Aukštųjų mokyklų studentų religinės nuostatos

TURINYS

ĮŽANGA .............................. 3
1. Krikščionybės raida .............................. 4
2. Tikėjimo samprata religijoje ............................ 9
3. Vaikinų ir merginų religinių nuostatų lyginimas ................. 12
IŠVADOS .............................. 17
LITERATŪRA .............................. 18
PRIEDAI .............................. 19ĮŽANGA
Savo žemiškąją egzistenciją žmogus įprasmina įvairiais būdais, tarp jų kaip nuolatinė palydovė pasirenkama ir religija. Tikėjimas ne visiems užima svarbią vietą gyvenime. Dažnas net nesusimąsto apie bažnyčią, Dievą, religiją. Šiandien jaunimas pakankamai atsargiai žiūri į religiją, galbūt todėl, jog tai remiasi tik giliu tikėjimu, įsitikinimu, kurio nei faktais, nei eksperimentais neįrodysi. Ar tai gali reikšti, jog šiuolaikinio jaunimo moralinių vertybių skalė visiškai atsiribojusi nuo bažnyčios skelbiamų „ttiesų“? Likusi dalis bažnyčioje ieško dvasinės ramybės, pagalbos ir užuojautos. Katalikiška spauda (žurnalai „Lux/jauniems“, „Ateitis“), organizacijos, kurių gyvenimą labiau įprasminti padeda katalikiškam jaunimui skirti renginiai, suburia žmones bendram tikslui – gyventi su bažnyčia ir pagal bažnyčią. Neretai tenka išgirsti šaukiantis Dievo pagalbos esant kritinėje situacijoje ar nelaimėje. Gali pasirodyti, jog Dievą dažnas įsivaizduoja kaip konkrečių darbų ir momentinės pagalbos davėją. Klausantis, kaip dažnai šaukiamasi Dievo pagalbos, rodosi, juk visi esą tikintys ir duodantys tiek pat daug, kiek ir prašantys iš Aukščiausiojo. Taačiau kaip yra iš tikrųjų? Vis dažniau visuomenė prabyla apie religiją ir jos nuostatas, svarbą bei vaidmenį mūsų gyvenime. Keičiantis amžiams religija nekinta, tačiau požiūris į ją nuolat keičiasi veikiamas esamų to laikmečio vertybių. Kyla klausimas, kokios jaunimo religinės nuostatos vyrauja ši

iuolaikinėje visuomenėje.
Tyrimo dalyviai atrinkti pagal lyties ir amžiaus kriterijus.
Tikslas: išsiaiškinti aukštųjų mokyklų studentų religines nuostatas
Dalykas: religinės nuostatos
Objektas: aukštųjų mokyklų studentų religinės nuostatos
Uždaviniai:
• Apžvelgti krikščionybės raidą;
• Pristatyti tikėjimo sampratą religijoje;
• Palyginti vaikinų ir merginų požiūrį į bažnyčią.
Hipotezė: aukštųjų mokyklų studentai – nepraktikuojantys krikščionys
Metodai: literatūros analizė ir anketinė apklausa
SĄVOKOS:
• Religija – šia samprata numanomas asmeninis Dievas, garbinamas organizuotoje bendrijoje, vienokioje ar kitokioje bažnyčioje;
• Tikėjimas – tai ne tik proto veiksmas, bet ir valios įsijungimas, viso žmogaus Dievui atsidavimas.

1. KRIKŠČIONYBĖS RAIDA

Didžiausios pasaulyje šiuolaikinės religijos:
Religija Išpažįsta Atsirado Maldos namai
Krikščionybė
2087 mln. (32.71%) I a. pradžioje Palestinoje bažnyčia, cerkvė
Islamas
1255 mln. (19.67%) VII a. Arabijoje mečetė
Induizmas
847 mln. (13.28%) V a. šventykla
Budizmas
372 mln. (5.84%) apie 500 m. pr.m.e. Indijoje stupa
Sikhizmas
24 mln. (0.38%) apie 1500 m. Pandžabe šventykla
Konfucianizmas
nežinoma apie 500 m. pr.m.e. Kinijoje nėra
Judaizmas
15 mln. (0.23%) X a. pr.m.e. Judėjoje sinagoga
Sintoizmas
106 mln. Japonijoje šventykla

Kiekviena iš šių religijų turi daugiau ar mažiau atmainų, bene daugiausiai tokių atmainų turi Krikščionybė. Šių pagrindinių religijų (išskyrus induizmą) bendras bruožas – monoteizmas, vieno diievo garbinimas.
Didžiausias pasaulio laivas, kuriame dauguma iš mūsų sėdime, yra Krikščionybė. Jame plaukia 33% arba 2,000,836,000 žmonių. Krikščionybė į Lietuvą pradėjo skverbtis nuo X a., XIII a. antroje pusėje pasikrikštijo pirmasis Lietuvos valdovas – Mindaugas. Mindaugui priėmus krikštą, jis buvo popiežiaus karūnuotas ir Lietuvoje įkurtos trys vyskupijos bei Lietuvos bažnytinė provincija. 1263 m. žuvus Mindaugui, praktiškai sustojo ir krikščionybės plėtimasis Lietuvoje. Oficialia religija krikščionybė vėl tapo tik 1387 m., Jogailos ir Vytauto valdymo laikais [8].
Šiuo metu Lietuvoje katalikybė yra pagrindinė, labiausiai paplitusi religija.
Krikščionybė – pats svarbiausias Romos im

