VAIKŲ SEKSUALINĖ PRIEVARTA LIETUVOJE

VAIKŲ SEKSUALINĖ PRIEVARTA LIETUVOJE,
GALIMI PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI

TURINYS

ĮVADAS..........................3
I. BENDRA CHARAKTERISTIKA................5
1.1. Seksualinę prievartą apibrėžiančios sąvokos............5
1.2. Vaikų seksualinės prievartos priežastys..............5
1.3. Seksualinės prievartos simptomai................6
1.4. Vaikų seksualinės prievartos pasekmės..............8
II. PASAULIO VALSTYBIŲ PATIRTIES, TARPTAUTINIŲ
DOKUMENTŲ REKOMENDACIJŲ ĮVERTINIMAS........10
III. SITUACIJOS LIETUVOJE ANALIZĖ.............13
IV. IVADOS, GALIMI PROBLEMOS SPRENDIMO
KELIAI............................19
V. LITERATŪROS SĄRAŠAS..................23

ĮVADAS

Prievarta kaip fenomenas lydi visą žmonijos istoriją, ją aprašo įvairūs autoriai nuo pačių ankstyviausių rašytinių šaltinių- Biblijos, Egipto ar Babilono raštijos paminklų, Homero poemų ligi šių dienų. Prievarta vaizduojama labai įvairiais pavidalais- nuo didvyriškumo iki nusikaltimo. į požiūrių nenuoseklumą atspindi posakis:”Kai žūsta vienas žmogus- tai tragedija, kai žūūva tūkstančiai- tai politika”. Tačiau toks universalus visai žmogaus būčiai fenomenas paradoksaliai praslydo pro filosofų akis, ir tik XIX- XX amžiais atsirado dvi filosofijos sistemos, aprašančios ir įprasminančios jį- tai marksizmas ir egzistencializmas.
Marksizmui prievarta yra engiamųjų visuomenės klasių įrankis nuversti jas ekspluatuojančius išnaudotojus, todėl ji pateisinama kaip ir bet kuris įrankis, galintis duoti pageidaujamą (be abejo, filosofijos autorių požiuriu) rezultatą. Tačiau tokio požiūrio moralinis poveikis visuomenei ir individui yra neabejotinai destruktyvus ir tos filosofojos diegimas Lietuvos kasdienybėn, trukęs penkiasdešimt metų, neegalėjo nepalikti pėdsakų. į poveikį rodo žmogaus kaip individo nuvertėjimas, kasdieninės moralės normų devalvavimas, trumpalaiko efekto pervertinimas- iš esmės krizinės situacijos ženklai. Tokiame kontekste fizinė, moralinė ar seksualinė prievarta prieš vaikus- tik vienas laiko dvasios požymis, ir vargu ar pavyks atskirai jį

į paveikti, tačiau šios pastangos yra vienas iš kelių pakeisti pragaištingos sistemos suformuotą homo sovieticus . Viena iš neabejotinų homo sovietikus savybių buvo izoliavimasis savo artimiausioje socialinėje aplinkoje, baimė kištis į svetimus reikalus ir dviguba moralė, kuomet svarbus tik išoriškai demonsruojamas veidas, bet ne kasdienis žmogaus elgesys, jei jis nepavojingas sistemai. Tarybinių laikų šventinės vaikų dainelės “Mes sotūs laimingi, gražiai aprengti” motyvas ironiškai dengė uždraustą temą.Tokioje aplinkoje, kur agresijai dar padėdavo reikštis ir alkoholizmas, prievarta namuose, ypač prieš vaikus,tai tebuvo menka buities problema, tad jai skirti dėmesį “į komunizmą žengiančiai visuomenei” atrodė per menka. Atsisakyti šio požiūrio nelengva, nes per kelias kartas išugdytos vertybės labai sunkiai užleidžia vietą naujoms, reikalaujančioms pilietiškumo, asmeninės atsakomybės už savo sprendimus bei įgūdžius gyventi visuomenėje. Pasikeitus politinei situacijai Liietuvoje, vis dažniau pradėjo iškilti viešumon vaikų prievartos atvejų. Deja, bandymai išjudinti šios problemos sprendimą ilgą laiką buvo be atsako- valdžia ir visuomenė tarsi netikėjo, kad Lietuvos vaikai patiria prievartą ( ypač seksualinę ). Ir tik visai neseniai Lietuva pasekė kitų valstybių ir tautų pavyzdžiu, ir su liūdesiu konstatavo žiaurią tiesą, jog vaikų prievarta yra paplitęs reiškinys. Pripažino, kad :
I. Vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto ir prievartos.
II. Save gerbianti valstybė bei visuomenė privalo ne tik įsipareigoti, bet ir vykdyti konkrečias pr
revencines smurto programas.
III. Programų tikslas- kiek įmanoma apsaugoti vaikus nuo smurto ir prievartos.
IV. Nepavykus apsaugoti- mažinti skaudžias prievartos pasekmes.

Kalbėdami apie šios opios problemos sprendimo strategiją ir taktiką Lietuvoje, turime:
1. Suprasti, kas yra prievarta.

Išanalizuoti prievartos:
2. Atsiradimo priežastis.
3. Požymius.
4. Pasekmes
5. Įvertinti pasaulio valstybių patirtį kovoje prieš smurtą.
6. Įvertinti tarptautinių dokumentų rekomendacijas.
7. Apibrėžti situaciją Lietuvoje.
8. Pateikti galimą problemos sprendimo strateginį planą.

