kam žmogui reikalinga laisvė?

Kam žmogui reikalinga laisvė?

Laisvės siekia daugybė žmonių. Ji turi daug reikšmių. Vieniems tai pilietinė laisvė, kitiems ekonominė, bet visų svarbiausia mano manymu yra asmeninė laisvė. Tai įrodo Vinco Mykolaičio – Putino poema „Vergas“.
Kūrinio spalvos yra tamsios, niūrios, slogios, o kai kuriose posmeliuose net pereinančios į juodumą: „Nusvirau aš į vargingą savo guolį, Kaip žmogus, kuriam vistiek – gyvent ar mirti, Kaip žmogus kurio paniekinta gyvybė, Tartum liūtas tūno alkio lūkesy“. Poemoje atskleidžiami išgyvenimai, begalinis sielvartas, skausmas, kurį lyriniam subjektui suteikia nelaisvės pojūtis: <.>„Kur einu – visur atverti vartų vartai, Bet išeit į plačią laisvę negaliu“. Veikėjas supranta, kad ne dievas esąs, jis negali apimti dangaus šviesių žvaigždynų, negali pasiekti tolumoj baltų viršūnių ir kaip upelis išsilieti į putojančias marias, o esąs tiktai paprastas žmogus, kuriam nesvarbu gyvent ar mirt. Jis neturi savo sielos laisvės ir yra sukaustytas minčių vergas: <.> „Nepramuši lakiai minčiai kieto skliauto  Būsi vergas ir vergausi amžinai.“ Ir štai netikėtai kūrinyje pradeda nykti juodi debesys ir pro mažyti tarpelį prasiskverbia saulės spinduliai, veikėjas išvysta prrieš save moteriškę, kuri jam paslaptingą žadinį sakė: <.> „ – Aš tave paimsiu žemės verge, ir paveldėsi tu mano karalystę“, bet ji duoda jam sąlygas: „ Bet dabar tu nebregėsi Dievo žemės, Nė vidurnakčio varpų nebegirdėsi, Nepaliesi savo pirštais jokio žiedo ir nė

ė vieno skambaus žodžio nebetarsi“. Lyrinis subejktas su šiomis sąlygomis sutinka ir tampa panašus į jūros gyvį. Jis jau nebežino, kaip grįšti atgal, nebemato nei dangaus, nei saulės, o jų atminimai liko tiktai sapnuose. Veikėjui atrodo, kad jo mintys skrieja laisvės pojūčio link, o jos pagalbininkė jojo širdis. Jį supa bekraštis vandenynas  platus, erdvus ir laisvas. Jam visa tai patinka, jaučiasi niekieno nevaržomas, pranyksta begalinis skausmas, kurį jis juto stovėdamas ant žemės. Staiga prabyla didis balsas, kuris kreipiasi į veikėją: <.> „– Būki sveikas, mūsų amžinas valdove! Tu tasai, kurio palaimintą gimimą, Patekėjusios septynios puošė žvaigždės“.Vergas prabunda ir supranta, kad viskas kas vyko, buvo tik sapnas, kuris širdyje paliko alkanus geismus ir neišsipildžiusias svajones. Tikriausiai, jis yra sargas pats prie savo angos pastatytas, toodėl jis turi prabusti. Veikėjas supranta, jis toks pats menkas vergas,kuris neberanda savo kelio į didžiąsias platybes.
Vyksta puota. Ponai džiūgauja, vergai jiems lenkias ligi kelių. Ir pasišaukia lyrinį subjektą pats viešpats ir taria jam: <.> „– Šiandien būsi iš vergų tu man pirmasis. Eik ir vilkis kuo gražiausią savo rūbą, Imk ir pilstyk svaigų vyną į taures“. Nuo šitos vietos jis tampa vergu, bet jau ne sielos ir ne minčių, o tuo vergu, kuris turi paklusti ir vykdyti viską kas jam liepiama. Jis piila vyną į taures ir savo širdgėlos po lašą, visas kupinas pagiežos. Bepilstydamas priėjo ir prie viešpačio jauniausios dukros, patyliukais ir jai pylė saldaus vyno, o ji ėmė ir tarė: <.> „– Štai mano tėvo ištikimas vergas, Kurs nežino, kas yr laisvė, kas yr meilė; Jojo laimei trupinių po mūs pakaks.“ Po šių žodžių kūrinio veikėjui užvirė kraujas, valdovo vyną jis sviedė ant žemės, iš to įsiučio nebematė nei vieno veido, nieks nedrįso jo sulaikyti, kuris kaip žaibas įsiliepsnojo.

Ėjo jis palikęs rūmus, į naują nežinomą kelionę. Laisvumo pojūtį pajutęs, suprato laisvas jis yra. Ėjo ten, kur nebėra jokių sapnų bei pabūdimų, kur saulės spinduliai augina žiedus, ir kur gyvena jojo ilgesio viešnia.

396 žodžiai be jungiamųjų žodelių