1. Įvadas………………………………………………………………………………………………………….22. XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos didaktai ……………………………………………………….32.1. J. Šlūpas – vienas pirmųjų mokslinės didaktinės minties atstovų Lietuvoje………………………………………………………………………………………………..32.2. J. Adomaitis-Šernas – žmogaus psichikos raidos periodazavimo pradininkas…………………………………………………………………………………………….42.3. J. Jablonskis – rašomosios lietuvių kalbos tėvas …………………………………………42.4. M. Peškauskaitė – individualaus mokslo šalininkė …………………………………….52.5. J. Vabalas-Gudaitis – konstrukcinės pedagogikos sąveikos teorijos kūrėjas…..62.6. S. Šalkauskis – filosofas, pedagogas iškėlęs “pilnutinio ugdymo” teoriją ……..72.7. J. Geniušas – didaktas, kėlęs reikšmingas ateinančioms kartoms didaktines idėjas …………………………………………………………………………………………………….83. XX a. Lietuvos didaktai…………………………………………………………………………………93.1. J. Laužikas – pagalbinės mokyklos įkūrėjas ……………………………………………..93.2. J. Vaitkevičius – didaktas, tyrinėjęs šiuolaikinio žmogaus ugdymą ……………..93.3. V. Rajeckas – profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras ……………10 4. Išvados ……………………………………………………………………………………………………..125. Naudota ir cituota literatūra …………………………………………………………………………13
ĮVADAS
Didaktika ( gr. didaktikos – pamokantis), pedagogikos šaka, tirianti mokymą ir lavinimą (mokymo tikslus, turinį, organizavimą ir metodus). Naudoja įvairius tyrimo metodus: mokymo proceso stebėjimą, pokalbius su mokiniais, jų darbo analizę, anketas, eksperimentus, matematinius ir kitus metodus, apibendrina pedagoginę patirtį. Remiasi pažinimo teorija, sociologija, psichologija ir aukštosios nervinės veiklos fiziologija. Didaktika parengia efektyvius mokinių veiklos valdymo būdus, nustato mokomųjų dalykų dėstymo metodikoms bendruosius didaktinius principus: mokymo sąmoningumo ir aktyvumo, vaizdumo ir moksliškumo, sistemingumo ir nuoseklumo, žinių tvirtumo ir prieinamumo.Didaktikos terminas imtas vartoti XVII amžiuje. J.A. Komenskis (Čekija) suformulavo pagrindines didaktikos taisykles (“nuo konkretaus prie abstraktaus”, “nuo atskiro prie bendro”, nuo lengvesnio pie sunkesnio”), pagrindė didaktikos principus, sukūrė klasikinę pamokinę sistemą. Komenskio didaktinės idėjos (visuotinio švietimo, mokymo gimtąja kalba) sukėlė perversmą vid. amžių mokymo teorijoje. XVIII – XIX a. didaktikos idėjas išplėtojo J.H. Pestalocis (Šveicarija), A. Dystervegas (Vokietija) ir kiti. Jie reikalavo atsižvelgti į vaiko psichikos ir prigimties ypatumus, didelį dėmesį skyrė mokinių aktyvumo, savarankiškumo formavimui.(6, 35). Didaktinė mintis Lietuvoje buvo gyva nuo pirmųjų mokyklų įsteigimo ( pirmoji mokykla įkurta 1397 m. Vilniuje). Lietuvos raštuose ji pasirodė gerokai vėliau – XVI a. kylant humanizmo idėjoms, plečiantis reformacijai ir kontreformacijai. (1, 94).
Lietuvoje ypač populiarios buvo Komenskio, Pestalocio didaktinės mintys. Jau Edukacinė komisija gujo iš mokyklų verbalizmą, atmintimi pagrįstus mokymo metodus, reikalavo naudoti vaizdines priemones. XIX a. pr. pažangias didaktines idėjas propagavo Vilniaus universitetas. XIX a. pab. – XXa pr. didaktinės idėjos naujai iškylo, aiškinant lietuvių mokyklos uždavinius, mokymo turinį, principus ( J. Šliūpas, J. Adomaitis-Šernas, A. Jakučionis). S. Šalkauskis propagavo religinę mokymo sistemą, originalią materialistinę konstrukcinės sąveikos pedagogikos sistemą sukūrė J. Vabalas-Gudaitis, didaktikos problemas nagrinėja J. Laužikas, V. Rajeckas, J. Vaitkevičius ir kt.(6, 36).Darbo tikslas:Panagrinėti pedagoginės minties raidą ir žymiausių Lietuvos didaktų veiklą XIX a. pab. – XX a.
Uždaviniai:1. Susipažinti su XIX a. pab. – XX a. pr. didaktinės literatūros ir pedagoginės minties raidos bruožais.2. Paanalizuoti XIX a. pab. – XX a. pr. žymiausių Lietuvos didaktų veiklą.3. Aptarti XX a.. Lietuvos didaktų veiklą ir jų darbų įtaką Lietuvos pedagogikos raidai.
Darbo metodai: literatūros analizė.
XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos didaktai
Jonas Šliūpas ( 1861 – 1944) – liberalusis visuomenės veikėjas, publicistas, mokslo populiarintojas. 1880 m. baigė Mintaujos (Jelgavoa) gimnaziją, mokėsi Maskvos ir Peterburgo Universitetuose. Pasitraukęs į Prūsiją, 1884 m. redagavo “Aušrą”. Bėgdamas nuo Vokietijos žandarų persekiojimų, pasiekė JAV. Ten leido lietuviškus laikraščius ir žurnalus “Unija”, “Lietuviškąjį balsą”, “Naują gadynę”. 1891 m. Merilende (JAV) baigė medicinos studijas ir gavo gydytojo diplomą.Švietimo klausimus J. Šliūpas gvildeno, remdamasis XIX a. pabaigos laidies švietimo padėtimi Lietuvoje. Reikalavo mokyklos gimtąja kalba, nurodė laidies švietimo sistemos bruožus, švietimo turinį, nagrinėjo pagrindinius didaktikos principus. Mokymą ir auklėjimą siūlė grįsti vaiko psichikos pažinimu. 1884 m. “Aušroje” išspausdintame straipsnyje “Apie įstatymą lietuviškų mokslaviečių” J. Šliūpas taikė tokią Lietuvos švietimo sistemą: vaikų darželiai (lanko nuo 2 iki 6 metų vaikai), 3 metų pradinė mokykla (7 – 10m.), 5 metų “vidutinė” mokykla ir 5 metų – aukštesnioji. Bendrojo lavinimmo laikotarpis labai trumpas, nes to meto mokyklos, J. Šlūpo manymu, per ilgai atitraukiančios vaiką nuo gyvenimo. Mokytojus, jo nuomone, turėtų rengti ne mokytojų seminarijos, bet pedagoginės akademijos ( institutai).
Kritikavo esamas vidurines mokyklas (gimnazijas): 1.vaikams prieinami ir suprantami dalykai neaiškinami, o į galvą kemšami nesuprantami; 2.mokoma nesuprantamais metodais, vaikams mokykloje nuobodu, ir dėl to jie netenka noro mokytis; 3) mokymas prieštarauja vaiko protinės raidos prigimčiai, nes iš karto dėstomi sudėtingi ir abstraktūs dalykai; 4) mokykloje mokiniai apkraunami nereikalingomis žiniomis, kurių negalima pritaikyti praktiškai, dėl to gaigę mokyklas jaunuoliai negali rasti sau vietos gyvenime; 5) mokykla neišugdo visapusiško žmogaus , nes nėra deramo santykio tarp visų žmogaus psichinių jėgų lavinimo; 6) nenaudingiems dalykams gimnazijoje sugaištama per daug laiko – net 8 metai.J. Šliūpas palaikė realinę lavinimo krypti. Jam įtakos turėjo kai kurios H. Spenserio pedagoginės idėjos, visų pirma mokymo dalykų parinkimas ir jų seka pagal reikšmę (biologija, matematika, visuomenės mokslai, moralė, menas). Labai griežtai pasisakė prieš klasikines kalbas. Plačiau savo pedagogines pažiūras jis išdėstė knygelėje “Keli žodžiai apie auginimą” (1886) ir leidinyje “Koks privalo būti vaikų auginimas ir auklėjimas” (1908). J. Šliūpas reikalavo atsižvelgti į vaiko savaveiksmiškumą, daug reikšmės teikė sensorinei kultūrai, ragino mokymą remti vaiko interesais, aplinkos reiškinių stebėjimu. Mokymo uždavinys – padėti vaikui apsvarstyti, suprasti ir susisteminti gautas žinias, išsiaiškinti daiktų bei reiškinių savitarpio santykius ir lavinti vaiko mąstymą. Įgydamas naujų žinių, vaikas turi išsiaiškinti, kur galima jas pritaikyti.Didaktikos principus J. Šliūpas formulavo veikiamas J.A. Komenskio, K. Ušinskio, H. Spenserio ir kitų žymesnių pedagogų minčių: nuo atskiro prie sudėtingo, nuo neapibrėžto prie apibrėžto, nuo konkretaus prie absraktaus, nuo tiesioginio patyrimo prie mąstymo, reikalavo laikytis biogenetinio principo.Nors J. Šliūpą ir veikė H. Spenserio idėjos, bet ir jis ir kiti šios krypties švietėjai, publicistai pagrindiniais klausimais buvo tolimi pozityvizmui. J. Šliūpas, J. Adomaitis-Šernas ir kt. pasisakė prieš religijos mokymą mokyklose reikalavo visuotinio mokymo gimtąja kalba.(4, 237).Juozas Adomaitis –Šernas (1859 – 1922) parašė daug populiarių knygų iš fizikos, meteriologijos, geologijos, geografijos, biologijos, higienos, etnografijos, istorijos ir kitų visuomenės mokslų. Jo veikalai sudarė savotišką populiarią sisteminę savišvietos bibliotekėlę. Jis pirmas iš lietuvių periodizavo žmogaus psichikos raidą, jos neužbaigė vadinamuoju progresyviniu ciklu, t. y. jaunyste, bet pasekė tolesnę dinamiką iki žilos senatvės.J. Adomaičio pedagoginės ir psichologinės pažiūros labiausiai atsispindi knygose “Higiena” (1897), “Etnologija arba mokslas apie žemės tautas” (1903). Pastarojoje yra plati auklėjimo istorijos apybraiža, parašyta veikiant žymiam XIX a. prancūzų evoliucionistui Šarliui Leturnui.Kritikuodamas senąją mokyklą, J. Adomaitis-Šernas nurodė naujesnius mokymo metodus, pagrįstus vaiko psichologija, siūlė pertvarkyti pradinę mokyklą. Reikalavo, kad mokykla rengtų stiprius fiziškai, išsimokslinusius ir išauklėtus, tvirtų įsitikinimų, atkaklaus būdo, energingus, visapusiškai protiškai išsilavintus žmones.(4, 239).Jonas Jablonskis (1860 – 1930). 1880 m. baigė Marijampolės gimnaziją aukso medaliu. Įstojo į Maskvos universitetą studijuoti klasikinių graikų ir lotynų kalbų. Jablonskis lankė ir garsaus kalbininko profesoriaus filipo Fortunatovo lyginamosios kalbotyros paskaitas. 1884 m. baigė Maskvos universitetą. (2, 31).J. Jablonskis kovojo už gimtąją kalbą ir lietuvišką mokyklą. Caro vyriausybė jį visaip persekiojo: ištrėmė iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, kilnojo iš vietos į vietą. Kad ir kur būdamas, visada stengėsi palaikyti ryšius su lietuvių spauda, lietuvių kalba besidominčiu jaunimu. Pagaliau 1903 m. J. Jablonskiui buvo leista apsigyventi Lietuvoje – Šiauliuose. Čia jis subūrė vietinį jaunimą ir nelegaliai jį mokė lietuvių kalbos, rinko kalbinę medžiagą. Panaikinus lietuvių spaudos draudimą, persikėlė į Vilnių, taisė “Vilniaus žinių” ir “Lietuvos ūkininko” kalbą, vertė ir redagavo įvairias knygeles.J. Jablonskį ypač jaudino lietuviškos mokyklos sukūrimo ir gimtosios kalbos dėstymo, mokyklos prieinamumo ir visuotinio mokymo klausimai – apskritai visas lietuvių kultūrinis gyvenimas.J. Jablonskis rūpinosi mokyklų vadovėliais. dalyvavo konkursinėse komisijose, svarstančiose lietuviškų vadovėlių kokybę, spaudoje kėlė įvairius klausimus dėl jų, rašė recenzijas. Su J. Jablonskiu dėl elementorių rašymo konsultavosi K. Sakalauskas-Vanagėlis, A.Jakučionis.
