pesticidai

ĮVADAS

Referato tema: Vakarų ir Rytų karinių- politinių blokų paskirtis ir veikla pokaryje. Šio referato tikslas išnagrinėti pokaryje susiklėsčiusius vakarų ir rytų santykius, priešiškų karinių blokų atsiradimo priežastis ir jų įtaką tolimesnei pasaulio raidai. Šis istorinis laikotarpis apima 1955- 1985 metus, vadinamus Šaltojo karo laikotarpiu. Pasaulyje vyko dviejų galingų jėgų: JAV ir jų sąjungininkų bei SSRS ir kitų komunistinių šalių ideologinė ir karinė kova. JAV ir kitos vakarų šalys gynė savo demokratines vertybes, o Tarybų Sąjunga vykdė komunizmo ekspansiją. Šios kovos priežastis bei ppasekmes ir bandysiu smulkiau išdėstyti bei aptarti šiame referate.

Antrojo pasaulinio karo pabaiga

1945 m. po Antrojo Pasaulinio karo įkurta Jungtinių Tautų Organizacija ir jos Saugumo Taryba atsirado kaip galių pusiausvyros ir kolektyvinio saugumo šalininkų kompromisas. Abi pusės sutarė, jog naujos organizacijos pirmtakės, Tautų Sąjungos, impotenciją, o taip pat tarpukario tvarkos destabilizaciją sukėlė bendradarbiavimo tarp didžiųjų valstybių stoka, ypač pasikartojantys nesutarimai tarp Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų izoliacionizmas, ilgalaikis Vokietijos ir Rusijos (SSRS) pašalinimas iš tarptautinės visuomenės bei bendradarbiavimo tarp Soovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių nebuvimas 4-ojo dešimtmečio pabaigoje. Mokantis iš praeities, buvo iškelta didžiųjų valstybių santarvės idėja- ji ir tapo pagrindu Jungtinių Tautų Organizacijai bei jų Saugumo Tarybai. Pastarajai, sudarytai iš veto teisę turinčių penkių nuolatinių (JAV, SSRS, Didžioji Br

ritanija, Prancūzija, Kinija) ir šešių dvejiems metams renkamų narių, buvo suteikti platūs įgaliojimai taikai pasaulyje palaikyti: inicijuoti derybas dėl konfliktų, taikyti agresoriui sankcijas, įskaitant kolektyvines karines priemones ir pan. Taip pat buvo nutarta įsteigti kolektyvinio saugumo karines pajėgas. Padedant daugiausia Vakarų valstybėms, tokios pajėgos buvo sukurtos. Kolektyvinio saugumo sistema- ne.

Iš pradžių į šią paradoksalią situaciją per daug dėmesio nebuvo kreipta, nes Jungtinių Tautų Organizacijai neblogai klojosi ir neatrodė, kad tarptautinė sistema tampa bipoline. Vykdant Saugumo Tarybos nutarimus, 1946 m. SSRS ir Prancūzija pasitraukė atitinkamai iš Irano ir Sirijos bei Libano. 1947 m. buvo dekolonizuota Indonezija ir išspręstas konfliktas dėl Bahreino, taip pat Somalio, Etiopijos bei Libijos likimas. Galų gale šias sėkmes vainikavo juridinis Izraelio pripažinimas ir naujos vizijos žmonijai- Žmogaus teisių deklaracijos paskelbimas. Taačiau tuo pačiu metu vis labiau ėmė ryškėti pavojingi dviejų pasaulio galybių arba supervalstybių, kovos simptomai.

