Vaikų išgyvenimai patiriant tėvų skyrybas.

ĮVADAS

Bendrame šeimos gyvenimo kelyje sutuoktinių tykoja daugybė pavojų, vargų ir vargelių. Šeimos gyvenimas – nuolatinis vyro ir žmonos bendravimas, retsykiais pertraukiamas ginčais, konfliktais ir nusivylimais. Gaila,bet ne visos šeimos kliūtys lengvai įveikiamos, ne visi ginčai ir nesutarimai vedusiųjų nugalimi vardan santuokos ir šeimos išsaugojimo. Neretai jie priartina skyrybas, t. y. santuokinių ryšių nutraukimą.Paskutiniu metu skyrybų skaičius ženkliai išaugo, todėl savo kursiniame darbe norėčiau panagrinėti skyrybų įtaką vaikams.

Kursinio darbo objektas:

Vaikų išgyvenimai patiriant tėvų skyrybas.

Kursinio darbo tikslas:

Paanalizuoti skyrybų pasekmes vaikams.

Šiam tikslui įgyvendinti keliami uždaviniai:

1. Apibūdinti skyrybas kaip reiškinį;2. Panagrinėti skyrybų pasekmes vaikams;3. Nurodyti soc. pedagogo vaidmenį, dirbant su vaikais, išgyvenusiais tėvų skyrybas.

Kursinio darbo metodai:

Mokslinės literatūros analizė.

1. SKYRYBOS – TAI SANTUOKINIŲ RYŠIŲ PABAIGA

Anot J. Bikulčiaus (1996),skyrybos – tai santuokos panaikinimas, vyro ir žmonos santuokinių ryšių pabaiga, grąžinant abiems sutuoktiniams tą pačią teisinę padėtį, kurią jiedu turėjo prieš susituokiant(1., 104psl.). Skyrybos – tai reiškinys, kurį galima įvairiapusiškai vertinti. Manoma, jog retai kada jos įvyksta staiga. Pasak G. Matulienės (1997), kartais net santuokos pradžoije galima aptikti prielaidų, kurios vėliau, pradėjus sutuoktiniams gyventi drauge, perauga į nereikšmingas priežastis. Jei sutuoktiniai jų nešalina, jos išbujoja, įgauna emocinį svorį (3., 111psl.).Prieš analizuojant šį sudėtingą fenomeną, remdamasi G. Matulienės (1997) mintimis, pateikiu keletą teiginių, kurie leidžia pasvarstyti ir įvertinti ar tai tiesa? 1. Moterys, dirbančios įstaigose ar privačiai, skiriasi dažniau už tas, kurios dirba tik namuose;2. Skyrybos turi ilgalaikį, neigiamą poveikį vaikams;3. Didžiausia našlių problema – pinigų stoka;4. Antroji santuoka turi tendenciją greičiau baigtis skyrybomis negu pirmoji;5. Išsiskyrę tėvai, daugumoje atvejų, stengiasi globoti savo vaikus (3., 111psl.).Skyrybos grynai juridinis aktas, įteisinantis jau suirusius vyro ir žmonos santykius, sugriuvusį šeimos pastatą.Skyrybas, kaip santuokos baigtį, visuomet lydi daugybė emocijų: neįgyvendintų vilčių, nusivylimų, širdgėlos, paguodos ir, be abejo vilties. Santuoka,prasidėjusi iškilminga ceremonija, dažnai palydėta daugybės svečių ir giminių, skyrybų atveju baigiasi teisme. Vietoj svečių ir gėlių dabar matome teisėjus, advokatus, o kas baisiausia – du labai, labai svetimus žmones, kurie dažniausia nieko gero negali pasakyti vienas kito atžvilgiu. Kodėl taip yra? Į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti sunku, nes priežasčių yra daug: gal žlugo iliuzijos, gal vyras prarado darbą, “nebeparneša rožių”, o gal tiesiog viskas baigiasi, nes viskas sudužo į gabalus.

Skyrybas, kaip santuokos nutraukimą J. Bikulčius (1996) sąlygiškai suskirsto etapais:A. EMOCINĖS SKYRYBOSŠiame etape blėsta vedusiųjų jausmai, prarandamas tarpusavio pasitikėjimas, atsiranda abejingumas ar net neapykanta vienas kitam. Svarbiausias šio etapo bruožas – paprasčiausias nemokėjimas kartu gyventi.B. FIZINĖS SKYRYBOSVedusiųjų santykiai dar labiau atšala. Abipusį bendravimą lydi nuolatiniai konfliktai, vyras ir žmona pradeda gyventi atskirai, užsidarydami vienas nuo kito savame emocijų ir jausmų pasaulyje.C. JURIDINĖS SKYRYBOSJos juridiškai įregistruoja jau mirusią santuoką (1.,104psl.).

