Arktis – tai Šiaurinė poliarinė Žemės rutulio dalis. Didžia dalimi tai Arkties vandenynas. Ribojasi su Šiaurės Amerika, Grenlandija, Islandija, Sibiro šiaurine dalimi (Rusija) ir Beringo jūra. Didesnėje dalyje plyti arktinės dykumos, kur gyvena baltieji lokiai, jūrų vėpliai, orkos, mėlynieji banginiai. Arkties pakraščių dalį užima tundra. Žemiausia temperatūra sausio mėn. -50 laipsnių C. Poliarinės nakties metu matoma Šiaurės pašvaistė. Arktyje pusę metų trunka diena ir naktis. Gyvena klajoklių eskimų, samių, šiaurės Kanados indėnų gentys. Gyventojai augina šiaurės elnius, verčiasi žvejyba ir medžiokle.
Žemės rutulio Šiaurėje yra mažiausias, sekliausias ir ledų sukaustytas ARKTIES vandenynas. Jį nuo kitų vandenynų gerai riboja žemynai ir salos. Krantai labai raižyti, pakraščiuose gausu apledėjusių salų. Plati sritis ne tik vandenyne, bet ir jo pakrantėse vadinama ARKTIMI.
Šiaurės pašvaistė – įvairiaspalvis švytėjimas dangaus skliaute. Dangaus švytėjimo priežastis yra iš kosmoso į žemės magnetinį lauką patekusios elektringos dalelės. Jos švyti 80-120 km aukštyje, todėl matomos beveik visoje Arktyje. Šiaurės pašvaisė trukdo radijo ir televizijos ryšiui. Šis gamtos reiškinys vyksta ir Antarktidoje.
Šiaurės ir Pietų poliarinės zonos yra šalčiausios Žemės vietos, tačiau nepaisant stingdančio šalčio, ledinio vandens ir vėjo, ten gausu įvairiausios gyvūnijos ir augmenijos. Augalai paprastai žemaūgiai, vegetacija vyksta neilgai (tik keletą vasaros savaičių). Poliariniai gyvūnai prisitaikę prie šalčio: turi tankų kailį, plunksnas, riebalų sluoksnį, saugantį kūno šilumą. Didžiausi gyvūnai – banginiai ir baltieji lokiai. Ten taip pat gyvena ruoniai, pingvinai, baltosios žąsys ir kt. Poliariniai gyvūnai dažniausiai yra baltos spalvos, kad būtų nepastebimi ant ledo.
Antarktidos klimatas atšiaurus, skurdi augalija ir gyvūnija. Didesnėje žemyno dalyje apskritai nėra jokių gyvybės ženklų. Tiktai pakrantėse, kur įšyla žemės paviršius, ištirpsta sniegas, auga samanos, kerpės, dumbliai. Žemyne beveik nėra nuolat sausumoje gyvenančių gyvūnų. Tik vienas kitas vabzdys ar paukštis. Trumpai vasarai į žemyno pakrantes suguža ruoniai, pingvinai, jūros paukščiai. Albatrosai, kormoranai, žuvėdros, audrapaukščiai – tai tik kelios gausesnių paukščių rūšys. Gyvūnams čia daug maisto, saugu veisti jauniklius, paukščiams perėti.
Poliarinė diena – laikotarpis poliarinėse srityse (Arktyje ir Antarktyje) tarp poliaračių ir ašigalių, kai Saulė nenusileidžia virš horizonto. Kuo arčiau ašigalių, tuo ilgiau trunka poliarinė diena.
Mokslininkams pavyko atkurti beveik visą to meto vikingų gyvenimo Grenlandijoje vaizdą. Čia gyvenant žmonėms kildavo didžiulių išbandymų. Tokiose šiaurės platumose, kur yra Grenlandija, medžiai, tinkami medienai, būstui statyti ar kurui, nebeužauga. Esama mediena – tai žemaūgiai krūmai ir tai, ką jūra priplukdo prie kranto. Vikingai savo gyvenvietes statė salos viduryje, toliau nuo jūros, ant fiordų, panašių kaip jų gimtojoje Norvegijoje. Statydami būstus jie panaudojo į krantą atplukdytą medieną, akmenis ir velėną. Kad viduje būtų šilčiau, kai kurių namų sienos buvo nuo šešių iki dešimties pėdų storio! Pastogė, maistas ir drabužiai – tai būtiniausi dalykai gyvenant atšiauriomis arkties sąlygomis. Šiaurės vasara yra per trumpa javams užauginti, todėl naujakuriai turėjo verstis be duonos ir alaus.