Šaltojo karo pradžia

Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga buvo vienintelės planetoje supervalstybės. Vokietija ir Japonija, dvi nugalėtosios valstybės, laikinai buvo nušalintos. Kinija tebebuvo silpna. Prancūzija dar neatsigavusi, O Didžioji Britanija ekonomiškai nusilpusi. Iš Didžiojo Trejeto liko superdvejetas,
kurio tarpusavio konfliktas, pavyzdžiui, 1962 m. Kubos krizė, galėjo pastūmėti visą žmoniją į pražūtingą karą. Kitaip tariant, santykių tarp Vašingtono ir Maskvos tyrimai turėjo prisidėti pozityviai sprendžiant žmonijos gyvybės ir mirties kl

lausimą.

Būtent minėtos supervalstybių santykių studijos iškėlė dar vieną karštą problemą- šaltojo karo kilmės problemą. Plačiau nesiaiškinant, ar apskritai šaltojo karo terminas adekvačiai atspindi tuometinius tarptautinius santykius, pabrėšime, kad tai nebuvo nei karas, nei taika. Tai nebuvo tikras karas, nes supervalstybės niekada neįsivėlė į tiesioginė karinė kontrfrontaciją, nors tarp jų iš esmės buvo konflikto būsena. Kitaip tariant, supervalstybės konfliktavo globalios geopolitinės tvarkos kontekste.

Daugumos tyrėjų šaltąjį karą lygina su treniruočių maču tarp dviejų valstybių milžinų, kurių kiekviena atlieka ėjimus ir kontrėjimus. Tokias rungtynes apibūdina, pavyzdžiui, Johno Lewiso Gaddiso studijos, kuriose analizuojama vadinamoji JAV tramdymo (containment) strategija. Pasak Gaddiso, amerikiečiai savo saugumo politikoje taikė dvi tramdymo formas: simetrinę ir asimetrinę. Pirmoji numatė adekvačią vietai, laikui ir lygmeniui reakciją, paprastai karinio pobūdžio, į grėsmes galių pusiausvyrai (sakykime, sovietai x d. Šiaurės Vietname dislokuoja 10 tankų; amerikiečiai x + 1 d. Pietų Vietname taip pat dislokuoja 10 tankų). Tuo tarpu antruoju atveju nebūtinai turėjo eiti adekvati reakcija ir paprastai ji būdavo ne karinė.

Į šaltąjį karą buvo įsitraukta pamažu. Aršus konfliktas tarp amerikiečių ir sovietų iš pradžių vyko senajame žemyne, tačiau po truputį jis apėmė ir kitus žemynus- pirma Aziją, paskui Artimuosius Rytus ir galiausiai Lotynų Ameriką bei Afriką.

Šaltojo karo priežastys

Kas kalčiausias dėl šaltojo karo pradžios? Ieškodamos atsakymo, ietis sulaužė ne viena mo

okslininkų (ir politikų) karta. Todėl nenuostabu, kad egzistuoja keletas aiškinimų.

Pirmasis, vadinamas ortodoksiniu, šaltojo karo sukėlimu kaltina sovietus: tai esą nulėmė SSRS ekspansija po Antrojo pasaulinio karo. Raudonosios armijos okupuotose Rytų Europos vietose, į kurias ji įžengė, persekiodama atsitraukiančią vokiečių armiją, buvo įkurta keletas komunistinių valstybių: Bulgarijos Respublika, Vokietijos Demokratinė Respublika, Vengrijos, Lenkijos Liaudies Respublikos, Rumunijos, Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos, kuriose pats svarbiausias asmuo buvo sovietų ambasadorius, gaudavęs ir vykdydavęs nurodymus iš Maskvos. Kiek vėliau jas valdydavo šimtaprocentiniai sovietų statytiniai, pavyzdžiui, vengras Janušas Kadaras, bulgaras Georgi Dimitrovas, rumunė Anna Pauker ir kt. Karo nuvarginta Sovietų Sąjunga, užuot priėmusi garsųjį Marshallo planą, ėmė alinti šias šalis, jėga primesdama „socialistines“ struktūras ir komunistų vadovaujamas vyriausybes. O štai sovietų parama Graikijos maištininkams komunistams (1946- 1949 m.), Berlyno blokada (1948- 1949 m.) ir Korėjos karas, kurį 1950 m. pradėjo sovietų satelitė Šiaurės Korėja, įtikino Vakarų demokratines šalis komunizmo grėsmės realumu ir sustiprino šaltąjį karą. Jau 1947 m. kiek filosofuojantis amerikiečių diplomatas George`as F. Kennanas įsitikinęs rašė, kad pagrindinis sovietų politikos tikslas yra: „stengtis užpildyti kiekvieną ertmę, kiekvieną jai prieinamą plyšį pasaulio jėgų sanklodoje“.

