Paklausa veiksmingoms normoms

1. Dominuojančios sociologinėje teorijoje normų sampratos kritika

Daug sociologinių teorijų priima normas kaip duotas ir neklausia kodėl ir kaip jos kyla. Norma laikoma sistemos bruožu, o ne veikėju. Norma sociologinėse teorijose leidžia aiškinti individų elgesį, bet tai užtikrina tik perėjimą nuo makro prie mikro ir neleidžia grįžti atgal (pozityvistai).

Funkcionalistai normą nagrinėja iš vis tik makro lygyje. Norma imama kaip aksioma, aiškinant ja socialinį elgesį, bet nepaaiškinant jos pačios. RPT

sistemas aiškina individų interesais, siekiant maksimizuoti naudą, jiems normos sąvoka tampa nebenaudinga. Tačiau tokiu atveju yra skurdinama teorija. Coleman normų nelaiko aksiomomis ir savo teorijoje nepriima jų kaip duotų, o aiškina ie jų atsiradimą.

2. Colemano normos apibrėžimas

(1) Normos apibrėžia, ką tam tikri asmenys nustato kaip gera ir bloga

(2) jos tikslingai sukurtos (3) normos stiprinamos sankcijomis (4)

”laikantys” normą turi teisę taikyti sankcijas, kiti tai pripažįsta (5)

normos “taikiniai” į jas atsižvelgia veikdami ir pasveria jos laikymosi/nesilaikymo kaštus ir naudą.

Norma – tai konsensusas, esantis sistemoje, kai kai teisė į elgesio kontrolę priklauso kitiems asmenims, o ne tam asmeniui, kurį tai liečia.

3. Skirtumai tarp normų

Normų ir sankcijų pavyzdžiai:

(1) 3 metų vaikas, vaikšto su savo mama Berlyno šaligatviu ir numeta popieriuką. Moteris, einanti šalia, už tai vaiką pabara ir ragina motiną auklėti vaiką. Ta pati situacija New Yorke (NY). Moteris praeina pro šalį ir nieko nesako, net nepastebi vaiko veiksmo. Šiame pavyzdyje iškyla keli klausimai: kodėl moteris Berlyne mano turinti teisę barti vaiką ir motiną?

Kodėl tokioje pačioje situacijoje moteris NY nesielgia taip pat? Kodėl moteris NY nesijaučia turinti teisę barti vaiko, o gal jos veikimo stoka/trūkumas kyla ir kitų šaltinių?

(2) Organizacijoje, kurioje kava tiekiama nemokamai darbuotojams, vienas jų, kuris geria arbatą nusileidžia žemyn su savo puodeliu prie karšto vandens aparato. Arbatos pakelių nebėra, bet šis nenuliūsta ir pasako kitam „tai dažnai nutinka, bet aš turiu pasiėmęs keletą arbatos pakelių į savo kabinetą tokiam atvejui”. Kitas asmuo reaguoja nepritariamai „tokie žmonės kaip tu, imantys arbatos pakeliu ir sukuriat problemą”. Čia taip pat kyla klausimai:kodėl antrasis jaučia turįs teisę išreikšti nepasitenkinimą? Kodėl pirmasis nereaguoja į šią pastabą? Kodėl jis priima antrojo nepasitenkinimą, visiškai pripažindamas jo teisę pasinaudoti šia sankcija?

(3) Aukštosios mokyklos studentė atėjo į vakarėlį ir pastebi, kad visi aplinkui, įskaitant ir jos berną, rūko marihuaną. Aplinkiniai ją skatina elgtis taip pat, nepatenkinti ir niekinantys jo nenorą. Jos nenoras įtakotas žinojimo, kad jos tėvai tam nepritartų. Kyla klausimai apie konfliktą: ar gali egzistuoti dvi konfliktiškos normos, valdančios tą patį veikimą? Jei taip, tai kuri nustato, kuri iš jų valdys toliau? Jei konfliktiškos normos pasirodo, kokioje situacijos vietoje jos kyla?

