Agresija. Agresyvaus elgesio vaikai.

Agresijos samprata. Agresijos priežastys.

Agresija vadinamas toks elgesys, kuriuo vykdomas žodinis arba fizinis smurtas kito asmens atžvilgiu. Agresija – tai veiksmai sukeliantys psichologinę ar fizinę žalą kitiems asmenims.Agresyvus elgesys gali būti fizinis (mušimas, spardymas, kandžiojimas, daiktų laužymas ir daužymas) ir žodinis (gąsdinimas, įžeidinėjimas, pravardžiavimas, nešvankios kalbos).Agresija suprantama kaip elgesio sutrikimas, kuris atsiranda 5 % – 10 % vaikams ir paaug-liams. Psichologai skiria dvi agresijos rūšis: priešišką agresiją, kuri nukreipta į kitus žmones su tikslu įžeisti ir instrumentinę (dažniau tarp mažesnių vaikų), kylančią kovojant dėl kokio nors ob-jekto, teritorijos ir privilegijos.Agresyvaus elgesio atsiradimui turi reikšmės konstituciniai veiksniai. Nustatyta, kad berniu-kai 4 kartus agresyvesni už mergaites, nepriklausomai nuo kultūros, šalies. Chromosomos lemia tipišką vyrišką ir moterišką elgesį. Hormonai tiesioginės reikšmės agresijos atsiradimui neturi, bet manoma, testosterono kiekio padidėjimas paauglystėje gali būti svarbus papildomas veiksnys psichologinių faktorių, kurie labiausiai lemia antisocialaus elgesio formavimąsi.Agresijos teorijos skiriasi pagal tai, ką labiau akcentuoja – biologinius ar psichologinius fak-torius.Instinktų teorijos aiškina agresiją kaip pagrindinį biologinį instinktą. Froido ankstyvoji psichoanalizės teorija teigia, kad vaikas gimsta su vidiniu agresijos postūmiu, bet išmoksta būdų tai išreikšti. Dabartiniai psichoanalitikai laiko agresiją instinktyviu postūmiu, kuris aktyvuojasi frustracijos metu ir yra reikalingas svarbiausių poreikių patenkinimui. Plačiausiai žinomas agresi-jos teorinis aiškinimas – frustracijos – agresijos hipotezė. Frustracija sužadina vidinį agresyvųjį postūmį, kuris motyvuoja agresyvų elgesį. Manoma, kad agresyvus elgesys silpnina agresyvųjį postūmį.Bihevioristai teigia, kad agresyvus elgesys vystosi dėl ankstyvoje vaikystėje patirtų labai frustravusių aplinkybių ir įvairių pastiprinimų gautų kaip atsako į vaiko agresyvų elgesį.Bihevioristai laiko pyktį pirmine reakcija į frustraciją, o agresiją – tikslingu pykčiu. Vaiko agresyvi reakcija į jį atstumiančią aplinką iš esmės yra kontragresija, kai vaikas aplinką, nepaten-kinančią jo norų, sutapatina su priešiškais ir agresyviais veiksniais prieš jį.

Socialinio mokymosi teorija paneigia vidinę agresijos kilmę. Teigiama, kad elgesį lemia ap-linka ir tas elgesys kuria aplinką. Agresyvaus elgesio formavimuisi svarbi imitacija, pastiprini-mas. Pastiprinimas gali būti pozityvus (malonios agresyvaus elgesio pasekmės, tėvų ir bendraam-žių pritarimas) ir negatyvus (kai agresija tampa konflikto sprendimo būdu). Dėl to kyla problema, kad kiti šeimos nariai linkę perimti tokį elgesį ir konfliktus laikinai nutraukti kontrataka – bausme. Bausmė tampa svarbiausias kontrolės būdas ir nuolatinė tolesnės agresijos priemonė. Agresyvų elgesį nulemia situaciniai faktoriai: agresyvus elgesys priklauso nuo to tam tikros vietos, nuo tam tikro laiko, tam tikrų žmonių, tam tikro provokavimo. Reikšmingi ir kognityviniai faktoriai, vaikai mokosi stebėdami, atsimindami, kartodami tai, kaip elgiasi kiti sunkiose situacijose. Socialinio mokymosi teorija teigia, kad lytiniai agresyvaus elgesio skirtumai yra skirtingo socialinio moky-mosi pasekmė. Tėvai skirtingai vertina dukterų ir sūnų agresiją. Dėl tokio elgesio taip sistemingai nebaudžia berniukų kaip mergaičių. Antra, vaikas identifikuojasi ir imituoja tos pačios lyties tėvą.Vaikui augant agresyvus elgesys kinta. Instrumentinę agresiją keičia priešiška agresija, fizi-nę – žodinė. Keičiasi ir agresijos priežastys. Kūdikystėje būdingi pykčio protrūkiai dėl fizinio dis-komforto ir dėmesio stokos, 2 – 3 m. – konfliktai su tėvais dėl įpročių lavinimo. 