2. SKYRYBŲ ŽALA VAIKAMSAnot I. Leliūgienės (1997), tėvų skyrybų įtaką vaikui, jo socialinei adaptacijai nagrinėjo daug įvairių šalių mokslininkų. Plintant skyryboms, kaip socialiniam reiškiniui, ši tema buvo ir lieka labai aktuli. Dauguma mokslininkų, nagrinėjusių skyrybų problemą, pagrindinį dėmesį kreipė į sutuoktinių tarpusavio santykius ir skyrybų priežastis. Tėvų skyrybų įtakos tema vaikui, jo elgesiui ir psichikai didesnio dėmesio susilaukė tik per pastaruosius du dešimtmečius, kai buvo pastebėta grėsminga skyrybų skaičiaus didėjimo tendencija (2., 165psl.).

2.1. MOKSLININKŲ, TYRINĖJUSIŲ VAIKŲ REAKCIJĄ Į TĖVŲ SKYRYBAS, PASTEBĖJIMAI

Pasak I. Leliūgienės (1997), I. A. Bowlby (1973) tyręs skyrybas išgyvenusių vaikų pojūčius nustatė, kad apatija, depresija ir visiškas abejingumas tėvams atsirandantis po tėvų skyrybų, priklauso nuo netekties masto šiuo atveju. E.A.Grollman (1979) tyręs berniukus iš išsiskyrusių šeimų konstatavo, kad 7-10 metų berniukus labiausiai veikia tėvo trūkumas, nepriklausomai nuo jų ryšių su atskirai gyvenančiais tėvais kokybės ir susitikimų dažnumo. I. Oppawsky (1981) teigia, kad berniukai po tėvų skyrybų turi daugiau elgesio problemų nei mergaitės, pablogėja jų mokymosi pažangumas. Tačiau mergaitėms labiau būdinga depresija bei nerimas. G.B.Blaine (1979) atliktų tyrimų duomenimis, 3-6 metų vaikams ypač reikia abiejų tevų, o 6-12 metų –tos pačios lyties tėvo.

I.S. Wallerstein (1980) vaikų reakciją į tėvų skyrybas, priklausomai nuo vaikų amžiaus, apibūdino taip: • 2 – 5 m. vaikų reakcija – regresas,didesnis tėvų dėmesio poreikis, atsiskyrimo nerimas; • 5,5 – 8 m. vaikų reakcija – atviras liūdesys, praradimo baimė, bendravimo su bendraamžiais problemos, mokymosi pažangumo pablogėjimas; • 9 – 12 m. vaikų reakcija – pyktis, nukreiptas į tėvus, galimas mokymosi pažangumo pablogėjimas; • 12-17 m. vaikų reakcija – uždarumas, depresija, santykių su bendraamžiais pablogėjimas, elgesio problemos (2.,165psl.).

2.2. VAIKO POJŪČIAI SKYRYBŲ IŠGYVENIMO STADIJOJE

Nesutarimai į šeimą ateina pamažu. Vis gilėja konfliktai, blėsta jausmai. Skyrybos – ilgalaikis procesas. Būtent tokios nuostatos laikosi dauguma psichologų ( G.B. Blaine, R. A. Gardner ir kt.). Negalima būtų tiksliai apibrėžti, kiek laiko trunka šis procesas – tai priklauso nuo jame dalyvaujančių veikėjų – sutuoktinių asmeninių savybių. Kiti šiame procese dalyvaujantys suinteresuoti asmenys – vaikai – dažniausiai neturi jokios įtakos proceso eigai bei trukmei. Jei tėvai nusprendė skirtis, tai vaikų galimybės pakeisti jų sprendimą praktiškai yra minimalios. I. Leliūgienė (1997) teigia, kad daugumos skyrybų temą nagrinėjusių mokslininkų nuomone, šis procesas pereina tam tikras stadijas (E.A. Grollman, 1979). Skyrybos – tai krizė šeimos narių gyvenime, ir skyrybų etapus galima apibrėžti remiantis Auerbach krizės reakcijų teorija. Pagal šią teoriją skyrybų procesas skirstomas į 4 etapus:1) nutolęs priešstresinis periodas;2) betarpiškas priešstresinis periodas;3) betarpiškas postresinis periodas;4) nutolęs postresinis periodas (2., 166psl.).Nutolusio priešstresinio periodo skyrybų stadija. Skyrybos dar neįvyko, tačiau nesutarimai šeimoje gilėja, ir sutuoktiniai susimąsto apie jas, kaip apie iškilusių šeimyninių problemų sprendimo būdą. Šiame etape apie skyrybas garsiai dar nekalbama. Vaikai viliasi, kad tai laikini tėvų nesutarimai, kad jie susitaikys, ir vėl viskas bus kaip buvę. Jei tėvai stengiasi slėpti savo konfliktus nuo vaikų, pastarieji šiame etape dar jaučiasi pakankamai saugūs, nors ir suvokia, kad kažkas tarp tėvų vyksta.

