Kūdikio vystymosi fiziologija ir individualių savybių plėtotė

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

Vaikystės pedagogikos referatas

Kūdikio vystymosi fiziologija ir individualių
savybių plėtotė

Klaipėda, 2004

TURINYS

1. Įvadas..............................3
2. Fiziologinis kūdikio vystymasis.........................4
2. 1. Naujagimio jutimo organai.........................4
2. 2. Besąlyginiai refleksai............................4
2. 3. Sąlyginiai refleksai..............................5
2. 4. Funkcinės sistemos..............................5
2. 5. Specifinės vaikų amžiaus ypatybės......................6
3. Individualūs skirtumai..............................8
4. Išvados..............................9
5. Literatūros sąrašas..............................10

ĮVADAS

Suaugę žmonės per 1 – 2 savo gyvenimo metus nedaug tepasikeičia. Kartais pasikeičia jų figūra, kūno masė, kartais sunkūs išgyvenimai palieka žymes jų veido bruožuose, laikysenoje. Tačiau ir keletą metų nematytą pažįstamą sutikę lengvai pažinsite. O mažylį, kuriuo jūs rūpinotės, kai jis buvo vos kelių savaičių, leidote prie jo bemieges naktis, po kelerių atskirai praleistų metų vargu ar atpažinsite. Pirmaisiais gyyvenimo metais vaikas labai pasikeičia, nes tobulėja jo protas, kalba, emocijos.
Vaikai ateina į šį pasaulį, nieko apie jį nežinodami. Tačiau greitai išryškėja įgimti refleksai, jutimai, įgimtas smalsumas. Jau vienerių metų vaikas yra susipažinęs su daugybe jo aplinkoje esančių daiktų. Jis žino, kad vieni objektai yra valgomi, kiti – kelia triukšmą, vienus malonu liesti, o prie kitų priartėti pavojinga, nes sukelia skausmą. Vaikas taip pat žino, kad vieni žmonės yra artimi, o kiti – svetimi ir ima jų vengti. Be to, vaikas jau turi ir įvvairios veiklos patirtį. Vienerių metų vaikas jau moka bendrauti, apie savo norus ir jausmus pranešti kitiems gestais, garsais, pavieniais žodžiais.
Mūsų referato tikslas: išanalizuoti kūdikio vystymosi fiziologiją ir nusakyti jo individualias savybes.
Tikslui pasiekti numatomi šie uždaviniai:
1. Aptarti naujagimio jutimo organus;
2. Nusakyti besąlyginius ir są

ąlyginius refleksus;
3. Aprašyti funkcines sistemas;
4. Charakterizuoti specifines vaikų amžiaus ypatybes;
5. Išanalizuoti individualias kūdikio savybes;

2. Fiziologinis kūdikio vystymasis
2. 1. Naujagimio jutimo organai
Gimus vaikui, jo smegenys yra pilnai susiformavusios, naujų ląstelių nebeatsiranda. Tad negalima pamiršti, jog galvos smegenų nervinės ląstelės labai lengvai suyra, bet nebeatsistato. Todėl labai svarbu saugoti jas, stengtis, kad vaikas būtų ramus, nepervargtų, ypač vengti nervinio sukrėtimo.
Galvos smegenų funkcijos nėra įgimtos. Smegenų didžiųjų pusrutulių žievės funkcijos ne paveldimos, o susidaro gyvenimo procese veikiant išoriniams ir vidiniams dirgikliams, kuriuos priima receptoriai.
Organizmas sąveikauja su aplinka nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Naujagimis reaguoja į daugelį išorės dirgiklių. Pavyzdžiui, stipri šviesa priverčia raukytis, merktis, jis jaučia skausmo dirgiklius, atskiria kartų ir sūrų (skonio dirginimas). „Taigi vaiko jutimo organai reaguoja į dirgiklius ir funkcionuoja nuo pirmų gyvenimo dienų. Tačiau visos naujagimio reeakcijos turi ne diferencijuotą, o generalizuotą pobūdį. Vieno ar kito receptoriaus sudirginimas pasireiškia ne lokalizuota (vietine), o paskleista reakcija“(A. Saveljeva, 1977). Pavyzdžiui, sudirginus ranką, mažylis ne tik atitraukia ją, bet ir neramiai juda, mosuoja rankomis, kojomis. Tiesa, jutimo organai ne itin tiksliai reaguoja. Pavyzdžiui, ką tik gimęs vaikas skiria šviesą nuo tamsos, mato daiktus, bet jautraus regėjimo neturi: „neišvystyta akomodacija ir konvergencija “ (D. G. Myers, 2000).
Naujagimiai girdi ne tik stiprius, bet ir vidutinius garsus. Krūpčioja garsiai suplojus, surikus. Į vidutinius garsus reaguoja pa

