Ugdymo rezultatų kriterijai ir vertinimas

Turinys

I. Įvadas………………………………………………………2 p.

II. Vertinimas testais………………………………………….3 p.

III. Mokyklose naudojamų standartinių testų tipai:……………4 p.

III.1. Gabumų testai…………………………………………….. 4 p.

III.2. Mokymosi rezultatų testai………………………………….4-5 p.

IV. Neformalus ir formalus vertinimas:………………………..6 p.

IV.1. Neformalus vertinimas:……………………………………..6 p.

IV.1.1.Nuomonės susidarymas…………………………………..6 p.

IV.1.2.Vertinimas mokant………………………………………..7 p.

IV.1.3.Neformalūs įvertinimai……………………………………7 p.

IV.2. Formalus vertinimas……………………………………….8 p.

IV.2.1.Formalūs įvertinimai……………………………………….8 p.

V. Kai kurie dažnai užduodami klausimai apie testus, pažymius, pastabas……………………………………………………9 p.

VI. Diskusijos dėl vertinimo sistemos…………………………12 p.

VII. Anketos klausimai ir apibendrinimas………………………14 p.

VIII. Bendradarbiaujančių grupių vertinimas……………………16 p.

IX. Keletas patarimų vaikų ir suaugusiųjų mokytojams…….…21 p.

X. Būdai grįžtamajai informacijai gauti………………………..22 p.

XI. Išvados……………………………………………………..24 p.

XII. Literatūros sąrašas………………………………………….26 p.

I. Įvadas

Visą gyvenimą jūs buvote tikrinami, testuojami. Tie tikrinimai, egzaminai atnešė sėkmę ar nesėkmę, teikė džiaugsmą ar sielvartą, pasitenkinimo jausmą, kad užduotį atlikote gerai ar skausmą, kad atlikote blogai.Vertinimas – tai informacijos rinkimas, interpretavimas ir apibendrinimas tam, kad galima būtų padaryti sprendimą. Tiesą sakant, mokytojas sprendžia apie savo mokinius kas penkios minutės. Mokinio savybių ar mokslo pažangumo vertinimas gali būti neformalus, juo gaunamos tik bendriausios žinios apie mokinį. Tokiais atvejais mokytojas dažniausiai nieko neužsirašo. Informaciją jis laiko atmintyje. Vertinimas gali būti ir kitoks – formalus. Tam naudojamos užduotys, patikrinimai, apklausos , rašiniai, testai. Kartais formaliuoju vertinimu siekiama oficialių tikslų, pavyzdžiui: parašyti pažymį, įtraukti mokinį į grupę, dirbančią pagal vieną ar kitą programą. Formaliuoju vertinimu paprastai vertinami pažinimo srities mokslo rezultatai, ir šių vertinimų duomenys yra užrašomi.Atrodo, kad moksleivių vertinimas tampa dabar painiausia mokyklų ir švietimo strategijų problema. Mokymasis reikalauja, kad pats besimokantysis aktyviai dalyvautų. Žmonės mokosi įvairiais būdais ir stiliais, įvairiausiais lygiais. Mokymasis yra ne tik indvidualus, bet ir socialinis procesas. Tiek ugdymo turiniu, tiek įvertinimo centre turi būti besimokantysis. Vertinimas ir kokia nors ataskaita turi padėti besimokančiajam įvairiausiomis aplinkybėmis pasirinkti gautos informacijos dėka.Savo kursiniame darbe bandysiu kalbėti apie vertinimo sistemą, formalųjį ir neformalųjį vertinimą, įvairius vertinimo kriterijus, testų sudarymus, kuriais grindžiama nuomonė apie tai, ar mokinys galės sėkmingai mokytis mokykloje, išeiti kurio nors dalyko kursą, ar žmogus galės sėkmingai dirbti kurį nors darbą. Taip pat bandysiu aptarti kokiais būdais, kokiomis priemonėmis galima įvertinti, ar mokiniai išmoko to, ko buvo norėta išmokyti per pamokas. Paliesiu taip pat sudėtingą, opią ir prieštaringą vertinimo pažymiais ar kitais žymenimis problemą. Šią problemą sprendžiančių pedagogų nuomonės labai skiriasi. Viena kraštutinė nuomonė – visiškas pažymių atmetimas, kita – reikalavimas kuo dažniau mokinius testuoti ir griežčiau vertinti pažymiais.

II. Vertinimas testais

Daugelyje šalių populiarus vertinimo būdas – testavimas. Buvo prieita išvadų, kad toksai testavimas, kai į vieną klausimą pateikiami keli atsakymai, neatitinka visų vertinimo reikalavimų. Toks testas iš tikrųjų nepasako mums, kaip moksleivis išmoko, ir negali būti diagnostinio vertinimo priemonė. Štai kodėl. Tyrimai parodė, kad tie, kurie kuria testus, labiausiai rūpinasi balų apskaičiavimo tikslumu, o ne intelektualiniu testo vertingumu. Yra mokslininkų, manančių, kad reikėtų kur kas išsamesnės testų konsepcijos, kuri padėtų naudoti testais gaunamas žinias tam, kad mokymosi rezultatus pagerintume. Jų nuomone testai trukdo vaiko suvokimui plėtotis. Todėl testus reikia pertvarkyti taip, kad jie atitiktų vaikų poreikius. Minėtieji testai (į vieną klausimą pateikiami keli klausimai) vaikų poreikių neatitinka. Taigi kiekvienas mūsų duodamas testas ar kitoks įvertinimas turi būti tik mokymo proceso sudedamąja dalimi.Kam dabar dažniausiai naudojami testai? Mokytojas išdėsto pamokos turinį, pabaigoje prideda testą – tik todėl, kad kažkas yra pasakęs, kad taip reikia. Kol kas testai, deja, susiję tik su darbo baigimu, o ne testinumu.Testavimas ir vertinimas turėtų būti sudedamoji mokymo proceso dalis. Kitaip tariant – ir diagnostinis įrankis, į kurio išvadas atsižvelgdami mes galėtume toliau tęsti mokymą. Tuo požiūriu vienas iš tinkamiausių mokinių vertinimo būdų yra mokytojo stebėjimas. Labai geri mokytojai, net papildomai netyrę, gali pasakyti, koks yra kurio mokinio mokymosi stilius, kokią pažangą per kokį laiką kuris mokinys padarė.Dabar mokytojai rengiami tam, kad naudotų stebėjimą kaip vieną iš moksleivių vertinimo priemonių. Skatinama, kad mokytojai bendrautų su savo mokiniais ir stebėtų, kaip vyksta mokymasis, o ne vien įvertintų mokymosi rezultatus.

III. Mokyklose naudojamų standartinių testų tipai

Dvi pagrindinės mokyklose naudojamų standartinių testų rūšys – tai gabumų ir mokymosi rezultatų (mokslo pažangumo) testai.

III.1. Gabumų testai

Testai, kuriais tiriama plati mąstymo, intelektinės veiklos sritis, yra vadinami intelekto testais, gabumų mokslui testais, akademinių gabumų testais, bendrųjų gabumų testais. Testai, kuriais yra tiriamos labiau apibrėžtos, specifinės intelektinių gabumų rūšys, yra vadinami specialiųjų gabumų, arba specialiųjų sugebėjimų, testais. Dažniausiai naudojami šios rūšies testai – tai verbalinių, matematinių, erdvinių, mechanikos gabumų, kontoros tarnautojo sugebėjimų testai.Gabumų testai dažniausiai yra normomis grindžiami testai ir teikia informaciją, kurios reikia mokiniams mokyti ir konsultuoti. Jie yra naudojami, kai reikia mokinius atrinkti ir priimti į koledžus, į įvairias biznio, pramonės sričių darbo vietas. Pagal gabumų testų balus mokiniai buvo priimami į specialias klases arba skirtingai mokomi paprastose klasėse. Kai kurie autoriai mano, kad šie testai yra žalingi, nes jie daro poveikį mokytojų ekspektacijoms mokinių atžvilgiu. Jie teigia, kad mokytojai, remdamiesi ekspektacijomis, netinkamai elgiasi su kai kuriais savo mokiniais – rečiau kviečia juos atsakinėti, trumpiau klausinėja, mažiau laiko “būna šalia jų” jiems atsakinėjant, rečiau skiria jiems įdomias užduotis ir panašiai. Yra aiškinama, kad bet kurios mokinio savybės, kuri traktuojama kaip jo gabumai, matavimas ir tolimesnio mokymosi ar darbo sėkmės numatymas yra prognozė, kurią mokytojai nesąmoningai gali stengtis realizuoti ir tuo pakenkti mokiniams, kurių testo balai buvo žemesni. Kiti autoriai teigia, kad žinodamas bendruosius ir specialiuosius mokinio gabumus, mokytojas gali prisitaikyti – taip mokyti, aiškinti, duoti tokias užduotis, kad paskatintų gabesniuosius ir nestumtų į neviltį mažiau gabių. Taigi tyrimų duomenys tik nurodo galimybes, bet nepasako, kaip dirbti, kad būtų mokiniams nauda. Kita vertus, mokytojas ir be gabumų testų, vien iš mokinio klasėje atliktų užduočių gali susidaryti gana teisingą nuomonę apie jo gabumus. Tokia nuomonė yra tiek pat pavojinga ir turi tuos pačius privalumus kaip ir gabumų testų duomenimis pagrįsta nuomonė.