mperijos palikimas pasaulio kultūrai: krikščioniškasis tikėjimas ilgus amžius turėjo įtakos Europos dvasiniam gyvenimui. Kovoje su šiuo tikėjimu ir bažnyčia ryškėjo Europos naujųjų laikų kultūros užuomazgos, formavosi jos šiuolaikiniai bruožai. Krikščioniškasis tikėjimas smarkiai paveikė ir Europos mąstyseną.
Kiekviena Romo.s imperijos tauta turėjo savą pasaulio supratimą, savo tikėjimą ir dievus.
Krikščioniškasis tikėjimas siejasi su senovės žydų religiniais vaizdiniais ir įsitikinimais. Tačiau kaip upė nepanaši į savo ištakas, taip ir krikščionybė – daugelio Romos tautų bendrų nuotaikų ir siekių kūrinys – skiriasi nuo senovės žydų tikėjimo.
Kodėl naujosios religijos pagrindu tapo senovės žydų religija? Todėl, kad būtent ji labiausiai atitiko visų Romos imperijos tautų įvairiausių visuomenės sluoksnių, o kartu ir visos imperijos poreikius.
Romėnai, kaip jau kalbėjom, labiausiai mėgo šauniai gyventi. Jei nukariauta tauta buvo paklusni ir sąžiningai davė duoklę – romėnai per daug ir nesuko galvos: tegul pluša. Norėdami patraukti nukariautuosius, romėnai pripažindavo ir leisdavo garbinti jiems netgi savo senuosius dievus. Taip, anot vieno tų laikų satyriko, Romoje dievų ilgainiui atsirado daugiau nei žmonių. Darėsi nebeaišku, kas ką ir už ką garbina. Tuo labiau, kad dievai žmonėmis ne ką ir begalėjo padėti – jie nesugebėjo mokyti paklusnumo kam nors kitam, išskyrus juos pačius, kai svarbiausia dorybė gyvenime darėsi nuolankumas romėnams.
Senovės žydai, nuo amžių gyvenę Tarpupio civilizacijos po
oveikio rajone, buvo viena iš seniausių, gyvybingiausių ir tikrai dramatiško likimo tautų. Vien tik nuo IX amžiaus prieš mūsų erą žydus vergė tai Asirija, tai Babilonas, tai Persija, pagaliau Roma. Mėginimai išsivaduoti baigdavosi žiauriais numalšinimais, masinėmis tremtimis. Tokia tauta, aišku, bent svajonėse norėjo turėti tvirtą juos sergstinčią ir globojančią jėgą, kuri ir išaugo į įspūdingą dievo Jahvės vaizdinį. Tikrai galingas ir iki nuožmumo negailestingas buvo šitas dievas, tačiau, deja, kitus dievus garbinantiems žydų skriaudikams galios jis neturėjo jokios. Užtat su dar didesniu įkarščiu jis mokė žydus saugoti savo dorovę: laikytis vienybės, ištikimybės jam ir vienas kitam, nepakantumo jokiam kitam dievui. O kadangi tokios vienybės dažnai stokojo, tai jis grasino netikėliams ir žadėjo išaukštinimą ištikimiesiems – ateisiąs toks laikas, ir jis duosiąs ženklą.
Kad pagaliau tas laikas atėjo ir kad jis turi būti dabar, o ne kada nors vėliau, nes vėliau bus per vėlu, žydai ypač aiškiai pajuto atsidūrę Romos valdžioje: kančios augo, o viltys blėso ir jas reikėjo sustiprinti. Taip susidarė sąlygos gimti “Kristui Pateptajam”, Dievo sūnui „Dievo pasiuntiniui”.
Daug visokių pasakojimų apie Jėzų Kristų, jo gyvenimą ir darbus. Šiandien jaudina mintis, kokie nelaimingi turėjo būti žmonės, masės žmonių, kad patikėjo vėliau į Evangeliją surašytais padavimais ir kaip prie gaivinančio vandens puolė prie „d
dangaus pasiuntinio” žodžių.
Ko jis mokė? Visko, ko reikėjo ir žydų, ir visoms kitoms Romos pavergtoms tautoms: savotiško pasitenkinimo savo kančiomis (ir jų pateisinimo), abejingumo ir net paniekos savo nepritekliams, visų nuskriaustųjų bendrumo jausmo ir užuojautos vienas kitam, vilties, kad tiesa ir teisingumas vis dėlto yra – jeigu ne čia, tai kažkur ten, aukštybėse, iš kur štai Dievas atsiuntęs savo žodį jo, Kristaus, lūpomis. Ir Kristus sėkmingai žingsniavo per Romos imperiją, skelbdamas tikrąją būtį esant Dieve. O skelbiama tai buvo kad ir nepakančiai, bet nežiauriai, kad ir baudžiant, bet visų pirma mylint – taip, kaip labiausiai troško jokios kitos paguodos neturinti pavergtojo dvasia.
Nutautintas, visų tautybių pavergtųjų poreikius galintis patenkinti tikėjimas sparčiai plito. Pradžioje jis buvo savotiškas dvasinis maištas prieš išnaudotojus ir engėjus, todėl pirmieji krikščionys buvo persekiojami. Tačiau greitai buvo suprasta, kad tikintis vergas kur kas geriau už netikintį, ir naujoji religija ėmė vis labiau plisti valdančiųjų sluoksniuose, kol galų gale 313 m. imperatorius Konstantinas ją legalizavo, o nuo 323 m. paskelbė valstybine religija.
