“Vaikų auklėjimas naujoje, pakartotinoje santuokoje”

ĮVADAS

Šeima, tai svarbiausia visuomenės ląstelė. Vaikai turėtu augti šeimoje, kad galėtų visapusiškai ir harmoningai vystytis. Tik šeimos aplinkoje vaikas pajaučia rūpestį, supratimą ir meilę, tik šeima yra pajėgi užtikrinti jo teises į gyvenimą, apsaugą, aprūpinimą, maistą ir vystymasi.

Tačiau šeimai išsiskyrus ar vienam iš sutuoktinių mirus, likusieji dažnai ryžtasi sukurti naują šeimą. Taip šeimoje atsiranda patėvis, pamotė, posūnis ar podukra. Vaikai yra priversti adaptuotis , o iš suaugusiųjų nauja šeima pareikalauja daugiau brandos ir supratimo, nes jie privalo ne tik laikytis vienas prie kiito, bet ir atsižvelgti į vaikų interesus, o tai gali pareikalauti ne mažai kantrybės. Pakartotinose šeimose gana dažnai iškyla ir vaikų auklėjimo problemos.

TRADICINIS POŽIŪRIS Į POSŪNIUS IR PODUKRAS

Apie paliktus našlaičius ir piktas pamotes prikurta pasakų, surimuota daug graudžių dainų. O apie patėvius tautosaka nutyli.

Didėjant skyrybų skaičiui, vis daugiau vaikų gyvena su patėviu. Moterys likusios vienos yra priverstos pačios rūpintis šeima ir vaikų išlaikymu. Toks motyvas skatina moteris kurti antrąsias šeimas.

B. Baranauskienė pateikia psichoterapeuto E.Laurinaičio mintį, kad patėvio reikalavimai vaikų atžvilgiu gali būūti dvejopi;
1. vaikas nėra mano ir aš nekelsiu savo reikalavimų. Tegu motina atlieka ir motinos ir tėvo vaidmenį.
2. patėvis, nekreipdamas dėmesio į jų pačių ar motinos reakciją, kelia ar posūniui ar podukrai savo reikalavimus.
Kai moteris įvaikina kūdikį iš vaikų namų, ji visuomenės akyse da

aro gerą darbą ir todėl tampa pilnateise mama. Tačiau atėjusi į kitą šeimą moteris susiduria su jau susikloščiusiais santykiais ir išankstine nuomone apie pamotę.
Posūnio ar podukros blogas elgesys dažniausiai rodo nesaugumo jausmą, kuris yra lydimas pavydo ir abejonių. Vaikai pasigenda šiltų ir nuoširdžių santykių.
Pamotė ar patėvis turėtų atsikratyti kaltės jausmo, jog blogai atlieka savo pareigas. Jie niekada posūniui ar podukrai neatstos tikrųjų tėvų.
VAIKO PADĖTIS, SAVIJAUTA NETEKUS VIENO IŠ TĖVŲ

Netikėta mirtis vieno iš vaiko tėvų, arba skyrybos, keičia visą vaiko gyvenimą, o ne tik socialines sąlygas. Dažniausiai vaikai išgyvena didžiulį sukrėtimą ir visas aplinkinis pasaulis, vaiko akimis, sugriūna. Vaikų reakcija būna skirtinga, vieni vaikai, buvę labai ramūs, tampa judrūs, nerandantys vietos, darosi pikti ir net agresyvūs. Dažnai ima blogiau mokytis. Tuo tarpu kiitų vaikų reakcija pasidaro atvirkštinė; iš labai judraus ir šnekučio vaiko, pasidaro tylenis, ramus ir užsidaręs savyje, vengiantis bendrauti su bendraamžiais ir su suaugusiais. Blogiausia tai, kad gyvenimo pasikeitimus išgyvenantys suaugusieji, per mažai laiko skiria vaikų vidiniams išgyvenimams, neranda laiko atviriems pokalbiams, stengiasi nuo vaikų nuslėpti, nepaaiškina kas jų gyvenime vyksta ir kodėl.?

Šeimų iširimai yra susiję su konfliktinėmis situacijomis. Jeigu jos yra sprendžiamos netinkamomis priemonėmis, tai daro daug žalos vaikų elgesiui ir pažangumui. Tokiu atveju vaikai patenka į tokią būseną, iš ku
urios nesugeba rasti išeities. Todėl vaikai nuo žlugimo ginasi psichinėmis reakcijomis. Dažniausiai vaikai pasirenka agresiją – atvirai ir sąmoningai prieštaraudami, išreikšdami žodžiais ir veiksmais. Tokiu būdu vaikai bando užsitikrinti saugumą, atsikratyti pažeminimo.

