Vidaus auditas ugdymo istaigose

Įvadas

Švietimo kaita – tautos išlikimo sąlyga. Lietuvai reikalingas kokybiškai naujas, XXI amžiui pritaikytas švietimo modelis. Besiformuojanti informacinė visuomenė kelia daug sudėtingesnius reikalavimus. Didėja žmonių tarpusavio nepriklausomybė. Kaip niekada anksčiau šiandien žmogiškųjų santykių plėtra įgyja labai svarbią reikšmę. Pasaulis bendrauja, todėl neišvengiamai reikalingas bendradarbiaujantis švietimas tam, kad sugebėtume toliau plėtoti savo pažinimą.

Lietuvos švietimo sistemos reformos vyksme kyla daugybė prieštaravimų. Vienas aktualiausių – švietimo modernizacija ir nacionalinės tradicijos. Europos Sąjungos šalyse aktyviai diskutuojama dėl perėjimo prie bendros švietimo sistemos. Politikos, ekonomikos, kultūros, komunikacijos sričių vyystymosi tempas didžiulis. Švietimas jokiu būdu negali atsilikti, nepaisantį tam tikro jo konservatyvumo. Kita vertus kyla vis naujų ir sudėtingesnių socialinių reikalavimų ir uždavinių ateičiai, kurie daro įtaką švietimo kaitos tempui ir pobūdžiui.

Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas švietimo sistemai kelia uždavinį “sudaryti sąlygas individualybei plėtoti”. Švietimo koncepcija įvardija trejopą ugdymo diferencijavimo paskirtį: padėti formuotis vaiko struktūrizuotam mąstymui, mokant atskirų mokomųjų dalykų, sudaryti galimybę mokiniui rinktis pagal interesus ir polinkius, sudaryti sąlygas vaikui mokytis pagal gabumus ir sugebėjimus. Profilinis mokymas tampa viienu svarbiausių švietimo reformos darbų.

Reformos iškeltiems uždaviniams įgyvendinti svarbi mokytojo kvalifikacija, dalykinė kompetencija. Didėjant kvalifikacijos tobulinimo poreikiui, 2000 metais buvo įkurtas Pedagogų švietimo centras. Per pusantrų metų jame surengta apie 114 įvairių kursų, seminarų, kuriuose kvalifikaciją kėlė apie 4000 pedagogų.

Prieš trejus metus Atviros Li

ietuvos fondas įsteigė Mokyklų tobulinimo centrą. “Mūsų vizija buvo tokia: turi atsirasti institucija, kuri padėtų tobulėti mokyklai, kaip organizacijai. Tai supratome kaip visokeriopą pagalbą mokykloms”, – sakė MTC direktorė Eglė Pranskūnienė (2002 (141) Informacinis leidinys). Burti mokyklų tobulinimu suinteresuotus švietėjus, organizuoti kaitos procesų mokyklose tyrimus – tai maža dalis MTC siekių. O svarbiausias – skatinti Lietuvos mokyklas įsitraukti į tobulėjimo sąjūdį.

Nuo pat nepriklausomybės pradžios švietimo reformos kūrėjai ir aktyvūs vykdytojai kuria atvirumu, kuo platesnėmis profesionalų žiniomis, bendradarbiavimo kultūra grįstus santykius, kurie skatina nuolat apmąstyti švietimo procesus ir veiklą. Tuo tikslu nuolat inicijuojama įvairi švietimo reformos sričių vertinimo ir įsivertinimo veikla.

Lietuvos mokyklose per paskutiniuosius metus įvyko daugybė pokyčių, laiduojančių didėjantį mokyklos savarankiškumą: individualizuojamas ugdymo turinys, mokyklos aktyviai įsitraukė į projektinę veiklą, mokykloms suteiktas didesnis finansinis savarankiškumas. Todėl mookymo įstaigos turėtų būti pasirengusios kelti tikslus bei planuoti, organizuoti bei vadovauti veiklai, ją kontroliuoti bei vertinti. Labai svarbu, kad pati mokykla būtų suinteresuota nuolat vertinti savo veiklą bei pokyčius. Pastebėta, kad geriausia ugdymo kokybė yra pasiekiama tada, kai mokykla nuolat vertina ugdymo kokybę bei ieško būdų kaip tą kokybę tobulinti.

Vertinant mokyklą kaip švietimo sistemos dalį yra svarbus jos gebėjimas atitikti bendrus reikalavimus: siekti nacionalinių švietimo tikslų ir išlaikyti atitinkantį šalies reikalavimus ugdymo kokybės bei veiklos efektyvumo lygį. Todėl mo
okyklai, kaip ir kitoms švietimo sistemoms, būtinas nuolatinis veikos stebėjimas bei vertinimas, kurio metu siekiama nustatyti, ar mokykla įgyvendina jai keliamus uždavinius, diagnozuojamos problemos. Mokyklos bendruomenei vertinimas padeda planuoti darbą ir kurti savo veiklos tobulinimo planus.

Mokyklų vertinimas būna vidaus (savęs vertinimas), arba išorės, arba abu būdai yra derinami. Abi vertinimo formos turi būti pagrįstos specialiais kriterijais. Europos Sąjungos politika skatina rinktis vienas kitą papildančių vidaus ir išorės vertinimų derinį. Išorės auditas skirtas mokyklai atsiskaityti ir visoje šalyje vykstantiems procesams stebėti, vidaus auditas skirtas mokyklos raidai skatinti.

Tarptautinės konkurencijos, stojimo į Europos Sąjungą perspektyvos akivaizdoje Lietuva turi tinkamai rūpintis šalies švietimo kokybe. Švietimo ir mokslo ministerija 1998 m. kokybę paskelbė vienu iš švietimo reformos prioritetų. Analogiškai kokybė laikoma prioritetu praktiškai visose Europos šalyse, taigi ir Europos Sąjungoje, prie kurios Lietuva siekia prisijungti.

1. Šiuolaikinės mokyklos ir kokybės reikšmės santykis

Visame pasaulyje visuomenė ir mokyklos, kurios yra jos dalis, patiria esminių pokyčių. Skubame į tobulos technologijos, lanksčios darbo jėgos, įvairesnių mokyklų, mažesnio administravimo ir atsargų taupymo amžių.

Įvairios pokyčių kryptys atrodo prieštaringos, dėl jų dažnai ginčijamasi. Decentralizuota mokyklų savivaldos sistema egzistuoja šalia centralizuotos mokomųjų programų ir vertinimo kontrolės sistemos. Pastangos kurti autentiškesnius vertinimo metodus gretinamos su griežtais standartizuotų testų reikalavimais. Vienur ginama mokomųjų programų integracija, kitur – didesnė sp

pecializacija ir tokia mokymo sistema, kai mokytojas dėsto vieną ar keletą artimų dalykų.

