Turinys1. Turinys 1 pusl2. Įžanga 2 – 3 pusl3. Vaikų auklėjimo ypatumai Japonijoje 3 – 5 pusl4. Vaikų auklėjimo ypatumai Japonijos mokyklose 5 – 11pusl5. Naudota literatūra 12 pusl
Įžanga
Kadangi kultūra yra tai, ką žmogus, vadinasi, visuomenė ar atskiri individai, sukuria ir naudoja, tad išskirtni trys jos aspektai: veikla kuriant kultūros vertybes, pačios vertybės ir veikla jas naudojant. Jenaga Saburas “Japonų kultūros istorija” Dėl papročių nesiginčijama. Japonų priežodis
Prieškario Japonija buvo vyrų valdžios ir visiško moters beteisiškumo šalis. Tai buvo įteisinta įstatymais, papročiais, morale. Vyras turėjo teisę į visos šeimos materialines vertybes, nuo jo noro priklausė žmonos darbas namuose, laisvalaikis. Ji neturėjo jokios teisės priešintis. Japonų išsiaukėljimas buvo paremtas trimis klusnumo kriterijais: dukra auklėjasi tėvui, žmona – vyrui, motina – sūnui. Šalyje labai aukšta tėvų pedagoginė kultūra. Čia išleidžiama daugiau kaip 50 savaitraščių bei mėnesinių žurnalų, kuriuos gali prenumeruoti tėvai. Knygynuose platus auklėjimo vadovėlių pasirinkimas. Kai kuriuose rajonuose tėvai, nelankantys vaikų auklėjimui skirtų susirinkimų, net baudžiami. Japonijoje tėvų namai ar žemė yra visų šeimos narių. Paveldėjęs tėvų turtą, vyriausiasis sūnus kartu imasi šeimos galvos vaidmens bei atsakomybės, beje, ne tik nusenusiems tėvams, bet ir jaunesniesiems broliams. Vienas iš jų, likęs be darbo, gali tikėtis, kad žmoną ir vaikus visada priglaus tėvų namai. Dėl to kiekviena šeima nori turėti sūnų. Japonui neturėti sūnaus – ne kas kita, kaip pasmerkti save vienišai senatvei. Šeima be sūnaus laikoma nelaiminga. Sūnus yra giminės tęsėjas, galbės ir turto saugotojas. Jis privalo pakeisti tėvą, ne tik adėti jam. Valstiečiai mano, akd jie neįvykdė savo gyvenimo tiksl,o, įžeidė svo protėvius, jei nepagimdė berniuko – įpėdinio, pratęsiančio vyriškąją liniją. Jei šeimoje yra tik dukterys, vienai iš jų tėvai ieško sužadėtinio, kuris sutiktų būti įsūnytas.tada vyras gaun žmonos pavardę ir kartu imasi sūnaus pareigų įtėviams.vadovaudamiesi šūkiu viskam savo vieta, nuo neatmenamų laikų japonai įprato skirstyti moteris į 3 kategorijas: namų židoniui saugoti, giminei pratęsti – žmona; sielai – išprususi geiša; kūnui – oirana, kurios vietą, uždraudus prostituciją, užėmė kabaretų ir barų merginos. Kai ateina vestuvių metas, kiekviena japonė tampa rami, nusižeminusi ir klusni.
