Užklasinė veikla pradinėje mokykloje

Turinys

I. Įvadas........................3 psl.

II. Užklasinio darbo esmė ir uždaviniai.............4 psl.

III. Šiandieninės organizuoto laisvalaikio problemos ir perspektyvos.6 psl.

IV. Nepamokinės veiklos įvairovė...............8 psl.

V. Išvados.........................10 psl.

Naudota literatūra....................11 psl.

I. Įvadas

Mokykla su pamokų tyla – negyva mokykla, todėl reikia ir nepamokinės veiklos. Mokytojo ir klasės auklėtojo uždavinys – taip organizuoti nepamokinę veiklą, kad ji atitiktų auklėtinių pomėgius, būtų įdomi, turtinga ir naudinga, skatintų darbui ir kūrybai, ugdytų sąmoningą Lietuvos pilietį.
Kaip teigiama “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne”, laisvalaikis – “laisvas, atspėjamas nuo darbo laikas”. Tokį laisvalaikio sąvokos aiškinimą papildo ir patikslina “Lietuviškoji tarybinė enciklopedija”: “ne darbo laaiko dalis, skirta laisvai pasirenkamai veiklai, kuri paprastai padeda jam atstatyti ir ugdyti savo jėgas. Kaip ir kiekvieną vertybę, taip ir laisvalaikį reikia branginti, taupiai ir prasmingai naudoti. Laisvalaikis – tai veikla laisvu laiku, ir ją žmogus pasirenka pagal savo interesus”, tai gali būti knygų skaitymas, mezgimas, televizoriaus žiūrėjimas, pasivaikščiojimas ir t.t. Pagal tai, kaip praleidžiamas laisvalaikis, galima spręsti apie žmogaus dorovingumą. Taigi, laisvalaikis – tai laikas, kurį reikia tausoti, tai didžiulė vertybė. Remiantis įvairiais informacijos šaltiniais, galima teigti, kad mokiniai savo laaisvalaikį panaudoja pozytiviems ir negatyviems planams įgyvendinti. Pastarieji reiškiasi įvairių nusikaltimų, kurių kasmet daugėja, pavidalu. Kalta čia socialinė aplinka, nes žmogaus “aš” yra jo ir aplinkos sąveika.
Vaikui reikia duoti, kad jis galėtų turėti, vaiką reikai mylėti, kad jis galėtų pamilti, va