akitusiu kvėpavimo ritmu, tačiau į garsus erdvėje nereaguoja. Kiti pojūčiai – skonio, uoslės, lytėjimo – išsivystę geriau.

2. 2. Besąlyginiai refleksai
Vaiko organizmas kaip sistema egzistuoja aplinkoje dėl to, kad reaguoja į dirgiklius. Tai įgimtos reakcijos – besąlyginiai refleksai. Pavyzdžiui, vaikas kosti, pašaliniams kūnams patekus į kvėpuojamąją gerklę, verkia sušlapęs ar sušalęs.
Besąlyginiai refleksai yra dviejų rūšių:
1. Apsauginiai, gynimosi – vaikas merkiasi prie ryškios šviesos, apsaugodamas akių tinklainę nuo šviesos pertekliaus, mirksi, jei pučia stiprus vėjas, prilietus, bakstelėjus atitraukia ranką ir kt.
2. Puolamieji refleksai – vaikas puola, griebia, ima, čiumpa visa, kas prisiliečia prie jo lūpų. Labai stiprus griebimo refleksas – padavus pagaliuką ar pieštuką, taip įsikimba, kad kybo ant jo, stiprus orientacinis refleksas.
„Besąlyginius refleksus organizuoja požieviniai centrai. Požievis sąlygoja sujaudinimo židinius galvos smegenų žievėje, nes kūdikių reakcijoms būdinga iradiacija. Į dirginimus naujagimis atsiliepia išplėsta daugiaplane reakcija. Pavyzdžiui, sušukus jis ne tik timpčioja lūpomis, bet ir smarkiai juda. Vadinasi jaudinimas pasiekia ne tik klausos centrą, jis net užvaldo žievėje esančią judėjimo sritį. Sujaudinimo iradiacija rodo nervų sistemos netobulumą“ (A. Saveljeva, 1977).

2. 3. Sąlyginiai refleksai
„Nežiūrint didelės besąlyginių refleksų reikšmės, vaiko elgesį nulemia ne įgimtos, o įgytos reakcijos. Besąlyginiais refleksais pasiekta pusiausvyra būtų tobula tik tuo atveju, jei aplinka liktų absoliučiai pastovi. Aplinka visą laiką keičiasi, todėl besąlyginių ryšių nepakanka. Juos reikia papildyti sąlyginiais refleksais. Sąlyginiai refleksai susidaro la

abai anksti (5 – 7 kūdikio gyvenimo dieną)“ (D. G. Myers, 2000). Jeigu naujagimis maitinamas kas tris valandas, penktąją dieną atsiranda maitinimo ritmas. Galvos smegenų žievėje atsiranda sujungiamoji funkcija. Žievė susieja įvairius dirgiklius.
Devintą – penkioliktą dieną vaiko elgesyje pastebima nauja reakcija: vaikas interpretuoja čiulpimo judesius nepadirginus burnos ertmės, o tik pakėlus jį ant rankų.
Pirmasis natūralus sąlyginis refleksas palaipsniui užgęsta. Trečiąjį mėnesį, pakėlus vaiką ant rankų, jis neatlieka čiulpimo judesių. Refleksas užgeso todėl, kad ne kiekvieną kartą paimtas ant rankų vaikas maitinamas.
Trečiąjį – ketvirtąjį mėnesį vaikas jau gali skirti įvairius dirgiklius ir atitinkamai į juos reaguoti. Pavyzdžiui, į motinos balsą atsakyti teigiamu sąlyginiu refleksu, į nepažįstamą balsą – slopinimu. Pasirodo, jog galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievė analizuoja aplinkos poveikius. Sąlyginiai refleksai sudaro fiziologinį įgūdžių, įpročių pagrindą.

