Vaikystės samprata psichologijoje Vaikystė – tai asmenybės psichinių, dvasinių ir fizinių galių formavimosi laikotarpis. Vaikystė yra gražiausias ir dažnai geriausias žmogaus gyvenimo laikotarpis. Ji kupina emocijos, ieškojimų ir atradimų, neužmirštamų minučių ir įspūdžių. Vaikystė prabėga kaip trumpa akimirka, bet palieka ryškų pėdsaką žmogaus gyvenime. Mažylis mokosi žengti pirmuosius žingsnius, tarti pirmuosius žodžius, suprasti aplinkinį pasaulį jame vykstančius reiškinius, save, žmones. Vaikystė yra svarbiausias ir labiausiai pažeidžiamas laikotarpis kiekvieno žmogaus gyvenime. Tai laikotarpis, kuris įtvirtina mumyse pasitikėjimą žmonija arba atstumia nuo jos. Vaikystė – žmogaus amžiaus laikotarpis nuo 1 metų iki 11 – 12 metų. Jis skiriamas į tris tarpsnius: 1) ankstyvoji vaikystė (1 – 3 m.); 2) pirmoji vaikystė (4 – 7 m.); 3) antroji vaikystė (8 – 11- 12 m.). Vaikystė Vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis, vertinama kaip nepakartojama gyvenimo vertybė, pripažįstamas kiekvieno vaiko unikalumas. Tai laikas, kai padedami pagrindai gyvenimo meilei ir mokymuisi tobulumo, troškimui ir atsparumui gyvenimo negandoms, visų gyvybių pagarbai, prisiminti, pratęsti mūsų senolių kultūrą, papročius, norui dalintis ir padėti kitiems. Vaikystės laikotarpis, kuriame itin ryškus natūralus žmogaus siekis būti laisvam ir savarankiškam savo mintimis, veiksmais, jausmais. Vaikas pasaulį pažįsta kaip naują ir jį atranda keisdamas, todėl vaikystės aplinkoje mes visi esame svarbūs, kuriame, gyvename ir žaidžiame kartu. Visų mūsų požiūris į vaiką supančią aplinką yra skirtingas. Viskas priklauso nuo akių, kurios žiūri, nuo jausmų, kurie jaučia. O žiūri ir jaučia vaikai, jų tėvai, pedagogai, draugai, pažįstami ir kt. „Tobula” vaikystė – tai istorine kultūrine prasme naujas vaikystės tipas, kuris suvokiamas per žmogaus, kuriančio šiuolaikinę socialinę edukacinę kultūrą jau pačiame pirmajame savo gyvenimo ir raidos laikotarpyje, reikšmingumą, nes vaikystėje vyksta: Savaiminis vaiko asmenybės praturtinimas žmonių sukaupta istorine kultūrine patirtimi. Socialinė kultūrinė raiška, kuri yra prigimtis, ankstyvas žmogaus siekis adaptuotis aplinkoje, remiantis įgyta patirtimi. Vaiko tobulėjimas siejamas su natūralia, spontaniška jo sklaida, laikant vaikiškumą itin vertinga savybe, ypatingą reikšmę suteikiant vaikų bendruomenei, kaip aplinkai, kurioje labiausiai reiškiasi vaiko savivoka ir vyksta savaiminis socialinės kongnityvinės patirties kaupimas. Šiuo atveju vaikams nėra primetamos suaugusiųjų bendruomenei būdingos kongnityvinės veiklos ir elgesio taisyklės, taigi palaikomi unikalūs „vaikiški” mokymosi būdai. Visokeriopai skatinama ankstyvoji vaikų draugystė, gebėjimas dirbti grupelėmis, kooperuotis, bendradarbiauti, veikti bendrai ir individualiai. Vaikystė – tai pats gražiausias žmogaus gyvenimo etapas. Ji neatsiejama bendrųjų visuomenės kultūros tendencijų dalis. Deja, ne visada vaikystė būna šviesi. Vaikystės samprata tradiciniame ugdyme Tradicinio ugdymo pagrindą sudaro ugdymas pagal pedagogo vaikams sudarytas taisykles, perimant suaugusiųjų sukauptą patyrimą. Tradicinis ugdymas yra grindžiamas suaugusiųjų sampratomis apie susiformavusį vaiko, kaip socialiai nebrandaus individo, vaizdinį, o vaikystės – socialinėmis-edukacinėmis prasmėmis – kaip nepakankamai reikšmingo periodo. Požiūris į vaiką remiamas autoritetu, taisyklėmis, kontrole ir drausme. Nebuvo atsižvelgiama į vaiko poreikius. Vaikas laikomas tuščiavidure ir pasyvia arba impulsyvia ir keliančia sumaištį būtybe. Remiamasi nuostata, kad vaikystę reikia taisyti, nes ji laikoma taisytina klaida arba gydytina liga. Į vaiko vaizduotę žiūrima kaip į beprotybę. Todėl pedagogo uždaviniai: užpildyti tuštumą, skatinti veikti arba valdyti vaiką. Tinkama vaiko raida laikoma iniciatyvaus suaugusiųjų darbo ir planingo auklėjimo rezultatu, o vaikų darželio auklėtojas tampa ikimokykliniu mokytoju. Buvo manoma, kad vaiko vystymąsi labiausiai lemia išoriniai veiksniai. Į vaiko iniciatyvą, idėjas žaidimus nekreipiama dėmesio, arba paliekama pertraukoms, nes manoma, kad savo veikla vaikas tik trukdąs, keliąs triukšmą, sumaištį ir netvarką. Tai, kas vaikiška, vertinama kaip mažvaikiška, o vaikas ir vaikystė laikoma nepilnavertiška būsena. Visas auklėjimas paverčiamas vien tramdymu ir drausminimu. Kadangi vaikas suvokiamas kaip pilnavertis žmogus, pedagogas turi jam duoti tai, ko trūksta, padėti „išsivaduoti&…Ankstyvoji vaikystė yra pats imliausias žmogaus amžius. Joks suaugęs žmogus nebesugeba išmokti tiek, kiek išmoko vaikystėje. Tikriausiai ne vienas iš jūsų matė ketverių penkerių metų pipirą, kuris sugeba daug geriau naudotis šiuolaikine buitine elektronine aparatūra nei jūsų seneliai. Vaikystės svarbą liudija ir aptarti pavyzdžiai. Niekas negalėjo padėti nei berniukui iš Aveyrono, nei Ženi iš Kalifornijos tapti normaliais, galinčiais gyventi įprastą gyvenimą žmonėmis. Tad pažvelkime į ankstyvąją vaikystę kiek atidžiau.
Pasirodo, kad ir vienos savaitės kūdikis dažniau savo žvilgsnį kreipia į tuos piešinius, kuriuose nupieštos arba ryškios juostos, arba pats paprasčiausias veidą primenantis piešinys, nei į tiesiog spalvotas dėmes. Keturių mėnesių kūdikis sugeba akimis sekioti po kambarį vaikštinėjantį žmogų.
Paprastai manoma, kad kūdikio riksmas informuoja apie alkį arba apie kokius nors kitus nemalonius pojūčius, o šypsena – tai ženklas, kad viskas gerai. Pasirodo, kad net šios pirmosios kūdikio reakcijos nėra visiškai tapačios, – tai priklauso nuo skirtingų kultūrinių terpių. Antai kūdikio riksmą signalu laiko tų kultūrų žmonės, kur įprasta, kad kūdikis didesnę laiko dalį praleidžia paguldytas lopšyje ar lovelėje, t.y. fiziškai atskirtas nuo motinos. Tuo tarpu kūdikio muistymasis ir rangymasis yra svarbiausias signalas, liudijantis, kad kažkas ne taip, ten, kur motina įpratusi kūdikį nešiotis prie savo kūno pritvirtintame krepšyje. Taigi kūdikis tartum atsirenka, kaip tinkamiau informuoti aplinką apie savo bėdas.
Keturių – šešių savaičių kūdikis pradeda šypsotis. Tai įgimta reakcija, nes tuo pačiu metu šypsotis pradeda ir tas kūdikis, kuris gimė aklas. Tačiau skirtingų kultūrų kūdikiai šypsosi nevienodai dažnai ir nevienodomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Kinijoje kūdikiai daug rečiau šypsosi svetimiems žmonėms. Taigi nors šypsojimasis ir yra įgimtas, tačiau kūdikis išmoksta šypsotis tada, kai tai įprasta jį supančioje aplinkoje.
Ankstyvoji vaikystė yra labai svarbus mūsų amžiaus tarpsnis. Būtent tuo metu išryškėja mūsų jausmų pasaulio pagrindiniai kontūrai. Nuo to, kaip mums sekėsi vaikystėje, priklauso mūsų būdas: ar mes esam linksmi, ar labiau linkę krimstis ir liūdėti. Vaikystėje pradedame vartoti sąvokas ,,aš”, ,,tu”, ,,mes”, ,,jūs”, t.y. pradedame suvokti save kaip atskirą individą. Dvejų metų ištroškęs Petriukas dar sakys: ,,Petriukas nori gerti”, nes jis save vadins taip, kaip jį vadina kiti; ir tik po metų jis išmoks vartoti įvardį ,,aš”, o sykiu ir ,,tu”. Vaikystėje mes išmokstame pažinti savo kūno pojūčius, pradedame suvokti, kada mes esame išalkę, ištroškę, pavargę ir pan. Taigi vaikystė buvo labai intensyvus mūsų augimo laikotarpis. Šis laikotarpis itin domina mokslininkus. Čia trumpai paminėsime tik kai kurias teorijas.