aikui reikia pareikšti užuojautos įvairiais atvejais, tada jis vėliau supras tėvų, mokytojų bėdas ir juos užjaus. Vadinasi, mokykloje reikalinga ir tokia veikla, kuri padėtų mokiniams atskleisti asmens prigimtyje glūdinčias dorovingąsias jėgas, verstų susimąstyti apie tai, kiek daug gero, šviesaus, džiaugsmingo galėtų gauti patys ir suteikti kitiems produktyviai panaudodami savo laisvalaikį.
Gebėjimas naudingai ir savarankiškai leisti laisvalaikį pats savaime neatsiranda, Tai didelio darbo rezultatas. Dar K.Ušinskis teigė: “Pirmiausia reikia pasiekti, kad auklėtiniui būtų neįmanomas toks laiko praleidimas, kai rankos lieka be darbo, galva be minties, nes kaip tik tokiomis akimirkomis genda galva, širdis ir dorovė”. Negalima palikti vieno moksleivio su apsisprendimo problema – ką veikti laisvu laiku. Žinoma, teigiamas šios problemos sprendimas – pirmiausia tėvų rūpestis. Bet ir klasės auklėtojui derėtų pakalbėti su mokiniais appie racionalaus laiko panaudojimo, protingo veiklos pasirinkimo asmeninę ir visuomeninę reikšmę, priminti draugų, vyresniųjų žmonių pasiektus rezultatus, supažindinti su paprasčiausiais darbo mokslinio organizavimo elementais, aiškinti, kad žmogaus prigimtis yra turtinga, bet joje vystosi tik ta dalis, kuri stimuliuojama, o kitos – lieka giliai prigimtyje, ir praktiškai stengtis, kad moksleiviai aktyviai imtųsi tvarkyti savo laiką, susidomėtų saviaukla.
Vadinasi laisvalaikis gali būti organizuotas ir neorganizuotas. Organizuotas laisvalaikis siaurąja prasme – tai klasės auklėtojo tvarkoma nepamokinė veikla, atsižvelgiant į auklėtinių pomėgius, polinkius ir interesus, tai noras įpratinti va
aikus naudingai sau ir visuomenei leisti savo nuo tiesioginių pareigų atliekamą laisvalaikį. Teigiamai vertinamas toks laisvalaikis, kai auklėtinis gilinasi į kurios nors mokslo, technikos, meno srities dalykus. Toks domėjimasis yra pagrindas interesui atsirasti, prielaida atkakliai ir sėkmingai dirbti, ugdyti valią, ieškoti gyvenimo tikslo, kovoti su tinginyste ir veiklumu. Tinkamai leidžiamas laisvalaikis ir tada, kai sportuojama, keliaujama, lankomi teatrai, dalyvaujama meno saviveikloje , skaitomos knygos ir kt. Visi šie darbai naudingi, nors vieni jų epizodiniai, o kiti – pastovūs, atliekami sistemingai, pagal tvarkaraštį, planą ar pan.
Šiandien svarbiausias klasės vadovo uždavinys – sudominti auklėtinį kuria nors užklasinės veiklos sritimi, pažadinti norą dirbti, kurti. Tai galima padaryti tik labai gerai pažįstant auklėtinius. Svarbiausioji vaikų pažinimo dirva yra nepamokinė jų veikla: ruošdamiesi įvairiems renginiams, mokiniai panaudoja išmonę, atskleidžia savo kūrybines galias ir kitas savybes.

II. Užklasinio darbo esmė ir uždaviniai

Mes gimstame silpni – mums reikalinga jėga; mes gimstame be nieko – mums reikalinga pagalba; mes gimstame neprotingi – mums reikalingas protas. Visa, ko mes neturime gimdami ir be ko negalime apsieiti suaugę, mums teikia auklėjimas.

ŽANAS ŽAKAS RUSO

Kompleksinis auklėjimas – tai visų pirma vieninga auklėjamųjų poveikių, formuojančių moksleivio asmenybę, sistema. Galima pažymėti keletą kompleksinio auklėjimo komponentų: tikslo, uždavinių, turinio, auklėjimo organizacinių formų ir metodų vienybė; kryptinga visų veiklos sferų organizacija; mokymo, lavinimo ir auklėjimo vi

