Vaizdinės atminties tyrimas

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

Vaizdinės atminties tyrimas

Klaipėda, 2004
ĮVADAS

Atminties vaidmuo vaiko vystymosi procese didžiulis. Žinių apie aplinkinį pasaulį ir save suvokimas, sugebėjimų, įgūdžių, įpročių įgijimas, elgesio normų įvaldymas – visa tai susiję su atmintimi.
Mokėdamas vienaip ar kitaip įsiminti, vaikas mokosi turėti tikslą – įsiminti – prisiminti, kurio siekdamas, turi atitinkamai dirbti su medžiaga. Jis pradeda suprasti, kad norint medžiagą įsiminti, reikia ją kartoti, lyginti, apibendrinti, grupuoti. Taip ugdomi valingi vaikų atminties procesai.
Vaikas mokosi suvokti, galvoti, kalbėti, išmoksta elgtis su daiktais, laikytis tam tikrų elgesio taisyklių, prradeda reguliuoti savo veiksmus. Visa tai skatina atminties darbą. Be atminties vaikas neįgis visuomeninės patirties, neįmanomi platesni jo ryšiai su aplinka, negalima ir jo veikla.
Ikimokyklinio amžiaus vaiko atminties lavėjimas labai susijęs su jo veikla. Atlikdamas konkrečius veiksmus su daiktais, stengdamasis ką nors nuveikti, vaikas turi susitelkti, įsiminti medžiagą ar atskirus veiklos etapus. Reikšmės turi ir bendravimas su suaugusiu, padedančiu organizuoti veiklą. (A. Gučas „Vaiko psichologija“, psl. 105).

Ikimokykliniame amžiuje vyksta esminiai vaikų atminties kitimai. Su kiekybiniais vaiko atminties kitimais susijęs nuolatinis akkiračio plėtimas, veržlus žinių, mokėjimų, įgūdžių įsisavinimas.
Atmintis paprastai yra įvairios medžiagos įsiminimas, pažinimas ir atgaminimas. Atmintis taip pat yra informacijos apdorojimas, ilgas išlaikymas to, kas išmokta.
Vaikų gebėjimas įsiminti ir atsiminti sparčiai vystosi ikimokykliniame amžiuje. Ikimokykliniame amžiuje žmonės, įvykiai įsimenami gana il