Austrų psichiatras Sigmundas Freudas (1856-1939) manė, kad didžiausią įtaką mūsų psichiniam gyvenimui turi pasąmonė, t.y. iš mūsų sąmonės išstumti su seksualiniais instinktais susiję vaikystės prisiminimai. Šį mūsų gelmėse glūdintį sąmoningai mūsų pačių nesuvokiamą psichinio gyvenimo klodą gali atskleisti specialus metodas, tai psichoanalizė. Nepaisant gausios kritikos, Freudo teorija turėjo didelės įtakos XX amžiaus socialiniams mokslamsLabai atidžiai vaiko psichinį vystymąsi tyrinėjęs šveicarų psichologas Jeanas Piaget (1896-1980) įrodinėjo, kad vaiko pažintinės galios vystosi nuosekliomis stadijomis. Pirmąją stadiją, trunkančią iki dvejų metų, Piaget pavadino sensomotorine. Tai metas, kai vaikas, manipuliuodamas įvairiais daiktais, įdėmiai tyrinėja aplinką, pradeda skirti save iš aplinkinio daiktų pasaulio. Po to priešoperacinės stadijos metu, trunkančios iki septynerių metų, vaikas išmoksta kalbėti, t.y. įgyja sugebėjimą vartoti žodžius kaip objektų ir vaizdinių simbolius. Šio amžiaus vaikai yra egocentriški, t.y. jie nesugeba atsidurti kito žmogaus padėtyje, nesugeba kito žmogaus akimis suvokti tikrovės. Antai toks vaikas, prieš savo nosį laikydamas atverstą knygą, gali teirautis priešais sėdinčio apie paveikslėlio turinį, nors šis mato tik knygos nugarėlę. Konkrečių operacijų stadijos metu 7-11 metų vaikas gali atlikti įvairias logines operacijas, bet tik su konkrečiais daiktais. Galiausiai formalių operacijų stadijos metu 11-14 metų vaikai pradeda logiškai mąstyti ir naudoti abstrakcijasAsmenybės vystymuisi nėra parengtų instrukcijų ar kokio nors tiesioginio vadovo. Yra tik didelė žmonijos patirtis, tikėjimo ir doros nuostatos, bei labai daug neintegruotų mokslinių duomenų nurodančių asmenybės ugdymo kelią.Vaikas pradeda gyventi, būdamas visiškai priklausomas nuo kitų žmonių priežiūros ir dėmesio. Kai kurie gyvūnai geba savarankiškai išgyventi nuo pat gimimo, žmonių kūdikiai negali apsieiti be aplinkinių žmonių pagalbos, jais, palyginti su gyvūnais, reikia rūpintis ilgiausiai, kai kuriose šalyse – net iki dvidešimt metų. Taip ilgai trunkantis ryšys tarp tėvų ir vaiko turi didžiulę įtaka vaiko raidai. Pirmiausia kūdikis kontaktuoja su tais suaugusiais, kurie juo rūpinasi, jį maitina ir globoja.Ankstyvoji vaikystė – vienas dinamiškiausių gyvenimo laikotarpių. Šiuo metu vaiką supantis pasaulis nuolat plečiasi. Gyvenimą namie, tarp šeimos narių, pamažu praturtina nauji nepažįstami suaugusieji, jis pradeda bendrauti su kitais vaikais, į jo akiratį patenka nauji daiktai, jam tenka atsidurti naujose situacijose ar aplinkoje. Vaikas viskuo domisi, tyrinėja ir randa daug įdomaus. Jo santykiai su aplinka, bendraažiais ir suaugusiaisias tampa vis sudėtingesni. Bendravimas su naujais žmonėmis vaikui padeda įgyti naujų įgūdžių, palaipsniui vaikas išmoksta bendrauti ir veikti nepriklausomai nuo kitų.Piaget pažinimo vystymosi stadijos ankstyvojoje vaikystėje
Pasak Piaget, yra keturios pagrindinės intelekto vystymosi stadijos: sensomotorinė, priešoperacinė (skiriama į dvi fazes: priešoperacinė ir intuicija), konkrečių operacijų ir formalių operacijų (1 pav.1). Kiekviena stadija turi apytikrį amžių, bet jo ribos nėra griežtos. Stadija nesibaigia staiga, t.y. lieka pasibaigusios stadijos pėdsakai.
1 pav. Piaget sukurta vaikų pažinimo stadijų pagal jų amžiaus laikotarpius samprata
Trumpai apžvelgsine stadijas, kurias vaikas išgyvena ankstyvojoje vaikystėje pagal Piaget vystymosi teoriją.Antroji stadija: priešoperacinėPasak Piaget, vaikas žengdamas į antrąją stadiją jau sugeba išskirti save iš aplinkinio pasaulio. Jis jau atpažįsta įvairius daiktus ir gali jais manipuliuoti. Vaikas suvokia, kad objektas yra tas pats pasikeitus jo padėčiai ar žiūrint į jį kitu kampu. Taip pat vaikas bando ieškoti stimuliacijos aplinkiniuose šviesos ir garso šaltiniuose bei stengiasi pratęsti įdomų patyrimą.Antrosios stadijos pirmoje – priešoperacinėje – fazėje (apima laikotarpį nuo antrų iki ketvirtų gyvenimo metų) vaikas, kad galėtų suformuoti įvairias sąvokas, vartoja kalbą. Vaiko formuojamos sąvokos retai kada atitinka tinkrovę. Jos yra labai individualios ir būdingos tik tam vaikui. Piaget tvirtina, kad kalbos mokymuisi svarbiausia yra patirtis, ir vaikui jos reikia daug, kad suprastų sudėtingas sąvokas. Todėl suaugusieji dažnai pervertina mažų vaikų supratimo gyli, kadangi jų pačių mąstymas yra palyginti sudėtingas.___________________1 Gage N.L., Berliner, D.C. Pedagoginė psichologija. (1994). 91 psl.Prišoperacinėje fazėja vaikui yra būdingas didelis egocentiškumas, t.y. nesugebėjimas atsidurti kito žmogaus vietoje, suprasti įvairius dalykus kitu aspektu, nesutampančiu su jo nuomone. Vaikas viską vertina savo paties požiūriu, iš savo pozicijų. Vaikas pradeda klasifikuoti obejktus pagal atsitiktinius, jam vienam į akis krentančius požymius (pvz., raudonos spalvos, mediniai daiktai), juos grupuoja tik pagal vieną kriterijų, įskaitant ir nepastovų. Vaikas dar nesugeba suprasti, kad daiktai panašūs vienu požymiu, gali skirtis kitu. Jis vienai grupei priskirs visus mėlynus daiktus, nesvarbu ar jie bus trikampio ar keturkampio formos. Nors vaikas jau sugeba išdėstyti daiktus vienoje eilėje, bet jis dar negali padaryti išvadų apie tuos daiktus, kurie išdėstyme nėra vieni šalia kitų.Priešoperacinės stadijos intuicijos fazėje (nuo ketverių iki septynerių metų)vaikai daro išvadas, remdamiesi neaiškiais įspūdžiais ir percepciniais sprendimais, kurie neišreiškiami žodžiais. Tai palaipsniškai sudaro pagrindą logiškesniam, racionalesniam supratimui. Vaikų neteisingą įvykių ir juos supančio pasaulio sampratą dažnai nulemia supratimas be žodžių, t.y. be simbolių tarpininkavimo. Taigi, kuo svarbesnė tampa kalba, tuo daugiau atsiranda tarpiškumo.Palaipsniui vaikas (apie septintus gyvenimo metus) išmoksta nebekreipti dėmesio į savo percepcinius įspūdžius ir pradeda teisingai reaguoti į simbolių sistemas. Vaikas (sulaukęs septynių metų) jau gali panaudoti simbolių sistemas savo mąstymo turiniui pertvarkyti. Tačiau tai gali įvykti tik tuomet, jei vaikas įgyjo gana didelę bendravimo su žmonėmis ir aplinka patirtį.Taigi, intuicijos fazėje vaikas išmoksta suskirstyti įvairius objektus į klases bei kategorijas, tačiau ne visada jas sąmoningai panaudoja. Vaikas supranta vis sudėtingesnius loginius ryšius, pradeda manipuliuoti skaičiaus sąvoka. Taip pat pradeda suprasti tvermės dėnį, t.y. vaikas pradeda suprasti, kad kiekis nekinta, jei keičiasi forma ar dalių, į kurias suskirstoma, skaičius. Masės tvermės dėsnį vaikai pradeda suprasti sulaukę maždaug penkių metų. Sulaukę šešių metų – svorio, o galiausiai septynių metų ir tūrio. Būtent šių savokų supratimas parodo, kad vaikas iš priešoperacinės stadijos pereina į operacinę stadiją.Kalba ir mąstymas
Kalbos patirtis yra labai svarbi. Jau nuo pirmųjų dienų kūdikis turėtų girdėti gimtąją ir dar kurią nors kalbą, kurią teks išmokti ir vartoti. Imliausias periodas kalbai įsisavinti yra antrieji, tretieji ir ketvirtieji gyvenimo metai. Šiaip natūralus kalbų įsisavinimo tarpsnis tęsiasi iki vaikystės pabaigos. Tai lyg ir parodo, kad žmogui reikia mokėti daugiau negu vieną kalbą, nes jis pastarąją išmoksta per pirmuosius ketverius metus.Kalbėti reikia mokytis. Tam yra būtinos tam tikros sąlygos: paveldėtas gebėjimas kalbėti ir atitinkamai išsivystę kalbos padargai bei gebėjimas mąstyti. Nuo įgimtų mokimosi gabumų priklauso, ar vaikas išmoks kalbėti, kada, kaip gerai, kokia kalba jis kalbės. Spontaniška vaiko veikla sudaro palankiausias sąlygas ugdyti kalbą ikimokykliniame amžiuje. Dviejų-keturių metų vaikas gali išmokti po kelis žodžius per dieną. Šiame amžiuje vaikai įsisavina gramatiką: daugiskaitą, laikus, įvardžius ir pan. Vaikui yra būdingas kalbos gramatizavimas. „Klausimų amžiuje“ (antroji trečiųjų metų pusė) vaikas plečia savo žodyną žodžiais, kuriais jam atsakoma į nesibaigiančius klausimus. Taigi intensyviai auga vaiko žodynas. Taip pat jis sugeba pagal numanomas taisykles pats susikurti žodžius. Vaikas žaidžia kalbos darybos priemonėmis bei lavina sugebėjimą jas taikyti naujų žodžių kūrimui. Tai tarsi antras autonominės kalbos periodas. Vaikui pradėda aiškėti, kad žodis tik ženklina daiktą ir, kad yra panašios darybos, bet skirtingos reikšmės žodžių.3 m. 9 mėn. berniukas klausia: „Mamyte, ar jau ruduo?“ – „Taip, ruduo“. – „Ar lapai rudija?“ – „Ne, lapai ruduoja“. Vaikas, pastebėjęs skirtumą tarp abiejų žodžių, tyčia dar ginčijasi: „Ne, lapai rudija“. Motina: „Geležis, kai būna drėgna, rūdija, o lapai ruduoja“. Vaikas juokuodamas ginčijasi: „Rudija, ruduoja, rudija, ruduoja, rudijus, rudajus, mažajus…“(toliau nespėta užsirašyti).2Vaikas ima naudoti vis sudėtingesnes žoždių formas. Išsireiškimai vyravę iki dviejų metų (be jungtukų, dažnai vartojama bendratis ir pan.) dabar tampa ilgesni. Trejų metų vaiko kalba susideda iš paprastų sakinių. Vaikai kalbasi, bet neatsako į savo klausimus. Tik į antrų gyvenimo metų pabaigą vaikas gali sutelkti dėmesį ir išklausyti tai, kas yra jam sakoma. Ketverių metų vaikai kalbą adresuoja kitiems žmonėms: tiek suaugusiems, tiek bendramžiams. Vaikai dažnai žodžius taria klaidingai, netaisyklingai. Tai gali būti susiję su atminties arba su artikuliacijos aparato trūkumais. Vaikas suvokia savo klaidas, bet negali jų ištaisyti, pašalinti. Vaikai, kurie turi tarties sunkumų, paprastai juos įveikia šeštaisiasi-septintaisiais gyvenimo metais. Tačiau būna sunkumų, kurie lieka ilgam laikui.Maždaug dviejų-penkių metų vaikai labai kūrybiškai naudoja kalbą. Šiuo laikotarpiu vaikas gali sakyti „Aš visas basas“ arba „Atsikėliau taip anksti, kad dar buvo vėlu“. Taip pat šiais gyvenimo metais vaikai mėgsta absurdo eilėraščius. Tai tampa tam tikru vaiko linksmos nuotaikos šaltiniu, būdu pažaisti pažintinį pasaulį nusakančiomis kalbinėmis sistemomis. Sulaukęs penkių ar šešių metų, vaikas dažniausiai prarandą dalį tokio kalbinio kūrybiškumo. Tačiau jau vaikas būna perpratęs daugumą suaugusiųjų sintaksinių tyršių, nors kalbos dalykų mokymasis trunka žymiai ilgiau.Piaget teigia, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų dauguma frazių yra egocentriškos. Anot Piaget trijų-penkių metų vaiko kalboje yra 54-60 % egocentrinio turinio, o penkių-septynių – 44-47 %. Viena iš egocentriškumo formų – monologas. Monologas gali būti sau pačiam arba su kitais nesulaukiant atsakymo. Kita egocentrinės kalbos forma – kolektyviniai monologai, t.y. kai kalbasi keli vaikai, bet nesiklauso vienas kito.Kalba yra glaudžiai susijusi su mąstymu. Mažas vaikas mąstyti gali tik garsiai tardamas žodžius. Vaiko mąstymas yra ikioperacinis. Iš pradžių visi mąstymo procesai yra įtraukiami į praktinę veiklą. Vaikas siekia, kad atsakymai atitiktų tikrovę. Jiegu suaugusieji nėra linkę atsakynėti į vaiko užduodamus klausimus, tada vaikas imasi atsitiktinių analogijų, fantastinių paaiškinimų. Vaikas keldamas klausimą „kodėl?“ siekia išspręsti pažintinius klausimus.
