Vaikų auklėjimas – konspektas

2803 0

AUKLĖJIMO REZULTATŲ (IŠSIAUKLĖJIMO) NUSTATYMAS
Išsiauklėjimas – visuma asmens vertybinių orientacijų, įvertintų pagal visuomenės aprobuotas elgesio normas, konkretus asmenybės pozicijos lygis (Jovaiša L. (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius.).
Tyrimai rodo, kad auklėjimo procese formuojama asmenybės pozicija turėtų būti vertinama žinių apie tinkamą elgesį, paties elgesio ir šio elgesio motyvų lygmenimis. Šie lygmenys yra hierarchinio pobūdžio, todėl negali būti tiesiškai suvesti į vieną bendrą įvertį. Žinių apie deramą elgesį lygmuo yra pagalbinis, todėl auklėjimo rezultatai turėtų būt diagnozuojami elgesio ir jo motyvų lygmenimis.

Ugdytinių išsiauklėjimas tiriamas jų kolektyvinėje irr individualioje veikloje. Juo mokinys aktyviau, sąmoningiau dalyvauja kurioje nors veikloje, juo jam ji reikšmingesnė, juo geriau atsiskleidžia išsiauklėjimas. Deja, svarbiausia mokinio veikla, mokymasis, labai reglamentuota, tad negali teikti pakankamai informacijos apie mokinių išsiauklėjimą. Nepamokinėje veikloje galima sudaryti įvairesnes situacijas, todėl joje geriau atskleidžiamas elgesys ir jo motyvai.
Vertinimui reikia pateikti konkrečius rodiklius, kuriais būtų įvertinta ir asmenybės pozicija, ir daliniai auklėjimo rezultatai.
Remiantis ankstesnių ir šiuolaikinių diskusijų išvadomis, galima išskirti keturias išsiauklėjimo grupes, tai yra kiekvieną auklėtinį pagal jo assmenybės poziciją priskirti vienai iš šių grupių. Teorinis tokių išsiauklėjimo grupių skyrimo pagrindas yra asmenybės pozicijos parametrai – jos kryptingumas, patvarumas ir ugdytinio socialinis aktyvumas. Ši išsiauklėjimo vertinimo sistema vaizdžiai nusakoma, kiekvieną iš asmenybės pozicijos parametrų įvertinus dviejų balų skale.
Aktyvi po

ozicija. Šiai grupei priskirtini auklėtiniai, kurių asmenybės pozicija pozityvi, patvari ir reiškiama aktyvia elgsena. Vadinasi, šie auklėtiniai yra priėmę pozityvias socialines vertybes, visuomenės suformuluotas ir patvirtintas elgesio normas, savo elgesį reguliuoja pagal jas, siekia, kad šių vertybių ir normų laikytųsi ir kiti žmonės, tai yra siekia jas realizuoti prieinamoje aplinkoje. Aktyvios pozicijos auklėtiniai – pagrindiniai klasės auklėtojo, mokyklos vadovų pagalbininkai telkiant mokinių bendruomenę ir organizuojant socialiai reikšmingą veiklą.
Pasyvi teigiama pozicija. Šios grupės auklėtiniai yra pozityvaus kryptingumo, jų pozicija patvari; tačiau šios grupės auklėtiniai nerodo reikiamo socialinio aktyvumo. Vadinasi, jie patys yra priėmę visuomenės idealus, laikosi visuomenės nustatytų reikalavimų, bet nerodo didesnių pastangų, kai reikia šias normas įgyvendinti klasės ir mokyklos bendruomenėje, šeimoje ar kitoje jiems prieinamoje aplinkoje. Auklėtojo uždavinys – įtvirtinti teeigiamą tokių auklėtinių poziciją ir skatinti jų socialinį aktyvumą.
Nepatvari pozicija. Šiai išsiauklėjimo grupei priskirtini mokiniai, kurių pozicijos kryptingumas iš esmės pozityvus, tačiau pati pozicija nepatvari. Tai reiškia, kad tokie auklėtiniai dar nėra pakankamai įsitvirtinę pozityvių socialinių vertybių, nėra pakankamai priėmę viešojo gyvenimo normų, jų elgesys yra situacinis, priklauso nuo atsitiktinių aplinkybių, vidiniai elgesio reguliatoriai nepakankamai tvirti; teigiamą jų elgesį gali lemti menkaverčiai motyvai. Tokie auklėtiniai pasiduoda neigiamam poveikiui, todėl yra prevencinio auklėjimo objektas.
Negatyvi pozicija. Šios grupės auklėtiniams būdingas negatyvus as
smenybės tyrinys. Tai reškia, kad socialinių normų pažeidinėjimas tokiems ugdytiniams yra tapęs elgesio norma. Jų elgesio motyvai asocialūs, auklėtiniams patinka daryti žalą visuomenei, kitiems žmonėms. Galima sakyti, kad tokių ugdytinių resocializacija, socialinė integracija reiškia jų asmenybės pozicijos keitimą.
Mokinių išsiauklėjimas kinta ganai lėtai, todėl jo tyrimo rezultatus tikslinga apibendrinti vieną, kai kada du kartus per metus. Pavienių ugdytinių išsiauklėjimo pokyčiai diagnozuojami lyginant ankstesnius ir naujus asmenybės pozicijos įverčius, tai yra taikant idiografinio vertinimo principą.
Išsiauklėjimo vertinimui realaus elgesio lygmeniu rengiamas tipinio elgesio aprašas. Juo remiantis stebimas auklėtinių elgesys, o rezultatai fiksuojami rangine skale. Praktika rodo, kad šiuo metodu gauta informacija apie auklėtinių elgesį yra pakankamai patikima. Stebėjimas reikalauja labai daug tyrėjo darbo sąnaudų, todėl dažnai yra pakeičiamas ekspertų vertinimu.
Sudėtingiausia gauti informaciją apie matuojamą savybę motyvų lygmeniu. Tyrimų praktika rodo, kad tiesioginis motyvų vertinimas (pavyzdžiui, ekspertų metodu arba elgesio stebėjimu) nėra patikimas, nes jį veikia subjektyvi pedagogų nuomonė, kurią eliminuoti praktiškai neįmanoma. Vienas iš patikimiausių motyvų lygmens informacijos apie auklėjimo rezultatus rinkimo metodų – laisvo pasirinkimo situacijų sudarymas ir auklėtinių elgesio ir veiklos stebėjimas tokiose situacijose. Šis metodas grindžiamas „motyvų kovos“ reiškiniu: auklėtinis savo noru, be išorinio skatinimo pasirenka tokią elgesio ar veiklos formą, kuri atitinka motyvą, dominuojantį jo asmenybės pozicijos st
truktūroje. Tokios laisvo pasirinkimo situacijos gali būti natūralios (pavyzdžiui, mokinių savitarpio pagalba turistinio žygio metu ar dirbat visuomenei naudingą darbą) ir eksperimentinės (pedagogo užduotys, kurioms atlikti auklėtinis turi savanoriškai įveikti sunkumus, atsisakyti galimo malonumo ir pan.). Pagal pobūdį jos gali būti nesudėtingos (visi konkuruojantys motyvai yra socialiai vertingi) ir konfliktinės (konkuruoja socialiai vertingi ir socialiai menkaverčiai motyvai).
Bene patikimiausias informacijos apie elgesio motyvus rinkimo metodas – ugdytinio išsipasakojimas, perteikiantis jo emocinį požiūrį į tikrovę. Kas kita, kai auklėtinio išsipasakojimas yra spontaninis, emocinio pobūdžio. Tada orientavimasis į socialiai pageidaujamą elgesį nedaro jokios įtakos ir pedagogas tokį išsisakymą gali laikyti patikimu. Be to, yra informatyvus ir tiriamojo vengimas atvirai išsipasakoti. Pagrindinis šio metodo reikalavimas – auklėtinis turi pasitikėti tiriančiuoju ir būti įsitikinęs, kad atviras išsipasakojimas bus panaudotas tik jo paties labui.
Plačiai taikomas ir kolizijų metodas, tai yra auklėtinio išsipasakojimas apie galimą savo elgesį įsivaizduojamose situacijose. Šis metodas vertingas diagnozuojant elgesio motyvus tada, kai realių situacijų sudaryti neįmanoma arba pedagogiškai netikslinga.

Mokinių išsiauklėjimo kriterijai, rodikliai ir vertinimo normos (pagal Bitinas B. (2004). Hodegetika. Vilnius)

Pilietinė socialinė pozicija
Kriterijus – socialiniai interesai; taikomi du vertinimo rodikliai.
1. Aktyvusis domėjimasis savo šalies gyvenimu – abejingumas visuomenės reiškiniams
2. Pagarba kitų kultūrų atstovams – negatyvus požiūris į juos.
Dorinė pozicija
Kriterijus – požiūris į kitus žmones; taikomi 3 rodikliai.
3. Altruizmas – egoizmas
4. Rūpinimasis ugdytinių bendruomene – jos interesų nepaisymas
5.Elgesio kultūros normų pa

aisymas – jų nepaisymas
Dalykinė pozicija
Kriterijus – požiūris į žmonių veiklą ir jos produktus; taikomi du rodikliai.
6. Stropus mokymasis – vengimas lankyti mokyklą
7. Gamtos, žmonių darbo ir jo produktų tausojimas – jų ignoravimas, naikinimas
Estetinė pozicija
Kriterijus – požiūris į grožį; taikomas vienas rodiklis.
8. Grožio vertinimas ir siekis – grožio ignoravimas
Požiūris į save
Kriterijus – siekis save tobulinti.
9. Adekvatus – neadekvatus savęs vertinimas
10. Rūpinimasis – nesirūpinimas sveikata, fiziniu tobulėjimu

Auklėjimo rezultatų tyrimo metodai

 Stebėjimas (trumpalaikis ir ilgalaikis)
 Eksperimentas (natūralusis ir laboratorinis)
 Išsisakymo metodai (Išsisakoma pokalbyje, įvairiose anketose, rašinėliuose, inventarijuose:
• Pokalbis laisvi, keliomis temomis, viena tema, pusiau laisvi, kai laikomasi tam tikro plano, ir standartiniai, kai su visais dalyviais vedami pokalbiai pagal griežtai nustatytą klausimų seką ir formuluotę.
• Anketa (Klausimai būna atviri arba uždari)
• Rašinėlis (būna įspūdžių, samprotavimų, aprašomieji, aiškinamieji)
• Autobiografija
• Aprašas (inventarijus)
• Testai (Skiriami psichologiniai ir didaktiniai testai)
 Dokumentų tyrimas
 Analizė ir vertinimas (Statistinė analizė ir vertinimas atliekamas įvairiais metodais: vidurkių, procentų, pasiskirstymų, ryšių tarp požymių stiprumo, rezultatų patikimumo skaičiavimais ir pan. Statistika nieko ne¬įrodo, tik parodo.)