2. 4. Funkcinės sistemos
Ankstyvajame amžiuje pastebima dar viena elgesio forma – vadinamoji intelektinė veikla. Jos fiziologinis pagrindas – funkcinė sistema.
Besąlyginiai refleksai įgimti, ima „veikti“ susidūrus su biologiškai svarbiu dirgikliu, atitinkančiu šį refleksą. Besąlyginių refleksų ištakos yra gyvybiškai svarbūs poreikiai: maisto, savisaugos ir kt. Jeigu refleksinis veiksmas arba reakcija šį poreikį patenkina – jis dingsta.
Sąlyginiai refleksai susiformuoja kiekvienam vaikui atskirai. Jie pranašesni už besąlyginį tuo, kad, pasikeitus aplinkai, vaikas keičia ir elgesį, prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų. „Apskritai sąlyginis refleksas iš esmės nesiskiria nuo besąlyginio: sąlyginė refleksinė reakcija yr

ra automatiška ir nesąmoninga kaip ir besąlyginis refleksas. Jie skiriasi nevienodu atsiradimo ir paveldėjimo mechanizmu. Refleksinis elgesys – kai dirgiklis sukelia vienokią ar kitokią refleksinę reakciją. Ryšys tarp dirgiklio ir reakcijos yra natūralus“ (A. Saveljeva, 1977).
Funkcinė nervų sistemos veikla – tai viena iš sudėtingiausių žmogaus fiziologijos, psichologijos ir sociologijos problemų.
„Funkcinė elgesio sistema suprantama kaip fiziologinės integracijos vienetas, kiekvienu atveju apimantis įvairias nervines struktūras ir nervinių procesų dinamiką jungiantys į vieningą prisitaikymo reakciją. Kiekvieno elgesio atveju vyksta įvairios reakcijos: blokuojami konkuruojantys dirgikliai, kinta vegetatyvinių reakcijų dažnumas, atsiranda teigiamas emocinis fonas ir t.t. Nors kiekviena reakcija yra specialių nervinių struktūrų funkcija, tačiau tuo pat metu jos jungiasi į vieningą funkcinę sistemą“ (E. Adaškevičienė, 1996).