I. BENDRA CHARAKTERISTIKA.

1.1. Seksualinę prievartą (SP) apibrėžiančios sąvokos.

Lytinis (seksualinis) smurtas suprantamas keliomis prasmėmis. Tai seksualinis priekabiavimas. Tai aukos privertimas stebėti lytinį aktą; prievarta liesti kito lytinius organus; pasinaudojant aukos baime, fiziniu bejėgiškumu, psichikos sutrikimais, liesti aukos lytinius organus, auką glamonėti. Tai prievartinis oralinis, analinis, genitalinis kontaktas.

Finkelhor ir Korbin [2] apibrėžimas:”Vaikų seksualinė prievarta (VSP) – tai bet koks seksualinis kontaktas tarp suaugusiojo ir seksualiai (seksualinis subrendimas- tiek socialinis, tiek fiziologinis) nesubrendusio vaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo; ar bet koks seksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, jog vaiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas vaikui; seksualinis kontaktas su vaiku, kuriam vaikas negali duoti informuoto sutikimo dėl amžiaus, jėgos skirtumo ar santykių su suaugusiuoju pobūdžio”. Pagal šį apibrėžimą, VSP- tai ne tik tokie seksualiniai veiksmai (liečiant vaiką ar ne), kuriais patenkinamas suaugusiojo lytinis potraukis, bet ir tie, iš kurių suaugusysis gauna materialinę naudą (vaikų pornografija ir prostitucija).

Kraujomaišos (incesto) smurtas – tai tėvo, brolio, giminaičio lytinis smurtas du

ukters, sūnaus, sesers, brolio atžvilgiu.

1.2. Vaikų seksualinės prievartos priežastys.

Tūkstančiai Lietuvos žmonių, paslydę ant labai trapaus ekonominio pagrindo ir neatsilaikę prieš pereinamojo laikotarpio skurdą bei vertybių krizę, palūžę praranda gebėjimą tinkamai atlikti tėvo ir motinos pareigas. Neretai tai pasireiškia nepakankama vaiko priežiūra, emocinės šilumos stoka, ir ne taip retai – tėvų elgesiu, sukeliančiu tiesioginį pavojų vaiko fizinei ir dvasinei sveikatai. Kokios priežastys?

Suaugusysis imasi prievartos prieš vaikus dėl įvairių priežasčių:

visų pirma, tai- skurdas. Skurdas gimdo neviltį, pažeminimą, pyktį, skurde gyvenantys žmonės nepajėgia mylėti ir gerbti savęs, vadinasi, ir kitų, o tai- geriausia terpė prievartai ir smurtui,

norėdamas išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą, kilusį iš kitur;

siekdamas pakeisti vaiko elgesį;

nemokėdamas kitaip komunikuoti savo jausmais, pvz., agresija;

paradoksaliai reikšdamas vaikui savo meilę ar globą;

apskritai nerasdamas kitų priemonių artumui pasiekti.

Akivaizdu, kad toli gražu ne visus tokio elgesio motyvus galime vertinti neigiamai, tačiau taip elgdamasis suaugusysis realizuoja tik savo egoistinius poreikius, nekreipdamas dėmesio į jų poveikį antrąjai pusei. Antra vertus, suaugusiojo asmenybė jau susiformavusi, ir destruktyvus tokio elgesio poveikis jai dažniausiai pasireiškia kaltės jausmu, kuris kaupdamasis gali dar labiau didinti įtampą ir skatinti naujus prievartos protrūkius.

1.3.Vaikų seksualinės prievartos simptomai.
.Dažnai vaikas nepasisako, kas su juo įvyko, tačiau jo elgesys pasikeičia. Toliau išvardyti požymiai gali padėti nustatyti patirtą seksualinę prievartą:

A. Somatiniai simptomai:

vaikščiojimo, sė

ėdėjimo, koordinacijos sutrikimai;

genitaliniai ar analiniai sužeidimai (patinimai, kraujavimai);

šlapinimasis ar tuštinimasis į drabužius (nevalingas);

venerinės ligos;

genitaliniai skausmai ar niežulys;

svorio didėjimas (dėvi laisvus, neišryškinančius kūno drabužius);

kompulsyvi msturbacija, masturbuojasi kitiems matant;

apetito sumažėjimas ar staigus padidėjimas (ir kiti rimtesni valgymo sutrikimai, pvz., anoreksija);

pakitęs miegas (šlapinimasis į lovą, vartymasis, košmarai, baimė miegoti vienam, nenoras miegoti tamsoje, nuovargis klasėje);

naseniai atsiradę somatiniai negalavimai, ypač pilvo skausmai;

nemalonus kvapas (nesirūpina asmens higiena).

B. Elgesio ir nuotaikų pokyčiai:

emocijų ir nuotaikų svyravimas nuo vieno iki kito kraštutinumo;

konkretaus asmens, vietos baimė arba fobija;

staigus nusistatymas prieš ką nors, pvz., prieš vieną iš tėvų;

nenustygimas vietoje;

elgesys ne pagal amžių (kaip suaugusiojo);

vaikiškas elgesys (kabinasi į suaugusius, čiulpia nykštį);

dažnas bėgimas iš pamokų;

užsisvajojimas, problemos mokykloje (pvz., pablogėję pažymiai);

greitas susierzinimas, kantrybės stoka;

netinkamais būdais rodomas prieraišumas suaugusiems (genitalijų glamonėjimas, erotiški bučiniai);

nenoras persirenginėti fizinio lavinimo pamokoms mokykloje (savo kūno gėdinimasis);