Betarpiškas priešstresinis periodas. Tai etapas, kai skyrybos dar neįvyko, tačiau tai turi atsitikti artimiausiu metu. Ši skyrybų stadija yra pati trumpiausia. Sutuoktinių tarpusavio santykiai vis blogėja, konfliktinės situacijos dažnėja. Šiame etape žodis “skyrybos”neretai jau ištariamos garsiai, o vaikai susimąsto apie jas kaip realią grėsmę. Betarpiškas postresinio periodo skyrybų stadija .Skyrybos jau įvyko. Vaikas turi susitaikyti su mintimi, kad vienas iš tėvų gyvens kitur, kad matys jį rečiau arba visai nematys. Paprastai ši situacija trunka keletą metų, kol vaikas prisitaiko prie naujų sąlygų. Nutolęs postresinis periodas. Šeimos pasibaisėjimas skyrybomis – jau praeitis. Vaikas prisitaikė prie naujos situacijos, nusistovėjo jo santykiai tiek su drauge gyvenančiais šeimos nariais, tiek su atskirai gyvenančiu tėvu. Jo iliuzijos apie tėvų galimą susitaikymą minimalios, nors tokių svajonių dar gali turėti ir šiame periode. Netekties ir praradimo mastą skyrybų atveju tėvai ir vaikai supranta nevienodai. Tačiau tuo pačiu metu jie visi išgyvena netektį. Skyrybos – tai procesas, kai netektis jaučiama bėgant laikui ir ne visada iš karto sukelia sunkią ir nenutrūkstamą reakciją. Daugelis mokslininkų, nagrinėjusių skyrybų temą, pastebėjo, kad tiek vaikų, tiek suaugusiųjų reakcija į skyrybas yra panaši į artimo žmogaus praradimą (G.B. Blaine, J.A. Bolwby, E.A. Grollman). Po tėvų skyrybų, kaip ir po artimo žmogaus mirties, vaikas išgyvena gedėjimo stadijas. Tai galima paaiškinti tuo, kad vieno iš tėvų išėjimą vaikas suvokia kaip dalinį jo praradimą. Plačiau vaiko gedėjimo procesą, sąlygotą tėvų skyrybų ir vieno iš tėvų gyvenimo atskirai, galima paaiškinti , remiantis Kübler-Ross gedėjimo proceso etapų teorija. Pasak I. Leliūgienės (1997), Kübler-Ross gedėjimo procesą skirsto į šiuos etapus: 1. Neigimas;
2. Pyktis;3. Derėjimasis;4. Depresija;5. Priėmimas;6. Augimas (2., 168psl.).Netekimo stadijas vaikas nebūtinai išgyvena paeiliui. Galimas grįžimas atgal ir jau išgyventos stadijos pakartojimas. Tačiau dažniausiai vaikas praeina visas stadijas. Šis procesas gali trukti trumpiau, o kartais ir labai ilgai. Sielojimosi trukmė individuali ir priklausanti nuo aplinkybių bei vaiko asmeninių savybių. Bet tik praėjęs visas stadijas vaikas prisitaiko prie naujo gyvenimo būdo nepilnoje šeimoje su vienu iš tėvų. Ir tik tada nusistovi jo santykiai su išėjusiuoju bei aplinkiniais.