Vaikų auklėjimo ypatumai Japonijoje
Japonijoje labai vertinamas išsiauklėjimas, o tėvų pareiga – kuo geriau išmokinti ir išauklėti vaikus. Japonai sėkmingai lavina savo vaikus, todėl visuomenėje didžiausią prioritetą turi geras vaikų išsimokslinimas ir išsiauklėjimas, o ne turti kaupimas ar tarnybinė sėkmė. Net šeimos “geras” vardas priklauso nuo to, kaip vaikas pritampa visuomenėje, kokį turi jis išsilavinimo ir išsimokslinimo lygį. Svarbiausia moters profesija – būti gera motina, todėl pirmuosius septynerius metus, kol auga mažylis, beveik visos japonės nedirba. Ryšiai su vaiku yra be galo galudūs, motina su juo praleidžia nepaprastai daug laiko: visada būna šalia, net miega kartu su mažyliu. Eidama į parduotuvę ar šiaip į miestą, paprastai jį nešasi ant pečių. Daro viską, kad mažylis kuo mažiau verktų. Verkiantis vaikas japonams kelia sielvartą. Jų manymu, vaiko asmenybė susiformuoja iki 5 – 6 m., o to negali padaryti jokia vaikų įstaiga. Japonijoje vyrauja nuomonė, kad motina yra vienas iš svarbiausių auklėjimo sistemos veiksnių, be kurio ta sistema neišsiverstų. Jau vaiko kūdikystėje motina turi aiškią mažylio auklėjimo programą. Be to, motinos čia labai išradingos: moko vaikus žaidimų, šokių, dainavimo, kalbėjimo meno, fizinių pratimų, gaminti įvairų maistą. Taigi mažyliai vis kažko mokomi, o pastarieji vis ka nors maišo, lipdo, piešia ir panašiai. Kitataučiams tiesiog malonu stebėti japonę, bendraujančią su savo mažyliu. Ypač stebina, kad mamos niekada nebara vaikų kitiems girdint. Japonijoj vyrauja paprotys, kad visa šeima, maudosi vienoje ir toje pačioje vonioje. Pirma įsimaudo tėvas, po to motina kartu su mažyliu. Mama prausdama save prausia kartu ir jį, kūdikis neverkia, nes jaučia motinos meilę ir šilumą, švelnumą ir gėrį. Pasak japonų, vaikas iki 5-6 metų šeimoje turi būti princas, iki 12 – tarnas, o nuo 13 metų su juo reikia elgtis kaip su suaugusiu žmogumi.
Japonijoje, skirtingai nei Europos šalyse, jau nuo senų laikų vyravo keistas vaikų kultas. Naujagimiai ir mažemečiai veikai laikomi vos ne dievaičiais. Mokslininkai pastebėjo, kad Japonijoje vaiko gimimas į namus atneša lyg dangaus pasiuntinėlį, Dievo tvarinėlį. Šis supratimas skatino vaiko saugojimą ir pagarbą, tėvai nuolankiai pildė jų užgaidas. Mažajam japoniukui buvo leidžiama viskas – parduotuvėje garsiausiai šaukti, gatvėje trypti kojomis ir gultis ant žemės, svečiuose raiščiotis po grindis. Tai tęsdavosi iki šešerių septynerių metų. Nuo šio amžiaus tėvų elgesys keisdavosi, nes vaikas tapdavo paprastu žemišku žmogumi, todėl ir prasidėdavo reiklus, net žiaurus auklėjimas. Taip pat labai įdomu tai, kad Japinijoje švenčiama naujagimio šventė. Ji švenčiama, kai naujagimiui gimus sukanka 120 dienų ir reiškia sunkaus pogimdyminio laikotarpio baigtį. Atėję svečiai taria daug gerų žodžių augančiam vaikučiui, o šiam nuo tos dienos skiriamas papildomas maitinimas. Šventė vadinama Tabe dzonme. Abu tėvai atlaidūs savo vaikams. Pats tėvas nėra per daug įsitraukęs į auklėjimą – jo papraščiausiai nebūna namuose. Barimas, mušimas, gąsdinimas – japonų šeimoje visiškai netinkami ir netaikomi aklėjimo būdai. Jeigu pavyzdžiui dauguma vaikų dažnai stengiasi negirdėti to, ką jiems sako tėvai, tai japoniukai labai įdėmiai klausosi ir stengiaisi suprasti, ko iš jų norima. Ypač daug dėmesio skiriama etikos ir estetikos dalykams. Mažylis šeimoje mokomas