ienybė; mokymo ir idėjinio – dorovinio moksleivių grūdinimo vienybė; auklėjimo ir saviauklos organiškas ryšys ir vienybė; visų auklėjamųjų institutų sąveika; visų socialinių auklėjimo institutų auklėjamosios veiklos tikslus planavimas ir koordinavimas.
Sprendžiant jaunosios kartos auklėjimo uždavinius, diedelis vaidmuo tenka mokytojui. Jis taip turi organizuoti auklėjimo procesą, kad būtų formuojama aktyvi moksleivių gyvenimo pozicija, sąmoningas požiūris į visuomenines pareigas, kas žodžių ir darbų vienybė taptų jų elgesio norma.
Mokykla moko ir auklėja moksleivius ir mokomojo, ir užklasinio darbo procese. Užklasinio darbo metodika yra sudėtinė bendrosios pedagogikos dalis ir sąlygojama objektyvių auklėjamojo proceso dėsningumų. Remdamasis bendrais auklėjimo principais, turiniu ir metodais, ji lemia sistemą užklasinio darbo metodų, organizacinių formų ir veiklos būdų, visapusiškai ugdančių moksleivio asmenybę.
Lemiamą reikšmę, formuojant asmenybę, turi veikla. Tai ta sfera, per kurią žmogus veikoa pasaulį, o kartu formuojasi ir pats. Užklasiniame darbe visus vaikus galima įtraukti į įvairią kolektyvinę veiklą: pažintinę, estetinę veiklą., į darbą, sportą, žaidimus.
Jaunesniųjų moksleivių veikla nepamokiniu laiku remiasi vaikų aktyvumu ir savaveiksmiškumu, taktiškai vadovaujant pedagogui. Kolektyvinė veikla aktyvina vaiko emocijas, turtina jo dvasinį pasaulį, ji yra vienas iš dorovinio ugdymo veiksnių.
Įvairioje veikloje vaikas ir jo vienmečiai bei suaugusieji veikoa vienas kitą, vaikas mokosi vertinti žmonių poelgius, siekia savarankiškai susivokti įvykiuose. Čia jam gali padėti mokytojo žodis, knyga, laikraštis, vaizduojamojo meno, muzikos kū
ūriniai ir t.t.
Užklasinis darbas neturi vieningos ir privalomos programos, kaip kad mokomasis. Jis turi daugiau galimybių auklėti negu mokymo procesas. Jis padeda plėsti ir gilinti moksleivių žinias, įtvirtinti per pamokas įgytus įgūdžius ir mokėjimus, lavinti sugebėjimus, patenkinti įvairiausius vaikų interesus, formuoti savarankiškumą, organizuoti praktinę visuomenei naudingą veiklą, laisvalaikį. Pradinių klasių mokytojas gali įdomiai organizuoti užklasinį darbą, patenkinti kiekvieno vaiko aktyvumo, savarankiškumo, bendravimo su vienmečiais poreikius, o tai ne visada jam pavyksta per pamokas.
Užklainiame darbe realoizuojami bendrieji auklėjimo uždaviniai.
Protinis vaikų auklėjimas. Suderintas su mokymu, užklasinis darbas papildo auklėjamąsias mokymo galimybes: patenkina pažinimo interesus, formuoja naujus, plečia vaikų akiratį. Tinkamai pedagogiškai organizuoti užklainiai užsiėmimai įtvirtina pradinių klasių moksleivių teigiamą požiūrį į mokyklą, į mokymą. Pavyzdžiui, pernelyg judrus, nuolat išsiblaškęs, o dėl to ir blogai besimokantis moksleivis sugeba puikiai susikaupti per būrelio užsiėmimus. Mokytojas gali padrąsinti vaiką, sustiprinti jo pasitikėjimą savo jėgomis, skirdamas jam ne per sunkias įdomias užduotis, reikalaujančias dėmesio ir pasėdumo, o tai teigiamai paveiks moksleivio protinį vysymąsi ir požiūrį į mokymąsi.