Šios sudėtingos ir prieštaringos susikertančios srovės meta iššūkį teorinei bei praktinei daugelio švietimo sričių interpretacijai, lemia sunkią, painią švietimo kaitos eigą.
Kaita savaime yra sudėtingas reiškinys ir norint šį procesą bent šiek tiek valdyti, pirma reikia jį perprasti. Kaita pasireiškia viena iš dviejų formų: natūralia kaita – nuosekliu, dažniausiai nežymiu perėjimu iš vieno būvio į kitą, ir planinga kaita, kai siekiama sustabdyti savaiminę įvykių raidą ir nutraukus ankstesnę veiklą įvesti naują tvarką.
Švietimo kaita – sudėtingas reiškinys, o jos poveikio mokinių laimėjimams galima tikėtis tada, kai ji apima visą eilę įvykių: nuo švietimo politikos per vietos kontekstą ir politikos interpretavimą iki veiklos klasėje. Sėkmingai kaitai reikia laiko ir joje turi dalyvauti kiekvienas.
Švietimo kaitoje svarbiausias dalykas – mokinio laimėjimai ir mokyklos pajėgumas bei gebėjimas susidoroti su kaitos keliamais uždaviniais. Toks požiūris į švietimo kaitą dar vadinamas mokyklos tobulinimu. Mokyklos tobulinimas yra ypatingas požiūris į švietimo kaitą, kai mokiniai pasiekia geresnių rezultatų ir stiprėja mokyklos gebėjimas valdyti kaitą. Šiuo atžvilgiu tobulinti mokyklą reiškia, sutelkus dėmesį į mokymo ir mokymosi procesą bei jį palaikančias sąlygas, pasiekti geresnių mokinių rezultatų. Tačiau mokyklos tobulinimas neturi aiškios pradžios. Tai lemia mokyklos siekiai ir patirtis bei kaip mokykla įsitraukusi į tą procesą. Mokyklos tobulinimui didelę re
eikšmę turi mokyklos vizija. Ji padeda mokykloms pasirinkti kryptį ir požiūrį. Tobulinimą reikia planuoti, nes tai ne tik padeda mokyklai organizuoti tai, ką ji ir šiaip daro, ir tai, ką jei reikia daryti tikslingiau ir nuosekliau, bet ir padeda mokykloms sėkmingai vadovauti naujovėms bei kaitai. Daugelyje šalių reformos pradėtos siekiant geresnės kokybės ir didesnio efektyvumo.
Efektyvumo samprata įvairi, tačiau visuose apibrėžimuose akcentuojamas tikslų siekimas. Taigi siekiant efektyvumo, reikia kažką vykdyti. Tarptautinių žodžių žodyne pateikiamas toks efektyvumo apibrėžimas:
Efektyvus – veiksmingas, duodantis reikiamus arba geriausius rezultatus (1985, p.211). Pedagogikos terminuose L.Jovaiša (1993) efektyvumą apibrėžia kaip reikšmingą pedagoginio poveikio rezultatą, pasekmę. Mokykla negali būti efektyvi, jei ji neturi nusistačiusi siekinių. Mokykla orientuojasi į tokius tikslus, kaip asmenybės ugdymas, moksleivių rengimas darbinei veiklai ar aukštesnei studijų pakopai. Tačiau švietime labai sunku nustatyti, ar tikslai pasiekiami, ar ne, nes egzaminų rezultatai gali padėti įvertinti mokyklos efektyvumą, bet jie parodo ne viską. Todėl, įvertinti, ar mokykla dirba efektyviai ar ne yra problematiška, nes sudėtinga apibrėžti tikslų pasiekimo laipsnį.
Mokykla, norinti dirbti efektyviai ir siekianti tobulėti, privalo gerai save pažinti ir suprasti. Tam reikia, kad mokykla nuolat vertintų savo veiklą. Taigi analizuojant mokyklos efektyvumą, iškyla jos vertinimo ir įsivertinimo problema, t.y. ką ir kaip vertinti.
Charlesas Lusthausas (1997) teigia, kad “organizacija privalo aiškiai žinoti, kuria linkme ji nori kreipti savo veiklą – kokybės požymiai turi būti tokie, kad juos būtų galima stebėti ir matuoti. Be to, organizacija turi nustatyti jėgas, tiek skatinančias, tiek slopinančias veiklą” (1997, p.34).
Efektyvumą daugelis sieja su kokybe, tačiau kokybė yra ginčytina sąvoka, nes pedagogų, darbdavių, politikų net studentų nuomonės gali skirtis kokybės klausimais. Kokybę galima apibūdinti daugiareikšmiškai:
kokybė – esminė ir išskirtinė ypatybė, atributas;
kokybė – vartotojo lūkesčių atitikimas ir/ar viršijimas;
kokybė – objekto savybių visuma, įgalinanti jį tenkinti išreikštus ar numatytus poreikius (Lietuvos standartas);
kokybė – tobulumo laipsnis, vidinė ar išskirtinė ypatybė;
kokybė – tai daugiamatė koncepcija, apimanti profesinio parengimo ir akademinių standartų nagrinėjimą.
M.Misiūnas ir I. Savickienė knygoje “Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos” išskiria šių autorių tokias kokybės užtikrinimo sampratas:
“Kokybė – tai produkto arba paslaugos ypatybių bei savybių visuma, orientuota į nuolatinį siekiamų ir kintančių poreikių tenkinimą” (Kappler E., Laske S., Meister-Scheytt C., 1999, p.182). K.de Meester ir P.Mahieu taip pat sieja kokybę su vartotojų reikalavimų bei lūkesčių patenkinimu (1999). J.Erčulj, pristatydama į vartotoją orientuotą požiūrį, teigia, kad vartotojo pasitenkinimas įgalina nuspręsti, kada kokybė yra pasiekta (1999). Panašią nuomonę reiškia ir G.Slatkevičienė bei P.Vanagas, cituodami kokybės vadybos pradininkus W.E.Demingą ir A.Feigenbaumą, pavyzdžiui, kokybė siejama su vartotojo dabartiniais ir ateities lūkesčiais, kokybę apibrėžia vartotojai, ir pan.” (2001).
Kokybė nuolat kinta ir yra siekiamybė. Kalbant apie mokyklos kokybę, tai ji suprantama kaip reikalavimas, kuris parodo, kokiu laipsniu mokyklos veikla tenkina suinteresuotų klientų poreikius ir/ar atitinka mokyklos patvirtintus reikalavimus, standartus. Kalbėdami apie kokybę mokyklose M.Misiūnas ir I.Savickienė teigia, kad “švietimo sektoriuje kokybė turėtų apimti “akademinių ir švietimo standartų laikymąsi, atsižvelgiant į specifinius lūkesčius bei reikalavimus ir derinant juos su siekiamu tobulumu” (Kistan C., 1999, p.126)” (2001, p.73).
Bendrojo lavinimo mokyklos vidaus audito metodikos I dalyje pažymima, kad “švietimo kokybė – požymių visuma, leidžianti spręsti, kaip švietimo įstaiga, švietimo sistema ar atskiri jos posistemiai vykdo savo paskirčiai būdingus bei nacionalinius ir regioninius švietimo tikslus, atitinka ugdytinių/klientų poreikius, Europos Sąjungos, pasaulio šalių švietimo tendencijas, siekia naujovių ir nuolatinio tobulėjimo esamomis sąlygomis ir geba tas sąlygas gerinti.” (2002, p.11)
Kokybės kontrolę vykdo ir už ją atsako pati mokykla. Tai vidiniai procesai, standartai, taisyklės, nuostatos, vertybės. Pats svarbiausias aspektas yra savęs vertinimas. Labai svarbu yra viso personalo įtraukimas ir atsakomybė už teikiamų paslaugų kokybę ir tolesnį jų gerinimą. Kokybę daugelis žmonių mano suprantą, tačiau kiekvienam ji gali reikšti visai ką kitą. Kokybė yra sudėtinga sąvoka. Bet dėl kokybės – sunkiau ar lengviau – vis dėlto galima susitarti. Taigi kyla klausimas: kas susitaria ir dėl ko susitaria? Švietime susitariančių šalių visada būna bent trys: klientai (mokiniai, jų tėvai), profesionalai (mokytojai, mokyklos vadovai ir kiti švietimo specialistai) ir politikai (įvairių lygmenų).
Susitarimo objektų yra taip pat bent trys grupės: tikslai (vertybės, modeliai, kurių įgyvendinimo siekiama), tikslų siekimo būdai (planai, kokiu būdu bus siekiama tikslų, kiek išteklių tam bus skirta, kas ir kada atliks vienus ar kitus darbus) ir vertinimo kriterijai (laukiami rezultatai, kurių tikimasi po plano įgyvendinimo, tikslų, standartų pasiekimo laipsnis).