2.3.VAIKO EMOCINĖS REAKCIJOS Į TĖVŲ SKYRYBAS Skyrybos – sunkus išgyvenimas visai šeimai. Kaip sumažinti skyrybų žalą vaikams, kurie šiuo atveju dažniausiai ignoruojami ir nepastebimi? Tėvams dažnai atrodo, kad vaikai maži, nieko nesupranta ir nepastebi. Bet yra toli gražu ne taip. Ką jaučia vaikas, kai du jam artimiausi žmonės staiga nusprendžia, kad jie negali gyventi kartu ir kad jiems teks gyventi su vienu iš jų? Nesvarbu, kaip kaip tėvai nusprendė išsiskirti, vaikui atrodo, kad gyvenimas sugriuvo ir gyventi šiame pasaulyje beprasmiška. Jam sunku, jaučiasi sutrikęs ir bejėgis, nežinantis, ką daryti. Tėvų skyrybos paveikia vaikus labai stipriai ir dažniausiai visam gyvenimui. Išsiskyrusių šeimų vaikai dažnai idealizuoja praeitį ir ilgisi buvimo kartu, jie svajoja, kas galėtų įvykti, jei tėvai vėl gyventų kartu. Tos svajonės dūžta, atsitrenkusios į rūsčią kasdieybę, kyla pyktis, nusivylimas savimi ir kitais, nepasitikėjimas viskuo, vienatvė. Remiantis I. Leliūgiene (1997), vaikai skirtingai reaguoja į skyrybas. Tai priklauso ir nuo jų amžiaus. Iki 6-7 metų amžiaus vaikai dėl skyrybų dažnai regresuoja, t. y. lyg sugrįžta į ankstesnius metus, elgiasi lyg jaunesni, kaltina save ir gėdina, pasidaro priešiški. Dažnai pradeda šlapintis į lovą. Tėvus, kurie užimti skyrybomis, užgriūva dar viena vaikų nekontroliuojamo elgesio problema. 7-9 metų amžiaus ir vyresni vaikai dažnai jaučiasi atsakingi dėl tėvų skyrybų. Jie tampa lyg tarpininkai tarp abiejų tėvų mėgindami juos sutaikyti.

Tėvai, kurie skiriasi, dažnai nepaiškina tokio savo sprendimo priežasčių. Nesuprasdami, kodėl tėvai taip pasielgė, vaikai bando ieškoti šių priežasčių patys. Ir neretai mano esant jo paties kalte. Todėl ypač svarbu, kad tėvai paaiškintų vaikui, kas vyksta ir kodėl. Vyresnio amžiaus paaugliai rūpinasi realesniais dalykais: “ Ar užteks pinigų? Kaip į tai reaguos draugai mokykloje? Ar nereikės pakeisti gyvenamosios vietos ir mokyklos?” Paaugliai dažnai palaiko vieno iš tėvų pusę – nebūtinai to, kuris, jų manymu yra teisus. Dažnai jie apsisprendžia, su kuriuo iš tėvų gyvens, ir neretai ne su tuo, su kuriuo tikimasi. Jie prisiima lyg ir tėvišką vaidmenį – pasirenka gyventi su tuo iš tėvų, kuriam , jų manymu, reikalinga globa. Priėmę tokį sprendimą, vėl sprendžia dilemą: ar bendrauti su tėvu, jei lieka su motina, ir atvirkščiai (2., 169psl.). C. M. Parkers (1973) atliktų mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad dauguma vaikų patiria didelę traumą skyrybų metu, ypač per pirmus dvejus metus po išsiskyrimo. Tai pasireiškia aibe elgesio problemų, tokių kaip neklausymas, agresyvumas ir asocialus elgesys (ypač būdingas berniukams), apmaudo, pykčio ir kaltės jausmas. Įtampa krinta tik baigiantis pirmiems ar antriems metams. Krizių teorija teigia, kad emocinio pažeidimo pikas vaikams, kaip ir suaugusiems, būdingas ankstyvoje proceso stadijoje. J. Oppawsky (1981) tyrusi Vokietijoje išsiskyrusių šeimų vaikus nustatė specifines vaikų reakcijas į tėvų skyrybas: ● tėvų kaltinimas dėl įvykusių skyrybų ir atsiribojimas nuo jų; ● slaptas arba atviras noras, kad šeima vėl susijungtų; ● vaikų emocinis nutolimas; ● darnios šeimos ilgesys; ● pablogėjęs pažangumas; ● paramos ir paguodos tarp bendraamžių iš išsiskyrusių šeimų paieška. Tokios pačios bendriausios reakcijos į tėvų skyrybas. Tačiau yra vaikų, ypač tarp turinčių ar turėjusių emocinių problemų, kurių reakcija psichopatologiška: naktiniai košmarai, anoreksija, depresija, regresas, nesugebėjimas įveikti streso.
Emocijos turi įtakos organizmo adaptacijai prie aplinkos, spartina neurofiziologinius procesus. Tačiau neigiamos emocijos ( neigimas, nerimas, praradimo baimė, liūdesys, nusivylimas, depresija, pyktis, kaltė, nepasitikėjimas savimi) gali ir dezorganizuoti gana sudėtingą adaptacijos procesą. O būtent jos ir pasireiškia tėvų skyrybų atveju. Tyrinėtojai, lygindami išsiskyrusiųjų ir gyvenančių santuokoje panašaus amžiaus vaikų pasiekimus mokykloje, padarė išvadą, kad skyrybos turi ilgalaikes pasekmes vaikams. Tos pasekmės gali įvairiai reikštis artimoje ir tolimoje ateityje: žemesniu išsilavinimo lygiu, mažesnėmis pajamomis, dažniau pasitaikančia bedarbyste, mažesnį prestižą turinčios veiklos pasirinkimu. Yra pastebėta ir psichologinio pobūdžio sunkumų. Tie sunkumai siejami su sėkmės stoka gyvenime, nepasitenkinimu draugais ir šeima.