Akstyvoji vaikystė Sigmund’o Freud’o psichoanalitinėje teorijoje Sigmund’as Freud’as buvo psichoanalitinės vystymosi teorijos pradininkas. Jo plėtojamai teorijai pagrindą sudarė Charles’o Darwin’o mintys apie žmogaus kilmę iš gyvūnų. Pasak S. Freud’o, žmogaus elgesiui didelę įtaką turi biologiniai instinktai. Jis ypač pabrėžė seksualinių potraukių ir agresijos vaidmenį, bei jų poveikį.S. Freud’as manė, kas žmogaus raida vyksta stadijomis, kurias jis skirstė pagal tai, kurios kūno vietos tam tikru vaiko gyvenimo periodu tampa malonumo šaltiniu. Šias kūno sritis pavadino erogeninėmis zonomis. S. Freud’as raidą suskirstė į tokias stadijas: oralinė, analinė, falinė, latentinė ir genitalinė stadijos (2 pav.3).___________________2 Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. (1990). 131 psl.3 Myers D. G. Psichologija. (2000). 471 psl. 2 pav. Psichoseksualinės stadijos pagal S. Freud’ąSTADIJA POŽYMIAIOralinė(0-18 mėn.) Burnos sritis – čiulpimas, kramtymas, kandžiojimas – teikia didžiausią malonumąAnalinė(18-36 mėn.) Malonumas daugiausia susijęs su tuštinimusi ir šlapinimusi; įveikiamas reikalavimas juos kontroliuotiFalinė(3-6 metai) Malonumo sritis – lytiniai oraganai; įveikiami kraujomaišiški lytiniai potraukiaiLatentinė(nuo 6 metų iki lytinio brendimo) Išstumiami lytiniai potraukiaiGenitalinė(nuo lytinio brendimo) Lytinių interesų brendimasTrumpai apžvelgsine stadijas, kurias vaikas išgyvena ankstyvojoje vaikystėje.Analinė stadija. Šioje stadijoje „vaikas pradeda justi ir kontroliuoti sfinkterio raumenis, o išmatų ir šlapimo užlaikymas ir išsituštinimas tampa pasitenkinimo šaltiniu.“4. Tačiau šio malonumo vaikas dažniausiai nepajunta, nes tuštintis turi ne tada, kai jam patinka, o tada, kai nurodo kiti. Suaugusieji reikalauja iš vaiko, kad tuštinimasis taptu valingu. Taip yra slopinamas vaiko troškimas patirti malonumą. Vaikas pradeda konfliktuoti su jį supančiais žmonėmis, ir tai, kaip šis konfliktas bus išspręstas, lemia vėlesnį vaiko elgesį.Konflikto sudėtingumas priklauso nuo to, kaip vaikas prisitaiko prie jam keliamų reikalavimų. Vaikui pastoviai nurodoma ko jis negali daryti, reikalaujama higienos ir švaros. Vaikas save išreikšti gali paklusnumu. Jo priešiškumas šiuo laikotarpiu yra susijęs su destruktyvumu ir agresyvumu. Jeigu vaikas pratinamas prie naujų reikalavimų pernelyg anksti arba labai griežtai, defekacija gali tapti didelio nerimo šaltiniu. Ir šis nerimas gali persikelti į vėlesnes stadijas.Falinė stadija. Šiuo gyvenimo tarpsniu vaiko tiesioginiu malonumo šaltiniu tampa lytiniai organai. Pasak S. Freud’o, falinėje stadijoje problemos iškyla todėl, kad vaiko troškimai yra nukreipiami į priešingos lyties tėvus. Tai vadinama Edipo kompleksu.
Kai kurie psichoanalitikai galvoja, kad mergaitės tuo pat metu išgyvena „Elektros kompleksą“, tačiau Freudas (1931, 229p.) tai neigia: „Tik berniukams yra būdingas lemtingas meilės vienam iš tėvų ir kartu neapykantos kitam, kaip varžovui, derinys.“5
Mažas vaikas trokšta savo fantazijomis seksualinės meilės ir priešingos lyties tėvų. Tuo pat metu vaikas nesąmoningai bijo, kad tos pačios lyties tėvai sužinos jo troškimus ir už tai nubaus.Edipo kompleksas, kaip krizė, labiausiai išryškėja ketvirtais-penktais vaiko gyvenimo metais. Vaikas kylančios baimės gali atsikratyti atsisakydamas libidinių ketinimų priešingos lyties tėvams. Taigi vaikas slopina tiek libidinius jausmus priešingos lyties suaugusiąjam, tiek priešiškumą tos pačios lyties suaugusiąjam. Toks jausmų atsisakymas padeda vaikui priimti suaugusiojo, su kuriuo konkuruoja, elgesį ir vertybes. Taip tvirtėja vaiko Superego. S. Freud’o teigimu, „tapatinantis su tos pačios lyties gimdytoju, susiformuoja lytinis tapatumas – suvokimas, kad esi vyras arba moteris“.6
Fiksacijos. Jeigu kurioje nors stadijoje susižadinama per daug intensyviai, vaikas pradeda priešintis perėjimui į kitą stadiją, t.y. vadinama fiksacija. Taip gali atsitikti, jeigu vaikas patiria per daug arba per mažai malonumo. S. Freud’as teigė, kas fiksacija analinėje stadijoje vaikui suaugus gali pasireikšti šykštumu, tvarkingumu, užsispyrimu arba priešingai – netvarkingumu ir neorganizuotumu; falinėje stadijoje – pasipūtimu, gėrėjimusi savimi ir pagirūniškumu.
Emocijos ir jausmaiJausmų ir emocijų ugdymo kritiškasis tarpsnis apima pirmųjų penkerių metų laikotarpį. Vaikas yra labai jautrus ir pastabus. Suaugusieji mano, kad vaikai nepastebi jų nuotaikos, o iš tikrųjų jis nuolat semia informacija apie sauaugusiųjų elgseną. Pirmaisiais metais emocinė patirtis pradeda sklaidytis ir atsiranda atskiri jausmai. Emocinę sklaidą galima padalinti į teigiamų ir neigiamų emocijų ir jausmų gamą. Vienoje pusėje yra teigiami jausmai, t.y. tie, kurie žmogui padeda ir jam yra labai reikalingi, pavyzdžiui, sugebėjimas džiaugtis, mylėti, reikšti užuojautą, identifikuotis su kito asmens jausmais ir panašiai. Kitoje jos pusėje yra neigiami jausmai: pyktis, baimė, neapykanta, pavydas ir kt.Viena iš teigiamų emocijų yra džiaugsmas. Jį vaikui sužadina įvairūs objektai, kurie patenkina tuo metu esančius norus, poreikius, bei kylančius lūkesčius. Vaiką gali pradžiuginti, net nereikšmingi, vertės neturintys dalykai suaugusiųjų požiūriu. Spitresnes džiaugsmo emocijas lydi juokas.Pykstis – viena iš ryškiausių neigiamų emocijų. Šiai emocijai atsirasti yra labai daug priežasčių: bendravimas su suaugusiaisiais, vaiko judesių varžymas, atitraukimas nuo žaidimo, ginčai dėl įvairių, vaikui reikalingų daiktų ir pan. Pyktį vaikas bando nuslopinti peštynėmis, stumdimu, riksmu. Tačiau, kai pastebi, kad tai nepadeda, pradeda veikti gudrumu. Pyktis – silnumo reiškinys. Jo pasireiškimai rodo, kad vaikas dar nesugeba kai kuriose situacijose tinkamai reaguoti, konfliktuoja vartodamas agresyvias priemones arba išgyvena apmaudą nuslopinęs pykti.Vaiko emocijos gali greitai kisti ir pereiti viena iš kitos: neseniai verkęs vaikas jau juokiasi ir krykštauja. Tokie jausmų perėjimai yra greiti todėl, kad vaiko emocijos nors ir intensyvios, bet nėra gilios, nesusijusios su asmenybės vertybėmis, nes jų vaikas dar nėra sukūręs ar perėmęs iš suaugusiųjų. Vaikui augant emocijos kinta. Pirminių emocijų pagrindu susiformuoja išvestinės emocijos, nes kinta vaiko veiklos uždaviniai bei struktūra.Neigiamų jausmų plėtotė paprastai nereikalauja tėvų pastangų. Aplinka duoda pakankamai akstimų jiems pabusti ir vystytis. Tuo tarpu teigiamus jausmus turi tiesiogiai skatinti tėvai ir kiti vaiko aplinkos žmonės. Ta paskata yra būtina, priešingu atveju (kaip kartais atsitinka) jaunuolis arba net suaugęs žmogus negali pamilti kito žmogaus arba išlaikyti pastovaus ryšio su bet kuriuo asmeniu. Jis neturi emocinių pagrindų. Teigiami jausmai įgyjami ankstyvoje vaikystėje. Tai, kas nebuvo laiku įgyta, vėliau vystosi pamažu, nepilmai ir dažnai lieka neišbaigta.