vertinti ir tausoti daiktus, kurie jam padeda gyventi, gervti tėvus, draugus, mylėti tėvynę. Japonijoje nepamatysi ne vietoje numesto daikto, išmintos vejos, nulaužto medelio, nuskintos gėlės, išardyto telefono aparato ar užrašų ant sienų viešose vietovėse. Šeimoje labai daug laiko skiriama piešimui. Suvokti išoronį pasaulį, pajusti spalvas vaikai pratinami per pačių nupieštus piešinius. Gal dėl to ikimokyklinio amžiaus vaikai moka skirti dešimtis ar net šimtus spalvų atspalvių. Vaikams nuo pat mažens skiepijamas savarabkiškumas. Todėl jau pradinėje mokykloje vaikai pasižymi savarankiškumu – 7 – 8 metų vaikai padeda mamoms arba patys ruošia pietus, perka produktus, prižiūri augalus ir panašiai. Tėvynės meilė iš mažens udoma kaip aukščiausias tikslas. Ji nedeklaruojama, ja nesigiria, ji nepaverčiama šūkiais. Patriotizmas susipina su tautos istorija, legendomis, papročiais. Tradicijomis ir tampa prestižo reikalu. Japonas mokomas didžiuotis esą japonas. Tautos reikalai keliami aukščiau už asmeninius. Japonas myli Tėvynę ir ją palieka tik būtinybės verčiamas.Vaikų auklėjimo ypatumai Japonijos mokyklose
Prieš leisdami savo atžalą mokytis, Japonijos pirmaklasių tėvai mokosi braižybos. Jie privalo nubraižyti schemą kelio, kuriuo pradinukas eis iš namų į mokyklą: visos šios šalies valstybinės ir privačios mokymo įstaigos griežtai atsako už vaikų gyvybę bei sveikatą. Joms turi padėti tėvai. Paprastai mokyklos tėvams neįkyri. Vaikui perėjus į antrą klasę, jo gimdytojai tiesiog pamirštami. Japonijoje nėra jokių pažymių knygelių, į kurias būtų rašomi pažangumo ir elgesio pažymiai ar pastabos. Neskambinama tėvams į darbivietes ar į namus. Į mokyklą pokalbiams “ ant kilimėlio” tėvų čia taip pat niekas nekviečia. Griežčiausiai laikomasi principo: su jai patikėto vaiko ugdymu privalo susidoroti pati mokykla. Tiesa, tėvai turi dvi pareigas. Pirma. Prasidėjus naujiems mokslo metams, reikia pasikbiesti į svečius klasės vadovą. Mokytojas ramioje aplinkoje pasikalba su tėvais, pasižiūri, kaip gyvena šeima, kokiomis sąlygomis auga vaikas. Antra. Maždaug vieną kartą per semestrą (o jų per moklso metus yra trys) privalu ateiti į mokykloje rengiamą tėvų susirinkimą. Šis susirinkimas visai nepanašus į mūsiškį. Tai – pokalbis akis į akį, be liudininkų, tiksliai susitartu laiku. Dalis pokalbio vyskta dalyvaujant ir mokiniui. Mokytojas apie viską kalba trumpai, bet atvirai. Susitikimas trunka ne ilgiau kaip ketvirtį valandos. Susirinkimai – vieninteliai atvejai, kai vaikas atvirai giriamas ar peikiamas, Vaiko pažangumas ir elgesys aptariami tik per privačius pokalbius su tėvais. Klasėje – niekada. Ne veltui Japonų patarlė sako: “Per išsikišusią vinies galvutę taukšt plaktuku”. Šioje šalyje, kaip ir prieš šimtmečius, tebesilaikoma bendruomeninės psichologijos. Japonai neįsivaizduoja savęa kaip atskiros asmenybės, egzistuojančios šalia vienos ar kitos socialinės grupės. Jau ankstyvojoje vaikystėje įsisąmoninama, jog žmogus – visumos dalis. Klasėse nėra pavienių lyderių – yra tik tarpusavyje lenktyniaujančios moksleivių grupės. Jos varžosi, kuri geriau pasirodys sporto rungtyse, rūpestingiau sutvarkys klasę, išaugins gražesnių daržovių mokyklos šiltnamyje. Grupės giriamos ir baramos, atskiri mokiniai – niekada. Netgi pažymiai už kontrolinius darbus viešai neskelbiami, kad moklseiviai neimtų lyginti savo ir bendraklasių rezultatų.