2.4. EKSSUTUOKTINIŲ TARPUSAVIO RYŠIŲ ĮTAKA VAIKO SAVIJAUTAI

Išsiskyrusiųjų tėvų ir vaikų santykiai daug priklauso nuo ekssutuoktinių tarpusavio ryšių. Tokius ryšius G. Matulienė (1997) apibūdina keturiais atvejais: puikūs bičiuliai, besikooperuojantys kolegos, pikti partneriai, ūmūs priešai (3., 118psl.). Puikūs bičiuliai-sakoma, kad tokių esama apie 12%. Net ir išsiskyrę tokie sutuoktiniai tebėra įsitraukę į vienas kito gyvenimą. Nei vienas iš sutuoktinių nesusituokė iš naujo. Vaikams leidžiama laisvai lankytis abiejuose namuose. Besikooperuojantys kolegos – jų manoma esant apie 38%. Jie sugebėjo sumažinti savo potencialius konfliktus ir turi tam tikrų ryšių. Tuos ryšius jie palaiko bendram vaikų labui. Pikti partneriai – jų apie 25%. Jie sugebėjo įveikti savo pyktį ir priešiškumą, turi labai mažai bendrų ryšių, o ir tie patys – kartūs. Ūmūs priešai – manoma jų esama apie 25%. Tai sutuoktiniai, kurių ryšiai labai reti, bet visuomet priešiški, nemalonūs. Vaikų savijauta didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip tėvai elgiasi vienas su kitu ir kaip jie žiūri į savo vaikus. Vaikai lengviau pergyvena tėvų skyrybų krizę kai tėvai palaiko ryšius tarpusavyje, rūpinasi vaikais materialiai, kai vaikams nedraudžia bendrauti su abiems tėvais. Skyrybų krizes lengviau įveikia mergaitės.

