TURINYS
Įvadas 31. SOCIALINĖS APSAUGOS SAMPRATA 42. SOCIALINĖS POLITIKOS RAIDA UŽSIENYJE 53. SOCIALINĖ POLITIKA LIETUVOJE 63.1. Užimtumo politika 93.2. Valstybės parama šeimai 103.3. Senatvės politika 113.4. Migracijos problemos 11IŠVADOS 12LITERATŪRA 13ĮvadasSkurdas, staigūs asmens visuomeninio statuso pasikeitimai negatyvia linkme, nepalankūs ekonominiai veiksniai nuo senų laikų laikomi pavojais, kuriuos įveikti galima tik specialiai tam pasiruošus.Pradžioje buvo pasikliaujama neformaliomis tradicinėmis priemonėmis, kurios užtikrindavo žmogaus apsaugą agrarinėje visuomenėje: labdara, šeimos narių tarpusavio įsipareigojimai, parapinis solidarumas. Industrializacija kartu su radikaliais ekonominiais ir socialiniais pasikeitimais, augantys miestai, stiprėjančios individualistinės pažiūros sugriovė šias neformalias apsaugos priemones ir savo ruožtu sukūrė naujus pavojus žmonių saugumui.Industrializacija atnešė ne tik naujų pavojų, bet ir suteikė naujų galimybių tiems pavojams pasirengti: pasirūpinant santaupomis, apsidraudžiant privalomuoju gyvybės draudimu individualiai ar įkuriant savišalpos draugijas, privačias įmones. Tai buvo nauji prekinio ūkio finansiniai ir teisiniai instrumentai, kurie labiau tiko industrializacijos sukurtam naujam gyvenimo būdui nei tradicinis neformalus solidarumas. Tačiau tai nebuvo problemų sprendimas, o veikiau tik ankstyvosios jo paieškos. Tie instrumentai rėmėsi beveik vien rinka. Rinkoje sunku užtikrinti pastovų saugumą, nes rinkai būdingas nepastovumas ir rizikinga veikla. Kita vertus, rinkose nusipirkti saugumą galima tik turint už ką. Mažiau uždirbantiems, dažnai prarandantiems darbą reikalingas solidarus stipresniųjų elgesys jų atžvilgiu.Atsvara industrializacijos keliamiems pavojams tapo solidarumo persikėlimas iš šeimos, kaimo, parapijos bendruomenės lygmens į visos šalies lygmenį. Žinoma, tam reikėjo prielaidų, kurios atsirado kartu su struktūriniais visuomenės pokyčiais.Pakitus socialiniams, ekonominiams faktoriams, transformavosi šeimos herarhija, pakito per amžius nusistovėję šeimos narių vaidmenys ir tarpusavio santykiai. Tai sudarė prielaidas atsirasti socialinei našlaitystei. Nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d Lietuvoje įsigaliojo Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinėje įvaikinimo srityje, kuri įpareigojo valstybes pripažinti kiekvieno vaiko teisę į tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jam visiškai, protiškai, dvasiškai, doroviškai ir socialiai vystytis.
Tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims atiteko didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Valstybė įsipareigojo imtis reikiamų priemonių ir padėti tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o prireikus teikti materialinę paramą ir remti įvairias programas, ypač aprūpinimo maistu, drabužiais ir būstu.1. SOCIALINĖS APSAUGOS SAMPRATASocialinės apsaugos terminas pirmą kartą buvo pavartotas JAV įstatymų leidyboje prezidento Franklino D. Ruzvelto administracijai 1935 m. priimant JAV Socialinės apsaugos įstatymą. Socialinė apsauga yra įvairialypis ir nuolat kintantis reiškinys, todėl nenuostabu, kad tebevyksta jo tinkamiausio apibrėžimo paieškos. Kartais bandoma apibrėžti, kad socialinė apsauga yra “politikos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant įvairioms gyvenimo situacijoms ir sąlygoms, kuriose iškyla asmens pragyvenimo pavojus”. Žmogus gali susidurti su šiais pavojais:Prarasti darbo pajamas dėl senatvės, negalios, ligos, nedarbo, mokymosi (persikvalifikavimo), reabilitacijos, šeimos nario slaugos:Prarasti išlaikymą dėl sutuoktinių skyrybų, dėl maitintojo mirties;Atsiradus specialių poreikių: vaikų išlaikymas, sveikatos priežiūra ir reabilitacija, mokymosi kaštai, didelės išlaidos būstui, neįgalaus žmogaus išlaikymo kaštai, artimo žmogaus slaugos kaštai;Nepajėgumas užsitikrinti bet minimalų socialinį-kultūrinį egzistavimą.