Sparčiai tirpstantys Arkties ledynai grasina sunaikinti NiujorkąTemzės užtvanka buvo sukurta siekiant apsaugoti Londoną nuo potvynių. Šia užtvanka buvo pasinaudota tik kartą metuose 1980-aisiais. Tačiau dabar vanduo per metus pakilo 6 kartus. To priežastis – pasaulinis jūros lygio kilimas.Pasaulinis atšilimas paspartino ledynų tirpimą iki tokio masto, kad Arktis kiekvienais metais praranda 26 000 kvadratinių mylių ledo. Dėl ištirpusio ledo per metus į jūras patenka per 50 milijardų tonų papildomo vandens. Bet koks žymus jūros lygio pakilimas atneša milijardų svarų žalą ir dėl to neišvengiamai nyksta svarbiausi pasaulio miestai.Niujorkas yra praktiškai neapsaugotas, nes miestas yra įsikūręs rytiniame krante, kuris pamažu grimzta. Nuo 1900 m. jūros lygis aplink Niujorką padidėjo apie pėdą. Šis skaičius yra didesnis už pasaulinį jūros lygio kilimo vidurkį. Iki 2025-ųjų visos Niujorko valstijos krantai praras gražius smėlėtus paplūdimius, o vietoje jų matys neaprėpiamą jūrą…
Kai kurie klimato pasikeitimus tyrinėjantys ekspertai pranašauja, kad kitame amžiuje tirpstantis ledas gali pakelti jūros lygį iki keturių pėdų. Tai bus net šešiais kartais daugiau už praeitame amžiuje buvusį jūros lygio kilimą. Šio padidėjimo užteks, kad Amerikoje vandeniu būtų užlieta per 7000 kvadratinių mylių. Tai atsitiks ne tik Niujorko, bet ir visai Masačiūseso valstijai. Tai užtvindytų šimtus pakrantės miestų ir užlietų ištisas salų grandines, pvz., Seišelius.
Jūros lygis kyla ne tik dėl ledynų tirpimo. Dėl pasaulinio temperatūros kilimo vandenynai tampa šiltesni, tad ir didesni. Pranašaujamas keturių pėdų dydžio jūros lygio pakilimas galėtų įrodyti besivystančioms šalims gręsiantį kataklizmą. Pvz., vien Bangladeše žemiau nei 3 pėdos virš jūros lygio gyvena 17 milijonų žmonių.
Pragaištingo “šiltnamio efekto” sukeltus klimato pokyčius tyrinėjantis profesorius Edrienas Holas siekia atsakyti į visiems mums rūpimus klausimus: ar įmanoma nuraminti įsisiautėjusią gamtą ir sustabdyti pasaulinį klimato atšilimą? Nejau mūsų planeta bus sunaikinta pačios gamtos? Ar dar įmanoma išsigelbėti? Kokį atsakymą jis suras, sužinosite pažiūrėję pripažinto įspūdingų reginių meistro, režisieriaus Roland Emmerich (“Nepriklausomybės diena”, “Godzila”) sukrečiantį, dramatiškų įvykių ir iki šiol neregėtų nuotykių kupiną specialiųjų efektų šedevrą – filmą “Diena po rytojaus”.
Rytinė Azijos dalis ir dalis Šiaurės Amerikos nebuvo nuklotos ledynų – tai ir buvo Beringija. Atsitraukusi jūra paliko sausus didelius jūros dugno plotus. Tos lygumos niekada nebuvo apledėjusios .Taigi lygumų plotas buvo labai padidėjęs ir Beringijos sausumos tiltas išsiplėtęs iki 1500 kilometrų. Ledynai klimatą padarė sausesnį, Beringiją džiovino ir nuolat užšalęs ledynuotasis Arkties vandenynas. Augalija priminė stepinę, joje vyravo varpiniai. Žiemos buvo šaltos ir vėjuotos, o vasaros – santykinai šiltos ir tai sudarė galimybę augti gana turtingai žolinei augalijai.