AUKLĖJIMO FORMŲ ĮVAIROVĖ. ĮVAIRIŲ RENGINIŲ ORGANIZAVIMO METODIKOS. AUKLĖJIMO FORMŲ PASIRINKIMO KRITERIJAI, TIKSLŲ IR TURINIO NUMATYMAS.
Ugdymo praktikoje skiriamos tokios auklėjimo formos, arba renginiai:
• rodomieji (ekskursijos, parodos, apžiūros, televizijos laidos, spektakliai ir kt.);
• žodiniai, arba sakytiniai (susitikimai, susirinkimai, paskaitos, konferencijos, pokalbiai etiniais, estetiniais, pasaulėžiūros ir kt. klausimais, disputai, knygų, spektaklių aptarimai, teminiai vakarai, viktorinos, radijo laidos ir t.t);
• veikdinamosios (šventės, žaidimai, sportinės varžybos, olimpiados, konkursai, kraštotyra, veikla jaunimo klubuose ir organizacijose, kt.) (L.Jovaiša, 1993; B.Bitinas, 2004).
Rodomosios auklėjimo formos yra šios:
televizija – tai viena iš žiniasklaidos formų, kuri tinka vykdant lavinimo ir auklėjimo uždavinius, kuri juos vykdo jai prieinamomis priemonėmis(žodžiais, veiksmais, vaizdais).
kino, teatrų spektaklių žiūrėjimas – tai anot Žilienės A.(2003) yra gana stiprus auklėjimo veiksnys, kuriuo reikia tinkamai naudotis atsižvelgiant į auklėtinių amžių ir individualias savybes.
parodų lankymas – jis taip pat yra efektyvus auklėjimo veiksnys tik tuomet, kai laikomasi tam tikrų reikalavimų kaip ir spektaklio žiūrėjime. Parodas kaip ir spektaklius tikslinga yra lankyti ne vieną kartą, o pastoviai ir reguliariai. Didžiausią auklėjamąją reikšmę turi pačių moksleivių jėgomis organizuojamos parodos;
ekskursijos – auklėjamosios ekskursijos šiek tiek skiriasi nuo mokomųjų ekskursijų. Auklėjamosios ekskursijos gali būti: iškyla ar išvyka prie objekto, kur vedama auklėjamoji valandėlė; arba įžymių žmonių, gamtos ar istorijos paminklų lankymas, kuris palieka neišdildomą įspūdį.
Sakytinės auklėjimo formos yra šios:
visos mokyklos susirinkimai – tai susirinkimai, kuriuos organizuoja ugdymo įstaigos vadovybė, klasės ar mokinių grupė, platesniu, negu vienos klasės mastu.
klasės susirinkimai – klasės susirinkimų tikslas – t.y. formuoti moksleivių savaveiksmį kolektyvą ir panaudoti jį asmenybės auklėjimui. Tam yra sudaroma klasės moksleivių savivaldi organizacija, kurios priekyje yra klasės seniūnas. Klasės susirinkimai vedami reguliariai ir jiems iš karto yra suplanuojama susirinkimų tematika. Klasės auklėtojas čia jau yra kaip konsultantas ir nukreipėjas;
auklėtojo valandėlė – ji šiek tiek skiriasi nuo klasės susirinkimų, kadangi čia jau aktyviausiais yra klasės auklėtojas. Šios valandėlės tikslas – formuoti auklėtinių pažiūras ir įsitikinimus, etinę ir estetinę sąmonę bei jausmus, padėti susiorientuoti aplinkoje ir savyje, planuoti dabarties ir ateities veiklą.
Veikdinamosios auklėjimo formos:
•nuolatinės veikdinimo formos – pagal ilgalaikius įpareigojimus skirstomos į:
o buityje – higieniškos mitybos ir derinimosi prie ekologinių gamtinės ir kultūrinės aplinkos sąlygų organizavimas, pagalbos šeimos ūkiui ir vienas kitam organizavimas, tarpasmeninių dorinių ir estetinių santykių kūryba, etiketo ir mandagumo mokymas, šeimos vidaus tvarkos režimo įgyvendinimas;
o mokykloje – mokyklos vidaus tvarkos režimo įgyvendinimas, mokinio taisyklių įgyvendinimas, dorovės principų įgyvendinimas, aktyvaus dalyvavimo jaunimo organizacijose skatinimas, aktyvaus dalyvavimo popamokinėje veikloje organizavimas;
o laisvalaikiu – aktyvaus poilsio organizavimas;
situacinio veikdinimo formos – jos reikalauja iš pedagogo orientacijos ir sumanumo konkrečiose mokymo, darbo ir poilsio sąlygose sukurti situacijas, kurios darytų teigiamą poveikį asmenybės vystimuisi.
Jovaiša L.(2001,1997) dar išskiria mokinių savivaldą. Tai mokyklos ir klasės bendruomenės gyvenimo organizavimo priemonė;
Žilienė A.(2003), dar išskiria ir auklėtinių saviauklą. Saviaukla – tai yra savęs tobulinimas visuomeninio auklėjimo procese. Yra išskiriami penki saviauklos etapai: tobulinimosi tikslų suvokimas  pirminės tobulinimosi programos sudarymas  numatyto saviauklos plano išbandymas ir koregavimas  praktinės veiklos organizavimas  rezultatų apibendrinimas.
RENGINIŲ KLASIFIKAVIMAS
RENGINYS – tai vieningas, laike ir erdvėje paribotas žodžių, veiksmų, vaizdų, junginys, skirtas tam tikrai temai atskleisti ir išreikštas tam tikromis priemonėmis bei metodais (L. SURGINIENĖ). Nors specialistai nėra pateikę vieningos renginių klasifikacijos pagal bendrus bruožus, tačiau juos galima skirstyti įvairiu pagrindu:
Pagal laisvalaikio lygius:
*rekreaciniai (pramoginiai);*švietėjiški (pažintiniai);š*ventiniai;
Pagal renginių pobūdį (žanrą, stilių):
*liaudiški;*pramoginiai;*sportiniai;*vieši-uždari;
Pagal dalyvių skaičių:
*masiniai;kameriniai;
Pagal dalyvių amžių:
*vaikams;*jaunimui;*vyresnio amžiaus žmonėms;
Pagal organizavimo laiką:
*kalendoriniai;*pramoginiai;
Pagal organizavimo vietą:
*patalpose;*lauke;
Formos, kuriomis vyksta renginiai: šokių vakarai;
diskotekos;
gegužinės;
vakaronės;
poilsio vakarai;
pramoginės varžybos;
konkursai, vitrinos;
rytmečiai;
popietės;
pokalbiai, disputai;
diskusijos, paskaitos;
vakarai- susitikimai;

koncertai;
pobūviai, karnavalai;
šventės;
festivaliai,dekados ir kt.
Renginių formos organizavimo metodikos aspektu:
Rytmečiai, popietės. Savo prigimtimi tai labiau jaunesniojo amžiaus mokiniams tinkanti papildomo ugdymo forma. Kitas šiai formai būdingas bruožas- tai daugiau uždaras, nei viešas, masiškas renginys, organizuojamas savai bendruomenei- klasei, būriui, meninio kolektyvo nariams ir kt. organizuojant galioja tie patys reikalavimai, kaip ir kitoms renginių formoms: sumanymas, dramaturgija, režisūra, vedėjas. Tai dėkinga forma patraukliai, per pramogas, suteikti naujų žinių, įtvirtinti jau turimas: atskleisti ugdytinių savybes, ugdyti kūrybiškumą ir iniciatyvą. Tai forma, kuri gali padėti įgyvendinti daugelį ugdymo tikslų.
Šokių vakaras. Rengėjai tūrėtų siekti, kad šokių salės ir fojė taptų grakštumo ir mandagumo mokykla, vestų žmones prie meno ir grožio. Gerai surengti šokių vakarai suteikia galimybę pereiti nuo judraus veiklumo prie pažintinio, nuo linksmumo prie įvairių rūšių dėmesio sutelkimo. Šokių vakaro sėkmė priklauso ne tik nuo šokių kultūros- buitinės choreografijos lygio, bet ir nuo muzikinio repertuaro.
Diskoteka. Diskotekos programa – tai vientisas, pagal specialų scenarijų surežisuotas renginys. Pagrindinis principas – linksminant šviesti. Tam reikalinga vizualinių ( šviesos efektų, skaidrių, filmuotų kadrų), garsinių (muzikos, teksto, garso efektų), teatralinių ( šokių, pantomimos) elementų visuma. Diskotekos programos vedėjas (DJ’ėjus) pristato programos dalyvius, numerius, muzikos kūrinius.
Poilsio vakaras. Turi teminį kryptingumą – vieną bendrą mintį, pagrindinę idėją, o visos vakaro sudėtinės dalys – muzika, apipavidalinimas, pramogos, tekstai ir pan. – pajungtos tai temai atskleisti. Pagrindinis tikslas – turiningai praleisti laisvalaikį ir visapusiškai tobulėti. Svarbiausiomis šio vakaro funkcijomis reikėtų laikyti žmogaus fizinių ir dvasinių jėgų regeneraciją ir jų tolesnį vyksmą.
Vakaronė. Tai liaudiško pobūdžio poilsio vakaras, dažnai turintis vedėją – personažą. Tam dažnai talkina liaudies meno kolektyvai. Dažnai vakaronės būna su vaišėmis. Vienas svarbiausių reikalavimų – vieningo stiliaus sukūrimas ir jo išlaikymas. Muzika, dainos, šokiai, pramogos, meninis apipavidalinimas, vedėjų labai šiltas, betarpiškas bendradarbiavimas su dalyviais. Vakaronių dalyviai gali kalbėti tarmiškai.
Pramoginės varžybos. Tai renginių grupė, kurią gali sudaryti žinovų konkursai, turnyrai, Dinų ir šokų konkursai ir kt. ši forma patraukli tuo, kad nėra pasyvių stebėtojų ar žiūrovų,- beveik visi renginio dalyviai yra aktyvūs: vieni – ruošiasi pasirodymui, rengia programą, kiti – jiems padeda kaip kūrybinis aktyvas, treti – neabejingai palaiko savo komandą varžybų metu. Jose gali rungtis komandos, grupės, būriai, klasės ir pan. svarbiausia, kad pramogų, žaidimų formos ir metodai užtikrintų laisvą, glaudų, aktyvų bendradarbiavimą, paremtą bendrais polinkiais. Tam reikėtų žinoti bendras klasės, mokyklos ar kitokias narių ypatybes. Besivaržančioms grupėms vadovauja asmenys, vadinami komandų kapitonais.
Viktorina. Gali būti ir renginio dalis, r savarankiškas renginys, kuriame klausimų pagalba išryškėja dalyvių žinios ir orientacija mokslo, meno, literatūros ir t.t srityje. Jos esmė ta, kad vedėjas pateikia klausimus, o dalyviai čia pat atsako.
Pobūvis. Spalvingas, ryškus ir linksmas pramoginis renginys. Jo pagrindinę dalį sudaro šokiai
Karnavalas. Šventiškas ir gražus pramoginis renginys. Dažnai rengiamas lauke, su šokiais, eitynėmis, vaidinimais.
Publicistiniai ir didesnės apimties renginiai. Tai disputai, pokalbiai, paskaitos ir kt.- sudaro pažintinių renginių grupę. Tikslo siekiama daugiausiai tarpusavio bendravimo būdu, pagrindinis kai kurių metodas – įtikinimas. Pagrindinis tikslas – suformuoti teisingą viešąją nuomonę neaiškiais ar ginčytinais gyvenamojo laikotarpio klausimais.
Meniniai publicistiniai renginiai. Kronikos, mitingai, žurnalai ir kita,- kurių turinys atskleidžiamas dokumentų, publicistinės medžiagos ir meno priemonių sintezės keliu. Šie renginiai paveikūs dėl emocionalios atmosferos, jų tikslas – ugdyti ir taurinti žmogaus jausmus.
Didesnės apimties renginiai. Jų trukmė 1,5- 2 val., turinys – veiksmas vyksta ne vienoje vietoje, o jų organizavimui būtinas skaitlingas būrys žmonių.
Dekados, šventės, festivaliai. Dekada – literatūros, meno ar kt. renginių ciklas, trunkantis 10 dienų. Dekadų privalumas, kad įvairūs renginiai gali būti įjungti į sistemą, didesnė galimybė patenkinti įvairaus skonio ir pomėgio žmonėms savo poreikius, bei padeda plėsti akiratį. Festivalis –masinė kultūros šventė, teatro, kino ar kitų meno kūrinių apžiūra. Festivalis- tai šventė.
Šventė- tai atmosfera, proga. Atmosferą kuria ir turinys, ir forma- šventiška aplinka. Šventę sudaro:
* ceremonialas;
*Reglamentas
*Pramoginė dalis, kurioje pateikiamos tik kruopščiai parinktos ir skoningai pateiktos pramogos. Šventiškumo jausmas turi kilti natūraliai, ne prievarta brukant gerą nuotaiką.
Organizavimo ypatumai
Svarbiausios kategorijos kalbant apie renginį yra turinys ir forma. Turinys dažnai diktuoja, kokią formą pasirinkti.
renginio organizavimo komponentai:
*Aktyvo subūrimas ir darbų pasiskirstymas;
*Scenarijaus sudarymas;
*Reklama;*Apipavidalinimas (vizualinis, garsinis);
*Repeticijų organizavimas;
*Prizų, suvenyrų parinkimas;
*Rėmėjų paieška, padėka jiems;
Renginio pobūdis. Klasifikuodami renginius stambiai suskirstome į:
*Liaudiškus (šokiai ir žaidimai);
*Pramoginius (atlieka asmenybės formavimo, estetinę, švietėjišką funkcijas);
*Sportinius;