Todėl G. Kennanas rekomendavo Vakarams imtis ilgalaikės tramdymo politikos „gudriai ir sumaniai panaudoti priešsvaras daugybėje nuolat kintančių geografinių ir politinių taškų, atsižvelgiant į sovietų politikos pokyčius ir manevrus“. JAV diplomatas pranašavo, kad il
lgainiui sovietų režimas griūsiąs arba sušvelnėsiąs, nes joks mesijiškas judėjimas nėra pajėgus be paliovos taikstytis su neišsipildančiomis viltimis, vienaip ar kitaip neprisitaikydamas prie tokios padėties logikos. Tų pačių 1947 m. kovo mėn. JAV prezidentas H. Trumanas paskelbė doktriną (vėliau ji buvo pavadinta jo vardu), kurioje paskelbė, kad amerikiečiai ne tik perims britų įsipareigojimus Graikijai ir Turkijai, bet ir padės bet kuriai šaliai, norinčiai pasipriešinti komunizmui: „Laisvosios pasaulio tautos laukia iš mūsų pagalbos, – aiškino JAV prezidentas, – Jungtinės Valstijos privalo paremti jų priešinimąsi ginkluotų mažumų vergovei ir svetimų šalių spaudimui pirmiausia ekonomiškai ir finansiškai. “Papildykime- ir kariškai.

Tačiau su tokiu aiškinimu nesutinka vadinamoji revizionistų mokykla, tvirtinanti, kad ne Sovietų Sąjungos, bet JAV veiksmai atvedė pasaulį į šaltąjį karą. Turėdami branduolinio ginklo monopolį ir 70% pasaulio aukso atsargų, pagrindiniuose pramonės sektoriuose gamindami daugiau negu visas kitas pasaulis, amerikiečiai jautėsi galingesni negu kada nors anksčiau, juolab neatrodė, kad sovietai kurį laiką gali rimtai pasipriešinti. Tuo Vašingtonas ir pasinaudojo. Nepaklausęs nei izoliacionistų (sugrįžti iš Europos), nei ekstremistų (pradėti preventyvų karą su Maskva) patarimų, jis anaiptol neatsisakė grasinimų branduoliniu ginklu, drauge perimdamas britų įsipareigojimus ir „nupirkdamas“ pasaulį (1945- 1964 m. laikotarpiu finansinė JAV parama siekė 97 mlrd. dolerių, iš kurių 13 mlrd. pagal valstybės sekretoriaus George`o C. Marshallo Europos atkūrimo programą beveik veltui buvo suteikta šešiolikai Vakarų Europos valstybių).

Ginčai tarp ortodoksų ir revizionistų ypač sustiprėjo 7- ojo dešimtmečio viduryje. Ginčuose išsirutuliojo ir trečioji traktuotė- porevizionistinė, aiškinanti, kad dėl šaltojo karo kaltos abi supervalstybės. Kiek vėliau atsirado dar ir porevizionistinė sintezė, kurios šalininkai, neabejodami abiejų supervalstybių kalte dėl šaltojo karo, bandė nagrinėti klausimą, o kiek iš jų konkrečiai kalta kiekviena, t. y. nustatyti supervalstybių atsakomybės už tuometinius įvykius laipsnį.