Užterštas Šiaurės ašigalis
Tik žvelgiant iš toli Arkties regionas atrodo švarus ir nepaliestas. Iš tiesų, jis sugeria visą pasaulyje pagamintų nuodų kokteilį. Cheminės medžiagos keliauja mitybos grandinėmis ir kaupiasi gyvūnų – baltųjų lokių, ruonių – organizmuose. Vietiniai gyventojai, maistui naudoję ruonių mėsą, dabar netenka šio vertingo produkto.Aliaskoje atradus naftos išteklius, prasidėjo jų eksploatacija, o tuo pačiu ir jautrios ekosistemos naikinimas. Vietiniai gyventojai susirūpinę dėl šiaurės elnių, su kuriais susijęs jų gyvenimas, tačiau aplinkosauga visiškai nerūpi naftos verslininkams.Arkties regionas patiria visuotinio atšilimo pasekmes – vidutinė temperatūra nepaliaujamai kyla, tirpsta ledynai. Nyksta ir ozono sluoksnis – net 5 kartus greičiau nei buvo tikėtasi. Šio regiono valstybės turėtų suvienyti savo pastangas, kad būtų išsaugota unikali šiaurės gamta.Marso misijos imitacija Arktikoje: pagaliau užbaigus žmonių ekspedicijos namų Marse modelį Arktikoje, prasidėjo gyvenimo Raudonojoje planetoje simuliacijos eksperimentas. Elgdamasi taip, lyg būtų nusileidusi Marse, komanda apsigyveno 27 pėdų (8,2 m) organinio stiklo cilindro formos pastate Devono saloje Kanados Arkties šiaurėje, kuris buvo pastatytas Marso draugijos iniciatyva. Projekto pradžia vėlavo savaitę, sudužus vienai iš dėžių, kuriose buvo gabenta įranga į izoliuotą salą. Projektas vykdomas kartu su NASA Haughton-Mars projektu Haughtono krateryje Devono saloje. Mokslininkai mano, kad šalta, sausa ir skurdi kraterio aplinka yra viena labiausiai į Marsą panašių Žemės vietelių. Mokslininkai tiria kraterio geologiją, tyrinėja akmenis, mikrobiologines gyvybės formas, simuliuoja pauzinį komunikacijos su Misijos kontrolės centru būdą, kuris turėtų parodyti, kas nutinka, kai kiekvieno pranešimo perdavimui prireikia keleto minučių. Testuojamos ir nuotolinės medicinos įranga. Net valgyti stengiamasi tai, ką paprastai valgo astronautai savo misijų metu. Čia galite rasti naujausius vaizdus iš misijos.
Dabar jau dvi. Kaip pranešama argentiniečių ledlaužis “Almirante Irisar”, birželio 25 d. pasiųstas gelbėti vokiečių laivo “Magdalena Oldendorf”, sukaustyto Arkties gniaužtuose ir sėkmingai prasibrovęs prie jo, dabar užstrigo tuose pačiuose ledkalnių brūzgynuose, kaip ir pirmoji stichijos auka. Dviejų laivų konvojus sugebėjo judėti tik 2 valandas, vėliau “dėl išskirtinai atšiaurių oro sąlygų ir pavojingo galingų ledo laukų spaudimo į laivų korpusus” – kaip pažymima Argentinos karo laivyno komunikate – buvo priverstas sustoti. Įdomu kur dingo didžiausios pasaulyje jūrinės valstybės atominiai ledlaužiai, gal paskendo kartu su “Kursku” ar tiesiog bijomasi juos užvesti, kad netyčia nesprogtų.