11. Auklėjimo rezultatų (išsiauklėjimo) nustatymas
11.1. Išsiauklėjimo samprata, lygiai, jų nustatymas ir vertinimas.
11.2. Auklėjimo rezultatų tyrimo metodai.

Pagrindinės sąvokos
Auklėjimas – procesas, kai vyksta asmenybės santykių su aplinka, darbu ir savimi formavimas ir brandinimas. Tuos santykius lemia pasaulėžiūra, dorovė ir charakteris. Šie santykių veiksniai yra tiesioginis praktinio auklėjamojo darbo objektas, todėl pirmiausia ugdomos pažiūros ir įsitikinimai, dorybės ir geri charakterio bruožai. Auklėjimas yra seniausia žmogaus ugdymo funkcija. Visais laikais auklėjimo turinį, metodus ir formas lėmė istorinės, kultūrinės sąlygos (Jovaiša, 2007).
Auklėjimo metodas – veiksmų būdų kokiam nors auklėjimo tikslui pasiekti visuma. Skiriami šie auklėjimo metodai: 1) rodomieji (asmeninis pavyzdys, auklėjamojo vadovavimo stilius, aplinkos pavyzdžių demonstravimas); 2) žodiniai (pamokymas, patarimas, auklėjamasis pasakojimas, pokalbis, garsinis ir tylusis skaitymas, nurodymas, įtaigavimas, anticipacija, konsultacijos, įtikinėjimas); 3) veikdinamieji (pratinimas, įpareigojimų vykdymas, vykdymo kontrolė ir vertinimas, auklėjamųjų situacijų sudarymas, elgesio keitimas, vaidybiniai žaidimai); 4) stimuliuojamieji (skatinimas, pritarimas, pagyrimas, socialinis palaikymas, padėka, pasitikėjimo pareiškimas, norų patenkinimas, sėkmingos veiklos organizavimas, įtraukimas į įdomią veiklą, apdovanojimas); 5) bausmės (nepritarimas, pastaba, įspėjimas, papeikimas, elgesio svarstymas, nepatenkinamas elgesio vertinimas, natūralių pasekmių metodas ir kt.) (Jovaiša, 2007).
Auklėjimo mokslas – mokslinė disciplina, tirianti asmenybės pasaulėžiūros, dorovės, kultūros ugdymo sistemą, turinį ir metodus (Jovaiša, 2007).
Auklėjimo tikslai – galutiniai asmenybės auklėjimo siekiniai, atspindintys šeimos, tautos, visuomenės, valstybės pažiūras į žmogaus gyvenimą tarp žmonių, bendravimą su žmonių, daiktų, gamtos aplinka (Jovaiša, 2007).
Diagnostika – tai standartizuotas tyrimas vertinant rezultatus. Psichopedagoginė diagnostika ne tik atskleidžia moksleivių veiklos ir santykių su aplinka ypatumus, bet ir vertina juos, lygindama išskirtas savybes su nustatytais kriterijais. Standartinės diagnostikos metodikos taip pat vertinamos jų patikimumo, tinkamumo, objektyvumo atžvilgiais, nurodoma, kokiu lygiu galima pasitikėti informacija apie moksleivio asmenybę. Testai norminami, yra nustatytos formulės jiems standartizuoti. Mokinių pažangumo diagnostika atliekama standartizuotais didaktiniais testais (LR terminų bankas).
Hodegetika (gr. hodos – kelias, hegeisthai – vesti) – Mokslas apie auklėjimo metodus. Šis terminas buvo vartojamas XIX a. pab. ir XX a. pr. siekiant auklėjimo metodus atskirti nuo mokymo metodų. Kai kurie lietuvių autoriai šį terminą vartojo dorinio auklėjimo metodikai pavadinti (Jovaiša, 2007).