Kiekviena institucija nori turėti kokybišką rezultatą ir paslaugas, kurie atitiktų reikalavimų lygį ir kuriuos vartotojas pajėgtų įsigyti. Todėl darbą reikia atlikti kokybiškai. O kokybė darbo vietoje reiškia daugiau negu sukurti geresnes nei vidutines paslaugas. Kokybė reiškia nuolat gerėjančias paslaugas. Taigi, reikia daryti gerus daiktus iš karto, o ne daryti klaidas ir jas taisyti. Jei mokykla sutelkia dėmesį į tinkamų dalykų darymą iš karto, tuo pačiu ji išvengia išlaidų, susijusių su perkvalifikavimu. Taigi, kokybė suprantama kaip vienas svarbiausių konkurencinių šiandienos ir rytdienos klausimų.
M.Misiūnas ir I.Savickienė apibendrindami kokybės užtikrinimo švietimo sistemoje sampratą teigia, “kad ji pagrįsta nuolatiniu studijų kokybės tobulinimu ir apima atsakymus į šiuos klausimus: kokie yra studentų, dėstytojų ir administracijos poreikiai? Ar jie tenkinami? Iki kokio lygmens jie tenkinami? Atsakymus galima rasti tada, kai visi vidiniai vartotojai bendrauja tarpusavyje ir reiškia savo nuomonę” (2002, p.74).
2. Kokybės laidavimo sistemos samprata

Lietuvos švietimo sistemai integruojantis į Europos švietimo erdvę vienas iš prioritetinių uždavinių yra švietimo kokybės laidavimas. Kokybės laidavimas – tai procedūrų, priemonių, metodų, išteklių visuma institucijoje, kuri yra pastoviai tikrinama ir stebima siekiant užtikrinti sąlygas, pasiekti numatytus tikslus, suteikti gerą ir kokybišką bendrąjį ir profesinį išsilavinimą.. Remdamasi kokybės laidavimo principais, mokykla gali išreikšti save, patenkinti savo moksleivių ir kitų suinteresuotų asmenų poreikius. Kokybės laidavimo sistema užtikrina, kad priemonės, pasirinktos siekti institucijos tikslų, iš tikrųjų įgyvendintos ir yra veiksmingos.
Kokybės valdymo sistemos tikslai:
• Žinoti kokiame lygyje esame, kad galėtume įvertinti mokyklos kokybinius kriterijus.
• Užtikrinti šalies išsimokslinimo lygį.
• Laikytis švietimo sistemoje vieningų vertinimo reikalavimų.
• Paruošti aukšto lygio specialistus rinkai.
• Patenkinti visus mokinių poreikius.
• Mokinys turi žinoti savo pasirengimo lygį, kad galėtų konkuruoti rinkoje, planuoti savo karjerą, o darbdaviai būtų informuoti apie mokinių lygį.
Kokybės laidavimas yra procesas, kuriuo įgyvendinamas siekis užtikrinti, kad švietimo paslaugoms pasirinktų kokybinių rodyklių būtų laikomasi ir pagal juos dirbama. Pagrindinis šių paslaugų vartotojas yra moksleivis, tačiau ne mažiau svarbūs yra mokytojai, darbdaviai, suinteresuoti kvalifikuotų specialistų rengimu. Moksleivis, kaip vartotojas, ne tik vertina įgytų žinių kokybę, bet ir mokymo efektyvumą. Kuriant tam tikrus produktus, siekiama tenkinti vartotojų poreikius. O mokyklos produktai – mokymo programos, mokytojų pateikta dalomoji medžiaga, užrašai, mokytojų ir moksleivių sąveika, moksleivių motyvacija mokytis, įgytos žinios ir profesiniai įgūdžiai ir t.t. Taigi, kokybės laidavimas turi būti svarbus kiekvienam institucijos bendruomenės nariui. Todėl mokyklos veiklos kokybės laidavimas turėtų remtis ne tik mokytojų darbo organizavimu, bet ir jų požiūrio į kokybę formulavimu.
Kaip pabrėžia M.Misiūnas ir I.Savickienė – “švietimo sektoriuje dažniausiai diegiamos šios kokybės sistemos: ISO-9000, visuotinės kokybės vadybos modelis (TQM), Europos fondo kokybės vadybos modelis (EFQM), palyginamumo modelis ir kt.” (2002, p.74).
ISO-900 sistemoje paslaugos turi atitikti vartotojų poreikius bei reikalavimus, planuojamos bei plėtojamos pagal nustatytą standartą (Vagnerienė E., 1999).
Visuotinės kokybės vadybos modelyje pabrėžiamas visų darbuotojų įsipareigojimas nuolat tobulinti kokybę bei jos standartus ir tenkinti kliento poreikius (Vagnerienė E., 1999). Vadinasi, kokybės tobulinimas priklauso nuo to, kaip vartotojai suvokia kokybę.
Europos fondo kokybės vadybos modelis yra grindžiamas institucijos savęs vertinimu, kuris remiasi tam tikrų prioritetų nustatymu.
Palyginimo modelis taip pat paremtas savęs vertinimu lyginant savo ir konkurentų veiklą tam, kad būtų nustatyti institucijos privalumai ir trūkumai.
Palyginus visas kokybės sistemas, galima pastebėti, kad visos šios sistemos remiasi savęs vertinimu.
Lietuvoje kokybės sistemos užtikrinimo diegimui didelę įtaką turėjo ES PHARE programa. PHARE Profesinio mokymo programos dėka profesinėse ir aukštesniosiose mokyklose pradėta diegti kokybės užtikrinimo sistemos elementai (Misiūnas M., Savickienė I., 2002). Taip gimė leidinys “Kokybės laidavimas kolegijose: rekomendacijos ir gera patirtis” (2000), kuriame aprašoma kokybės užtikrinimo sistema, pagrįsta savianalize.