Taip iš engiamųjų tikėjimo krikščionybė tapo engėjų religija, o ją platinanti bažnyčia – stipria ir vis labiau stiprėjančia bei įvairiausius kraštus aprėpiančia organizacija.
Naujoji religija. Romos imperijos neišgelbėjo.
Bet imperija išliko persikėlusi į dvasinę sferą – kaip visuotinio paklusnumo vienam pradui, vienam principui idėja [6].
Krikščionių yra praktiškai kiekvienoje pasaulio šalyje. 98% žemės gyventojų žino apie Jėzų. Krikščioniškos Evangelijos pobūdis ragina perduoti tikėjimą kultūros kalba. Kokia ta krikščionybės esmė? Pagrindinis šiandieninis Dievo apreiškimas krikščioniui yra Biblija, Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas. Jėzus – krikščionybės ašis! Tai Mesijas išpranašautas jau Senojo Testamento laikais. “Ženklais ir stebuklais” Jėzus skelbė prisiartinus Dievo karalystę. Už tvirtinimą, jog yra Dievo Sūnus, Jis buvo prikaltas ant kryžiaus. Po trijų dienų prisikėlė ir šaltiniai teigia, jog jis pasirodė mažiausiai vienuolika kartų. Prieš paliekant žemę, Jėzus įpareigojo savo mokinius nešti Evangeliją (gerąją naujieną) visai žemei ir kviesti žmones iš visų tautų tapti Jo mokiniais. Krikščionys tiki, kad Jėzus ištaiso mūsų iliuzijas apie Dievą, nes Jis yra pilnutinis Dievo apreiškimas. Jis yra aiški, apibrėžiama ir konkreti save atvėrusio Dievo, visatos Kūrėjo, apraiška istorijoje.
Kaip šis laivas įtakoja vandenyną? Tai bendruomenė, skatinanti išlaikyti kultūrinius papročius. Visa tai kas yra vandenyno gelmėse būdinga tam tikrai vietai. Akcentuodama vandenyno savitumą, vienybė pasiekiama bendra ištikimybe Jėzui Kristui, kaip Viešpačiui. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas į gailestingumo žmonijai tarnystę, nežiūrint į tai, ar jie priklauso krikščionybei, ar ne. Tai skatina socialinę veiklą visame pasaulyje: ligoninių atsiradimą, paramą nuskriaustiesiems, našlaičiams, beturčiams ir t.t.
Tikėjimas žmogaus prisikėlimu kūne, įtakoja pagarbų požiūrį į kiekvieną asmenį. Taip pat tvirtas įsitikinimas, kad žmonės be Kristaus eina į pražūtį, skatina krikščionis meilės darbais laimėti žmones amžinybei [7].
Pirmasis periodas – primityvioji krikščionybė. Tai periodas nuo Kristaus gimimo iki Romos imperijos atsivertimo ir senovinės Romos bei Bizantijos krikščionijos susidarymo. Kankinių kraujas pavertė šią naują kultūrą realybe.
Antrasis periodas – apie 400 – 600 metus po Kristaus -laukinių puldinėjimų bei Romos pasaulio griovimo laikotarpis. Tai antroji didžioji krikščionijos krizė. Tačiau ir tada krikščionybė ne tik išliko, bet atsivertė ir patys interventai*
Trečiasis periodas – Šventosios Romos imperijos susidarymas apie 700 – 900-uosius Kristaus laikų metus. Nauja krikščioniškoji kultūra iš Prancūzijos plinta į Vokietiją, Italiją ir bando grąžinti prarastą Senosios Romos vienybę (tokią svajonę Europa tebeturi ir dabar!).
Apie 900 — 1000-uosius Kristaus laikų metus krikščioniškasis pasaulis vėl puolamas. Tai sunkiausi laikai, kai Šventoji Romos imperija dar nebuvo sustiprėjusi, didžiulė griovimo banga -Skandinavijos vikingai su savo drakoniškomis valtimis grobuoniškai plėšė ir niokojo visas taikias šalis nuo Šiaurės Amerikos iki Rusijos. Bet jie taip pat atsivertė, priimdami krikščioniškąjį tikėjimą.
Apie 1000 — 1500-uosius Kristaus laikų metus krikščioniškoji kultūra gyveno aukso amžių. Visa Europa tapo didžiule krikščioniška visuomene. Krikščioniškasis tikėjimas ir krikščioniškoji moralė, teisė tapo tarsi klijai – tvirtai sujungė žmoniją, sutvirtino dvasinį gyvenimo pamatą; gimė naujos meno ir literatūros formos; kūrybos šedevrai ir šiandien stebina žmoniją. Tai buvo naujas atgimimo laikotarpis po varginančių 1000 metų karų ir kančių.