Grenlandijos eskimų folkloras išsiskiria savo mitologinių žanrų gausa ir įvairumu: padavimai, stebukliniai pasakojimai… Grenlandijos eskimų folklore išliko archajiškiausios visiems eskimams būdingų mitinių vaizdinių formos, pasakojimų ir padavimų siužetai, kurie kitų eskimų (ypač Azijos ir Aliaskos) tautosakoje dėl kaimyninių kitakalbių įtakos pakito. Čia pateikiami tekstai surinkti danų etnologo E. Choltvedo, ekspedicijų metu (1935-1937 ir 1947-1948 m.) į tada mažai žinomų Grenlandijos poliarinių eskimų (inuitų) gyventas teritorijas.
Vaikas virtęs kiškiuPasakoja, kad mažas vaikas nuo karklų krūmų nuolat rinko pūkus ir pririnkęs jų begalę. Tai vyko tuo metu, kai dar namai galėjo skraidyti oru, kol jų šeimininkai miegojo.Berniukas buvo pririnkęs daugybę pūkų, kai vieną kartą staiga atlėkė didelis namas ir trenkėsi žemėn šalia jo. Berniukas taip išsigando, jog pavirto kiškiu ir nubėgo, o surinkti pūkai virto jo kailiu.
Du vyrai bando užlipti į dangųSeniai seniai du tolimi protėviai bandė užlipti dangun, – taip paprastai žmonės pasakoja. Vienas jų stumtelėjo kitą viršun, bet tas, užsiropštęs dingo, nors likęs jam ir šaukė:– Pirma užtempk mane!Bet tas, kuris jau buvo viršuj, tik atsakė:– Pažiūrėk, ten elniai! Pažiūrėk, ten elniai!O paskui paliko draugą ir tiek. Tada anas grįžo namo į žmones ir apie tai papasakojo.
irdseye kasdien mato, kaip vietos gyventojų eskimų sugauta žuvis, ledinio šalčio ir žvarbaus vėjo veikiama akimirksniu sušąla. Dar svarbesnis buvo jo pastebėjimas, kad, ją atšildžius, žuvis ne ką skiriasi nuo šviežiai pagautos. Jaunasis (jam tuomet buvo apie 25 metus) gamtininkas iškart sumetė, jog šitoks maistas patiktų ne tik eskimams, bet ir jo gimtojo Niujorko miesto gyventojams.
Dirbant Antarktikoje, būtina mokėti pastatyti ir sniego pastogę. Jose yra verdama, ilsimasi, gydomi nušalimai. Paprasčiausia palapinė yra 1,8 m iki 2,1 m ilgio, truputį platesnė, nei žmogaus. Palapinių būna įvairiausių. Palapinė – kauburys statoma, sumetus krepšius ant sniego į krūvą, ant viršaus barstant sniegą ir jį tapšnojant, kol paviršius tampa kietas. Vėliau prakasamas tunelis iki krepšių, jie ištraukiami, o pastogė iš vidaus aptapšnojama, kol sukietėja. Palapinės statomos ir iš ledo luitų. Bene daugiausia meistriškumo reikalauja iglu. Iglu tai eskimų kupolo pavidalo ledinė trobelė. Sniegas turi būti lipnus. Iglu pradedama statyti 6 pėdų (1 m 83 cm) skersmens: dedamas pirmasis plačiausias ledo luitų sluoksnis, vėliau jie kraunami viens ant kito spirale apie iš anksto įbestą centre žymeklį, vis padrožinėjant ir pritaikant sniego luitus, ir vis artėjant į centrą. Žinoma kažkas turi stovėti viduje, kad užtaisytų paskutinį luitą virš galvos irturėti kastuvėlį, kad prasikastų įėjimą. Jei maža vietos viduje, kasama dar gilyn ar į šonus.
Eskimai net ir žvakidę iš sniego pasidaryti moka, jie puikiai pažįsta kiekvieno žvėries pėdsaką sniege. Šių dalykų vaikai mokomi mokykloje. Kai eskimai labai sušąla, išsiverda šiaurės beržo šakelių arbatos. Beržas turi natūralaus aspirino. Sakoma, kad, ilgiau pavirinus beržo šakeles uždengtame puode, jo koncentracija padidėja tiek, kad jautriems žmonėms gali net pakenkti.