Vaikų emocijų ir elgesio sutrikimai bei jų korekcija
Vaiko elgesio sutrikimas, tai toks vaiko elgesys, kuris trukdo formuotis priimtiniems toje socialinėje, kultūrinėje ir ekonominėje terpėje santykiams su visuomene ir aplinka. Toks vaiko sutrikimas kelią nerimą suaugusiems. Dauguma žmonių mano, kad toks vaikas negali atsakyti už savo poelgius, veiksmus ir tai apsunkina vaiko santykius su aplinka.Sutrikusio vystymosi vaikus galima atpažinti pagal tokius požymius: nesugebėjimas mokytis, kuris nėra susijęs su somatinės sveikatos faktoriumi; nesugebėjimas susidraugauti su aplinkiniais; nuolatinė bloga nuotaika ar depresija.Lietuvoje, nuo 1991 pradėta registruoti, gydyti ir ugdyti vaikus, kurie gimsta 500g. Tokie naujagimiai vadinami neišnešiotais ir jie išgyvena tik dėl reanimacijos, intensyvios terapijos. Paprastai, jei tokie naujagimiai išgyvena,ateityje turi įvairaus laipsnio psichomotorinio vystymosi sutrikimų.Įtakos atsirasti sutrikimui turi centrinės nervų sistemos pažeidimai, persirgimai infekcinėmis ligomis, taip pat, vaikas turi būti laukiamas, mat nelaukti vaikai yra emociškai pažeidžiami, apatiški, jų lėkštesnė motorinė raida. Nuo to, ar laiku buvo pastebėtas vaiko vystymosi sutrikimas, ar laiku buvo imtasi kokių nors priemonių jiems šalint, priklauso vaiko psichikos raida. Žmogaus vystymąsi lemia daugybė tarpusavyje susijusių veiksnių: iki gimimo reikšmingesni yra biologinę žmogaus struktūrą lemiantys veiksniai, po gimimo – socialiniai. S.A Kirk ir J.J. Galloger nurodo tokius galimus vaiko vystymosi sutrikimus:1. vaikai, turintys intelekto sutrikimus;2. vaikai, turintys mokymosi sunkumų;3. vaikai, turintys komunikacijos sutrikimų;4. vaikai, turintys klausos sutrikimų;5. vaikai, turintys regėjimo sutrikimų;6. elgesio sutrikimų turintys vaikai;7. vaikai, turintys žymių kompleksinių sutrikimų;8. vaikai, turintys fizinio vystymosi sutrikimų bei sergantys somatinėmis ligomis.Somatinė būklė reikšminga vaiko psichomotorinei raidai. Tarkime, ligos, kai kurios iš jų gali sukelti somatinės būklės sutrikimus. Pavyzdžiui, astma, piktybiniai augliai širdies defektai ir panašiai. Jau antraisiais gyvenimo metais yra pastebimas toks neurotiškumas. Jis siejamas su paveldėjimu ar nežymiais organiniais centrinės nervų sistemos pažeidimais, nepalankaus gimdymo. Neurotiškam vaikui būdinga padidėjęs jautrumas, dirglumas, ryškūs teigiamų ir neigiamų emocijų svyravimai, nemokėjimas bendrauti su bendraamžiais ir suaugusias. Neurotiškumo rūšys: Neuropatijos. Jos sukelia miego, apetito sutrikimus, įkyrius veiksmus: nagų kramtymas, plaukų pešiojimas, galvos lingavimas į šalis. Neurozės. Atsiranda kilus konfliktui tarp vaiko ir jo supančios aplinkos. Vaikui dar labiau išryškėja miego, apetito sutrikimai, nuovargio požymiai. Neurozės formos:
• Mikčiojimas. Šia forma dažniau serga berniukai nei mergaitės. Šis sutrikimas dažniausiai išryškėja 4-5 metais. To priežastys gali būti įvairios: išgąstis, pastovi konfliktinė vaiko situacija.• Tikai. Tai nevalingi, betiksliai, staigūs, dažnai besikartojantys judesiai: mirkčiojimas, įvairios grimasos, pečių ir galvos trūkčiojimai, eisenos pakitimai. Tokie vaikai dažniausiai būna baikštūs, nepasitikintys savimi.• Neurotiniai miego sutrikimai. Vaiko miegas neramus, jis dažnai kalba, verkia, bet ryte nieko neatsimena. Miego sutrikimus gali sukelti psichologiniai traumuojantys veiksniai: tėvų barniai, triukšmingi svečiai, kino filmai. • Virškinamojo trakto neurozė. Tai apetito sumažėjimas, kuris atsiranda dėl psichiką traumuojančių veiksnių: išsiskyrimas su motina, fizinės bausmės, dėmesio vaikui stoka…Tokie vaikai kviečiami valgyti dažnai verkia, gali prasidėti neurotinis vėmimas, pilvo skausmai.• Neurotinis šlapinimasis. Jis atsiranda berniukams po konflikto arba trumpalaikio išsiskyrimo su mama, mergaitėms – su tėvu. Šie vaikai yra uždari, drovūs, įsitempę bendraudami su aplinkiniais. Psichopatijos. Tai elgesio ir emocijų sutrikimai. Turintys šį sutrikimą, vaikai yra baikštūs, be priežasties neramūs, nepastoviai vangūs, dirglūs, blogos nuotaikos. Galimi elgesio ir emocijos sutrikimai:• Bendravimo. Vaikai būna žiaurūs, agresyvūs, beveik neturintys kaltės jausmo.• Situacijos vengimas.Vaikai būna užsidarę, drovūs, vieniši ir nuolankūs, lengvai pasiduodantys kitų įtakai.• Nebrandumas. Tokie vaikai apibudinami kaip vangūs, susimąstę, užsidarę, nesidomintys ir neužsiimantys jokia veikla.Emocijų korekcijai yra reikšminga muzika. Tyli rami muzika ramina vaiką, mažina vaiko nemalonius pojūčius. Taip pat ramina ir malonus vaiko kalbinimas. Emocinių sutrikimų turinčiam vaikui galima duoti piešti, kadangi šis procesas skatina džiaugsmingų emocijų įvairovę.Neurozių šalinimui yra specifinių metodų. Sportas, nauja veikla, hobis teigiamai veikia bandant pašalinti tikus. Norint padėt vaikui turinčiam miego sutrikimų reikia vakarais nežaisti judrių žaidimų, neguldyti vėlai, prieš miegą jam pasekti pasaką. Vaikui turinčiam virškinamojo trakto neurozę būtina tvarkyti mitybos rėžimą, neversti per prievartą valgyti. Norint pašalinti neurotinį šlapinimąsi, reikia taikyti specialias rėžimo, fizioterapinias, psichohigienines, dietologines, psichoterapines priemones.Vaiko asmenybės vystymosi sąlygosAugdamas vaikas įgyja naujų psichologinių bruožų, išmoksta naujų elgesio formų ir taip tampa mažuoju visuomenės nariu. Ankstyvoje vaikystėje susiformuoja gana pastovus vaiko vidinis pasaulis, todėl vaiką galima pavadinti asmenybe. Tačiau ši asmenybė dar nėra visiškai susiformavusi ir gali toliau vystytis bei tobulėti.Šiame amžiuje vaikui suaugusieji kelia daug didesnius reikalavimus. Ypač reikalaujama laikytis elgesio taisyklių visuomenėje bei nusistovėjusių dorovės normų. Vaiko interesai plečiasi (tai susiję su didėjančiomis galimybėmis pažinti pasaulį) ir peržengia siaurą šeimos ir artimų žmonių ratą. Vaikas pradeda mokytis naujų santykių formų, kurios yra būdingos suaugusiems. Taip pat vaikas pradeda bendrauti su bendraamžiais ir tai skatina mokintis derinti savo veiklą su aplinkiniais, atsižvelgti į kitų žmonių nuomone ir interesus.Vaiko veikla keičiasi ir tampa sudėtingesnė. Tai kelia reikalavimus ne tik suvokimui, mąstymui, atminčiai, bet ir gebėjimui organizuoti savo elgesį. Visa tai palaipsniui formuoja vaiko asmenybę. Asmenybės vystymąsis yra glaudžiai susijęs su pačiu vaiko vystymusi; jų praktiškai neįmanoma atskirti. Vaiko asmenybės vystymasis susideda iš dviejų dalių. Pirmayra ta, kad vaikas palaipsniui pradeda susivokti aplinkinį pasaulį ir savo vieta jame. Dėl to atsiranda nauji elgesio motyvai. Antra yra jausmų ir valios raida. Jie užtikrina šių motyvų veiksmingumą, elgesio tvirtumą, tam tikrą jo nepriklausomybę nuo išorinių aplinkybių kaitos.Pagrindinis būdas, kuriuo suaugusieji gali paveikti paveikti vaiko asmenybės vystymąsi – moralinių normų, reguliuojančių visuomeninį elgesį, mokymas. Šias normas vaikas perima iš elgesio pavyzdžių ir taisuyklių. Pirmiausia tokiais pavyzdžiais vaikams yra patys suaugusieji, jų poelgiai ir tarpusavio santykiai. Didžiausias pavyzdys yra artimiausi vaikui žmonės.. jis iš jų perima kai kurias elgesio normas, įvykių bei daiktų vertinimą. Pavyzdžiu vaikui tampa elgesys tų žmonių, kuriuos aplinkiniai myli, gerbia ir pritaria. Taip pat vaikui pavyzdžiais tampa bendraamžiai, kuriuos kiti mėgsta. Taip pat pavyzdžiais gali būti ir pasakų herojai. Šie pavyzdžiai irgi turi nemažą įtaką.Vaiko asmenybės vystymuisi didžiausia įtaka daroma per veiklą. Organizuodami vaiko veiklą, suaugusieji duoda patarimų bei nurodymų dėl jų veikos, aiškina žmonių tarpusavio santykius ir veiksmus, kelia tam tikrus reikalavimus pačio vaiko veiksmams bei poelgiams, padeda jiems išspręsti įvairias problemas ir sunkumus, kylančius jų veikloje, bei konfliktus. Tai padeda vaikui užmegsti santykius, sudarančius vaiko visuomenės pagrindus ir padedančius ugdyti vaiko asmenybę.