Šie pavojai vadinami socialiniais pavojais, arba socialinėmis rizikomis. Pavojus socialiniu laikytinas dėl dviejų priežasčių. Pirma, visuomenė jį pripažįsta reikšmingu, antra, asmuo ar šeima savarankiškai be visuomenės pagalbos su tuo pavojumi negali susidoroti. Kitaip tariant, socialinę apsaugą galima suprasti kaip visapusišką žmogaus apsaugą.Socialinei apsaugai taikomomis priemonėmis sukuriamas solidarumas tarp žmonių, netekusių darbo pajamų arba susidūrusių su įpatingomis išlaidomis. Solidarumas galimas vienos kartos mastu (tarp sveikų ir ligotų arba tarp dirbančiųjų ir bedarbių). Šiuo metu labai svarbiu yra tapęs solidarumas tarp skirtingų kartų: tarp darbingos ir jau nedarbingos, kai dėl pailgėjusios gyvenimo trukmės žymios visuomenės dalies pensijas finansuoja darbingos kartos gyventojai.Socialinės apsaugos struktūra. Socialinė apsauga struktūrizuojama pagal socialinius pavojus. Tačiau kai kurių pavojų padariniai ir pagalbos peimonės yra labai artimos, todėl jos jungiamos kartu ir skirstomos į tokias šakas:– senatvės, invalidumo ir našlystės (maitintojo netekimo) pensijos;– ligos ir gimdymo pašalpos bei medicinimė pagalba;– išmokos nelaimingų atsitikimų darbe atvejais;– nedarbo pašalpa;– pašalpa šeimai.Pastaruoju metu išskiriamos dar dvi šakos: globa ir būtiniausių pragyvenimo išteklių užtikrinimas.Darbo užmokesčio praradimas nėra vienintelė finansinė rizika. Kita rizikos rūšis susijusi su tam tikrų papildomų išlaidų atsiradimu, pvz. susirgus arba padidėjus šeimai.Socialinė apsauga vykdoma vadovaujantis trimis pagrindiniais principais:– Nuopelnų principas. Pagal jį teisė į apsaugą ir apsaugos dydis priklauso nuo asmens išankstinio įnašo (įmokos) į socialinės apasaugos sistemą.– Kategorinis principas. Jis reiškia, kad remiami asmenys, priklausantys tam tikrai iš anksto numatytai kategirijai (seni žmonės, vaikus auginančios šeimos ir pan.). Kategorijos nustatomos atsižvelgiant į tai, ar joms gali grėsti pragyvenimo sunkumai ir skurdas. Tačiau susitaikoma su tuo, kad ne kiekvienas į tą kategoriją patekęs asmuo skursta.– Stokos, arba skurdo principas. Pagal jį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami. Tai ištiriama kiekvienu atskiru atveju prieš nusprendžiant suteikti socialinę paramą.2. SOCIALINĖS POLITIKOS RAIDA UŽSIENYJEŽmogaus socialinė raida – tai procesas, praplečiantis žmogaus pasirinkimo galimybes. Apskritai galima rinktis iš daugybės alternatyvų, kurios laikui bėgant kinta. Tačiau bet kuriame visuomenės lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, reikiamais normaliam gyvenimo lygiui pasiekti.Apibrėžti socialinę apsaugą nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jos apibrėžimas gali būti skirtingas tiek skirtingose pasaulio šalyse, tiek tose pačiose šalyse skirtingu metu. Pvz. Labai išsivysčiusiose Skandinavijos gerovės valstybėse socialinė apsauga apima daugelį gyvenimo sričių – ne tik socialinį draudimą ir socialinę paramą, bet ir gyvenamojo būsto statybos bei išlaikymo politiką, darbo aplinkos klausimus, sveikatos apsaugą bei švietimą. Tuo tarpu Lietuvoje socialinei apsaugai priklauso tik privalomas (valstybinis) socialinis draudimas, ir socialinis aprūpinimas bei socialinė šalpa (parama). Mokslininkai taip pat neturi vienos nuomonės dėl to, kaą apima socialinės politikos bei socialinės apsaugos terminai. Literatūroje įvairūs autoriai taip pat nevienodai pasisako šiuo klausimu. Taigi socialinės politikos ir socialinės apsaugos apibrėžimus reikėtų laikyti susitarimo dalyku.Valstybės socialinė politika – tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems piliečiams. Pagrindinis žmonių gyvenimo šaltinis yra darbo pajamos. Tam tikra visuomenės dalis – seni žmonės, invalidai, ligoniai – negali dalyvauti darbo rinkoje. Kitaip juos galima pavadinti socialinės atskirties grupe. Kad galima būtų užtikrinti tokių žmonių normalų gyvenimą, jais turi pasirūpinti valstybė. Tuo tikslu kuriama socialinės apsaugos sistema, kurios esmė – lėšas perskirstyti tarp darbingų ir nedarbingų asmenų bei gaunančių mažas pajamas. Socialinės apsaugos sistema – tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių visuma, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų šalies gyventojams, kurie negali dėl įstatymų numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti. Daugelyje pasaulio šalių, įpač Europoje, be socialinės paramos, įteisintos šios tradicinės socialinio draudimo rūšys: pensijų (senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių), ligos, motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų. Socialinės apsaugos analizę sudaro ir struktūriniai, ir kultūriniai veiksniai. Struktūrinius veiksnius sudaro demografinė, ekonominė, ir organizacinė evoliucija. Kultūriniai veiksniai apima vertybines orientacijas, ideologijas, politinę argumentaciją, kurios lemia aspiracijų, poreikių ir reikalavimų kaitą.Vienas iš veiksnių, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį įvedant, plėtojant ir skleidžiant socialinės apsaugos sistemas, buvo pramoninis perversmas. Jo metu įvyko keletas svarbių pokyčių žmonių gyvenimo sąlygų ir visuomeninio gyvenimo srityje. Taigi