priešiškumas ir agresyvumas suaugusiems arba nuolatiniai bandymai suaugusius pamaloninti;

nepsitikėjimas: jis atsiranda dėl to, kad vaikas jaučiasi išduotas ne tik vieno iš tėvų, tapusio prievartautoju, bet ir kito, nesugebėjusio vaiko apginti. is išdavystės jausmas lengvai generalizuojasi, ir vaikas gali nepasitikėti kitais suaugusiaisiais, ypač – autoritetingais asmenimis (mokytoju, gydytoju);

atsiribojimas, ypač nuo bendraamžių (vengimas tiesioginio kontakto, šalinimasis);

mažai draugų;

tėvai neleidžia vaikui nakvoti draugų namuose;

drovisi paliestas;

nepakankama savigarba ir savimonė;

perdėtas domėjimasis žmonių ir gyvūnų seksualiniu gyvenimu;

ankstyvi pagal amžių seksualiniai žaidimai;

bėga iš namų, apima depresija, žalojasi, bando nusižudyti. Depresija gali kilti dėl pačios seksualinės prievartos ar dėl kaltės jausmo, nepakankamo savęs vertinimo, krizės šeimoje ir tėvų skyrybų išaiškinus prievartą;

Sunkesnio seksualinės prievartos tipo atvejais gali būti stebimas potrauminis streso sutrikimas (PTSS). Ttipiški PTSS požymiai – besikartojantys, įkyrūs prisiminimai apie įvykį (mažiems vaaikams – besikartojantys žaidimai, paremti traumuojančiais įvykiais), besikartojantys jaudinantys sapnai apie įvykį, staigus įvykio kartojimosi pojūtis, padidėjęs dirglumas, fiziologinės reakcijos įvykių, kurie simbolizuoja ar primena buvusios traumos detales, metu;

Isterijos ir disociacijos simptomai: yra aprašytos seksualinę prievartą patyrusių vaikų konversinės reakcijos. Konversiniai simptomai reiškia vaiko bandymą “pašalinti” traumuojančius prisiminimus naudojant išstūmimo, neigimo, afekto izoliacijos ir skilimo psichologinės gynybos mechanizmus. Vaikų ankstyvosios disociacijos požymiai yra įsivaizduojamas draugas, užmaršumas su amnezijos periodais, perdėtas fantazavimas ir svajojimas, vaikščiojimas miegant;

Daugybinis asmenybės sutrikimas (DAS): gali kilti kaip kraštutinių disociacinių reakcijų pasekmė, kai dėl kraštutinio skilimo susikuria grupė atskirų asmenybių. DAS pagrindinis etiologinis faktorius yra sunki seksualinė prievarta, dažnai naudojant fizinę prievartą. DAS gali kilti ir vaikams, ir vaikystėje seksualinę prievartą patyrusiems suaugusiems.

1.4.Vaikų seksualinės prievartos pasekmės.

Lėtinis arba uždelstas PTSS: ši PTSS forma gali atsirasti vaikystėje seksualinę prievartą patyrusiems suaugusiems, kurių prisiminimai apie patirtą traumą dažniausiai būna nuslopinti. Tokiems žmonėms susidūrus su pirminį traumuojantį įvykį primenančia situacija, prisiminimai sugrįžta kartu su skausmingomis afektinėmis būsenomis ir pojūčiais, kad vėl išgyvenama patirta situacija;

Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis: piktnaudžiauti alkoholiu ir narkotikais vaikystėje seksualinę prievartą patyrę žmonės dažniausiai pradeda paauglystėje ar jaunystėje. Klinikinių stebėjimų duomenys leidžia tvirtinti, kad narkotikai ar alkoholis padeda atsikratyti skausmingų prisiminimų ir jausmų, susijusių su vaikystėje patirta trauma;

Valgymo sutrikimai: yra pastebėtas ryšys tarp seksualinės prievartos ir valgymo sutrikimų. Valgymo sutrikimai, anoreksija ar bulimija, dažnai prasideda paauglystės metu ir paprastai atspindi gilesnes savęs pažinimo ir kūno įvaizdžio bei lytinio identiškumo problemas;

Ribinis asmenybės sutrikimas (RAS): gana dažnai pasitaiko tarp vaikystėje patyrusių incestą suaugusių žmonių, ypač moterų, tačiau gali prasidėti vaikystėje ar paauglystėje. Didesnis RAS paplitimas tarp moterų aiškinamas tuo, kad mergaitės dažniau patiria seksualinę prievartą nei berniukai;

Somatoforminis sutrikimas: pagrindiniai somatizacijos sutrikimo simptomai yra galūnių skausmai, kvėpavimo ar rijimo sutrikimai, vėmimas, deginantys analiniai ar genitaliniai, menstruaciniai skausmai;