J.Jablonskis parengė ir pirmąją oficialą pradinės mokyklos bei pedagogų, norinčių gauti pradinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojo teises, lietuvių kalbos programą. Ji buvo moksliška ir gana plati. Didelę reikšmę Lietuvos mokyklai turėjo J.Jablonskio pedagoginė veikla per Pirmąjį pasaulinį karą. Persikėlęs į Voronežą mokytojavo lietuvių gimnazijoje, buvo jautrus ir mokytojams ir mokiniams. Nepaisydamas jau smarkiai pablogėjusios sveikatos, vėl rūpinosi sudaryti tinkamą lietuviškos mokyklos lietuvių kalbos programą, aktyviai dalyvavo Lietuvių mokytojų sąjungos veikloje, gyvai sekė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti darbą, rėmė pedagoginę spaudą, rengė lietuvių mokytojus.Matydamas sunkią Lietuvos mokyklos padėtį ir ankstesniu carinės priespaudos laikotarpiu, ir karo metais, J. Jablonskis suprato, kad reikia kaip nors vienyti lietuvišką mokyklą ir pedagoginę mintį, būtina centralizuočiau kelti principinius pedagogikos klausimus, rašyti pedagogiškai ir dalykiškai tinkamus vadovėlius bei kitas mokymo priemones. Jis parengė skaitymo knygos “Vargo mokyklai” 2 dalis (1916), jos priedą “Mūsų žodynėlį” (1918) ir leidinėlį “Mūsų rašyba” (1917). “Vargo mokyklai” daug metų buvo pagrindinė chrestomanitija, iš kurios gimtosios kalbos mokėsi vidurinės mokyklos žemesnių klasių mokiniai. 1916 m. “Lietuvos balse” J. Jablonskis išspausdino straipsnį “Didžiuoju mokyklos reikalu”, nurodęs didelę mokyklos ir švietimo reikšmę kultūriniam ir politiniam tautos gyvenimui. Apgailestavo, kad palyginti mažai lietuviškų mokyklų ir menka jų darbo kokybė. O taip yra todėl, kad mokytojams ir visuomenei nepakankamai propaguojamos pedagoginės mintys, nėra specialaus pedagoginio leidinio apie mokyklą ir auklėjimą, vadovėliai išeina atsitiktinai. J. Jablonskis siūlė 2 kartus per metus leisti pedagoginį leidinį skirtą svarbiausiems švietimo, mokykos ir pedagogikos klausimams.J. Jablonskio didaktinės pažiūros atsispindi mokyklinių vadovėlių recenzijose, kurių parašė gana daug, vaikų literatūros kritikos straipsniuose ir paties vadovėliuose. Jis nuosekliai kėlė mintį, jog žinios mokant turi buti perteikiamos nuosekliai, mokyti reikia sąmoningai, mokomąją medžiagą ir mokymo metodus parinkti tokius, kurie žadintų vaikų mintį, glaudžiai sietų mokyklą su gyvenimu. Sveikino pirmuosius mokytojus, pradėjusius spaudoje kelti didaktikos bei metodikos problemas.Mokymas Jablonskio nuomone, daugiausia priklauso nuo mokytojų parengimo, pedagoginės spaudos, pedagogų savitarpio bendradarbiavimo, gerų vadovėlių. Teigė, kad geras vadovėlis – rimta pagalba mokytojui ir kad juos turį rašyti pritirę mokytojai praktikai, artimai bendradarbiaudami su tos srities mokslininkais. Jis pats analizavo svarbiausius to meto visų mokomųjų dalykų vadovėlius ne tik kalbiniu, bet ir dalykiniu, pedagoginiu bei metodiniu požiūriu. Griežtai kritikavo nesilaikančius pedagogikos reikalavimų, nepaisančius vaiko psichologijos, iškraipančius tikrovę ir mokslo faktus, galinčius turėti neigiamą dorovinį poveikį. Jo vadovėliai buvo pavyzdys to meto mokyklai.Reikšmingos J. Jablonskio mintys apie vaikų literatūrą, kuria domėjosi visą gyvenimą. Jis nurodė, kad vaikų literatūra turi plėsti jaunųjų skaitytojų akiratį, žadinti fantaziją, formuoti moralinius įsitikinimus. Jos reikia realistinės, neiškraipančios mokslo ir tikrovės faktų. Ypač jai svarbu didaktikos saikas. Šios J. Jablonskio mintys suvaidino nemažą vaidmenį, rengiant skaitymo knygas ir mokslines chrestomatijas bei vaikų literatūrą užklasiniam skaitymui. J. Jablonskio reikšmė kalbos mokslui ir lietuvių pedagogikai labai didelė. Jo vadovėliai padėjo lietuvių literatūrinės kalbos pagrindus, iš jų gimtosios kalbos mokėsi kelios lietuvių moksleivių kartos.(4, 298-301).Nuo 1922 metų Jablonskis – Kauno universiteto garbės profesorius, svarbiausias įvairiausių mokslo ir administracijos sričių terminologas, vadovėlių ir knygų kalbos taisytojas. Jablonskis – rašomosios lietuvių kalbos tėvas.Išvardyti J. Jablonskio darbus dabar būtų neįmanoma, nes jis taisė daugybės raštų kalbą, ir apie tai žino tik autoriai. Jo paties vadovėliai: “Lietuvių kalbos sintaksė”(1911), “Lietuvių kalbos gramatika” (1919, II leid. 1922), “Pasakėčios” (1927), “Gramatika ir mokykla” (1921), “Lietuvių kalbos vadovėlis” (1925), “Linksniai ir prielinksniai” (1928), “Mūsų kalbos žodynėlio dalykai” (1929) ir kt. (7, 32).Marija Pečkauskaitė (1877-1930) – lietuvių rašytoja, literatūros istorijoje žinoma Šatrijos Raganos slapyvardžiu. Ji ir pedagoginės literatūros autorė bei vertėja. 1896 m.baigė bitininkystės kursus Varšuvoje, 1905-1907 m. studijavo pedagogikos kursus Ciūriche (Šveicarijoje), klausėsi Frydricho Vilhelmo Fersterio paskaitų. Būdama visai jauna, mokė vaikus savo namuose, o po studijų Šveicarijoje 1909-1915 m. buvo Marijampolės lietuvių mergaičių progimnazijos mokytoja, tvarkė bendrabučio reikalus ir vadovavo moksleivių auklėjimui.