pramoninį perversmą galima laikyti pagrindiniu katalizatoriumi, lėmusiu pajamų apsaugos sistemų sukūrimą, kadangi jis sukėlė dvigubą poveikį: struktūrinius ir vertybinius pokyčius.Pirmoji šalis, įstatymais įteisinusi socialinės apsaugos sistemas, buvo Vokietija, o ne Didžioji Britanija, kur pramoninis perversmas įvyko anksčiausiai. Tačiaus šioje šalyje nebuvo nebuvo tinkamų kultūrinių sąlygų, reikalingų socialinės apsaugos programai plėtoti. Vokietija pirmoji priėmė reikiamus teisinius aktus – pažymėtina, kad Vokietijoje iki 1880 m. buvo taikomas socialinis draudimas ir socialinė parama. Tačiau tada jie buvo taikomi fragmentiškai ir apėmė labai nedidelę gyventojų dalį. Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais įgivendintas Vokietijoje pramonės darbininkų draudimas ligos ir nelaimingo atsitikimo atveju skyrėsi nuo skandinaviškojo varianto.Trys sistemos greitai plėtėsi. 1895 m. jau visi dirbantieji turėjo nelaimingo atsitikimo darbe draudimą. Į jį buvo… įtraukti ir savarankiškai dirbantys asmenys.Kitose kontinentinės Europos šalyse socialinė politika turėjo panašų pobūdį, t.y. socialinės teisės buvo garantuojamos kaip politinių teisių pakaitalas. Vokietijoje socialinis draudimas skyrėsi nuo danų ir švedų “Liaudies namų” tipo socialinės teorijos ir praktikos, nes Vokietijoje socialinis saugumas visada turėjo pirmenybę prieš lygybę. Čia visada reiškėsi galimybių, o ne rezultatų lygybė.Vokietijos patirtis netrukus paskatino aukštos industrializacijos šalis, tokias kaip Belgija, Olandija ir Didžioji Britanija, pasekti jos pavyzdžiu. Prieš pat Pirmajį pasaulinį karą ir tuoj po jo šalyse, turėjusiose intensyvius kontaktus su šiomis valstybėmis pionierėmis, tokiose kaip Sandraugos šalys, t.y. Australijoje, Pietų Afrikoje, kitose vakarų Europos šalyse ir daugelyje pietų Amerikos šalių, turėjusių ryšį su Ispanija, atsirado visos būtinos kultūrinės sąlygos, reikalingos socialinės apsaugos programoms sukurti. Nuo 1920 m. kitos šalys susikūrė bent po vieną socialinės apsaugos schemą.Tose šalyse, kuriose valstybinė socialinės apsaugos sistema nėra universalaus pobūdžio, visaapimanti, į socialinės apsaugos sistemą įsiterpia arba ją papildo privatus sektorius. Privati atskirų asmenų ir nevyriausybinių organizacijų iniciatyva reiškiasi įvairiais būdais. Tokia sitema yra labiau būdinga angliškai kalbančioms šalims (įpač JAV ir Australijai), pietų Europai, Lotynų Amerikai, Afrikai, kai kurioms Azijos šalims.3. SOCIALINĖ POLITIKA LIETUVOJELietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. I funkcija yra skirta aprūpinti žmones netekus pajamų dėl apibrėžto įvykio (nedarbo, senatvės, ligos ir pan.). II funkcija turėtų būti gelbėjimosi ratas tiems, kurie arba neapdrausti socialiniu draudimu, arba tiesiog uždirba labai mažai (pajamos, tenkančios vienam n.ū. nariui nesiekia minimumo), tuomet iki to minimumo primokama iš biudžeto. Šiuo metu tai yra 135 lt. Reikia pastebėti, kad abi šios sistemos nėra nuosekliai įgyvendintos. Privalomas valstybinis socialinis draudimas nėra draudimas tikrąja ta žodžio prasme, nes dalis nemokėjusių įmokas išmokas vis dėl to gauna (vadinamasis draudimas valstybės lėšomis) be to sistemoje yra didžiulis perskirstymas: mažas įmokas mokantys gauna santykinai daug, o dideles įmokas mokantys – mažai. Prie socialinio draudimo šliejasi visiškai nelogiška valstybinių pensijų, mokamų iš biudžeto, sistema. Valstybinės pensijos skiriamos žmonėms už nuopelnus (taigi, atrodytų neturi nieko bendra su socialine rūpyba) ir tam tikrų profesijų atstovams: VR sistemos, prokuratūros, krašto apsaugos, saugumo darbuotojams, mokslininkams (argumentacija taip pat tik istorinė) Socialinė parama, kurios pagrindinis tikslas yra skurdo prevencija, taip pat nenuosekli, kadangi ne visiems piliečiams numato teisę pretenduoti į paramą, o tik išvardintoms kategorijoms. Tarsi ne kiekvienas gali tapti skurdžiumi. Be to socialinė parama teikiama ir paslaugomis, įveliant į šį reikalą ūkio subjektus ir paprastai gerokai jiems pakenkiant (pvz., autobusų parkai, šilumos tiekimo įmonės, vaistinės). Būtent, šioms įmonėms nustatoma prievolė teikti paslaugas socialiai remtiniems asmenims nemokamai arba už mažesnę kainą, o skirtumą pažadama kompensuoti iš biudžeto. O po to tomis kompensacijomis įvairiai atsitinka: nesutariama dėl jų dydžio, jos vėluoja arba visai nesumokamos. Taigi, Lietuvoje turime tokią socialinės apsaugos sistemą: nuolat alkaną gigantą -valstybinį socialinį draudimą; sovietinių laikų reliktą – privilegines valstybines