Seksualinio elgesio ir lytinio identiškumo sutrikimai. Literatūroje aprašomi du adaptacinių reakcijų į patirtą SP tipai: pirmasis- kontrolės siekimas aktyviai kartojant traumą, antrasis- bandymas susidoroti su problema vengiant seksualinių dirgiklių ;
a) Hiperseksualumas: literatūroje aprašoma ikimokyklinio amžiaus vaikų seksualizacija po patirto incesto; jos laipsnis tiesiogiai proporcingas seksualinio ryšio intensyvumui ir trukmei. Vyresni vaikai ir paaugliai, patyrę seksualinę prievartą, gali pradėti kompulsyviai masturbuotis, gundančiai elgtis ir gyventi palaidą lytinį gyvenimą. Tokie vaikai nemoka atskirti prieraišumo nuo seksualinio ryšio. Kai kuriems vaikystėje patyrusiems incestą suaugusiems gali rastis kompulsyvus seksualumas;
b) Seksualinis slopinimas: daugumas tyrimų aprašo SP patyrusių vaikų fobines reakcijas į seksualinius stimulus, seksualumo slopinimą ir vėlesnes seksualines disfunkcijas, jiems suaugus;
c) Pažeistas lytinis identiškumas: tiek patyrusiems SP berniukams, tiek mergaitėms gali pasitaikyti lytinio vaidmens raidos patologija. Tyrimų metu SP patyrusios mergaitės labiau pasižymėjo priešingai lyčiai būdingu elgesiu ir nepasitenkinimu savąja lytimi nei kontrolinės grupės mergaitės. Klinikiniai SP patyrusių berniukų stebėjimai rodo lytinio identiškumo sutrikimą ir moterišką elgesį, o panašiuose suaugusių tyrimuose aprašomas vyriškosios lyties identiškumo nepatvarumas, seksualinė disfunkcija ir homofobija;

II. PASAULIO VALSTYBIŲ PATIRTIES, TARPTAUTINIŲ DOKUMENTŲ REKOMENDACIJŲ ĮVERTINIMAS.

Visose tarptautinėse Jungtinių Tautų konferencijose – Nairobio (1985), Rio (1992), Vienos (1993), Kairo (1994), Kopenhagos (1995), Pekino (1995), Stambulo (1996)- buvo aptariama vaiko teisės kaip žmogaus teisių dalis. Tarptautinis moterų judėjimas atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienos valstybės politika turi apsaugoti vaiką, šeimą nuo prievartos ir smurto.

1959 m. lapkričio 20 d. Generalinė Jungtinių Tautų Organizacijos Asamblėja paskelbė Vaiko teisių deklaraciją siekdama, kad vaikai turėtų laimingą vaikystę ir savo pačių ir visuomenės labui naudotųsi čia numatytomis teisėmis ir laisvėmis, ir ragina tėvus, vyrus ir moteris, kaip atskirus asmenis, taip pat savanoriškas organizacijas, vietos valdžios organus ir nacionalines vyriausybes pripažinti šias teises ir jas ginti teisinėmis ir kitomis priemonėmis, priimamomis vadovaujantis šiais principais:”vaikas turi būti apsaugotas nuo visų netinkamo elgesio su juo, žiaurumo ir išnaudojimo formų. Jis neturi būti prekybos objektu, nesvarbu, kokia forma”.

1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės asamblėjos priimta Konvencija dėl vaiko teisių; kurioje raginamos visos valstybės dalyvės apsvarstyti klausimą dėl Konvencijos pasirašymo ir ratifikavimo ar prisijungimo prie jos ir išreiškia viltį, kad ji artimiausiu metu įsigalios. Čia valstybės dalyvės (6 straipsnis) pripažįsta kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi ir sveikai vystytis, (19 straipsnis) imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių siekdamos apginti vaiką nuo visų formų fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimo ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų. Tokios priemonės reikiamais atvejais apima veiksmingas procedūras rengiant socialines programas, leidžiančias suteikti paramą vaikui ir jį globojantiems asmenims ir išaiškinti, pranešti, perduoti nagrinėti, tirti, gydyti ir imtis kitokių priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaikais atvejais, o prireikus iškelti ir baudžiamąją bylą.(34 straipsnis): Valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų seksualinio išnaudojimo ir seksualinio suvedžiojimo formų. iuo tikslu Valstybės Dalyvės imasi visų reikiamų priemonių nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu lygiu siekdamos uždrausti:
a) lenkti ar prievartauti vaiką dalyvauti kokioje nors neteisėtoje seksualinėje veikloje,
b) išnaudojimo tikslu panaudoti vaikus prostitucijoje arba kitoje neteisėtoje seksualinėje veikloje,
c) išnaudojimo tikslu panaudoti vaikus pornografijoje ir prnografiniuose leidiniuose. (39 straipsnis): Valstybės Dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad padėtų fiziškai ir psichologiškai atsistatyti ir sociališkai reintegruotis vaikui, tapusiam kokio nors ignoravimo, išnaudojimo, piktnaudžiavimo, kankinimų ar kito žiauraus , nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar baudimo auka.

Vakarų Europoje ir JAV išsamūs smurto prieš vaikus tyrimai atliekami nuo šeštojo dešimtmečio. Septintajame dešimtmetyje įkuriamos prieglaudos, krizių centrai moterims- smurto aukoms. JAV sukurta Nacionalinė koalicija prieš smurtą šeimoje, Nacionalinė koalicija prieš seksualinį smurtą, Nacionalinis išžaginimų prevencijos ir kontrolės centras. Vakarų šalių vyriausybės, siekdamos įveikti smurtą, rengia ir finansuoja plačias lytinio švietimo, sveikatos apsaugos, psichologinių, policijos, socialinės rūpybos tarnybų programas.