M. Pečkauskaitė anksti susidomėjo pedagogikos klausimais. Mokytojaudama gilinosi į pedagogikos ir psichologijos teoriją. Pedagoginėms teorijoms pagrįsti rėmėsi empirine ir eksperimentine medžiaga. Ji atliko psichologinius eksperimentus mokinių individualiems skirtumams nustatyti, suskirstė juos į suvokimo tipus ir tų tyrimų pagrindu dėstė savo metodinius samprotavimus. Teigė, jog mokymas turi būti individualus. Pirmiausia mokytojas pats privalo pažinti savo psichinius ypatumus, kad galėtų geriau bendrauti su vaikais, netempti jų prie savo tipinių savybių. M. Pečkauskaitė pripažįsta, kad mokykloje yra visiems vaikams bendrų reikalavimų (mokymo dalykai, programos), bet, juos vykdant, taikant metodikos priemones, reikia atsižvelgti į individualias mokinių savybes. Vaikui būtina mokytis gramatikos, bet ypač aukštesnių klasių mokytojas neturi brukti visiems mokiniams vienodos jos mokymo formos. Todėl ji kelia mintį, kad be mokiniams skiriamų teminių rašinių, reikia duoti ir vadinamųjų laisvųjų, kuriuos rašant gali nevaržoma reikštis vaiko prigimtisIr jos spausdintuose darbuose, ir dirbant mokykloje daugiausia dėmesio skirta auklėjimui. Marijampolės progimnazijoje ji įvedė kartą per savaitę auklėjimo pamoką pagal sudarytą planą, kad temos klasė iš klasės nesikartotų. Pamokose taikydavo pųkalbio metodą, įtraukdavo į moralės klausimų svarstymą ir pačias mokines, nenorėdama pamokų paversti moralizavimu. Poilsio metu organizuodavo įvairių žaidimų, buvo palanki mokinių savivaldybės idėjai. Auklėdama vadovavosi principu, kad kiekvienas vaikas, nors ir labiausiai “sugadintas”, turi kokią nors gerą savybę arba polinkį, todėl per keliarius metus teisingu auklėjimu galima paveikti jo būdą ir elgesį. 1913 m. išvertė savo buvusio profesoriaus F.V. Fersterio veikalą “Jaunuomenės auklėjimas”, o po 1918 m. vertė kitus jo veikalus ir rašė straipsnius daugiausia apie mergaičių ir šeimos auklėjimą. Tuo metu išėjo ir jos pedagoginės knygos “Motina – auklėtoja” (1926) ir “Rimties valandėlė” (1928). M. Pečkauskaitės auklėjimo teorija pagrįsta krikščioniškos etikos principais, o didaktika ir metodika – patyrimu ir eksperimentu. (4, 303-304).Jonas Vabalas-Gudaitis ( 1881 – 1955) – pedagogas ir psichologas. Studijavo Peterburge ir Maskvoje. 1907 m. baigė pedagoginius kursus, 1913 m. – Peterburgo universiteto biologijos sekciją, 1915 m. – Maskvos žemės ūkio institutą.Grįžęs į Kauną, J.Vabalas-Gudaitis aktyviai darbavosi, organizavo Aukštuosius kursus (1920). Čia jis įsteigė eksperimentinės psichologijos laboratoriją. 1922 – 1940 m. dėstė Kauno, 1940 – 1941 m. 1944 –1951 m. vilniaus universitetuose. Profesorius J. Vabalas-Gudaitis vadovavo Pedagogikos ir psichologijos katedrai.Originaliausios mokslinės pedagoginės idėjos keliamos šiuose J. Vabalo-Gudaičio pedagogikos ir psichologijos veikaluose: “Konstrukcinės sąveikos pedagogika” (1929), “Sinergazijos principas vaikų darželiuose”, “Nauji rektologiniai testai vaikų darbingumui tirti” (1931). Taip pat autorius rašė ir apie visapusišką bei vienpusišką ugdymą, socialinį, moralinį, estetinį, seksualinį auklėjimą, mokymo ir auklėjimo vienovę. daugelyje savo darbų ir straipsnių nagrinėjo veiklumo, valios, norų, charakterio, drbštumo problemas. Jis skelbė, kad sąveikos principas įeina ne tik į pagrindinius pedagogikos klausimus, bet ir į visą jo kursą. Kėlė minį, kad kiekvienam pedagogui svarbu pasirinkti vieną kurią nors pedagogikos sistemą “pagal savo likimus bei gabumus ir aplamai gyventi bei elgtis savo pasaulėžvalgos nustatytais principais”. “Pedagogikos paskaitose” (1924) ir straipsnyje “Naujų kelių ieškojimas pedagogikoje” (1928), paskaitų kurse, skirtame vaiko psichologijai, autorius, aiškindamas “naujosios mokyklos taikymo galimybes Lietuvoje”, nurodė jos teigiamas ypatybes – pasipriešinimą inertiškumui, rutinai, tačiau kartu pažymėjo, kad šios mokyklos ugdymo priemonės mechaniškos, atsietos nuo jausmų, painūs samprotavimai apie valią, vienašališkai nušviestas auklėjimas, neatsižvelgta į vietos sąlygas ir krašto tradicijas. J. Vabalas-Gudaitis, šalia tėvų ir mokytojų poveikio, pabrėžė ir mokinį, kaip aktyvų poveikio objektą ir subjektą.Vienu pirmųjų mokymo ir auklėjimo uždavinių jis laikė mokinių pažinimą, reikalavo, kad mokytojai suprastų mokinių psichiką, nes “mokykla negali tarpti, kol mokytojai rūpinasi daugiau išviršinėmis mokymo priemonėmis, o ne apie išvidinį savarankišką mokinių brendimą”.