III.2. Mokymosi rezultatų (mokslo pažangumo) testai

Standartiniai mokymosi rezultatų testai naudojami, kai reikia įvertinti, kaip mokinys yra išmokęs kurio nors dėstomojo dalyko ar programos dalį. Pavyzdžiui, yra standartiniai mokymosi rezultatų testai, kuriais vertinami III klasės skaitymo, V klasės aritmetikos, VII klasės visuomenės mokslo, VIII klasės algebros, XI klasės chemijos išmokimo rezultatai. Šiuos testus yra sudarę atitinkamos mokymo

srities specialistai; testuojamas buvo didelis skaičius atitinkamų klasių mokinių – tikrinama, kaip jie yra išmokę vieną ar kitą dalyką. Šio testo duomenys mums parodo, kaip tas ar kitas mokinys, kurios nors klasės, mokyklos, vienos apygardos mokyklų, visų valstijų mokiniai yra išmokę kurį nors dalyką palyginti su grupe, pagal kurią buvo nustatyta norma.

Skirtumas tarp gabumų testų ir mokymosi rezultatų. Kuo gabumų testai skiriasi nuo mokymosi rezultatų testų? Pirmiausia skirtinga yra jų paskirtis: gabumų testai yra naudojami mokymosi rezultatams prognozuoti, kitaip tariant, nustatyti, kokie ateityje bus mokymosi rezultati, o mokymosi rezultatų, ankstesnio (praeities) mokymosi rezultatų įvertinimui. Tačiau dažnai mokymos rezultatų testai padeda prognozuoti būsimuosius veiklos rezultatus taip pat gerai (jei ne dar geriau) kaip ir gabumų testai.Galima testus skirti ir pagal turinį. Rezultatų testų turinį paprastai sudaro tai, ko buvo tiesiogiai ir apgalvotai mokoma mokykloje. Šiuose testuose užduodami klausimai iš to, kas buvo perskaityta vadovėlyje, aptarta klasėje, išmokta atliekant namų užduotis ar užduotis lentoje, ką yra aiškinęs mokytojas. Rezultatų testo turinys visada atitinka mokymo turinį, o gabumų testo turiniui tai nėra būtina. Gabumų teste paprastai neužduodami klausimai iš valstijos geografijos, neklausinėjama prancūzų kalbos žodžių, o į rezultatų testą paprastai neįtraukiami klausimai, vertinantys erdvinius sugebėjimus.

Standartinių testų parinkimas. Yra išspausdinta šimtai standartinių testų. Kaip nuspręsti, kurį iš jų pasirinkti? Čia kyla dviejų rūšių problemos: reikia apsispręsti, kokiu kriterijumi remdamiesi rinksimės, ir reikia gauti pakankamą informaciją apie standartinį testą, kuris atitinka tą kriterijų. Šias problemas paprastai turi išspręsti arba mokytojas pats vienas, arba švietimo apygardos mokytojų komitetas, kuris yra įpareigotas rekomenduoti standartinius testus visoms tos apygardos mokykloms. Kartais mokytojui padeda mokyklos psichologas ar mokymo programos sudarytojas, kuris gana gerai išmano techninius testų ruošimo dalykus. Kaip ten bebūtų, patys mokytojai geriau parinks ir interpretuos standartinius testus, jeigu daugiau žinos apie juos.

IV. Neformalus ir formalus vertinimas

Viena iš pagrindinių mokytojo funkcijų – įvertinimas, kaip mokiniai yra išmokę tai, ko mokytojas norėjo, kad išmoktų. Standartiniais testais matuojama, kaip pasiekti mokymo tikslai, kurie yra bendri daugeliui klasių, mokytojų, mokyklų. Neformaliu ir formaliu vertinimu įvertinama, kaip mokiniai pasiekė tuos tikslus, kurie buvo jiems iškelti. Mokytojas sprendžia, kas svarbu išmokti, ir sprendžia, ką ir kaip reikia vertinti, mokiniams mokantis ar po mokymosi. Daugiausia yra vertinama mokantis, nors tai neformalūs vertinimai. Formalus vertinimas, paprastai testais, dažniausiai atliekamas po mokymo.Formaliu vertinimu klasėje mokytojai matuoja svarbius ir atitinkančius reikalavimus mokymosi rezultatus – ir tik tai. Šiuo atveju nesistengiama mokinių diferencijuoti. Mokinių testų balai ir pažymiai rodo tik, kiek jie yra išmokę lyginant su kitais mokiniais. Puiku, jei visų mokinių testų balai labai geri. Mums nėra ko rūpintis, ar testas nebuvo per lengvas ar nelabai naudingas, jei jis nediferencijavo mokinių. Jei visi mokiniai blogai atliko testą, daroma išvada, kad jie nebuvo gerai išmokyti, ar neišmoko taip, kaip turėjo išmokti, o ne manome, kad testas buvo per sudėtingas. Tokio formalaus vertinimo pagrindas – kriterijais pagrįsti mokymosi rezultatų testai.

IV.1. Neformalus vertinimas. Yra du neformalaus vertinimo būdai, kuriems mokytojai kiekvienais metais skiria labai daug laiko. Tai nuomonės susidarymas ir vertinimas mokant. Abu šie būdai yra neformalūs, nes paprastai vertinimas nėra užrašomas. Informaciją mokytojai laiko atmintyje, ir ji turi reikšmės jų veiksmams ir nuomonėms visus metus. Jie taip pat laikomi neformaliais, nes mokytojai vertindami remiasi subjektyviais kriterijais, nors jų sprendimai pagrįsti patyrimu ir turi būti daromi atsargiai.

IV.1.1. Nuomonės susidarymas. Vertinimas susidarant nuomonę teikia mokytojams praktinių žinių apie mokinių pažintinius, emocinius ir psichomotorinius sugebėjimus. Taip vertinama pirmiausia per pirmąsias dvi mokslo metų savaites, kai mokytojai natūraliai susipažįsta su savo mokiniais ir pradeda suvokti, kad: jiems reikia pagalbos, jie turi stiprius motyvus, yra sportiški, gabūs, drovūs, liūdni, emociškai šalti, sukti. Iš tiesų toks vertinimas gali prasidėti dar prieš mokslo metų pradžią, kai vienas mokytojas sako kitam: “Girdėjau, šiais metais tu mokysi Darių Žiobaką – tai berniukas, kuris kiekvienam praverstų” Tiesa, patyrę mokytojai nelabai kreipia dėmesį į tokias pastabas ir mokslo metų pradžioje neperžiūri mokykloje esančios informacijos, kad daugiau sužinotų apie mokinius. Jie nori, kad visi vaikai turėtų galimybę naujoje klasėje elgtis kitaip, nei elgėsi ankstesnėse klasėse. Patyrę mokytojai žino, kad kiekvienas mokinys gali elgtis vienaip ar kitaip, ir tai priklauso nuo aplinkos. Todėl patyrę mokytojai, priešingai negu pradedantieji, yra linkę kuo ilgiau nesinaudoti

mokykloje esančiais įrašais apie mokinius. Turbūt tai gera taktika, ir taip galėtų elgtis visi mokytojai.Kai susidarome pirmąją nuomonę, turime žinoti vieną dalyką – pirmieji įspūdžiai neturi virsti nuolatiniu požiūriu, neturi formuoti prognozės, kuri lemtų jos pačios išsipildymą. Mokytojas kartais vis dar laikosi nuomonės, kad vaikas neturi motyvų ar yra labai gabus, nors to vaiko elgesys jau seniai rodo ką kita. Kita problema – tai įspūdžių validumas. Mokytojai paprastai teisingai nustato pažintinius sugebėjimus, bet nelabai adekvačiai įvertina mokinio interesus, autokonsepciją, emocinį pastovumą ar panašius dalykus. Taigi nuomonės apie mokinio savybes ar jausmus validumas ir patikimumas yra abejotini, ir mokytojai turi stengtis, kad kartą susidarę nuomonę nepaverstų jos pastoviu požiūriu.

IV.1.2. Vertinimas mokant (per sąveikos etapą). Kitas neformalaus vertinimo būdas, kuriam skiriama daug laiko per visus mokslo metus, – tai vertinimas mokant, vertinimas per sąveikos etapą. Mokydamas mokytojas, kaip ir kiti atlikėjai, turi “skaityti” auditoriją. Jis nuolat turi vertinti savo veiklą. Išsiaiškinta, kad mokydamas mokytojas daugiausia galvoja apie tai, kaip mokymą priima mokiniai. Patyrę mokytojai paprastai moka įžiūrėti tam tikrus ženklus, rodančius, ar jų klasės mokiniai suprato aiškinimą, bet ne visada jie tai pastebi kitose klasėse. Ar mokytojas teisingai išsiaiškina ženklus, rodančius, kad mokiniai supranta pamoką, priklauso nuo to, kiek moytojas išmano dėstomąjį dalyką, nuo to, kokie mokinių gabumai, nuo to, kas vyko prieš mokymą ir taip toliau. Kaupiantis patirčiai, įgyjamas “pojūtis”, kaip vyksta klasėje mokymas, bet turbūt tik savo klasėje.

Trumpai tariant, mokytojai naudojasi dviem pagrindiniais neformalaus vertinimo būdais – susidaroma nuomonė ir vertinama mokant. Mokytojas visą laiką vertina ir vienu, ir kitu būdu, ir abu yra svarbūs. Nuomonė bus teisingesnė, jei kiek atidėsime mokinių vertinimą ir turėsime omenyje, kad tas vertinimas gali keistis. Kad galėtume vertinti mokydami, mokytojai turi remtis tinkama mokinių grupele ir kreipti dėmesį į mokinių daromą pažangą, o ne tik jų dalyvavimą pamokoje. Be to, mokytojai turi saugotis, kad nepasireikštų jų asmeninės tendencijos – noras matyti, kad viskas sekasi gerai, – nes tai lems jų stebėjimų šališkumą. Šis kas akimirką vykstantis vertinimas yra labai sudėtingas dalykas, tačiau patirtis ir išmintis padės kiek galima teisingiau vertinti, kad vyksta klasėje, t.y. vertinti mokymosi situaciją.