(4) Šiaurės vakarų Graikijoje tarp Sarakatsanų egzistuoja labai stiprios normos. Kaip teigia Campbell „Vienoje labai vargingoje šeimoje, tėvas atsisakė ginti savo sūnų už įžeidimą (apmėtė jį kitas mažas berniukas mėšlu) parodydamas aplinkiniam negalėjimą apginti savo šeimos garbės. Tas pats žmogus atrodo purvinas, šiukšlinas nepaisant kalbų apie jo nepriekaištinga išvaizdą, o jo žmona kritikuojama už juokimąsi ir pokštavimą, ir tai suprantama, kad ji gali būti kaltinama seksualiniu nepadorumu. Nežiūrint, kad jų duktė yra dora ir nekalta, ją apjuodina jos motinos nepadorumas, ir joks save gerbiantis vyras neprašys jos rankos”.

Šis pvz. kelia kl apie normų efektyvumą. Čia yra aiškios normatyvinės sankcijos, kuriomis naudojasi kiti prieš įvairius šios šeimos veiksmus, tačiau sankcijos pasirodo esančios mažiau efektyvios, nei kas nors gali tikėtis.

(5) Vienose Izraelio kolonijose, tvirtos normos reikalauja bendruomenės vyrų melstis sinagogoje kiekvieną dieną. Vieni vyrai tai daro, kiti ne. Šis pvz. iškelia konflikto tarp kasdienio gyvenimo poreikio ir normų reikalavimų, problemą. Kaip normos išlieka susidūrusios su tokiu konfliktu? Kaip normos yra palaikomos?

(6) Elias tiria normų evoliuciją domėdamasis Prancūzų provincijų stalo manieromis, jis rašo apie etiketą. Elias parodo, kaip šios normos, prasidedančios bjaurių veiksmų uždraudimu (tokių kaip kosėti ir spjaudytis mėsos gabalais) baigiasi sudėtingiausiomis taisyklėmis. Be to normos yra skirtingos skirtinguose soc grupėse, egzistuoja jų hierarchija, atitinkanti soc statusą, viršunė- karaliaus kiemas. Kyla klausimas kodėl ir kaip normos auga ir vystosi laike, kodėl manieros yra sudėtingesnės aukštesniuose soc statusuose?

Taigi normos skirstomos pagal:

1) veiksmą: a) draudžiančios tam tikrą veiksmą, jos turi neigiamą poveikį sistemoje, išstumdamos nepageidaujamus veiksmus. b) įgalinančios tam tikrą veiksmą, turi teigiamą poveikį sistemoje, skatinančios pageidaujamus veiksmus.

Norma gali būti tuo pat metu ir draudžianti ir įgalinanti.

2) veikėjus, interesą: a) disjunkcinė norma, kai normos taikiniai ir normos beneficininkai yra skirtingos asmenų grupės; b) konjunkcinė norma, kai normos taikiniai ir normos beneficininkai yra ta pati asmenų grupė, t.y. kai normos beneficininkas ją taiko ir sau, arba kai normos taikinys taip pat gauna naudos iš normos (taip pat yra ir beneficininkas).

Tam tikroje grupėje normos beneficininkų ir taikinių santykis gali būti skirtingas (žr pav.) [pic]

a b c d e

A,b,c ir d atvejais, kai kurie asmenys tuo pat metu yra ir naudotojai ir objektai. B atveju kai kurie naudotojai nėra objektai. Pvz.;

norma prieš seksą prieš vedybas, kurio laikosi ne tik nevedę asmenys –

objektai, bet ir vedę. C atveju yra objektų, kurie nėra naudotojai. Pvz.

normos susiję su bendruomenės įprastinėmis normomis yra nukreiptos ne tik į bendruomenės narius- -objektus, bet ir į svetimus. D atveju kai kurie naudotojai nėra objektai, ir kai kurie objektai – naudotojai.