Mokslininkas išvertė Binė-Simono testus, A. Lazurskio “Asmenybės tyrimo programą”, parengė leidinį “Mokinių sielos svarbesnių psichikos funkcijų įvertinimas” (1927), ruošė mokytojams medžiagą antropomentriniams duomenims rinkti, propagavo eksperimentą kaip svarbiausią metodą mokiniams pažinti.Vertinant j.Vabalo-Gudaičio nuopelnus mokslinei Lietuvos pedagogikai, nurodomi ir jos sistemos trūkumai: vienpusiškai suprastas pedagogikos objektas (kalbama tik apie “augančiąją kartą”), asmenybės samprata, nulemta bendrahumanistinių tendencijų. (5, 188-189).Stasys Šalkauskis (1886 –1941). 1911 m. baigė teisę Maskvos universitete, 1915 – 1920 m. studijavo Fribūre. Šias studijas baigdamas, apgynė filosofijos daktaro disertaciją, grįžo į Lietuvą ir įsitraukė į aukštosios mokyklos kūrimo darbą. Pirmiausia dirbo Aukštuosiuose kursuose Kaune. 1922 m. įkūrus Lietuvos universitetą, iki 1940 m. buvo Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius, 1939-1940 m. – rektorius.Svarbiausias ugdymo koncepcijas S. Šalkauskis išdėstė knygose “Racionali mokyklų organizacija” (1927), “Visuomenės auklėjimas” (1932), “Lietuvos tauta ir jos ugdymas” (1933), “Įvedamojji pedagogikos dalis” (1935), “Bendrieji pedagogikos pagrinda” (1936) ir duagelyje savo straipsnių, spausdintų žurnaluose “Lietuvos mokykla”, “Židinys”, “Naujoji romuva” ir kt.. Be to, mokslininkas parašė ir daugiau darbų, susijusių su žmogaus ir tautos “pilnutinio ugdymo” sistema: “Kultūros filosofijos metmens” (1926), “Bendrieji mokslinio darbo metodikos pradai” (1926), “Bendroji filosofijos terminija” (1938).S. Šalkauskis buvo gerai išstudijavęs vakarų Europos, ypač Šveicarijos, Vokietijos ir Prancūzijos, pedagoginę mintį. Iškėlęs šeimos, ypač motinos ir mokyklos vaidmenį, jis labai didelius reikalavimus kėlė mokytojui, jo sugebėjimui išmanyti kultūros problematiką. Tokia pozicija buvo atsvara vienpusiškam, pozytivizmu pagrįstam gamtamoksliniam ugdymui. Mokslininkas teigė, kad “pilnutinis ugdymas bus tas, kuris žmogų augins, ir lavins ir auklės, ir išvystys jo sugebėjimus, įjungs į visuomeninį gyvenimą ir jo kūrybinį darbą, kuris apims gamtinę, kultūrinę ir religinę gyvenimo sritį, neapleis nei intelektualiių, nei estetinių galių, kuris padarys žmogų asmenybe, visuomenės, tautos ir žmonijos nariu”.Tai pagrindinė mintis, įvairiais aspektais gvildenama minėtuose profesoriaus veikaluose.