IV.1.3. Neformalūs įvertinimai. Nemaža informacijos, kuri padeda pažinti mokinį, gaunama stebint. Stebėdami jaunesnius mokinius, žaidžiančius žaidimų aikštelėje, dirbančius su skaičių kasomis, mėginančius naudotis žodynu, stebėdami paauglius laboratorijoje, šokiuose, diskusijų grupėse, suprasite svarbių mokinio mokslo ir socialinio elgesio dalykų. Stebėdami, kaip mokiniai imasi spręsti problemas, jūs matote veikiančio intelekto raišką.Žinoma, negana tik matyti. Reikia ir atsiminti, pavyzdžiui, kaip Milda stovėdama prieš klasę nuostabiai analizavo Salomėjos Nėries poeziją, kaip povilas švelniai elgėsi su Margarita. Kadangi neformalus vertinimas paprastai nėra užrašomas, sunku atsiminti visus faktus, kurie padėjo susidaryti nuomonę apie Povilą, Mildą ar Margaritą. Todėl vertėtų rašyti užrašėlius apie pastebėtus ryškesnius įvykius ir kaupti užrašytas pastabas kartotekoje ar kiekvienam mokiniui skirtuose aplankuose. Užrašėliai padės prisiminti faktus daug vėliau, nes bet kuriuo metu galima tikėtis, kad bus prašoma padėti mokiniui suplanuoti jo ateitį ar patarti, kuriuos mokinius galima priimti į vieną ar kitą mokyklą, klubą, kuriuos reiktų vienaip ar kitaip pagerbti. Neformalus stebėjimas gali padėti geriau suprasti mokinį, negu tik testo taškai. O užrašai padės atsiminti tai, ką supratote, įžvelgėte.Taigi dalį laiko visdėlto reikia skirti žaidžiančių, besimokančių, sprendžiančių problemas, flirtuojančių ar diskutuojančių mokinių stebėjimui.

IV.2. Formalus vertinimas: svarbių mokymosi rezultatų rūšių nustaymas. Formalus vertinimas vyksta periodiškai per visus mokslo metus. Mokiniai nuolat atlieka kokias nors užduotis – rašo rašinius, atlieka namų darbus, atlieka testus, kuria projektus, – ir vertinimas taip pat vyksta nuolat ir lieka ilgesniam laikui (įrašomas į dienynus, pažymių knygeles, laikomas aplankaluose, bylose). Formaliu vertinimu, skirtingai negu neformaliu, daugiausia yra vertinama pažinimo sritis. Iš formalaus vertinimo gaunama informacija, pagal kurią mokiniai grupuojami, skirstomi į klases, keliami arba nekeliami į aukštesnę klasę (tai labai svarbu mokytojams). Formaliam vertinimui reikia daug daugiau įžvalgumo negu neformaliam. Mokytojas turi nuspręsti, ką jis norėtų, kad jo mokiniai žinotų ir darytų. Pirmučiausia reikia nuspręsti, ką išmokti mokiniams ypač svarbu.

IV.2.1. Formalūs įvertinimai. Per vieną trimestrą, semestrą ar mokslo metus mokiniai paprastai yra vertinami kelis kartus ir keliais būdais – atlieka rinkimosi iš keleto alternetyvių teiginių testus, apybraižos testus, rašo savarankiškus tiriamuosius darbus, atsakinėja žodžiu, skaito pranešimus. Visa tai dažniausiai yra vertinama balais, pažymiais , apibendrintu žymeniu. Gali būti rašomas raidžių pavidalo pažymys (A, B-, D+), įvertinama procentais (78), santykiu (8/13), teigiamu skaičiumi (+48), neigiamu skaičiumi (-7) arba tiesiog informuojama, ar užduoties atlikimas įskaitytas (“išlaikė”) ar ne (“neišlaikė”).

Pažymių , pastabų, stebėjimo ir kitokios vertinamosios veiklos tikslas yra suteikti mokiniams, jų tėvams ir mokyklos vadovybei informaciją apie kurią nors atliktą veiklą, mokslo rezultatus. Todėl yra būtina perduoti tuos įvertinimus – bent jau pateikti juos asmeniškai pačiam mokiniui.Mokytojai, bendradarbiaudami su mokiniais, tėvais, mokyklos vadovybe, visą laiką stengiasi tobulinti mokinių vertinimą, pažymių rašymą. Norint papildyti pažymių knygelėse pateikiamą informaciją, pradinėse mokyklose vis dažniau yra praktikuojami tėvų susirinkimai, ir aplankai gali sudaryti gerą pagrindą tėvų ir mokytojų pasitarimams. Pažymių knygelės yra parengiamos pagal klases, atsižvelgiant į kiekvieno mokomojo dalyko tikslus.Pedagogai vis dar tebediskutuoja apie tai, kaip tobulinti vertinimą pažymiais ir kaip tuos pažymius pateikti. Aišku, kad mokiniams pateikiama informacija turi būti jiems ir jų tėvams naudinga.Vertinimas pažymiais ar kitomis raštiško pažymėjimo formomis ir vertinimo pateikimo sistemos turi išlikti. Jei mes kruopščiai apgalvosime tas sistemas ir humaniškai jomis naudosimės, jos bus naudingos. Ką daryti, jei pažymiai yra naudojami kaip bausmė, jei pažymiai sukelia nerimą ir stresines varžybų situacijas? Išeitis yra ne pažymio panaikinimas, o sistemos keitimas, tobulinimas. Reikia humaniškai naudotis pažymiais ir stengtis, kad pažymiai būtų susiję tik su mokslo rezultatais.

V. Kai kurie dažnai užduodami klausimai apie testus, pažymius, pastabas

Apie testus ir pažymius galima rasti įdomių kritinių minčių ir tuos dalykus ginančių vertinimų. Štai keletas klausimų, į kuriuos atsakė patys mokytojai:

Ar pažymiai nėra tiesiog farsas, jei visais būdais vertinant mokinius taip dažnai yra daromos klaidos ir vienų mokytojų vertinimai taip skiriasi nuo kitų mokytojų vertinimų? Mes manome, kad žemas patikimumas ir neaiškus validumas verčia mokytojus, vertinant mokinius, ekspermentuoti. Tačiau visdėlto tai nereiškia, kad nereikia rašyti pažymių. Tai reiškia, kad turime juos rašyti atsargiau, protingiau derinti ir padėti mokiniams, tėvams ir kitiems šeimos nariams blaiviau juos traktuoti.Įvairių mokytojų pažymiai iš tiesų labai skiriasi vieni nuo kitų. Tačiau šį skirtingumą gali sumažinti dvi pažymių sistemos korektyvos. Pirma, mokytojams būtų labai naudinga aptarti pažymių rašymo standartus mokykloje ar kelių mokyklų pasitarimuose. Aptardami, dalindamiesi nuomonėmis, mokytojai gali susidaryti bendrą požiūrį. Tada mokytojų pažymių apibrėžimai bus panašesni. Antra, naudinga būtų, kur tik galima, pereiti nuo norma pagrįsto prie kriterijais pagrįsto įvertinimo. Kriterijais pagrįstam įvertinimui būdinga mažesni įvairių mokytojų įvertinimų skirtumai, nes čia griežtai nustatomas tik “išlaikė” arba “neišlaikė” balas.

Ar pažymiai ir testavimas trukdo ar padeda mokymuisi? Jei mokiniai vertinimą, pažymius suvokia kaip grėsmę ir despotizmą, jie gali labiau mokytis dėl pažymių, o ne dėl paties mokslo. Mokytojai turi atidžiai stebėti, kad jų pažymių sistema ir vertinimo metodai neskatintų mokinių per prievartą mokytis to, ko jie šiaip jau nesimokytų. Netinkamos testavimo ir pažymių rašymo programos gali versti mokinius tiesiog desperatiškai stengtis atlikti tai, ko iš jų nori testuotojas. Dabar daugelyje mokyklų net atsitiktinis stebėtojas pastebi tokią situaciją.