pensijas, bei pakankamai komplikuotą, nors absoliučiomis sumomis menką, socialinę paramą pinigais ir paslaugomis. Kaip yra kitose šalyse. Socialinė rūpyba skirtingose šalyse skiriasi labai smarkiai. Natūralu. Juk tai priklauso ne tik nuo gana apčiuopiamų ekonominių santykių ar atskirų verslo sektorių pajėgumų, bet ir nuo istoriškai susiklosčiusių bendruomenės tradicijų, supratimo apie valdžios bei individo atsakomybių pasidalinimą. Netgi Vakarų išsivysčiusiose šalyse socialinė rūpyba organizuota skirtingai. Pati stambiausia socialinės rūpybos sritis – pensinis aprūpinimas – dažniausiai būna mišrus. Jį įvairiomis kombinacijomis sudaro: 1) valstybinio socialinio draudimo pensija (einamosiomis įmokomis arba bendraisiais mokesčiais finansuojama valstybinė pensija), 2) pensija darbdavio pensijų fonde, arba atvirame PF, kuris gali būti kaupiamasis, o gali ir nekaupiamasis ( “Book reserve”- kai pensijų lėšos neatskirtos nuo įmonės lėšų),3) savanoriško kaupimo pensija, draudimas, investicijos į nekilnojamą turtą, akcijas, obligacijas ir pan. Pastaroji pensinio apsirūpinimo forma socialinės politikos požiūri yra mažiausiai problematiška, nes svarbiausius sprendimus čia priima pats žmogus, politikams lieka tiktai susitarti dėl tokio taupymo skatinimo būdų bei priimti palankius įstatymus finansiniams tarpininkams veikti (beje, Lietuvoje ši problema dar nėra išspręsta- PF įstatymas). Pagrindinis politikų galvos skausmas yra einamosiomis įmokomis finansuojamas valstybinis socialinis draudimas, ir ką su juo daryti. Viena iš “ko nors darymo išdavų” yra privalomo kaupimo įvedimas. Jeigu sistemoje yra visi minėti 3 elementai, tai vadinama 3 ramsčių sistema, kurioje derinami privalomumo ir savanoriškumo, perskirstymo ir kaupimo principai. Skirtingose šalyse šios proporcijos skiriasi, juo labiau skiriasi šių principų reglamentavimas, įgyvendinimas, gaunama nauda ir atsirandančios …problemos. Pvz., UK I ramstis – valstybinės pensijos -yra labai mažas, todėl britai sprendžia problemą, kaip padidinti išmokas pensininkams o Vokietijoje – I ramstis p-a-y-g [angl. Pay-as-you-go – einamosiomis įmokomis finansuojama] sistema labai didelė ir dosni, todėl vokiečiai mąsto kaip sumažinti kaštus įmokų bei mokesčių mokėtojams ir taip sumažinti spaudimą darbo rinkai. Pensijų tematikoje, skirtingai nuo tradiciškai ekonomikoje dominuojančių JAV, Japonijos bei Vakarų Europos ir netgi Azijos tigrų, žymiausios šalys yra Lotynų Amerikoje: Čilė, Argentina, Peru ir kitos. Jų specifika ta, kad jų pensijų sistemos buvo privatizuotos (nuo 1981) ir PF veikla įgavo didelį mastą. Privatizacija vyko pakeičiant (skirtingose šalyse skirtingais laipsniais) esamas valstybines p-a-y-g sistemas kaupiamaisiais privačiais pensijų fondais, veikiančiais apibrėžtų įmokų principu. Žmonės pensijas kaupia privačiuose pensijų fonduose (atviruose arba atskirų įmonių), kurie lėšas investuoja kapitalo rinkoje. (Tai yra antra pakopa.) Vadovaujantis šiuo pavyzdžiu vyko ir pensijų reformos Rytų bei centrinėje Europoje (žinoma čia pasirinktas, gerokai nuosaikesnis, Europietiškas variantas) – Vengrijoje (1997), Lenkijoje. Šiais principais vadovaujantis rengiama ir reforma Lietuvoje. Latvijoje ir Estijoje pensijų fondų įstatymai savanoriškam kaupimui priimti kiek anksčiau ir jau yra keli pensijų fondai, o Lietuvoje dar nė vieno. (atskiras klausimas – kodėl?). Tiek latviai, tiek lietuviai planuoja įvesti privalomą kaupimą ir suformuoti 3 pakopų PS, o estai liko prie dviejų – socialinio draudimo ir savanoriško kaupimo ar draudimo. Sunku būtų rasti dvi šalis, kuriose pensinis aprūpinimo sistemos būtų vienodos. Tačiau rimčiausios problemos yra bendros. Štai keletas jų: Kiek valstybė gali versti žmogų atidėti savo vartojimą iki senatvės (asmeninės atsakomybės problema) – pakeitimo koeficientai, kas yra pakankama pensija, o kas tada yra pakankamas vartojimas? Kiek perskirstymo gali būti sistemoje (socialinio teisingumo problema) Ką daryti su vengiančiais dalyvauti sistemoje (asmeninio pasirinkimo problema) Kaip apsidrausti nuo rizikų (politinės, ekonominės, demografinės…) (valstybės vaidmens problema) – jų išdalinimas – III pakopų PS principas. Kiek kainuoja garantijos? Kas moka už saugumą?Kiekvienai iš šių temų galima būtų paskirti pranešimą. Realiai visi jie yra kažkaip atsakyti kiekvienoje šalyje, bet niekur matyt neatsakyta teisingai nes visoms šalims nuolat kyla poreikis keisti savo pensijų sistemas. Kaip sako, A.M., pensijos yra ta sritis, kuri nuolatos reformuojama. ES politikai, suvokdami, Pensijų