lgam laikui. (V. Muchina „Vaiko psichologija“, psl. 223).
Įsiminimas, kaip ir atgaminimas, gali būti nevalingas, arba nesąmoningas, ir valingas, arba sąmoningas. Pagal šių procesų ypatybes atmintis skirstoma į dvi pagrindines rūšis: nevalingą ir valingą.
Nevalingas įsiminimas – yra toks, kai medžiagos nesistengiama specialiai įsiminti ir nesiekiama tokio tikslo. Nevalingas įsiminimas, susijęs su aktyviu protiniu vaikų darbu, iki pat ikimokyklinės vaikystės pabaigos yra daug produktyvesnis negu valingas tos pačios medžiagos įsiminimas.
Ikimokyklinio amžiaus vaiko įsiminimas yra betarpiškas ir nevalingas. Vaikas nekalia sau uždavinio ką nors įsiminti, bet, žaisdamas ir girdėdamas suaugusiųjų pasakojimus, ir be specialaus nusistatymo praturtina savo sąmonę nauja informacija, kurią perdirba vaizduote. (A. Gučas „vaiko psichologija“, psl. 141).
Pagrindinė nevalingos atminties priežastis gana nuodugniai tyrinėjama P. Zinčenkos tyrimuose. Remdamasis daugeliu eksperimentų, P. Zinčenka daro išvadą, kaad nevalingas įsiminimas yra kryptinga, aktyvios žmogaus veiklos produktas. (L. Žitnikova „Ugdykime vaikų atmintį“, psl. 6).
Valinga atmintis – tai ypatinga (mneminė) veikla, kurios specialus tikslas įsiminti tam tikrą medžiagą, naudojantis ypatingais įsiminimo būdais bei metodais. (L. Žitnikova „Ugdykime vaikų atmintį“, psl. 11).
Valinga atmintis – tai pirmiausia įsiminimas tam tikrų objektų, kai žmogus kelia sau tikslą – įsiminti – prisiminti.
Ikimokyklinio amžiaus vaikų atmintis iš esmės yra nevalinga, pagrįsta reiškinių pasikartojimu. Tai reiškia, kad vaikas dažniausiai sąmoningai nesistengia ką nors įsiminti. Vaikas pirmiausia įsimena tai, į ką ve
eikloje buvo atkreiptas jo dėmesys, kas buvo įdomu, kas padarė jam įspūdį. Bet dabar įrodyta, kad ikimokyklinukas gali įsiminti ir valingai. Tačiau vis dėlto net ikimokyklinio amžiaus pabaigoje vyrauja nevalinga atmintis. Valingai įsiminti ir atsiminti vaikai stengiasi palyginti retais atvejais, kai jų veikloje iškyla atitinkami uždaviniai arba kai to reikalauja suaugusieji.
Vaizdinė atmintis apibūdinama anksčiau suvoktų daiktų ir reiškinių konkrečių vaizdinių įsiminimu. (A. Zaporožecas „Psichologija“, psl. 86).
Vaizdinė atmintis, kaip sako ir pats jos pavadinimas, operuoja iš tikrovės gauta ar susikurta vaizdine medžiaga – vaizdiniais. Vaizdinys yra vaizdas objekto, kuris šiuo metu nesuvokiamas. Žmogaus atmintyje yra daugybė regėjimo, girdėjimo, uodimo ir kitų vaizdinių.
Vaizdiniai yra panašūs į suvokimų metu gaunamus objektų vaizdus. Jie skiriasi nuo suvokimų tuo, kad yra ne tokie ryškūs (kartais neperduoda spalvų ir kt.), fragmentiški ir nepastovūs. Vaizdiniai skirstomi į rūšis pagal jutimo organus. Be to, skiriami individualūs ir bendri vaizdiniai. Individualūs laikomi tam tikro vieno objekto vaizdiniai. Bendri vaizdiniai fiksuoja didesnės ar mažesnės objektų grupės bendras ypatybes. (A. Jacikevičius „Siela, mokslas, gyvensena“, psl. 60, 61).
Daugelyje tyrimų, atliktų laboratorijose, vienintelis subjekto veiklos tikslas yra atmintis, įsiminimas. Kartojimo, arba sąmoningo mokymosi mintinai, svarbą prieš daugelį metų atskleidė vokiečių filosofas Hermannas Ebbinghausas, vienas pirmųjų ėmęs tyrinėti atmintį. Jo indėlis į atminties tyrimą yra labai didelis.
Atmintį tyrė ir
r prancūzų psichologas A. Valonas, taip pat Elizabeth Loftus ir Geoffrey Loftusas.
Kita atminties tyrėja L. Baker-Ward ir jos kolegos nustatė, kad jau trejų metų vaikai, kuriems rodomi pažįstami žaislai ir prašoma įsiminti jų kuo daugiau, mėgina įsisąmoninti sąmoningai. Jie juos pavadina, vizualiai apžiūri, daugiau su jais manipuliuoja ir mažiau žaidžia negu kontrolinės grupės vaikai, neprašyti jų įsiminti.
L. Apple tyrė ikimokyklinio amžiaus vaikų bei I ir V klasių mokinių įsiminimą. Gauti rezultatai patvirtino, kad nuo 10 metų daugelis vaikų išmoksta naudotis įvairiomis įsiminimo priemonėmis ir su malonumu jas naudoja, kai reikia ką nors įsiminti. (R. Žukauskienė „Raidos psichologija“, psl. 246).
S. Ahmedas ir M. Perlmutteris taip pat tyrė įvairaus amžiaus vaikų sugebėjimą atsiminti. Jie pastebėjo, kad jaunesni vaikai atsimena blogiau. Tai galima paaiškinti tuo, kad vyresni vaikai ir suaugę prasmingai organizuoja ir struktūruoja savo žinias, kad jos būtų išsamiai apdorotos ir susietos su kita informacija, esančia jų ilgalaikėje atmintyje. Todėl individą gali skatinti atsiminti daugybė įvairiausių vidinių stimulų, užuominų. (R. Žukauskienė „Raidos psichologija“, psl. 248).
Apie vaikų atminties ugdymą taip pat rašė L. Žitnikova. Ji daug dėmesio skyrė informacijos klasifikacijai, kaip vienam iš loginio įsiminimo būdų.
Konkrečiai apie vaizdinę atmintį truputį yra rašęs A. Zaporožecas.

Tyrimo tikslas: tirti vaizdinę atmintį, naudojant paveikslėlių kl

lasifikacijos metodą.

TYRIMO METODIKA

Tiriamieji: penki 6 metų vaikai; Lina (6 m. 2 mėn.), Raimonda (6 m. 4 mėn.), Erika (6 m. 6 mėn.), Šarūnas (6 m. 7 mėn.) ir Tomas (6 m. 3 mėn.).