Kai kurie testavimo kritikai tvirtina, kad testavimas ir pažymiai mokykloje labai primena užmokestį už darbą. Jie teigia, kad klasės – ekonominės sistemos, kurios mainais už atliktą darbą mokiniai gauna pažymius, tai yra jie užsidirba atlyginimą, o ne mokosi. Šių kritikų nestebina, kad ištyrus paaiškėja, jog iš karto po patikrinimo mokiniai pamiršta, ką buvo išmokę. Vienas iš siūlomų šios problemos sprendimų – mokytojai turėtų labiau būti mokinių darbų kritikai, o ne vertintojai pažymiais, ypač jei daugiau yra vertinama veikla. Kiekvienam mokiniui žodžiu ar raštu asmeniškai perduota kritika reiškia didelį susirūpinimą mokinio atlikto darbo kokybe. Pažymiai, kaip atlyginimas, daugeliui mokinių asmeniškai gali neturėti jokios reikšmės. Kitaip tariant, kritika didina motyvaciją, pažymiai – ne.Ar mokinių nuostatas ir motyvaciją labiau veikia atlaidumas ar griežtumas rašant pažymius? Buvo atliktas tyrimas, kur buvo palygintos atlaidaus ir griežto rašymo taktikos. Duomenys parodė, kad skirtingos pažymių rašymo taktikos neturi didesnės įtakos vėliau atlikto patikrinimo rezultatams. Ar nėra taip, kad pažymiai ir tikrinimo sistemos dažnai sukelia mokinių įtampą ir nerimą, ir dėl to mokiniai pradeda sukčiauti? Mes manoma, kad vertinimo sistemos gali būti taikomos sąžiningai ir gali teikti mokiniams bei tiems, kuriems rūpi mokinių mokslo rezultatai, svarbų grįžtamąjį ryšį ir kad jos gali nebūti tiek baudžiančios, kad verstų mokinius sukčiauti.Yra daug būdų, kuriais galima panaikinti įtampą, kurią mokiniai jaučia dėl pažymių ir kitų įvertinimų. Jūs galite nė vieno mokinio nevertinti blogai. Jūs galite perspėti, kad visi pažymiai bus laikomi paslaptyje. Šiais būdais bus sumažinta pajuokos ar tėvų bausmės baimė, o taip pat įtampa, dėl kurios mokiniai gali pradėti sukčiauti. Jūs galite pasiūlyti svarstyti pažymius kartu su mokiniais, įtraukti juos į vertinimo procesą.Kriterijais pagrįstoje sistemoje mokiniai papraščiausiai mokosi ir yra tikrinami tol, kol rezultatai rodo, kad jie vieną ar kitą dalyką yra išmokę. Šiuo atveju nelieka akstino sukčiauti, nes mokinys supranta, kad turės dar daug galimybių parodyti, ką išmokęs – sukčiaujama tada, kai per vieną vienintelį patikrinimą reikia parodyti savo žinias. Sukčiavimas – tai ženklas, kad mokytojas turi keisti mokinių vertinimo sitemą.Reikia aptarti ir kitą nerimo aspektą: kai yra saikingas nerimas, mokinys geriau atlieka užduotį. Šis ryšys yra pavaizduotas sekančiame lape esančioje schemoje. Kai nerimas labai didelis arba labai mažas, užduotis atliekama blogiau. Problema yra surasti pusiausvyrą, sumažinti didelį nerimą jaučiančių mokinių motyvaciją ir padidinti per mažai nerimaujančių mokinių motyvaciją. Nerimą sumažinti galima pailginus mokymą ir leidžiant atlikti išankstinį testą, kad mokinys pasipraktikuotų. Padidinti nerimą galima, sutrumpinus užduoties atlikimo laiką. Šiais būdais mokytojas gali siekti, kad nerimas būtų vidutinio dydžio.

Ryšio tarp nerimo ir veiiklos rezultatų schema

geri

Veiklos rezultatai

blogi

žemas aukštas Nerimo lygmuo

Įvertinę daugelį argumentų už ir prieš, matome, kad pažymiai yra reikšmingas dalykas. Tačiau nereikia pamiršti, kad kiekvienos mokinių vertinimo sistemos tikslas turi būti mokinių tobulėjimas. Visa kita yra antraeiliai dalykai. Vertinant mokytojas turi perteikti informaciją, kuria galėtų naudotis mokinys ir visi, kuriems rūpi mokinio gerovė. Reikia sukurti sistemas, kurios teiktų grįžtamąjį ryšį – informaciją apie svarbias mokinių veiksmų dimensijas. Tada mokiniai, remdamiesi vertinimais, galės apsispręsti, ar toliau taip veikti, ar keisti savo elgesį, veiksmus.Vertinimas yra integrali efektyvaus mokymosi dalis, todėl jis turi žadinti sėkmės pojūtį. Jei mokytojo keliami tikslai teisingi, o mokymo metodai geri, tai jis visada kiekvieno mokinio veikloje ras teigiamų dalykų, už kuriuos galima bus jį pagirti. Sakant ką nors apie mokinio darbo trūkumus, kartu reikia nurodyti, kaip mokinys galėtų pagerinti darbą.Jei mokiniams mokytojas ruošiasi duoti testą, reikia jiems apie tai pranešti iš anksto, aiškiai apibrėžti tas sritis, kurios bus tikrinamos, nurodyti, kokia vertinimo sistema bus naudojama. Be to reiktų aptarti atskirų mokinių problemas, sakykim, praleistas pamokas, anksčiau atliktus testus. Jei yra mokinių, kurie nesupranta paaiškinimų, kurie yra išmokę ne tą medžiagą, kurie yra nervingi ar pavargę, reikia organizuoti testavimą taip, kad mokytojas galėtų atkreipti į juos ypatingą, indvidualų dėmesį.

VI. Diskusijos dėl vertinimo sistemos

Ruošdama šį kursinį darbą perskaičiau visą eilę straipsnių “Dialoge” apie vertinimą. Dėl mūsų dabartinės vertinimo sistemos vyksta diskusijos tarp mokytojų, tėvų, valdžios atstovų. Dalis pedagogų yra už vertinimo sistemos keitimą, ir jau atsisako pažymių. Bet yra ir daug tokių, kurie laikosi nuomonės, kad pažymiai yra svarbūs mokymo procese.Daugelyje Lietuvos mokyklų pradinių klasių mokiniams pažymiai jau neberašomi. Tačiau kai kurie mokytojai, o ypač tėvai, su pažymiu skirtis nenori. Apie pažymį daug kalbama. Jis vis dar turi nemažai šalininkų. Todėl staigiai pažymio atsisakyti aukštesnėse klasėse, kaip, beje, ir vėl prie jo sugrįžti pradinėse klasėse, nerekomenduojama. Jis galėtų gyvuoti, kaip viena iš vertinimo formų, juoba, kad aukštesnėse klasėse be jo apsieiti nelengva. Antra vertus, pradinukų tėvai, kurie reguliariai gauna išsamias savo vaiko pasiekimų recenzijas, mato jo darbelių aplankus, informacijos stygiaus nejaučia. Švietimo strategai mano, kad pamažu pažymio atsisakysime iki VIII klasės. Kol jį dar rašome, turime susitarti ir pagrįsti labai aiškiais, visiems vienodais kriterijais. Negalime pamiršti, kad vaiko pastangų rezultatas – ne pažymys, o tai, ko jis mokykloje išmoko: ką geba sukurti, kaip pritaiko žinias, argumentuoja savo nuomonę. Turime aiškiai žinoti, kokį mokėjimą kuris pažymys žymi. Naudojame 10 balų. Vienu –trimis vertiname neigiamą rezultatą. Iš tikrųjų turėtų būti kitaip. Pradėjęs nuo nulio (jokių žinių neturi), vaikas eina starto link. Vienetas reiškia, kad šiek tiek žinių jis jau įgijo. Dvejetas – tų žinių turi truputėlį daugiau. Gali būti, kad gavęs ketvertą, moksleivis žinos pasiekęs standartą. Taigi galimas tik teigiamas vertinimas. “Blogų” pažymių negali būti. Jeigu jau vertiname pažymiu, žinokime, už kokias žinias koks pažymys rašytinas. Kokią informaciją teikia žodžiai: “Anglų kalbą jis moka dešimtukui”? Beveik jokios. Kitas dalykas, jei sakysime: “Jis skaito ir supranta instrukcijas, reklamas, skelbimus, nurodymus; asmeninio pobūdžio laiškus…” Laikas suvokti, kad pažymys yra tik vienas iš matų pasiekimams matuoti (kaip metras ar kilogramas). Jeigu aišku, ką išmatavome, galime džiaugtis ar liūdėti ir kryptingai numatyti tolesnes pastangas.