sistemų įvairovę bei jų inertiškumą, nenumato šios srities harmonizavimo. Tiesa, Europos Komisija turi savo poziciją šiuo klausimu ir rengia direktyvą dėl pensijų sistemų. Tačiau tai nėra pačių sistemų suvienodinimas. Nepaisant galimų tokio veiksmo teigiamų pasekmių tolimoje ateityje, jis vargu ar būtų įmanomas. EK rengia pasiūlymus liberalizuoti pensijų reguliavimus, siekiant sukurti bendrą pensijų rinką (kad netrukdytų laisvam žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui) ir imtis priemonių, kad ateityje būtų išlaikytas valstybės finansų stabilumas (dėl tokių problemų kaip pvz., Sodros nuolatinis deficitas). Taip pat EK nurodo, kad PFondams dažnai apribojamos investicinės galimybės, nustatant kokybinius parametrus, dėl to sumažėja investicijų grąža (dažniausiai jis varžo investicijas į akcijas). Be to taikomi teritoriniai apribojimai tiek samdant PF valdančias įmones, depozitoriumus, tiek siūlant žmonėms kitų šalių PF planus, tiek investuojant lėšas užsienyje. Tai ypač aktualu tarptautinėms korporacijoms ir beje, mažų valstybių piliečiams. Akivaizdu, kad visi šie apribojimai mažina konkurenciją, taigi ir neleidžia pasiekti maksimalios galimos grąžos turint tas pačias lėšas. Viena pagrindinių priežasčių dėl ko dabar dominuojančios p-a-y-g pensijų sistemos nebeišsilaiko yra ta, kad visoje Europoje (ir Amerikoje, Kanadoje, Japonijoje) v…isuomenė senėja. Prognozuojama, kad artimiausiu metu kai kuriose šalyse įsipareigojimai būsimiems pensininkams kartu su kitomis valstybės skolomis pasieks 200 proc. BVP. [dabar Lietuvoje apie 40 proc.] ES šalyse šiuo metu pensinio amžiaus žmonės sudaro apie 23 proc., o po kokių 25 metų – sudarys 40 proc….kas juos išlaikys? Tenka kaupti patiems. Taigi norom nenorom tenka remtis privačiomis pensijomis. Kartu su bendra rinka ir vieninga valiuta pensijų fondams atsiveria naujos perspektyvos. Europoje plinta investavimo į akcijas tendencijas, kurios ilgalaikiu periodu yra pelningesnės nei Valstybės obligacijos. Įmonės ieško finansinių šaltinių ne tik bankuose bet ir kapitalo rinkoje. Žmonės vis labiau išmoksta naudotis finansiniais instrumentais (PF, draudimo įmonės, investiciniai fondai), jie nori valdyti savo kapitalą, didėja darbo jėgos mobilumas, žmonės dažniau keičia šalis ir darbovietes. Tačiau Pensijų sistemų reguliavimai yra griežti ir skirtingi skirtingose šalyse. Todėl natūralu būtų siekti tuos reguliavimus sumažinti taip, kad PF ir būsimieji pensininkai turėtų daugiau laisvės pasirinkti ir teisės spręsti, be to, keisdami gyvenimo ar veiklos vietą, nepatirtų didelių papildomų kaštų. ES pozicija yra tokia, kad šalys-narės pačios turi pritaikyti savo pensijų sistemas veikti bendroje rinkoje. Panašu, kad dauguma jų bus linkę išlaikyti p-a-g sistemas, laikantis kartų solidarumo principo kaip pagrindinio socialinės rūpybos principo. Tikėtina, kad kai kurios šalys išlaikys ir savo Book reserves sistemas. Tačiau praktika rodo, kad kaupiamieji pensijų fondai yra efektyviausi ir saugiausi. Kaip jau minėta, blogėjant demografinei situacijai, p_a_y_g sistemos su tokiomis pačiomis įmokomis nebeužtikrina to pakankamo lygio išmokų, o įmokų didinti neleidžia nedarbas. Šioje situacijoje, manydama, kad priversti šalis pasirinkti kaupiamuosius PF būtų labai neefektyvu, tačiau pensinio aprūpinimo ateitis yra kaupiamieji PF, ES siūlo minimalaus harmonizavimo direktyvą dėl kaupiamųjų PF. Vadinamą “prudental framework”, kuris numatys taisykles dėl pensijų schemų tvirtinimo, įsipareigojimų skaičiavimo, investicijų diversifikavimo, valstybinės prievolės galių. Šia direktyva siekiama padidinti efektyvumą, nemažinant saugumo. (Tikslas panašus į tą kur reikia pašerti vilką, išlaikant avį sveika.) Taigi, visi neatsakyti klausimai tokie ir lieka. Juos spręsti teks patiems, patiems gi teks ir patirti šių sprendimų vaisius. …kai būsim pensininkai galėsim aptarti šiame seminare išsakytas mintis jau matydami realius sprendimų vaisius. Todėl paprašyčiau spręsti teisingai – aš irgi suinteresuota.3.1. Užimtumo politikaParlamento prioritetaiKiekvienais metais Europos Parlamentas pareiškia savo nuomonę dėl pagrindinių gairių. Paskutiniajame pranešime Parlamento nariai pabrėžė būtinybę padidinti mažamečių vaikų priežiūros centrų skaičių (siekiant pašalinti vieną iš moterų įsidarbinimo kliūčių), plėtoti vietinės ir regioninės reikšmės strategijas, mažinti mokesčių įmokas (ypač mažoms įmonėms), bendrovėse rengti profesinį mokymą, skatinti pagyvenusių žmonių profesinį mokymą ir mažinti nedeklaruoto darbo apimtis.