Savianalizė – tai priemonė, kuri padeda mokyklai nustatyti veiklos tobulinimo prioritetus. Tai procesas, kai pateikiamas mokyklos veiklos privalumų (stipriųjų pusių) ir trūkumų (silpnųjų pusių) įvertinimas bei konsultuojama, ką reikia daryti siekiant pagerinti veiklą. Savianalizė leidžia pačiai mokyklai prisiimti atsakomybę už nuolatinį savęs tobulinimą atliekant kokybės ir standartų vertinimą.

Mokykla, kuri nesuvokia savo silpnųjų pusių ir nesistengia keistis, tobulėti negalės. Tik tokia mokykla, kuri pažįsta ir supranta save, yra teisingame kelyje sprendžiant iškylančias visas problemas.

Ugdymo kokybės laidavimas neįmanomas be nuolatinio vertinimo. Vertinamos nustatytos sutartinės veiklos sritys pagal sutartinius rodiklius/požymius.

Neįmanoma sužinoti ar kokybė buvo gerinta, jei ji nebuvo matuota ir gretinta. Matavimas yra vienas iš svarbiausių kokybės vadybos programos sudėtinių dalių. Nematuojama kokybė gali atrodyti esanti pakankama, nors šiaip ją galima gerokai patobulinti. Kartais pats matavimas atkreipia kieno nors dėmesį ir nematomi trūkumai staiga pasidaro akivaizdūs. Kokybės duomenims rinkti ir matuoti reikia daug laiko ir pastangų. Vienas svarbiausių aspektų yra viso personalo įtraukimas ir atsakomybė už teikiamų paslaugų kokybę ir tolesnį gerinimą.

Labai svarbu turėti universalią švietimo įstaigų kokybės tyrimo rodiklių sistemą, siekiant vertinti jų veiklos efektyvumą. Ypač didelis dėmesys atkreipiamas į mokyklos veiklos efektyvumo tyrimą, kuris turėtų įtakos mokyklos veiklos pažinimui bei būtų validus nuolat kintančioje aplinkoje. Todėl labai svarbu, kad mokykla, siekdama efektyvinti savo veiklą, ją nuolat tirtų, ieškodama naujų tobulinimo galimybių. Tam tikslui svarbu turėti pagrįstą mokyklos veiklos efektyvumo tyrimo kriterijų ir indikatorių (rodiklių) sistemą.

Bendrojo lavinimo mokyklos vidaus audito metodikos I dalyje pabrėžiama, kad “rodiklių sistema aprėpia tokius aspektus:
• kaip švietimo įstaiga atsižvelgia į savo socialinį, kultūrinį kontekstą, išteklius, paskirtį, ugdymo tikslus, esamų arba potencialių klientų poreikius;
• kaip įgyvendinami nacionaliniai ir regioniniai švietimo tikslai, siekiama idealų ir formuojamos vertybės;
• kaip įstaigos ugdymo procesas ir rezultatai atitinka pagal jos paskirtį nustatytus standartus ar normas;
• kokių privalumų turi švietimo įstaiga, palyginti su kitomis tos pačios paskirties švietimo įstaigomis.
Vertinant atsakoma į tris esminius klausimus:
• kaip sekasi vertinamai švietimo įstaigai?
• kas parodo sėkmės laipsnį?
• ką artimiausiu metu reikia daryti, kad būtų užtikrintas įstaigos veiklos tobulėjimas?” (2002, p.12)
Kriterijus – tai požymis, pagal kurį kas nors vertinama, nustatoma, klasifikuojama (Lietuvos tarybinė enciklopedija 6 t. 1980, p. 190).

Indikatorius – prietaisas, mechanizmas stebimo objekto būsenai, kiekybinei ar kokybinei charakteristikai pavaizduoti žmogui suvokiama forma (Tarptautinių žodžių žodynas, 1985, p.211).

Iš pateiktų indikatoriaus ir kriterijaus apibrėžimų galima pastebėti, kad šioms sąvokoms būdingas vertinimas. “Mokyklos efektyvumo kriterijai – tai mokyklos veiklos požymiai arba bruožai. Kriterijai yra svarbūs informacijos šaltiniai. Jų pagalba galima tirti bei susidaryti visuminį vaizdą apie mokykloje vykstančius procesus, reiškinius, nustatyti jos problemines vietas” (V.Targamadzė, p.16).

Ch.Lusthaus mano, “kad yra trys pagrindinės jėgos, skatinančios veiklos tobulinimą arba jam trukdančios – terpė, institucinė motyvacija ir galimybės. Kalbamai struktūrai įgyvendinti būtina suprasti keturis veiksnius, kurie yra bendri visoms institucijoms” (1997, p.34). Šis autorius išskiria tokius veiksnius:
• Organizacinės veiklos kokybė – tai organizacijos paskirties įgyvendinimo dydis, investuotų resursų atsiperkamumas ir suinteresuotų šalių poreikių tenkinimas.
• Pagrindinės išorinės jėgos – tai visos jėgos, veikiančios instituciją.
• Institucinė motyvacija – paskirtis, tikslai, kultūra, vidiniai veiklos akstinai.
• Organizacinės galimybės – jėgos, remiančios institucinę veiklą. Tai strateginio vadovavimo sistemos, žmogiškieji bei kiti pagrindiniai ištekliai, programų ir procesų valdymas bei institucijos vidaus ryšiai.

