Lietuvių mitologijos ir religijos istoriją būtina skirstyti į tris epochas: 1) ankstyvąją proindoeuropietiškąją gimininės matriarcharinės santvarkos epochą, kai religiniai vaizdiniai formavosi rankiojimo ir medžioklės ūkio sąlygomis vėlyvojo paleolito ir mezolito laikais; 2) vėlyvąją ikiindoeuropietiškosios gimininės matriarchalinės santvarkos epochą, kai kaplinės žemdirbystės sąlygomis kūrėsi religiniai vaizdiniai, susiję su moteriškomis deivybėmis; 3) trečiąją epochą, kai indoeuropietiškossios patriarchalinės gimininės santvarkos, jos irimo ir klasinės visuomenės susidarymo laiktarpiu buvo sukurti pagrindiniai dievai vyrai. Moteriškosios dievybės degradavo, daugelis neteko reikšmės, tačiau kai kurios dar ilgą laiką egzistavo šalia dievų, susidarius Lietuvos valstybei krikšto išvakarėse ir net priėmus krikščionybę. Taigi, visų epochų religiniai vaizdiniai darniai susipynė tarpusavy. Kartą atsiradę, jie neišnykdavo pasirodžius naujiems, o sąveikavo tarpusavy arba egzistavo neprieštaraudami vieni kitiems.Lietuvių, kaip ir kitų batų, religiją nušviesti padeda archeologiniai, rašytiniai, lingvistiniai, etnografiniai šaltiniai, ypač žodinė kūryba, papročiai, liaudies menas ir jo simboliai.Seniausias yra planetų garbinimas, bet Lietuvoje jis labiausiai pamirštas. Vis dėlto yra išlikusių tokio tikėjimo pėdsakų. Pavyzdžiui, lietuvių išminties deivė Butė primena indų Budą arba korą,- ne tik išminties, bet ir šviesos bei saulės dievą.Pačią tikėjimo esmę sudarė kūnų ir žemės sudievinimas, be to, buvo garbinama ugnis, šviesa arba apskritai gyvybė. Tas seniausias ugnies, šviesos ir saulės, žvaigždžių bei žemiško ugnies garbinmas iki šiol lietuvių mitologijoje buvo svarbiausias. Taip buvo todėl, kad pirmasis reiškinys, kuris pasirodė žmogui nesuprantamas, buvo gaivinantis šviesos ir ugnies veikimas, amžinoji veikla, taip stebuklingai stimuliuojanti gyvybę. Garbindami saulę, žvaigždes, ugnį, lietuviai garbino visuotinė gyvybę, visa tai, kas egzistuoja, kiekvieną gyvybės apraišką. Iš šio šaltinio galėjo kilti ir kitos, vėliau susiformavusios mitologinės sistemos. Čia jų pati pirmoji užuomazga. O nuo šviesos ir unies garbinimo buvo galima labai lengvai ir paprastai pereiti prie būdingų dviejų priešingų pradų sampratos ir prie indų didingosios vienovės sampratos.
Daug ryškesnis yra šventų vandenų garbinimas, kurio prdžia gali būti siejama gal dar su Gangu. Kur tik lietuvis žingsnį žengė, visur šventą upę sveikino, šaltinius šventais vadino. Lietuvoje, kaip ir slavų žemėse, yra daugybė šventų upių, ežerų ir šaltinių. Jie buvo personifikuoti ir garbinami kaip dievybės. Galbūt tą garbinimą lėmė ne vien tai, kad jis buvo kilęs iš ankstesnės tėvynės – svarbu ir tai, jog senų senovėje ežerai, upės, jūra Lietuvai buvo svarbūs kaip pirmieji ir lengviausiai prieinami pragyvenimo šaltiniai, o paskui – prekybos keliai. Tačiau ar vanduo buvo naudojamas apsišvarinimui, apsiplovimams, turintiems religinę reikšmę, tiksliai nežinoma.Medžiai, ypač kai kurios jų rūšys, supančios šventoves ar šiaip augančios, irgi buvo garbinamos. Didžiulėse senovės lietuvių giriose, neįžengiamuose jų tankumynuose tūnojo daugybė slėpiningų dievybių, dažnai bjaurių ir baisių. Kiekviename ūgyje gyveno dvasia ragana, kiekviena medžio atžala buvo tos dvasios saugoma.Labai dažnai buvo sudievinami ir žvėrys,- galbūt dėl ankstesnio tikėjimo dievybių persikūnijimu, o gal tiesiog dėl