Išsiauklėjimas – visuma asmens vertybinių orientacijų, įvertintų pagal visuomenės aprobuotas elgesio normas, konkretus asmenybės pozicijos lygis (Jovaiša, 2007).
Sandas – sudedamoji sistemos dalis (LR terminų bankas).
Savęs vertinimas – asmens savęs paties, savo galimybių, savybių, statuso vertinimas (Jovaiša, 2007).
Saviaukla – auklėjamosios sąveikos variantas, kai jos subjektas ir objektas sutampa, asmuo atlieka savo asmenybės pozicijos keitimo funkciją (Jovaiša, 2007).
Išsiauklėjimas – sudėtinė elgesio kultūros dalis, nusakanti jos turinį, mandagumo ir etiketo pagrindas. Išsiauklėjimas pirmiausia pasireiškia pagarbumu kitiems žmonėms, palankumu ir dėmesingumu jiems. Išsiauklėjęs žmogus sugeba kontroliuoti ir koreguoti savo elgesį nugalėti save ir suvaldyti. Kita vertus, išsiauklėjęs žmogus geba suprasti ir užjausti artimą, jautriai reaguoja į jo išgyvenimus, nelaimes ir skausmus.
11.1. Mokymo rezultatus – žmogaus išmokslinimą ar išlavinimą – pamatuoti galima palyginti nesunkiai. Išsimokslinimo rezultatai matuojami apklausos būdu, tikrinant žinojimą ar mokėjimą. Sunkiau matuojami proto išlavinimo rezultatai – tam reikalinga speciali metodika. Sunkiausia išmatuoti auklėjimo rezultatus. Yra kelios priežastys. 1. auklėjimą, daug daugiau negu mokymą veikia socialinės aplinkos įtaka. Dėl to sunku nustatyti, kas nulėmė asmenybės pokyčius – auklėjimas ar socialinė aplinka. 2. kol kas nėra patikimų metodikų, kurios padėtų išmatuoti socialinės sąmonės turinį: žmonės į paklausimus, kaip ką vertina ar kuo yra įsitikinę, dažniausiai atsako pagal tam atvejui tinkantį priimtą etaloną, o ne taip, kaip iš tiesų galvoja. 3. apie auklėjamosios veiklos rezultatus iš pakitusios žmonių elgsenos ne visada galima spręsti, kadangi, kaip jau esame ne kartą pabrėžę, žmonių elgsena yra ne tik jų socialinės sąmonės išraiška, bet ir konformizmo (lot. conformis – panašus), t.y. prisitaikymo, rezultatas. Ugdytinių vertybinės orientacijos negali būti tiesiogiai stebimos ir fiksuojamos. Pedagogas (ar psichologas) gali stebėti tiriamųjų asmenų verbalinę ar praktinę veiklą ir fiksuoti jų žodžius, veiksmus, poelgius. Tokia informacija gali būti užfiksuota (pavyzdžiui, magnetine juosta, kino filmu ir pan.); tačiau auklėtoją domina ne patys elgesio ir veiklos aktai, o tai, kokias vertybines orientacijas jie išryškina, kokias asmenybės savybes nusako. Įprasminęs tai, kas užfiksuota renkant duomenis, auklėtojas jau gali vertinti auklėjimo tikslų realizavimą, tai yra auklėjamojo darbo rezultatyvumą. Auklėtojas, numatęs auklėjimo tikslus, turi gauti grįžtamąją informaciją apie atitinkamų ugdytinių vertybinių orientacijų, jų asmenybės savybių formavimąsi – kaip mokiniai mąsto, kokius emocinius išgyvenimus patiria, kaip elgiasi, kokie klausimai jiems lieka neaiškūs ir pan. Kitaip sakant, auklėjimo procesą, kaip ir lavinimo procesą, galima sėkmingai valdyti, kai ugdytojas žino ankstesnės auklėjamosios veiklos rezultatus.
Išsiauklėjimo diagnostikos principai
Grįžtamoji informacija apie auklėjimo rezultatus gali būti gaunama nagrinėjant mokinių išsiauklėjimą ir jo pokyčius per tam tikrą laikotarpį. Diagnostinio tyrimo kryptingumui būtini apibrėžti tikslai, kurių turinys ir apimtis priklauso nuo auklėtinių elgesio, auklėtojo pedagoginio ir psichologinio pasirengimo, jo santykių su auklėtiniais ir kt. Tyrimo struktūra gali būti tokia: 1) bendras susipažinimas su mokinių išsiauklėjimu (kokie nukrypimai nuo elgesio normos išryškėja); 2) kryptingas konstatuojamasis tyrinėjimas (užsibrėžiama nuodugniau ištirti tuos ugdytinio požiūrius, kurie iš bendrų duomenų atrodo aktualiausi); 3) išsiauklėjimo kitimo tyrimas. Tyrimo objektyvumas reikalauja nuodugniai tikrinti auklėtinių elgesio faktų patikimumą ir prasmę. Iš atskiro fakto galima daryti tik prielaidą apie išsiauklėjimą; ši prielaida turi būti nuodugniai patikrinti. Didelę įtaką objektyvumui daro pedagogo asmeninės simpatijos ir antipatijos, jo išankstinis nusiteikimas, laikinos psichinės būsenos ir t.t. Kad faktai būtų interpretuojami objektyviai, auklėtojas turi įveikti subjektyvius veiksnius. Ugdytinių išsiauklėjimas tiriamas jų kolektyvinėje ir individualioje veikloje. Juo mokinys aktyviau, sąmoningiau dalyvauja kurioje nors veikloje, juo jam ji reikšmingesnė, juo geriau atsiskleidžia išsiauklėjimas. Deja, svarbiausia mokinio veikla, mokymasis, labai reglamentuota, tad negali teikti pakankamai informacijos apie mokinių išsiauklėjimą. Nepamokinėje veikloje galima sudaryti įvairesnes situacijas, todėl joje geriau atskleidžiamas elgesys ir jo motyvai. Mokiniai tiriami asmenybės formavimosi procese. Psichologai įrodė, kad mokinių išsiauklėjimas išryškėja tik aktyviai jį keičiant. Pasyvus stebėtojas gali surinkti informaciją apie auklėtinius, bet ši informacija nenusako, kuria kryptimi vystosi jų asmenybės pozicija. Kad diagnostinis tyrimas turėtų prognostinį pobūdį, labai svarbu kuo tiksliau apibūdinti išsiauklėjimo priežastis, nustatyti veiksnius, nuo kurių priklauso išsiauklėjimo gerinimas (mokinio šeima, draugai, jo aktyvumas įvairiose veiklos srityse ir pan.). Be to, svarbu laiku pastebėti vos pradedančias reikštis asmenybės savybes, kad būtų galima teigiamas skatinti, o neigiamas – laiku įveikti. Galutinis faktų analizės rezultatas – sprendimas apie ugdytinius, jų išsiauklėjimo diagnozė. Pedagogas tarytum priskiria kiekvieną mokinį tam tikro išsiauklėjimo grupei. Toks sprendimas visada turi subjektyvumo atspalvį; kol kas nėra būdų objektyviau įvertinti išsiauklėjimą. Auklėjimu siekiama formuoti auklėtinių asmenybės poziciją ir dalines jos apraiškas (socialinę pilietinę, dorinę, dalykinę, estetinę), taip pat ugdytini požiūrį į save, todėl tenka vertinti ne tik jų elgesį, bet ir socialinį išprusimą, elgesio motyvus, vertinti vienareikšmiškai reguliuojamą ir visuomeniškai reikšmingų motyvų skatinamą elgesį (Bitinas,2004).
Auklėjamosios veiklos rezultatai gali būti vertinami dvejopai: iš artimos ir vidurinės perspektyvos.
Auklėjamosios veiklos vertinimas iš artimos perspektyvos – tai sprendimas, ką davė konkreti auklėjamoji situacija. Spręsti galima, atsižvelgiant į AM (auklėjamųjų) reakcijų tipus.
Konstruktyvus tipas. Jeigu auklėjamoji informacija AM priimta palankiai ir nesukėlė jų prieštaravimo, galima sakyti, kad auklėjamoji informacija padėjo įtvirtinti AM pozityvią poziciją.
Rekonstruktyvus tipas. Į auklėjamąją informaciją AM reaguoja pastebimai, kartais su emocinėmis iškrovomis. Tai tarsi asmenybės negatyvios pozi¬cijos sprogimas, sudarantis vidinę erdvę pozityvios auklėjamosios informa-cijos internalizavimui. Toks tipas retai pasitaiko. Jis yra ne atskiros auklėja¬mosios situacijos, o daugelio jų vaisius, tik pasireiškęs konkrečioje situacijoje.
Abu šie reakcijų tipai rodo, kad auklėjamoji veikla organizuota gerai ir vertintina teigiamai.
Konformistinis tipas. Atrodo, kad AM palankiai priima auklėjamąją in¬formaciją tačiau ji iš tiesų nuteka it vanduo nuo žąsies: nei keičia, nei gilina AM pozicijos. Konformistinį tipą atskirti nuo konstruktyvaus konkrečioje auklėjamojoje situacijoje sunku; atskirti galima, vertinant auklėjamąją veiklą iš viduriniosios perspektyvos. Šis tipas kelia daug rūpesčių, nes sudaro auklėjamosios veiklos teigiamų rezultatų regimybę.
Indiferentinis tipas. AM auklėjamosios informacijos atžvilgiu yra indiferentiški: atbūna, pavyzdžiui, paskaitoje, bet informacija nepasiekia nei proto, nei širdies.
Konfliktinis tipas. Tokio tipo reakcija atsiranda tada, kada auklėjamoji informacija sukelia AM priešiškumą Taip gali atsitikti, kai auklėjamoji in¬formacija neatitinka AM pozicijos, kai AV reikalavimai AM atrodo beprasmiški ar neįveikiami. Esant šio tipo reakcijai, auklėjamoji informacija ne tik neauklėja, bet priešingai – sutvirtina negatyvią AM poziciją. Konfliktinės reakcijos tipas ne visada yra išoriškai matomas: jei AM savo priešiškumo neparodo, gali susidaryti konformistinio reakcijos tipo vaizdi¬nys. Paskutiniai trys reakcijų tipai (konformistinis, indiferentinis ir konflikti¬nis) rodo, kad auklėjamoji veikla yra blogai organizuota; būtina keisti auk¬lėjamosios informacijos turinį ar metodiką. Nustatyti paminėtus reakcijų tipus praktiškai galima, atsižvelgus į AM emocines reakcijas bei veiklą. Dirbant su nuolatinėmis grupėmis apie auklėjamųjų situacijų rezultatus galima spręsti ne tik iš emocinių reakcijų, bet ir iš AM veiklos, kuri yra patikimesnio sprendimo pagrindas.
Auklėjamosios veiklos vertinimas iš viduriniosios perspektyvos.
Empiri¬niais tyrimais nustatyta, kad asmenybės išsiauklėjimo pokyčiai vyksta paly¬ginti lėtai; optimalus laiko tarpas išauklėjimo skirtumams matuoti – vieneri metai. Fiksuojami ne atskiri poelgiai, o elgsenos keitimosi tendencijos. Bū¬tent jos gali parodyti auklėjimo rezultatus. Išauklėjimo kriterijų klausimas yra diskusinis. Išauklėtu galima būtų va¬dinti tą, kuris laikosi nustatytų reikalavimų. Pagal tai mokykloje galėtų būti nustatomas tam tikras mokinio elgesys (pavyzdingas, patenkinamas ar nepa¬tenkinimas); taip pat skiriami pavyzdingi darbuotojai, gerai, patenkinamai ar nepatenkinamai dirbantys. Išauklėjimo kriterijai, atsižvelgiant į AM elgseną, naudingi praktikai, tačiau nerodo auklėjimo rezultatų – AM pozicijos, juk net pavyzdinga AM elgsena gali būti prisitaikymo, o ne asmenybės pozicijos išraiška. Štai kodėl ieškoma kriterijų, kurie tokią poziciją atspindėtų.
Išsiauklėjimo vertinimo skalė
Vertinimui reikia pateikti konkrečius rodiklius, kuriais būtų įvertinta ir asmenybės pozicija, ir daliniai auklėjimo rezultatai. Remiantis ankstesnių ir šiuolaikinių diskusijų išvadomis, galima išskirti keturias išsiauklėjimo grupes, tai yra kiekvieną auklėtinį pagal jo asmenybės poziciją priskirti vienai iš šių grupių. Teorinis tokių išsiauklėjimo grupių skyrimo pagrindas yra asmenybės pozicijos parametrai – jos kryptingumas, patvarumas ir ugdytinio socialinis aktyvumas. Ši išsiauklėjimo vertinimo sistema vaizdžiai nusakoma, kiekvieną iš asmenybės pozicijos parametrų įvertinus dviejų balų skale. Aktyvi pozicija. Šiai grupei priskirtini auklėtiniai, kurių asmenybės pozicija pozityvi, patvari ir reiškiama aktyvia elgsena. Vadinasi, šie auklėtiniai yra priėmę pozityvias socialines vertybes, visuomenės suformuluotas ir patvirtintas elgesio normas, savo elgesį reguliuoja pagal jas, siekia, kad šių vertybių ir normų laikytųsi ir kiti žmonės, tai yra siekia jas realizuoti prieinamoje aplinkoje. Aktyvios pozicijos auklėtiniai – pagrindiniai klasės auklėtojo, mokyklos vadovų pagalbininkai telkiant mokinių bendruomenę ir organizuojant socialiai reikšmingą veiklą. Pasyvi teigiama pozicija. Šios grupės auklėtiniai yra pozityvaus kryptingumo, jų pozicija patvari; tačiau šios grupės auklėtiniai nerodo reikiamo socialinio aktyvumo. Vadinasi, jie patys yra priėmę visuomenės idealus, laikosi visuomenės nustatytų reikalavimų, bet nerodo didesnių pastangų, kai reikia šias normas įgyvendinti klasės ir mokyklos bendruomenėje, šeimoje ar kitoje jiems prieinamoje aplinkoje. Auklėtojo uždavinys – įtvirtinti teigiamą tokių auklėtinių poziciją ir skatinti jų socialinį aktyvumą. Nepatvari pozicija. Šiai išsiauklėjimo grupei priskirtini mokiniai, kurių pozicijos kryptingumas iš esmės pozityvus, tačiau pati pozicija nepatvari. Tai reiškia, kad tokie auklėtiniai dar nėra pakankamai įsitvirtinę pozityvių socialinių vertybių, nėra pakankamai priėmę viešojo gyvenimo normų, jų elgesys yra situacinis, priklauso nuo atsitiktinių aplinkybių, vidiniai elgesio reguliatoriai nepakankamai tvirti; teigiamą jų elgesį gali lemti menkaverčiai motyvai. Tokie auklėtiniai pasiduoda neigiamam poveikiui, todėl yra prevencinio auklėjimo objektas. Negatyvi pozicija. Šios grupės auklėtiniams būdingas negatyvus asmenybės tyrinys. Tai reškia, kad socialinių normų pažeidinėjimas tokiems ugdytiniams yra tapęs elgesio norma. Jų elgesio motyvai asocialūs, auklėtiniams patinka daryti žalą visuomenei, kitiems žmonėms. Galima sakyti, kad tokių ugdytinių resocializacija, socialinė integracija reiškia jų asmenybės pozicijos keitimą.