Psichologai pastebėjo, kad po tėvų skyrybų trejų – šešerių metų vaikai pajunta kaltę, pažeminimą, septynerių – aštuonerių metų vaikai jaučia pyktį, pagiežą, o dešimties metų ir vyresni vaikai ima neapkęsti savo tėvų. Tėvų skyrybos vaikams sukelia nemalonias emocijas, deformuoja vaiko dorovinį ir emocinį brendimą.

Vaikui, patyrusiam tėvų išsiskyrimą, reikia ypatingo dėmesio, švelnumo ir meilės.

Išskiriami kiekvienam vaiko amžiui būdingi bruožai, kurie buvo įgyti skyrybų pasakoje;
• 5 – 10 metų vaikai tampa neurotiški, irzlūs, pasyvūs;
• 11 – 14 metų paaugliai pradeda bėgti iš namų, elgiasi šiurkščiai;
• 14 – 17 metų yra linkę į nusikalstamus poelgius;
• 17 – 18 metų jaunuoliams išryškėja pasaulėžiūros skurdumas, polinkis vartoti alkoholį.

Svarbiausia užduotis suaugusiems – priimti vaiką kaip sau lygų, vaikas daug ką gali suprasti, teikti pagalbą, pasitikėjimą, atidumą ir dėmesį. Būtina tobulinti savo naujos šeimos gyvenimą, daugiau reikia skirti dėmesio vaikams, daugiau praleisti laiko kartu, domėtis vaiko savijauta ir pomėgiais, atsižvelgti ir į vaiko nuomonę ir visiems kartu leidžiant laiką mėgautis gyvenimu.
POVAIKIŲ BENDRAS GYVENIMAS SU PATĖVIAIS IR PAMOTĖMIS

Kai į vieno iš tėvų gyvenimą ateina naujas žmogus, suprantama, kad vaikus apima atstūmimo, pavydo ir pykčio jausmas. Naujas šeimoje žmogus, tarsi atima iš vaiko jam artimą žmogų. Dažniausiai vaikam atrodo, kad jie pr
raranda jiems skirtą dėmesį ir meilę.

Vienas iš tėvų kuria naują šeimą tam, kad papildytų ir įprasmintų savo ir savo vaikų gyvenimą. Naujasis šeimos narys turėtų būti geras draugas vaikams, o jokiais būdais ne konkurentas ar varžovas. Ateidamas į naują šeimą žmogus, įgyja ir tam tikrų teisių. Tačiau, jam nėra lengva; jis turi prisitaikyti prie šeimos taisyklių, gyvenimo būdo ir sąlygų. Geriausia, kad nauja šeima susikurtų taisykles visiem priimtinas, kurias pripažintų visi šeimos nariai. Sunkiau sekasi vaikus auklėti, kai į naują šeimą sueina vaikai iš dviejų skirtingų šeimų, skirtingo auklėjimo. Suaugusiems mažiau iškyla problemų, kai prieš kuriant naują šeimą, aptariama, kokią elgesio ugdymo sistemą taikys šeimoje. Busimos šeimos narius būtina supažindinti su jų teisėmis ir pareigomis.

R.Peters remdamasis savo tyrimais, daro išvadą, kad vaikams maloniau matyti mamos ar tėčio draugę ar draugą, bet ne jų vyrą ar žmoną. Iki vedybų busimieji patėviai nesistengia vaikų drausminti, subarti, pasakyti griežtesnį pamokantį žodį, o juo labiau bausti. Tačiau po vedybų viskas pasikeičia, ir neretai, naujasis šeimos narys ant savo pečių perima namų rūpesčius. Todėl ir vaikų nuomonė pasikeičia.

Naujoje šeimoje patėvis ar pamotė, priimdami dalį atsakomybės už sutuoktinio vaikų auklėjimą, pirmiausia turi suprasti iš kokios aplinkos atėjo vaikas, įvertinti jo amžių, charakterį ir reakciją į naujoves. Būtina atvirai su va
aiku pasikalbėti. Taip jis pelno vaiko pasitikėjimą.

Abu tėvai turi stengtis būti ir tėvais ir draugais vaikams. Taip elgdamiesi padės vaikam suprasti, kad turi naują ir gerbiamą šeimos narį. Vėliau tokia pagarba gali peraugti į meilę, tačiau gali praeiti ne mažai laiko. Labai svarbu, kad abu suaugusieji, vaikų akyse gražiai sutartų, nesipyktų, nesibartų ir nesiginčytų dėl auklėjimo ir kitų buitinių dalykų. Vaikam labai svarbu matyti, kad suaugusieji gražiai sutaria, gerbia vienas kitą, tausoja ir myli. Rodydami pagarbą vienas kitam, pelnys vaikų pasitikėjimą naujam šeimos nariui.