Kai kas siūlo atskirai vertinti ir mokinio pastangas. Ir kai kuriose šalyse taip daroma. Juk kartais negabus ar neįgalus vaikas nepaprastai stengiasi. Nors jis pasiekia nedaug, bet jo pastangos vertos aukšto įvertinimo. Ir atvirkščiai: gabus ir gerą rezultatą gaunantis mokinys gali visiškai nesistengti.Ideografinis vertinimas leidžia kiekvieną vaiką įvertint indvidualiai, nes pasiekimai lyginami su ankstesniais jo paties pasiekimais. Tokia turėtų būti pagrindinė vertinimo nuostata. Ji garantuoja, kad vertinimas nevirs mokinio baimės priežastimi, bausme, o rodys, kas jau pasiekta. Antra vertus, jis padės mokytojui drauge su mokiniu koreguoti ir patį ugdymo procesą. Galbūt yra dalykų, kurių toje pakopoje vaikas nė negali išmokti. Tada svarstykime: gal programa netinka? Gal mokytojas pasirinko ne tuos metodus? Ne vaikas kaltas, jei jo rezultatas nepatenkinamas. Mokome mes, suaugusieji. Iš moksleivio vertinimo proceso niekaip negali dingti ugdymo turinio ir proceso vertinimas. Mokytojas neturi vertinti tik vaiko. Vertina mokytojo ir mokinio bendro darbo sėkmė. Iš tikrųjų realiame mokyklos gyvenime vertinimo procesas vyksta nuolat. Mokytojas vertina mokinio pasiekimus ir pažangą, mokinys mąsto apie savo mokymosi rezultatus. Kitas dalykas, kaip jo pasiekimai yra fiksuojami.Kurti naują vertinimo sistemą turėtų padėti šiuo metu rengiami išsilavinimo standartai II, IV, VI, VII ir X klasėms, dar vadinami tarpiniais. Jie apibrėš nacionalinio lygmens vertinimo kriterijus. Mokytojai juos konkretins, pritaikydami savo mokyklai, klasei, vaikui. Ir galbūt bus lengviau apsieiti be pažymio. Gal užteks nurodyti, kokį standartą mokinys pasiekė, ką jis konkrečiai žino ir geba.“Dialoge” perskaičiau ne vieną mokytojo pasisakymą apie vertinimą be pažymių. Dauguma jų teigia, kad, jeigu keičiasi ugdymo tikslai, bendroji ir dalykų didaktika, ugdymo turinys, priemonės, vadovėliai, darbo metodai, tai reikia suvokti, kad neišvengiamai turi keistis ir vertinimo sistema. Senasis vertinimas pažymiais nebeatliepia naujų ugdymo proceso reikalavimų. Mokytojai, kurie iki šiol skausmingai įsikibę į pažymius, ko gero, neužčiuopė vertinimo kaip sudėtinės ugdymo reformos dalies esmės. Ugdyti be pažymių – tai nereiškia, kad vaiką, kaip kai kurie jų mano, reikia tik glostyti ir girti. Ideografinis vertinimas siūlo ir įvardyti vaiko klaidas, jo mokėjimų spragas, ir pastebėti nesėkmesPažymiai ar balai nebūtini. Ideografinis vertinimas – tai ramūs, draugiški, nuoširdūs santykiai su mokiniais, teikiantys didžiulio pasitenkinimo ir pačiam mokytojui.Kad ideografinis vertinimas yra palankus mokiniui, neprieštarauja didžioji dalis pradinių klasių mokytojų. Vertinant ideografiniu būdu, mokinio pažanga lyginama su jo paties ankstesniais pasiekimais. Toks vertinimas ne slopina, baudžia, o skatina vaiką stengtis. Vaikai nerūšiuojami pagal intelektinius gebėjimus, prigimties savybes, taigi nežeidžia jų žmogiškojo orumo. Mokytojas nuolat skatina, gira mokinį už pastangas. Jis vertina tai, ką mokinys jau pasiekė, o ne bara už tai, ko dar nesugeba. Kaip tai daryti – recepto nėra. Kiekvienas pedagogas atranda savų būdų. Galima skatinimus įrašyti, galima su mokiniais ir susitarti. Ypač su pirmokais, kol jie dar silpniau skaito. Pgyrimą gali reikšti ir sutartinis ženklelis.Ugdomajam ideografiniam vertinimui būdinga žadinti sėkmės, džiaugsmo pojūtį, pasitikėjimą savo jėgomis. Vaikai mokosi ne dėl gero pažymio, o dėl to, kad jiems patiems rūpi daugiau žinoti, atrasti, patirti.Dažnai pažymio šalininkai argumentuoja, kad pažymys kelia mokymosi motyvaciją. Mes manome priešingai: pažymys kelia baimę. Bijodami gauti prastą pažymį, vaikai meluoja, slepia knygeles, bėga iš namų. Baimė kenkia sveikatai: jie tampa nervingi, kai kurie suserga depresija. Mokslu nusivylę mokiniai “atsigriebia” blogu elgesiu, dažnai tampa “autoritetu” gatvėje. Žlunga mokymosi motyvacija: ar mokysies, ar nesimokysi – tas pats. Ir jie yra teisūs. Tai įrodo moksleivių pažymių suvestinės.Mokinio pasiekimai priklauso nuo jo prigimtinių gabumų, darbštumo, socialinės aplinkos. Gabūs vaikai dažnaiusiai ir mokykloje mokysis geriau, jiems nereikės tiek pastangų, kad gautų geresnį pažymį, negu tiems, kurie gabumais likimo neapdovanoti. Silpnesniesiems pažymiu tik dar kartą primenama, kokie jie nelaimėliai. Ne visada ir mokytojas pažymį rašo objektyviai. Dažnas iš mūsų dar ir dabar prisimena mokslo metais dėl to patirtas nuoskaudas.Kai kas sako, kad galima vertinti pažymiu (pagal norminį vertinimą) ir rašyti šalia komentarą (pagal vaiko indvidualią pažangą), pavyzdžiui: “6. Puiku” Patyrėme, kad vaikai tokio vertinimo nesuvokia: giramas vaikas nori gauti ir gerą pažymį. Jis nesupranta pagyrimo, kai pažymys – prastas.Ugdomasis ideografinis vertinimas tokių problemų nekelia. Jis leidžia visapusiškai ugdyti(s). Tai tinkamas būdas įvertinti vaiko pažangai, siekiant išsilavinimo standartuose numatytų gebėjimų.

VII. Anketos klausimai ir apibendrinimas

Perskaičiusi tiek minčių apie vertinimo sistemą, norėjau ir pati sužinoti, ką mano mano mokyklos, kur dirbu, mokytojai, patys moksleiviai bei jų tėveliai. Padariau nedidelę apklausą, anketoje pateikiau šiuos klausimus:

1. Ar pažymiai ir testavimas trukdo ar padeda mokytis?

2. Ar mokinių nuostatas ir motyvaciją labiau veikia atlaidumas ar griežtumas rašant pažymius?

3. Ar nėra taip, kad pažymiai ir tikrinimo sistemos dažnai sukelia mokinių įtampą ir nerimą, ir dėl to mokiniai pradeda sukčiauti?

4. Kaip manote, ar reikia atsisakyti vertinimo pažymiais ne tik pradinėse, bet ir vyresnėse klasėse?

5. Ar nesusilpnės mokinių motyvacija mokytis panaikinus pažymį?

6. Jeigu leistų pasirinkti, kokį vertinimo metodą ar būdą pasirinktumėte Jūs?

Apklausiau 10 vyresniųjų klasių mokinių ir 10 įvairių dalykų mokytojų. Pasirodo, vyrauja įvairios nuomonės. Vieni mano, kad vertinimas pažymiais jau pasenusi sistema, reikia ją keisti. Siūloma nebevertinti pažymiais ne tik pradinėse, bet ir vyresnėse klasėse. Tobulinant mokymo procesą, pažymiai nebeatliepia pedagoginių reikmių. Argi galima pažymiu įvertinti visus vaiko mokymosi rezultatus? Jis nusako tik gebėjimą įsiminti ir išmokti, ką perteikė mokytojas ar vadovėlis. Kiti, teigia, kad darbas turi būti įvertintas pažymiu. Ypač 5 – 10 klasių mokiniai nelabai mokosi dėl žinių. O pažymys juos verčia nors šiek tiek pasitemti.

Bet žinoma pažymį reikia naudoti tinkamai. Jis neturėtų tapti mokytojo ginklu prieš mokinį.

Į pirmą klausimą, ar pažymiai ir testavimas trukdo ar padeda mokymuisi, atsakė dvejopai: 2/3 teigia, kad pažymiai padeda, o 1/3 – kad trukdo. Ypač vyresnieji mokiniai teigia, kad mokosi jie ne dėl pažymių, o dėl savęs. Tad pažymys lyg nieko ir nereiškia, bet tai ne tiesa. Pažymiai padeda įvertinti savo galimybes. Mokinys, norėdamas gauti geresnį pažymį, privalo stengtis, ir tai gerai, nes jis tobulėja. O beto kiekvienas atlikęs darbą nori būti įvertintas. Mokytojai visi be išimties mano, kad pažymiai ir testavimas padeda mokymuisi. Tik reikia aiškiai juos apibrėžti ir tinkamai naudoti.Paklausus, ar mokinių nuostatas ir motyvaciją labiau veikia atlaidumas ar griežtumas rašant pažymius, vėl nuomonės pasiskirstė į 2 puses. Matyt, kiekvienas remiasi savo patirtimi. Bet vos ne kiekvienas pridėjo, kad vertinant labai svarbus teisingumas ir objektyvumas.Ar pažymiai ir tikrinimo sistemos sukelia mokinių įtampą ir nerimą? Čia vėl nebuvo vienodo atsakymo. Mokiniai vieningai atsakė, kad vertinimas pažymiais verčia juos jaudintis ir nerimauti. Mokytojai mano priešingai. Bet koks vertinimas kelia įtampą. Bet dėl tokios įtampos išgyvens. O ar dėl nerimo ir įtampos pradedama sukčiauti, tai visa tai priklauso nuo pačių mokytojų ir mokinių. Kai kurie mokytojai tiki, kad, panaikinus vertinimą pažymiais, sukčiauti ir mažiau mokytis pradės dar daugiau mokinių.Visdėlto didžioji dauguma mokytojų ir mokinių nori, kad vertinimas pažymiais išliktų. Mokiniai ir patys nori būti vertinami pažymiu. Gal kol kas mūsų visuomenė nepasiruošusi priimti didesnius pokyčius. Bet ateity šis požiūris pasikeis savaime.Jei leistų pasirinkti vertinimo metodą ar būdą, daugiau kaip pusė apklaustųjų pasirinktų pažymius, gal todėl, kad tai įprasta ir patogu. Kiti norėtų praplėsti pažymių skalę iki 20 balų. Paminėtas ir vertinimas procentais bei raidėmis (A, B, C, D…). O iš tikrųju, kaip pasakė viena mokytoja, kaip mokiniai mokosi ir kokios jų spragos žiniose, nepaslėpsi nei nuo klasės draugų, nei nuo savęs. O kaip tas vertinimas bus išreikštas nesvarbu.

VIII. Bendradarbiaujančių grupių vertinimas

Kaip suprantamas vertinimas. “Vertinimas – tai informacijos rinkimas, interpretavimas ir apibendrinimas tam, kad galima būtų padaryti sprendimą” (N.L. Gage, D.C. Berliner, 1994, 456). Dažniausiai sprendimas užrašomas tam tikru pažymiu. Visą gyvenimą visi mes esame tikrinami, egzaminuojami ir vertinami. Tai teikia pasitenkinimą, kada esame įvertinti gerai, ir nusiviliame, kai pažymys neigiamas.Jei nepasiseka daug kartų, labai lengva pradėti save laikyti nevykėliu. Žinoma, kad negatyviai save vertinantys mokiniai retai mokosi gerai. Tas pats ir su suaugusiais žmonėmis – jeigu nesitiki gerų rezultatų, tai ir nesistengia jų siekti. Ką daryti, kad pažymiai neatrodytų kaip bausmė, kad teigiamai veiktų savęs vertinimas? Viena iš išeičių – taikyti kuo įvairesnius vertinimo būdus, sistemas, kurios skatintų tobulėti ir siekti geresnių rezultatų.

Vertinimo nuostatos. Visuomenėje apskritai dominuoja trys vertinimo nuostatos:1. Teisingumas – aukščiausią įvertinimą gauna geriausiai darbą atlikęs asmuo.2. Lygybė – kiekvienas dalyvavęs atitinkamoje veikloje gauna tą patį įvertinimą.3. Reikalingumas – skatinamas, remiamas ar apdovanojamas tas, kam labiausiai to reikia.