Ketvirtasis periodas – apie 1500 metus – protestantų reformacija. Krikščioniškosios derybos tebesitęsia. Pavyzdžiui, Amerikoje dabar yra per 400 vadinamųjų krikščioniškų bažnyčių ir tūkstančiai įvairiausių sektų. Veikiant tokiai stipriai reformacijos bangai krikščioniškoji kultūra lieka tvirta su savo institucijomis ir vienija Europos žemes. Krikščioniškoji kultūra taip pat plinta naujame Amerikos, Azijos ir Afrikos pasaulyje dominuojančia Europos linija. Nauja didžioji krikščionybės krizė kilo tuo metu, kai Europa turėjo galią dominuoti pasaulyje, bet dėl k.rikščionių nesutarimo, negalėjimo ar nenoro dirbti kartu tapo pati nekrikščioniška. Per pastarąjį šimtmetį senosios krikščioniškosios kultūros institucinės struktūros pastebimai griūva. XX amžius yra didžiausias krikščionybės krizės amžius. Nuo 1917 metų krikščionių kraujas liejosi kaip niekad per visą jos istoriją. Tai dvasios revoliucija; dvasios gedimo laikai. Šią dabarties dvasine kovą puikiai iliustravo popiežiaus Leono XIII patirta vizija. Pasakojama, jog popiežius 1884 metais spalio 13 dieną po rytinių mišivi kalbėjo su keliais kardinolais ir staiga
prie altoriaus nugriuvo, tarsi užmigo kietu miegu. Taip išgulėjęs keletą minučių pakilo ir papasakojo regėjimą: “Velnias gyrėsi Dievui, jog galėtų sugriauti Bažnyčią ir pražudyti pasaulį Pragare, jeigu turėtų pakankamai jėgos ir laiko. Jis prašė Dievą duoti jam daugiau laiko ir jėgos – dar 100 metų. Dievas sutiko ir davė Šėtonui laiko ir jėgos, bet perspėjo: jei per 100 metų savo pažadų neįvykdys, tai pats kentės ir bus nugalėtas”.
Taigi Šėtono amžius baigiasi, ir jo imperijos sienos griūva. Griūva greit ir dramatiškai. Bet Dievas niekada neapleidžia savo žmonių. Jis nuolat siunčia pranašus perspėti, patarti ir paguosti.
Marija – Jėzaus Motina – šiais laikais yra pasirodžiusi per 300 vietų pasaulyje. Vien Airijoje ji pasirodė kiekvienoje provincijoje. Ji niekada nėra apsireiškusi taip dažnai ir tokioje daugybėje vietų anksčiau. Vatikanas atidžiai studijuoja per 100 tokių apsireiškimų ir labai atsargiai perspėja, kad gali būti klaidinimų. Apsireiškimai gali būti ne visi tikri, bet ar visi jie yra netikri? Marijos prašymai visada yra tie patys: ji kviečia žmones melstis, pasninkauti, atsiverti tikėjimui. Marija nekalba apie pasaulio pabaigą, bet skelbia mintis apie naują amžių, kuris turi ateiti ir pakeisti šį griūvantį, varganą pasaulį žemėje. Marija prašo tikinčiųjų parodyti nusivylusiai žmonijai tikrąjį Dievą, kuriame glūdi pasaulio išsigelbėjimas ir dieviškosios tvarkos atstatymas. Deja, žmogus netiki ir toliau puikuojasi. Šiuo laikotarpiu iškilo žmogaus puikybė, pasitikėjimas ir išdidumas; jis mano galintis visas problemas spręsti pats: tvarkyti pasaulį, dalyti žemes, statyti bokštus, skristi į kosmosą “ieškoti Dievo”. Nesutikęs kosmose Dievo žmogus pats save iškėlė jo vietoje ir toliau bandė tvarkyti savo, tautų, pasaulio ir net Dievo reikalus: jeigu jo nėra, tai kas, jei ne žmogus, gali sutvarkyti viską — juk jis visagalis! Bet žmogus labai greit pamatė, kad jam vienam tvarkytis nelabai sekasi. Jis pažvelgė atgal ir susimąstė: istoriškai jau daug kartų pralaimėta, kai buvo nusisukta nuo Dievo arba jis paneigtas ar užmirštas, ar dar kitaip pažemintas. Puikybėje statomas Babelio bokštas sugriuvo, imperijos viena po kitos išnyko, žmogaus sukurta pažangi technika pasaulį dar labiau suniokojo, iškilūs mokslo laimėjimai neatnešė dvasinės palaimos. Daugelis filosofų atvirai pripažino, jog žmogus – plėšrus žvėris (Spengleris). Humanistai nusivylė žmogaus gerumu (teigia kun. A. Baltinis). Nusivylęs savimi ir laisvės siekimais žmogus pradėjo nusivilti ir pažanga, ypač savo sukurtu mokslu ir technika, kurie jį patį pradėjo naikinti. Matydamas nesiliaujančius karus, stichines nelaimes žmogus klausia: kodėl Dievas leidžia visa tai?.. Vadinasi, jame rusena menkumo ir silpnumo suvokimas. Visatos priklausomybę nuo harmoningo kūrybos grožio ir jo Kūrėjo žmogus dar aiškiau pamatytų, atsisakęs puikybės. Jis suvoktų savo dvilypumą: savo didybės ir menkumo, laikinumo ir amžinybės jungtį Visatoje -Kūne – Šventykloje. Ne per fizinį, bet per dvasinį Bažnyčios Kūną žmogus vėl galėtų “pataisyti”, ką taip išdidžiai be meilės šimtmečiais griovė. Dievas myli pasaulį tokį, koks jis yra, bet jis myli labiau, negu žmogus mano, ir negali palikti pasaulio tokio, koks jis dabar yra. O ar žmogus to nori? [6]