Užklasiniame darbe moksleiviai auklėjami ir doroviškai. Dorovinės sąvokos ir įsitikinimai, dorovinio elgesio įgūdžiai ir įpročiai formuojami įtikinėjimo ir kolektyvinės moksleivių veiklos organizavimo metodais. Dirbdami visuomenei naudingą darbą, dalyvaidami įvairiuose žaidimuose, etiniuose pokalbiuose , moksleiviai įsisąmonina dorovės principus, įgyja juos atitinkančių elgesio įgūdžių. Būtina dorovinio moksleivių auklėjimo sąlyga yra draugiškas klasės kolektyvas.
Pradedant dirbti su pirmokais, svarbu vaikus suartinti, pasistengti, kad jie nevaržomai bendrautų, susidraugautų. Kiap tik čia ir pagelbsti užklasinis darbas. II, III klasėje vaikai darosi išrankesni darugams, jie draugauja ne tik dėl to. Kad gyvena šalia vienas kito – juos riša savitarpio simpatija, bendri interesai, kartu dirbamas naudingas darbas, Įvairus užklasinis darbas padeda išaiškinti vaikų interesus ir pagal juos suburti vaikus.
Darbinis moksleivių auklėjimas. Nepamokiniu laiku pradinių klasių moksleiviai dalyvauja įvairiuose darbuose. Jų darbai yra glaudžiai susiję su žaidimu. Budėdamas, būdamas sanitaru, prižiūrėdamas klasės gėles, vaikas įgyja darbo įgūdžių, darbinė veikla ugdo pagarbą darbui, rengia moksleivį dirbti naudingą visuomenei, žmonėms darbą.
Užklasinis darbas – tai papildomos galimybės auklėti estetiškai. Estetinis auklėjimas susijęs su kitais auklėjimo aspektais: intelektualiniu, doroviniu, darbiniu, fiziniu. Per užklasinį darbą ir rengiami jam vaikai mokosi matyti grožį gamtoje, visuomenės gyvenime ir meno kūriniuose, ugdomi jų estetiniai sprendimai ir vertinimai, meninis požiūris ir skonis, kūrybiniai sugebėjimai. Dalyvaudami chore, choreografiniame ansamblyje, vaizduojamojo meno būrelyje, vaikų ir lėlių teatre moksleiviai lavina savo meninius sugebėjimus
Užklasinis darbas sprendžia svarbius fizinio lavinimo uždavinius. Spirtinio masinio darbo ir sveikatos stiprinimo tikslas – stiprinti moksleivių sveikatą, ugdyti dorovė, valią, drausmę, aktyvumą, savarankiškumą. Fizinio lavinimo užklasinis darbas organizuojamas, remiantis moksleivių savaveiksmiškumu.
Taigi užklasinis darbas padeda siekti pagrindinio auklėjimo tikslo – visapusiškai išlavintos asmenybės. Užklasinis darbas bus veiksmingas, jeigu jam bus tinkamai pedagogiškai vadovaujama, jeigu mokytojas mokytojas ugdys visuomeniškus elgesio motyvus, polinkius. Ir svarbiausia reikėtų įsigilinti į nepamokinės veiklos uždavinius:

1) įtvirtinti ir gilinti žinias, mokėjimus, įgūdžius, įgytus nmokymo procese, mokyti taikyti juos gyvenime;
2) plėsti auklėtinių akiratį, ugdyti jų kūrybinius gebėjimus, rūpintis jų pažintinių interesų formavimu;
3) ugdyti organizacinius gebėjimus, iniciatyvą, savarankiškumą;
4) formuoti kultūringo elgesio įgūdžius bei įpročius, vystyti estetinį suvokimą;
5) protingai ir turiningai organizuoti mokinių poilsį.

III. Šiandieninės organizuoto laisvalaikio problemos ir perspektyvos

Remdamiesi įvairiais informacijos šaltiniais, tyrimų rezultatais, matome, kad mokiniai savo laisvalaikį panaudoja pozytiviems ir negatyviems planams įgyvendinti.
Pozityvus laisvalaikis padeda mokinio asmenybei doroviškai tobulėti, sudaro sąlygas kūrybinėms galioms, iniciatyvai plėtotis, kaupti bendravimo kultūrą, praktiškai taikyti pamokose įgytas žinas, išreikšti save. “Laisvalaikis kaip tik toji terpė, kurioje mokykla praktiškai gali vykdyti tai, ko ji moko ir ką ji skelbia mokymo procese” (S.Dzenuškaitė).
Kai kas gali prieštarauti sakydamas, kad laisvalaikis yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas.. Tačiau tas kiekvienas žmogus, mokinys gyvena ne izpliuotas nuo aplinkos, bet su ja susijęs. Pavyzdziui, paaugliai, neturėdami kuo užsiimti, susibūrę į grupę girtuokliauja, keikiasi, apiplėšinėja, muša aplinkinius ar dar kitaip jiems kenkia, tada niekas nepasakys, kad toks laisvalaikio leidimas – asmeninis reikalas. Su laisvalaikio leidimu tam tikra prasme yra susiję vaikų ir jaunimo žalingi įpročiai – rūkymas, narkotikai, girtavimas ir kt.
Reikėtų įsiklausyti į A.Paplausko-Ramūno žodžius: “Laisvalaikis, kuris tarnauja blogiui, yra blogas; laisvalaikis, kuris ugdo neigiamą charakterį, yra ydingas; laisvalaiksi, kuris formuoja nedorą sąžinę, yra nusikalstamas”.
Pedagoginėje, psichologinėje literatūroje randame, o ir gyvenimo patirtis liūdija, kad laisvalaikio leidimo formą rodo jame vyraujantus užsiėmimai. Todėl laisvalaikį galime skirstyti į organizuotą ir neorganizuotą, aktyvų ir pasyvų, indvidualų ir kolektyvinį, pozityvų ir negatyvų.
Atrodytų, kad poilsis ir laisvalaikis galėtų vadintis vienu pavadinimu. Tačiau taip iš tikrųjų nėra, nes pastaruoju metu atsirado daug indvidualių laisvalaikio leidimo formų, kurios susijusios su didesne įtampa, protine veikla ir negali būti laikomos poilsiu. Pavyzdžiui, kompiuteriniai žaidimai, konstravimas. Be to, daugelis moksleivių indvidualų laisvalaikį leidžia piešdami, skaitydami, klausydami muzikos, žiūrėdami televizijos laidas. Gydytojų įsitikinimu, jos neigiamai veikia organizmą, nes mažina visų jo sistemų veiklos diapazoną. Tačiau kaip laisvalaikio leidimo formos yra labai naudingos.
Kokios yra šiandieninės moksleivių laisvalaikio problemos? Kas trukdo jaunimui laisvalaikį praleisti taip, kaip nori?
Kad kiekvienas žmogus turi sportuoti, fiziškai dirbti, žino visi. Nuo vaikystės girdime, skaitome knygose ir laikraščiuose. Apie tai kalbama mokyklose, šeimose (tik kalbama!), bet ar visi užaugę laikosi to švento priesako? Juk Platonas vadino raišu tą, kuris nemokėjo skaityti, ir tą, kuris nemokėjo bėgioti ir plaukti, o prancūzų gydytojas S.Tisas buvo įsitikinęs, kad judėjimas gali pakeisti vaistus pasaulyje, bet jokie vaistai negali pakeisti judėjimo. Tačiau šiandieniniai tyrimai rodo, kad dauguma moksleivių laisvalaikį leidžia pasyviai: 2-3 val. per dieną žiūri televizijos laidas, vidutiniškai kas trečias berniukas ir kas antra mergaitė mankštinasi ir sportuoja nepakankamai (1 kartą per savaitę ar rečiau). Atlikti tyrimai parodė, kad nepamokinėje veikloje taip pat vyrauja daugiau sėdimos, žodinės laisvalaikio formos: popietės, pokalbiai, viktorinos, klasės vadovo valandėlės. Vadinasi, judėjimo stoka visur persekioja ir tai, žinoma, atsiliepia vaiko organizmui.