6 – 7 m. vaikas pradeda ginti grupės interesus kaip savo, nes padidėja sugebėjimas nuspręsti ar kitų veiksmai yra sąmoningi, atsiranda grupėje draugystė. Dauguma agresijos ir prievartos prasiveržimų sumažėja nuo ankstyvos vaikystės iki paauglystės pradžios nes susiformuoja kiti priešiškumo išraiškos me-chanizmai, geresnė emocinio elgesio kontrolė, sumažėja konfliktinių situacijų, kuriose galėtų kilti agresyvus atsakas, sustiprėja fantazijos agresija (žaidimai, televizijos laidos), nes labiau naudoja-mi įvairūs gynybiniai mechanizmai.Agresyvus elgesys dažnesnis tarp pradinių klasių mokinių. Tokie vaikai neklauso, negaty-viai elgiasi, laužo daiktus, mušasi, žiauriai elgiasi su gyvūnais, netgi šeimos numylėtiniai, bėga iš namų, mokyklos. Tokio amžiaus vaikų elgesys paprastai atspindi vaiko tėvų problemas, ypač ta-da, kai agresija nukreipta į tėvus. Dažniausiai jų santykiai yra priešiški ir atstumiantys. Tėvai at-stumia vaikus dėl nepasitenkinimo santuoka, tėvystės atsakomybe, nusivylimo vaiko atsiradimu, lytimi ar kitų asmeninių priežasčių. Iškreipti santykiai su vaiku gali atsirasti dėl tarpasmeninių tėvų nesutarimų be jokio pasipiktinimo vaiku. Vaikai gali išreikšti nesąmoningą savo tėvų priešiš-kumą. Nepatyrę tėvai gali paskatinti agresyvų elgesį klaidingai interpretuodami normalų vaiko vystymąsi, suteikdami per daug dėmesio ir rodydami per daug meilės, kai vaiko elgesys neatitinka amžiaus. Dar viena agresyvumo priežastis – kai vaikas jaučiasi apleistas pernelyg užsiėmusių tė-vų. Todėl vaikas naudoja agresiją kaip vieną greičiausių ir tikriausių būdų tėvų dėmesiui atgauti. Kiti agresyvūs vaikai gali būti iš šeimų, kuriose disciplina palaikoma agresija ir fizinėmis baus-mėmis. Šiuo atveju vaiko elgesys gali atspindėti ir jo vidinio agresyviojo postūmio sustiprėjimą ir identifikaciją su agresyviu tėvu.
Vyresnių vaikų agresija dažnai rodo jų nelaimingumą ir nesaugumą. Agresyvus elgesys daž-nai būna atsakas į frustraciją dėl problemų su bendraamžiais arba šeimos nariais, iš kurių vaikams trūksta rūpesčio, dėmesio, meilės. Tokie vaikai būna iš didelių, nedarnių šeimų, kurios nesirūpina jais arba per daug toleruoja destruktyvų elgesį. Kita agresyvių vaikų grupė kilusi iš šeimų, kur la-bai griežtai baudžiamas bet koks agresijos pasireiškimas namie, bet šie vaikai atsigriebia mokyk-loje. Agresyviai gali pradėti elgtis vaikai, kurie patyrė fizinį ar seksualinį smurtą. Narkotikų ir al-koholio vartojimas gali sukelti prievartos prasiveržimus. Agresyvūs vaikai greitai nutolsta nuo savo bendraamžių ir mokytojų, nekenčia mokyklos, praranda norą mokytis. Kiekvieną suaugusio-jo pastabą ar kritiką priima kaip asmeninį priešiškumą ir atsako su dideliu iššūkiu. Nesulaukdami pritarimo nei namuose, nei mokykloje, ieško, kas juos suprastų, o tai dažniausiai būna panašiai besielgiantys vaikai. Taip vaikas įsitraukia į nepriimtiną veiklą (vagystes, nusikaltimus, valkata-vimą).Paauglių agresyvus elgesys paprastai yra stipriai susijęs su patirtos prievartos bei smurto laipsniu. Gyvenime fizinis smurtas pasireiškia kartu su psichologine prievarta (verbaline agresija, vaiko ignoravimu, izoliacija, pažeminimu ir niekinimu). Fizinį ir psichologinį smurtą patyrusių vaikų agresyvus elgesys rodo, jog sąveikaudamas su aplinkiniais vaikais tartum atgamina anks-tesniųjų santykių šeimoje turinį. Augdami nepalankiomis sąlygomis šeimoje, paaugliai susikuria agresyvios bei priešiškos aplinkos sampratą, kuri išlieka ir vėlesniais gyvenimo etapais. Anksty-vaisiais gyvenimo periodais susiformavusi agresyvios aplinkos