to, kad manyta, kad siela gali persikelti. Stebina tai, kad populiariausi buvo patys šlykščiausi ir patys kenksmingiausi gyvūnai. Šmėklas ir baidles žmonių fantazija labai lengvai kurdavo ir apgyvendindavo miškų tankmėse.Taigi ir lietuvių dievybės kartais įgydavo gyvūnų ar žmonių pavidalą, net nuolatinį pavidalą turėjo, ypač vilkų ar meškų giriose, žalčių – namuose ir kirminų – laukuose; vis dėlto nuolat, paprasta akimi neregimos, jos gyveno danguje, šventoje girioje arba šventame vandenyje ir žemėje ar uoloje. Dalyvavo ten, kur buvo aukojamos aukos, kvėpdavo riebalų dūmus, nupilamo gėrimo garą, šildydavosi prie ugnies. Pačias aukas suvartodavo patys mirtingieji, nes žemėje turėdavo duoti pavyzdį tos veikolos, kurią norėdavo sukelti danguje ar po žeme.Senovės pagonių tautos, neturėdamos nei apreiškimų arba reveliacijų, nei pranašų, nenutuokdamos apie stebuklus, vien natūraliu protu samprotavo apie dalykus, o religiniais reikalais savo žyniais arba kunigais prietaringai ir aklai tikėjo, nes jie vieni žvaigždžių mokslą, arba astrologiją išmanė ir tarsi dievui apsireiškus iš anksto saulės ir mėnulio užtemimus išpranašaudavo, o antri, cheminės patirties būdu išmokę gamtos mokslų gudrybių, tariamai kaip šventi žmonės su dievo leidimu ir jo ranka stebuklus darydavo.Lietuviai be savo vyriusiojo žynio kivelieto, turėjo savo krivių, vaidilučių, viršaičių, burtininkų, monininkų, žynių, ciustininkų ir kitokiais vardais vadinamų pagonybės kunigų, kuriems duodavo dešimtinę, t.y. atiduodavo dešimtąjį grūdą visokio javo ir dešimtają dalį gyvulių bei paukščių prieaugio. O visoio karo grobio reikėdavo vieną dalį atiduoti dievams, antrą dalį kunigams (tas abi dalis sunaudodavo kunigai), ir tik trečioji dalis pačiam grobio paėmėjui likdavo. Ir jei kas tą duoklė dievams ir kunigams duodamas sukčiaudavo, to laukus dievai arba jūra, arba ežeru užliedavo, arba nenaudojamomis pievomis paversdavo, arba žemės vaisius sunaikindavo. Taigi ir danguje vieni dievai buvo vyresni, o kiti – žemesni, visai kaip ir žmonės.Taip pat reikia paminėti, kad lietuviai garbino ir didvyrius bei kilminguosius po jų mirties. Jie būdavo laikomi dievais. Laimingųjų didvyrių šešėliai buvo vadinami murgiais, o žuvusiųjų dėl tėvynės dvasios- kunketojais(iš žodžio kankinys).Tačiau daugėjant įvairių reikalų ir verslų, be to, atsiradus poreikiui patikėti juos aukštesnės galybės globai, sukuriamos dievybės, globojančios žemdirbystę, žvejybą, naminius gyvulius ir pan. Jų garbinimas leidžia atsirasti dvasininkų luomui, būriams žynių ir aukotojų, kurių daugiau yra tautoje, turinčioje stipresnių religinių polinkių. Dievybės, iš pradžių dvasinės, įgyja regimąjį pavidalą. Sukuriami plastiniai dievaičių atvaizdai – statulos, stabai. Jų garbei statomi aukurai, šventyklos(Seniausios šventavietės turėjo būti alkavietės, įrengtos ant kalvų, palei vandenis; kulto apeigos galėjo būti atliekamos palei šventus akmenis), gausėja apeigų, hierarchiškai sustiprėja dvasininkų luomas, įsiviešpatauja politeizmas su visokiausiais dažnai neįprastais savo pramanais, jis nustelbia tikrąjį vienos dievybės suvokimą bei užmiršta dangaus kūnų kultą. Tačiau ir vėlyvojo politeizmo epochoje pro jį prasiskverbia senasis žvaigždžių ir gaivalų garbinimas.Kaip ir kitų tautų žmonės, lietuviai patriarchato laikotarpiu buvo sukūrę vaizdinių apie vieną aukščiausią ir vyriausią Dievą, visatos bei visokios guvybės kūrėją ir