Remiantis JAV statistiniais duomenimis, 90 % mergaičių, patyrusių lytinį smurtą iki dešimties metų amžiaus, patiria jį šeimoje. Nyderlandų statistika rodo, jog 96,7 % kraujomaišos smurto atvejų policijai yra nepranešami.1991 m. JAV buvo užfiksuota beveik 2,7 milijono faktų apie emociškai, fiziškai ar seksualiai suaugusiųjų žalojamus vaikus, iš kurių daugelis neturėjo ir metukų. Ypač didėjantis tiek visuomenės, tiek specialistų susidomėjimas VSP problema Vakarų šalyse pastebimas paskutinį dešimtmetį. Nors tai sena problema, tačiau dabar į ją pradėta žiūrėti kaip į psichologinę, psichiatrinę, vaikų teisių apsaugos problemą. Daugelis VSP atvejų nepatenka į odicialiąją statistiką, dėl įvairių priežasčių apie tai niekas niekada nesužino. Dėl to atliekami VSP paplitimo tyrimai. Nuo 1980 m. tokių tyrimų sparčiai gausėja. Jais bandoma nustatyti, kokia populiacijos dalis vaikystėje yra patyrusi SP. Tyrimų duomenys labai skiriasi. Kai kurių tyrimų rezultatai pateikti 1 lentelėje. Apibendrinant šiuos tyrimus, VSP paplitimas tarp berniukų- 3-31 proc., tarp mergaičių-6-62 proc. Išvada: pagal kai kuriuos tyrimus 62 proc. moterų ir 31 proc. vyrų vaikystėje yra patyrę seksualinę prievartą. Jeigu orientuotis tik į mažiausius skaičius, taip pat galėsime teigti, kad VSP nėra labai retas reiškinys. Tokie dideli tyrimų rezultatų skirtumai aiškintini įvairiai. Lentelėje matyti, kad įvairiems tyrimams taikyti skirtingi apibrėžimai, kas yra VSP. Taip pat galimi realūs VSP paplitimo skirtumai įvairiose vietovėse, skirtingose populiacijos dalyse. Rezultatai priklauso ir nuo tyrimo metodikos. Juk svarbu kaip žmonės klausinėjami, nes dažnai prisiminimai, susieti su vaikystėje patirta SP, labai skausmingi.

Svarbu žinoti, kad lytinis išnaudojimas nėra kažkas, kas atsitinka kitiems žmonėms. Išprievartavimas yra šiandien dažniausiai pasitaikantis smurtinis nusikaltimas Jungtinėse Valstijose. Robert Coles ir Geoffrey Stokes [2] tyrime 14 proc. apklaustų paauglių mergaičių sakė, kad jos buvo išprievartautos. i apklausa parodė, koks klaidingas mitas, jog prievartauja nepažįstami. Didžiausią
pavojų sukelia draugai, giminaičiai ir pažįstami.

Paprašytos įvardinti prievartautoją, merginos nurodė:

Identifikuotas privartautojas Procentai

Jos vaikinas 16
Draugas 30
Kaimynas 9
Giminaitis 13
Nepažįstamas 29
Grupinis išprievartavimas 4

III. SITUACIJOS LIETUVOJE ĮVERTINIMAS.
Pastaruoju metu ši problema pajudėjo iš “mirties taško”- steigiamos vaikų teisių apsaugos tarnybos, Seimas ratifikavo Vaiko teisių konvenciją, smurtui ir prievartai prieš vaikus daug dėmesio skiria spauda, galima tvirtinti, kad faktiškai lietuva jau pasiekė civilizuoto pasaulio pavyzdžiu ir pripažino turinti vaikų smurto ir prievartos (emocinės, fizinės, seksualinės) problemą. Vis dėlto tenka konstatuoti, kad kol kas ir pasaulyje naudojamais būdais spręsti problemą esant konkretiems prievartos atvejams iš tikro neturime jokių galimybių. Maža to, yra pavojaus pasukti necivilizuotų sprendimų keliu.
Paveldėjome tarnybų sistemą, kurioje tarp vaikų sveikatos ir švietimo įstaigų plytėjo absoliuti tuštuma socialinės pagalbos infrastruktūroje. Lemtingas buvo komunizmo ideologų teiginys, esą socialinės problemos jau išspręstos. tai kodėl iki šiol neturime socialinę pagalbą vaikams ir šeimoms teikiančių struktūrų (tarnybų) tinklo, brangiausio šių struktūrų turto- specialistų (visų pirma- socialinių darbuotojų), kurie turėtų dirbti su prievartos aukomis ir prievartautojais. Siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos vaikų teises, interesus ir socialinę apsaugą, 1994 metais pradėtas kurti vaikų teisių apsaugos tarnybų tinklas miestuose ir rajonuose, tačiau jų kol kas nepakanka. Ypač tokių tarnybų trūksta rajonuose: du ar trys darbuotojai nepajėgūs laiku ir tinkamai spręsti vaikų teisių apsaugos, vaikų saugumo šeimoje ir visuomenėje problemų.