S. Šalkauskis pabrėžė žmogaus – kultūros kūrėjo – problemą. “Pilnutinį ugdymą” jis laikė priemone pasiekti aukštai kultūrai, kurią įvairiuose darbuose vadino tautinės gyvybės sąlyga, svarbiu veiksniu tautų kovoje už būvį. Dėl to švietimo plėtotei jis skyrė daugiausia dėmesio ir net formulavo tai kaip kategorinį imperatyvą. Be to, jis, kaip ir dauguma prieškarinės Europos pedagogų, išskyrė fizinį, estetinį ir religinį asmenybės ugdymą ir propagavo jį kaip visuotinio ugdymo programą. Vienu pagrindinių tautos kilimo į naciją būdų profesorius laikė mokyklos tobulinimą. Tam pirmiausia reikia atrinkti švietimo ir kultūros nešėjo darbui tinkamus mokytojus, įtraukti į darbą suinteresuotą visuomenės dalį, pertvarkyti mokymo turinį. Jis eikalavo Lietuvoje steigti Kultūros akademoją, kuri sujungtų Mokslo akademijos, Kultūros draugijos bei Kultūros fondo veiklą ir padėtų ugdyti lietuvių tautą.“Pilnutiniam ugdymui” skirtoje savo didaktikos metodinėje dalyje mokslininkas nagrinėjo mokymo procesą ir mokymosi klausimus. Metodinis vienašališkumas, jo teigimu, rodo akiračio siaurumą ir yra nepakankamos mokymo sėkmės priežastis. Apskritai didaktiką jis laikė pirmaeilės reikšmės pedagogikos šaka.S.Šalkauskio kultūros pedagogikos etinis pagrindas – religija, kuri esanti tvirčiausia visuomeninio gyvenimo ir valstybės atrama. Profesorius absoliutino dvasinę veiklą ir kultūrą, kildino ją iš žmogaus sugebėjimų, siejo ją su idėjų pažanga.S. Šalkauskis nurodo, kad sėkmingas mokinių lavinimas ir išsilavinimas įmanomas tik tada, kai mokymo procese racionaliai dirba mokytojas ir mokinys, kai visas mokomojo darbo organizavimas, metodika ir mokytojo bei mokinių sąveika aktyvina ir tinkamai nukreipia mokinių veiklą. (5, 324-325).Juozas Geniušas (1892 –1948) 1912 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. Dirbo Lenkijos pradinėse mokyklose. 1917 m. Petrograde baigė ikimokyklinio auklėjimo kursus. 1918 –1921 m. studijavo Petrogrado pedagoginiame institute pedagogiką ir istoriją. 1921 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo mokytoju Kėdainių gimnazijoje. Dalyvavo Lietuvos mokytojų profsąjungos, Lietuvos valstiečių liaudininkų bei Lietuvos jaunimo sąjungos veikloje, 1927 m. kalintas Varnių koncentracijos stovykloje. Iš jos paleistas, dirbo Kauno miesto švietimo skyriuje. 1939-1940 m. vadovavo Lietuvos moterų globos komiteto amatų mokyklai (Kaune). Nuo 1944 m. Kauno mokytojų seminarijos direktorius. Parašė veikalus “Epizodiškojo istorijos kurso metodika” (1927), “Ryškusis skaitymas” (1928), “Dramatizacija ir įscenizavimas – mokymo ir auklėjimo priemonė” (1929), “Radijo pašnekėsiai su tėvais” (1930). Be to, parengė ištisą kompleksą istorijos vadovėlių, skirtų bendrojo lavinimo mokyklai. Nagrinėjo liaudies švietimo tobulinimo (mokyklos reformos, privalomo pradinio mokymo, užmokyklinio auklėjimo ir kt.), bendrąsias ir specialiąsias didaktikos, auklėjimo teorijos ir praktikos, mokytojo asmenybės ir jo parengimo bei kitas pedagogines problemas.
J.Geniušas kritikavo Lietuvos švietimo politiką, pasisakė už tokią mokyklą, kuri patenkintų daugumos interesus, būtų susieta su gyvenimu, ugdytų mokinių savarankiškumą, kurioje dirbtų gerai parengti mokytojai.Mokslininkas pakankmai gerai išmanė Rusijos ir Vakarų klasikinę pedagoginę literatūrą, domėjosi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vakarų pedagoginėmis srovėmis. Tai išryškėjo sprendžiant mokymo bei auklėjimo teorines ir praktines problemas. Jis nagrinėjo vaiko asmenybės formavimą, reikalavo tirti individualias vaiko savybes ir jo gyvenimo sąlygas ir į tai atsižvelgiant parinkti auklėjimo metodus. Būtina auklėti ne taisyklių kalimu, ne tuščiažodžiavimu, o per veiklą, sieti įtikinėjimą su įpratimu dorai elgtis.Didaktines problemas grindė amžiaus tarpsnių psichologija, klasikine pedagogika ir naujomis pedagoginėmis srovėmis, tarp kurių ypač ryški “veiksmo” pedagogikos įtaka. Kėlė kraštotyrinį principą, mokymo vaizdumą, aktyvumą, prieinamumą, savarankiškumą. Daug dėmesio skyrė motorinei veiklai perimant žinias: piešimui, lipdybai, inscenizavimui. Plačiau J. Geniušas analizavo istorijos ir literatūros dėstymo problemas, o daugiausia dėmesio skyrė istorijos dėstymo problemoms. Jis taip pat pabrėžė mokytojo darbo atsakingumą, meilę vaikams, pedagoginį mokytojo taktą, kūrybingumą, dalykinį-metodinį pasirengimą, pedagoginį meistriškumą, smerkė receptūrinę pedagogiką. (5: 206-208).XX a. Lietuvos didaktai
Jonas Laužikas (1903 –1980) gimė Kupiškio vals., Dūbliškiuose. Mokėsi Panevėžio ir Ukmergės gimnazijose. 1929 m. baigė Kauno universitetą. Studijas tęsė Ciūricho, Vienos, Hamburgo universitetuose. Kaune įkūrė pirmąją pagalbinę mokyklą Lietuvoje ir čia dirbo (1931 – 1938).Dauguma savo darbų, parašytų iki 1940m. autorius propagavo naujosios mokyklos idėjas. Tai akivaizdu darbuose “Mokinių savivaldybė” (1929), “Aplinka ir žmogus” (1933), “Švietimo reforma” (1934), “Die Bedeutng der Bewegungsgeschehen” (Judesio vaidmuo ugdymo procese) (1940). Pastarasis darbas buvo parengtas daktaro disertacijai. J. Laužikas pabrėžė dar tuomet naujas Lietuvos pedagoginės minties istorijoje išvadas apie judesio reikšmę dirbant su atsilikusiais ir sunkiai auklėjamais vaikais.