Mokinių išsiauklėjimas kinta gana lėtai, todėl jo tyrimo rezultatus tikslinga apibendrinti vieną, kai kada du kartus per metus. Pavienių ugdytinių išsiauklėjimo pokyčiai diagnozuojami lyginant ankstesnius ir naujus asmenybės pozicijos įverčius, tai yra taikant idiografinio vertinimo principą. Tačiau auklėtojui rūpi ir visos klasės išsiauklėjimo pokyčiai. Kad toks apibendrinimas būtų priimtinas auklėjimo praktikai, ugdytinius tikslinga skirti į pakankamo (teigiamos pozicijos) ir nepakankamo (nepatvarios ir negatyvios pozicijos) išsiauklėjimo grupes, o klasės išsiauklėjimą išreikšti pakankamo išsiauklėjimo ugdytinių procentu. Jei per analizuojamą auklėjimo laikotarpį šis procentas padidėja, auklėjimo rezultatyvumą galima vertinti teigiamai; kai jis sumažėja, reikia ieškoti priežasčių. Pabrėžtina, kad ir pavienio auklėjimo, ir klasės išsiauklėjimo rodikliai taikyti tik vertinimui pedagoginiu lygmeniu; šis taikymas yra auklėtojo organizuojamo auklėjimo proceso komponentas, naudojamas vertinant paties auklėtojo numatytų tikslų realizavimą. Žinoma, su auklėtiniais, jų tėvais galima ir net naudinga aptarti atskirus išsiauklėjimo aspektus, tačiau kiekybinė rodiklio raiška neskelbtina. Šis rodiklis neteikiamas ir mokyklos vadybos poreikiams tenkinti; vadovai gali rasti kitų auklėjimo kokybės vertinimo rodiklių. Vienas iš būdų – mokinių išsiauklėjimo vertinimo normų sudarymas ir taikymas (Bitinas,2004).
Informacijos apie išsiauklėjimą rinkimas
Išsiauklėjimo vertinimui realaus elgesio lygmeniu rengiamas tipinio elgesio aprašas. Juo remiantis stebimas auklėtinių elgesys, o rezultatai fiksuojami rangine skale. Stebėjimas reikalauja labai daug tyrėjo darbo sąnaudų, todėl dažnai yra pakeičiamas ekspertų vertinimu. Sudėtingiausia gauti informaciją apie matuojamą savybę motyvų lygmeniu. Tiesioginis motyvų vertinimas (pavyzdžiui, ekspertų metodu arba elgesio stebėjimu) nėra patikimas, nes jį veikia subjektyvi pedagogų nuomonė, kurią eliminuoti praktiškai neįmanoma. Vienas iš patikimiausių motyvų lygmens informacijos apie auklėjimo rezultatus rinkimo metodų – laisvo pasirinkimo situacijų sudarymas ir auklėtinių elgesio ir veiklos stebėjimas tokiose situacijose. Šis metodas grindžiamas „motyvų kovos“ reiškiniu: auklėtinis savo noru, be išorinio skatinimo pasirenka tokią elgesio ar veiklos formą, kuri atitinka motyvą, dominuojantį jo asmenybės pozicijos struktūroje. Tokios laisvo pasirinkimo situacijos gali būti natūralios (pavyzdžiui, mokinių savitarpio pagalba turistinio žygio metu ar dirbat visuomenei naudingą darbą) ir eksperimentinės (pedagogo užduotys, kurioms atlikti auklėtinis turi savanoriškai įveikti sunkumus, atsisakyti galimo malonumo ir pan.). Pagal pobūdį jos gali būti nesudėtingos (visi konkuruojantys motyvai yra socialiai vertingi) ir konfliktinės (konkuruoja socialiai vertingi ir socialiai menkaverčiai motyvai). Bene patikimiausias informacijos apie elgesio motyvus rinkimo metodas – ugdytinio išsipasakojimas, perteikiantis jo emocinį požiūrį į tikrovę. Kai mokinys papasakoja apie savo veiklą, poelgius ir jų motyvus, neišreikšdamas emocinio požiūrio, sunku spręsti apie tokio išsipasakojimo patikimumą. Mat tiriamasis paprastai supranta, kokius reikalavimus visuomenė jam kelia, koks elgesys girtinas, koks smerktinas. Todėl tyrimo momentu jis kontroliuoja savo žodžius ir orientuojasi ne tiek į faktinį, kiek į socialiai pageidaujamą elgesį. Dėl šios priežasties auklėtinio išsipasakojimo turinį reikia vertinti kritiškai. Kas kita, kai auklėtinio išsipasakojimas yra spontaninis, emocinio pobūdžio. Tada orientavimasis į socialiai pageidaujamą elgesį nedaro jokios įtakos ir pedagogas tokį išsisakymą gali laikyti patikimu. Be to, yra informatyvus ir tiriamojo vengimas atvirai išsipasakoti. Pagrindinis šio metodo reikalavimas – auklėtinis turi pasitikėti tiriančiuoju ir būti įsitikinęs, kad atviras išsipasakojimas bus panaudotas tik jo paties labui. Plačiai taikomas ir kolizijų metodas. Tai – auklėtinio išsipasakojimas apie galimą savo elgesį įsivaizduojamose situacijose. Šis metodas vertingas diagnozuojant elgesio motyvus tada, kai realių situacijų sudaryti neįmanoma arba pedagogiškai netikslinga. Kartais kolizinių situacijų metodas įtraukiamas į jau aptartą išsipasakojimo struktūrą. Nors įsivaizduojamose situacijose auklėtinis gali orientuotis į socialiai pageidaujamą elgesį, jau pats auklėtinio svarstymas, kaip jis pasielgtų sudėtingose situacijose, turi ne tik diagnostinę, bet ir auklėjamąją reikšmę. Informacijos patikimumą lemia geri pedagogo santykiai su tiriamaisiais, jo autoritetas arba paties tyrimo tikslų socialinio reikšmingumo suvokimas. Jei auklėtojui neturi reikšmės kitos tiriamųjų charakteristikos, atsakymai gali būti anoniminiai (tai yra teikiami raštu); tai irgi didina informacijos patikimumą. Šio metodo patikimumas didesnis diagnozuojant vaikų išsiauklėjimą (Bitinas,2004).
Mokinių išsiauklėjimo kriterijai, rodikliai ir vertinimo normos
Pilietinė socialinė pozicija
Kriterijus – socialiniai interesai; taikomi du vertinimo rodikliai.
1. Aktyvusis domėjimasis savo šalies gyvenimu – abejingumas visuomenės reiškiniams
Artima idealiai – ugdytinis domisi, kas vyksta Lietuvoje, aktyviai dalyvauja aptariant socialinius reiškinius, kultūros įvykius, reaguoja į visuomenės informavimo priemonių pranešimus; geba vertinti reiškinius, demonstruoja kritinį mąstymą, atpažįsta socialinės raidos tendencijas, išsako savi įverčius, demonstruoja socialinį empatiškumą.
Pakankama – ugdytinis žino svarbiausius šalies įvykius, dalyvauja juos aptariant, išreiškia savo požiūrį emocijų lygmeniu, tačiau nesiryžta jų kritiškai vertinti, išsakyti motyvuotą nuomonę.
Nepatvari – ugdytinis domisi tik ryškų visuomeninį atgarsį sukeliančiais reiškiniais, remiasi subjektyvia autoritetingų asmenų nuomone, neišreiškia asmeninio požiūrio į įvykius; visuomenės informavimo priemonių pranešimais nesidomi.
Negatyvi – ugdytinis nežino šalies įvykių, lieka abejingas net aktualiems įvykiams, jeigu tai jo neliečia.
2. Pagarba kitų kultūrų atstovams – negatyvus požiūris į juos
Artima idealiai – ugdytinis nusimano, kas vyksta pasaulyje, geba vertinti įvykius iš jų dalyvių pozicijų; gerbia kitų rasių, tautų, religinių bendruomenių vertybes, domisi jų gyvenimo būdu, tradicijomis, papročiais; propaguoja etninio lygiavertiškumo idėjas, kritiškai vertina bandymus reikšti panieką kitai etninei kultūrai, nepakantumą jos atstovams.
Pakankama – ugdytinis domisi pasaulio įvykiais, pritaria etninio lygiavertiškumo idėjoms, asmeniškai jomis remiasi, tačiau negeba vertinti pasaulio įvykių, nesiryžta reikšti nepritarimo asmenims, demonstruojantiems rasinį, tautinį ar religinį pranašumą ir nepakantumą.
Nepatvari – ugdytinis tik epizodiškai domisi tuo, kas vyksta pasaulyje, nėra suvokęs tarptautinio gyvenimo įvykių vertinimo kriterijų, abejingas kitų etninių grupių problemoms, kartais išsako teiginius, prieštaraujančius etninio lygiavertiškumo idėjoms.
Negatyvi – ugdytinis nesidomi tuo, kas vyksta pasaulyje, išsako neigiamą požiūrį į kitos rasės tautybės, religijos žmones, savo elgesiu demonstruoja rasinį, etninį, religinį nepakantumą.
Dorinė pozicija
Kriterijus – požiūris į kitus žmones; taikomi 3 rodikliai.
3. Altruizmas – egoizmas
Artima idealiai – ugdytinis, jei reikia aukoja savo laiką, darbą, materialines vertybes kitų labui, padeda ir rūpinasi silpnaisiais (vaikais, ligoniais, senais žmonėmis), nepakantus jų skriaudėjams, atidus neįgaliesiems; laisvo pasirinkimo situacijose savarankiškai elgiasi altruistiškai; telkia savo draugus ir kitus asmenis teikti nesavanaudišką pagalbą jos reikalingiems žmonėms.
Pakankama – ugdytinis laikosi „aukso taisyklės“ (nedaryk kitiems to, ko nenori, kad tau darytų), nepažeidžia žmonių tarpusavio santykius reguliuojančių normų, tačiau altruistiškai elgiasi tik pedagogiškai skatinamas, nerodo iniciatyvos, kai reikia padėti kitiems; siekia teisingumo, bet tik drauge su kitais.
Nepatvari – ugdytinis padeda kitiems tik liepiamas, nesidomi, kur reikalinga jo pagalba; laisvo pasirinkimo situacijose neretai ignoruoja kitų asmenų interesus, nėra susiformavęs rinkimosi kriterijaus; teisingumu rūpinasi tik tiek, kiek tai atitinka asmeninius siekius; kartais pažeidžia savitarpio santykius reguliuojančias elgesio normas.
Negatyvi – ugdytinis vengia teikti pagalbą, jam patinka kitiems kenkti; pasirinkimo situacijose atvirai rodo egoistinius siekius.
4. Rūpinimasis ugdytinių bendruomene – jos interesų nepaisymas
Artima idealiai – ugdytinis bendruomenės reikalus laiko savais, aktyviai dalyvauja klasės, mokyklos gyvenime, teikia siūlymus, kaip jį gerinti, ir imasi konkrečių darbų šiuos siūlymus realizuoti; jo statusas bendruomenėje aukštas, kiti ugdytiniai juo pasitiki.
Pakankama – ugdytinis yra patikimas, kruopščiai atlieka bendruomenės pavedimus, tačiau nerodo asmeninės iniciatyvos, nesiryžta teikti siūlymus, kaip gerinti visuomenės gyvenimą; grupėje užima lyderio padėjėjo poziciją.
Nepatvari – ugdytiniui bendruomenė mažai rūpi, stengiasi nusišalinti nuo jos reikalų; nors viešosios nuomonės paiso, tačiau laisvo pasirinkimo situacijose renkasi tai, kas jam naudinga; statusas bendruomenėje neaukštas.
Negatyvi – ugdytinis nepaiso bendruomenės interesų, atsisako vykdyti jos pavedimus; kiti ugdytiniai jo nemėgsta, priskiria jam atstumtojo poziciją.
5.Elgesio kultūros normų paisymas – jų nepaisymas
Artima idealiai – ugdytinis visada ir visur mandagus, paslaugus, laikosi etiketo, kalbos kultūros normų, rūpinasi savo išore, laikysena; apranga, šukuosena tvarkinga, neiššaukianti, geba greitai susipažinti, palaikyti ir įtvirtinti ryšius su naujais pažįstamais; rūpinasi, kad ir kiti ugdytiniai laikytųsi pripažintų bendravimo normų.
Pakankama – stengiasi laikytis bendravimo, etiketo, kalbos kultūros normų, nors ne visas yra įtvirtinęs ir todėl kartais padaro nedidelių pažeidimų; ne visada rūpinasi savo išore, kartais būna netvarkingas; ne visada suvokia, kaip jo elgseną vertina aplinkiniai.
Nepatvari – dažnai pažeidžia elgesio kultūros normas, nors didesni jų pažeidimai ugdytiniui nebūdingi; gana netvarkingas, ne visada paslaugus, nepaiso etiketo reikalavimų, nesirūpina savo kalbos kultūra; nesuvokia, kad nekultūringu elgesiu daro neigiamą įspūdį.
Negatyvi – ugdytinis sistemingai pažeidžia bendravimo normas, nepaisydamas kitų žmonių pasipiktinimo tokiu elgesiu; įžūlus, nuolat vartoja „slengo“ ir necenzūrinius žodžius, išore pabrėžia bendravimo normų nepaisymą.
Dalykinė pozicija
Kriterijus – požiūris į žmonių veiklą ir jos produktus; taikomi du rodikliai.
6. Stropus mokymasis – vengimas lankyti mokyklą
Artimi idealiai – ugdytinis domisi žiniomis, siekia jas įgyti savarankiškai, remiasi papildomais šaltiniais; mokymuisi panaudoja visas savo galimybes, stropiai ir savarankiškai atlieka mokomąsias užduotis; padeda, kiek pajėgia, mokytis draugams ir silpniesiems.
Pakankama – ugdytinis mokosi stropiai, paprastai atlieka užduotis, tačiau tik mokyklinio kurso ribose, nerodo iniciatyvos savarankiškai papildyti savo žinias; mokydamasis ne visada panaudoja savo gabumus; nenori kitiems aiškinti to, ką pat yra išmokęs.