V.Targamadzė savo knygoje “Švietimo vadyba” ( ) pažymi, kad įvairūs autoriai, nagrinėdami mokyklos efektyvumą, išskiria įvairius kriterijus bei indikatorius. Pavyzdžiui, Ch.Lusthaus (1997) pateikia bendrojo lavinimo mokyklos veiklos efektyvumo tyrimo kriterijus, juos suskirstydamas į atskiras grupes ir lygmenis, tai:

Institucinės veiklos vertinimo lygmens kriterijai:
– veiklos kokybės efektyvumas;
– veiklos kokybės našumas;
– veiklos kokybės kintamumas.
Remiantis šiais kriterijais, kaip pastebi V.Targamadzė, galima teigti, “kad mokymo ir mokyklos teikiamų paslaugų kokybė yra svarbiausias akcentas institucijos veikloje” ( , p. 27). Šiuos vertinimo kriterijus Ch.Lusthaus (1997) grindžia tokiais indikatoriais:
– efektyvumas;
– našumas;
– tinkamumas.

Kita kriterijų grupė, anot Ch.Lusthaus, – institucinės veiklos galimybių vertinimo lygmens kriterijai:
– strateginis vadovavimas (indikatoriai: vadovavimas, strateginis finansavimas, valdymo struktūros);
– žmogiškieji ištekliai (indikatoriai: pedagogų personalas, tėvai, bendruomenės vadovai, techninis ir pagalbinis personalas);
– ugdymo turinio ir programų valdymas (indikatoriai: planavimas, įgyvendinimas, kontrolė);
– proceso valdymas (indikatoriai: planavimas, problemų sprendimas, sprendimų priėmimas, bendravimas, kontrolė, vertinimas);
– ryšiai tarp institucijų (indikatoriai: tinklai, profesinės bendrijos, partnerystės ryšiai su kitomis organizacijomis, suaugusiųjų mokymo centrai).
Šie pateikti mokyklos veiklos efektyvumo tyrimo kriterijai bei indikatoriai gali būti taikomi vertinant mokyklos veiklą.
Fullan (1991) vertindamas mokyklos efektyvumą, pagrindinį dėmesį skiria mokyklos vadybai bei organizacijos ir aplinkos tyrimams. Todėl remiantis šiais vertinimo kriterijais, vadovai gali siekti, kad keistųsi visa institucija, o ne atskiri jos bendruomenės nariai.
Tesses (1989) atkreipia dėmesį, kad mokyklos vertinimo sistemos kūrimas ir organizavimas turi remtis su mokykla glaudžiai susijusių žmonių – mokytojų, mokinių, vadovų pritarimu, sugebėjimais, siekiais, energija, veikla bei pastangomis siekiant užsibrėžto tikslo.
Apžvelgus įvairių autorių mokyklos veiklos efektyvumo tyrimo kriterijus, galima teigti, jog veiklos efektyvumą galima tirti įvairiai, taikant įvairius kriterijus. Galima išskirti ir bendrų bruožų tokių kaip: aiškių tobulėjimo tikslų nustatymas, organizacinės struktūros tobulėjimo procesui valdyti kūrimas, nuolatinės mokinių pastangos ir atsiskaitymo kontrolė, saugaus ir ramaus mikroklimato sukūrimas. Todėl galima manyti, kad šios veiklos sritys lemia geresnį mokyklos veiklos organizavimą, ir galima jas įvardinti kaip mokyklos veiklos efektyvumo tyrimo kriterijus.
Taigi, mokyklos vertinimas yra sistemingas jos veiklos apibūdinimas ir pokyčių matavimas remiantis jų vertės nustatymo kriterijais. Bendrojo lavinimo mokyklos vidaus audito metodikos I dalyje yra nusakoma tokia “švietimo įstaigos vertinimo paskirtis:
• ugdomoji – vertinama tam, kad įstaigos veikla ar kuri nors jos sritis būtų tobulinama;
• apibendrinamoji – vertinama atsiskaitant už tam tikrą atliktą darbą;
• sociopolitinė – vertinama norint susilaukti visuomenės palaikymo, paramos, pritarimo;
• administracinė – vertinama norint tobulinti valdymo funkcijas (ugdymo turinio, procesų, kaitos, kokybės, administravimo)” (2002, p.12).

PHARE profesinio mokymo reformos programoje išskiriamos 9 labai svarbios mokyklos veiklos sritys:
1. Mokyklos misija
2. Vadovavimas
3. Valdymas
4. Mokymas ir mokymasis
5. Parama mokiniams
6. Mokinių pasiekimai
7. Ugdymo programa. Mokymo ir mokymosi turinys, jo organizavimas
8. Ištekliai
9. Kokybės užtikrinimas
“Kokybės laidavimas kolegijose: rekomendacijos ir gera patirtis” (2000) siūloma savianalizei pasirinkti tokias veiklos sritis: studijų programos, mokymas ir mokymasis, studentų pažanga ir pasiekimai, ištekliai (materialieji ir žmogiškieji), parama studentams, tyrimai ir konsultavimas, tarptautinis bendradarbiavimas, valdymas, kokybės laidavimo sistema, organizacijos kultūra.
Bendrojo lavinimo mokyklos įsivertinimui parengtoje Bendrojo lavinimo mokyklos vidaus audito metodikoje (2002) pateikiamos 7 vertinimo sritys, tai:
1. Ugdymo turinys
2. Mokymosi pasiekimai
3. Mokymasis ir ugdymas
4. Pagalba moksleiviams
5. Etosas
6. Ištekliai
7. Mokyklos valdymas ir kokybės garantavimas
Kiekvienoje vertinimo srityje yra išskirti mokyklos veiklos rodikliai, kurie, kaip pažymima Bendrojo lavinimo mokyklos vidaus audito metodikoje (2002):
 sudaro galimybę geriau atskleisti vertinimo sritį;
 apibrėžia siekiamą rezultatą;
 padeda pamatuoti mokyklos veiklą;
 padeda mokyklai rengti strateginį planą, nustato sritis, kurias reikia detaliai tirti;
 padeda įvertinti, kaip yra įgyvendinami mokyklos tikslai, teikia galimybių mokyklos vadovams daryti sprendimus dėl mokyklos pasiekimų tobulinimo;
 pasinaudodami jais galime atsakyti į svarbiausius klausimus: kokie moksleivių rezultatai, kaip vadovaujama mokyklai, ar mokykla dirba efektyviai?
Mokykla, atlikdama savęs vertinimą, turėtų pasirinkti veiklos sritis, darančias įtaką mokyklos veiklos kokybei, nustatyti veiklos sričių vertinimo tikslus ir apibrėžti kriterijus bei pasirinkti vertinimo būdus. Atlikdama savianalizę, mokykla turi nuspręsti kur ir kaip bus ieškoma įrodymų ar patvirtinimų. Tik tada, kai mokykla išskirs tuo metu reikšmingiausias analizės sritis, savianalizės rezultatai leis pasiekti geresnę kokybę.
Dažniausiai mokyklos savęs vertinimo procese rekomenduojamos veiklos sritys yra šios:
1. Ištekliai
2. Mokymas ir mokymasis
3. Mokinių pasiekimai
4. Mokymo programos
5. Parama mokiniams
6. Valdymo struktūra, išoriniai ir vidiniai ryšiai, plėtra.