Parlamentas visada tvirtino, kad nepakanka kurti darbo vietas – reikia užtikrinti ir jų kokybę. Šis reikalavimas buvo įtrauktas į strategiją. Atsižvelgdamos į daugkartinius Parlamento reikalavimus, valstybės narės įsipareigojo padidinti investicijas žmogiškųjų išteklių, profesinio mokymo ir visą gyvenimą trunkančio mokymo srityse. Vienas iš dabartinių tikslų – pasiekti, kad iki 2010 m. ES būtų ne mažiau kaip 85 proc. 22 metų amžiaus asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą.
Europos Parlamentas mano, kad socialinės integracijos skatinimo priemonės turi gauti pakankamą finansavimą, o profesinio mokymo politika turi atsižvelgti į labiausiai socialiai atskirtų asmenų, t. y. pagyvenusių žmonių, neįgaliųjų ar imigrantų poreikius. Remiantis Lisabonos strategija 2010 m. pagyvenusio amžiaus darbuotojų (nuo 55 iki 64 metų) skaičius turi būti padidintas 50 proc. 2003 m. 4 valstybės narės (Danija, Portugalija, Švedija ir Jungtinė Karalystė) pasiekė šį tikslą, bet kitose 5 valstybėse narėse (Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Liuksemburge ir Austrijoje) pagyvenusių darbuotojų skaičius sudaro mažiau nei 33 proc. Valstybėse kandidatėse 2002 m. šis skaičius siekė 30,6 proc.
Jau daugelį metų Parlamentas reikalavo papildomų priemonių kovai su vyrų ir moterų nelygybe darbo rinkoje. 2003 m. lapkričio mėn. 15 ES valstybių moterų nedarbo lygis buvo 8,9 proc., o vyrų – 7,3 proc. 2001 m. viena iš šešių 25 – 54 metų moterų negalėjo dirbti dėl savo šeimyninių įsipareigojimų. Europos strategijoje siekiama iki 2010 m. padidinti moterų užimtumo lygį iki daugiau nei 60 proc. 2003 m. tik 4 valstybės narės – Danija, Nyderlandai, Austrija ir Portugalija – pasiekė šį tikslą (taip pat žr. mūsų straipsnį „Lygybė darbe“).
Ar koordinavimo gali pakakti?Metodas, pagal kurį valstybės narės gali savanoriškai koordinuoti tam tikras savo politikos sritis, neleidžiant teisiškai įpareigojančių Europos teisės aktų (daugiausia nacionalinei ir regioninei kompetencijai priklausančiose srityse), yra vadinamas atviru koordinavimo metodu. Jis taikomas ir ekonominės politikos srityje. 2003 m. pranešime Europos Parlamentas išreiškė savo susirūpinimą dėl šio metodo demokratinės kontrolės trūkumo, nes jis nenumato formalaus Europos Parlamento dalyvavimo. Parlamentas reikalavo, kad pirminėje teisėje būtų patikslinta minėto metodo vieta kitų Bendrijos priemonių atžvilgiu, o taip pat būtų apibrėžti jame dalyvaujančių šalių veiksmai.Konstitucijos projekte, Europos Parlamento nuomone, patenkinamo atsakymo į šį klausimą nebuvo pateikta. Nors Parlamento nariai džiaugėsi, kad šiame tekste yra pabrėžiama užimtumo, lyčių lygybės ar darnaus vystymosi svarba, tačiau jie buvo susirūpinę dėl paties koordinavimo metodo pobūdžio, nesuteikiančio Europos Parlamentui galimybės jame dalyvauti. Net dėl pagrindinių gairių su Europos Parlamentu bus tik konsultuojamasi.3.2. Sveikatos politika
Iki šiol nėra visuotinai priimto “sveikatos” sąvokos turinio apibūdinimo. Dažniausiai remiamasi apibrėžimu, kurį pateikia pasaulinė sveikatos organizacija: “Sveikata yra nedarbingumo nebuvimas”. Nedarbingumas yra ribotos žmogaus galimybės (sugebėjimai) atlikti veiksmus, kurie laikomi normaliais, įprastais kiekvienam individui.” Gyventojų sveikatos būklės analizėje paprastai naudojami ne “pozityvūs” rodikliai, kurie galėtų parodyti sveikatos stokos buvimą, bet vadinamieji “negatyvūs” matai, apibūdinantys sveikatos stokos nebuvimą – ligas, nedarbingumą ir gali…ausiai mirtį. Todėl galima teigti, kad sveikatos statistika – tai sergamumo ir mirtingumo statistika.Žmogaus socialinės raidos požiūriu bendriausi sveikatos politikos tikslai yra ilginti gyvenimo trukmę, mažinti mirtingumą ir sergamumą. Šie tikslai yra realizuojami, palaikant sveikatos “ rėmimo” veiksnius (tobulinant sveikatos priežiūros įstatyminę bazę, skatinant medicinos bei reabilitacijos paslaugų plėtrą bei gerinant jų kokybę, propaguojant sanitarinį švietimą ir pan.) bei ribojant ir mažinant sveikatos “rizikos” veiksnių (aplinkos užterštumo, žalingų įpročių ir t.t.) poveikį. Sveikatos politikos priemonės ir programos yra skirtos ligų profilaktikai.
