnyje teigiama, kad kiekvienam vaikui-tiek iki gimimo, tiek ir po jo-turi būti garantuota galimybė būti sveikam ir normaliai vystytis fiziškai, protiškai, o gimusiam vaikui-ir doroviškai, bei dalyvauti visuomenės gyvenime. Taigi kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi ir augti. Draudžiami bet kokie moksliniai bandymai ar kitokie eksperimentai su vaiku, galintys pakenkti jo gyvybei, sveikatai, normaliai vystytis jo asmenybei. Šis draudimas taikomas net ir tada, jei yra vaiko, jo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų sutikimas

Su vaiko teisės į gyvybę užtikrinimu susijęs aborto padarymo galimybės klausimas. Vertinant vaiko teisių apsaugos požiūriu, abortas yra vaiko teisės į gyvybę pažeidimas.Tačiau šios pozicijos oponentai akcentuoja moters teisę apsispręsti-gimdyti vaiką ar ne.
Svarbu atsakyti į du klausimus: nuo kurio žmogaus vystymosi momento įstatymai gina gyvybę bei baudžia už jos sunaikinimą ir koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia.
Visuotinio sutarimo dėl to , ką laikyti gyvybės pradžia, nėra. Gyvybės pradžia įvairių teorijų šalininkai pripažįsta pirmuosius kūdikio judesius (jie fiksuojami jau 14-tą nėštumo savaitę), smegenų impulsų atsiradimą (6-oji savaitė), pirmąjį širdies dūžį, pirmąjį įkvėpimą (10-oji savaitė), vaiko atsiskyrimą nuo moters kūno, savarankiško kvėpavimo pradžią, virkštelės nukirpimą ir pan. Dar 1825 m. profesorius Karlas Ernstas von Boaras siūlė gyvybės pradžia laikyti apvaisinimą , nes būtent moters apvaisinimo metu žmogus susiformuoja mikrolygiu.
Konvencija ragina valstybes užtikrinti didžiausią galimybę vaikui gyventi ir sveikai vystytis, tai skatina valstybes siekti optimaliai išsaugoti gyvybę.
Lietuvoje vaiko gyvybė nusikaltimo objektu realiai laikoma geriausiu atveju tik nuo gimdymo pradžios. Kol gimdymas neprasidėjo, įstatymų leidžiamoji valdžia labiau akcentuoja moters sveikatos apsaugą nei vaiko teisę gyventi. Žmogaus gyvybingumo nutraukimas iki tam tikro momento laikantis tam tikrų sąlygų laikomas moters teisės įgyvendinimu.
Statistika rodo, kad pastaraisiais metais Lietuvoje šimtui gimusių vaikų teko maždaug 70 abortų. Nuo 1955 m., kai Lietuvoje buvo legalizuoti abortai, oficialiai jų įregistruota 3,7 mln. Atėjusių darytis abortų moterų apklausų duomenimis, dažnai tokį apsisprendimą lemia ne ekonominė padėtis, nepriteklius, bet baimė pagimdyti nesveiką kūdikį, nes vienas iš partnerių buvo girtas (kartais abu) , moteris nežinojo, nuo ko pastojo, arba buvo pastojusi ne nuo savo vyro.
Svarbi sritis, susijusi su vaiko teisės į gyvybę užtikrinimu, yra savižudybių prevencija. Dažnai nusižudyti skatina socialinė aplinka, pagalbos ir paramos stoka. Kadangi vaikų savižudybių skaičius Lietuvoje yra didelis, savižudybių prevencija turėtų būti svarbi Lietuvos valstybės politikos kryptis.
2. Identiškumas
Konvencijos 8 straipsnis įpareigoja valstybes gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius, neleisti neteisėto kišimosi. Jei vaikui neteisėtai atimama dalis ar visi jo identiškumo elementai, valstybės dalyvės suteikia jam paramą ir apsaugą, reikalingą identiškumui kuo skubiau atstatyti. Pagrindų įstatyme teigiama: “Vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su juo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą“. Galima teigti, kad tokia straipsnio formuluotė ne tik įpareigoja valstybės institucijas užtikrinti, kad vaikas neprarastu minėtų identiškumo elementų, bet ir skatina kiekvieną vaiko identiškumo nežaloti, sudaryti kuo palankiausias sąlygas jam skleistis.
Vaiko teisę į vardą, pavardę, šeimos ryšius reglamentuoja Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas, teisę į tautybę-Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas, teisę į pilietybę-Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas .
3. Teisė į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę
Vaikas turi teisę į asmeninį gyvenimą, bendravimą, susirašinėjimo slaptumą, į asmens neliečiamybė ir laisvę. Pažymėtina, kad Pagrindų įstatymas garantuoja šią teisė visiems vaikams, neatsižvelgiant į jų amžių. Tai reiškia, kad ir šešiametis vaikas turi teisę, pavyzdžiui, į susirašinėjimo slaptumą ir šios teisės neturėtų pažeisti nei tėvai, nei mokytojai, nei draugai. Nė vienas vaikas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį gyvenimą, būsto neliečiamybę, susirašinėjimo paslaptį arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją. Vaikas turi teisę būti ginamas nuo tokio kišimosi ar kėsinimosi.
Draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis. Ši nuostata sietina ir su fizinėmis bausmėmis, kurios gali būti traktuojamos kaip žiaurus elgimasis su vaiku.

4. Teisė reikšti savo pažiūras ir nuomonę
Vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, turi būti garantuojama teisė laisvai jas reikšti visais su juo susijusiais klausimais. Vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, reikia skirti daug dėmesio. Konvencijoje nurodyta, jog vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam tiesiogiai arba per atstovą ar tinkamą instituciją bet kokio su juo susijusio teisminio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu.
Vaikas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę. Ši teisė apima laisvę ieškoti, gauti ar perduoti bet kokio pobūdžio informaciją ir idėjas nepaisant sienų: žodine, rašytine arba spausdinta forma, meno kūrinių forma arba kitais vaiko pasirinktais būdais. Įgyvendinant šią teisę gali būti kai kurių apribojimų, tačiau tik įstatymo numatytų ir būtinų siekiant garantuoti pagarbą asmenų teisėms ir reputacijai; būtinų valstybės saugumui, siekiant apsaugoti viešąją tvarką, gyventojų dorovę ar sveikatą.
Kasdieniniame gyvenime, kai norima įtvirtinti savo autoritetą, įrodyti savo tiesą, pasiremti savo ilgesne gyvenimiška patirtim ir pan., ši teisė greitai ir lengvai pamirštama. Vaiko teisė laisvai reikšti savo nuomonė ir pagarbą kito nuomonei, mokomasi dirbti drauge su kitais, klausytis ir suprasti kitą.

Leave a Comment