Pirmieji misionieriai baltų žemėse

Pirmieji misionieriai baltų žemėse

Iš visų Europos tautų baltai krikštijosi patys paskutiniai. Germanai buvo pakrikštyti VIII–IX a., kaimynai lenkai – X a. antroje pusėje, o Kijevo Rusios slavai X a. pabaigoje, 988 metais. Tad XI a. baltai kartu su lyviais ir estais liko vieninteliai pagonys. Pagonių krikštu pradėta domėtis tik pakrikštijus Lenkiją. Baltų kraštus pradėjo lankyti misionieriai. Pirmasis žinomas baltų apaštalas buvo čekų kilmės Prahos vyskupas Vaitiekus-Adalbertas. Žymus katalikybės skelbėjas ir popiežiaus kurijos emisaras į prūsų žemę atvyko per Gdanską iš Lenkijos. Čia 977 metais irr žuvo. Vaitiekus-Adalbertas su savo palydovais atkeliavo į mažą salelę, buvusią upės žiotyse ar įlankoje. Ten susirinkę tos žemės valdytojai vyskupą su jo palydovais, grasindami muštynėmis, išvijo. Persikėlę per upę, misionieriai sutiko kaimo valdytoją, kuris juos nusivedė į kaimą. Čia jau laukė minios žmonių. Vaitiekus-Adalbertas supažindino žmones su savo misija. Tačiau susirinkusieji pareiškė: „Tavo laimė, kad nenubaustas ligi čia atvykai, ir jeigu greitai pasuksi atgal, gali turėti viltį išlikti gyvas, bet vos pajudėsi į priekį, bus tau galas. Mus ir visą šią karalystę, kuurios angą mes sudarome, valdo bendri įstatymai ir vienodi gyvenimo papročiai“. Misionieriams, kaip „nežinomų papročių“ žmonėms, grėsė mirtis. Vaitiekus-Adalbertas žuvo nuo vieno iš „barbarų“, kurio brolis „buvo lenkų užmuštas“. Tas barbaras buvo atjojęs su septynių žmonių būriu. Nužudytų misionierių kūnus iš

špirko lenkų kunigaikštis Boleslovas. Vyskupas Vaitiekus-Adalbertas buvo paskelbtas šventuoju, kankiniu. Po tokio nesėkmingo bandymo krikščioniškosios misijos į pagonių žemes nesibaigė. Tam pačiam lenkų kunigaikščiui Boleslovui pakvietus, į baltų žemes 1008 m. atvyko su 18 palydovų dar vienas misionierius – vokiečių vienuolis Brunonas (Bonifacas). Brunonas su palydovais buvo nuvestas pas „karalių“ Netimerą. Kai misionieriai buvo apgyvendinti, Netimeras išjuokė jų skurdų apdarą. Tuomet Brunonas persirengė vyskupo drabužiais, o tai padarė „karaliui“ įspūdį. „Karalius“ Netimeras sumanė išbandyti Brunoną ugnimi: arba Brunonas sudeginamas (jei nudegs), arba bus priimtas jo tikėjimas (jei nenukentės). Tai buvo sąlyga ir Brunonui, ir susirinkusiems lietuviams, kurių vardu „karalius“ kalbėjo ir kurie jam pritarė. Apsirengęs vyskupo drabužiais, Brunonas atsisėdo lauže ir išsėdėjo liepsnose, kol kapelionai sugiedojo septynias psalmes. Nors niekas nevertė Netimero krikštytis, bet jis paats buvo suinteresuotas ir laikėsi savotiško susitarimo su Brunonu. Po stebuklo iškart krikštą priėmė „karalius“ ir 300 vyrų (matyt, Netimero kariauna). „Karaliaus“ brolis Zebedenas, pas kurį vėliau nuvyko Brunonas, liepė nukirsti Brunonui galvą. Tai įvyko 1009 m. vasario 14 d. Taip skelbia Kvedlinburgo analai. Manoma, kad Brunonas buvo nužudytas jotvingių krašte. Jo ir jo palydovų kūnai buvo išpirkti, o Brunonas – paskelbtas šventuoju kankiniu. E. Gudavičiaus teigimu, pirmasis krikšto aktas Lietuvoje įvyko 1009 m., o 1251 m. krikštijant Mindaugą pirmą kartą Lietuvos valstybėje buvo oficialiai įvesta krrikščionybė. Po šių nesėkmių misionierių žygiai į pagonių žemes nenutrūko. Tik tam buvo pasitelkta stipresnė jėga – vokiečių ordinas.

XIII a. vokiečių feodalai vykdė ekspancinius žygius į Pabaltijį, pridengtus krikšto platinimo skraiste. Žygius vykdė feodalinė teokratinė vokiečių ordino valstybė. Buvo siekiama pavergti ir kolonizuoti baltų žemes. Vietos kunigaikščiai gynė savo politinį savarankiškumą, o paprasti žmonės ne tik savo kraštą, bet ir savo socialinę laisvę. Į Baltijos rytinį krantą pirmiausiai atsikėlė pelningų rinkų ieškotojai Hanzos miestų pirkliai vokiečiai, o kiek vėliau atkeliavo ir Vokietijos feodalai, ieškoję naujų žemių ir vergų. Pirmieji pasirodė pirkliai iš Gotlando salos, prekiaujantys su baltų kraštais. XII a. viduryje prie Dauguvos žiočių Bremeno pirkliai įsteigė savo kontoras. Ten gyveno lyviai. Vokiečiai užkariautą kraštą pavadino Livonija. Su pirkliais atvyko ir katalikų dvasininkų, kurie siekė pakrikštyti pagonis. Vienas iš aktyviausių vienuolių – Meinhardas. 1186 m. popiežius jį paskyrė Livonijos vyskupu. Po jo mirties 1196 m. buvo atsiųstas jau su riterių būriu vyskupas Bertoldas. Jis paskelbė Padauguvio genčių užkariavimo programą. 1198 m., Bertoldui žuvus, 1199 m. popiežius Inocentas III atsiuntė trečią vyskupą – Bremeno arkivyskupijos kanauninką Albertą. 1201 m. šis vyskupas pastatė Rygos pilį ir paskelbė ją savo rezidencija. 1202 m. Albertas įsteigė nuolatinę vokiečių vienuolių karinę organizaciją – Kalavijuočių ordiną, kuris pradėjo sistemingą viso Padauguvio krašto pavergimą ir sukūrė čia savo valstybę.