Nuo 1970 m. išsivysčiusios šalys, vykdydamos sveikatos politiką, didžiausią dėmesį skyrė ligų prevencijos bei sveikatos priežiūros efektyvumo didinimo priemonėms, siekdamos, kad medicinos paslaugos būtų prieinamos kiekvienam gyventojui.Iki dešimtojo dešimtmečio sveikatos politika Lietuvoje buvo “pasyvi”, nukreipta ne į ligų prevenciją, bet į jų gydymą, o sveikatos apsaugos sistemos plėtra vyko ekstensyviu keliu, t.y. statant naujs gydymo įstaigas, didinant personalo skaičių ir pan. Pastaraisiais metais šalyje formuojama sveikatos politika, atitinkanti išsivysčiusių šalių patyrimą, o Sveikatos politikos koncepcijos pagrindinės nuostatos remiasi Pasaulio sveikatos organizacijos programa.3.2. Valstybės parama šeimaiVienas pagrindinių socialinės paramos tikslų – tai padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas. Todėl ir šeimoms bei vaikams yra mokamos socialinės išmokos ir teikiamos socialinės garantijos bei lengvatos.Valstybinę šeimų ir vaikų rėmimo sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys: nepriklausomai nuo šeimos turto ir pajamų mokamos pašalpos bei mažas pajamas turinčioms šeimoms teikiama parama įvertinus jų pajamas. Gerinant socialinės paramos šeimoms ir vaikams sistemą įgyvendinamos svarbios kryptys: ekonominės socialinės aplinkos kūrimas mažinant nedarbą; profesinio aktyvumo skatinimas; paramos šeimoms ir vaikams sistemos tobulinimas; šeimų atsakomybės už šeimos gerovę didinimas; palankių sąlygų šeimoms kūrimas sprendžiant būsto problemas; pašalpų šeimoms derinimas su kitomis paramos formomis bei kitos priemonės, skatinančios žmones aktyviau integruotis į darbo rinką, įgyjant išsilavinimą3.3. Senatvės politikaValstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos – svarbiausia socialinės apsaugos senatvėje rūšis. Valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, kai jie tenkina nustatytus amžiaus ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo reikalavimus, tai yra:1) yra sukakę nustatytą senatvės pensijos amžių; 2) turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai (minimalus pensijų draudimo stažas senatvės pensijai gauti – 15 metų).Pensijų draudimo stažas, tai laikas, per kurį asmenys patys moka arba už juos yra mokamos ar turi būti mokamos nustatytos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Senatvės pensiją sudaro dvi dalys: pagrindinė ir papildoma. Pagrindinė pensijos dalis lygi valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai ir yra vienoda visiems asmenims, turintiems būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (jo neturintiems ji proporcingai mažinama). Bazinė pensija negali būti mažesnė už 110 proc. minimalaus gyvenimo lygio. Šiuo metu bazinė pensija yra 152 Lt.Papildoma pensijos dalis – tai su draudžiamosiomis pajamomis susijusi išmoka (papildoma pensijos dalis), kuri atspindi individualaus teisingumo principą, tai yra pensijų išmokos, proporcingos asmens mokėtoms valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokoms.3.4. Migracijos problemosMigracija – tai gyventojų, gyvūnijos kėlimasis iš vienos vietos į kitą, lotyniškai reiškia kraustymasis. Migrantas – tai žmogus, persikeliantis gyventi iš vienos vietos į kitą. Šias sąvokas galime rasti kiekviename tarptautiniame žodžių žodyne ar enciklopedijoje. Tačiau dėl ko žmonės kelaisi iš vienos vietos į kitą, apibūdina kokia tai yra migracija. Šiuo metu taprtautinių bendrijų veikėjai, mokslininkai, politikai išskiria dvi migracijos rūšis: laisva migracija, priverstinė migracija.Laisvą migraciją galime apibudinti kaip savanorišką žmonių kėlimąsi iš vienos vietos ir viso to pagrindinės priežastys yra pokyčiai darbo rinkoje (įvairiuose regionuose), noras susipažinti su šalių kultūra, išsivystymu ir t.t. laisvą migraciją galime vaizdžiai pamatyti šiandieninėje Europos sąjungoje, čia ES piliečiai gali be jokių kliūčių laisvai judėti iš vienos ES priklausančios valstybės į kitą. Tačiau, nežiūrint į esamą galimą laisvą žmonių judėjimą, žmonių persikraustymai iš vienos ES šalies į kitą nėra masinis reiškinys, be to jis menkesnis pokario dešimtmečiais. Pagrindiniai trukdžiai, lemiantys žmonių persikėlimą iš vienos Sąjungos šalies į kitą, yra kalbos barjeras, socialinė aplinka, būsto problema.Priverstine migracija vadinamas reiškinys, kai žmogus dėl karo ar persekiojimo privalo ieškoti prieglobsčio kitur. Atvirksčiai nei laisvas migrantas, priverstinis migrantas neiskelai sau tokių barjerų kaip kalbos socialinė aplinka.Pagrindiniai taikomi teisiniai dokumentai, apimantys svarbiausius pabėgėlių aspektus, jų teises ir pareigas, yra 1951 m. konvencija dėl pabėgėlių statuso ir 1967 dėl pabėgėlių statuso. 