Gyvenimo patirtis rodo, kad žmogus iš prigimties truputį bevalis. Nesąmoningai jis visą laiką stengiasi daryti ne tą, kas reikia, o tą, ko nori. Ir taip atsiranda atsiliekantys moksle mokiniai, kurie mokykloje gauna didžiulį neigiamą krūvį. Kadangi poreikis siekti teigiamo savęs viertinimo, įtvirtinti save aplinkoje yra vienas pagrindinių paauglysės bruožų, todėl mokyklos atstumti ir nepripažinti mokiniai ieško pripažinimo už jos sienų, kas priveda prie elgesio nukrypimų ir nusikalstamumo.
Bendravimas – žmonių gyvenimo būtinybė. Tai praktinė veikla, kur keičiamasi patirtimi, pažiūromis, emocijomis, kur reiškiasi žmonių vertybės. Bendraujant išgyvenamas džiaugsmas, pasididžiavimas, susižavėjimas, susirūpinimas, pasitenkinimas. Bendraujant atsiranda abipusė pagarba, pasitikėjimas, galimybė išreikšti save, plėtoti savo gebėjimus, tobulėti dvasiškai ir fiziškai. Tačiau nemokėjimas bendrauti daugeliui mokinių kelia priverstinės vienatvės pavojų.
Žmogaus vidinis pasaulis taip sutvarkytas, kad jei nėra vienų emocijų, yra kitos. Suprantama, gera nuotaika susijusi su teigiamomis, prasta – su neigiamomis emocijomis. Todėl labia svarbu klasių mokytojams (o ir tėvams) rasti būdą, kaip mokinių prastą nuotaiką “išstumti” gera, kaip sukelti teigiamas emocijas, grąžinti ramybę, šypseną, džiaugsmą, kai mokinys pervargsta pamokų metu. Manoma, kad prastą nuotaiką, neigiams emocijas sukelia ir mokytojų nekūrybiškumas. Kaip tik tuo ir pasižymi nepamokinės mokinių veiklos organizavimas.
Nepamokinėje veikloje stinga žmogiškumo, kurio pagrindu ugdomas pareigingumas ir atsakomybė, pagarba žmogui ir noras jam padėti, atjauta ir dosnumas, gailestingumas ir kt. Vydūno įsitikinimu, visa mokykos aplinka – net oras, šviesa, grindys – turi patvirtinti, kad joje žmogiškumas viešpatauja. Jis reikalavo, kad vaikų praktikos darbai būtų susiję su pagalba žmonėms, su gerų darbų darymu. Tačiau planuose ir veikloje nerandame visuomenei naudingos (vaistažolių rinkimo, aplinkos tvarkymo ir kt.) kariatyvinės (pagalbos seneliams, invalidams ir kt.) veiklos.
Gebėjimas naudingai ir savarankiškai leisti laisvalaikį pats savaime neatsiranda. Tai didelio darbo rezultatas. Negalima palikti vieno moksleivio su apsisprendimo teise – ką veikti laisvu laiku, jei norime kalbėti apie tikrą ugdymo darbą. Žinoma, teigiamas šios problemos sprendimas – pirmiausia tėvų rūpestis. Bet ir klasės auklėtojui derėtų pakalbėti su mokiniais apie racionalaus laiko panaudojimo, naudingos veiklos pasirinkimo asmeninę ir visuomeninę reikšmę, priminti draugų, vyresniųjų žmonių pasiektus rezultatus, supažindinti su paprasčiausiais darbo mokslinio organizavimo elementais, aiškinti, kad žmogaus prigimtis yra turtinga, bet joje vystosi tik ta dalis, kuri yra stimuliuojama, o kitos – lieka giliai prigimtyje, ir praktiškai stengtis, kad moksleiviai aktyviai imtųsi tvarkyti savo laiką, susidomėtų saviaukla.