Nepatvari – ugdytinio domėjimasis mokymuisi situacinis; stropiai atlieka tik jį dominančias užduotis, kitų neretai neatlieka; mokyklos lankymas jam yra neišvengiama prievolė.
Negatyvi – ugdytinis nesidomi tuo, ko mokomas, sistemingai neatlieka mokomųjų užduočių, praleidžia pamokas; mokyklos lankymo motyvai nesusieti su išsilavinimo poreikiais.
7. Gamtos, žmonių darbo ir jo produktų tausojimas – jų ignoravimas, naikinimas
Artima idealiai – rūpinasi gamtos, žmonių darbu sukurtų objektų apsauga; aktyviai dalyvauja aplinkos gražinimo, gamtosaugos veikloje, istorinių, kultūros ir kitų paminklų priežiūros darbuose; nepakantus gamtos ir materialinių vertybių naikintojams.
Pakankama – ugdytinis stengiasi tausoti gamtą ir žmonių veiklos produktus, nors kartais būna nepakankamai rūpestingas; gamtos kultūros paminklų apsaugos, aplinkos tvarkymo veikloje dalyvauja kaip vykdytojas, tačiau asmeninės iniciatyvos nerodo.
Nepatvari – ne visada saikingai vartoja gamtos ir kitas materialines vertybes, netaupus; gamtosaugos ir aplinkosaugos veikloje dalyvauja tik liepiamas; aplinkos ir žmonių turto nežaloja, tačiau atlaidus tai darantiems.
Negatyvi – ugdytinis neretai sąmoningai žaloja gamtą, nesaugo ir net gadina mokyklos ar kitą turtą; vengia dirbti bendram labui, nusiteikęs prieš tuos, kurie rūpinasi gamtos ir kultūros vertybių apsauga.
Estetinė pozicija
Kriterijus – požiūris į grožį; taikomas vienas rodiklis.
8. Grožio vertinimas ir siekis – grožio ignoravimas
Artima idealiai – ugdytinis suvokia grožį, į jį pozityviai reaguoja, išgyvena emocinį pasitenkinimą bendraudamas su grožiu; domisi menu, geba pagrįsti savo estetinį požiūrį, lavina meninį skonį; savo aplinkoje diegia buities estetiką.
Pakankama – pozityviai vertina grožio apraiškas, tačiau ne visada emociniu lygmeniu; nusimano apie grožį mene, gamtoje nors ryškesnio domėjimosi nerodo; buities estetikos principus priima asmeniškai.
Nepatvari – grožį suvokia ribotai, estetinių emocijų neišreiškia; gana abejingas menui, gamtos grožiui; buityje ne visada skiria tai, kas gražu ir kas negražu.
Negatyvi – visiškai abejingas grožio apraiškoms mene, aplinkoje, jas vertina tik naudos požiūriu; neturi meninio skonio, nesilaiko elementarių buities estetikos normų.
Požiūris į save
Kriterijus – siekis save tobulinti.
9. Adekvatus – neadekvatus savęs vertinimas
Artimas idealiai – ugdytinis geba kritiškai pažiūrėti į save, reiklus sau, ryžtingas; turi asmeninį idealą, atpažįsta ir siekia įtvirtinti teigiamus ir įveikti neigiamus charakterio bruožus.
Pakankamas – savęs vertinimas dažniausiai adekvatus; rodo norą sekti geru pavyzdžiu, save tobulinti, bet ne visada jį realizuoja; kartais nėra sau pakankamai reiklus.
Nepatvarus – savęs vertiniams dažniausiai neadekvatus, stengiasi nematyti savo silpnybių arba jas pervertina, mano esąs nevykėlis; neturi asmeninio pavyzdžio, kuriuo norėtų sekti, veikloje stokoja ryžtingumo.
Negatyvus – sistemingai save pervertina; seka socialiai nevertingo arba net asocialaus asmens pavyzdžiu; neigiamus savo charakterio bruožus laiko pozityviais.
10. Rūpinimasis – nesirūpinimas sveikata, fiziniu tobulėjimu
Artimas idealiai – ugdytinis suvokia savo sveikatos stiprinimo ir fizinio tobulėjimo socialinį vertingumą, reikšmingą artimiesiems; siekai save fiziškai stiprinti, vengia visko, kas gali tam kenkti, kovoja su žalingais įpročiais artimoje aplinkoje.
Pakankamas – sveikatos ir fizinių jėgų stiprinimui nėra abejingas, tačiau ne visada tai realizuoja; žalingų įpročių neturi, tačiau yra jiems liberalus.
Nepatvarus – sveikata, fiziniu tobulėjimu rūpinasi nesistemingai, tik tada, kai to reikalauja tėvai, pedagogai; nesuvokia sveikatai kenkiančių veiksmų žalos, juos daro draugų ar kitų asmenų skatinamas.
Negatyvus – visai nesirūpina sveikata, fiziniu tobulėjimu; priklauso nuo sveikatai kenkiančių veiksnių (Btinas,2004).
11.2. Pasirengimas tyrimui
Tyrimų metodikos pasirinkimo vertingumą sąlygoja tikslus problemos formulavimas, jos struktūros analizė, tyrimo tikslai ir prielaidos, jų tikrinimo uždaviniai.
Tyrimų metodai
Informacijai apie tiriamąjį dalyką rinkti naudojami įvairūs metodai. Hodegetikoje taikomi du pagrindiniai – stebėjimas ir eksperimentas. Tyrimuose dvasinių, psichinių vyksmas ar savybes galima pažinti netiesiogiai – per matomas reakcijas, elgesį, atliekamus veiksmus, girdimą kalbėjimą, raštą, piešinius.
Stebėjimas kaip tyrimo metodas taikomas laikantis taisyk¬lių, padedančių kaupti patikimą informaciją. turi žinoti: ką jis konkrečiai stebės; koks konkretus stebėjimo tikslas; kur stebės; kokiomis sąlygomis; kaip stebės. Tyrimų objektas yra žmogus, o konkretus dalykas – kuri nors žmogaus psichikos dalis, koks nors vyksmas, savybė ar savybių kompleksas, kokia nors valios ar emocijų, ar intelekto būsena. Geriausia, kad tyrėjas būtų nematomas, kad mokinys nežinotų, kad yra tiriamas. Gautus duomenis siekiama patikrinti. Jeigu įmanoma, kartojamas stebėjimas, bet natūraliomis sąlygomis stebinys būna vis kitoks, todėl labiau stengiamasi tobulinti stebėjimų priemones, metodus, sąlygas. Tam tikslui sudaromos stebėjimo programos, parengiami jos vykdymo dalyviai, numatomi konkretūs stebėjimo organizavimo planai, rezultatų apdorojimo metodai. Stebėjimas būna trumpalaikis ir ilgalaikis. Trukmę lemia stebimojo reiškinio sudėtingumas, aplinkybės. Pavyzdžiui, jei stebimas kokio nors amžiaus vaiko dėmesio patvarumas, per trumpą laiką galima įsitikinti, kokiomis sąlygomis dėmesys būna patvaresnis; jei norime išaiškinti paauglių gebėjimo abstrakčiai mąstyti brandą, reikia ilgesnio stebėjimo dėl reiškinio sudėtingumo. Labai svarbu stebėjimo duomenis tiksliai fiksuoti Paprasčiausias fiksavimo būdas – užrašai. Tyrėjas faktus pasižymi savo sąsiuvinyje nurodydamas stebėjimo objektą, vietą, laiką, aplinkybes, trukmę. Gerai, jeigu turimas stebėjimo partneris, taip pat rašantis stebinius, nes vėliau galima sudaryti tikslesnį stebėjimo protokolą. Protokolas esti išsamus stebimojo reiškinio duomenų dokumentas, kuriuo patikimai remiamasi analizuojant faktus. Dar tiksliau fiksuojami stebiniai įvairiais aparatais: fotoaparatais, kino kameromis, vaizdo kameromis, audiografais, detektoriais, įvairiais testeriais ir kt. Svarbu, kad šios elgesio, darbo, žaidimų, mokymosi fiksavimo priemonės netrukdytų normalios, įprastinės vyksmų eigos, t.y. nedarytų įtakos stebimiems objektams. Stebėjimas turi fiksuoti natūralų psichinės tikrovės vyksmą, savybę ar būseną.
Eksperimentas tai – tiriamojo objekto stebėjimas pakeistose, dirbtinėse situacijose, kurias sudaro tyrėjas. Tiriamieji tai žino, ir eksperimentas vyksta juos veikiant tyrėjui ir pakeistai tikrovės situacijai. Jeigu objektą stebint natūraliomis sąlygomis neįmanoma tiksliai kartoti jo raiškos būdų, tai eksperimentuojant galima daug kartų sukelti norimą bei tikslią raišką, tikslius išorinius ar vidinius veiksmus, poelgius. Toks sukeltų reiškinių kartojimas leidžia tikrinti gautus duomenis, kaupti statistiškai įdomią informaciją, kuriai vertinti galima panaudoti įvairius statistinius metodus. Eksperimentas esti natūralusis ir laboratorinis. Natūralusis eksperimentas vykdomas įprastinėmis veiklos, elgesio bei bendravimo sąlygomis stebint dirbtinai sukeliamą kokį nors reiškinį. Laboratorinio tyrimo sąlygomis paprastai naudojami įvairūs aparatai. Tyrėjas yra subjektas, jis turi stengtis ne tik nedaryti įtakos tiriamojo objekto elgesiui, bet ir stebinių analizei, aiškinimui, vertinimui. Kitaip labai nukentėtų tyrimo objektyvumas, mokslinė tiesa.
Išsisakymo metodai vadinami subjektyviais. Išsisakoma pokalbyje, įvairiose anketose, rašinėliuose, inventarijuose. Šie metodai yra subjektyvūs ta prasme, kad tiriamasis laisvai pasisako siūloma tema. Jos turinys priklauso ne tik nuo patirties, bet ir nuo asmeninių motyvų, ketinimų, tikslų, lūkesčių. Visa tai gali iškraipyti tiesą. Tačiau yra atvejų, kai šie metodai teikia patikimą informaciją, labai reikalingą moksliniam tyrimui.
Pokalbis toks psichologinio tyrimo metodas, kuriuo klau¬simų-atsakymų būdu gaunama informacija apie: individo vidinius išgyvenimus; socialines, kultūrines, ekonomines, politines nuostatas; pažiūras, įsitikinimus; turimas mokslines, technines, menines žinias; kitus žmones, jų veiklą, elgesį (liudijimas). Pokalbiai būna laisvi, keliomis temomis, viena tema, pusiau laisvi, kai laikomasi tam tikro plano, ir standartiniai, kai su visais dalyviais vedami pokalbiai pagal griežtai nustatytą klausimų seką ir formuluotę. Tyrėjas pasirenka pokalbių tipą atsižvelgdamas į tyrimų tematiką, tiriamųjų amžių ir išsilavinimą. Kai norima tirti šios dienos įspūdžius, požiūrius į įvairias aktualijas, galima pasitenkinti žurnalistiniu interviu.
Anketa. Tyrėjas tiriamajam pateikia raštu aiškiai formuluotus klausimus, į juos atsakoma raštu. Anketą sudarant reikia turėti aiškią mokslinę problemą, temą, tikslą, numatyti, kokie klausimai ir kiek jų gali duoti patikimus, vienareikšmius atsakymus apie tiriamą tikrovę. Apgalvojama, kokios tiriamųjų grupės gali duoti turiningus atsakymus. Surinkus anketas, skaičiuojama, kiek tiriamųjų atsakė į kiekvieną klausimą. Klausimai būna atviri arba uždari. Uždaru vadinamas klausimas, reikalaujantis vieno atsakymo, atviras, kai tiriamajam sudaroma galimybė plačiau pasisakyti duotu klausimu. Atvirose anketose dažnai pateikiami galimų atsakymų variantai. Tiriamajam keliamas uždavinys pasirinkti vieną ar kelis atsakymus, ar parašyti savo originalų bei savarankišką atsakymą. Taip palengvinamas tiriamojo aktyvumas, o tyrėjas gauna lengvai apdorojamus atsakymus. Tačiau anketinis tyrimas nesudaro tiriamiesiems progos visiškai išsisakyti.
Rašinėlis kokia nors laisva tema teikia galimybę atvirai, nuoširdžiai pagal savo patirtį ir sugebėjimus plačiai pasisakyti. Jie gali būti labai informatyvūs: atskleisti nematomą tiriamųjų gyvenimą, emocijas, išsilavinimą, pažiūras. Rašinėlių medžiagą sunkiau nagrinėti. Kad būtų lengviau ją išsiaiškinti, jos turinio atskiros mintys koduojamos, tarkim, visų tiriamųjų pasisakymas „Aš labiausiai, vertinu grožį“ žymimas 1, o pasisakymas „Nekenčiu neištikimybės“ – 2 ir t.t. Suskaičiavus visų pasisakymų kodus, lengva nustatyti, ką labiausiai vertina tiriamoji grupė. Rašinėliai būna įspūdžių, samprotavimų, aprašomieji, aiškinamieji. Įspūdžių rašinėliuose atsiskleidžia tiriamųjų pastabumas, vidinis turinys, nuostatos, emocinis tikrovės vertinimas. Juo įspūdžiai emocionalesni, juo giliau tikrovė išgyvenama. Todėl skiriami gilūs, bendri ir pirmi įspūdžiai. Pirmi įspūdžiai palieka sąmonėje stiprius intelektinius-emocinius pėdsakus, bet nepakankamai pilnus, tikslius. Juos atkuriant ir pasakojant subjektui prisieina kai ką papildyti, patikslinti. Remiamasi savo nuojauta, patirtimi. Taip nejučia atsiskleidžia subjektas. Bendras ko nors įspūdis, kurį iš savo patirties pateikia tiriamasis, yra ne toks vertingas duomuo pažįstant subjektą. Jis pasako daug apie tiriamojo dėmesingumą, pastabumą, interesus, mąstyseną, nusiteikimą bei vertinimų galią. Reikia gerokai pažinti tiriamąjį, kad būtų galima apie jį spręsti pagal jo bendruosius tikrovės įspūdžius. Gilus įspūdis, kurį yra išgyvenęs tiriamasis, labiau vienareikš¬miškai byloja apie jo vidinį pasaulį, ypač apie intelektinę-emocinę sferą.
Samprotavimų rašinys taikomas vyresnio amžius tiriamiesiems. Jis būna analitinis, kai faktą ar reiškinį siekiama suskirstyti į jo sudedamąsias dalis, diskursinis, kai griežtu loginiu nuoseklumu ieškoma išvadų, diskusinis – kai kas nors ginčijama, konvergentinis – kai mąstoma panašios krypties sąvokomis, divergentinis – kai mąstymas vyksta skirtingomis kryptimis, pastebimi nauji požymiai, keliamos kitokios mintys, kuriamos sudėtingos išvados. Jie rodo t