Ištekliai. Ištekliai gali būti žmogiškieji ir materialieji. Tai visa, kas reikalinga įgyvendinti ugdymo programą. Ištekliai – tai žmonių darbas, informacija, medžiagos, pinigai ir laikas, skirti, kad visa tai gaunanti organizacija funkcionuotų ir pasiektų numatytus mokyklos tikslus. Vertinant išteklius aiškinamasi ar personalo kvalifikacija ir materialinė – techninė bazė gali laiduoti mokyklos veiklos kokybę.

Institucijos žmogiškuosius išteklius sudaro visi asmenys, dalyvaujantys institucijos veikloje, nepriklausomai nuo jų atliekamo darbo. Yra visuotinai pripažinta, kad žmogiškieji ištekliai – vertingiausias kiekvienos organizacijos turtas. Tai ypač aktualu, kai kalbama apie mokyklas, kuriose pagrindines funkcijas atlieka aukštos kvalifikacijos darbuotojai.

Ch. Lusthaus (1997) materialiuosius išteklius skirsto į tris grupes: infrastruktūrą (aparatūra, įranga, ūkio sistemos, komunalinės paslaugos), techniką (mokymui ir įstaigos išlaikymui reikalingos ir turimos technikos kokybė) ir finansus (lėšų ir biudžeto planavimas, valdymas ir kontrolė; apskaitai ir auditui tinkamos finansinės sistemos kūrimas). Šios institucijos išteklių grupės turi būti valdomos, nes tinkamam jų naudojimui reikia planavimo ir kontrolės sistemos. Todėl sugebėjimas valdyti išteklius yra labai svarbus institucijos išgyvenimui.

Mokymas ir mokymasis. Tai vertinama, siekiant nustatyti, ar sudaromos sąlygos pasiekti mokymo programose numatytus tikslus, patenkinti mokymo proceso dalyvių poreikius, tobulinti mokymo ir mokymosi procesą.
Mokymas yra viena iš ugdymo funkcijų. Jis paprastai vyksta įvairiose švietimo institucijose, kai mokytojas tiesiogiai bendrauja su mokiniais arba tarpiškai – naudojantis knygomis ir kitomis mokymo priemonėmis. “Mokymas – vadovavimas mokymuisi, t.y. tikslingas, nuoseklus ir aktualus mokytojo ir mokinių veikimas, stimuliuojantis ir organizuojantis mokinių pažintinę ir praktinę veiklą” (L.Jovaiša, 1993, p.124).
Mokymasis – tikslinga veikla įsisavinant žmonijos sukauptos patirties pagrindus, įvaldant teorinės ir praktinės veiklos mokėjimus bei įgūdžius. (L.Jovaiša, 1993, p.124).
Mokymasis – sudėtingas procesas, todėl “suprasti, kas yra mokymasis ir kas yra išmokimas, būtina dėl dviejų priežasčių. Pirma, kad profesionaliai kurtume mokymosi ir išmokimo situacijas. Antra, kad išmokytume vaikus mokytis tinkamiausiais būdais. Vaikui mokymasis – tai sudėtingas darbas, kurio specialiai reikia mokytis” (G.Butkienė, A.Kepalaitė, 1996, p.110). Juk mokymasis – tai procesas, kurio metu žmonės įgyja žinių, supratimą, įgūdžius ir vertybes bei taiko visa tai kas išmokta problemoms spręsti. Mokymosi procesas apima tiek individo emocijas, tiek intelektines pastangas bei padeda kontroliuoti arba prisitaikyti prie aplinkos.
Daugeliui mokymasis – veiklos būdų įsisąmoninimas ir įtvirtinimas. Jo rezultatas – žinios mokėjimai, įgūdžiai. Mokymosi sąvoka yra plati, pats mokymasis yra suvokiamas nevienodai: “mokymasis tai mąstymo, veikimo ir išvados darymo procesas” (Peter Jarvis, 2001, p.65). Mokslininkas Peter Jarvis taip apibrėžia mokymąsi: “mokymasis yra sąmoningos patirties rezultatas”. Pats mokymasis yra nuolatinis procesas, trunkantis žmogui įsigijus ir atitinkamą išsilavinimą. “Kažką išmokę žmonės tampa labiau patyrę ir dėl to pasikeičia, taigi pats mokymasis yra vienas iš socialinių procesų, padedančių sukurti sąlygas tolesniam mokymuisi” ( Peter Jarvis, 2001, p.150).

Mokinių pasiekimai. Jie vertinami siekiant sistemingai analizuoti mokymo kokybę: mokymo rezultatus, mokinių profesinio pasirengimo lygį, absolventų įsidarbinimą. Tai pozityviai pakitę mokinių žinios, mokėjimai, įgūdžiai. Pasiekimai – tai gebėjimų, žinių, supratimo, kuriuos mokinys gali demonstruoti, pokyčių visuma.

Mokymo programos. Tai mokyklos pateiktos mokymo programos, tenkinančios klientų poreikius. Pasak R.Laužacko “Mokymo programoje pateikiama tai, dėl ko, kas ir kaip bus atliekama mokymo procese. Tai yra tarsi mokymo turinio pavertimas dokumentu, turinčiu rašytinę ir įvertinamąją išraišką. Mokymo programa – tai tam tikras mokymo turinio modelis, sudarytas iš svarbiausių jo elementų” (2000, p.30). Mokymo programos vertinamos siekiant identifikuoti mokymo programų turinio, jų rengimo ir organizavimo stipriąsias ir tobulintinas puses. Nes kaip mano R.Laužackas “mokymo programa – detalizuoja, išskleidžia, apibrėžia ir numato tai, kuo konkreti mokymo įstaiga, remdamasi savo patirtimi specifika, turimomis teorinėmis – praktinėmis inovacijomis, laiko tikslinga papildyti konkrečios profesijos mokymo standartą” (2000, p.30).