IV. Nepamokinės veiklos įvairovė

Kaip teigia žinomi pedagogai L.Jovaiša ir J.Vaitkevičius, auklėjimo forma suprantamas indvidualus, grupinis arba masinis renginys, kuriuo, panaudojant įvairias priemones ir metodus, siekiama asmenybės auklėjimo tikslų.
Nurodyti tas laisvalaikio veiklos rūšis, kurias pagal jų funkcinę paskirtį būtų galima laikyti pramoga, nelengva, nes ta pati veikla vienam žmogui gali būti pramoga, kitam – sunkus darbas, terčiam – poilsis ir pan. Todėl kai kurie mopkslininkai, pramogų tyrinėtojai grupuoja ne pramogas, o pramoginę veiklą.. Pavyzdžiui, K.Stoškus pramoginę veiklą skirsto į 1) naudojimąsi masinės informacijos priemonių teikiamomis pramogomis. 2) naudojimąsi kitomis pramoginės kultūros formomis. 3) pramoginį bendravimą. 4) pramoginę kultūrą. S.Dzeniuškaitė, apibendrindama mokinių atsakymus į klausimus, ką jie su didžiausiu malonumu veikia laisvalaikio metu, įvardijo nemažai pramoginės veiklos rūšių.
– Pramoginės kultūros naudojimas (pramoginių televizijos laidų bei kino filmų žiūrėjimas, radijo laidų, muzikos klausymas, koncertų, spektaklių lankymas, pramoginės literatūros skaitymas).
– Pramoginis meno kūrinių vartojimas (tikrų meno kūrinių įtraukimas į pramogas (šventes, pokylius, pasilinksminimus), jų pavertimas akustiniu ir vizualiniu darbo, bendravimo, poilsio fonu.
– Pramoginis bendravimas (svečiavimasis, vaikštinėjimas, asmeninių švenčių šventimas, išvykos su draughais, žaidimai, diskotekų, barų, kavinių lankymas ir kt.)
– Pramoginė kūryba (įvairiausios mokykloje ir kitur švenčiamos šventės, kuriose dalyvauja mokiniai, pramoginė saviveikla)
– Kūno kultūros renginiai (sporto žaidimai, terniruotės, varžybos, konkursai, žygiai su nakvynėmis ir pan.)
Didžioji dauguma nepamokinės veiklos formų gali patenkinti moksleivių pageidavimus, tik reikia tobulinti jų rengimą.
Kokios nepamokinės veiklos formos galėtų būti priskiriamos pramogoms arba kokias formas būtų galima paįvairinti pramoginiais elementais?
1. Aptarimai (kino filmo, darmos, operos, baleto spektaklių, knygų, televizijos laidų, parodų).
2. parodų, muziejų lankymas.
3. Dienos (medelių sodinimo, aplinkos tvarkymo, paukščių, pasaulio šalių, melagių, šv.Valentino, turizmo, sveikatingumo, ramybės ir susikaupimo, savivaldos, žemės, švaros ir kt.
4. Išvykos, kelionės (turistinės, praktinės, poilsinės, istorinėmis vietomis ir kt.)
5. Konkursai (ateities ir fantastinių projektų gynimo, deklamavimo, darbelių, dainų inscenizavimo, judriųjų žaidimų, pasakotojų, piešinių, plakatų, suvenyrų, šauniausio moksleivio, anegdotų karaliaus ir kt.).
6. Kūrybiniai žaidimai: neakivaizdinės kelionės (į praeitį, į ateitį, Guliverio keliais, į vandenyno dugną, į kosmosą, į Marsą), televizijos laidos, labirintai, mugės ir kt.).
7. Popietės, pusryčiai (dalykiniai – matematiniai, istoriniai, etnografiniai, įžymioms Lietuvos ir pasaulio datoms pažymėti, atrakcionų, tarmių, linksmųjų išmonių, judriųjų žaidimų, sveikatingumo, rudens įmantrybių, mieliausio žaislo ir kt.)
8. Spartakiados ir varžybos.
9. Šventės ir tradicijos (valstybinės šventės, būsimųjų pirmokų, rugsėjo pirmosios, mokslo metų užbaigimo, pavasario , rudens, žiemos, derliaus, miško, gimtadienio, religinės, medžių puošimo, žvakučių, margučių, liaudiškos, paukščių sugrįžimo, atsisveikinimo su mokykla, paskutinio skambučio, kalbos ir kt.).
10. Vakarai ir cakaronės (humoro, poilsio, mistikos, tarmių, tautosakos, klausimų – atsakymų, teminės, trijų kartų (vaikai, tėvai, seneliai), liaudies, etnografijos, kūrybos, šokių, dalykiniai, sporto talentų, mandagumi ir kt.).
11. Viktorinos (dalykinės, įžymioms Lietuvos datoms atminti, mišrios, smulkiosios tautosakos, kalbos ir kt.).
12. Puotos ir baliai (blynų, Senio Šalčio, kaukių, Baltprausio, gimtadienio, dėdės derliaus, Užgavėnių ir kt.).
13. Savaitės (žiemos, pavasario, kalėdinė, gerumo, sveikos gyvensenos, gavėnios, kalėdinių palinkėjimų, meno, sporto, velykinės, padėkos, ramybės ir susikaupimo, švaros ir kt.).
14. Etiniai pokalbiai, disputai.
15. Klasės susirinkimai.
16. Konferebcijos (mokslinės, praktinės, dalykinės ir kt.)
17. Radijo laidos.