. . .

Užsienio šalių šeima

Anglų šeima.
Pirmą kartą patekęs į Angliją žmogus pastebi nepriekaištingai išauklėtus vaikus. Jų tradicija- su vaikais elgtis santūriai, net šaltai. Tai verčia vaikus tvardyti savo jausmus. Vaikai pratinami būti labai savarankiški. Tėvai drausmina vaikus nuo labai ankstyvo amžiaus. Drausminimo paskirtis aiški- negailestingai slopinti tam tikrus įgymius ir polinkius.
Anglų vaikas nelinkęs skųstis, ko nors prašyti ar reikalauti, įpratęs būti vienas ir kuo rečiau priminti tėvams save.
Amerikiečių šeima.

Atsakomybė už vaikų auklėjimą tenka abiejiems tėvams.

Amerikoje iš mažens ugdoma labai didelė pagarba visa kam, kas gyva: vabalėliui, gėlei, lapeliui.Ugdoma pagarba ir žmogui- visiškai nesvarbu, ar jis vadovauja didelei įmonei, ar šluoja gatves. Suaugusieji irgi labai gerbia vaikus. Jeigu pravirksta, jį paglosto, paduoda nosinaitę, atneša vandens akims nusiplauti. Po kažkiek laiko vaikutis irgi taip elgsis.Taip išugdomas subtilus empatijos jausmas.
Tėvų ir vaikų ryšiai gana artimi.

Šeimos daug dėmesio skiria įvairiapusiam ekonominiam švietimui. Vaikai iš mažens mokomi taupyti: dėti centą prie cento, turėti savo pinigų, kuriuos būtų galima investuoti.

Šeimą sukuria užstalė, malda prieš valgį. Jeigu jos narių interesai aiškiai skiriasi, kompromiso ieškoma ramiai ir santūriai.
Vokiečių šeima.

Vokietijoje ant pašto dėžučių, automobilių stiklų, daugelių kitų vietų galima pamatyti lipdukų su užrašu „Visa širdis vaikams“. Taip gyvenime ir elgiamasi. Vaikui gimus, motina paprastai atsisako darbo. Vyrauja nuomonė, kad mažiausiai trejus metus vaikas turi augti šalia motinos.

Tėvai be didesnės prievartos sutaria su vaikais, gerai išaiškina jiems kas galima ir kas negalima, kas priimtina ir kas nekultūringa.

Vokiečiai labai stengiasi išmokyti vaikus taupumo. „ Sutaupyti- tai reiškia uždirbti“.
Švedų šeima.

Vaikų auklėjimui ir priežiūrai daug dėmesio skiria moterys, nors ir vyrai visapusiškai padeda žmonoms. Vaikai mokomi būti savarankiški, todėl smulkmeniškai neglobojami. Išskirtinai rūpinamasi ekologiniu švietimu, žmogaus ir gamtos santykiu. Iš mažens stengiamasi ugdyti vaikų gebėjimus. Švedai leidžia vaikus į įvairias specializuotas mokyklas, būrelius, klubus ir kt. Šeimos tarpusavio santykai nuoširdūs, geri, nors vaikai ir nederina kiekvienos smulkmenos su tėvais.
Japonų šeima.

Tėvų pareiga- kuo geriau išmokslinti ir išauklėti vaikus. Šeima be sūnaus laikoma nelaiminga.

Pasak japonų, vaikas iki penkerių šešerių metų šeimoje turėtų būti princas, iki dvylikos- tarnas, o nuo trylikos metų su juo reikia elgtis kaip su suaugusiu žmogumi.

Abu tėvai atlaidūs savo vaikams. Tėvas nėra per daug įsitraukęs į auklėjimą, nes paprastai jo nebūna namie. Barimas, mušimas, gąsdinimas- japonų šeimoje visiškai netaikytini poveikio būdai.

Japonų vaikai mokomi vertinti ir taupyti laiką. Šeimos itin daug dėmesio skiria bendravimo kultūrai.
Dažniausiai auklėjant vaikus šeimoje iškylantys klausimai.
• Kas turėtų auklėti vaikus?
• Tėvai dažnai galvoja, kad ne visas vaikų auklėjimas priklauso jiems.
• Nemažiau svarbi problema yra tėvystės atostogos.
• Vaikų auklėjimas: ar auginsime vaikus be diržo?
• Koks turėtų būti efektyvus vaikų auklėjimas?ir kt.

Naudota literatūra:
• Bajoriūnas Z., Šeimos edukologija, Vilnius, 1997.
• Jakavičius V.,Žmogaus ugdymas: įvadas į edukologijos studijas, Klaipėda, 1998.
• Jovaiša L., Hodegetika: auklėjimo mokslas, Vilnius, 1995.
• Uzdila J.V., Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje, Vilnius, 1993.
• .http://www.medicine.lt/index.php?pagrid=leidiniai&subid=gm&strid=2685
• http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-469.htm
• http://vertybes.wordpress.com/2007/02/22/gimusieji-tarnauti-o-ne-pirkti-efektyvus-vaiku-auklejimas-trumpai/

Vaikų socializacija šeimoje.
Socializacija – (lot. socialis – visuomeninis) tai individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe. (tarptautinių žodžių žodynas, 2001)

Šeima – mažoji socialinė grupė; susideda iš drauge gyvenančių tėvų ir vaikų, kartais ir kitų giminaičių; pagrįsta santuoka arba kraujo ryšiais; jos nariai tvarko bendrą ūkį, tarpusavio santykius daugiausia grindžia dorovine atsakomybe, savitarpio supratimu ir pagalba. (j. Leonavičius Sociologijos žodynas. 1993)
Šeima yra pati svarbiausia kiekvieno mūsų gyvenime – mums, mūsų vaikams, mūsų tėvams ir seneliams. Ji svarbi dar ir tuo, kad yra ekonominio gyvenimo ir apskritai mūsų civilizacijos pagrindas.
Vaiko socializacija šeimoje – tai pirmas žingsnis link visuomenės. Šeimos santykiai turi būti paremti darna ir meile.
Šeimos vaidmuo visuomenėje savo galia neprilygsta jokiai kitai institucijai, nes būtent šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais vaidmenimis, kurie yra būtini normaliai vaiko adaptacijai visuomenėje.
Šeima – tai pirmoji ugdymo institucija, kuri labiausiai įtakoja visą tolesnį asmens gyvenimą.

