Baltų kalendorius

Baltų kalendorius

Pirmųjų žmonijos istorijoje kalendorių pagrindą sudarė Mėnulio ciklas. Jį imta skaičiuoti dar paleolito medžiotojų bendruomenėse. Gamta žmogui dovanojo patogų laiko matuoklį. Kas kelios paros kintanti Mėnulio išvaizda buvo labai patogi laiko atskaitai. Žvelgdamas į Mėnulio atmainas pirmykštis žmogus pajuto laiko tėkmę ir išmoko jį skaičiuoti. Todėl ir sudievino blyškiaveidį Žemės palydovą, manydamas esant jį kas mėnesį mirštančiu ir vėl po trijų naktų prisikeliančiu laiko dievaičiu. Metų sezonai medžiotojui nesvarbūs; tad išskiriamos tik dvi dalys – šiltoji ir šaltoji. Plintant žemdirbystei, reikėjo kaalendorių priderinti prie sezonų kaitos. Čia atskaitos taškais tapo vasaros ir žiemos saulėgrįžos bei pavasario ir rudens lygiadieniai. Tokio kalendoriaus simboline išraiška galima laikyti gintarinius diskelius, kurių paviršius taškeliais sudalytas į ketvirčius. Mėnesiai – smulkesnės ketvirčių dalys. Žemdirbių darbai trukdavo apie dešimt mėnesių, paskui žiemos poilsis, kada laikas tarsi sustingdavo iki naujų pavasarinių rūpesčių meto. Tokio natūraliai atsiradusio skirstymo paveldas – griežti draudimai dirbti žiemos Tarpušvenčiu.

Baltai žinojo ir tarpinių – tarp medžiotojų (Mėnulio) ir žemdirbių (Saulės) – kalendorinių sistemų. Viena iš jų pagrįsta Sietyno stebėjimu. Liietuviškasis Sietyno pavadinimas sietinas su žemdirbystės pradžia. Kuo žemiau Saulei nusileidus jis matyti horizonte, tuo arčiau pavasaris. Kai Sietynas susilieja su vakaro žara, laikas pradėti pavasario sėją. Žemdirbiui tai – visų svarbiausias darbas, kurio negalima nei paskubinti, nei suvėlinti. Todėl Sietyno la

aida buvo kuo atidžiausiai stebima. Žiemkenčių sėjos metas sutampa su aukščiausiu Sietyno pakilimu. Be to, šis žvaigždžių spiečius, turintis, pasak žmonių, septynias žvaigždes, stebimas horizonte Saulei tekant, kai prasideda lietingoji vasaros pusė – nuo Septynių brolių miegančiųjų dienos (VII. 10).

Birutės alko XIV–XV a. astronominių stebėjimų įrenginys paremtas šešėlinio laikrodžio principu. Jis atitinka jungtinę Mėnulio ir Saulės kalendorių sistemą. Įrenginį sudarė vienuolikos stulpelių sistema, išdėstyta ant pasagos formos pylimo. Aikštelės pylimo pasaga atvira į pietvakarius – taigi paranki dangaus šviesulių laidai stebėti. Ir išties linijos, išvestos per stulpelių poras, nurodo Saulės ir Mėnulio laidos vietas jūroje svarbių kalendorinių švenčių išvakarėse. Astronominiai matavimai nustatant šias datas galėjo būti atliekami taip: stebėtojas atsistoja šalia vieno stulpelio ir per kito stulpelio viršūnę stebi besileidžiančio šviesulio diską. Vasarą Saaulės laidos vietos buvo fiksuojamos nuo atokiau ant pylimo pastatyto stulpelio, žiemą – nuo arčiausio aikštelės viduriui stulpelio. Mėnulis Saulės metų kelią prabėga per mėnesį; be to, jo azimutų vėduoklė kiekvienais metais yra kiek kitokia: devynerius metus jis vis kyla aukštyn, kitus devynerius žemėja. Tai maždaug atitinka vadinamąjį Metono ciklą – 18,6 m. Birutės kalno įrenginys fiksuodavo du kraštinius „žemo“ Mėnulio azimutus bei vieną „aukšto“. Birutės alko stebykla iš viso fiksuoja 19 Saulės laidos azimutų, atitinkančių 36 šventes. Jos gana tolygiai išsidėsto metų rate, pasiskirstydamos po

o devynias kiekvienam sezonui. Pietinė trijų stulpelių grupė žymi pasiruošimo žiemos sąstingiui periodą – žiemojimo ir pavasario laukimo laiką. Šiaurinė penkių stulpelių grupė susijusi su sėjos, pasėlių priežiūros ir pjūties darbais. Pagrindinė ašis žymi vasaros-žiemos priešpriešą, gamtos virsmų momentus – pabudimo, suvešėjimo ir apmirimo taškus. Keliomis stulpelių jungtimis išskirta data būtinai sutampa su iškilia švente. Įdomu pastebėti, kad viena kryptimi pažymėtos šventės yra panašios savo turiniu, pavyzdžiui, 59° azimutas nurodo II. 3 ir XI. 9 datas, kada pagerbiama linų ir kanapių dievybė Vaižgantas.

Nustačius astronominiu būdu švenčių datas, belieka kur nors sužymėti jų seką. Pavyzdžiui, kalendoriniais ženklais būdavo išaudžiamos juostos. Dvylikos ženklų juosta Marijampolės muziejuje; 52 savaičių ženklai sudaro garsiąją Lielvardės juostą iš Latvijos. Liaudiškų kalendorių pavyzdžiai gali būti runų raidėmis ir švenčių simboliais išraižyta lazda bei devynių medinių lapų knygelė. Čia sužymėtos krikščioniškųjų šventųjų vardo dienos, taip pat su žemės ūkio darbais ir fenologiniais reiškiniais susijusios datos. Daugelis požymių rodo, kad abu mediniai runų kalendoriai, nors ir skandinaviškojo pavyzdžio, yra pagaminti ir naudoti Lietuvoje XVII a. pradžioje. Juose dar atsispindi senasis baltų kalendorius. Abu mediniai runų kalendoriai – Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatai.

Leave a Comment