Čia paminėta tik dalis užklasinių renginių, patyręs klasės auklėtojas galėtų jų išvardinti dar daugiau. Svarbiausia, kad nepamokinė veikla būtų įdomi, turininga, be prievartos, savarankiška, naudinga, atitinkanti nuotaikas, svajones, pageidavimus, linksma, teikianti džiaugsmo, leidžianti nuoširdžiai pabendrauti su draugais ir mokytojais, pamokoma, plečianti akiratį, davsinių interesų sritį, naudinga ne tik patiems moksleiviams, mokyklai, bet ir atgimstančiai Lietuvai.

V. Išvados

Dokumentuose rašoma, kad papildomas ugdymas yra neprivalomas ir laisvai mokinių pasirenkamas. Idealu, tačiau pamąstykime, jeigu vaikas per visus mokyklinius metus nepageidaus papildomos veiklos, tai užaugs abejingas viskam, o vėliau galbūt ir nusivylęs savo nepilnavertiškumu. Ir apskritai gal geraiu nepritarti madingam pasakymui, kad mokiniai patys turėtų norėti papildomos veiklos, o verčiau sužadinti norą kažkuo naudingu užsiimti, kad “tinginystės” puota nebūtų didžiai vertinamas malonumas.
Klasės auklėtojas turėtų prisiminti fizikos dėsnį – kiekvienas veiksmas gimdo atoveiksmį; liaudies išmintį – kaip šauksime, taip ir atsilieps. Jis kaip ugnies turėtų bijoti tuščių pažadų, neapgalvotų sprendimų, šiurkštaus tono ir išdidumo. Auklėtiniai laukia iš auklėtojo jų pripažinimo, įdomios ir naudingos veiklos papildomojo ugdymo metu.
Taigi auklėjimo uždaviniai turi būti sprendžiami visomis užklasinio darbo formomis ir priemonėmis, renginiai turi būti turiningi, įdomūs, gerai apgalvoti ir parengti atsisakant bet kokio formalumo – nepamokinis darbas yra ne tikslas, o kiekvieno mokinio įvairiapusio auklėjimo priemonė. Vadinasi, nepamokinė veikla bus efektyvi tada, jei mokiniai aktyviai joje dalyvaus, jei bus sudarytos palankios sąlygos iniciatyvai, sumanymui, vaikiškiems užmojams plėtoti. Juk aktyvumas – tai ne tik geri norai, bet ir įgūdžiai, kurie padrąsina ir paskatina tolesnei veiklai.
Taip pat nepamokinės veiklos aktyvumui didelės reikšmės turi gražūs klasės auklėtojo ir auklėtinių tarpusavio santykiai, geras psichologinis klimatas.
Savo darbe kabėjau apie užklasinio darbo uždavinius, tikslus, bandžiau apibrėžti laisvalaikio problemas ir perspektyvas ir, remdamasi keliais informacijos šaltiniais, išvardinau keletą nepamokinės ir pramoginės veiklos rūšių.
Ir dar kartą pasikartosiu – mokykla su pamokų tyla – negyva mokykla, todėl reikia ir nepamokinės veiklos. Mokytojo ir klasės auklėtojo uždavinys – taip organizuoti nepamokinę veiklą, kad ji atitiktų auklėtinių pomėgius, būtų įdomi, turtinga ir naudinga, skatintų darbui ir kūrybai, ugdytų sąmoningą Lietuvos pilietį.

Naudota literatūra:

1. Bolotina L., Latyšina D. Užklasinės veiklos metodika pradinėse klasėse. Kaunas: Šviesa, 1982.
2. Dapkienė S. Papildomo ugdymo formos. Šiauliai, 1993.

3. Dapkienė S. Užklasiniai renginiai moksleiviams. Šiauliai, 1993.

4. Ratkus J. Ugdymo ir popamokinė pasaulio pažinimo veikla. Šiauliai, 2000.
5. Stankevičienė L. Vaikų šventės. Leidykla RAMONA, 1998.

Leave a Comment