Minėtos nuostatos turi ir etinį pagrindą. Teisingumo požiūriu nariai gali jaustis tikri, kad, jiems pasiekus pranašumą, jų darbas bus tinkamai įvertintas. Lygybės nuostata gali būti grindžiama šeimos narių, bendruomenės, organizacijos ar visuomenės narių veikla, ši nuostata skelbia, kad skirtingi indėliai bus vienodai lygiai įvertinti. Reikalingumo nuostata – tai garantija, kad esant nepalankioms situacijoms, kiti padės, parems.

Įvairūs požiūriai į grupių vertinimą

• D.W.Johnson, F.P.Johnson (1987) manymu, mokiniai, kuriems nesiseka rungtyniauti ar dirbti indvidualiai, dažniausiai vertinimo sistemą supranta kaip neteisingą ir pradeda nemėgti pamokų ir mokytojo.• Mokiniai tradicenes pamokas ir indvidualų vertinimą jose paprastai supranta kaip teisingiausią, bet po to, kai tenka atlikti užduotį grupėse ir visi nariai gauna tą patį įvertinimą, pastarasis vertinimo būdas ima atrodyti teisingesnis.• Kuo dažniau mokiniai bendradarbiauja per pamokas, tuo labiau tiki , kad kiekvienas rodantis pastangas ir aktyvumą grupėje turi vienodas galimybes gauti puikų užsitarnautą įvertinimą, ir pripažįsta, kad ši vertinimo sistema teisinga, sako S.W.Johnson ir F.P.Johnson (1987).

• Mokiniai, pasimokę grupėse bendradarbiaudami, labiau pripažįsta grupinį nei pavienį vertinimą. Moksleiviai grupinį vertinimą gali suprasti neteisingai, jeigu iš viso nėra dalyvavę mokymosi bendradarbiaujant veikloje. Jeigu jie turės galimybę bent kiek laiko padirbėti grupelėse, vertinimą ims traktuoti kaip viens kito skatinimą ir padrąsinimą atliekant grupei skirtą užduotį ir siekiant įvertinimo už bendrai atliktą darbą.

Kriterijais grįstas vertinimas. Pažymius mokytojas rašo pagal tai, kokį santykį norėtų sukurti tarp mokinių. Iš normomis pagrįsto vertinimo matyti, kaip besimokantysis atliko užduotį, palyginti su savo kolegomis. Tokiu būdu ši vertinimo sistema verčia mokinius lenktyniauti.Kriterijais pagrįstas matavimas parodo, ar mokinys yra išmokęs tiek, kad jo išmokimas atitiktų kriterijus arba būtų tam tikro lygio. Pažymys priklauso nuo tam tikro absoliutaus kokybės standarto. Pagal šią vertinimo sistemą mokiniai turėtų dirbti indvidualiai arba bendradarbiauti. Taigi mokymuisi bendradarbiaujant labiau taikytina kriterijais grįsta vertinimo sistema.Mokymosi bendradarbiaujant vertinimas turi kitokį tikslą nei įprastas mokinių lavinimosi vertinimas: svarbu ne tik parašyti pažymį už žinias ar gebėjimus, bet ir įvertinti visą mokymosi procesą – mokinio aktyvumą, pastangas, dalyvavimą.

Vertinimo galimybės. Mokytojai, kurie nori pažymiu vertinti bendradarbiaujančios grupės narius, turi pasirinkti šias alternatyvas:• Indvidualus vertinimas. Mokiniai dirba drauge bendradarbiaujančiose grupėse, moko vienas kitą, o apklausos darbą atlieka indvidualiai ir gauna indvidualius įvertinimus.• Dvigubas vertinimas. Mokiniai dirba bendradarbiaujančiose grupėse, indvidualiai atsiskaito ir gauna indvidualius įvertinimus; paskui gauna antrą įvertinimą už tai, kaip visa grupelė bendrai įvykdė užduotį.

• Papildomas vertinimas panašaus į dvigubąjį: pirmiausia įvertinama indvidualiai, vėliau skiriami papildomi balai už grupės darbą tuo atveju, jei kiekvienas narys atsiskaitydamas asmeniškai gavo, pavyzdžiui, ne mažiau kaip septynis ar atsakė ne mažiau kaip į 70 testo klausimų. Taip mokiniai skatinami bendradarbiauti per pamokas, pertraukas ar namuose.• Neformalus grupių vertinimas leidžia mokytojui kaupti grįžtamąją informaciją, pastabas, kaip grupė dirbo. Mokytojas gali tai daryti periodiškai ar tik retkarčiais.• Savęs vertinimas, proceso vertinimas. Įvertinti, kaip vyksta procesas, svarbu tolesnei grupės veiklai ir tą apmąstyti rekomenduotina periodiškai. Grupės nariams galima pasiūlyti padiskutuoti ar įvertinti klausimyno teiginius (pavyzdys sekančiame lape); rezultatai aptariami bendrai.Pavyzdys

Kaip vertinu bendradarbiavimą mūsų grupėje1 – puiku, 2 – gerai, 3 – taisytina

Mes kartu dirbome ir planavome 1 2 3Mes dalijomės mintimis ir keitėmės darbais 1 2 3Mes vieni su kitais tikrinomės, ar supratome 1 2 3Mes ramiai reiškėme savo nuomones 1 2 3Mes vienodai pasiskirstėme vaidmenimis ir pareigomis 1 2 3Ką mūsų grupė kitą kartą galėtų padaryti geriau?Ar mūsų grupė ko nors išmoko besimokydama kartu? Kodėl?

Vertinimas ir asmeninė atsakomybė. Asmeninė atsakomybė yra vienas iš pagrindinių mokymosi bendradarbiaujant elementų. Ji ugdoma vertinant ir kiekvieną grupės narį indvidualiai, ir visos grupės darbą. Kada rezultatus sužino ir individas, ir grupė, tuomet kiekvienas pasijunta atsakingas už bendrus grupės laimėjimus. Labai svarbu, kad grupė žinotų, kuriam nariui reikia daugiau pagalbos ir padrąsinimo, kad kiek įmanoma geriau atliktų užduotį. Be to, visi mokiniai turėtų suvokti, jog nė vienas iš jų negali pasislėpti už savo kaimyno nugaros ar pasinaudoti vien kolegų darbų. Kai sunku atsekti kiekvieno nario įnašą, kai kažkieno įnašas yra pernelyg didelis arba kai nariai nesijaučia atsakingi už galutinį produktą, dalis grupės stengiasi išlikti nuošalyje ir nepastebėta. Tai vadinama “socialiniu dykaduoniavimu”. Netinka kalbėti apie bendradarbiavimą grupėje, jei visą darbą atlieka darbštieji, o “dykūnai” jiems tai leidžia. Mokymosi bendradarbiaujant tikslas yra ne užgniaužti indvidualybę, bet kiekvieną individą padaryti stipresnį. Asmeninė atsakomybė – efektyvus būdas užtikrinti, kad grupinis darbas bus naudingas visiems nariams. Dirbęs grupėje, kiekvienas narys turėtų būti geriau pasiruošęs atlikti panašią užduotį pats.Asmeninę atsakomybę už grupės darbą galima skatinti tokiais būdais:1. Išlaikant nedideles grupeles. Kuo mažesnė grupė, tuo didesnė kiekvieno nario atsakomybė.2. Organizuojan indvidualų atsiskaitymą kiekvienam mokiniui. Tai būdas patikrinti, kaip kiekvienas dirbo grupėje.3. Atsitiktinai parenkant vieną mokinį iš grupės, kuri atliktą darbą žodžiu pristatytų visai klasei.4. Stebint visas grupes ir fiksuojant, kaip dažnai kalba kiekvienas grupės narys.5. Paskiriant vieną grupės narį tikrintoju, kuris paprašytų kiekvieno grupės nario nuosekliai pakomentuoti grupės darbo rezultatus.Vertinimo būdai. Prieš kiekvieną užduotį svarbu mokinius informuoti, kokiu būdu jie bus vertinami. Kai kalbame apie mokymąsi bendradarbiaujant, vienas iš sudėtingiausių dalykų yra nuspręsti, kaip parašyti pažymį, kuris informuotų mokinius ir apie grupės darbą, ir apie asmeninį kiekvieno laimėjimą, t.y. toks vertinimas turėtų apibrėžti, kad mokiniai yra įvertinti už kitų grupės narių ir savo mokymosi rezultatą. Indvidualiai vertinami mokiniai gauna pažymius už savo darbą; priešingai, jei vertinama visa grupė, mokiniai gauna pažymius už pozityvią ir produktyvią bendrą veiklą. Vertinimo struktūra turi įtakos grupės narių elgesiui ir tam, ar mokiniai norės padėti vienas kitam.

Pateiksiu keletą mokymosi bendradarbiaujant vertinimo būdų:

1. Indvidualus balas/pažymys ir premijiniai taškai, pridedami pagal visų grupės narių pasiektą kriterijų

Grupės nariai mokosi kartu ir įsitikina, kad visi sugeba atlikti užduotį. Paskui kiekvienas indvidualiai atlieka testą ir gauna pažymį. Premijiniai taškai rašomi, jei visi grupės nariai pasiekia nustatytą kriterijų. Šis būdas patogus, kai atsiskaityti naudojami testai.

2. Vertinimas pagal žemiausią indvidualų rezultatą

Indvidualus balas ir premijiniai taškai rašomi remiantis žemiausiu grupės pažymiu. Procedūra panaši į aukščiau aprašytą, tik premijų taškai pridedami ne pagal vidurkį, o pagal žemiausią balą grupėje.