Kultūros pedagogikos krypčiai priklauso autoriaus rankraštis “Švietimo integracijos pagrindai”. Tai habilitacinis darbas profesoriaus vietai universitete užimti. jo skyriuje “Kas yra ugdymas?” švietimas interpretuojamas kaip kultūros vertybių išgyvenimas, kuris turi būti bendras ir mokiniui ir mokytojui. Asmenybės ugdymo problemas autorius čia kelia ir sprendžia pačiame kultūros kontekste.Vokiečių okupacijos metais iš pedagoginio darbo mokslininkas buvo atleistas. Po karo jis dirbo Pedagoginiame ir Pedagogikos mokslinio tyrimo institutuose. Parašė monografijas “Mokinių valios ugdymo bruožai” (1965), “Mokinių pažinimas ir mokymo diferenciavimas” (1974), “Mokymo proceso tobulinimo pagrindai” (1981), “Mokymo tobulinimas pradinėse klasėse” (1982), be to, ji buvo “Lietuvo mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožų” (1983) bendraautorius, vadovavo įvairiems eksperimentams, bendradarbiavo spaudoje.(5, 254).Juozas Vaitkevičius (1928) 1955 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1958-1961 m. – Leningrado pedagogikos instituto aspirantas. Pedagogikos mokslų kandidatas (1962), pedagogios mokslų daktaras (1972), docentas (1965), profesorius (1974). 1967 m.paskiriamas Šiaulių pedagoginio instituto rektoriumi. Čia dirbdamas, baigia spaudai parengti monografiją “Mokinių žinių gilinimas mokymo procese”. 1975 m. pasirodo knyga “Mokinių žinių vystymosi problemos” – nagrinėjama kaip keitėsi mokinių žinios iš gamtamokslinių dalykų, jų mąstymo sugebėjimai veikiant pakitusioms mokymo programoms. 1975-1980 m. Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto direktorius. 1980-1993 m. – vilniaus universiteto Pedagogikos katedros profesorius, katedros vedėjas. 1981 m. išeina dvi reikalingos, gausiais empiriniais duomenimis grindžiamos knygos: “Mokyklos ir aplinkos įtaka mokiniams” ir “Moksleivių mokymo ir laisvalaikio problemos”. Nuo 1993 m. Juozas Vaitkevičius Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius.Profesoriaus keliama pagrindinė problema – šiuolaikinio žmogaus, gyvenančio kosmosų tyrimų, elektronikos, mokslo ir technikos revoliucijos epochoje, mokymas ir lavinimas. Spręsdamas šią problemą, jis remiasi nūdienai būdingu prieštaravimu, būtent tuo, kad žmogų supa begalinis mokslinės-techninės informacijos srautas, o mokykla nuo jo atsilieka, nors jos uždavinys – parengti jaunąją kartą dabarties gyvenimui, praktiniai veiklai. Tam reikia pertvarkyti, tobulinti mokymo procesą, remiantis šiuolaikinio mokslo, technikos gamybos, meno laimėjimais ir didaktikos mokslo nustatytais dėsningumais.
Mokslininkas akcentuoja mintį, kad vaiko protinė veikla skiriasi nuo suaugusiojo kiekybiškai ir kokybiškai. Vaikas ne iš karto gali suvokti sudėtingas sąvokas, mokslo tiesas. Mokslinės žinias reikia formuoti palaipsniui plečiant ir gilinant įsisąvinamų žinių visumą. Žinių gilinimas, jų sistemos formavimas aiškinamas kaip ilgalaikis pedagoginis procesas, o ne vienkartinis jų suvokimo ir įsiminimo aktas. J. Vatkevičius tyrė bendrojo lavinimo mokyklose mokymo turinį, šio turinio atitikimą sistemų principui, taip pat ir mokymo proceso sistemingumą. Gauti duomenys parodė, kad mūsų laikotarpis daliai mokinių darė ir neigiamą įtaką: atsirado nenoriai lankančių mokyklą, padidėjo skaičius nenorinčių mokytis. Mokslininkas daro išvadą, kad mokymo procesas, jo rezultatai yra tiesiogiai sąlygojami socialinės kultūrinės aplinkos, kurioje gyvena ir mokosi mokiniai. Todėl mokykla visomis savo veiklos formomis, kartu ir mokymo turiniu, mokymo proceso organizacija negali atsilikti nuo gyvenimo, nuo visuomenės išsivystymo lygio, nuo šiandieninio mokslo laimėjimų.Juozas Vaitkevičius 7 monografijų ir 300 straipsnių autorius, 4 vadovėlių aukštosioms mokykloms bendraautoris. Jo vadovaujami 23 doktorantai apgynė daktaro mokslinius laipsnius. (3, 59).Vladas Rajeckas (1927) – profesorius habilituotas socialinių mokslų daktaras, nagrinėjantis mokymo proceso ir pamokos kaip pagrindinės mokymo organizavimo formos tobulinimo, teigiamo mokinių požiūrio į mokymąsi ugdymo ir kitas didaktines problemas. 1946 m. V. Rajeckas baigė Ukmergės gimnaziją, nuo 1950 m. Vilniaus pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1950-1960 m. mokytojavo ir direktoriavo Panevežyje. 1960 m. įstojo į Leningrado A. Gerceno pedagoginio instituto aspirantūrą. 1963 m. apgynė pedagogikos mokslų kandidato, o 1979 m. – daktaro disertacijas. 1963-1975 m. – Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto direktorius. Nuo 1975m. –Vilniaus pedagoginio universiteto Pedagogikos katedros vedėjas, nuo 1981 m. – profesorius. V. Rajeckas aktualias didaktikos problemas nagrinėja remdamasis mokymo ir auklėjimo vienovės idėja, tarybiniais didaktų darbais, jis gilinasi į pamokos teoriją, mokymo metodus. Ilgesnį laiką tyrinėjo aukštesniųjų klasių mokinių teigiamą požiūrį į mokymąsi, ugdymą. Pasak jo, teigiamas mokinių požiūris į mokymasi – tai mokslinių žinių svarbos supratimas, interesas žinioms, jų poreikis, sąlygojantis aktyvią veiklą, sąmoningą siekimą jas įgyti, tai paskata susikaupti, nugalėti sunkumus, susijusius su žinių įgijimu.Teigiamą požiūrį į mokymąsi sąlyginai skirsto dviem aspektais: teorinis, kurio esmę sudaro tinkamas santykis su mokymo turiniu; mokymasis kaip pareiga, skatinanti įgyti žinių, aktyviai dalyvauti mokymosi procese, valingai veikti.