Po skyrybų gana dažnai kiekvienas iš sutuoktinių nori išlaikyti gerus tarpusavio santykius su savo vaikais. To paties nori ir vaikai, tačiau ,jeigu globotojas apriboja susitikimų galimybę su ekssutuoktiniu, labiausia dėl to kenčia vaikai. Labiausiai destruktyvų poveikį tėvai daro savo vaikams, žemindami savo buvusį sutuoktinį. Suprantama, kad tokiu atveju nelengva išlaikyti geras elgesio manieras, tačiau priešiški jausmai yra tik ekssutuoktinių vienas kito atžvilgiu, taigi į juos nebūtina painioti vaikus. Pasitaiko dar išradingesnių tėvų arba motinų, kurie stengiasi vaikui įteigti mintį, jog netekę teisių į vaiko globą, tėra tik dėdė ar teta. Globojantis vaiką tėvas arba motina bando nubausti neturintį globos teisių ekssutuoktinį, neleisdamas vaiko pas senelius. Vaikai labai dažnai emociniu požiūriu būna artimi seneliams. Žinomi ir priešingi atvejai, kai seneliai nelaiko savo anūkais nepageidaujamos marčios ar žento vaikų. Visi minėtieji pavyzdžiai nėra tinkamas elgesys nei su vaikais, nei su suaugusiais. Tokie dideli elgesio nukrypimai kartais gali būti net tam tikra potologija, savęs destrukcija. Netinkamas ekssutuoktinių elgesys su vaikais, užuot palengvinus šio laikotarpio vaikų krizę, stumia juos į dar didesnius dvasinius išgyvenimus. Skyrybų atveju vaikams kartais tenka adaptuotis ir naujoje aplinkoje. Taigi, greta psichologinės adaptacijos, dar prisideda ir naujų santykių su gyvenamąja aplinka nustatymas. Nors išsiskyrusiųjų tėvų stresas persiduoda visokio amžiaus vaikams, manoma, kad moksleiviai, net ir veikiami streso, geriau suvokia tėvų problemas ir skyrybų priežastis. Be abejo, jie nėra pilnai suvokę savo jausmų, tačiau mokyklinio amžiaus vaikai, būna atviresni, bandydami išreikšti savo reakcijas į stresą ar liūdesį. Pagerėjus tėvų psichologinei savijautai, maždaug po poros metų ,vaikai taipogi adaptuojasi prie naujo statuso. Žalingą skyrybų poveikį vaikams gali kažkiek sumažinti gerai organizuota namų tvarka, nuoseklūs ir autoritetingi reikalavimai. Gyvendamas su gerai besiadaptuojančiu tėvu ar motina, ypač, jeigu susiklostė geri tarpasmeniniai ryšiai, vaikas lengviau įveikia sunkumus.
Anot G. Matulienės (1997), pastebėtas ir atvirkščias procesas. Šiuo laikotarpiu tėvai praranda gerą bendravimo toną, pasidaro nelabai nuoseklūs savo elgsenoje, vaikams ima taikyti daugiau apribojimų. Dažniausiai susilpnėja motinos – sūnaus tarpusavio ryšys, nes tėvas rodo iniciatyvą bendrauti su sūnumi, o motina, lyg keršydama vyrui, nenori to leisti. Būtent , vaikams yra ypač svarbus ir tėvo dėmesys ir jo elgesys visuomenėje. Dėl tos priežasties ekssutuoktiniai, būdami puikūs bičiuliai arba besikooperuojantys kolegos vaidina teigiamą vaidmenį vaikų adaptacijoje (3., 120psl.). Apibendrinant galima teigti, kad vaikų išgyvenimai ir dvasinė pusiausvyra tėvų skyrybų atveju priklauso nuo 4-ių sferų. Tai vaikų ir tėvų tarpusavio santykiai, konfliktai tarp tėvų, emocinė būsena, vaikų amžius.

3. SOC. PEDAGOGO PAGALBA VAIKAMS , IŠGYVENUSIEMS TĖVŲ SKYRYBAS

Augant skyrybų skaičiui, atsiranda daugiau žmonių, kuriems reikalinga profesionalo pagalba. Besiskiriantys žmonės dažnai patiria stresą, nerimą ir diskomfortą. Vaikų problemos yra analogiškos suaugusiųjų problemoms.Vaikai, pergyvenę tėvų skyrybas, dažnai meta jiems iššūkį savo elgesiu, atspindėdami tėvų depresiją ir susierzinimą dėl permainų gyvenime. Su laiku iššaukiantis vaikų elgesys tampa normalus, jei nesitęsia prieš skyrybas prasidėję konfliktai tarp tėvų. Anot J. Tamulevičiūtės (1998), soc. pedagogo įsikišimo uždavinys skyrybų metu – pašalinti galinčių iškilti problemų riziką namuose ar mokykloje, nes tai gali turėti ilgalaikes neigiamas pasekmes. Socialinis pedagogas turi padėti vaikams nugalėti emocines skyrybų pasekmes, reguliuoti konfliktines situacijas. Būtina atkreipti dėmesį į vaiko interesus ir atsargiai išsiaiškinti jų požiūrį į įvykius šeimoje. Vaikų ir jaunų žmonių reakcija gali būti dar stipresnė, jei skyrybų laikas sutampa su kitomis netektimis, pavyzdžiui, netenkama įprastos aplinkos, kaimynų ar bendraamžių paramos. Abiejų tėvų buvimas ( po skyrybų) gali įpiršti vaikui iliuziją apie susitaikymą ir patumti jį į fantazijas. Gyvenimo įvykiai, kaip vieno iš tėvų pakartotinos vedybos ar vaiko gimimas, gali atgaivinti vaiko atmintyje pergyventus įvykius per skyrybas, ir vėl atvesti prie elgesio problemų. Suteikdamas pagalbą, socialinis pedagogas turi atkreipti dėmesį į vaiko amžių, jo pažintinius sugebėjimus ir sugebėjimą išreikšti savo jausmus. Šį darbą geriausiai galėtų atlikti specialiai organizuotos grupės, jungiančios vaikus su analogiškomis problemomis. Problemos turi būti sprendžiamos, sukuriant pasitikėjimo atmosferą (4., 8psl.).