3. Visų narių surinktų balų suma

Šį metoda patogu taikyti tarpiniam vertinimui, kai galutinis pažymys priklauso nuo keleto tarpinių. Indvidualaus atsiskaitymo balai sudedami ir pridedami prie anksčiau grupės turėtų balų. Pavyzdžiui, jei narių pažymiai yra 9, 8, 8, 7, tai kiekvienas narys gauna 32 balus. Kiekvienas grupės narys pagal vidurkį vėliau gaus pažymį, sudėjus keletą tarpinių atsiskaitymų balų.

4. Pažymių vidurkis

Visų narių pažymių sumos vidurkis gaunamas taip: indvidualūs narių balai sudedami ir padalijami iš grupės narių skaičiaus. Kiekvienas grupės narys pagal tą vidurkį gauna pažymį. Pavyzdžiui, jei narių pažymiai yra 9, 8, 7, 7, tai kiekvienas gauna 8.

5. Pažymys už bendrą veiklą

Grupė kartu paruošia vieną pristatymą. Jis yra įvertinams ir visi nariai gauna vieną bendrą pažymį. Labai svarbu, kad diskutuodami visi grupės nariai pasiektų susitarimą.

6. Atsitiktinis pasirinkimas

Visi grupės nariai atlieka užduotį indvidualiai, tada patikrina vienas kito darbą ir patvirtina, kad jis be klaidų. Kadngi visa grupė patvirtina, jog visų atlikta teisingai, nėra ypatingo skirtumo, kuris darbas bus vertinamas pažymiu. Mokytojas ištraukia bet kurį darbą, įvertina jį ir visi nariai gauna vienodą pažymį.

7. Tarpgrupinis lenktyniavimas

Dar vienas išskirtinis vertinimo būdas – tai atlygis visai grupei už geriausiai atliktą užduotį, palyginti su kitomis grupėmis. Grupė gali būti įvairiai skatinama: rašomas aukščiausias pažymys, įteikiamas prizas, numatomos privilegijos ir kt. Tačiau šį vertinimo būdą reikėtų taikyti atsargiai, nes rezultatai gali padaryti žalos santykiams su bendramoksliais.

Iš pateiktų vertinimo būdų aišku, kad mokinio galutiniam pažymiui turi turėti įtakos ne tik jo asmeniniai laimėjimai, bet ir kitų grupės narių mokymosi rezultatai. Būtent tokiu atveju grupės nariai labiau linkę padėti vienas kitam. Vertinant bendrą grupės darbą, skatinama pagalba vienas kitam, o indvidualus vertinimas tai ignoruoja. Žinoma, asmeninė atsakomybė labai svarbi: jausdami ją, mokiniai garantuotai mokysis, tačiau jei nematys sąsajos su kitų grupės narių vertinimu, ne taip labai stengsis bendradarbiauti.

IX. Keletas praktinių patarimų vaikų ir suaugusiųjų mokytojams

Testai, panašiai kaip ir orų prognozė, susilaukia daug kritikos. Ar jie tikrai dabar kitokie, nei buvo prieš 50 metų? Taip, jie kitokie. Ir, laimei, jie tampa vis realistiškesni ir praktiškesni. Šiandien daugelyje mokyklų beveik viskas vertinam kiek kitaip. Tačiau smegenų veiklos ir mokymosi žinovai į šią problemą žiūri visiškai kitaip. Jie teigia, kad dauguma dalykų, kuriuos galime išmatuoti elgesiu, neurologiškai nėra svarbūs optimaliam smegenų vystymuisi.Tai atskleidus, visame pasaulyje vis labiau suvokiama būtinybė kuo skubiau keisti akademinio vertinimo būdus. Tai, ką mes manėme esant svarbu, dabar gali būti visai nesvarbu. Tai papraščiausiai galėjo būti labiau išmatuojama. Kitaip tariant, kas, jei visa vertinimo sistema buvo netinkama? Galite turėti produktyviausią pasaulyje naftos gavybos įrangą, tačiau jei kasate ne ten kur reikia, naftos neišgausite.

Vertinimas grįžtamajai informacijai gauti. Įvertinimas testu teikia mokytojui grįžtamosios informacijos. Jei mokytojas jam gerai pasirengia, tai duoda naudos ir mokiniams. Tiesiog pasakykite mokiniams, kad testu norite nustatyti tai, kaip jūs mokėte, o ne tai, kiek jie išmoko. Tai sumažina mokinių įtampą ir norą nusirašyti. Paverskite vertinimą žaidimu – tokiu, kokį mokiniai noriai žaistų. Pavadinkite testus kaip nors kitaip. Pavadinkite juos kaip nors įdomiai, pavyzdžiui, “kilpa” – grįžtamosios informacijos kilpa.Vertinkite dažnai Kad grįžtamoji informacija būtų naudinga, ji turi būti greita. Pravartu testuoti per kiekvieną pamoką. Testai nebūtinai turi būti atliekami raštu. Visiškai paprasta sugalvoti užduotis, kur mokiniai turėtų atsakinėti žodžiu, unisonu ar pagal neformalią grįžtamosios informacijos sistemą. Taikydami kūrybiškas atsako sistemas, nuolat atnaujinate informaciją apie tai, ar gerai mokinys mokosi. Retai egzaminuojami mokiniai patiria didesnį nerimą, baimę, mažėja jų susidomėjimas ir noras dalyvauti, didėja atsiribojimas. Kasdienis testavimas sukuria daugiau ryšių su dalyku, didina susidomėjimą ir mažina stresą dėl pažymių, nes kiekvienas testas darosi ne toks svarbus.Testuokite neskausmingai Kas sakė, kad vertinimas turi būti skausmingas ir traumuojantis? Sugalvokite būdų, kaip mokiniai galėtų nuvertinti testų rezultatus, bet vis vien pasimokyti iš jų. Galite pateikti kvailų ar visiškai aiškių klausimų, paversti testą juokingu, leisti mokiniams prisidėti kuriant klausimus, leisti jiems atlikti testą drauge su partneriais ar sugalvoti taškų sistemą.Naudokite įvairius testavimo metodus. Iš patirties žinote, kad kai kurie mokiniai geriau mintis reiškia raštu, kiti žodžiu, dar kiti demonstruodami ar atlikdami tam tikras užduotis, kai kurie mėgsta paprastus, standartinius testus. Kuo didesnė jūsų naudojamų testavimo formų įvairovė, tuo didesnės galimybės, kad jūsų mokiniams pasiseks. Būkite mokinio pusėje. Leiskite mokiniams pasiekti sėkmę. Pasakykite jiems iš anksto, kada testuosite ir kokiais metodais, kokia bus vertinimo sistema. Padėkite jiems pasirinkti įvertinimo metodus. Paprašykite jų įsitraukti į procesą. Daugelis patyrusių mokytojų testuoja tik tada, kai jaučia, kad mokiniai yra pasirengę ir tikriausiai gaus aukštus pažymius. Testo viduryje nepamirškite liepti atsistoti ir pasirąžyti ar keletą kartų giliai įkvėpti.Nedelsdami informuokite mokinius apie rezultatus. Patikrinkite ir įvertinkite testus kuo greičiau. Rezultatų reikia mokytojams ir mokiniams kaip grįžtamosios informacijos ir kurso pataisymams. Papraščiausias būdas yra paprašyti mokinių įvertinti savo testą vos jį užbaigus. “O jei jie nusirašinės?”, – gal paklausite jūs. Kažkodėl, jei darote visa tai, apie ką rašoma šioje knygoje, mokiniai nenusirašinėja. Jei stengsitės, kad mokiniai būtų išradingesni, ir pateiksite jiems mokymosi strategijų, padedančių pasiekti sėkmę, nusirašinėjimas taps beprasmiškas. Ištaisykite testus klasėje, žiūrėdami į tai lengvai ir su humoru, o kiekvieną teisingą atsakymą pažymėkite aplodismentais ir šūksniais

Vertinti galima daugeliu būdų. Kadangi mokiniai mokosi įvairiais būdais, juos reikiair skirtingai testuoti. Jei kuris nosrs jūsų mokinių būtų aklas ir jūs jam pateiktumėte užduotį, kur reikia skirti spalvas, rezultatas būtų visiška nasėkmė. Ar tai reikštų, kad mokinys yra “atsiliekantis”? Žinoma, ne. jam papraščiausiai nebuvo suteikta galimybė pasiekti sėkmę. Tad derėtų pasiūlyti įvairių vertinimo metodų ir leisti rinktis. Kodėl? Jūsų tikslas yra suteikti mokiniams galimybę pademonstruoti tai, ko išmoko, o ne sugėdinti ar parodyti jiems, ką praleido.

X. Būdai greitai grįžtamajai informacijai gauti

Mažos rašomosios lentelės. Naudokite mažas (sąsiuvinio dydžio) plastiku padengtas lenteles. Jos pigios, patogios ir efektyvios. Iš esmės tai kaip mažos klasės lentos, tiktai vietoj kreidos naudojami lengvai nuvalomi flomasteriai. Jūs papraščiausiai užduodate klausimą. Kiekvienas mokinys užrašo atsakymą ant lentelės ir parodo jį jums. Taip jūs galite nedelsiant gauti asmenišką atsakymą į bet kokį klausimą. Be to, greitai peržvelgę visas lenteles pastebite, kieno atsakymai kitokie nei visų, ir vėliau galite su tais mokiniais padirbėti.Nežodinė kalba. Stenkitės pastebėti šypsenas, galvos linktelėjimus, mokinius, sunėrusius rankas už galvos. Atkreipkite dėmesį į kvėpavimo pokyčius, pokalbius ir triukšmo stiprumą.Rankų ir kūno signalai. Tegu mokiniai, atsakydami į klausimus, naudoja dešimtis skirtingų rankų ženklų, įskaitant abėcėlės raides, rodymą į įvairias kambario vietas ir t.t. Tai puikiai tinka matematikos pamokoje, ypač jei mokiniai gali lengvai parodyti įvairių veiksmų ženklus, tokius kaip sudėties, atimties, daugybos, dalybos. Pasitelkus šiek tiek išradingumo galima sukurti ir įvairiausių kitokių rankų ženklų. Mūsų norimas rezultatas – turėti paprastą ir patogią sistemą greitai grįžtamajai informacijai gauti.