Nauja tėvų santuoka – tai vienas iš svarbių vaiko gyvenimo įvykių, kuris tik 10 – 12 procentų vaikų yra palankus. Tai tokie vaikai, kurių šeimose buvo kalbama apie problemas, kartu jos sprendžiamos, vyravo pasitikėjimas vienas kitu. Tokiems vaikams nebūdingas savanaudiškumas. Tokie vaikai supranta, kad jei ir sukurs tėvai naujas santuokas, jų meilė ir dėmesys jam nepasikeis.

Kita vaikų grupė, kurie skaudžiai išgyvena tėvų skyrybas, nes mano, kad dėl jų yra patys kalti. Tokią nuomonę vaikams įperša patys nelaimingi dėl pirmosios santuokos tėvai. Kartas nuo karto paminėdami, kad tuokėsi nemylėdami vienas kito, o dėl neplanuoto nėštumo. Kai po kurio laiko tokių vaikų tėvai sukuria pakartotiną santuoką, vaikai ima jaustis nebereikalingi ir priešiškai nusiteikia prieš naująjį šeimos narį, nenori su juo suartėti, jaučia jam antipatiją, net norą jam pakenkti. Turėdami lakią vaizduotę net stengiasi sukurstyti nesantaiką tarp tėvų. Tokių vaikų tėvai turi vaiko akyse atrodyti, kaip labai stipri pora, palaikanti vienas kito nuomonę. O problemas susijusias su vaiko auklėjimu, spręsti ne prie vaiko akių.

Trečioji vaikų grupė – manipuliuojantys vaikai. Tokie vaikai siekia sau naudos, glaudžiasi prie vieno iš tėvų, kuris mažiau subara, daugiau leidžia, užgina, jei yra prasikaltęs. Šių vaikų elgesys yra pagrystąs melu. Jeigu nepavyksta manipuliuoti pamotės ar patėvio pasitikėjimu, ne retai tokie vaikai „užsikrečia“ net depresija, arba apsimeta, kad serga. Labai svarbu tėvams laiku atkreipti dėmesį į tokį vaiko elgesį, emocinę būklę, kad nebūtų sutrikdytas vaiko psichinis vystymasis. Manipuliuojančių vaikų elgesys labiausiai išryškėja apie aštuntuosius – dešimtuosius metus ir žengiant į paauglystę. P.Adams išskiria dešimt vaiko būdingiausių bruožų, kurie pasireiškia patėvio ar pamotės šeimoje;
1. bijo prarasti mamos ar tėčio meilę;
2. jeigu namuose dažnai lankosi tėtis ar mama, neigia, kad patėvis ar pamotė yra geri;
3. pradeda meluoti;
4. bėga iš namų;
5. nenori eiti į mokyklą;
6. nenori bendrauti;
7. nepagarbiai elgiasi su suaugusiais;
8. per daug nori pirmauti;
9. reikalauja meilės;
10. suserga depresija.

Dėl vaikų auklėjimo reikia susitarti su sutuoktiniu. Tėvas ar mama turi pasakyti vaikui, kad vaikas turės klausyti patėvio ar pamotės.

Vaikams labai svarbi atmosfera, kurioje jie auga, todėl būtina sukurti namuose jaukumą ne tik sau, bet ir vaikams.

Šiame laikotarpyje, vaikai ypač jautriai reaguoja į kritiką, todėl jokiais būdais negalima kritikuoti ar blogai kalbėti apie vaiko motiną ar tėvą, jam girdint. Vaikui tėvų kritikavimas gali atrodyti didžiausiu įžeidimu ir jie niekada to neatleis.

Sutuoktiniai pasirinkdami vaikų auklėjimo stilių, turi atsižvelgti ir į vaikų lytį, amžių, vaikų skaičių šeimoje.

Vaikus labai veikia šiurkštus patėvio ar pamotės elgesys su jais pačiais. Savo tėvui ar motinai vaikai gali atleisti už griežtesnį žodį ar bausmę, o patėviui ar pamotei, gali ilgai laikyti pyktį.

Jei paaugliai sukelia problemų savo elgesiu ne tik namuose, bet ir mokykloje, būtina imtis griežtesnių auklėjimo priemonių. Pagal A.L.Bates, prie paauglių elgesio sunkumų galima priskirti;
• bėgimą iš namų, mokyklos;
• vogimą;
• muštynes;
• melavimą;
• neklusnumą;
• grubumą;
• atsikalbinėjimą, piktžodžiavimą.
Daugiausia problemų iškyla su paaugliais, kurie nesenai išgyveno tėvų skyrybas.
Asmenybės problemoms priskiriama;
• padidėjusį jautrumą, ypač mergaičių;
• nesugebėjimą dirbti;
• blogą nuotaiką;
• nerimą;
• savęs žeminimą;
• nenorą bendrauti.