Pseudomokymo apie rasių nelygybę nepagrįstumas. Žmogus, apsigyvendamas įvairiose pasaulio vietose, prisitaikė prie gamtinių vietovės ypatumų, ne keisdamas savo fizinę išvaizdą, bet vystydamas tam tikra linkme savo materialinę kultūrą. Pavyzdžiui, eskimai prie tolimosios šiaurės sąlygų prisitaikė ne dėl kaukolės formos ir plaukų spalvos, bet dėl atitinkamos materialinės gamybos ir visuomeninių sąlygų. Svarbiausia, kas nulėmė eskimų pergalę prieš šiaurės gamtą, buvo stiprūs būstai iš sniego luotų, riebalinės lempos, šilti iš ruonių kailių rūbai, jūros žvėrių medžiojimas su žeberklais.
Eskimų kalbosDabar eskimų kalbomis šnekama daugiausia Aliaskoje, Kanados šiaurėje, Grenlandijoje, Aleutų salose ir šiek tiek Čiukčių pusiasalyje. Į šias vietas eskimų, kaip ir Amerikos indėnų, protėviai yra senovėje persikėlę iš šiaurės rytų Azijos. Dabar eskimų kalbos skirstomos į dvi šakas: eskimų ir aleutų.
Misionieriai, tyrinėję eskimų kalbą, buvo nustebinti suradę, kad eskimai vartoja apie du tuzinus skirtingų pasakymų sniegui apibūdinti. Tai suprantama – eskimai su sniegu susigyvenę: nuo sniego būsenos dažnai ir jų gyvybė priklauso. Kartu tai yra ir savitos kalbos kūrybiškumo įrodymas. O kaip lietuvių kalba, ar ji šiuo atžvilgiu nuo eskimų atsilieka?
Lofoteno archipelagas yra Arkties vandenyno vakaruose, į šiaurę nuo Poliarinio Rato tarp 67 ir 68 lygiagrečių. Pagrindinės salos yra Austvagoy, Gimsoy, Vestvagoy, Flakstadoy, Moskenesoy, Varoy ir Rost. Visos salos apima 1,227 km². Čia gyvena apie 24,5 tūkst. gyventojų.
Lofoteno salos yra labai įdomios geologinės struktūros. Teigiama, jog kai kurios uolos yra seniausios žemėje. Salose sutinkami beveik visi jūriniai paukščiai. Žvejyba visais laikais buvo Lofoteno gyventojų pagrindinis verslas. Nuo kranto dažnai galima stebėti ruonius ir banginius. Saloje gausu augalų, kuriems kalnuose yra geros sąlygos dėl vėsios temperatūros ir pakankamai daug šviesos.Gamtinės pusiausvyros ant Pasaulio Stogo sutrikimas šiandien atsiliepia visos žemės klimatui ir kitiems, gal ne taip plika akimi pastebimiems, reiškiniams. Visuomenės informacijos priemonės gana dažnai mini ozono skyles virš Arkties ir Antarktidos. Prie šių prisidėjo dar viena – virš Tibeto kalnyno. Ozono čia 11 kartų mažiau nei kitose pasaulio vietose, esančiose tame pačiame aukštyje. Skylė 1995 m. buvo maždaug 1000 kilometrų skersmens.
Šiandien mes jau gyvename tokioje deguonies/anglies dioksido atmosferoje, kokia gaubė Žemę prieš 2-5 mln. metų, t.y. maždaug tuo laiku, kai Arkties vandenynas palaipsniui tapo Ledynuotuoju, o Antarktidą pradėjo kaustyti netirpstantys ledynai.Kai nuo 19 amžiaus pradžioje buvusios atmosferos sudėties nutolsime į praeitį 10-20 mln. metų (o tai atsitiks maždaug per 100-200 metų) – ištirps paskutiniai ledynai mūsų planetoje, o vandenyno lygis pakils mažiausiai 40 metrų.Gyvensime pasaulyje, kurio oras mažai kuo skirsis nuo to, kuriuo kvėpavo dinozaurai; jų eroje – mezozojuje – Antarktidoje sniegas būdavęs tik sezoninis svečias žiemos metu, vasarą jis ištirpdavo.