3)pasirinkimo galimybę: a) arbitralios normos, kai asmenų grupė išsirenka, koks veiksmas bus fokalinis (draudžiamas ar skatinamas), pvz bus draudžiama važiuoti kaire, arba dešine kelio puse, t.y. nėra skirtumo kuria važiuot, svarbu, kad kuria nors viena; b) esminės normos, kai labai svarbu, kuris veiksmas bus fokalinis. Jos gali būti konjunkcinės (kalinio dilema)

ir disjunkcinės (šališkumo normos-nulinės sumos lošimas, kai vieni gali gauti tiek, kiek gali pralošti kiti).

4. Veiksmų eksternalumai (šalutinės pasekmės) ir paklausa normai

Tam tikrų veiksmų šalutinės pasekmės būna teigiamos, kai duoda naudos ir neigiamos, kai sukelia žalą. Gali būti, kad veiksmas duos teigiamą šalutinį poveikį vienai asmenų grupei ir neigiamą kitai tuo pačiu metu.

Veiksmas turintis eksternalumų sukelia tam tikrą interesą žmonių, kurie tuos eksternalumus patiria, tarpe. Problema: kaip sumažinti neigiamus eksternalumus ir skatinti teigiamus. Viešosios gėrybės atveju tų veiksmų, kurie sukelia teigiamus eksternalumus, vienam asmeniui kaštai gali būti didesni, nei nauda. Todėl jis gali nebūti suinteresuotas to veiksmo atlikti. Kai asmens veiksmas turi eksternalumą, galima spręsti individualiomis priemonėmis problemą, siūlyti veikiančiam asmeniui mainus to, kas jį sudomintų arba grasinti, bet čia problema, kad su visais nesusitarsi. Taigi kai yra eksternalumas atsiranda interesas, kad tas eksternalumas būtų, arba nebūtų, t.y. interesas kontroliuoti veiksmus, turinčius eksternalumų, tada atsiranda ir paklausa normai.

Eksternalumas interesas paklausa normai

5. Coase apie negatyvių šalutinių pasekmių problemos sprendimą rinkos metodais

Šalutinių pasekmių problemą galima išspręsti ne tik normatyviniu būdu, kai kuriamos normos, bet ir ekonominiu, ką Coase ir siūlo, t.y sumokėti veiksmo atlikėjui, kad taip nedarytų, jei eksternalumai neigiami, arba sumokėti, kad kažką darytų, jei teigiami. T.y. kai neturintis teisių į veiksmo kontrolę nusiperka iš ją iš tokią teisę turinčių.

Jei nebūtų transakcijs kaštų, socialinis optimumas būtu pasiektas. Kita vertus, esant tokiems pirkimams turtingieji gali pradėti piktnaudžiauti tokia galimybe, todėl neapsienama ir be normų.

Norma reikalinga ir tada, kai poveikį patiria labai daug žmonių ir negali komunikuoti, bei tada, kai sandorių sudarymo ir laikymosi kaštai yra dideli (pirkimo atveju būtų labai daug sandorių). Daugelyje situacijų tokie pirkimai yra nelegalūs ar neįgyvendinami.

6. Interesų struktūrų, kurias sukelia šalutinės veiksmo pasekmės, modeliai lošimo teorijos priemonėmis: 2 ir 3 veikėjų atvejai

2 veikėjai. Žr. 2 pav, Kai 2 veikėjams atskirai pasakoma įnešti pinigus į projektą, iš kurio jie uždirbs. jei įneš abu, uždirbs, bet jei vienas neįneš, o kitas įneš pinigus, tai neįnešes gaus pelno, o įnešęs gaus mažiau nei įnešė. Šioje situacijoje asmens veiksmo eksternalumai priešingi kito asmens interesams.

Taigi interesas, kaip neįnešti ir gauti pinigų, nes tai pelningiausias rezultatas. Baigiasi tuo, kad nei vienas nieko neįneša ir nieko negauna. Čia šalutinis kito asmens veiksmo poveikis yra turi reikšmingesnių pasekmių, nei paties veiksmas. Taigi geriau jei abu įneštų ir kažkiek gautų negu nieko.