Tėvų įtaka vaiko savęs vertinimuiNors vaiko ir tėvų santykiai labai sudėtingi, bent iš dalies galima atsakyti kas padeda vaikui tobulėti. Tėvai priešiški vaikams ir atstumiantys juos, paprastai užaugina priešiškus kitiems ir asocialius vaikus. Vaikai, kuriuos tėvai labai kritikuoja, įžeidinėja ir nuolat jais nepatenkinti, įgyja nepasitenkinimo savimi jausmą. Vaikai, kurių tėvai nejautrūs vaikų požiūriui, mažiau sugebės suprasti ir atsižvelgti į kitų žmonių požiurį. Laimingus ir draugiškus vaikus užaugina tėvai, kurie supranta ir priima savo vaikus tokius, kokie jie yra, myli juos.Tėvų požiūris ir nuomonė yra ypač svarbi ikimokykliniame amžiuje, nes tada vaikas pradeda vertinti save. Tėvų nuomonė yra labai svarbi vaikui dar ir todėl, kad jis suvokia ir vertina suaugusiuosius kaip labai galingus ir viską žinančius, tėvų nuomonė vaikui yra neginčytina. Vaiko vertybių sistema formuojasi perimant tėvų vertinimus. Vaikas, kuris jaučia, kad yra reikalingas ir mylimas, taip pat myli savo tėvus, toks vaikas save gerai vertina ir pasitiki aplinkiniais. Toks elgesys didina vaiko savigarbą, sukuria saugumo jausmą. Perdėtas dėmesys vaikui jau ikimokykliniame amžiuje gali turėti pasėkmių. Toks vaikas nesiskaito su aplinkiniais, veikia neatsižvelgdamas į jų norus ir reikalavimus. Tipiškas pavyzdys, kai vaikas kelia sceną savo tėvams parduotuvėje, kai šie atsisako nupirkti jo norimą žaislą. Kad užauginti save gerbiantį ir vertinantį vaiką, ką nors sprendžiant būtina atsižvelgi į vaiko nuomonę ir daryti abipuses nuolaidas. Taip besielgiančių tėvų vaikai įgyja pasitikėjimo savo nuomone jausmą, ir paūgėjus tai pereina į savęs vertinimą kitose situacijose. Ir priešingai, tėvų, kurie nesudaro galymybių vaikui imtis iniciatyvos, nerodo pagarbos, vaikai žemai save vertina ir užaugę turi problemų.
Vaiko lyties tapatybėPagal S. Freud’ą trijų-keturių metų vaikai įžengia į falinę psichosocialinio vystymosi stadiją. Šiai stadijai būdingas skirtumų tarp abiejų lyčių ieškojimas. Ją mergaitės ir berniukai pergyvena skirtingai. Berniukai pakeičia identifikacijos objektą, siekia būti panašiais į tėvą ir jo pavyzdžiu laimėti mamos meilę. Socialiai subrendęs berniukas suvokia, kad neįmanoma užimti tėvo vietos. Jis priverstas slėpti savo tikrąsias mintis nuo tėvų, dėl to jaučiasi įsitempęs ir kaltas. Taigi berniukai pasiekia savo lyties tapatumą, psichologiškai atsiskyrę nuo motinos ir prisirišę prie tėvo. Mergaičių identifikacijos objektas buvo ir išlieka mama. N. Chodorow teigia, kad augdami berniukai atsiskiria, tolsta nuo mamos, todėl vėliau gyvenime artumą ir intymumą suvokia kaip grėsmę. Mergaitės nepatiria tokio atsiskyrimo, išlieka prisirišę prie mamos, todėl vėliau gyvenime bijo išsiskyrimo. Šiuo metu itin akcentuojama suaugusiųjų – tėvų, globėjų, auklėtojų – įtaka harmoningai lyties tapatybei.Savo lyčiai priklausantį elgesį vaikai išmoksta stebėjimo ir pastiprinimo būdu. Stebėjimai rodo, kad šypsena, dėmesiu, pagyrimu tėvai paskatina mergaičių žaidimus su lėlėm ir kritikuoja jų žaidimą su žaislinėm mašinėlėm. Analogiškai, tik stipriau tėvai pozityviai atkreipia dėmesį į berniukų užsiėmimus su kubeliais, mašinom. Taigi tėvų įtaka vaikų berniukiškam ir mergaitiškam elgesiui yra didelė.
Tėvų elgesio tipaiTėvų auklėjimo skalė yra labai plati. Vieni tėvai suprantamai aiškina vaikams elgesio pasekmes, kiti tiesiog draudžia netinkamai elgtis, treti linkę drausminti fizinėmis bausmėmis. Dažniausiai vaikų aklėjimo stiliai pasiskirsto tarp valdingo, autoritetingo ir nereiklaus. Valdingų tėvų vaikai retai būna savarankiški ir iniciatyvūs; moralinį konfliktą tokie vaikai sprendžia pasitelkę išorinį autoritetą. Taigi jų discipliną nulemia daugiau išoriniai, ne vidiniai veiksniai. Jam apibūdinti tiktų „situacinio paklusnumo“ sąvoka, pasiūlyta Kochanskos, kai vaikas klauso tėvų tik jų akivaizdžiai kontroliuojamas. Tokį tėvų elgesio stilių dar galima būtų pavadinti autoritariniu. Tokio stiliaus tėvų auklėjamiems vaikams tėvų žodis yra neginčytinas įstatymas, už blogą elgesį yra griežtai baudžiama. Tėvai atrodo nutolę nuo savo vaikų, bijo jiems parodyti švelnumą ar juos pagirti. Tokių tėvų vaikai atsakingiau elgiasi tiek ankstyvosios vaikystės laikotarpiu, tiek vėliau. Autoritarinio stiliaus tėvams labiausiai rūpi jų pačių idėjos ir standartai, labai dažnai jie nekreipia dėmesio į vaiko interesus. Todėl vaikas neišmoksta atsižvelgi į kitų nuomonę. Autoritetingų tėvų vaikai pasitiki savimi, yra socialiai sumanūs. Tai palankiausias disciplinai vaikų auklėjimo stilius. Tokie tėvai nustato tam tikras elgesio ribas ir taisykles. Tačiau skirtingai nuo autoritarinių tėvų, jie linkę išklausyti ir atsižvelgti į savo vaiko prašymus ir klausymus.Nereiklių tėvų vaikai sunkiai kontroliuoja save, pasirinktinai elgiasi socialinių normų atžvilgiu. Tokių tėvų vaikai yra mažiausiai pasitikintys savimi, nemokantys savęs kontroliuoti.B. Vaitas, stebėdamas šeimas, padarė išvadą, kad geriausi rezultatai ten, kur namus valdo mylinti ir griežta motina. Vaikas nemažiau myli motiną, jeigu ji tvirtai laikosi savo žodžio, kartais nepatenkina prašymo dėl pateisinamų priežasčių ar be jų. Antraisiais gyvenimo metais vaikai jau būna labai prisirišę prie savo tėvų, net jeigu jie ir baudžia. Maži naudos duoda nuolaidumas, pataikavimas, ypač pirmajam vaikui, nes greitai jis susidurs su realiu gyvenimu ir įžengs į pasaulį, kuris skiriasi nuo šeimos.
BausmėsIkimokyklino amžiaus vaikai būna labai judrūs ir smalsūs. Dažnai būna nepaklusnūs, todėl tėvai ieško būdų kaip juos nubausti už netinkamą elgesį, kad jis nepasikartotų.Dažnai tėvai pasirenka fizines bausmes, nes mano, kad vaikas ilgai atsimins tokią skaudžią pamoką. Tačiau mušimas – tai tik bausmė už netinkamą elgesį, bet jis nemoko, kaip vaikas turi elgtis. Vaikus bausti reikia, kad jie suprastų, kaip elgtis galima, o kaip ne, tačiau mušimas, nesvarbu už ką, veikia labai neigiamai. Mušdami įdiegiame baimės ir menkavertiškumo jausmą, savęs nevertinimą, keršto troškimą, galiausiai vaikui atrodo, kad galima mušti mylimus žmones. Taigi fizinės bausmės turi neigiamos įtakos vaiko vystymuisi.Žiaurios bausmės dar labiau neigiamai veikia tolesnę vaiko asmenybės raidą. Žiauriai nubausti maži, ikimokyklinio amžiaus vaikai, kurį laiką gali būti labai paklusnūs, todėl tėvai galvoja, kad toks būdas veiksmingas. Tačiau žiauriai nubausti vaikai būna nusivylę ir tai gali atsiliepti mokykloje ar tolesniame gyvenime. Vėliau tokie vaikai išliedami savo jausmus dažniausiai panaudoja elgesio modelį, kurį perėmė vaikystėje, t. y. žiaurumą.Tėvų kritikos ir įžeidinėjimų padariniai taip pat yra neigiami. Nuolatinė kritika ir įžeidinėjimas vaikams sukelia nerimą, priverčia užsisklęsti savyje, ypatingai tai veikia berniukus, baudžiamus tėvo. Kritikos padariniai išaiškėja tik sulaukus mokyklinio amžiaus, todėl tėvai gali nepastebėti neigiamos įtakos.Kartais tėvai norėdami, kad vaikas būtų nuo jų mažaiu priklausomas, savarankiškesnis, kritikuoja vaiką už jo siekimą visada būti kartu su tėvais. Tačiau barimas ir kritikavimas tik padidina vaiko priklausomybę nuo tėvų, nes baramas vaikas jaučiasi atstumiamas ir stengiasi bet kokiomis priemonėmis atsikovoti tėvų dėmesį, o geriausias būdas tam pasiekti – pradėti elgtis kūdikiškai. Taigi geresnis būdas yra ne barti vaiką, bet pamažu skatinti jo savarankiškumą, pagirti už nedidelį savarankiškai atliktą darbą.
Tėvai ir trečiųjų metų krizėApie trečius gyvenimo metus vaiko elgesyje atsiranda tam tikrų simptomų. Pirmasis – negatyvizmas, kai vaiko elgesys priešingas tam, kurį siūlo suaugęs. Vaikas, kuriam yra ryški negativizmo forma, į bet kokį suaugusiojo autoritetingu tonu pasakytą teiginį reaguoja priešingai. Antrasis simptomas yra vaiko užsispirimas. Užsispirimas – kai vaikas nori gauti tik todėl, kad pareikalavo. Trečiasis simptomas – atžagarumas. Atžagarumas daugiau nukreiptas prieš suaugusiojo pateikiamas vaikui elgesio normas. Ketvirtasis krizės simptomas – savivaliavimas – tai vaiko siekimas būti nepriklausomam, viską daryti pačiam. Šis laikotarpis yra labai sunkus tėvam, reikalauja be galo daug kantrybės ir supratimo.Šio amžiaus vaikas gali ne tik vaikščioti, bet ir atidarinėti, uždarinėti, laipioti, mėtyti ir atlikti daugybę kitų veiksmų. Jis didžiuojasi savo naujais sugebėjimais, todėl viską nori daryti pats – pats rengtis, pats valgyti ir kt. Jeigu tėvai supranta, kad vaikui yra būtina pačiam viską atlikti, yra pakankamai kantrūs, tai vaikas pamažu išmoksta kontroliuoti savo raumenis, savo norus ir šiek tiek jį supančią aplinką. Vaikas įgyja autonomiškumo jausmą, išmoksta būti savarankiškas.