Galima tvirtinti, kad pokario tarptautiniuose santykiuose labai greitai įsivyravo baimė ir nepasitikėjimas. Jie atsiskleidė jau Potsdamo konferencijoje sudarytos Užsienio reikalų ministrų tarybos (Didysis trejetas, Prancūzija, Kinija) 1946 m. veikloje, sudarant taikos sutartis su Italija, Suomija, Bulgarija, Vengrija ir Rumunija. Netrukus antagonizmas tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų sustiprėjo. Iš pradžių jo pagrindinė agitatorė buvo Didžioji Britanija. W. Churchillis, galbūt įžeistas dėl karštai propaguotos tarptautinio saugumo schemos- vietos federacijos grupuojamos į tris regionus- įgnoravimo, 1946 m. kovo mėn. Fultone (Misuris, JAV) pasakė kalbą, kurioje apkaltino maskvą, kad ši nuleido „geležinę uždangą“ ant Europos ir perkirto žemyną į dvi dalis. Iš esmės W. Churchillis reagavo į vasario mėn. J. Stalino žodžius, esą konfliktas tarp kapitalistinių šalių neišvengiamas, todėl „sovietinei liaudžiai“ tenka būti budriai. Tačiau tai reikalo esmę nelabai keitė, nes Vašingtonas jau turėjo G. Kennano „ilgąją telegramą“, kurioje SSRS lyderio kalbos motyvai buvo interpretuojami kaip sovietų noras vyrauti pasaulyje. Po to pasirodė H. Trumano deklaracija ir Andrejaus Ždanovo pareiškimas (1947 m. Ždanovo doktrina), kad komunistų partijos visur, kur tik gali, turi imti valdžią į savo rankas ir vykdyti nurodymus iš Kremliaus. Kai Maskva įkūrė Kominformą ir pasigamino atominį ginklą (1949 m.), konfliktas įgavo keblią atgrasinimo pusiausvyrą.

Sovietai ir amerikiečiai ne tik ėmė grasinti vieni kitiems branduoliniu sunaikinimu, bet ir konfrontavo tarpusavy visur kur: perversmas Čekoslovakijoje bei Berlyno blokada (sovietai); Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacijos bei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos sukūrimas (amerikiečiai); Ekonominės Savitarpio Pagalbos Tarybos bei Varšuvos Sutarties Organizacijos įsteigimas (sovietai) ir t. t. Bet kurioje pasaulio dalyje įvykęs bet koks pokytis galėjo lengvai sutrikdyti trapią pusiausvyrą tarp šių valstybių. Bet ši pusiausvyra visiškai skyrėsi nuo XIX a. buvusios galių pusiausvyros, pagrįstos sąveika tarp penkių didžiųjų valstybių, kurių kiekviena buvo suinteresuota kitų valstybių išlikimu. Tuo tarpu apie šaltojo karo tvarką dažnai sakoma, kad nei amerikiečiai, nei sovietai ir tikrųjų nesirūpino vieni kitų išlikimu, nes ir vieni, ir kiti manė, jog pasaulis be oponentų bus saugesnis. Tad kodėl nekilo Trečiasis pasaulinis karas? Abipusė baimė? Išties, teisybė yra teiginyje, kad išskyrus abipusę baimę, nebuvo kitų išorinių apribojimų, sulaikančių juos nuo vienas kito sunaikinimo. Juolab ta „grynoji“ baimė JAV ir SSRS tarpusavio santykiuose, arba laisvojo ir komunistinio pasaulių santykiuose, kartais duodavo pagrindo susitarti.

Nesipildančių, bet vis dar gyvų lūkesčių 1945- 1946 m. laikotarpį turbūt tikslu pavadinti atsargia draugyste. Tai buvo laikotarpis, kai abi pusės atsidūrė tam tikroje nežinomybėje viena kitos ketinimų atžvilgiu. Iš dalies periodą apibūdina tam tikros viltys, kad sovietai ir amerikiečiai gali bendradarbiauti garantuojant taiką pasaulyje. Viltys išsisklaidė. SSRS savo vakarines sienas ėmė supti komunistinių režimų žiedu. JAV ėmėsi teikti Vakarų Europos valstybėms ekonominę ir karinę paramą. Jau 1947 m. atsargi draugystė turėjo užleisti vietą abipusiam antagonizmui ir karo padėčiai.