Priemonės: du paveikslėlių rinkiniai po penkiolika paveikslėlių kiekviename. Pirmojo rinkinio paveikslėliai įvairūs; antrasis paveikslėlių rinkinys skiriasi beveik lygiomis dalimis (7 – 8) pagal požymį valgomas – nevalgomas daiktas.

Tyrimo eiga. Tyrimas atliekamas dvejomis serijomis. Pirmoji serija: tiriamajam sakoma, kad jis turi stengtis kuo geriau įsiminti daiktus, pavaizduotus paveikslėliuose. Ant stalo prieš tiriamąjį padedamas pirmasis paveikslėlis, po to dedamas antrasis, tada trečiasis ir taip parodomi visi penkiolika paveikslėlių iš pirmojo rinkinio. Baigus demonstruoti pirmojo rinkinio paveikslėlius, jie nuimami nuo stalo. Tuomet tiriamojo prašoma išvardinti daiktus, kurie buvo pavaizduoti paveikslėliuose.
Antroji serija: prieš tiriamąjį išskleidžiamas antrasis paveikslėlių rinkinys. Tada tiriamojo prašoma tuos paveikslėlius suklasifikuoti pagal požymį valgomas – nevalgomas. Po to paveikslėliai nuimami nuo stalo ir tiriamojo prašoma išvardinti daiktus, kurie buvo pavaizduoti paveikslėliuose.

Instrukcija tiriamajam. Instrukcija pirmajai tyrimo serijai:
– Aš tau parodysiu penkiolika skirtingų paveikslėlių, juos dėsiu ant stalo po vieną.
– Į kiekvieną paveikslėlį gali žiūrėti apie minutę, pasistenk jį kuo geriau įsiminti.
– Tuomet, kai parodysiu visus penkiolika paveikslėlių, juos nuimsiu nuo stalo, o tu turėsi man pasakyti, kas buvo pavaizduota paveikslėliuose.

Instrukcija antrajai tyrimo serijai:
– Dabar ant stalo padėsiu kitus penkiolika paveikslėlių.
– Tau reikės juos surūšiuoti į dvi grupeles pagal tai, kuris pavaizduotas daiktas yra valgomas, o kuris – ne.
– Tuomet, kai tai padarysi, t.y. sudėliosi paveikslėlius į grupeles, aš nuimsiu juos nuo stalo ir tu turėsi vėl man išvardinti, kas buvo pavaizduota paveikslėliuose.

REZULTATAI

Lentelė.
Tiriamasis (vardas) Tyrimo serija Demonstruotų paveikslėlių skaičius Atgamintų paveikslėlių skaičius Teisingai atgamintų pav. skaičius Tiriamojo elgesys
Lina I 15 6 5 Linksma, nelabai susikaupusi, kalbi, daug klausinėjanti, pvz.: „kodėl mums rodai tuos paveikslėlius?“, „ką paskui darysi?“ Tyrimo metu daug pasakojo apie įvykius, susijusius su paveikslėliais.

II 15 6 6
Raimonda I 15 8 8 Rami, nieko neklausinėjanti, susikaupusi. Labai stengėsi atsiminti visus paveikslėlius.

II 15 10 10
Erika I 15 7 7 Labai susidomėjusi užduotimi, pakankamai susikaupusi. Vėliau truputį sunerimusi, kad negalėjo prisiminti visų paveikslėlių. Klausė, kas bus, jei neatsimins visų piešinukų.

II 15 8 8
Šarūnas I 15 5 5 Gana ramus, užduoties atlikimo metu buvo susikaupęs. Įdėmiai žiūrinėjo paveikslėlius, tiek pirmosios serijos, tiek ir antrosios serijos.

II 15 8 8
Tomas I 15 3 2 Išsiblaškęs, nesusikaupęs, daug klausinėjantis apie tai, kodėl jam reikia žiūrėti paveikslėlius. Šio tiriamojo mintys vis nukrypdavo į su tyrimu nesusijusius dalykus, pvz.: „šiandien mes daug žaidėm, aš buvau kareivis ir t.t.“ Kai kurie klausimai taip pat visai nesusiję su tyrimu: „O tu mėgsti žaisti?“, „Ar tau patinka filmukas „Drakonų kovos“ ?“