1951 m. konvencija dėl pabėgėlių statuso suteikė apsaugą tik Europos valstybių, o 1967 m. pasirašytas protokolas išplėtė konvensijos taikymą už Europos ribų. Šiuo metu vieną arba abu šiuo teisės dokumentus pasirašiusios 139 valstybės.Pabėgėliams garantuojamos pagrindinės žmogaus teisės – teisė į gyvybę, minties laisvę, šeimos vienybę, teisė būti nediskriminuojamam ir laisvė nuo kankinimų, žeminančio elgesio.IŠVADOSPabandėme trumpai apžvelgti socialinę politiką tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Iš šios politikos raidos ir vystymosi matome, kad laikui bėgant žmogus, arba žmonių grupė pati jau nebegalėjo užsitikrinti savo socialinės gerovės, ir tam jau reikėjo valstybės pagalbos. Todėl galime daryti sekančias išvadas:socialinė politika tai ne tik kiekvieno valstybės piliečio bet ir valstybės problema, kadangi industrializacijai paveikus gyvenimo būdą žmogus pats jau nebegali pats pasirūpinti savo socialine gerove ir apsisaugoti nuo socialinių rizikų. Socialinė politika žmogui padeda spresti pagrindines su pajamomis susijusias problemas.Atlikti tyrimai rodo, kad dažniausia našlaitystės priežastis yra prastas tėvų pasirengimas, nesugebėjimas ar nenoras, sukurti tinkamas sąlygas vaikui augti ir vystytis. Vaiko teisių apsaugos tarnyba glaudžiai bendradarbiaudama su visomis globos institucijomis stengiasi gražinti vaiką į šeimą, o jei tai nepavyksta, skiria nuolatinę globą ir siekia organizuoti įvaikinimą.Vaiko teisių apsaugos srityje dirba ne tik valstybė, jos institucijos, vietos savivaldos institucijos, bet ir nevyriausybinės organizacijos.Stebint daugiametę Lietuvos globos institucijų patirtį, išryškėjo keletas ateities tendencijų: nereikėtų skubėti vaiko atskirti nuo biologinės šeimos, geriau steigti daugiau dienos centrų, laikinųjų globos namų, reabilitacijos įstaigų grįžusiems iš nepilnamečių kolonijų; globos namų veiklą taip pertvarkyti, kad, išėjęs į savarankišką gyvenimą, globotinis be didelio vargo integruotųsi į visuomenę; tikslinga skatinti įvaikinimą, bet reikėtų supaprastinti įvaikinimo procedūrą;finansinę paramą šeimoms ir šeimynoms reikėtų keisti socialinių paslaugų sistema vaikams.LITERATŪRA Guogis A. (2000). Socialinės politikos modeliai. Vilnius.Pieters D. (1998). Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus. Vilnius.Žmogaus socialinė raida. Vadovėlis aukštosioms mokykloms, (2001). Vilnius.Referatas „Migracija ir tarptautinis terorizmas“./ Vyr. ltn. R. Jakučionis, (2003). Vilnius.„Valstybės žinios“. Laikraštis, (2001). Nr. 40-1404, Vilnius.Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos interneto svetainė. Leliūgienė I. (1997). Žmogus ir socialinė aplinka: vadovėlis. Kaunas: Technologija, 96 p.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga „Šeimos teisė“. /Vadovas prof. Mikelėnas V. (2002). Vilnius, straipsniai: 3.248, 3.250, 3.251, 3.253, 3.256, 3.252, 3.259, 3.260, 3.261, p. 477 – 493 Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos veiklos ataskaita (2003).Litvinienė J. (2001). Lietuvos sociologija amžių sandūroje. Straipsnių rinkinys „Įsivaikinusių šeimų problemų psichologinę- pedagoginė analizę“, p. 307-314 .Praktinis vadovas Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras. (1998). 4 p.Seimo šeimos ir vaiko reikalų komisijos nuostatai. Valstybės žinios Nr. 65. (1997), 27 p.LR Vyriausybės 1994 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 370, 25 p.Valstybinės jaunimo reikalų tarnybos nuostatai. Patvirtinta LR Vyriausybės 1996 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1167. 18 p.