Karinių blokų kūrimasis

Agresyvi Sovietų Sąjungos politika Vakarų šalis vertė ieškoti naujų galimybių savo saugumui užtikrinti. Tam buvo palanki ir JAV užsienio politika. Po Antro pasaulinio karo JAV ėmė aktyviau dalyvauti Europos reikaluose. Vakarų Europai buvo labai svarbus Maršalo ekonominės paramos planas bei politinės Trumeno doktrinos nuostatos. Vakarų šalių vadovai suprato, kad užtikrinti saugumą Europoje be Jungtinių Amerikos Valstijų paramos yra nerealu. 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone dvylikos valstybių užsienio reikalų ministrai įkūrė Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Jos nariai įsipareigojo tarptautinius ginčus spęsti taikiomis priemonėmis, o karinio užpuolimo atveju gintis bendromis pastangomis. Pradžioje tai buvo daugiau politinė deklaracija ir sąjungininkai manė, kad tai turėtų pristabdyti Sovietų Sąjungos siekius plėsti savo įtaką Europoje. Tačiau 1950 m. prasidėjęs Korėjos karas pakeitė sąjungininkų nuomonę. Tais pačiais metais sąjungininkai nutarė kurti integruotas karines pajėgas. Paryžiuje buvo įkurta Vyriausioji jungtinių pajėgų Europoje vadavietė, kurios pirmuoju vadovu tapo D. Eizenhaueris. Tolimesnė NATO raida rodė šios organizacijos lankstumą ir reikalingumą. 1952 m. į NATO buvo priimtos Turkija ir Graikija. Tokiu būdu buvo išplėsta saugumo zona Viduržemio jūros baseine. Netrukus NATO buvo pertvarkyta į nuolatinę organizaciją su būstine Paryžiuje. Vakarų politikai nusprendė, kad prie „vakarų gynybos“ turi prisidėti ir VFR. Po derybų ir ginčų 1954m. Paryžiuje buvo pasirašyta sutartis VFR įtraukti į NATO ir sudaryti naują vokiečių armiją. Kartu buvo paskelbta, jog nutraukiama Vakarų Vokietijos okupacija. VFR pasidarė visiškai suvereni valstybė, nors jos teritorijoje liko didžiųjų vakarų valstybių karinių dalių. VFR tapo 15-ąja NATO nare.
Jos priėmimas tapo svarbiu žingsniu tolimesniame Europos vienijimosi procese. Tačiau šis Vokietijos žingsnis paskatino Sovietų Sąjungą 1955 m. įkurti Varšuvos sutarties organizaciją. Varšuvoje vyko Čekoslovakijos, Lenkijos, VDR, Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos, Albanijos ir SSRS pasitarimai. Buvo pasirašyta sutartis, vadinamasis Varšuvos paktas. Sutartyje nurodoma, kad ši organizacija, kuriama praėjus šešeriems metams po NATO įsteigimo. Buvo sudaryta Jungtinė ginkluotųjų pajėgų vadovybė. Vyriausiuoju vadu paskirtas sovietinis maršalas I.Konevas. Pagrindinis šio organizacijos tikslas buvo sudaryti atsvarą NATO blokui, o taip pat jos pagalba efektyviai kontroliuoti Rytų Europos šalis. Šeštajame dešimtmetyje, įkūrus Varšuvos sutarties organizaciją, nusistovėjo jėgų pusiausvyra Europoje. Europa galutinai pasidalijo į du karinius blokus. Kariniai blokai buvo kuriami ne tik Europoje. 1954m. rugsėjo mėn.sudarytas Pietryčių Azijos paktas (SEATO), kuriame dalyvavo JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Tailandas, Pakistanas, Filipinai, Naujoji Zelandija ir Australija. Dar vienas Blokas 1955m. atsirado Artimuosiuose ir Viduriniuosiuose Rytuose- Bagdado paktas, kurio nariai buvo Turkija, Irakas, Iranas, Pakistanas ir Didžioji Britanija. JAV Bagdado pakte nedalyvavo, bet skatino jo sukūrimą, o 1957m. vienašališkai įsipareigojo suteikti pagalbą ginklu to regiono šalims (vadinamas „Eizenhauerio doktrina“, pavadinta tuometinio JAV prezidento vardu).