samprata, nepaisant jos pagrįstu-mo laipsnio, pradeda nulemti iškreiptą aplinkos suvokimą, nuolatinius grėsmės lūkesčius bei ati-tinkamus agresyvius gynybiškus žmogaus veiksmus. Toks žmogus, patekęs į objektyviai neutralią situaciją, gali suvokti ir interpretuoti ją kaip grėsmingą, dėl to jis pats ima elgtis agresyviai. Tai ne vienintelis aiškinimo, kaip gali susiformuoti ryšys tarp vaikystėje patirtos prievartos ir vėlesnio agresyvaus elgesio, būdas. Šis ryšys dar gali būti grindžiamas atitinkamų socialinių įgūdžių stoka (kadangi šeimoje vaikas dažniausiai mato tik prievartinius tarpasmeninius sąveikos būdus, todėl jis neišmoksta prosocialių elgesio formų). Agresija gali būti interpretuojama kaip atsakas į frust-ruojančias aplinkybes, dėl kurių vaikas ar paauglys negali rasti geresnių bei efektyvesnių reaga-vimo būdų. Be to fizinė prievarta dažnai sukelia vaiko centrinės nervų sistemos pažeidimus, kurie pasireiškia emociniu labilumu, nepaprastai stipriais pykčio protrūkiais bei elgesio kontrolės sun-kumais. Šie pažeidimai taip pat skatina vaiko agresyvų elgesį.
Kitas svarbus veiksnys, kuris lemia įvairius elgesio sutrikimus – emocinis atstūmimas, t.y. abejingumas vaikui, jo dvasinių poreikių ignoravimas, vaiko sutapatinimas su nemaloniais įvy-kiais, bet kokių vaiko veiksmų kritiškas vertinimas ir pan. Šiuo atveju vaikas gali turėti ir tėvą, ir motiną. Tačiau jų buvimas nesuteikia jam psichologinio artumo, meilės bei šilumos. Vaiko emo-cinis atstūmimas gali pasireikšti atvirai arba slaptai (slapta atstūmimo forma – kai tėvai tikrąjį savo požiūrį į vaiką stengiasi užmaskuoti pabrėžtinu dėmesiu ir griežta jo elgesio kontrole), taip pat kartu su kitomis nepageidautinomis auklėjimo formomis (pvz., fizine prievarta).R. P. Rohnerio manymu (pagal G. Valicką), patirtas emocinis atstūmimas gali sukelti to-kias neigiamas pasekmes: 1) padidintą nepriklausomybę arba gynybišką nepriklausomybę; 2) agresyvumą; 3) emocinį nejautrumą; 4) sumenkintą savęs vertinimą; 5) neigiamą pasaulio sa-mpratą; 6) emocinį nestabilumą.Paprastai norėdami sugrąžinti tėvų meilę bei šilumą, dauguma vaikų į tėvų atstūmimą iš pradžių reaguoja švelniai ir dar labiau stengiasi suartėti. Ir tik po tam tikro laiko, jeigu jų pastan-gos neduoda norimų rezultatų, vaikai galutinai nusivilia ir tada atsiranda gynybiška nepriklauso-mybė. Kartu su gynybiška nepriklausomybe dažniausiai pasireiškia pyktis ir agresija. Agresyvios reakcijos vaikui tampa natūralia išeitimi iš nuolatinių frustruojančių situacijų, todėl ilgainiui ag-resyvumas gali tapti asmenybės bruožu. Iš pradžių pyktis ir agresija gali būti tramdoma ir pasi-reikšti paslėpta forma (pvz., vaizduotės vaizdiniuose), tačiau anksčiau ar vėliau agresija bus ne-išvengiama ir tarpasmeninėje sąveikoje.Formavimosi periodas nuo 2-jų iki 12-kos metų yra pats pavojingiausias, nes šiuo metu emocinis atstūmimas daro didžiausią poveikį vaiko asmenybės raidai. Vaikai šiuo periodu yra jautriausi emociniam atstūmimui todėl, kad jie jau sugeba mąstyti simboliais, pradeda suprasti “aš” ir “kitas” reikšmes, bet kol kas dar yra egocentriški, turi labai nedaug šaltinių, leidžiančių psichologiškai ar net fiziškai apsiginti nuo aplinkinių abejingumo, emocinio šaltumo ir pan. Šiuo metu patirto emocinio atstūmimo pasekmės gali būti jaučiamos visą gyvenimą. Auklėjimo klai-dos ir nepalankios raidos sąlygos šeimoje negali tiesiogiai nulemti elgesio sutrikimų. Tomis pa-čiomis sąlygomis gali formuotis įvairios asmenybės savybės bei skirtingo kryptingumo elgesys. Jeigu įvyksta vienokia ar kitokia nepalankių poveikių kompensacija, tai dėl psichikos plastišku-mo bei dinamiškumo asmenybės elgesys gali būti koreguojamas ir keičiamas.