Nuo pat pirmųjų mokyklinio gyvenimo dienų mokiniai palaipsniui pratinami prie drausmės. Pirmokėliai bet kada per pamoką gali atsistoti ir išeiti į tualetą arba papraščiausiai pasivaikščioti po klasę. Į mokyklą jiems leidžiama atsinešti žaislų ir per pertraukas su jais žaisti. Žemesnėse klasėse namų darbų užduodama nedaug, jų neatlikus nebaudžiama. Dviejose žemesnėse klasėse mokytojas nevartoja žodžio “negalima”.ir tikrų pažymių nerašo. Vaikų pažangumas vertinamas žodžiais: “labai gerai”, “gerai”, “nelabai gerai”, “būtina pasistengti’. Tik baigiamojoje (VI) pradinės mokyklos klasėje mokiniams imami rašyti pažymiai. Japonijoje taikoma 100 balų vertinimo sistema. Pamažu, per kiekvieną naują mokyklinį semestrą, mažieji japoniukai netenka vis daugiau teisių, o jų pareigų našta sunkėja. Nuolat kalama į galvą: “Reikia būti tokiems, kaip visi. Žiūrėkite: visi atidžiai per pamokas klausosi mokytojo. Visi kruopščiai atlieka namų užduotis. Visi trokšta gerai mokytis”. Nėra jokios prievartos – įtikinėjimai puikiausiai sutampa su japonų bendruomenine psichologija. Todėl visiškai natūralu, kad vaikai eina į mokyklą ir grįžta iš jos grupelėmis. Japoniukai tiesiog negali išsiversti be kolektyvo. Aukštesnėse pradinės mokyklos klasėse vaikai turi mažai laisvo laiko. Jeigu tėvai nori, kad jų atžala toliau mokytųsi prestižinėje viduriniosios grandies mokykloje, jau IV – VI klasėje vaikai siunčiami į privačius kursus, vadinamuosius “dziuku”. Be “dziuku” vaikas praktiškai neturi jokių galimybių išlaikyti stojamojo egzamno į privačią mokyklą. Taigi pradinukas sugrįžta į namus 2 – 3 valandą dienos, pietauja ir iškart išeina į “dziuku”, kur būna iki 7 – 8 valandų vakaro. Po to jam dar reikia paruošti rytdienos pamokas, pasižiūrėti televizorių, paskaityti. Miegoti jis eina apie 11 valandą avkaro arba dar vėliau. Tiems, kurie nežada stoti į prestižines mokyklas, truputį lengviau. Tačiau daugelis jų taip pat lanko “dziuku” – tam, kad išmokstų gerai rašyti mokyklinius testus. Mokomasi Japonijoje 6 dienas per savaitę. O kaipgi sportas, grynas oras? Tam yra mokykla. Joje – sporto salė, aikštynai, baseinas. Kiekvienas japoniukas būtinai lanko kokį nors sporto būrelį. Yra tradicija bent porą kartų per metus klasėms vykti į ekskursijas. Pirmąkart vykstama mokslo metų pradžioje, kad vaikai geriau susipažintų. Pavyzdžiui, trys dienos praleidžiamos kokiame nors kurorte. Valstybinėse mokyklose mokslas nemokamas. Privačiose – mokama ne mažiau kaip 150 dolerių per metus. Dar 500 – 600 dolerių sumokama už vadovėlius, pietus, būrelių užsiėmimus, transportą. Kaina priklauso nuo mokyklos. Išimtis – mokyklos, įsteigtos prie žinomų aukštųjų mokymo įstaigų, kurios taip pat priklauso valstybinių kategorijai. Už mokslą jose mokėti nereikia. Patekti į jas labai sunku. Daugelio lygių struktūra padeda pedagogams laikytis politikos “visi lygūs”. Jeigu kuris nors mokinys pradeda girtis, jam tuoj pat primenama:“Jeigu esi toks gudrus, eik į aukštesnio lygio mokyklą”. Atsiliekančiųjų