2. TIKĖJIMO SAMPRATA RELIGIJOJE

Tikėjimas – tai Dievo dovana.

Be jo nebūtų gyvenimo.

Kad mūsų darbas būtų vaisingas,

kad būtų skirtas tiktai Dievui,

jis turi būti pagrįstas ti.kėjimu.
Motina Teresė

Tik prakalbus apie religiją, visų pirma ji mums asocijuojasi su mūsų išpažįstama religija, t.y. krikščionybe. Buitinėje kalboje „religija“ – tai sava religija; šitokia samprata numanomas asmeninis Dievas, garbinamas organizuotoje bendrijoje, vienokioje ar kitokioje bažnyčioje. Religiją sudaro ne tik religinės dogmos, „kitokybės“, vidinių potyrių pasaulis, susitikimai su kita realybe, tačiau ir tikėjimas. Šiandien „tikėjimas“ apima ir prietarus. Tačiau toks tikėjimas nėra religinis – tai tiesiog vieno teiginio priėmimas, jo netikrinant, arba, tariant, kad jį patvirtina autoritetas (1, p. 11). Religija be tikėjimo neegzistuoja, todėl natūralu, jog svarbus religijos kaip tikėjimo supratimas: filosofija abejoja, svarsto, įrodinėja, o religija skelbia.
Kaip ir pirmaisiais krikščionybės amžiais taip ir dabar atsakyti į klausimą, kas sudaro krikščioniškojo tikėjimo semantiką yra sudėtinga. Vakarų krikščioniškoji tradicija, pradedant pirmaisiais Bažnyčios Tėvais iki Didžiųjų Viduramžių teologų, nuolat kalba apie esminį skirtumą tarp tikėjimo formų – „tikėti Dievą“ ir „tikėti į Dievą“. Labai svarbu skirti šias sąvokas, norint išsiaiškinti religines nuostatas. Paulius Rabikauskas aiškina: „tikėti Dievą reiškia pripažinti faktą, jog Dievas yra; tikėti į Dievą reiškia visa būtybe pasinerti į Dievą, įsijungti į Kristų, tapti jo mistinio Kūno nariu, pilna prasme priimti krikščioniškąjį tikėjimą“. Toksai tikėjimas nėra vien tik proto veiksmas, bet jis reikalauja ir valios įsijungimo, viso žmogaus Dievui atsidavimo“ [5, p. 318].
Būtina išryškinti tikėjimo ir netikėjimo kontūrus, kad geriau būtų suprantama tikinčiojo ir netikinčiojo psichologija: motyvai, vidinė dinamika, tikėjimo ir netikėjimo susilietimas abejojant. Visų pirma privalu klausti, kas gi yra krikščionių tikėjimas ir tikėjimas apskritai. Kuo jis remiasi ir koks jo analitinis turinys? Kaip tikėjimas įsigyjamas ir kaip jis prarandamas? Ar jis įprasmina ir kaip tikinčiojo gyvenimą?
Tikėjimas yra neišvengiamas žmogaus gyvenimo sandas. Vargu, ar apskritai galima įsivaizduoti vyrą ar moterį, kurie nerodytų jokio tikėjimo ženklų. Be pasitikėjimo kitais, be tikėjimo kitų žodžiu gyvenimas nebūtų įmanomas. Visi žmonių santykiai yra pagrįsti tikėjimu bei pasitikėjimu
Suprantama, žmonėms gali būti sunku aiškiai nusakyti savo tikėjimą. Jie gali tik miglotai priimti dieviškosios Būtybės egzistenciją ir gyvenimą po mirties. Arba atvirai išreikšti savo skepticizmą, abejingumą Dievo ir pomirtinio gyvenimo atžvilgiu. Vis dėlto visi žmonės turėtų atsakymą į klausimą, ką jie žino apie galutinę dalykų esmę ir prasmę. Tai ir būtų jų tikėjimo išpažinimas. Nors ir nebūdami visai tikri, jie parodys giliausias juos palaikančias viltis. Vadinasi, šitoks tikėjimo išpažinimas apima tris elementus: išpažinimą, angažavimąsi ir viltį.
Šia prasme galime sakyti, jog kiekvienas žmogus yra „tikintis“, nes kiekvienas turi savo požiūrį į pasaulį ir žmogų, į save ir Dievybę.
Gvildendamas krikščioniško pasaulio sampratą fenomenologinės krypties mąstytojas Paul Tillich į tikėjimą žiūri kaip į žmogaus „galutinį rūpestį“, kaip į „drąsą būti“, išreiškiančią žmogiškosios egzistencijos galutinį egzistencinį pasirinkimą. Tačiau dažniausiai fenomenologinės teologijos teigimu, tikėjimo esmė glūdi mylinčių asmenų susitikime ( Louis Monden, Emmanuel Levin) [ 3 , p. 13].
Viena iš netikėjimo į Dievą priežasčių yra dažnai iškylantis klausimas, kaip gali tikėti į Dievą, kurio nematai, jei nemyli savo artimo, kurį matai. „Pajėgumas matyti tikėjimo akimis“ yra glaudžiai susiję su mūsų pasiruoši mylėti artimą.
Šv. Raštas ir krikščioniškoji patirtis sako, kad tikėjimas „įrodo tikrovę, kurios nematome“. Pasak šv. Tomo, nors tikėjimas ir yra proto aktas, jis vis dėlto yra „valios valdomas, iš Dievo malonės skatinamas“. Dieviškasis ar krikščioniškasis tikėjimas yra daug didesnis išbandymas, nes kviečia mus pasitikėti asmeniu, kurio negirdime ir nematome, kurio liudijimas mums perduoda.mas per tarpininkus [3 , p. 22].
Tikėjimas yra rūpestis giliausiąja ir paklusniausiąja tikrove, o to rūpesčio išraišką išoriniais visuomeniniais pavidalais sociologija vadina religija. Joje tikėjimas išreiškiamas garbinimu, mokymu, valdymu per įvairias struktūras.
Kalbant apie netikėjimo ir tikėjimo pavidalus krikščioniškoje religijoje, reikia pabrėžti, kad čia neturima galvoje metafizinis ateizmas ar formalus netikėjimo skelbimas. Netikėjimo terminas juk apima visas nepertraukiamas ir įgyvendinamas pastangas formuoti gyvenimo pilnatvę atskirai nuo Dievo veiklos [3 , p. 58].
Daugelis iš mūsų mėginame tikrovę sustabdyti, tikėdamiesi rasti atramą dvasiniuose ieškojimuose: kultūroje, filosofijoje ar religijoje. Bet čia tikrumo ir apčiuopiamumo vis mažiau. Tokioje sudėtingoje situacijoje mums vis dar atlieka religija, tradicinės tikėjimo išpažinimo formos dažnam atrodo jau nebeįdomios ir atgyvenusios. Galima teigti, kad giliai tikintis žmogus šiandieniniame pasauly labai naujas ir netikėtas reiškinys, todėl jis sukuria tam tikrą įtampą. Kodėl netikrumo pilnas amžius skatina žmogų ieškoti atramos neabejotinuose ir aiškiuose dalykuose [4, p. 101]?
Daugelis žmonių mano, kad įtikėję Kristų pasmerks save intelektualinei savižudybei. Mes tikime draugyste, patriotizmu, meile ar gerumu, nors negalime nė vienos iš šių vertybių suvokti, tikime, jog jis egzistuoja ir turi vertę [2, p. 58].