iuo metu aiškėja, kad vis daugiau vaikų šeimose patiria įvairų smurtą. Kol kas vienintelė profilaktikos ir prevencijos priemonė šiai problemai spręsti yra vaikų atskyrimas nuo šeimos, t.y. įkurdinimas globos institucijoje, kurioje vaikams nepakanka kvalifikuotos ir itin reikalingos pagalbos norint išsiaiškinti patirtos skriaudos aplinkybes ir padėti tą skriaudą išgyventi. Vaikai į globos institucijas patenka dėl įvairių priežasčių, neretai jų patirtai fizinei bei seksualinei prievartai neteikiama deramos reikšmės. Vaikai “lyg ir patys” turi susitvarkyti su savo išgyvenimais, juo labiau, kad paplitusi maždaug tokia nuomonė- “tai yra vien mano problema”, arba “galbūt esu pats kaltas dėl to, kas man atsitiko”.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad iki šiol Lietuvoje veikė (ir tebeveikia) gana griežti įstatymai, reglamentuojantys baudžiamąją atsakomybę už lytinius nusikaltimus ir prievartą. Tačiau reikia pripažinti, kad minėti įstatymai ne visada taikomi asmenims, įvykdžiusiems lytinius ar su prievarta susijusius nusikaltimus ne todėl, kad to nenori ar nesugeba teisėjai. Pirmiausia apie daugelį tokių nusikaltimų nesužinoma, nes nukentėjusieji vengia viešumo, bijo keršto ir visuomenės nuomonės, esą dėl patirtos prievartos kalti jie patys. Kita vertus dažnai lytiniai nusikaltimai vyksta artimiausioje vaiko aplinkoje- su juo blogai elgiasi mylimi žmonės, todėl vaikas tikrai neturi kam pasiskųsti; suprantama, kaltininkas savo noru taip pat neprisipažins. Vaikais dažnai nepasitikima, jie kaltinami ilgai slėpę įvykusį faktą ir apsunkiną policijos ar prokuratūros darbuotojų tyrimą, kai svarbu “eiti karštomis pėdomis”. Beje, ir veikianti teismų sistema vaikams nepalanki. Nesugebama teismo procese tinkamai panaudoti pirminės vaiko apklausos dokumentų ir netraumuoti vaikų keliolika papildomų apklausų ar net klausinėjimu teismui vykstant. Tie, kurie turėtų vaikui padėti, mažina jo pasitikėjimą suaugusiaisiais ir galimybes gauti reikiamą pagalbą bei paramą. Neretai miestų ir rajonų vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojai vieninteliai atstovauja vaikų interesams. Nukentėjusių vaikų artimieji, siekintys padėti savo vaikams, bendradarbiauja labai retai, o teisėtvarkos institucijų požiūris į problemą dažnai nesiriamia “vaiko akimis”, vaiko teise būti apgintam ir žinoti, jog prievartos kaltininkas jam, daugiau nebekels pavojaus. Nėra visuotinai priimto požiūrio, kad apsaugodami ir apgindami vieną vaiką, nuo galimos nelaimės saugome ir likusius tūkstančius vaikų.

Lietuvoje sudėtinga įstatymų leidybos situacija. Įstatymų tiek daug, jie taip dažnai keičiami ir papildomi, kad jie neveikia arba nevykdomi. Lietuvoje yra daug gerų ir reikalingų įstatymų, tačiau kai kuriuos jų rengiant nebuvo atsižvelgta į mūsų šalies mažiausiųjų piliečių- vaikų interesus. Tuo remiantis 1994 metai sudaryta grupė, kuri inicijavo ir parengė Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektą, kartais vadinamą “Vaikų Konstitucija”. iame projekte suformuluotos pagrindinės vaikų teisės ir laisvės; itin svarbus VII skyrius “Vaikas ir socialinė aplinka”, kurio atskiruose straipsniuose išdėstytos vaikų apsaugos nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos (43 str.), vaikų ir alkoholinių gėrimų bei rūkymo (44 str.), vaikų ir narkotinių, nuodingųjų, kitų stipriai veikiančių medžiagų bei priemonių (45 str.), vaikų ir žaidimų, filmų, visuomenės informavimo priemonių (46 str.), vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo (47 str.) bendrosios nuostatos. Projekte kalbama ir apie atsakomybę už vaiko teisių pažeidimus. Įstatymo rengimui turėjo įtakos ir tai, kad Lietuva 1992 m. prisijungė, 1994 m. pasirašė, o 1995 m. liepos 3 d. ratifikavo Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių konvenciją.

Atliktas tyrimas. Apklausta ir analizei panaudota 1557 anketos. Dalyvavo Vilniaus akštųjų ir aukštesniųjų mokyklų studentai, vidurinių mokyklų aukštesniųjų klasių moksleiviai, būtinosios karinės tarnybos kareiviai. Išanalizavus duomenis, gautas VSP paplitimas pagal atskiras prievartos formas.Diagramoje Nr.1 pavaizduotas tokių seksualinių patyrimų paplitimas su
vyresniais asmenimis.

1 diagrama. Seksualinio patyrimo paplitimas, proc.

Diagramoje Nr.2 pateiktas įvairių VSP formų paplitimas berniukams ir mergaitėms. Nekontaktinių formų paplitimo dažnumas berniukams ir mergaitėms yra panašus. Visų SP formų paplitimas didesnis mergaitėms, išskyrus analinius lytinius santykius. Mergaitėms labiausiai paplitęs ekshibicionizmo, berniukams- pornografijos, seksualinių gestų demonstravimo būdas. Iš kontaktinių formų labiausiai paplitęs berniukų ir mergaičių lytinių organų, sėdmenų, krūtinės glostymas, bučiavimas siekiant seksualinių tikslų.

2 diagrama. Seksualinės prievartos paplitimas, proc.:
1- pornografijos, nepadorių gestų demonstravimas;
2- ekshibicionizmas;
3- prašymas glostyti suaugusiojo lytinius organus;
4- glostymas siekiant seksualinių tikslų;
5- vaginaliniai lytiniai santykiai;
6- analiniai lytiniai santykiai;
7- oraliniai lytiniai santykiai.