V. Rajeckas yra nagrinėjęs mokinių skatinimo mokytis problemos sprendimą pedagogikos klasikų darbuose, mokytojo vaidmenį, ugdant teigiamą mokinių požiūrį į mokymąsi, taip pat šeimos įtaką mokinių mokymuisi. Pagrindiniais mokinių teigiamo piožiūrio į mokymąsi ugdymo keliais laiko mokymo dalykų ryšį su gyvenimu, perimamumo ir tarpdalykinių ryšių taikymą, pateikdamas šiais klausimais atitinkamus apibendrinimus, taip pat mokymo organizacijos bei mokymo metodų efektyvų panaudojimą.V. Rajeckas formulavo pagrindinius reikalavimus mokymo programoms ir vadovėliams. Jo nuomone mokymo kryptis – tai toks mokymo metodų, viso mokymo proceso organizavimo, jo valdymo, pedagogo ir mokinių santykių mokymo procese pobūdis, kurį lemia socialinė-ekonominė padėtis ir jos sąlygojami visuomenės reikalavimai mokyklai, mokslo, technikos, gamybos ir kultūros išsivystymo lygis.(2,).Pagrindinės tiriamosios problemos : mokymo proceso ir pamokos kaip pagrindinės mokymo organizavimo formos tobulinimas, teigiamo mokinio požiūrio į mokymąsi ugdymas. V. Rajeckas 4 monografijų, 25 mokymo priemonių ir brošiūrų, 360 straipsnių autorius, 2 pedagogikos vadovėlių bendraautoris; sudarė ir redagavo 44 straipsnių rinkinius. 20 jo vadovautų doktorantų apgynė pedagogikos mokslų daktaro disertacijas. Nuo 1978 m. – mokslo darbų “Pedagogika” atsakingasis redaktorius.(3:115).IŠVADOS
Susipažinus su įvairia literatūra galima daryti išvadą, kad pedagoginė mintis labai pagyvėjo XIX a. pab.- XX a. pr. Jau XIX a. pab., vadovaujantis J.A. Komenskio ir H. Spencerio mintimis, lietuvių pedagogikoje buvo išdėstyti didaktikos principai. XX a. pr. jie konkretinami, sprendžiami įvairūs su mokymo praktika ir mokymo priemonių rengimu susiję klausimai. Rašant vadovėlius gilinamasi į rašymo ir mokymo metodiką, vadovėlių tvarkymo principus, atsižvelgiant į vaikų suvokimo ir atminties ypatumus ir kt. Mokytojams skirtoje spaudoje gvildenami pedagogikos teorijos ir praktikos klausimai; organizuojami daraktorių kvalifikacijos kėlimo, dalykinių ir pedagoginių žinių skleidimo kursai; svarstomas suaugusiųjų mokyklų steigimo klausimas ir kt.Paanalizavus XIXa. pab. – XX a. pr. žymiausių Lietuvos didaktų veiklą, galima daryti išvadą, kad J. Šliūpas buvo vienas iš pirmųjų mokslinės didaktinės minties atstovų Lietuvoje;J.Adomaitis-Šernas pirmas iš lietuvių periodizavo žmogaus psichikos raidą ir nurodė naujesnius mokymo metodus, pagrįstus vaiko psichologija.J. Jablonskio mintys turėjo didelę reikšmę kalbos mokslui ir lietuvių pedagogikai, jo vadovėliai padėjo lietuvių literatūrinės kalbos pagrindus; M.Pečkauskaitė teigė, kad mokant reikia atsižvelgti į individualias mokinių savybes. J.Vabalas-Gudaitis sukūrė socialinės sąveikos, konstruojančios individo dvasines vertybes teoriją; S.Šalkauskis iškelia “pilnutinio ugdymo” teoriją.
Apžvelgus XX a. Lietuvos didaktų veiklą galima teigti, kad J. Laužikas pateikė išvadas apie judesio reikšmę, dirbant su sutrikusio intelekto ir sunkiai auklėjamais vaikais, įkūrė pirmąją pagalbinę mokyklą Lietuvoje; J. Vaitkevičius tyrinėja šiuolaikinio žmogaus ugdymą, jo tyrimai parodė, kad mokymo rezultatai tiesiogiai priklauso nuo socialinės kultūrinės aplinkos, kurioje gyvena mokiniai; V.Rajeckas nagrinėjo mokinių skatinimą mokytis, mokymo metodų tobulinimo tendencijas, humanitarinių dalykų vaidmenį ugdant mokinių moralę, pasaulėžiūrą; L.Jovaiša sudarė mokinių profesinio orientavimo ir profesinio veiklinimo mokykloje sistemą ir kt.NAUDOTA IR CITUOTA LITERATŪRA
1. Jovaiša L. Edukologijos pradmenys. – Šiaulių universiteto leidykla, 2001.2. Jovaiša L. Ugdymo mokslas ir praktika. – Vilnius: Agora, 2001.3. Lietuvos edukologija. – Vilnius: Leidybos centras, 1997.4. Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai.- Vilnius: Mokslas, 1983.5. Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918 – 1940 metais. III tomas. – Vilnius: Mintis, 1996.6. Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija III tomas. – Vilnius: Mokslas, 1978.7. Paulavičienė R. XX amžiaus Lietuvos mokytojai. – Vilnius: Leidybos centras, 1996.