3. VAIKINŲ IR MERGINŲ RELIGINIŲ NUOSTATŲ LYGINIMAS

Religija yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, tačiau kiekvienam ji turi skirtingą reikšmę. Pastebima, kad vyresnio amžiaus žmonės religijai ne tik skiria daug dėmesio, bet ir ją praktikuoja. Kokia situacija šiuo klausimu vyrauja jaunimo tarpe aiškinomės, apklausdamos aukštųjų mokyklų studentus.
Iš viso buvo apklausta 100 asmenų, iš kurių 54 merginos ir 46 vaikinai. Apklaustųjų amžiaus skalė buvo nuo 18 iki 25 metų. Ne veltui Lietuva vadinama Marijos žeme, nes čia dauguma gyventojų yra katalikai. Didžiąją dalį mūsų apklaustų studentų sudarė katalikai, kurių buvo 93%, o likusioji dalis, kurią sudarė tik vyrai, – evangelikai. Religingumą kiekvieno tikinčiojo įvertinti yra labai sunku, juolab, kad individualus to suvokimas yra skirtingas. Religingu save ir savo šeimą vienas laiko tuomet, kai tik per šventes lankosi bažnyčioje, o kitas to religingumu nevadina. Didžioji dalis apklaustųjų savo šeimas vis dėlto laiko religingomis. Daugiausia apklaustųjų teigė, jog yra religingi todėl, nes kartais ar per šventes lankosi bažnyčioje ir lankosi jos dogmų. Šiuo klausimu sulaukėme ir įvairesnių nuomonių: „Taip, nes per šv. Kalėdas pasikviečiame kunigą į namus“, „Taip, nes tai atėję iš senelių, prosenelių ir tai yra gili tradicija“.

Pabūti su savimi, „atsipalaiduoti malonioje ir nekasdienėje aplinkoje“, „apvalyti sielą“, nusiraminti ar pasikalbėti su Dievu jaunimas eina į bažnyčią. Tačiau dažnas tai įvardina kaip pareigą vardan šeimos, jaučia, jog taip pridera elgtis katalikui. Sulaukėme ir teigiančių, jog „bažnyčiai neturi laiko“, „Dievas yra visur, ne tik bažnyčioje“, kai kurie vengia bažnyčios dėl jos „gedulingos ir mirtį primenančios aplinkos“. Jaunų žmonių apsisprendimui neiti į bažnyčią didžiausią įtaką daro šiuolaikinio gyvenimo greiti tempai, siūlomos pramogos, kurios jaunimui atrodo kur kas patrauklesnės.

Remiantis gautais rezultatais, galima teigti, kad moteriškos lyties atstovės dažniau lankosi bažnyčioje negu vyrai. Kaip matyti iš pirmo ir antro paveikslų, tarp vyrų yra ir visiškai neinančių į bažnyčią, o dalis moterų ten lankosi nuolat (1 kartas per savaitę ir dažniau) arba dažnai (1 kartas per savaitę). Tiek vyrų, tiek moterų tarpe dažniausias atsakymas yra retai, t.y. per šventes.

1pav. Vyrų lankymasis bažnyčioje. 2 pav. Moterų lankymasis bažnyčioje.
Anksčiau lankytis bažnyčioje sekmadieniais ir ne tik buvo priimtina bei norima. Didžiajai daliai jaunimo bažnyčios lankymas buvo įprastas, bet bėgant laikui ir libe.ralėjant visuomenei, šis klausimas tapo diskutuotinas. Kai kurie tėvai, stengdamiesi išlaikyti tradicijas, verčia savo atžalas eiti į bažnyčią, bet tai dažniausiai iššaukia neigiamas pasekmes: „Bažnyčia tampa prievole, kas nėra labai malonu ir nuteikia priešiškai“, „Besąlygiškas bažnyčios brukimas nepadėjo man priartėti prie Dievo“, „Dėl to, kad vaikystėje buvau verčiamas eiti į bažnyčią, dabar jos labai nemėgstu“. Po 13 vyrų ir moterų vaikystėje buvo verčiami eiti į bažnyčią. Daugumai tai suformavo neigiamą požiūrį į ją. Tačiau keletas teigė, kad prievarta jų nuomonės nepakeitė. Tie, kurie buvo neverčiami eiti į bažnyčią, dabar į ją žiūri palankiau, bet daug didesnei daliai negu verčiamųjų požiūrio nepakeitė.
Kiekviena religija turi savo liturgines apeigas, kurias daugelis žmonių vertina skirtingai. Nuo jų priklauso ir žmonių sudominimas bei pritraukimas lankyti pamaldas. Dauguma respondentų teigia, jog šiuolaikinės pamaldos yra nuobodžios, neįdomios, monotoniškos, konservatyvios ir neatitinkančios dabartinio žmogaus intelekto, o „to pačio kartojimas“ atstumia. Kai kurie teigia, kad šv. Mišių galėtų ir nebūti. Tačiau yra teigiančių, kad dabartinė kunigų karta nėra tokia konservatyvi ir pasaulietiškesnės šv. Mišios suburia daugiau jaunimo. Daugelis šias apeigas įvardija kaip pagarbą, tvirtybę, suteikiančią jėgų „kautis su gyvenimu“.
Religijos neįsivaizduojamos be maldų. Viena iš privalomų katalikiškų apeigų yra Pirmosios Komunijos priėmimas, prieš kurią visi privalo išmokti pagrindines maldas ir daug įsakymų. Dažnas savo nesilankymą bažnyčioje bando pateisinti meldimusi namuose. Pateiktuose rezultatuose matyti, kaip tai atspindi bendrą situaciją. Pagrindinė abiejų lyčių meldimosi priežastis yra sunkios, skaudžios ir nepakeliamos gyvenimo situacijos. Būtent tokiais momentais prisimenamas Dievas ir kreipiamasi į Jį pagalbos. Lygindami 1 ir 4 paveikslus, matome, kad daugiau vyrų lanko bažnyčią, negu meldžiasi. Moterys yra silpnesnės, joms dažniau būna sunku, todėl jos labiau yra linkusios melstis.