II 15 5 4

REZULTATŲ APTARIMAS

Kaip matome iš tyrimo rezultatų lentelės, dauguma tyrime dalyvavusių ikimokyklinukų, klasifikuodami, analizuodami paveikslėlius medžiagą įsiminė daug produktyviau, paveikslėlių prisiminė daugiau: taip dirbdami, t.y. grupuodami pateiktą medžiagą, ikimokyklinukai teisingai prisiminė vidutiniškai 7 paveikslėlius, o negrupuodami pateiktos medžiagos – teisingai vidutiniškai įsiminė tik 5 paveikslėlius. Pastebime dėsningumus, jog naudojant klasifikacijos metodą, tiriamieji paveikslėlių atsimena daugiau. Taigi matome tendencija, kad klasifikavimas iš tikrųjų padeda geriau įsiminti, nes vaikai įsitraukia į veiklą, įsijungia aktyvusis mąstymas. Vadinasi, ikimokyklinukai dar nelabai gerai gali įsiminti valingai. Jie geriau įsimena žaisdami, šiuo atveju grupuodami paveikslėlius.
Iš to, kaip vaikai atgamino paveikslėlius per tyrimą, matyti, jog šešiamečiai elgėsi nevienodai: vieni tiriamieji atliekant užduotį buvo labai susikaupę, kiti nelabai, o dar kiti į užduotį žiūrėjo nerimtai. Trys tiriamieji, kurie užduoties atlikimo metu buvo pakankamai susikaupę, sugebėjo savarankiškai įvertinti naują medžiagą, gerai ją apdoroti, kad įsimintų. Šie vaikai pakankamai sėkmingai atgamino paveikslėlius: tik paprastai žiūrėdami paveikslėlius, jie vidutiniškai prisiminė 7 paveikslėlius, o klasifikuodami paveikslėlius teisingai jų atgamino vidutiniškai net 9. Likusieji tiriamieji įsiminė mažiau paveikslėlių: paprastai žiūrėdami paveikslėlius vidutiniškai jų prisiminė tik 4, o klasifikuodami – 5. Be to, pastarieji atgamindami paveikslėlius, klaidingai prisiminė jų turinį: klaidingai įvardijo kelis paveikslėlius, kurių net nebuvo rinkiniuose.
Ikimokyklinukai gautą naują informaciją pertvarko vaizduotės pagalba, todėl, mano manymu, šiame tyrime pasitaikė tokių atvejų, kai tiriamieji įvardijo visai paveikslėliuose nebuvusių daiktų. Ikimokyklinio amžiaus vaikams dar būdingas nesamų dalykų vaizdavimas. Todėl kai kurie, norėdami įvardinti kuo daugiau prisimintų paveikslėlių, kelis įvardijo neteisingai.
Tačiau nei vienas tiriamasis šiame tyrime neprisiminė visų paveikslėlių, nors kai kurie tiriamieji neblogai apdorojo medžiagą įsiminimui ir prisiminė daugiau nei pusę paveikslėlių. Kitiems, galbūt nepakako savikontrolės, jie nepajėgė savarankiškai suklasifikuoti visų paveikslėlių, todėl ir prisiminė jų mažiau.
Kaip matome iš šio tyrimo rezultatų, kiek daiktų ikimokyklinukai įsiminė priklauso nuo to, kaip jie dirbo su paveikslėliais. Paveikslėlius, kuriuos vaikai dėliojo į grupes pagal tai ką jie vaizduoja (valgomą, nevalgomą), ieškodami jų panašumų bei skirtumų, grupuodami pagal bendrus esminius požymius, įsiminė juos kur kas geriau. O kai vaikai tik paprastai apžiūrinėjo paveikslėlius, įsiminė palyginti nedaug vaizdinių. Taigi nevalingai įsiminti tai, kas nesusiję su aktyviais suvokimo ir mąstymo veiksmais (pavyzdžiui, įsiminti žiūrėtus paveikslėlius) vaikams sekasi blogiau.
Mano manymu, vaikų įsiminimas priklauso dar ir nuo to, ar labai jie susidomėję užduotimi, šiame tyrime paveikslėlių žiūrėjimu, ar jie aktyviai dalyvauja tyrime. Stebėdama vaikus užduoties atlikimo metu, pastebėjau, kad kai kurie tiriamieji tikrai aktyviai ir su susidomėjimu žiūrinėjo paveikslėlius, grupavo juos, todėl jų ir rezultatai buvo geresni.
Be to, galima pastebėti tendenciją, kad mergaitės pateiktus paveikslėlius įsiminė geriau negu berniukai: mergaitės neklasifikuodamos paveikslėlių teisingai įsiminė apytiksliai 6,7 paveikslėlius, o berniukai – tik 3,5. Klasifikuojant medžiagą, mergaitės teisingai įsiminė vidutiniškai 8 paveikslėlius, o berniukai – 6.
Žinoma ir tos paties lyties tiriamieji paveikslėlius įsiminė skirtingai. Tai galėjo sąlygoti nors ir nedidelis amžiaus skirtumas. Nors amžius negali būti vienintelis vertinimo kriterijus. Juk skirtingi vaikai subręsta skirtingo amžiaus. Kai kurie vaikai net ir būdami jaunesni gali būti protingesni, tiksliau įsiminti, analizuoti medžiagą, jų mąstymas gali būti brandesnis.
Žinomų objektų atpažinimas paveiksluose – tai įrodymas, kad vaikas yra įsiminęs tuos objektus ir turi jų vaizdą atmintyje, t.y. vaizdinį. O vaizdinys – tai vaizdai, kurie išlaikomi atmintyje nepriklausomai nuo išorinių dirginimų.
Galima sakyti, kad paveikslėlis ikimokyklinukų gyvenime turi pakankamai didelę reikšmę. Paveikslėliai padeda įtvirtinti vaikų žinias apie žinomus daiktus ir praplečia akiratį, supažindindami su naujais daiktais, su naujais aplinkinės tikrovės reiškiniais. Darbas su paveikslėliais padeda ikimokyklinukams įsiminti juose pavaizduotus daiktus.
Šio tyrimo rezultatai sutampa su kitų atminties tyrėjų tyrimų duomenimis. Kaip rašo L. Žitnikova, klasifikacija tikrai padeda geriau nevalingai įsiminti. Atlikusi tyrimą su įvairaus amžiaus ikimokyklinukais, L. Žitnikova pastebėjo, kad analizuodami, apibendrindami, nurodinėdami tam tikrus prasminius objektų ryšius, ikimokyklinukai medžiagą įsiminė kur kas geriau. Tą patį savo knygoje „Vaiko psichologija“ teigė ir V. Muchina.
Vadinasi nevalingo daiktų, žodžių, šiuo atveju paveikslėlių, įsiminimo kokybė priklauso nuo to, ar aktyviai vaikas juos suvokė, apgalvojo, sugrupavo savo veikloje. Vien tik žiūrinėdamas paveikslėlius, vaikas juos įsimena daug blogiau, negu tuomet, kai jam liepiama šiuos paveikslėlius sudėlioti į savo vietas, suklasifikuoti pagal tam tikrą požymį. Nevalingas įsiminimas yra netiesioginis, papildomas vaiko atliekamų suvokimo ir mąstymo veiksmų rezultatas.