Parama mokiniams. Tai vertinama, siekiant padėti mokiniams pasirinkti mokymo programą, paaiškinti galimybes, kurias jie turės baigę mokyklą ir suteikiant jiems reikiamą socialinę pagalbą. Parama mokiniams apima informacinę, psichologinę, socialinę pedagoginę, specialiąją pedagoginę ir specialiąją bei medicininę pagalbą mokykloje.

Informacinės pagalbos paskirtis – padėti mokiniams gauti informaciją apie švietimą, jo kokybę, išsilavinimo ir profesinių kvalifikacijų paklausą darbo rinkoje.

Psichologinės pagalbos paskirtis – padėti mokiniui atgauti dvasinę darną ir gebėjimą gyventi ir mokytis. Ši pagalba teikiama asmenybinių ir ugdymosi problemų turintiems mokiniams, juos konsultuojant. Psichologinę pagalbą teikia, psichologinių problemų prevenciją vykdo psichologinių,
pedagoginių psichologinių tarnybų, mokyklų psichologai.

Socialinės pedagoginės pagalbos paskirtis – padedant vaikui įgyvendinti jo teisę į mokslą, užtikrinti jo saugumą mokykloje: šalinti priežastis, dėl kurių moksleivis negali ar vengia lankyti mokyklą, sugrąžinti į mokyklą ją palikusius moksleivius, kartu su tėvais padėti vaikui pasirinkti mokyklą pagal protines ir fizines galias ir joje adaptuotis. Mokykla, teikdama mokiniams socialinę pedagoginę pagalbą, bendradarbiauja su socialinę pagalbą teikiančiomis tarnybomis, asmens sveikatos priežiūros ir teisėtvarkos institucijomis.

Specialiosios pedagoginės ir specialiosios pagalbos paskirtis – padidinti specialiųjų poreikių asmens ugdymosi veiksmingumą. Specialiąją pagalbą asmenims iki 21 metų amžiaus teikia pedagoginių psichologinių tarnybų, mokyklų specialieji pedagogai.

Medicininės pagalbos mokykloje – pirmosios medicininės pagalbos susirgusiems arba susižeidusiems mokiniams, profilaktinių mokinių sveikatos patikrinimų, higienos normų vykdymo priežiūros bei mokinių švietimo asmens sveikatos priežiūros klausimais – paskirtis – padėti mokiniui išsaugoti ir stiprinti sveikatą, užtikrinti nuolatinę jo sveikatos priežiūrą.

Valdymo struktūra, vidiniai ir išoriniai ryšiai, plėtra. Valdymas – tai žmonių, padalinių ar organizacijų veikos planavimo, koordinavimo bei nukreipimo struktūros ir procesai, darbų atlikimas su kitais žmonėmis. Tai vertinama ir analizuojama, kaip vyksta ugdymo proceso kaita, kaip tobulinamas mokyklos marketingas, finansų ir personalo valdymas, kaip užtikrinamas efektyvus mokyklos strateginių tikslų įgyvendinimas.

Vidiniai ir išoriniai ryšiai vertinami, siekiant nustatyti, kokios sudarytos sąlygos bendradarbiavimui ir kaip tai įtakoja mokinių profesinį pasirengimą ir personalo tobulėjimą