3 pav. Kaip dažnai meldžiasi moterys. 4 pav. Kaip dažnai meldžiasi vyrai.

Kunigai yra Dievo pasiuntiniai žemėje, jie tarnauja Dievui ir bažnyčiai. Tačiau ar visi jie gerai atlieka pavestą darbą? Kaip matyti iš 5 paveikslo beveik pusė respondentų mano, kad kunigai nepadeda priartėti prie Dievo. Šiuolaikinio kunigo pasaulietiškumas jaunimo vertinamas teigiamai, tačiau dažnai, vyresnių žmonių nuomone, yra peržengiamos ribos.

5 pav. Kunigų sugebėjimas padėti priartėti prie Dievo.
Kiekviena religija turi savo idėjų skleidėjus, tačiau, mūsų respondentų nuomone, jie ne visada gali padėti mums tapti religingesniais ir labiau priartėti prie dievo. Dabartinės visuomenės lankymasis maldos namuose nebėra jau toks aktyvus, todėl kyla klausimas, ar šiandien visuomenė yra kur kas labiau atitolusi nuo religijos? Didžioji dalis apklaustų studentų teigia, jog atitolimas nuo bažnyčios yra todėl, jog „dabar kitas gyvenimo tempas“, „keičiasi vertybės, požiūriai, nuostatos“, „dabar daugelį nesuprantamų dalykų paaiškina mokslas, ką anksčiau žmonės priskirdavo dievo valiai“. Tačiau šiai nuomonei nepritariama vienbalsiai, nes yra ir priešingai manančių: „religingų žmonių buvo ir bus visada, tačiau dabar jie tai išreiškia kitaip, t.y. nebūtinai eidami į bažnyčią“.
Stengiantis, kad jaunimas aktyviau dalyvautų religiniame gyvenime, veikia įvairios krikščioniškos organizacijos. Jose Dievo žodis skelbiamas įvairiais būdais: giesmėmis, maldomis, žaidimais ar piligriminėmis kelionėmis. Tačiau ši veikla mūsų apklaustiesiems nėra artima, nes tik 4% teigė, dalyvaujantys religinių organizacijų veikloje.
Nesilankymas bažnyčioje, nedalyvavimas religiniame gyvenime dar nereiškia, jog žmonės apskritai netiki. Tikėjimas ne visiems žmonėms asocijuojasi su Dievu, nes yra ir tokių, kurie linkę tikėti į „kažką“, suvokdami tikėjimą kaip būtinybę. Tai rodo, jog žmonės nesijaučiau vieninteliai .savo „likimo kalviais“. 80 pasisakiusių studentų tiki į Dievą. Gauti rezultatai rodo, jog moterys labiau tiki į Dievą – net 94%, tuo tarpu vyrų 63% . Galbūt tokį moterų požiūrį lemia šios lyties jausmingumas. Vyrai į viską žiūri realiau ir pripažįsta tokius dalykus, kurie nereikalauja prielaidų.
Kiekviena religija turi šventus raštus ir knygas, kuriose išdėstomos visos tikėjimo tiesos. Gal ne visi vadovaujasi jų skleidžiamomis idėjomis, tačiau su jomis susipažinusiųjų dalis yra nemenka – 60 % mūsų apklaustųjų. Šiais laikais Biblijos skaitymas yra ne tik kataliko pareiga, tačiau ir laikančio save intelektualia asmenybe žmogaus siekis. Pvz., bet kuriame JAV viešbučio kambaryje galima rasti Bibliją. Tokiu būdu parodo religijos svarba ir pagarba kiekvienam atvykusiajam.
Žmonių mobilumas tampa viena pagrindinių skirtingų ne tik tautybių, bet ir religiją išpažįstančių žmonių santuokų priežastimi. Dažnam iškyla dilema, kurią religiją pasirinkti – savo ar antrosios pusės. Kaip žmonės nusiteikę elgtis tokiose situacijose matome pateiktoje 6 pav.

6pav. Religijos keitimas dėl santuokos
Tikrai nepasakytume, jog religiją žmonės labai sureikšmina ir iškelia ją į svarbiausią vietą, tačiau daugelis teigia, jog ji neabejotinai reikalinga. Juk ji: „skleidžia gėrį, auklėja“, „tikėjimas duoda kažką ypatingo, padeda sunkiais atvejais“, „tikėjimas parodo žmogaus kultūrą“, „tikėdami žmonės nepraranda vilties, pasitikėjimo“, „reikia tikėti, kad gyvenimas taptų prasmingesnis“. Kaip ir visuomet atsiranda skeptiškai nusiteikusių, teigiančių, jog religija yra išgalvotas ir visiškai nereikalingas dalykas.
Žmonių tikėjimas ne visuomet yra savanoriškas, nes daugeliui įtaką daro šeima, jos tradicijos, mokymo įstaigos, draugai ir kt.