Namų užduočių vaidmuo. Tikriausiai labiausiai vertinti raštu atliekamas namų užduotis. Pirmiausia apgalvokite namų užduoties tikslą. Jei tuščias darbas, neskirkite jo. Jei užduotį galima atlikti klasėje, taip ir padarykite. Klasė – kontroliuojama aplinka. Galite stebėti, suteikti paramą, pastiprinimą, mokymosi procesą daryti naudingesnį ir malonesnį.

Namų užduotis mažinkite iki minimumo, trumpinkite ir darykite prasmingesnes. Stenkitės, kad jos būtų nuoseklios, malonios bei atitiktų tai, ko mokytasi klasėje. Skatinkite kūrybiškumą. Paprašykite, kad prieš miegą mokiniai perskaitytų konspektą tyliai grojant klasikinei muzikai. Tai padeda susidaryti visumos vaizdą ir geriau įsiminti medžiagą. Per kitą pamoką namų darbus būtinai peržvelkite.Pagalvokite ir apie grupinį darbą, kad užuot rungtyniavę mokiniai palaikytų viens kitą. Tegu jie drauge atlieka užduotį, kuriai reikėtų įvairiausių mąstymo sugebėjimų. Grupės pasiektą rezultatą laikykite kiekvieno atskiro grupės nario rezultatu. Skirkite “grupines namų užduotis”, kurios didina mokinių susidomėjimą ir padeda geriau suprasti medžiagą. Yra daug būdų grupinei namų užduočiai sudaryti. Galite kiekvienai grupei suteikti galimybę suplanuoti atitinkamus savo vaidmenis bei namų užduotis; grupė gali atlikti užduotį telefonu (pavyzdžiui, vienas mokinys paskambina kitam, šis telefonu pasikalba dar su kitu, kol kiekvienam būna paskambinta). Skatinkite mokinius keistis telefono numeriais ir kartu aptarti namų užduotis.Labai veiksminga namų užduočių forma yra liepti mokiniams sudaryti to, ko jie mokėsi tą dieną, schemą. Toks metodas padeda pakartoti, įsiminti, apmąstyti medžiagą, yra malonus ir padeda formuluoti klausimus apie tai, ko mokomasi. Mokiniai privalo turėti kiekvieną galimybę mokytis. Jei jų atliktas darbas kuo nors nepriimtas, grąžinkite jiems užduotį patobulinti be jokio įvertinimo. Priminkite, kad jie gali paprašyti kitų mokinių pagalbos. Skaitymui skirkite trumpas ištraukas, o ne 20 ar 50 puslapių per vieną dieną.Namų užduotys, kurias galima lengvai pritaikyti tikrame gyvenime, bus geriau priimamos ir efektyvesnės. Pamąstykite apie tokius mokymosi namuose būdus:• Pokalbiai su tėvais ar kaimynais. Informacijos rinkimas apie jų praeitį, nuomones, žinias ir t.t.• Televizijos žiūrėjimas. Skirkite užduotis, kur reikėtų remtis naujaisiais filmais, mokslo žiniomis, laidomis apie įvairius žmones, reklama, socialiniais tyrimais, istorija ir t.t/• Valgio gaminimas, sodininkystė, modelių konstravimas. Matavimo prietaisų panaudojimas, objektų atpažinimas, klasifikavimas ir analizavimas.• Dienoraščio rašymas. Poezija, kasdieniai įrašai, trumpi pasakojimai ir t.t.• Eksperimentai. Atliekami su įprastais namų apyvokos reikmenimis.

Jei ketinate pateikti namų užduotis, tegu jos būna trumpos, praktiškos ir reikšmingos. Neleiskite laiko tuščiai; reikia mokytis iš tikrųjų. Dar kartą įvertinkite tai, ką, kaip ir kodėl užduodate. Gal ką nors dar reikia pakeisti?XI. Išvados

Vertinimas mokykloje skiriamas į du tipus: formalų ir neformalų. Formaliai vertinama (pavyzdžiui, testais) po mokymo – išsiaiškinama, kiek mokymosi rezultatai atitinka reikalavimus, ar vaikas pasiekė tuos tikslus, kurie jam keliami mokykloje. Formalaus vertinimo pagrindas – vertinimo rezultatai, pagrįsti nustatytais standartais ir kriterijais.Dažniausiai vertinama tada, kai vaikas mokosi, bet tai – neformalus vertinimas. Neformalaus vertinimo būdai yra du: nuomonės susidarymas ir vertinimas mokant. Nuomonės susidarymas – kai mokytojas apie vaikus renka informaciją, kuri turi reikšmės mokytojų nuomonėms ir veiksmams visus metus, bet vertinimas nėra užrašomas. Toks vertinimas laikomas neformaliu todėl, kad mokytojai remiasi subjektyviais kriterijais. Pirmasis įspūdis apie vaiką gali būti klaidingas, pagrįstas tik trumpalaikiu bendravimu per kelias pamokas. Svarbu, kad pirmieji įspūdžiai apie vaiką nevirstų nuolatiniu, nesikeičiančiu požiūriu ir neformuotų prognozės, kuri lemtų jos išsipildymą.Kitas neformalaus vertinimo būdas – vertinimas mokant. Mokymas klasėje – daugialypis procesas, todėl nėra lengva įvertinti mokinių darbo efektyvumą ir stropumą. Neformalus vertinimas turi trūkumų, kadangi mokytojai gali būti šališki. Jie linkę ieškoti argumentų, įrodančių, kad puikiai moko, o mokiniai viską gerai supranta. Dėl šio labai žmogiško poreikio – jausti savo kompetentingumą – pedagogai dažnai patys prasitaria, ką mokinys turi atsakyti į klausimą, “stumteli” jį norima linkme, “užveda ant kelio”, neužduoda sunkesnių klausimų, neteisingus mokinių atsakymus aiškina jų apsnūdimu, motyvacijos trūkumu, bet ne prastu mokymu(si).

Vertinimas nėra lengvas darbas. Kodėl mes dirbame šį darbą? Viena priežastis – tai mūsų atsakomybė prieš visuomenę; kita priežastis – tokia informacija labai reikalinga, kai darome įvairius sprendimus mokymo, profesinio rengimo, įdarbinimo ir administravimo srityse. Kadangi mokinių gyvenime pažymiai yra svarbūs, mes turime ypatingai stengtis, kad vertinimo pažymiais sistema būtų kiek galima efektyvesnė. Tai reiškia, kad turime kiek galėdami vengti klaidų, nevienodumo, kad pažymiai turi atspindėti mokymosi rezultatus, ir kartu reikia rasti pusiausvyrą tarp dviejų dalykų – kad būtų laikomasi standartų ir kad pažymiai sukeltų kuo mažiau nerimo. Vertinimas pažymiais neturi būti pašalintas iš mokymo programos vien dėl to, kad jis ne visus patenkina. Užuot šalinę turime jį tobulinti.Kaip ir efektyvus mokymas, vertinimo pažymiais sistemos turi žadinti mokinių sėkmės jausmą ir skatinti juos geriau mokytis, siekti geresnių mokslo rezultatų. Be to, svarbu yra suprasti kiekvieno mokinio savitą situaciją, išlaikyti informacijos apie mokinį konfidencialumą ir vertinant mokslo rezultatus nepasiduoti pašaliniams poveikiams.Vertiname remdamiesi labai įvairiais informacijos šaltiniais Testų ir kitų formalių darbų (kursinių, trimestrinių darbų, projektų ir kitų tiriamųjų darbų) balai turi būti papildyti atidaus mokinio stebėjimo visuomeninėje ir mokslo aplinkoje duomenimis. Labai svarbu, kad mokytojai, vertindami mokslo rezultatus, būtų kuo mažiau šališkesni.Vertinimas pažymiais ir pažymių pateikimas mokiniams yra labai rimtas dalykas, ir atrodo, kad tą darbą galima pagerinti naudojant aplankų sistemą – aplankai padeda pasekkti mokinių mokymosi rezultatus per kurį nors laikotarpį. Mokytojai turi nemažai padirbėti, kad sukurtų lankščią, lengvai naudojamą vertinimo sistemą. Be to, mokytojai yra atsakingi už tai, kad jų mokiniai turėtų galimybę ir suabejoti, ar mokytojų ir jų naudojamas vertinimo instrumentas nėra teisingi.

XII. Literatūros sąrašas

N.L. Gage, D.C. Berliner. Pedagoginė psichologija. Vilnius: Alna litera, 1994.- 624 p.

Margarita Teresevičienė, Genutė Gedvilienė. Mokymasis bendradarbiaujant. Vilnius: Garnelis, 1999.- 134, [2] p.: iliustr.

Eric Jensen. Tobulas mokymas. Vilnius: AB OVO, 1999.- 294 p.

Danutė Gailienė, Laima Bulotaitė. Nijolė Sturlienė. Aš myliu kiekviną vaiką. Vilnius, 1996.- 118 p.

Aistė Valionienė. Neformalaus vertinimo pavojai. “Dialogas” 2001, Nr.14.

A.Sajienė, J.Bikauskas, Z.Bilevičienė. Ideografinis vertinimas – palankus mokiniui. “Dialogas” 2001, Nr.21.

E. Motiejūnienė. Kuriam naują sistemą. “Dialogas” 2001, Nr.35.