Diagramoje Nr. 3 matome įvairių seksualinės prievartos formų dažnumą mergaitėms ir berniukams. Labiausiai paplitusios nekontaktinės VSP formos. Dažniausia prievartos rūšis berniukams- pornografijos, seksualinių gestų demonstravimas, mergaitėms- ekshibicionizmas. Kontaktinės prievartos formos sudarė 27,9 proc. berniukams ir 31,6 proc. mergaitėms. Jei lyginsime su kitų tyrimų duomenimis, tai dažniausios formos yra ekshibicionizmas ir glostymas siekiant seksualinių tikslų.
1- pornografijos, nepadodrių gestų demonstravimas; 2- ekshibicionizmas;
3- prašymas glostyti suaugusiojo lytinius organus; 4- glostymas siekiant seksualinių tikslų; 5- vaginaliniai lytiniai santykiai; 6- analiniai lytiniai santykiai; 7- oraliniai lytiniai santykiai.

IV. IVADOS, GALIMI PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI.

IVADOS:

VSP egzistuoja Lietuvoje, VSP paplitimas atitinka kitų šalių VSP populiacinių tyrimų duomenis.

Reikalingi išsamesni, įvairiapusiškesni VSP tyrimai norint suteikti geresnę psichosocialinę pagalbą vaikams, patyrusiems prievartą.

PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI:

Vyriausybės sprendimais realus prioritetas turi būti kuo greičiau suteiktas tarnyboms, kurios veikia bendruomenės lygiu ir visapusiškai stiprina šeimą. Visomis priemonėmis reikia padėti šeimai įveikti finansines, socialines, emocines ir sveikatos problemas todėl, kad:
a) tai atitinka svarbiausią vaiko poreikį- augti šeimoje,
b) tai valstybei kainuoja pigiau negu išlaikyti vaikų globos įstaigas,
c) tai gerokai sumažina didžiausių socialinių katastrofų (nusikalstamumo, prievartos, alkoholizmo, savižudybių) plitimą,
d) kuo daugiau šeimų kenčia nuo skurdo, tuo stipresnis turi būti pagalbos šeimai tarnybų tinklas.

Pagalbos šeimai tarnybų efektyvumą lemia:
e) specialistų (socialinių darbuotojų, pedagogų, psichologų, vaikų psichiatrų ir kt.) kvalifikacija ir asmens savybės, reikia priimti specialistų rengimo programą,
f) tarpžinybinių kliūčių (tarp globos ir rūpybos, vaikų teisių apsaugos, švietimo, policijos, teisėtvarkos ir nevyriausybinių organizacijų) įveikimas.

Priimti regioninės savivaldybių ir apskričių/kraštų programas, numatant visas pagalbos grandis, specialistų bei lėšų poreikį.

Turėti tvirtą poziciją konkrečiu klausimu:kas, kam ir kaip turi teikti pagalbą Lietuvoje, esant psichologinių ir socialinių vaikų bei šeimų problemoms.

Kas?
Pagalbą turi teikti valdžios institucijos ,visuomenė ir kiekvienas save gerbiantis pilietis , bet ne tiesiogiai, o per specialias struktūras (tarnybas), valstybės tam tikslui įkurtas ir finansuojamas. Vaikų teisių apsaugos tarnyba tėra tik viena iš grandžių, o realią pagalbos sistemą turi užtikrinti kitos grandys (vaikų ir šeimos psichinės sveikatos tarnybos, krizių intervencijos centrai, psichosocialinės reabilitacijos centrai vaikams ir paaugliams, turintiems socialinių problemų, su šeimomis dirbantys socialiniai darbuotojai, šeimų, imančių vaikus globon, institucija, įvaikinimo tarnyba ir kt.). Minėtos tarnybos ir įstaigos- ne prabanga, o elementari būtinybė. Jų didžiausias turtas- kvalifikuoti darbuotojai, kuriuos reikia paruošti.

Kalbant apie žinybas, didžiausiai atsakomybė sprendžiant šią problemą turi tekti socialinės apsaugos sistemai ( ir ministerijos, ir savivaldybių lygiu ). Tais atvejais, kuomet vyrauja socialinė problema (pavyzdžiui, smurtas ir prievarta šeimoje, tėvų globos netekęs vaikas),- nereikia versti šios problemos senu papročiu medicinine (t.y., neguldyti vaiko į ligoninę) arba pedagogine (nesiųsti jo, kaip protiškai atsilikusio, į specialiąją internatinę mokyklą), o kurti normalias socialinės pagalbos struktūras bendruomenėje ir psichosocialinės reabilitacijos centrus apskričių/kraštų lygiu.

Kam?
Atrodytų, aišku, kad vaikams, patiriantiems smurtą ir prievartą. Tačiau taip pat pagalbą turi gauti smurto ir prievartos kaltininkai- nebesusitvarkantys su pareigomis tėvai ir motinos, pilni pykčio ir pagiežos paaugliai bei jaunuoliai, alkoholio ir narkotikų nelaisvėn pakliuvę piliečiai.
Vis dažniau girdime karingus pasisakymus iš įvairių pusių: griežčiau kovokime su asocialiais elementais, įkalinkime, sterilizuokime, atimkime tėvystės ir motinystės teises, vaikus atiduokime auginti valstybei, nes valdiškose įstaigose jie bent bus apginti nuo žiaurių tėvų ir žiaurios tikrovės.Teisinga pozicija: tokiomis priemonėmis tik didinsime katastrofą; tai neišspręs problemos, o tik pagilins. Juk šiandien patiriame tokios ilgametės politikos rezultatus, kai iš internatinių mokyklų kasmet į gatves išeina šimtai našlaičių- nepasiruošusių savarankiškai gyventi, pilnų nuoskaudos ir pagiežos, o nuo šių jausmų iki prievartos- vienas žingsnis.
Kodėl nepabandžius eiti kitų valstybių pramintu taku? Kodėl nepabandžius teikti įvairios pagalbos piliečiams pripažinus, kad jie nesugeba tvarkytis su savimi ir savo vaikais, kodėl nesukūrus psichosocialinės pagalbos tarnybų tinklo slystantiems ir pavojingai artėjantiems į bedugnę žmonėms? Užuot tai darę, mes tik stumiame juos ta pavojinga kryptimi, ir pavadinę asocialiais, amoraliais, degradavusiais, prasigėrusiais, padugnėmis, atsiribojame nuo jų, atimame piliečio teises, įkaliname, o kartais ir nuteisiame mirties bausme.