7pav. Priežastys, dėl kurių žmonės tiki.

Taigi religiją mūsų apklaustieji aukštųjų mokyklų studentai laiko svarbia gyvenimo dalimi, tačiau apie ją viešai nediskutuojama. Religija yra individualus reikalas ir kiekvienas asmuo gali laisvai pasirinkti, kaip dažnai ir kokią jos formą praktikuoti. Religija kaip ir kitos žmogaus laisvės bei teisės yra reglamentuojamos daugelio šalių Konstitucijose..IŠVADOS
1. Krikščionybė, kuri kaip religija buvo pripažinta jau 4a. po Kristaus, susiformavo pereidama keturis raidos etapus, trukusius ne vieną šimtmetį. Tai viena iš labiausiai paplitusių religijų, kurią išpažįsta 33% pasaulio gyventojų. Krikščioniškasis tikėjimas ilgus amžius turėjo įtakos Europos dvasiniam gyvenimui ir smarkiai paveikė jos mąstyseną. Senasis Testamentas, apimantis laikus iki Kristaus gimimo, ir Naujasis, po Kristaus gimimo, yra svarbūs krikščionybės šaltiniai. Ašis, aplink kurią sukasi krikščioniškasis pasaulis, – Jėzus.
2. Tikėjimas ir religija yra neatsiejami vienas nuo kito. Tikėjimo samprata gali būti labai plati ir atskirti ją nuo netikėjimo yra sudėtinga. Tikėjimas pasireiškia Tai lemia skirtingas žmonių požiūris ir religijos suvokimas. Visi žmonių santykiai yra pagrįsti tikėjimu bei pasitikėjimu, nebūtinai juos siejant su religija.

3. Religija yra kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, tačiau kiekvienas jai suteikia skirtingą reikšmę. Merginos labiau linkusios manyti, jog tikėjimas suteikia viltį, jėgų, palengvina kasdienybę. Vaikinai, kaip stipriosios lyties atstovai, nėra taip besąlygiškai atsidavę religijos įtakai, nes jiems nepakanka tikėti prielaidomis – jiems reikia faktų.
Taigi, atlikusios anketinės apklausos duomenų analizę, galime patvirtinti savo iškeltą hipotezę – studentai – nepraktikuojantys krikščionys. Jie tiki į Dievą, meldžiasi. Nuolatinį lankymąsi bažnyčioje jie laiko pagrindine religijos praktikavimo forma, tačiau daugelis savęs tai krikščionių grupei nelinkę priskirti.LITERATŪRA
1. Beresnevičius, G. Religijos įvadas – Vilnius: :Aidai“, 2000.
2. Nektlas, K. Duokite man atsakymą. Kaunas: „Jona“, 1996.
3. Paškus, A. Tikėjimo ir netikėjimo sąlytis šiandien. Kaunas: Lietuvos katechetikos komisijos leidykla.
4. Peškaitis, A., Glodenis, D. Šiuolaikinis religingumas: naujieji judėjimai ir išraiškos formos amžių sandūroje. Vilnius: „Vaga“, 2000.
5. Putinaitė, N. Tikėjimo prieigos: filosofinės studijos. Vilnius: „Aidai“, 2003.
6. www.filo.web1000.com
7. www.lksb.lt
8. www.wikipedia.org

PRIEDAS 1

Anketa

KTU studentės vykdo tyrimą tema „Jaunimo religinės nuostatos“. Mums svarbi Jūsų nuomonė, todėl labai prašome atsakyti į šiuos klausimus. Jums priimtiniausią atsakymo variantą pažymėkite kryželiu arba savo atsakymą įrašykite.

1. Jūsų lytis: Moteris Vyras

2. Jūsų amžius (įrašykite): _______

3. Jūsų tikėjimas:

Katalikas Evangelikas (Liuteronas) Kita (įrašykite) ___________________________________________________

4. Kaip Jūs manote, ar jūsų šeima religinga? Kodėl taip manote?_____________________________________________________
__________________________________________________________________________________________
5. Ar einate į bažnyčią?

Taip, einu, nes _________________________________________________________________________

Ne, neinu, nes __________________________________________________________________________
6. Jei einate į bažnyčią, tai kaip dažnai?

Nuolat (1 k. per savaitę ir dažniau) Dažnai ( 1 k. per savaitę)

Kartais (Keletą kartų per metus) Retai ( Per šventes)
7. Ar vaikystėje buvote verčiamas eiti į bažnyčią?

Taip Ne
Kaip tai pakeitė Jūsų dabartinį požiūrį į bažnyčią? _________________________________________________

8. Kaip vertinate Šv. Mišias? __________________________________________________________________

9. Kaip dažnai meldžiatės?

Kasdien Retai Kai būna sunku ar noriu pagalbos Nesimeldžiu Kita(įrašykite) _________

10. Ar kunigai padeda priartėti prie Dievo?

Taip Ne Nežinau

11. Kaip manote, ar šiandien žmonės mažiau religingi nei anksčiau? Kodėl?
__________________________________________________________________________________________

12. Ar dalyvaujate religinių organizacijų veikloje?

Taip Ne

13. Ar tikite į Dievą?

Taip Ne

14. Ar skaitėte Bibliją?

Taip Ne

15. Ar dėl santuokos keistumėte religiją?

Taip Ne Nežinau

16. Kaip manote, ar žmonėms reikalinga religija? Kodėl?

_________________________________________________________________________________________

17. Dėl kokių priežasčių žmonės tiki?

Šeimos įtaka Draugų įtaka Mokyklos (kt. mokymo įstaigų įtaka) Tai madinga

Nežinau Kita (įrašykite) __________________________________________________________

Dėkojame už atsakymus.

Leave a Comment