2. 5. Specifinės vaikų amžiaus ypatybės
Ankstyvojo amžiaus vaikų vystymasis turi savo ypatybes:
1. Spartus fizinis vystymasis. Pirmaisiais trimis mėnesiais padidėja vaiko svoris daugiau negu per kitus amžiaus tarpsnius – po 800 gramų per mėnesį. Antrąjį pusmetį – po 600 gramų per mėnesį. Pirmųjų metų gale – po 300-350 gramų per mėnesį. Pirmaisiais metais paauga 73-75 cm.
2. Sparčiai vystosi galvos smegenų žievės funkcijos. Jau nuo antrojo gyvenimo mėnesio vaikui galima sudaryti signalinius refleksus. Trečiąjį – ketvirtąjį mėnesį susidaro dinaminiai stereotipai. Vėliau atsiranda funkcinės sistemos. Pirmaisiais metais formuojamos visos vidinio slopinimo rūšys. Dešimtą – vienuoliktą mėnesį – antroji signalinė sistema. Taigi per pusantrų metų praktiškai išsivysto visos žmogaus smegenų funkcijos.
3. Spartus psichinis vystymasis. Galvos smegenų žievėje vyksta fiziologiniai procesai – materialus psichinių procesų pagrindas. Pirmaisiais mėnesiais susiformuoja paprasčiausi psichiniai procesai – pojūčiai, suvokimai. Vaikai ima pažinti aplinką.
Orientacinis refleksas ir vaiko sugebėjimas susikaupti – dėmesio vystymosi pradžia. Pirmąjį mėnesį vaikas susikaupia vienai – trim minutėms.
4. Spartus emocijų sferos vystymasis, didelis jautrumas. Emocijos, kaip ir visos psichinės savybės, formuojasi veiklos procese ir yra subjektyvios. Naujagimio emocijos nėra pakankamai ištirtos. Tyrinėtojai nurodo, kad vaikui įgimta nepasitenkinimo būsena. Ją sukelia maisto, žemos temperatūros poveikis, skausmo pojūtis. Tai paprasčiausios emocijos, būtinos prisitaikymui. Daug svarbesnės emocijos, atsirandančios bendraujant su suaugusiais.
Pirmoji šypsena pasirodo antrąjį mėnesį. Dažnai kalbinamas vaikas trečiojo mėnesio pabaigoje ne tik šypsosi, bet ir krykštauja, taria įvairus garsus, judina rankytes, kojytes. Atsiranda vadinamasis „pagyvėjimo kompleksas“ (N. Ščelovanovas). Ši reakcija ypač svarbi tolesniam vaiko psichiniam brendimui. Judesiai tampa lygūs, tvirtėja raumenys, laisvais rankų judesiais vaikas mokosi imti žaislą. Garsai, kuriuos vaikas taria džiaugdamasis, turi reikšmę jo balso formavimuisi. Vėliau labai sparčiai vystosi jausmai. Pirmaisiais metais atsiranda baimės, džiaugsmo, pykčio jausmas.
5. Vaiko fizinio ir psichinio vystymosi priklausomybė. Normalus vaiko svoris, ūgis priklauso ne tik nuo maitinimo, bet ir nuo judrumo. Stiprus, fiziškai išsivystęs vaikas mažiau serga, geriau formuojasi psichiškai. Ir atvirkščiai – linksmi, smalsūs visada aktyvūs vaikai fiziškai pajėgesni. Vaikui sunegalavus, pirmiausia keičiasi jo psichinė būsena: tampa irzlus, neramus, suglebęs, nežaidžia. Greičiau pasveiksta, jeigu pasiseka išlaikyti gerą emocinę būseną.
6. Nervų sistemos pažeidžiamumas. Panaudojus nevykusius auklėjimo būdus ir neatsižvelgus į amžiaus bei aukštosios nervinės veiklos ypatybes, greitai sutrinka galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės funkcijos, padidėja ar sumažėja didžiųjų pusrutulių žievės ląstelių jaudrumas. Pavyzdžiui, jei vaikas nepavalgė, neišsimiegojo, jo savijauta bloga. Mažylis pasidaro jautrus, nežaidžia, nesusikaupia, greit nuvargsta.
Vaikų darbingumą ypač didina emociniai faktoriai. Jei darbas įdomus – mažiau nuvargstama. Emocinis jaudinimas aktyvina kai kurių požievinių centrų veiklą, o pastarieji tonizuoja didžiųjų pusrutulių žievę, didina jos darbingumą.
7. Judėjimo raida. Stiprėjant kūdikio raumenims bet tobulėjant nerviniams tinklams, formuojasi vis sudėtingesni įgūdžiai. Nors kiekvienas vaikas sėdėti, stovėti ir vaikščioti išmoksta sulaukęs skirtingo amžiaus, bet tvarka, kuria vaikai pereina šias raidos pakopas, yra vienoda.
Biologinis brendimas – apimantis ir sparčią smegenėlių, esančių smegenų užpakalinėje dalyje, raidą – sudaro sąlygas, sulaukus maždaug vienerių metų, mokytis vaikščioti. Patyrimo įtaka iki to laiko gana menka. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus fizinius įgūdžius, pavyzdžiui, tuštinimosi bei šlapinimosi kontrolę. Kol pakankamai nesubrendę raumenys ir nervai, joks įtikinėjimas, grasinimas ar baudimas negali išmokyti naudotis puoduku.