Kaip?
Tik ne represinėmis priemonėmis. Prievarta gimdo prievartą. Išeitis- tarnybų tinklas ir jo darbuotojai, turintys žinių ir praktinio darbo įgūdžių spręsti vaikų bei suaugusiųjų dvasines problemas. Šalyje pakanka gerų šios srities specialistų- psichologų, psichoterapeutų, psichiatrų, galinčių jau dabar organizuoti specialistų tobulinimą, nekalbant apie nuolat siūlomą užsienio pagalbą. Trūksta tik aiškumo, t.y., Vyriausybės politinių sprendimų. Nereikėtų kritikuoti kurios nors vienos struktūros dėl situacijos beviltiškumo. Tai ne tokia problema, kurią galėtų išspręsti įstatymo priėmimas, vienkartinis ministerijos ar savivaldybės nutarimas, naujos specialistų laidos paruošimas ar naujos įstaigos kūrimas.
Tik susivieniję- visi tie, kuriems iš tikrųjų rūpi šios problemos- specialistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, ministerijos bei savivaldybės- galės sukurti konkrečių veiksmų strategijos ir taktikos programą.

Sumažinti prievartą ir smurtą visuomenėje gali kiekvienas iš mūsų:
a) suteikdamas vaikui išsamią informaciją apie prievartą ir prievartautojus,
b) mokydamas vaiką, kaip jis pats galėtų apsisaugoti nuo skriaudikų,
c) padrąsindamas vaiką , kad jis nebijotų pasipasakoti apie kiekvieną atvejį suaugusiam žmogui, kuriuo jis pasitiki,
d) pranešdamas žmonėms, kurie rūpinasi vaikų teisių gynimu, apie kiekvieną įtartiną atvejį.

Valstybė turi šviesti visuomenę ir šeimas, aiškinti apie dvasines vaiko reikmes, tėvų vaidmenį.

Jei šeima priskirta “rizikos grupei”, valstybė turi užtikrinti:
e) “rizikos šeimų” švietimo programų sukūrimą,
f) “rizikos šeimų” konsultavimo paslaugas,
g) šeimos terapijos paslaugas “rizikos šeimoms”,
h) individualios psichoterapijos paslaugas tėvams, kai dėl jų asmenybės problemų pažeidžiamos vaiko teisės,
i) socialinio darbuotojo įtaką šeimai, kilus įtarimui, kad vaikas kenčia smurtą ir prievartą.

Jei panaudojus šias galimybes vaiko saugumas tebėra pavojuje, jį galima laikinai atskirti nuo biologinės šeimos, perkeliant į kitą šeimą ir visomis priemonėmis toliau siekti biologinės šeimos reintegracijos.

Jei panaudojus visas galimybes paaiškėja, kad biologinės šeimos reintegracija nebeįmanoma, jos alternatyva turi būti įvaikinimas, teikiant pirmenybę įvaikinimui Lietuvoje.Trečias kelias- vaikų globos įstaiga.

Apibendrinant tenka konstatuoti, kad prievarta yra amžinas žmogaus egzistencijos palydovas. Deja, ji linkusi reprodukuotis, ir tam sustabdyti reikia įvairių priemonių tiek suaugusiems, tiek vaikams. Norisi tikėti, kad Lietuvoje susiformuos požiūris:

ŽALODAMI IR PRIEVARTAUDAMI SAVO VAIKUS,

MES PAVAGIAME JŲ GYVENIMĄ.

LITERATŪROS SĄRAAS

1. Arlauskaitė Ž. Tikra knygelė apie skriaudą: I dalis suaugusiems.Vilnius: leidykla “Folium”, 1998.
2. Gale J..Tėvams apie paauglių lytinį brendimą. Kaunas: pasirengimo IV pasaulinei konferencijai moterų klausimais Lietuvos komitetas ir leidykla “Pelėdų slėnis”, 1996.
3. Kagan V. E. Auklėtojui apie seksologiją. Maskva: leidykla “Pedagogika”, 1991.
4. Kempe R.S., Kempe H. C.. Child abuse.,1978.
5. Lietuvos Respublikos Konstitucija.
6. ikaitė V. Tikra knygelė apie skriaudą: II dalis vaikams.Vilnius: leidykla “Folium”, 1998.
7. Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta: 1995 m. lapkričio 24 d. vykusios mokslinės- praktinės konferencijos pranešimai ir metodinės rekomendacijos specialistams. Vilnius, 1996.
8. Vaikų seksualinė prievarta : atmintinė tėvams.Vilnius, 1996.
9. Vaiko Teisių Konvencija. Vilnius: Vaikų teisių informacijos ir konsultavimo centras ir “Solidarity”, 1996.
10. Valickas G.Psichologinės asocialaus elgesio iš takos.Vilnius: Lietuvos teisės akademijos spaustuvė, 1997.
11. Vilniaus Universiteto Moterų studijų centras.Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje.Vilnius: “BSPB” spaustuvė, 1997.
12. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, 1998.

Leave a Comment