Norma tam ir reikalinga, kad visi įneštų, nors tai mažiau pelninga nei neįnešti, ir bet tada visi gaus pelno (nors ir ne tiek, kiek neįnešus), nebus nuskriaustų. norma sukuria socialinį optimumą, kai neina komunikuoti ir nėra jokio tarpininko. Kai eina komunikuot, galima susitarti abiems veikėjams įnešti pinigus ir abu gaus pelno. Taip pat kai 2

veikėjai turi soc santykių, jie gali turėti ir tam tikrų įsipareigojimų ar tikėtis tam tikro elgesio iš kito, tai gali turėti įtakos galutiniam rezultatui.

| | |A2 |

| | |Įneša |Neįneša |

|A1 |Įneša |3;3 |-3;6 |

| |Neįneša |6;-3 |0;0 |

3 veikėjai. Kai abipusiai mainai negali padaryti soc optimumo, kyla paklausa normai. Čia situacija skiriasi nuo 2 veikėjų lošimo. Čia 2 iš 3

veikėjų neįmanoma pasipelnyti apsikeitus savo veiksmų kontrole. Nes jei abu įneš, o vienas neįneš, tai jie praras pinigus, o tas laimės. Tam trečiam apsimoka įnešti tik tada, kai 2 kiti irgi įneš pinigus. Tada visi gaus po 3

vietoj to, kad negauti nieko. Taigi sprendimas šioje situacijoje gali būti normos sukūrimas, kai normą “laiko” kiti du asmenys (A1-o atžvilgu normos laikytojai yra A2 ir A3, A2-o – A1 ir A3 ir t.t.). tokiu atveju kiltų konjunkcinė norma, kai tie patys veikėjai yra ir taikinaii ir beneficininkai. Taip pat tai būtų esminė norma, nes norint uždirbti, negalima rinktis, kokį veiksmą padaryti galimu, tai turi esminį skirtumą.

Jei bus leista neįnešti, tai nieks nieko neuždirbs, taigi svarbu, kad būtų leista įnešti ir uždrausta neįnešti, kitaip nieks negaus pelno.

|A3 |

|Įneša |Ne |

|A2 |A2 |

|Įneša |Ne |Įneša |Ne |

|3;3;3 |-1;8;-1 |-1;-1;8 |-5;4;4 |

|8;-1;-1 |4;4;-5 |4;-5;4 |0;0;0 |

|Dalyvių |Laimėjimai ar |

|skaičius |nuostoliai |

| |Įnešusiems|Ne |

|0 |- |0 |

|1 |-5 |4 |

|2 |-1 |8 |

|3 |3 |- |

7. Normos sukuriančios pozityvias šalutines pasekmes

Tai gali būti tam tikros grupės narių normos dėl elgesio, apsirengimo ir pan, kurių pagalba grupė išskiria save iš kitų tarpo, atskiria narius ir nenarius, stiprina grupės saviraišką ir solidarumą. Normos, sukeliančios pozityvius eksternalumus kyla, kai yra stiprus interesas būti tam tikros grupės nariu.

Etiketo normos yra esminės, nustatančios tokį normos taikinio elgesį, kokio nori tie, kurie su tuo taikiniu bendrauja. Etiketo normos sukuria statuso grupes iš tų, kurie jų laikosi.

Kai etiketo laikomasi, sukuriamas pozityvus eksternalumas tiems, kas priklauso tai statuso grupei, ir atskiria grupės narius nuo tų., kas to etiketo nesilaiko. Į šia grupę gali pakliūti visi, šių normų besilaikantys. Norma, kuri tik draudžia veiksmus su neigiamais eksternalumais, turi potencialą skatinti veiksmus, turinčius pozityvius eksternalumus, sukurdama statuso grupę, “laikančią”

normą. Tai realizuojama tik jei norma sukuriama taip, kad būtų sunku paklūti į statuso grupę. Jei grupė veikėjų gali sukurti etiketo normą tam, kad sumažintų bendravimo neigiamus eksternalumus, tada ši veikėjų grupė, sudaranti statuso grupę, gali sukurti normą, kad ši grupė išlaikytų savo išskirtinumą. Tokį patį poveikį gali turėti ir kalbos, apsirengimo standartai ir pan. taigi kuriamos ne tik draudžiančios neigiamus eksternalumus turinčius veiksmus, bet ir tokios, kurios skatina veiksmus su teigiamais eksternalumais.