Asmeninės ir šeimyninės krizės charakteris, susijęs su skyrybomis, reikalauja didelių sugebėjimų save kontroliuoti, kas lemiamu momentu gali būti neįmanomas šeimos nariams. Socialinio pedagogo dėmesys skyrybų “ankstyvame periode” gali padėti išvengti problemų vaikams.Darbas su vaikais patyrusiais tėvų skyrybas,reikalauja aukščiausio socialinio pedagogo profesionalumo.Teikiant pagalbą besisielojančiam,negalima pamiršti sveikatos,individo savybių,jo reakcijos į netektį.

IŠVADOS

1. Remiantis G. Matuliene, galima teigti, kad skyrybos reiškia natūrallią santuokos baigtį, kurias visuomet lydi daugybę emocijų.

2. Paanalizavus I. A. Bowlby, E. A. Grollman, I. Oppawsky, G. B. Blaine, I..I.Wallerstein tyrimų duomenis, galima daryti išvadą, kad vaikų reakcija į tėvų skyrybas priklauso nuo vaikų amžiaus ir nuo netekties masto šiuo atveju.

3. Remiantis Auerbach krizės reakcijų teorija, pagal kurią skyrybų procesas skirstomas į 4-is etapus, galima teigti, kad įvairiose skyrybų proceso stadijose vaikas patiria skirtingus išgyvenimus.

4. Paanalizavus mokslininkų, nagrinėjusių skyrybų temą, duomenis, galima pastebėti, kad vaiko reakcija į skyrybas yra panaši į artimo žmogaus praradimą. Po tėvų skyrybų vaikas išgyvena gedėjimo stadijas, kurių trukmė individuali ir priklauso nuo aplinkybių bei vaiko asmeninių savybių.

5. Vaiko emocinės reakcijos į tėvų skyrybas anot J. Oppawsky, priklauso nuo jų amžiaus. Tėvų skyrybų atveju dažniausiai pasireiškia neigiamos emocijos (neigimas, nerimas, liūdesys, nusivylimas ir t. t.), kurios gali dezorganizuoti gana sudėtingą adaptacijos procesą.

6. Remiantis G. Matuliene, galima teigti, kad ekssutuoktinių tarpusavio ryšiai turi įtakos vaiko savijautai: vaikai geriau jaučiasi jei tėvai palaiko ryšius kaip puikūs bičiuliai, arba besikooperuojantys kolegos.

7. Darbas su vaikais, patyrusiais tėvų skyrybas, reikalauja aukščiausio soc. pedagogo profesionalumo. Soc. pedagogas turi padėti vaikams nugalėti emocines skyrybų pasekmes, reguliuoti konfliktines situacijas, atkreipdamas dėmesį į vaiko amžių, jo pažintinius sugebėjimus ir sugebėjimą išreikšti savo jausmus.

LITERATŪRA

1. Bikulčius J., 1996 – Bikulčius J. Šeimos krizės. Netektys // Šeimyninio gyvenimo darna ir jos išsaugojimo paslaptys.– Kaunas. Technologija, 1996.-P.104-109.

2. Leliūgienė I., 1997 – Leliūgienė I. Skyrybų socialiniai, psichologiniai, edukaciniai aspektai // Žmogus ir socialinė aplinka.– Kaunas: Technologija, 1997.-P.165-181.

2. Matulienė G., 1997 – Matulienė G. Netektis suaugusiems ar Vaikams // Šeimos psichologija. -Kaunas: Technologija, 1997.-P.111-120.

3. Tamulevičiūtė J.,1998- Tamulevičiūtė J. Socialinio darbuotojo vaidmuo // Socialinis darbas su šeima (Konspektas). – Utena, 1998.-P.61-62.