Laimingai įveikti šį periodą nepadeda nei beatodairiškas griežtumas, nei kraštutinis nuolaidumas – reikalinga savita to atkaklumo tolerancija. Kad koknkretūs vaiko atkaklumo atvejai nevirstų konfliktais, svarbu suaugusiųjų sugebėjimas suvokti ir suprasti situaciją, kurioje vaikas tuo momentu yra. Vaikas, kurio tėvai yra labai nekantrūs, nuolat jį skubina, daro už jį tai ką jis pats gali, skatina vaiką abejoti savimi ir sustiprina gėdos jausmą. Kai kurie suaugusieji nuolat perdeda nelaimingų atsitikimų galimybę ir jų padarinius pvz.:“nelipk – nukrisi“.Tai girdėdamas vaikas pradeda abejoti savo sugebėjimais, atsiranda nepasitikėjimo savimi jausmas. Taigi, jei tėvai šiuo metu nesudarys galimybių vaikui įgyti autonomiškumo jausmą, tai jam bus sunku paauglystėje ir vėliau, jeigu norės tapti autonomiškas ir savarankiškas.ŽaidimasŽaidimas – viena pagrindinių veiklos formų ikimokyklinio amžiaus vaikų gyvenime. Tai sąlygoja ne tik tai, kad daugiau vaikui nėra kas veikti, kaip mano daugma suaugusiųjų. Vaikas dar nėra pilnateisis visuonemės narys, todėl negali išgyventi daugelio situacijų, būdingų suaugusio žmogaus gyvenimui. Jis imituoja jas savo žaidimuose. Tai ypač pasteima vyresniame ikimokykliniame amžiuje. „Vaidmeniniu žaidimu vaikai tenkina savo siekimą gyventi kartu su suaugusiaisiais ir ypatinga, žaidybine forma atkuria pastarųjų tarpusavio santykius bei darbine veiklą“.
Kognityvinė teorija žaidimą aiškina kaip būdą vystyti sugebėjimus, integruoti mąstymą ir veiksmus. Sensomotorinio intelekto lygio vaikai žaidžia judindami savo kūną ir manipuliuodami aplinkiniais objektais. Įsisavinę simbolinio žaidimo funkciją, vaikai gali įsivaizduoti esantys kažkuo kitu, žaisti mintyse ir daugiau kalbėti nei judėti. Pagaliau integravę simbolius į mąstymo turinį, jie gali žaisti konkrečių taisyklių žaidimus. Psichoanalitinė teorija teigia, jog žaidimai padeda vystytis jų ego. Žaisdami vaikai šalina vidinius konfliktus tarp superego ir id. Taigi žaidimas – malonumo šaltinis, nesąmoninga reakcija, mažinanti psichinę įtampą, padedanti vaikui nugalėti baimės ir bejėgiškumo jausmą (lėlės gydymas padeda mergaitei nugalėti baimės jausmą, kurį patyrė lankydamasi pas gydytoją). Išmokimo teorijos šalininkų nuomone, žaidimas – išmoktas elgesys. Kiekviena kultūra vertina ir skatina skirtingus elgesio būdus, ir tai atsispindi vaikų žaidimuose. Vaikai, augantys kultūroje, akcentuojančioje atsakomybę, linkę žaisti atsitiktinumų žaidimus: jie moko prisitaikyti prie taisyklių ir suteikia galimybę išsilaisvinti nuo nemalonios atsakomybės. Visuomenėse, kuriose vertinami pasiekimai, vaikai buvo linkę žaisti fizinius lenktyniavimo žaidimus. Vaikai, auganami paklusnumo dvasioje, buvo linkę žaisti strateginius žaidimus, padedančius kontroliuoti kitus žaidimo eigoje: štokiu būdu jie galėjo pašalinti savo pačių agresyvius polinkius. Be abejo, kiekviena teorija turi tiesos.7
Žaidime atsiskleidžia vaiko asmenybės savybės. Stebint santykius su kitais žaidžiančiaisiais, galima prieiti tam tikrų išvadų apie jį. Realiems savo santykiams vaikai teikia labai didelę reikšmę, todėl siužetiniai santykiai virsta forma, per kurią jie pasireiškia. Žaidimo metu galima atskirti pasyvų ir linkusį dominuoti vaiką, spręsti apie jo intelektą ir pan. Siužetiniai žaidimai turi ypač didelę reikšmę vaiko psichikos vystymuisi. Stiprėja jo atmintis, dėmesys, skatinama protinė veikla. Pamažu daikto pakaitalui virstant mąstymo atrama, žaidybinių veiksmų su daiktais laikas trumpėja, vaikas išmoksta atlikti juos mintyse. Tai padeda jam paradėti mąstyti vaizdiniais. Lavėja vaizduotė. Žaidimas vertingas vaiko asmenybės vystymuisi. Per jį vaikas susipažįsta (keisdamasis patirtimi su kitais vaikais) su suaugusiųjų žmonių elgesiu ir vertybėmis.
Žaidimų tipaiAnkstyvojoje vaikystėje vyrauja du žaidimų tipai – vaidmeninis ir socialinis, kuriais vaikai tobulina savo socialinius sugebėjimus ir išbando save įvairiuose vaidmenyse. Socialinis žaidimas. Žaisdami vaikai tampa socialesni, nes mažėja jų egocentrizmas. M Partern, K. E. Barnesas ir kiti autoriai nurodo tokias socialinio žaidimo rūšis: Neužimtas žaidimu – vaikas nesusijęs su kitais vaikais, pasyviai stebi kitų vaikų veiksmus, be tikslo vaikšto aplinkui. Nuošalus žaidimas – vaikas nesusijęs su kitais vaikais, žaidžia vienas. Svarbiausias tikslas – žaisti su žaislais. tebėtojo žaidimas – vaikas stebi, kaip žaidžia kiti vaikai, komentuoja jų žaidimą, juokiasi iš jo, yra kur kas aktyvesnis. Paralelinis žaidimas – vaikai sugeba žaisti su tais pačiais žaislais arba įsitraukti į tokią pat veiklą šalia vienas kito arba netoliese, bet jų žaidimai dar nepriklauso vienas nuo kito ir jie tarpusavyje nesąveikauja. Asociatyvus žaidimas – vaikai žaidžia vieni šalia kitų, daug bendrauja tarpusavyje, keičiasi žaislais. Žaidimas bendradarbiaujant – vaikai įsitraukia į sudėtingą socialinę veiklą, turi bendrų tikslų, keičiasi vaidmenimis, pasirenka lyderius, nustato žaidimo taisykles ir jų laikosi. Paprastai dviejų metų amžiaus vaikui būdinga būti žaidimo stebėtoju. Asociatyvus žaidimas su kitais vaikais būdingesnis penkerių metų vaikams. Vaikas gali pasirinkti labai įvairias žaidimo rūšis. Tai priklauso nuo vaiko patirties, aplinkos sąlygų. Lengviau ir anksčiau pradeda bendrauti vieni su kitais tie vaikai, kurie anksčiau dažnai žaisdavo vieni su kitais. Tačiau net labai linkę bendrauti vaikai, atsidūrę nepažįstamoje aplinkoje, tarp nepažįstamų vaikų, gali užimti stebėtojo poziciją ir žaisti atskirai nuo kitų. M. Shermanas pastebėjo dar vieną vaikų žaidimo rūšį – tai grupinis džiūgavimas, kai vaikai kartais pradeda juoktis, klykauti, šokinėti. Toks grupinis džiūgavimas paprastai nesusijęs su kokiu nors juokingu ar gera naujiena, tai daugiau reakcija į netikėtą įvykį arba fizinę veiklą. Kuo didesnė grupė ir kuo vyresni vaikai, tuo dažnesni tokio džiaugsmo protrūkiai. Vaidmeninis žaidimas. Svarbiausias ir patraukliausias vaidmeninio žaidimo požymis yra jo lankstumas, plastiškumas, todėl tokiame žaidime gali dalyvauti skirtingų fizinių ir protinių sugebėjimų vaikai. Beveik visi ikimokyklinio amžiaus vaikai noriai dalyvauja vaidmeniniuose žaidimuose. Manoma, kad vaidmeninis žaidimas padeda formuotis empatijai.Vaidmeninio žaidimo pradžia sutampa su simbolinio mąstymo įgijimu. Vaikui augant, jo vaidmeniniai žaidimai darosi vis sudėtingesni, jis gali sugalvoti didelius žaidimo scenarijus ir juos vaidinti. Socialinės raidos atžvilgiu ypatingai svarbūs vaidmeniniai žaidimai, kuriuose dalyvauja du ir daugiau vaikųVaidmeniniuose žaidimuose, kuriuose vaizdojama nelaimė, pastebima tokia tendencija: jei kartu žaidžia skirtingo amžiaus vaikai, tai mažesnieji tampa “aukomis”, o vyresnieji prisiima “išgelbėtojo”, “gynėjo” vaidmenį. Kai vyresnių vaikų pora yra skirtingos lyties, berniukai būna “gynėjai”, o mergaitės – “stebėtojos” arba “gelbėjamosios”.Vaidmeniniai žaidimai vaikams teikia įdomius išgyvenimus, moko įvairių vaidmenų, išreikšti savo baimę ir fantazijas, bendrauti vieni su kitais. Vaikai, žaisami vaidmeninius žaidimus, priima vieni kitų fantazijas apie įsivaizduojamus veikėjus, tačiau atmeta baimę keliančius vaidmenis.