8. Normų socialinio efektyvumo problema

Kai normos taikiniai ir beneficininkai yra tie patys asmenys, grupė šiuo požiūriu homogeniška, tai normos socialinis efektyvumas, socialinis optimumas yra akivaizdus. Nauda iš savo paties veiksmo yra mažesnė nei kaštai iš kitų tokių pačių veiksmų, todėl normos atsiradimas yra socialiai efektyvus.

Kai grupė nėra homogeniška, žymiai sunkiau apibrėžti normos socialinį efektyvumą. Disjunkcinės normos sukūrimas duoda naudą jos beneficininkams (per teises, kurias jie gauna) ir praradimus taikiniams (per teises, kurias jie praranda). Coleman čia aiškina pagal Coase. Jei veikla ekonomiškai efektyvi, ji tęsis, jei neefektyvi, nesitęs (įskaitant ir teisę į eksternalumus, nupriktus, jei tai reikalinga, iš veikėjo sukeliančio juos).

Kitaip tariant, veikla, sukelianti eksternalumus turi ekonominę vertę ir ekonominiai kaštai, sukelti eksternalumų, ir jei pirmieji viršyja antruosius veikla tęsis, nepriklausomai nuo to, kas mokės tuos kaštus.

Jei veiklos sukelti eksternalumai yra pakankamai reikšmingi, kad juos patiriantys asmenys turi motyvą itikinti veikėją liautis veikus, ir jei tie asmenys turi išteklių padaryti savo motyvaciją efektyvia, tai jie taip ir padarys, nepriklausomai nuo to, ar norma egzistuoja. Kaip Coase teorija dera su normų egzistavimu?

Atsakymas: dera, jei nėra transakcijos kaštų, įtikinant veikėją liautis veikus, kai tas turi tokią teisę. Realiai, tokie kaštai egzistuoja, o norma sumažina tranzakcijų skaičių, reikalingų norint pasiekti socialiai efektyvias pasekmes. Kai vieni asmenys “laiko” normą, o kiti tai pripažįsta, tam, kad ji veiktų, tranzakcija nereikalinga. To, kas socialiai optimalu, skatinimas per teisių perskirstymą ir sankcijų grėsmę, reiškia galimybę, kad veikėjai patiriantys eksternalumus, gali panaudoti savo kontrolę įvykių atžvilgiu negu veiksmų sukuriančių eksternalumus-

įvykių, kuriais yra suinteresuoti normos taikiniai atžvilgiu. Taip įvykiai gali būti panaudoti kaip sankcija.

9. Galia, socialinis efektyvumas ir normų pažeidinėjimas

Jei teisių ir išteklių pasiskirstymas labai netolygus, tai reiškia, kad kai kurių veikėjų interesai yra svarbesni, nei kitų. Turintys daugiau galios veikėjai gali sukurti, įgalinti disjunkcines normas (atitinkamai su visomis sankcijomis už jų nesilaikymą), kurios valdys turinčių mažiau galios veiksmus. Jos tampa efektyviomis, nes taikiniai nori išvengti sankcijų. Patys turtingi ir turintys galios asmenys tradicinėse visuomenėse dažnai nepatiria sankcijų už normų nesilaikymą. Normos turintiems galios mažiau galioja, be to taikyti jiems sankcijas sankcionuotojui gali kainuoti daugiau, nei iš to bus kažkokia nauda. Taigi, galingiesiems galima praktiškai viskas.