Iš Vakarų karinių blokų išliko tik pats svarbiausias- NATO, o Bagdado pakto ir SEATO veikla laikui bėgant apmirė. 8- ojo dešimtmečio pabaigoje abu šie blokai oficialiai buvo paleisti. Tai be kitų priežasčių paskatino sparti karinės technikos plėtotė. Supervalstybės šia technika tiek pralenkė visas kitas, kad sąjungininkų karinės pajėgos joms pasidarė mažai reikalingos. Išlaikė svarbą NATO ir Varšuvos paktas, kurie buvo JAV ir SSRS tarpusavio varžybų įrankiai. Septintajame dešimtmetyje tarp NATO sąjungininkų iškilo tam tikrų nesutarimų. Prancūzijos prezidentą Š. de Golį neramino anglosaksų vyravimas Aljanse. 1966 m. Prancūzija pareiškė apie savo pasitraukimą iš NATO karinės organizacijos ir bandė ieškoti kitų saugumo kūrimo garantų. Tuo metu NATO vadavietė buvo perkelta iš Paryžiaus į Briuselį. Tačiau Prancūzijos požiūrį į tarptautinę situaciją pakeitė 1968 m. įvykiai Čekoslovakijoje. Prancūzija nusprendė sugrįžti į NATO, o Albanija pasitraukė iš Varšuvos sutarties organizacijos. Kitas svarbus NATO raidos etapas buvo 1982 m., kai Ispanija tapo šešioliktąja NATO nare. Daugiau iki šaltojo karo pabaigos į NATO nebuvo priimta nei viena valstybė.

Šaltojo karo metu NATO garantavo Europos saugumą ir politinės padėties stabilumą. Nei viena NATO narė nebuvo užpulta, nei vienoje iš jų neįsigalėjo komunistinės idėjos. Europoje buvo sukurta patikima saugumo sistema, kuri leido Aljanso narėms jaustis saugiai. Nors Šaltojo karo metu išryškėjo nesutarimų tarp atskirų NATO šalių, tačiau kolektyvinio saugumo sistema atlaikė išbandymus. Šiaurės Atlanto sutartis (ištrauka) 5 straipsnis Šalys sutinka, kad ginkluotas užpuolimas vienos ar kelių iš jų atžvilgiu Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus traktuojamas kaip užpuolimas prieš jas visas; dėl to jos sutinka, kad, jei toks ginkluotas užpuolimas įvyktų, kiekviena iš jų įgyvendindama Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje įtvirtintą individualios ir kolektyvinės savigynos teisę, individualiai ar drauge su kitomis šalimis suteiks užpultajai šaliai ar šalims pagalbą imdamasi veiksmų, kuriuos ji mano esant būtinus tam, kad būtų atkurtas ir užtikrintas Šiaurės Atlanto regiono saugumas. 10 straipsnis Šalys visų sutarimo pagrindu gali kviesti bet kurią kitą Europos valstybę, kuri yra pasirengusi laikytis Sutarties principų ir prisidėti prie Šiaurės Atlanto regiono saugumo.