Ką vaikai žaidžia?Vaiko gyvenimas labai susijęs su aplinkiniais suaugusiais žmonėmis. Tačiau vaikui augant, šio ryšio pobūdis keičiasi. Jei prisiminsime, kad iki šiol vaiko gyvenimas buvo tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų gyvenimu, kad vaikas įvairių veiksmų išmoksta ir juo atliekas tik suaugusiųjų padedamas, tai nereikia stebėtis, kad jis ir toliau nori gyventi bendrą gyvenima su suaugusiais ir šis noras neišnyksta ir tada, kai vaikas susipažįsta su jam dar per sunkiomis suaugusiųjų darbo ir visuomenės veiklos rūšimis.Vaikus traukia suaugusiųjų darbo įrankiai ir daiktai, jų veikla. Pvz., vaikas su malonumu tampo didelį kastuvą, kurio jo tėtis kasą sniegą, prašo palikyti plaktuką, labai džiaugiasi galėdamas karpyti popierių mamos žirklėmis ir pan. Toks vaiko noras daryti tai, ką daro suaugusieji, veikti su tais darbo įrankiais, kuriais jie dirba, ir rodo, kad vaikas siekia gyventi bendrą gyvenimą su suaugusiaisiais, įsitraukti į jų darbą.Mažasis tokį siekimą gali patenkinti vaidmeniniu žaidimu. Jis savotomis, savo paties kuriamomis žaidybinėmis sąlygomis vaizduoja visuomenines ir darbines suaugusiųjų funkcijas. Tai yra savita ikimokyklinio amžiaus vaikų dalyvavimo suaugusiųjų gyvenime forma.Labai svarbu, kokias gyvenimo sritis vaikai vaizduoja savo žaidimais. Imituodami suaugusiųjų žmonių darbą ir vienų su kitais santykius, vaikai užsikrečia jų jausmais, jų darbu, geriau suvokia jų darbo prasmę ir visuomenės, kurioje gyveną, moralę.
Kaip vaikai žaidžia?Svarbu ne tik tai, ką vaikai žaidžia, bet ir kaip žaidžia. Pvz., vaikas jodinėja arkliuku. Jis įkūnija raitelį, o arklį vaizduoja lazdelė. Berniukas linksmai jodinėja, bet kai jam šis žaidimas nusibosta, jis meta lazdelę ir bėga prie kito, jį sudominusio, daikto. Bet štai kitas berniukas žaidžia tokį pat jojimo žaidimą. „Pajodinėjęs“ vaikas nenumeta „arkliuko“, bet nueina į kambario kampą ir pastato „arkliuką“. Atsinešes kibirėlį, jį pagirdo. Abieju žaidimų siužetas yra panašus, bet pirmuoju atveju lazdelė-arkliukas tarnavo tik kaip daiktas, o antruoju – vaikas lazdelę-arkliuką pagirdė, pastatė į kampą, t.y. pasirūpino. Taip vaikai pavaizdavo žaidime savo požiūrį į arklį: pirmasis – abejingumą, antrasis – rūpestingumą.Aišku, žaidimas nevienodai auklėja vaiką – tai priklauso nuo to, kokius žmonių elgesio bruožus vaikas vaizduoja. Svarbu, kad ji žaidimu vaizduotų tai, ką norime matyti ateityje jo paties elgesyje. Gerai organizuotas žaidimas turi ugdyti gerus santykius su žmonėmis, dėmesį draugams, tarpusavio pagalbą, teisingumą, sąžiningumą, pagarbą, darbo pamėgimą.Perėjus tą etapą, kada pasitenkinama smėlio kauburėlių statymu, atsiranda siužetiniai žaidimai, nors dar ne iškarto. Statant smėlio kauburius, pasitelkiant kibirą, jiems suteikiamos kokios nors funkcijos, jie įvardijami ir t.t. Tai, žinoma, tik atskiras pavyzdys. Taip pat sėkmingai įmanoma žaidimų raida ir tampant mašinėlę už virvutės. Vaikų žaidimų siužetai keičiasi tokia seka: po buitinių prasideda gamybinių siužetų žaidimai, o po – visuomeninius politinius įvykius atspindintys siužetai. Tokia siužetų seka yra susijusi su vaiko akiračio ir gyvenimo patirties platėjimu.Tačiau tiek jausneniojo, tiek vyresniojo amžiaus vaikų žaidimų siužetai yra vienodi. Tada dėmesys yra kreipiamas į žadimo turinį: vienodo siužeto žaidimai gali turėti įvairų turinį. Jis priklauso nuo to, kas iš tų suaugusiojo darbų, kuriuos vaikas žaidimu vaizduoja, yra jam svarbiausia.Taigi vaikui augant kinta vaidmeninių žaidimų turinys, nors siužetas gali išlikti ir tas pats. Tai apsprendžia ir žaidimo trukmę. 3-4 metų vaikai žaidžia nuo 10-15 min., iki – 40-50 min, o vyresniųjų ikimokyklinikų žaidimai gali trukti iki keletos valandų ar net pusę dienos.. Piarmiausia vaizduojami suaugusių žmonių veiksmai su daiktais, vėliau – žmonių tarpusavio santykiai. Galiausia vaikas užčiuopia visuomeninę suaugusiųjų veiklos esmę. Tuo jis parodo vis geresnį savo aplinkos suaugusių žmonių gyvenimo pažinimą. Žaidimo turinys padeda vaikui peržengti siauras šeimos ribas. Žaidimo turinys yra tai, ką vaikas laiko svarbiausiu gyvenime. Patys mažiausieji svarbiausiu laiko patį veiksmo procesą, pavyzdžiui, važiavimą traukiniu, plaukimą laivu ir t.t. vidutinio amžiaus ikimokyklinukų siužetinių žaidimų turinys – žmonių tarpusavio santykiai. Jų pavaizdavimas žaidime keičiasi stebėtinai tiksliai priklausomai nuo situacijos aplinkiniame pasaulyje. Pagrindinis vyriausiųjų ikimoyklinukų žaidimų turinio komponentas – laikymasis taisyklių, kurias sąlygoja atliekamas vaidmuo. Tai dar būdinga ir vidutiniam ikimokykliniam amžiui, nes kaip tik atkurdami žmonių tarpusavio santykius savo žaidimuose, jie išmoksta tam tikriems vaidmenims būdingų taisyklių.Supažindindami vaikus su aplinka, aiškindami jiems suprantamai visuomenines žmonių funkcijas ir jų visuomeninius santykius, suaugusieji tuo padeda plėstis žaidinmų turiniui.
Ėmęsis vaidmens…Vaikai nepaprastai rimtai žiūri į savo vaidmenis. Ir nors žaidime viskas yra tarsi ir sugalvota, ir visas žaidimas vyksta specialiai paties vaiko sukurtoje žaidybinėje aplinkoje, kur diena gali trukti kelias minutes, dešimtys kilometrų tilpti viename metre, o kėdė atstoti automobilį, vaikų veiksmai ir tarpusavio santykiai visada būna tikroviški.Vaikui labai malonu laikytis žaidimo taisyklių, kurias diktuoja jo paties pasitrinktas vaidmuo. Ėmęsis vaidmens, vaikas gali atsisakyti atlikti kitą labai trokštamą veiksmą, jeigu jis žaidime nesusijęs su jo vaidmeniu.Žaidžiant kiekvienam vaikui kyla visokių norų (paimti iš draugo gražų žaislą, savąjį keleivio vaidmenį pakeisti daug įdomesniu mašinisto vaidmenių ir t.t.), bet visus tuos norus jis nuslopina ir stengiasi atlikti tiktai savo vaidmenį. Pasitenkinimas, kurį vaikui teikia pavaldumas pasirinktam vaidmeniui, stengimasis kuo geriau jį atlikti, atsisakymas žaidimo metu kylančių įvairių nepastovių norų, daro žaidimą labai reikšmingą auklėjimo požiūriu, nes jis ypač padeda ugdyti ikimokyklinio amžiaus vaiko valią.Teisus buvo M. Gorkis, sakydamas, kad vaikams žaidimas – tai jų pasaulio pažinimo kelias, to pasaulio, kuriame jie gyvena ir kurį turės pakeisti. Tas kelias – tai vaiko prisiimto vaidmens žaidime atlikimas, tai tokių visuomenėje priimto elgesio taisyklių laikymasis, kokių reikalauja vaidmuo. Prie M. Gorkio pasakytų žodžių reikia pridurti, kad žaidimas kartu yra ir paties savęs pažinimo kelias, savo galių, savo elgesio ir savo vietos tarp žmonių pažinimo kelias.Ypač svarbu pabrėžti, kad tikras, išplėtotas vaidmeninis žaidimas yra kolektyvinė veikla. Niekur kitur kolektyviniai ikimokyklinukų santykiai nepasiekia tokio lygio kaip žaidime.Trejų metų vaikai žaidžia nedidelėmis grupėmis – po du ar tris ir jų žaidimas trunka 10-15 min. Ketverių ir penkerių metų vaikai žaidžia jau po 6 ir daugiau apie 40 min. Šešerių ir septynerių metų vaikai dažnai žaidžia didelėmis grupėmis (iki 15 vaikų), ir jų žaidimai kartais trunka kelias dienas.