moksle niekas nepeikia. Kodėl – nežinia. Klasių vadovai keičiami kas dvejus metus. Taip daroma tam, kad mokytojai neturėtų savų numylėtinių ir kad mokiniai neimtų kokio nors mokytojo pernelyg garbinti. Apskritai Japonijoje taisyklės – šventas dalykas. Yra bendrosios mokinio taisyklės ir atskiros – priimtos konkrečios mokyklos. Pavyzdžiui, visoje šalyje vaikams uždrausta į klasę neštis saldumynus, gėrimų, negalima puoštis papuošalais, važiuoti į mokyklą dviračiu. Ten, kur nereikalaujama uniformų, draudžiama rengtis ryškių spalvų drabužiais. Visi miksleiviai mokykloje privalo persiauti.taisyklių dar padaugėja, perėjus į viduriniosios grandies mokyklą – “tingakko”. Ten mokiniai paprastai dėvi uniformą, kainuojančią apie 800 dolerių. Tai labai brangu, tad mažiau aprūpintos šeimos gali gauti iš valstybės pašalpą arba nemokamą vaiko maitinimą. Japonai – matematikų tauta. Visi jie labai gerrai skaičiuoja. Gal todėl, kad mokiniams mokyklose griežtai uždrausti kalkuliatoriai. Bet su humanitariniais mokslais jiems sunkiau. Istorijos mokomasi ti “tingakko” grandies mokykloje. Pradinėse mokyklose mokomasi tik Japonijos istorijos, literatūros bei meno. Rezultatai netrunka pasirodyti: gali sutikti japonų, nuoširdžiai nustenbančių, kad yra pasaulyje tokios Baltijos šalys. Kažkodėl manoma, jog pasaulio istorijos ir geografijos mokytis nesvarbu. Esą šios disciplinos reikalingos tik tiems, kurie stos į specializuotas humanitarines aukštesnio lygio vidurines mokyklas – “koko” , o po to – į atitinkamo profilio institutus. Paprastiems mirtingiesiems pakaks mokėti pasinaudoti žinynais. Ne itin gerai išmokstama ir anglų kalbos – net aukštųjų mokylų auklėtiniai negali tuo pasigirti. O kompiuterine technika vaikai išmoksta naudotis jau pradinėje klasėje. Internetas Japomojoje – kasdienybė. Labai stengiamasi, kad vaikai neišaugtų baltarankiai. Kasdien jie patys tvarko savo klasę, o per pamokas išmoksta visko, ko reikia kasdieniniame gyvenime: siūti, virti, taisyti buities prietaisus. Tačiau sociologai prognozuoja, jos ir japonų mokykla, kad ir kokia iš pirmo žvilgsnio perspektyvi, greitai patirs didelių permainų. Didžiausios valstybės korporacijos, visada žengiančios išvien su laimečiu, nori tokių jaunų specialistų, kurie mokslus yra baigę užsienyje, pirmiausia Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Užsitęsusio ekonomikos nuosmukio sąlygomis verslininkams reikia žmonių, kurie ne tik geriau dirbtų, bet ir turėtų naujų idėjų, mokėtų ieškoti originalių sprendimų, diegtų juos į gyvenimą. Tėvai itin daug dėmesio skiria bendravimo kultūrai. Net smarkiai susiginčiję jaunuoliai atsisveikindami nusilenkia vienas kitam. Jaunas japonas stengiasi išsiskirti ne madingais batais, džinsais ar šukuosena, nekeiksmažodžiais ar pogiais kalambūrais, bet taktu, elgesio kultūra, išprusimu. Jie nesistumdo, nesielgia įžūliai, šventai gerbia įstatymus. Tipiškas tėvų pamokymas vaikams: “Jei elgsies taip, kad bus kitiems nemalonu ir gėda, tai visi nuo tavęs nusisuks