3. Vidaus audito metodologija ir metodai

Iniciatyvūs pedagogai jau seniai bando vertinti savo mokyklose vykstančius procesus. Jie tai darė savanoriškai naudodami įvairias metodikas. Sutapus mokytojų iniciatyvoms bei Švietimo ir mokslo ministerijos strateginiams tikslams, pradėta kurti lietuviška mokyklos vidaus audito metodika. Šią metodiką pradėjo kurti ne kabinetuose sėdėję valdininkai, o švietimo sistemoje dirbantys žmonės. Tarp jų – įvairių tipų mokyklų bendruomenės, edukologijos mokslininkai, psichologai, Mokyklų tobulinimo centro konsultantai, Švietimo ir mokslo ministerijos, Švietimo plėtotės centro specialistai. Eksperimentuota beveik trejus metus dėl kiekvieno teiginio ilgai mąstant, kiekvieną pasveriant, išbandant. Nuo pat idėjos atsiradimo iki metodikos patvirtinimo mokyklos buvo nuolatos informuojamos, kas daroma, beveik metus jos turėjo mokyklos vidaus audito metodikos projektą, kurį galėjo analizuoti, kai ką bandyti naudoti.
Mokyklos vidaus audito metodika remiasi Škotijos modeliu. Šis modelis buvo pasirinktas išstudijavus daugybės šalių mokyklų įsivertinimo patirtį. Jis buvo pritaikytas atsižvelgiant į Lietuvos švietimo situaciją bei poreikius, bendrą vertinimo, įsivertinimo ir atsiskaitomumo kultūrą Lietuvoje. Šis modelis daugiau pagrįstas kokybiniu (aprašomuoju) vertinimu. Panaši metodika naudota ir Europos mokyklų kokybinio vertinimo bandomajame projekte (1997 – 1998). Pastarojo projekto patirtis parodė, kad kokybinis vertinimas, lyginant su kiekybiniu, yra lengviau suvokiamas mokyklos bendruomenės, įtraukia daugiau jos narių, labiau patinka jo dalyviams, pateikia išsamesnę informaciją.
Škotiškas mokyklų įsivertinimo modelis yra patrauklus tuo, kad remiasi mokyklos veiklos rodiklių taikymu, t.y. sukuriama požymių sistema, pagal kurią mokykla gali įsivertinti savo darbo kokybę įvairiose srityse. Šis rodiklių taikymas padeda sužinoti konkretų mokyklos veiklos aspektą pagal tam tikrus požymius, nustatyti mokyklos veiklos privalumus ir trūkumus. O tai padeda išsikelti prioritetus rengiant mokyklos strategijos planą bei teikia galimybių mokyklos vadovams priimti teisingus sprendimus apie mokyklos tobulinimo kryptis.
Lietuvai šiuo metu ypač svarbu diegti vidaus auditą, kad pačios mokyklos įprastų gilintis į savo vykdomą veiklą, domėtis švietimo politika, kokybės standartais, ieškoti efektyvesnių veiklos modelių ir gebėtų juos vertinti bei lyginti. Tarptautinėse diskusijose dėl švietimo kokybės laidavimo taip pat prieita prie išvados, kad švietimo kokybė labiausiai priklauso nuo to, kas vyksta pačiose mokyklose, kaip jose gebama susitelkti siekiant kokybės.
Auditas gali būti suprantamas įvairiai, tačiau reikėtų akcentuoti, kad tai “sudėtinga analitinė sistema” (V.Targamadzė, p. 20). Bendrojo lavinimo mokyklos audito metodikos projekte (2000) audito samprata formuluojama taip: “Švietimo įstaigos vertinimas – tai sistemingas jos veiklos apibūdinimas ir pokyčių matavimas remiantis jų vertės nustatymo kriterijais”. Taigi audito paskirtis – padėti mokykloms analizuoti ir tobulinti savo veiklą siekiant kokybės.
Bendrojo lavinimo mokyklos vidaus audito metodikoje (2002) pabrėžiama, kad mokyklos vidaus auditas duoda mokyklai:
1. Nuolat įsivertindami mokyklos veiklą, garantuojame ugdymo kokybę bei profesionalumą.
2. Mokytojai, dalyvaudami atliekant mokyklos vidaus auditą, yra gerai informuoti apie realią padėtį visose mokyklos veiklos srityse.
3. Pats mokyklos vidaus audito procesas sustiprina mokyklos bendruomenės narių nuosavybės ir tapatumo jausmą, atsakomybę už visos mokyklos veiklą.
4. Įvertinama mokyklos darbuotojų kompetencija, numatomos profesinio tobulinimosi kryptys.
5. Mokyklos darbuotojai turi galimybių priimti sprendimus ir dalyvauti planuojant mokyklos plėtrą.
6. Mokyklos vidaus audito procesas padeda aiškiau apibrėžti darbuotojų funkcijas ir atsiskaitomumo tvarką.
7. Mokyklos vidaus auditas sudaro sąlygas išsiskleisti darbuotojų potencialui.
Audito metodikoje pažymima, kad mokyklos vidaus auditu siekiama:
1. įvertinti mokyklos esamą situaciją ir išsiaiškinti mokyklos privalumus ir trūkumus;
2. nustatyti mokyklos plėtros prioritetus;
3. fiksuoti gerosios praktikos pavyzdžius ir juos skleisti mokykloje.
Kuriama švietimo įstaigų vertinimo dviejų komponentų sistema:
• švietimo įstaigos išorės vertinimo;
• švietimo įstaigos vidaus vertinimo.
Švietimo įstaigos išorės vertinimas suprantamas kaip “įstatymų lydimaisiais aktais nustatytų subjektų ar institucijų valia iš šalies atliekamas švietimo įstaigos vertės ir kokybės apibūdinimas bei pokyčių matavimas pagal sutartinius švietimo įstaigai žinomus kokybės rodiklius.” (Bendrojo lavinimo audito metodika, 2002, p.12).
Švietimo įstaigos vidaus vertinimas apibūdinamas kaip “įstaigos bendruomenės susitarimu atliekama švietimo įstaigos ar atskirų jos veiklos sričių būklės, veiklos, pastangų rezultatų analizė, jų kokybės apibūdinimas pagal sutartinius rodiklius bei pokyčių nustatymas, galimybių, perspektyvų numatymas.” (Bendrojo lavinimo audito metodika, 2002, p.12).
Švietimo įstaigos išorės vertinimas remiasi vidaus audito vertinimu ir yra postūmis vidaus vertinimui ir veiklai tobulinti.
Siekiant kiek įmanoma objektyviau įvertinti švietimo įstaigos ugdymo ar atskirų jos veiklos sričių kokybę bei jos pokyčius, reikia parametrizuoti kokybės standartą. Parametrizavimas – standarto kriterijų įvardijimas ir apibūdinimas. Švietimo įstaigos vidaus vertinimas atliekamas pagal sutartinai nustatytus veiklos rodiklius, pagalbinius rodiklius. Rodikliai išreiškiami sutartiniais vertės kriterijais. Požymių visuma atskleidžia realią įstaigos vertinamos veiklos srities kokybę.

Remiantis Bendrojo lavinimo mokyklos vidaus audito metodika (2002) įvedama keturių lygmenų vertinimo sistema:

4 lygmuo (labai gerai) – vyrauja teigiami požymiai, stipriosios savybės.

3 lygmuo (gerai) – stipriųjų savybių daugiau nei trūkumų.

2 lygmuo (patenkinamai) – yra rimtų trūkumų.

1 lygmuo (nepatenkinamai) – vyrauja trūkumai.

Mokyklos vidaus audito metodika remiasi vientisa veiklos rodiklių sistema. Kiekvienas veiklos rodiklis priklauso vienai iš 7 mokyklos veiklos sričių. Kiekvienas veiklos rodiklis turi vieną ar keletą pagalbinių rodiklių, kurie geriau atskleidžia veiklos rodiklio esmę. Kiekvienam pagalbiniam rodikliui pateikiama iliustracija, padedanti mokytojams atpažinti procesus, vykstančius jų mokykloje, ir palyginti su tuo kas aprašyta iliustracijose. Mokykla, analizuodama pasirinktos vertinimo srities veiklos rodiklius, pagalbinius rodiklius bei jų iliustracijas, turėtų visa tai “išsiversti į savo mokyklos kalbą”, t.y. parametrizuoti kokybės standartą. Kiekvienam pagalbiniam rodikliui yra pateikiamos 2 ir 4 lygio iliustracijos. Mokykla pagal iliustracijas gali kurti klausimus arba susilyginti su joje aprašyta situacija.

Bendro lavinimo vidaus audito metodikoje yra pateiktos iliustracijos, kurios užkodavusios susitarimą, kas Lietuvos mokykloms yra konkrečių veiklos sričių kokybė. Jei mokyklos ne dėl savo specifinės paskirties nuo šių iliustracijų toltų, drauge toltų ir nuo jomis užkoduotos švietimo vertybinės krypties. Iliustracijų paskirtis – pateikti mokyklai vertybinius orientyrus, į kuriuos lygiuodamasi suvoktų, ko dar stinga ir ką reikėtų tobulinti, kad artėtų tų vertybinių orientyrų link.

Kaip iliustracijas į “savo kalbą versti”? Nereikėtų jų siaurinti, o tik išskleisti pagal mokyklos tipą, bei susitarti, kokie požymiai kurį vertinimo lygį atitiks. Be to, vertėtų susitarti, ką konkrečiai mokyklai reiškia pasakymai: “daug – mažai”, “ne visuomet – beveik visuomet”, “beveik visi – dauguma” ir pan.

Leave a Comment