Tik po kurio laiko, paaugliai ima suprasti, kad toks jų elgesys skaudina ne tik patėvius ar pamotes, bet ir mamas bei tėčius. Patėviai ir pamotės turi pasikaustyti kantrybe. Kad paauglys pripažintų naują šeimos narį, gali praeiti ir pusantrų ir du metai. Kartais adaptacija siekia net šešerius metus. Dažniausiai mergaitės geriau sutaria su pamotėmis, o berniukai su patėviais.

VAIKŲ BENDRAVIMO SU PATĖVIAIS IR PAMOTĖMIS YPATUMAI

Šiuo metu Lietuvoje antroji santuoka jau yra tapusi masiniu reiškiniu. Patėvių ir pamočių gyvenimus apsunkina ir tai, kad tarp jų ir sutuoktinių vaikų yra menki emociniai ryšiai. Ne retai vaikai naujose šeimose turi apsiprasti ne tik prie patėvių ar pamočių, bet ir prie netikrų brolių ir seserų. Svarbu, kad sutuoktiniai niekada neišskirtų savo vaikų, nuo sutuoktinio, juo labiau, jei vėliau šeimoje atsiranda ir bendrų vaikų. Vaikai neturi jausti skirtumo nei auklėjime, nei dėmesiu, nei meilia. Sutuoktiniai turi sugebėti viską vaikams padalinti po lygiai.

Bendravimas su povaikiais sukels mažiau problemų, jei suaugusieji įsisąmonins;
 antroji santuoka, tai gyvenimas su sutuoktiniu ir jo vaikais;
 į šeimą patėvis ar pamotė turi ateiti po mažu;
 iki santuokos bandyti užmesti draugiškus santykius su povaikiais, išsiaiškinti vaikų amžių, charakterį, pomėgius, kokioje aplinkoje jie augo ir jų nuomonę apie jus;
 laimingai šeimai sukurti reikia, kad abu partneriai būtų stiprūs ir kartu jai vadovautų. Vaikai turi matyti, kad sutuoktinių santykiai yra darnūs, ir vaikams skiriama pakankamai dėmesio;
 vaikų integracija į naują šeimą priklauso nuo jų amžiaus ir lyties;
 jeigu šeimoje auga vaikai iš abiejų sutuoktinių ankstesnių šeimų, tai integracija bus lengvesnė. Svarbiausia, neatskirti savo vaikų nuo sutuoktinio, taikyti vaikams tas pačias auklėjimo taisykles;
 vaikai dažniausiai nepaiso patėvio ar pamotės pastangų juos sudrausminti;
 kad šeimoje vyktų draugiškas bendravimas, būtinas atviras pokalbis su vaikais, kuris stiprina jų saugumo jausmą – tėvų meilės juk jie neprarado.

IŠVADOS

Žinoma, kad vaikams žymiai naudingiau gyventi antrinėje santuokoje, nei su vienu iš tėvų. Tai padeda vaikams suformuoti teigemesnį įvaizdį apie save.
Kad vaikas galėtų visapusiškai vystytis, tapti harmoninga asmenybe, adaptuotis visuomenėje, jis turi augti šeimoje. Naujoje šeimoje žmogus taip pat gali papildyti ir įprasminti savo ir vaikų gyvenimą.

Naujos šeimos darnumas priklauso ir nuo to, kokio amžiaus vaikai yra šeimoje. Lengviausia adaptuotis tokioms šeimoms, kurios augina vaikus iki ketverių metų, sunkiausia turint paauglių vaikų.

Į šeimą patėvis ar pamotė turi ateiti pamažu. Tokioms poroms patariama užmezgus artimesnius santykius, pamažu susibendrauti su vaikais, kurį laiką tiesiog pagyventi kartu, dar net nesukūrus naujos šeimos, kad vaikams nebūtų staigus smūgis. Vaikus reikia ruošti pamažu naujos šeimos kūrimui, o ne staiga pranešti, kad neiššaukti vaikų priešiškos reakcijos.

Antrinė šeima, nepajėgdama įvertinti naujų sunkumų, palūžta – net pasiekia skyrybų slenkstį. Todėl šioms šeimoms reikia visuomenės paramos, informacijos, kuri padėtų išsaugoti šeimos darną. Tėvai neturėtu pamiršti, kad vaikui sunku išsiskirti ir su tėvu ir su motina. Nedera blogai kalbėti apie buvusį sutuoktinį, o naują šeimos narį teigti pavyzdžiu. Vaikai turi suprasti, kad tėvų širdyse jie užima tiek pat vietos, kaip ir iki skyrybų, nors tėvai po vienu stogu ir nebegyvena.

LITERATŪRA

1. J. Litvinienė „Šeima – vaiko ugdymo institucija“ 2002m, Klaipėda
2. L. Seliokienė „Šeimos pedagogika“ 2004m, Marijampolė
3. W. Grant „Nuo 13 iki 19“ 1998m, Kaunas

Leave a Comment