Žmogaus elgesį dažnai kontroliuoja specialios “programos”, kurios buvo išmoktos anksty-vųjų asmenybės raidos stadijų metu. Tai gali būti apibūdinamos kaip kognityviniai scenarijai. Remiantis elgesio scenarijų modeliu, galima teigti, kad agresyvūs vaikai dažniausiai panaudoja tokius scenarijus, kurie skatina agresyvias reakcijas. Vienas iš galimų agresyvaus elgesio scena-rijų išmokimo būdų yra susijęs su vaiko patiriamais pozityviais pastiprinimais. Vaikas gali iš-bandyti įvairias elgesio strategijas, tačiau jeigu dažniausiai yra pastiprinamos agresyvios reakci-jos, tai labai tikėtina, kad scenarijai , sukėlę tokias reakcijas, bus įsimenami ir panaudojami atei-tyje. Be to, pastiprinimo efektas gali generalizuotis į keletą scenarijų, kurių pagrindu gali būti suformuluotas abstraktesnis, labiau apibendrintas agresyvaus elgesio scenarijus. Ne kiekviena agresyvi reakcija, kurią stebi vaikas, yra koduojama ir įsimenama. Vaikas greičiausiai užkuoduo-ja tokius elgesio scenarijus, kurie yra išsiskiriantys, susiję su ryškiais orientuojančiais stimulais bei iš karto atkreipia jo dėmesį. Kuo labiau išsiskiria agresyvi stebėta scena, kuo dažniau vaikas apie ją galvoja ir fantazuoja, tuo didesnė tikimybė, jog agresyvus elgesio scenarijus bus tvirtai įsimenamas bei panaudojamas sprendžiant iškilusias problemas.Žmonėms su psichikos sutrikimais neretai paprastai elgiasi neįprastai. Labiausiai pastebi-ma sutrikusios psichikos forma – agresyvumas. Tai rėkimas, daiktų daužymas ir plėšymas, ap-linkinių stumdymas, mušimasis.Dirbant su elgesio sutrikimų turinčiais vaikais dažnai didžiausias dėmesys yra kreipiamas į tos problemos šaknis – šeimos funkcionavimą, gilias vaiko emocines problemas, socialinę aplin-ką. Tačiau mažiau kalbama, kaip tvarkytis konkrečiam žmogui, kuris yra šalia vaiko, su jo agre-syviu ir griaunančiu elgesiu. Kiekvieno dirbančio psichologinė patirtis įtakoja darbą su agresy-viais vaikais. Reali pagalba agresyviam vaikui prasideda tuomet, kai pedagogas supranta agresy-vaus elgesio atsiradimo tam tikroje situacijoje priežastis. Vaikas agresyviai elgiasi ne todėl, kad jis iš prigimties blogas. Agresyviai besielgiantis vaikas nėra išmokęs toleruoti normalaus lygio frustracijos, nusivylimo ar nerimo ir leidžia tiems jausmams išsiveržti. Šių stiprių jausmų vaikas nesugeba išlaikyti savyje, jie išsilieja agresyviu elgesiu. Todėl nuo suaugusiojo reakcijos priklau-so ar nepageidaujamas elgesys bus dar labiau skatinamas ir sėkmingiau bus įveikta krizinė situa-cija.

Cituota ir naudota literatūra

1. Blažys V. Darbo principai su agresyviais vaikais.- Vilnius, 2001.2. Valickas G. Psichologinės asocialaus elgesio ištakos.- Vilnius, 1997.3. Žukauskienė R. Raidos psichologija.- Vilnius, 2001.