IŠVADOS

Taigi, apibendrinant šio tyrimo medžiagą būtų galima teigti, kad:
• klasifikacija, prasminis grupavimas padeda vaikams sėkmingai apdoroti, įsisavinti ir įsiminti naują medžiagą;
• pastebėta tendencija, jog kuo aktyvesnė, turtingesnė vaikų veikla su pateikta medžiaga, tuo produktyvesnis nevalingas jos įsiminimas;
• manyčiau, kad paveikslėlis yra svarbi ne tik atminties, bet ir vaizduotės bei mąstymo, ugdymo priemonė. Pilnai išugdžius ikimokyklinukų mąstymą ir atmintį, galima vaikus geriau parengti mokymuisi mokykloje.
• ikimokyklinio amžiaus vaikas spontaniškai dar nesukuria efektyvių atminties strategijų, įsimena tik atskirus pavyzdžius.

Taigi atminties raida priklauso nuo kelių faktorių, iš jų ir nuo brendimo, nuo to, kiek gerai asmuo yra susipažinęs su ta medžiaga, kurią reikia įsiminti, nuo sugebėjimo sukurti ir panaudoti įsiminimo strategijas, taip pat nuo vaiko motyvacijos įsiminti. Visi šie sugebėjimai tobulėja vaikui mokantis.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Gučas A. Vaiko psichologija. – Kaunas, 1981.
2. Jacikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena. – Vilnius, 1994.
3. Myers D. G. Psichologija. – Kaunas, 2000.
4. Muchina V. Vaiko psichologija. – Kaunas, 1988.
5. Zaporožecas A. Psichologija. – Vilnius, 1967.
6. Žitnikova L. Ugdykime vaikų atmintį. – Kaunas, 1981.
7. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius, 1996.

Leave a Comment