Ginklavimosi varžybos

Nuo 6- ojo dešimtmečio vidurio Rytų ir Vakarų santykių įtampa kiek sumažėjo, atsinaujino prekybos bei kultūriniai ryšiai. Tačiau šaltasis karas tęsėsi. Didėjo branduolinis arsenalas, branduolinių ginklų skubėjo įsigyti visos didžiosios valstybės. 1960 m. atominę bombą išbandė Prancūzija, o 1964 m.- Kinija.

Žinoma, daugiausia branduolinių ginklų turėjo supervalstybės. Tik jos galėjo skirti milžiniškus išteklius branduolinių ginklų ir priemonių jiems gabenti gamybai. O tos priemonės sparčiai keitėsi. Vietoje bombonešių svarbiausiu branduolinių ginklų nešėju tapo raketos. Sovietų Sąjunga 1957 m. jau turėjo tarpžemyninių balistinių raketų (TBR), kurios galėjo pasiekti bet kurią JAV vietovę. 1958 m. TBR sukūrė amerikiečiai. Skrendančioms raketoms niekas negrėsė, bet priešai galėjo sunaikinti jų paleidimo įrenginius. Todėl jau 6- ojo dešimtmečio viduryje supervalstybės pastatė pirmuosius povandeninius laivus, ginkluotus raketomis su branduoliniais užtaisais.

Ginklavimosi varžybos vyko gana tolygiai. Daugelį naujų rūšių ginklų pirmiau sukurdavo JAV, o po kelerių metų- ir SSRS. Beje, 6- ojo dešimtmečio pabaigoje- 7- ojo dešimtmečio pradžioje raketinės technikos srityje pirmavo SSRS. 1957 m. ji paleido pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą, o 1961 m. J. Gagarinas kosminiu laivu pirmą kartą apskriejo Žemės rutulį. Prasidėjo varžybos kosmose. Amerikiečiai greitai įveikė savo atsilikimą. 1969 m. liepos mėn. pagal „Apolono“ programą JAV astronautai nuskrido į Mėnulį.

SSRS nevykdė skridimo į Mėnulį programos dėl lėšų trūkumo, tačiau ginklavimosi srityje, įtempusi visas jėgas, ji neatsiliko nuo kur kas ekonomiškai galingesnės varžovės. Skrydžiai į kosmosą buvo glaudžiai susiję su karo technikos raida. Kosminius laivus pakeldavo raketos, skirtos branduoliniams užtaisams nešti, dirbtiniai palydovai „šnipai“ sekė potencialių priešininkų teritoriją.

Branduolinis ginklas ne tik rodė supervalstybių karinę galią, bet ir vertė jas apdairiau spręsti tarptautinius ginčus. Ir Vašingtonas, ir Maskva ėmė suvokti, kad branduolinio karo nugalėtojų nebus. Netgi Karibų krizė 1962 m. rudenį neperaugo į karą. Kaip tik po jos 1963 m. SSRS, JAV ir Didžioji Britanija Maskvoje pasirašė susitarimą dėl branduolinio ginklo bandymų uždraudimo atmosferoje, kosminėje erdvėje ir po vandeniu. Prie jo greitai prisijungė beveik visos pasaulio valstybės. Atsisakė pasirašyti Prancūzija ir KLR.

Tačiau ginklavimosi varžybos tęsėsi toliau. Branduoliniai užtaisai buvo tobulinami sprogdinant juos požeminiuose tuneliuose. Supervalstybės savo karinę politiką grindė branduoliniu paritetu, t.y. kiekybine ir kokybine lygybe branduolinių užtaisų ir jų gabenimo priemonių srityje. 7- ojo dešimtmečio pradžioje JAV turėjo beveik 20 kartų daugiau branduolinių užtaisų negu SSRS. Nuo Karibų krizės laikų SSRS vadovybė ėmėsi visų priemonių paritetui pasiekti. 9- ąjį dešimtmetį jų branduoliniai potencialai maždaug susilygino.