Visais laikais šeimos jautė paramos poreikį auklėjant savo atžalas.
Remiantis praeities istorija, kai šeimos būdavo labai gausios, būtiniausi šeimyninio gyvenimo įgūdžiai bei žinios būdavo perduodami iš kartos į kartą paprasta kasdieniška veikla. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje, kai Šeimyninis ryšys tarp kartų nebe toks stiprus, pagrindinių žinių apie šeimos formavimą ir vaikų auklėjimą suteikimas tampa viena svarbiausių visuomenės užduotimi.
Vienas svarbiausių šeimos tikslų – sudaryti normalias sąlygas vaikams įgyti veiklos pasaulyje patirtį, kad galėtų savarankiškai dirbti ir laimingai gyventi.
Šeima yra jos narių relaksacijos ir rekreacijos vieta. Čia atsipalaiduojama grįžus iš darbo, čia atnaujinamos jėgos tolimesniam darbui. Abu sutuoktiniai turi rūpintis, kad buto aplinka, psichologinis klimatas, veiklos organizacija, mityba užtikrintų poilsį, atstatantį darbingumą, gerą nuotaiką. Vaikų mokymasis namie turi vykti relaksacijos sąlygomis, palaikant jų pasitikėjimą savo jėgomis, darant pertraukėles. Šeimoje įdomiai, kultūringai ir prasmingai tvarkomas laisvalaikis stiprina pasirengimą veiklai.
Viena iš šeimos funkcijų yra:

• Pirminės socializacijos funkcija paremta idėja, kad šeima yra pirma ir labai reikšminga socialinė grupė, kuri nepakeičiamai įtakoja vaiko asmenybės formavimąsi. Šeimai tenka pagrindinė atsakomybė už vaiką. Šeimoje persipina biologiniai ir socialiniai saitai tarp gimdytojų ir vaikų. Tie ryšiai ypatingai reikšmingi, kadangi įtakoja vaikų psichikos vystymosi bei pirminės socializacijos ypatumus jau pačiame anksčiausiame gyvenimo etape. Šeimos užduotis – nuoseklus vaiko įtraukimas į visuomenę taip, kad vystymasis vyktų atitinkamai pagal to mažo žmogučio aplinką ir tautos, kurioje jis atėjo į pasaulį, kultūrą.

Intensyviausia socializacija vyksta ankstyvuosiuose žmogaus gyvenimo perioduose, kai vaikai tikslingai rengiami gyvenimui ir veiklai suaugusiųjų pasaulyje. Ypač svarbus čia tėvų ir šeimos – pirmųjų socializacijos agentų vaidmuo. Ankstyvojo etapo reikšmingumą lemia ne tik jo pirmumas žmogaus raidoje, bet ir vaikystės periodo ypatybės: emocionalumas, nuoširdumas vaikui bendraujant su tėvais, kitais šeimos nariais. Būtent tada vaikai įgyja pirmąsias elementarias žinias, pradinius mąstymo įgūdžius, palaipsniui perima vis sudėtingesnes elgesio taisykles ir pradeda susipažinti su paprasčiausiais kultūrinių vertybių pavyzdžiais, mokosi sekti jas net tuomet, kai dar net kai nesuvokia jų prasmės ir paskirties.

Svarbiausi socializacijos būdai pirmuosiuose jos etapuose, Z. Froido nuomone, yra:
 Imitacija, kai vaikas kopijuoja savo tėvų ir kitų šeimos narių elgesį;
 Identifikacija, kai vaikas perima kitų, pirmiausia tėvų, elgesio modelį kaip savąjį, ir savo elgesį sutapatina su juo.
Labai svarbus žmogaus socializacijoje yra paauglystės ir jaunystės periodai, kai paaugliai ir jaunuoliai, išgyvenantys vadinamąjį “pereinamąjį amžių”, įgyja vis daugiau žinių, kurios padeda asmenybės ir pasaulėžiūros pagrindams atsirasti. Šiame etape šeima ir kitos pirminės socializacijos grupės (kaimynai, draugai, bendraamžiai) vaidina svarbų vaidmenį. Tačiau skirtingai nei prieš tai, paaugliui ir jaunuoliui palaipsniui vis svarbesni tampa antrinės socializacijos grupės, t.y. įvairūs socialiniai institutai, organizacijos, įstaigos.

Žmogaus vystymasis, jo auklėjimas ir socializavimas – integravimasis į visuomenę – organiškai susiję procesai. O tai sudaro auklėjimo sunkumus, nes visuomenė, jos gyvenimo būdas, žmonių bendravimo formos nuolat kinta, todėl auklėjimas negali būti vienodas visais laikais, visame žemės rutulyje. Šeima užima dėkingą padėtį, kadangi būtent šeimoje pirmiausia ir atsispindi kasdieninis visuomenės gyvenimas, nes tėvai yra visuomeninio gyvenimo dalyviai. Šeima – atvira socialinė institucija, jautri įvairiems išoriniams poveikiams.
Ugdyti šiuolaikinės visuomenės asmenybę šeimoje reiškia plėtoti vaiko savarankiškumą, kūrybiškumą, ryžtą, mąstymą ir kitas asmens savybes, ypač kreipiant dėmesį į jo bendražmogiškosios kultūros, jo dvasingumo ugdymą, sugebėjimą bendrauti, formuoti vaiko atjautos jausmus, kad jis suprastų kitą žmogų, jo pergyvenimus. O tai įmanoma tik demokratinėje šeimoje, kurioje tarp šeimos narių vyrauja susiklausymas, bendravimas ir bendradarbiavimas, siekiama bendro tikslo.
Tėvai, vadovaudamiesi savo augančių vaikų asmeniniais apsisprendimais, ugdo juose dorus socialinius idealus, realius materialinius ir dvasinius poreikius, tautų geranorišką charakterį, kilnius jausmus, inteligentiško elgesio įpročius ir įgūdžius, teisingus santykius su gamta, visuomene, savimi ir kt.
Problemos, sunkinančios vaiko socializaciją.
Nepilna šeima. Daug sunkiau vaikui eiti socializacijos link nepilnoje šeimoje. Vaikas negauna visko, ką gali gauti vaikas augantis su abejais tėvais. Pilnų šeimų vaikai jaučia didesnį dvasinį komfortą, geriau auklėjami.
Asocialios šeimos vaikai. Tokie vaikai gauna blogą įtaką iš tėvų, jiems daug sunkiau susikurti teisingą vertybių sistemą, teisingą požiūrį į aplinkinius ir pasaulį.

Nepaklusnus vaikas. Šeimai sunku auklėti vaiką paauglystėje, kai jam didesnę įtaką daro ne šeimos nariai, o bendraamžiai, aplinkiniai.
Tėvų ir vaikų santykiai. Palankiausia šeimos raidai ir joje augančių vaikų asmenybės brandai būtų, jei netolygūs tėvų ir vaikų santykiai pamažu pasiektų pusiausvyrą, jei didėjant vaikų savarankiškumui būtų išsaugomi ir įgytų naują turinį jų tėvų teikiami emociniai ryšiai.
Mergaičių ir berniukų socializacija.

Patarimai, kaip auklėti vaiką šeimoje.

Nėra jokių formulių kaip auklėti vaiką, kad jis išaugtų doras, protingas ir geras. Tačiau yra daug patarimų, kurie gali padėti pasiekti harmoniją tarp tėvų ir vaiko.
• Veiklai pasaulyje reikia fizinės brandos. Todėl svarbus fizinis lavinimas, juo siekiama, kad vaikas augtų sveikas ir stiprus, vikrus ir gracingas. Grynas oras, vandens procedūros, vaikščiojimas, mankšta ir kitokia fizinė kultūra tam reikalui yra nepakeičiamos priemonės šeimoje.
• Protinis lavinimas pradedamas kūdikystėje turtinant sąmonę įspūdžiais ir žodžiais, plėtojant sąvokas, mąstymą ir kalbą. Tėvai rūpinasi, kad vyresnio amžiaus vaikai gerai išmoktų visa, kas numatyta mokymo įstaigų programose. Tam reikia ugdyti vaikų savikontrolės įprotį, kad jie sugebėtų patikrinti mokymosi rezultatus ir nustatyti, kokiu lygiu įvykdyti jiems skiriami uždaviniai. Ugdomi išradingumo, kolekcionavimo ir klasifikavimo, žodinės kūrybos, intelektinės veiklos interesai.
• Labai svarbu formuoti teisingą požiūrį į vyrą ir moterį kaip lygiateisius gyvenimo dalyvius, neišskirti, nepriešpastatyti vienus antriems. Šeimoje neturi būti vyriškų ir moteriškų darbų. Kiekvienas dirba pagal išgales.
• Auklėjamieji pokalbiai įgyja didelę reikšmę, kai prabunda vaiko savimonė ir jie pajėgūs dalyvauti pokalbyje. Kalbamasi buitiniais, šeimos ekonomikos, etikos, estetikos, pasaulėžiūros, politikos klausimais, kai jiems kyla interesas arba susidaro tinkama situacija. Sėkmingas būna pokalbis, kai jis grindžiamas konkrečiais faktais, pavyzdžiais, kai iš jų plaukia vertinimai ir reikšminga mintis elgesiui.
• Pasakų sekimas ir garsinis skaitymas – nepakeičiamas pažiūrų ir dorovinių veiklos vertinimų formavimo metodas.
• Eilėraščių mokymas atmintinai ugdo žodžio kultūrą, estetinius jausmus ir santykius su tikrove. Kai vaikai patys bando kurti eilėraščius, mokosi vaizdžiai išreikšti savo įspūdžius ir jausmus. Tai puiki priemonė ne tik estetinei, bet ir dorovinei sąmonei ugdyti.
• Vaikų pratinimas atlikti įvairias buitines pareigas, higienines procedūras, vykdyti etiketo taisykles ugdo elgesio įgūdžius ir įpročius, grūdina valią.
• Šeimoje naudojamos įvairios pripažinimo, pritarimo, skatinimo priemonės: paglostoma, pabučiuojama, pamyluojama apkabinant, pakeliant ant rankų ir pan. vaikai guodžiami nelaimėje, palaikomi skaudžią valandą, randant motyvų jų teisingumui, gerumui apginti, o padarius klaidą, ieškoma būdų, kaip ją ištaisyti. Pasiekus laimėjimų po įtemptos veiklos, vaikai apdovanojami, tačiau dovanos neduodamos už gerą elgesį, už tai, ką žmogus privalo daryti. Apdovanoti tinka ir daiktais, ir pinigais.
• Kraštutiniais atvejais naudojamos bausmės, tačiau niekada nenaudojama fizinė jėga.

Šeima užima svarbiausią vietą ugdant ir socializuojant asmenybę, kadangi šeima veikia vaiką, o ir kiekvieną narį tiesiogiai visose savo gyvenimo srityse.

1. Tarptautinių žodžių žodynas, (2001), Vilnius
2. A. Juodaitytė (2003), Socializacija ir ugdymas vaikystėje, Vilnius
3. J. Leonavičius (1993), Sociologijos žodynas, Vilnius
4. I. Leliugienė (2003), Socialinė pedagogika, Kaunas
5. J. Vaitkevičius (1995), Socialinės pedagogikos pagrindai, Vilnius
6. L. Jovaiša (1995), Hodegetika, Kaunas
7. K. Miškinis (1993), Šeimos pedagogika, Vilnius
8. G. Navaitis (1996), Psichologinė parama šeimai, Šiauliai

Join the Conversation

×
×