tvarkytoją. Mitai sako, kad lietuvių, kaip ir kitų tautų, Dievas turėjęs žmoną pragimdytoją Didžiąją Motiną – deivę Ladą, pasigimdžiusią pirmuosius dvynius: dukterį Lelą ir sūnų Lelį, kurie vėliau sudarę inscestinę santuoką. O dievišką trejybę lietuvių mitologijoje sudaro trys aukščiausiojo Dievo sūnūs: Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis (arba Poklius).Mokslo įrodyta, kad seniausia ir universali kulto forma pirmiausia reiškėsi gyvūnų, augalų ir kitų gamtos objektų garbinimu totemizmu ir kai kurių gamtos objektų įdvasinimu – animizmu. Pirmykštis totemizmas ir animizmas buvo glaudžiai susijęs su magija. Tų vaizdinių pagrindu matriarchalinės santvarkos sąlygomis susidarė antgamtiškos zoomorfinės gyvūnų šeimininkės, kurios buvo prielaida formuotis pirmiausia zoomorfinio, vėliau antropomorfinio pavidalo moteriškoms dievybėms, visatos šeimininkėms ir kitoms deivėms.Lietuvių kaip ir kitų tautų deivės buvo glaudžiai susijusios su moterų darbais, rūpesčiais, su gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Vienos deivės buvo žmonių gynėjos nuo įvairų blogybių, visokio gėrio davėjos. Jos pažadindavo prie darbo, miškuose nurodydavo kelius ir takelius, saugodavo nuo paklydimo, medžiams ir augalams suteikdavo vaisius, padėdavo moterims dirbti įvairis darbus ir t.t. kita vertus buvo deivių, nešančių visokias blogybes, ligas mirtį, nelaimes, nesantaiką ir t.t.Nors pagoniškoji lietuvių religija ir turėjo daugybę visokiausių dievų ir net garbino fetišus, tačiau buvo joje ir moralės užuomazgų, ne menkesnių už kitų tautų stabmeldystės. Pirmiausia tai tikėjimas pomirtiniu gyvenimu, sielos atgimimu, taip pat atpildu ir bausme po mirties. Senovės lietuvių supratimas apie sielos nemirtingumą turėjo remtis metempsichoze, t.y. mokymu apie mirusiųjų sielų persikėlimą į gimusių kūdikių ar net žvėrių kūnus. Tačiau vėliau M. Strijkovskis jau neužsimena apie metapsichozę. Šiaip ar anaip, lietuviai visada tikėjo pomirtiniu gyvenimu, tačiau saviškai, amžinybę jie įsivaizdavo žemiškai: ir anapus turinti išlikti luomų nelygybė. Tad su kunigaikščių, ponų, bajorų kūnais buvo deginami jų tarnai, žirgai, šunys, sakalai, drabužiai ir visa karo apranga, nes tikėta, kad viskas bus reikalinga.Senovės lietuvių mitologija ir religija formavosi ilgus šimtmečius, sąlygojama atitinkamų geografinių- klimatinių ir socialinių- ekonominių sąlygų. Tai rodo archeologinės iškasenos, rašytiniai ir įvairios rūšies etnografiniai duomenys. Per ilgą laiką, besitęsiantį tūkstantmečius matriarchato laikotarpį lietuviai sukūrė daugybę deivių, susietų su kosmosu, įvairiais gamtos reiškiniais, žmonijos ir apskritai gyvūnijos gyvenimu. Atsiradus patriarchatui, senųjų deivių vietą pamažu ėmė užimti vyrai dievai. Dalis moterų deivių buvo suvyriškintos , kita dalis neteko savo senosios reikšmės. Nepaisant joms nepalankių egzistavimo sąlygų, nemaža dievų dalis, ypač susijusių su gimimu, žemės vaisingumu ir kt. Išliko ir tuomet, kai Lietuvoje buvo įvesta krikščionybė.Literatūra:1. Beresnevičius G. Religijų istorijos metmenys. Vilnius. 19972. Dundulienė P. Pagonybė Lietuvoje. Vilnius. 1989 m.3. Dundulienė P.Senovės lietuvių mitologija ir religija. Vilnius. 1990m.4. Gimbutienė M. Baltų mitologija ir religija. Senovės lietuvių deivės ir dievai. Vilnius. 2002m.5. Vėlius N. Lietuvių mitologija. I tomas. Vilnius. 1995m.6. Vėlius N. Lietuvių mitologija. II tomas. Vilnius. 1997m.