Varžybos vyko ne tik dėl užtaisų skaičiaus. Buvo kuriamos naujų rūšių raketos. Jau 7- ojo dešimtmečio viduryje SSRS pradėjo statyti priešraketinės gynybos įrenginius aplink Maskvą. Panašius statė ir amerikiečiai. Tačiau priešraketinių sistemų tobulinimas būtų pareikalavęs milžiniškų lėšų. Todėl abi supervalstybės nenorėjo pradėti dar vieno ginklavimosi varžybų rato.

1972 m. gegužės mėn. JAV prezidento R. Niksono vizito Maskvoje metu buvo pasirašyta sutartis dėl priešraketinės gynybos. Ji suteikė abiems pusėms teisę išdėstyti nustatytą skaičių priešraketinių įrenginių: SSRS- aplink Maskvą, o JAV- TBR paleidimo aikšteles. Kartu SSRS ir JAV pasirašė laikiną susitarimą dėl puolamosios branduolinės ginkluotės apribojimo. Šie susitarimai atspindėjo Rytų ir Vakarų santykių pagerėjimą, pavadintą „įtempimo mažėjimu“.

Pagerėjimas baigėsi, kai 1979 m. pabaigoje į Afganistaną buvo įvesta sovietinė kariuomenė, o 1980 m. JAV prezidentu išrinktas R. Reiganas paskelbė strateginės iniciatyvos (SGI) programą. Ji numatė kosmose sukurti priešraketinę sistemą, kuri apsaugotų JAV ir Vakarų Europą nuo sovietinių raketų. SGI įgyvendinti prireiktų išdėstyti tūkstančius dirbtinių Žemės palydovų su lazeriais ir vadinamuoju kinetiniu ginklu: mechanizmais, iššaunančiais specialius sviedinius, kurie numuštų priešo raketas. Sistemą būtų valdę galingiausi kompiuteriai.

Dauguma specialistų abejojo, ar tokia sistema bus patikima ir ar jos kūrimas nepranoks net JAV išgalių. SGI programa, taip ir neperžiangusia tyrimų stadijos, buvo siekiama politinių tikslų: įtraukti SSRS į naujas ginklavimosi varžybas, kurioms jos ekonomika būtų nepajėgi. Šaltasis karas tęsėsi, bet drauge tarp Vakarų ir Rytų blokų valstybių vykdavo derybos.

Išvados

Dialogas tarp supervalstybių atsinaujino 1985 m. kai SSRS vadovu tapo M. Gorbačiovas. Būtent su jo vardu siejamas naujas santykių tarp SSRS ir JAV etapas. Šalys atnaujino derybas dėl branduolinių ginklų sumažinimo. Gorbačiovo pradėta „perestrojka“ SSRS palietė ir kitas Europos socialistinio bloko valstybes, kurios pradėjo vykdyti savarankišką politiką. 1991m. Varšuvos sutarties organizacija baigė savo veiklą. Prieš tai griuvo Berlyno siena, buvo suvienytos abi Vokietijos. Buvusios Rytų Europos socialistinės šalys pasuko vakarietiškos demokratijos keliu, kai kurios papildė ir toliau tebeveikiantį NATO bloką.

Šaltojo karo pabaiga ir SSRS subyrėjimas visiškai pakeitė geopolitinę tvarką pasaulyje. Anksčiau tarptautiniuose santykiuose vyravusią bipolinę( dviejų dalyvių) dviejų blokų bei dviejų supervalstybių sistemą, kuri laidavo tam tikrą stabilumą bei saugumą, keičia kur kas sudėtingesnė ir sunkiau apibrėžiama tvarka.

Literatūros sąrašas

1) R. Lopata „Tarptautinių santykių istorija“.
2) V. Lagueur „Europa mūsų laikais“. 1945- 1992. V.1995.
3) www.nato.lt
4) www.natocentras.lt

Leave a Comment