ir ims juoktis”. Tagi baimė būti išjuoktam ir išskirtam iš kitų tarpo yra įskiepyta į kiekvieno mažo japoni širdį. Tokiu auklėjimu siekiama būti apdairiu, saugoti savo gerą vardą. Neatsitiktinai japonai laikomi vieni mandagiausių pasaulio žmonių, o tai šeimos nupelnas. Europiečiai, pavyzdžiui, įpratę šeimose elgtis be ypatingų ceremonijų, o japonų šeimose mokomasi ir skrupulingai laikomasi pagarbos vyresniesiems taisyklių. Kalbėdamiesi šeiminykščiai vienas kitam pritaria, pabrėžtinai lankstosi, sveikinasi kaip istoriniuose filmuose ar teatro scenose. Lankstytis japoniukas išmoksta dar kūdikystėje: japonės mažą kūdikį nešioje dėkle ant nugaros. Pati nusilenkdama, ji verčia lankstytis ir jį – taip nuo mažens išmoksta gerbti vyresniuosius. Broliams seserys turi sakyti daug mandagesnius žodžius negu broliai seserims. Subordinacijos jausmą japono sieloje išugdė ne pamokymai, bet gyvenimas. Jis mato, kaip motina lankstosi tėvui, vidurinysis brolis – vyresniajam, sesuo – visiems broliams, nepaisydama jų amžiams. Ir tai ne beprasmė tradicija. Taip pripažįstama vieta šeimoje ir parodoma, jog žmogus pasirengęs atlikti jo padėčiai deramas pareigas. Davsinės kultūros srityje jiems būdingas ne mėgdžiojimas, o konservatyvumas, nuolankumas, uždarumas. Šeimos galvos privilegijos pripažįstamos kasdien. Visi namiškiai palydi ją iki durų slenkščio ir pasirinka prie jo. Ji pirmoji turi teisę pasinerti į šeimai pašildyto vandesn kubilą, vaišintis prie šeimos stalo. Japonai yra labai prietaringi žmonės, o prietarai išugdė baimę. Nuo pat mažens jaunos japonės tvirtina, kad jos bijo keturių dalykų: žemės drebėjimo, ugnies, griaustinio ir tėvo. Gamtos stichiją galima įveikti burtais ar maldomis, bet tėvo įsakymas nesulaužomas. Vaikai mokomi vertinti ir taupyti laiką. Japonijoje nepamatysi dieną ar kitu paros metu slampinėjančių jaunuolių. Japonai nuo ankstyvosios jaunystės išmokyti asmeninio prognozavimo pagrindų: jie aiškiai žino, ką turi padaryti per artimiausią mėnesį, savaitę, dieną, net valandą. Laisvo laiko beveik nelieka, nes kiekviena minutė panaudojama labai racionaliai. Žinoma, tokį japonų visuomenės patyrimą pirmiausia lėmė jos pačios gyvenimo ir auklėjimo sąlygos. Japonijos kultūros tradicijos orientuoja žmogų į dvasingumą, susikaupimą, savęs pažinimą per žaidimą nuo mažų dienų, į visapusišką veiklą ir išugdo neįkainojamą savo vertės pajautimą. Čia natūraliai skiepijamas pasitikėjimas kitu žmogumi, stiprus vienybės jausmas, darbas bendram tautos labui. Šitaip išugdytas japonas sugeba visur ir nuolat mokytis.Naudota literatūra:1. Romualdas lankauskas “Tokijo cikados”, Vilnius 19892. Kęstas Miškinis “užsienio šalių šeima: žmonės, tradicijos, vaikų ugdymas”, Kaunas 19963. “ Dialogas” 2000 m. Rugpjūčio 4 d. Nr 31(432)4. “Litas” 1993 m. Lapktičio 19 d, Kaunas5. Internetas per “google” programą6. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/10/10nus.html7. http://www.takas.lt/mama/straipsnis.php?msg_id=160&do=show 8. www.straipsniai.lt