Sudėtingesni darosi ir vaikų tarpusavio santykiai žaidžiant. Jeunesniojo ikimokyklinio amžiaus vaikai dar nemoka tiksliai pasiskirstyti žaidimo vaidmenų, viduriniojo – kai kuiuos vaidmenis pasiskirsto tiksliau, bet visų vaikų tarpusavio santykių dar neaprėpia, o vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų vaidmenys jau sąlygoja visus žaidimo kolektyvo santykius.atlikdami vaidmenį, vaikai savo žaidybinius santykius tvarko pagal suaugusiųjų santykių tipą, jiems prieinamomis formomis mokosi kolektyvinio gyvenimo. Visi žaidėjai žiūri, kad būtų laikomasi prisiimto vaidmens ir su juo susijusių taisyklių.Žaisdamas vaikas daiktus naudoja ne pagal tiesioginę paskirtį – jie tik atstoja tikrus daiktus, kuriuos vartoja suaugusieji. Iš pirmo žvilgsnio strodo, kad vaikas žaidimui ima bet kokius daiktus. Juk kuo gali būti panašios lazdelė ir šakutė, kėdė ir automobilis? O iš tikrųjų ne kiekvienas daiktas žaidžiant gali atstoti tikrąjį. Vaikas tuos daiktus parenka pagal tam tikrą principą: ima tuos, su kuriais galima atlikti reikiamus veiksmus.Vadinasi, rinkdamasis žaidimui daiktus, kurdamas žaidybinę situaciją, vaikas žiūri, su kuriais daiktais galima realiai veikti. Kartu jam svarbu, kad būtų galima perteikti ne paties veiksmo techniką, bet tik bendrą jo prasmę.Apie žaislusKaip tėvai gali vadovauti pačiam žaidimo procesui?Tėvai gali ne tiktai tiesiogiai dalyvauti žaidime, bet ir duoti nurodymų žaidžiantiems vaikams arba parinkti atitinkamų žaislų.Kokių žaislų reikia ikimokyklinio amžiaus vaikui?Pagrindinis žaislas lėl. Ji yra ne tik žaislas, bet ir žaidimo draugas, ypač tiems vaikams, kurie neturi namie vienmečių, su kuriais galėtų žaisti. Lėlė žaidime atstoja žmogų, taip pat gali atlikti vienokį ar kitokį vaidmenį. Ji nebūtinai turi būti vaikas, kuriuo galima rūpintis, kurį galima valgydinti, guldyti, čiūčiuoti, prausti, su kuriuo galima eiti pasivaikščioti. Lėlė gali būti mokinys, o vaikas – mokytojas, lėlė gali ateiti į svečius, būti keleivis, kasininkas ir t.tLabai dažnai vaikai iš kelių savo lėlių išsirenka vieną. Ir paprastai ne visų puošniausią, ne didžiausią ir ne naujausią. Žinoma, vaikui patinka graži lėl, bet ne dėl to ji pasidaro mėgstamiausia. Svarbiausia yra tai, kad su ja galima žaisti visokiausių siužetų žaidimus. Kuo daugiau lėlė turi tokių bruožų, tuo labiau ją vaikas myli.Paprastai kurią nors lėlę vaikas labiausiai pamėgsta, kai su ja žaidžia. Kuo įvairesni ir turtingesni tie žaidimai, tuo labiau vaikas prie lėlės prisiriša. Vaikui užtenka 2-3 paprastų lėlių, iš kurių viena gali atlikti moterų vaidmenis, kita – vyrų, o trečia – vaikų. Daugiau lėlių jam reikia duoti tada, kai jis pradeda žaisti tokius žaidimus, kuriuose reikia daug dalykų. Paprastai su tuo susiduriama vyreniajame ikimokykliniame amžiuje. Čia jau gali prireikti lėlių rinkinių.Nors lėlė yra svarbiausias žaislas, bet ne tik jos reikia vaikui. Jis turi turėti įvairių žaislų. Visus žaislus galima suskirstyti į tris dideles grupes: siužetiniai, statybiniai ir įvairi medžiaga.Siužetiniai žaislai yra tokie, kurie sužadina vaiko norą žaisti kurio nors turinio žaidimus. Tai žaisliniai žvėrys, naminiai gyvuliai ir paukščiai. Kai kurie iš jų atstoja lėles.Žaisliniai baldai, indai yra pagalbiniai žaislai, bet vaikui dažnai reikalingi, nes su jais žaidimas būna išsamesnis, turtingesnis. Gerai žinoma, kaip vaikai mėgsta techninius žaislus: laivus, garvežius, lėktuvus, automobilius ir t.t.Kita didelė grupė – statybiniai žaislai. Tai surenkamieji namai, arba smulki ir vidutinė statibinė medžiaga. Statybinė medžiaga reikalinga kūrybiniams vaiko žaidimams. Iš jos galima pastatyti lėlei namą, tiltą, užtverti tvorą, padaryti kopėčias – argi mažai yra statinių, kurių gali prireikti žaidžiant. Gali būti specialiai pagaminti žaislai, juos vaikai ypač mėgsta dar ir dėl to, kad gali pasipuikuoti prieš bendraamžius ar užimti vadovaujančią padėtį žaidime.Ne mažiau svarbūs yra ir kitokie žaidimų reikmenys: siūlų ritelės, saldainių popieriukai, seniai susidėvėjusių žaislų ratukai, kriauklė, akmenukai, lazdelės, spalvotas popierius, degtukų dėžutės, medžiagos skiautelės ir t.t.Tai tokie daiktai, kuiuos tėvai dažnai vadina šiukšlėmis. Tačiau reikia atsargiai žiūrėti į vaiko surinktus ir stropiai saugomus žaidimų reikmenis. Jų priereikia beveik kiekvienam žaidimui, nes jie gali atstoti įvairiausius daiktus. Saldainio popierėlis gali būti ir servetėlė, ir lėkštelė, ir receptas liogoniui; siūlų ritelė – puodukas, virdulys, vaistų dėžutė ir pan.Galimas ir daikto pakaitalas, kurio pasirinkimą apsprendžia galimybė veikti su juo panašiai kaip ir su daiktu, kurį jis apstoja. Vaikas, pasirinkdamas pakaitalą, tapatina to daikto, kurį jis vaizduoja, ir pakaitalo ypatumus. Dažnai tai būna dydis. Tačiau labiausiai vertingi yra daiktai, kurių funkcijos keičiasi priklausomai nuo siužeto pasikeitimų. Jie išmoko vaiką pakeitimo veiksmų (tai yra, pasirenkamas daiktas, kuriuo simboliškai galima atlikti kokią nors funkciją). Specialiai pagaminti žaislai taip elgtis neleidžia. Dažnai vaikai žaislus bando gamintis patys, tačiau tuo atveju juos labiau domina pats gaminimo procesas.
Kad žaisti nenusibostųPaminėjome daug įvairių žaislų, kurių vaikui reikia turėti. Būtų galima sudaryti dar smulkesnį ir didesnį jų sąrašą. Bet ar reikia iš karto tiek daug žaislų? Ir ar jų visų vaikui prireiks?Turėdamas daug įvairių žaislų, vaikas dažnai juos kaitalios, nė su vienu bent kiek ilgiau nepažais. Todėl gali būti sunku įdiegti tokiam vaikui pastovumą, mokėjimą susitelkti vienam darbui.Todėl neverta vaikui iš karto duoti visų žaislų. Atidžiai įsižiūrėkite, su kuriais vaikas tuo metu žaidžia ir kurie stovi nejudinami. Juos reikia paimti, o po kurio laiko vėl gražinti. Jis jais labai apsidžiaugs – kaip senais draugais ir su jais žaios.Kartkarčiais, maždaug kartą per savaitę (būtinai kartu su vaiku!), žaislų kampelį reikia gražiai sutvarkyti. Šitaip vis tvarkydamasis kartu su tėvais, vaikas įpranta tausoti ne tik savo daiktus, bet ir suaugusiųjų.Baigdami kartojame: vaiko žaidimas – tai svarbiausia jo gyvenimo dalis, ir žaidimui reikia rodyti labai didelį atidumą.Aiškindami vaikams suaugusiųjų gyvenimą ir darbą, padėdami jiems organizuoti žaidimą, darydami jį turtingesnį ir vieningesnį, tėvai sudarys palankesnes sąltgas vaikui visais atžbilgiais lavėti.
Piešiniai
Piešimas – kita vaiko aktyvumo forma. Jeigu motorinio vystymosi pradžioje vaiko ranka nekoordinuotai juda tiek į kairę, tiek į dešinę, tai piešimo pradžioje 2 metų vaikas, gavęs teptuką ar pieštuką, nieko nevaizduoja, o tik „keverzoja“ (forunkulų stadija). Vaikas pastebi, kad brėžiant ar spaudžiant atsiradusi žymė išlieka ilgam laikui. Taip jis pradeda piešti. Keverzojimas – tai sfecinė funkcinė fazė, kai lavinama motorika, išlavėja judesiai judesiai, kurie vėliau pritaikomi ranšant ir piešiant. Vaikas piešia tai, su kuo ji sieja emocinis ryšys. Daikto forma ar pavaizdavimo sudėtingumas nėra svarbūs.
Apie 2,5-3 metus vaikas, save įvardijęs žodžiu „aš“, nupiešia pirmą galvinį žmogų (save) ir toliau imasi aplinkos vaizdavimo. Žmogus vaizduojamas kaip galvakojis yra vienas iš pirmųjų simbolių. Šis piešimo laikotarpis vadinamas simbolių stadija. Vaikas keletą elementų sujungia į vieną piešinį ir jam sugalvoja pavadinimą. Pradžioje tai būna savaiminis procesas. Simbolių stadijoje vaikas sukuria šablonus kai kuriems daiktams. Tačiau jei šis veiksmas suaugusiųjų yra dažnai skatinamas, jis gali neigiamai paveikti vaiko kūrybiškumą.Penkių-aštuonerių metų vaikas pereina į naivaus realizmo stadiją. Vaikas savo piešiniuose vaizduoja tai, kas tuo metu jam yra pasakojama. Jis piešia ne tai, ką mato, o tai, ka žino.Vaiko piešimą skatina trys faktoriai: grafiniai jo aplinkos vaizdai, tikrovės stebėjimas ir judėjimo-lytėjimo (sensomotorinis) procesas, dar suaugusiojo pasakojimas. Ypač svarbų vaidmenį vaiko piešiniuose atlieka spalva. Jis spalvina taip, kaip norisi, – piešiniuose išreiškia savo požiūrį į pasaulį, t.y. spalva turi emocinį atspalvį (vaikui pasiekus 5 metus). Jis naudoja mėgstamiausią spalvą, kuri vaizduojamam objektui yra dažnai nereali, turėdamas tikslą jį papuošti.Koks vaiko piešinio turinys? Mergaitės ypač dažnai piešia žmones, o berniukai vaizduoja įvairius gamtos ir žmonių veiklos procesus (keliones, karą žemės drebėjimą). Įdomiausi piešiniai – šeimos vaizdavimas. Klasikinė psichologija seniai naudojasi šeimos piešiniu, kaip būdu, nurodančiu vaiko psichines ypatybes, būtent jo emocinį ryšį su kiekvienu šeimos nariu. Taigi vaikas kiekvieną šeimos narį piešia taip, kaip jį įsivaizduoja, o savo požiūrį į tą žmogų išreiškia grafinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, atstumas tarp vaizduojamų figūrų, jų spalvingumas, puošimas arba trynimas, užbrūkšniavimas piešiant turi interpretacinę reikšmę.___________________8 Fürst M. Psichologija. (1999). 214 psl.Išvados
Vaikas taip pat yra asmenybė. Šios asmenybės ypatumai priklauso nuo aplinkos, kurioje vaikas auga, nuo to, kaip jis yra auklėjamas bei pratinamas prie įvairių dorovės normų ir elgesio taisyklių, nuo kaupiamų bendravimo įgūdžių. Socialinių ryšių įtaka vaiko vystymui nekelia abejonių. Juk visi gerai žinome Mauglio istoriją, kurią galime pateikti kaip pavyzdį, kalbant apie tai. Jauna asmenybė yra nepaprastai imli. Ji kaupia aplinkos, kurioje gyvena patyrimą. Gerai išauklėtas ir subrendęs asmuo yra didingas kūrinys. Jo kūrimuisi reikalinga nepaprastai didelė pagalba ir teigiama įtaka. Taigi labai svarbu nepersistengti auklėjant vaiką, nes jis moka ir prisitaikyti, ir reikalauti. Nuolatinis vaiko kaprizų ir reikalavimų tenkinimas atsiliepia asmenybės ugdymui.Vaikas užauga toks, kokį jį suformuoja tėvai. Išauklėti vaiką, kaip visiškai išsivysčiusią asmenybę, yra sunkus ir ilgalaikis darbas. Vaiko besivystančioms reikšmingiausioms emocinėms, moralinėms ir dvasinėms galioms reikia gerų tėvų, kaip modelių, pavyzdžio ir tiesioginio saugios aplinkos poveikio.