3. Individualūs skirtumai
Kūdikiui būdingi nemalonūs išgyvenimai, džiaugsmas, baimė, smalsumas ir kt. labiau priklauso nuo jo bendro brendimo negu nuo išmokimo. Viso pasaulio kūdikiai vienodai verkia, šypsosi ir tyrinėja save bei aplinką. Vaikų raidos seka yra ta pati: 2 mėnesių vaikai pradeda šypsotis, 8 mėnesių – stiprėja baimės jausmas, 10 mėnesių – pradeda domėtis kitais vaikais, 20 mėnesių – bijo kitų vaikų, 30 mėnesių – nori žaisti su kitais vaikais.
Tačiau vien brendimu negalima paaiškinti ankstyvos emocinės raidos priežasčių, nes vaikai labai skirtingi. Pavyzdžiui, daugelis emocijų, iš jų ir svetimų žmonių baimė, prisirišimo jausmas, nemalonūs išgyvenimai dėl išsiskyrimo, kai kuriems vaikams pasireiškia keliais mėnesiais vėliau nei kitiems. „Pavyzdžiui, kaip nurodo S. Fraiberg, daugelis aklų vaikų emociškai bręsta 2 mėnesiais lėčiau negu matantys bendraamžiai. Šie individualūs skirtumai būdingi net tiems vaikams, kurių genetinis paveldimumo pagrindas vienodas“ (R. Žukauskienė, 1996). Vaikų emocijų intensyvumas taip pat yra skirtingas: vieni vaikai labai bijo nepažįstamų suaugusiųjų, kiti – būna tik šiek tiek atsargesni. Kai kurie vaikai, net pačių mamų auginti namie, niekada nerodo, kad būtų prisirišę prie motinos. Dalis šių skirtumų priklauso nuo vaiko įgimto temperamento. Didelę įtaką vaikų individualiems skirtumams taip pat daro aplinka, papročiai ir kt. Vaikai, augantys ten, kur svetimus žmones mato labai retai ir motinos nuolat yra netoliese, beveik visada labiau bijo nepažįstamų žmonių ir stipriau išgyvena dėl išsiskyrimo su motina, negu tie vaikai, kurie nuolat mato daug nepažįstamų žmonių ir kurių motina kasdien trumpam išeina iš namų.

IŠVADOS

Smegenų nervinės ląstelės formuojasi dar prieš gimimą. Po gimimo, veikiami patyrimo, ryšiai tarp jų plečiasi. Sudėtingesni kūdikio fiziniai gebėjimai – sėdėjimas, stovėjimas, vaikščiojimas – tobulėja visada ta pačia tvarka; jų faktiškas laikas priklauso nuo individualaus brendimo greičio.
Kūdikis gimsta su jutimais ir refleksais, kurie padeda jiems bendrauti su suaugusiais ir maitintis: jie greitai išmoksta atskirti savo motinos kvapą bei garsus.
Naujagimiai įvairiai reaguoja į tuos pačius aplinkos poveikius. Iš daugelio priežasčių, sąlygojančių vaiko psichikos ypatumus, didelę reikšmę turi individualus patyrimas, įgytas embriono vystymosi laikotarpiu. Šios patirties įtaka vaikų elgesiui po gimimo priklauso nuo to, kokiu embriono vystymosi laikotarpiu jis įgytas.
Vadinasi, vaiko gyvenimas prasideda prieš gimimą. Patyrimas, kurį vaikas atsineša gimdamas, reikšmingas tolesniam jo vystymuisi.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Adaškevičienė E. Judėjimas – vaiko sveikata, stiprybė, grožis. – Klaipėda, 1996.
2. Myers D. G. Psichologija. – Kaunas, 2000.
3. Saveljeva A. Ankstyvojo amžiaus vaikų vystymosi ypatybės. – Vilnius, 1977.
4. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius, 1996.

Leave a Comment