ugdymo proceso metodiniai reikalavimai

UGDYMO PROCESO METODINIAI REIKALAVIMAI

Lietuvos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcijose rašoma: “Auklėjimas ir mokymas – tai dvi to paties vieningo proceso – ugdymo pusės”. Vadinasi, ir pagrindinis auklėjimas vyksta natūraliai bendraujant su auklėtiniu pamokoje bei kasdieninėje jo veikloje, stebint auklėtinių tarpusavio bendravimą, jų veiklą ir natūraliai visa tai koreguojant bei įprasminant. Didelis vaidmuo tenka pasikalbėjimams. Šalia etinių pokalbių bei disputų su visa klase, reikalingi ir individualūs nuoširdūs pokalbiai su auklėtiniais apie jiems artimus žmones, jų išgyvenimus, iškylančias moralinio pobūdžio problemas, patarimai ir pagalba, reenkantis tą ar kitą sprendimą. Nederėtų dorovinio auklėjimo turinį griežtai skirstyti pagal amžių. Nieko čia nepadės abstrakčios auklėjimo programos. Augant vaikui, plečiantis jo akiračiui ir patirčiai, turime didinti jo jau turimą dorovinių jausmų, žinių ir elgesio turinį labai individualizuotai, nuolat įtvirtinti tai, kas jau išmokta ir priimta.
Svarbiausia, kad pats pedagogas gerai perprastų dorovės normas ir sąvokas, netuščiažodžiautų. Imkime kad ir meilės sąvoką: ir kam mes tik neugdome vaiko meilės. Mylėti viską – tai devalvuoti meilės sąvoką. Juk negalima mylėti visko, maažoje vaiko širdelėje tiek meilės netilps. Tokia meilė taps abstrakti, žodinė, bejausmė. Ne veltui sakoma: lengva mylėti žmoniją, bet sunku padaryti gerą darbą savo motinai. Tad tegu vaikas myli savo tėvus, o gerbia pedagogus, tegu myli savo draugą, o nepažystamam ro

odo atidumą ir pagarbą. Didėjant amžiui, plėsis ir meilės turinys, ir mylimų objektų skaičius, jie taps vis abstraktesni, bet suprantamesni. Nuo meilės motinai pereinama prie meilės šeimai, Tėvynei. Taip ir Tėvynei nebus abstrakti sąvoka. Anot A. Maceinos, patriotizmas, t.y. meilė savo Tėvynei, visų pirma, tai meilė savo žemei, jos gamtai, žmonėms. O šio jausmo ištakos – meilė artimiausiai aplinkai. Vadinasi, ir doroviniame auklėjime galioja bendrieji ugdymo principai: nuo artimo prie tolimo, nuo paprasto prie sudėtingo, nuo žinomo prie nežinomo ir kt. Todėl pedagogas ir turi būti giliai perpratęs dorovės principus ir normas, kad galėtų atskleisti jų turinį, atsižvelgdamas į auklėtinių amžių ir patirtį.
Antra, pats auklėtojas turi laikytis dorovės normų ir taisyklių. Juk vienas svarbiausių auklėjimo metodų yra pavyzdys. Vaikai dažnai negirdi, kaas jiems yra sakoma, o mato, kaip jo artimiausioje aplinkoje elgiamasi, koks jo auklėtojo elgesys. Nedoras žmogus neturi moralinės teisės auklėti kitą. Be to, ir jo autoritetingo, pripažinto žmogaus pavyzdys.
Trečia, būtina sudaryti palankiausias sąlygas bendrauti įvairaus amžiaus auklėtiniams, kad jaunesnieji galėtų mokytis iš vyresniųjų, sekti jų pavyzdžiu, o vyresnieji – mokytųsi globoti mažesnius, silpnesnius vaikus. Remiantis emociniu vaikų jautrumu, taip diegiami humaniškumo bruožai: rūpestingumas, atidumas, gerumas. Ypač didelį vaidmenį čia vaidina veikla. Jei vaikas patirs teigiamus jausmus darydamas savo veikla ge
era kitiems, padėdamas jiems, jis jau negalės tapti piktu, blogu žmogumi.
Vaiko sieloj, anot M. Montesori, nuo amžių paslėpti brangakmeniai, bet juos reikia atkasti. Deja, dažniausia žmonės, tarp jų ir pedagogai, užkasa dar giliau. Mat mes dažniausia norime vaiką auklėti tik žodžiais, pamokymais, o neišnaudojame konkrečių situacijų, kurias mums gyvenimas pateikia ir kuriose gali atsiskleisti tie vaiko sielos brangakmeniai. Žymus ukrainiečių pedagogas V. Suchomlinskis, remdamasis savo ilgamete pedagoginio darbo patirtimi, teigia, kad “geri jausmai turi įsišaknyti vaikystėje, o žmoniškumą, gerumą, švelnumą, geranoriškumą formuoja darbas, rūpestis ir jaudinimasis dėl aplinkos grožio”
Ir dar viena metodinė taisyklė: turi būti vieningas poveikis jausmams, protui ir valiai.
Tačiau šie metodiniai teiginiai jokiu būdu nepretenduoja į visuotinumą. Kaip meninėje kūryboje neįmanoma nurodyti, kokias meninės išraiškos priemonės turėtų vartoti menininkas, taip ir dorovinio auklėjimo procese toleruotini visi metodiniai pedagogo ieškojimai, kurie neprieštarauja humaniškumo ir demokratiškumo idėjoms, kurie leidžia atsiskleisti vaiko dvasinei prigimčiai ir pasirengti žmogaus priedermių vykdymui. O kad nenusižengtų tiems reikalavimams, pedagogas turi remtis bendraisiais auklėjimo principais ir metodais, kuriuose apibendrinta ilgametė žmonijos patirtis, klasikinės pedagogikos išmintis.
Pažymėtina, kad dorinis auklėjimas, kaip viso auklėjamojo darbo šerdis, yra glaudžiai susijęs su protiniu bei estetiniu lavinimu, su tautiniu auklėjimu ir darbiniu bei religiniu ugdymu.
Seneka dorovę skirsto į 3 skyrius: svarstymas, tr
roškimas ir veikimas. Kaip matote, pirmiausia nurodomas svarstymas, t.y. gebėjimas nuspręsti, ko kas yra vertas, kitaip sakant, gebėjimas skirti gėrį nuo blogio. O tam reikalingos žinios, kurias kaupė ir apibendrino kartų kartos. Pačiais bendriausiais bruožais dorovės principai išreikšti dekaloge (10 Dievo įsakymų). Kiekvienas jo punktas turi gilią prasmę ir platų tirinį. Štai pirmasis dekalogo punktas “Neturėk kitų Dievų tiktai mane vieną”. Jis reiškia ištikimybę savo idėjoms ir įsitikinimams, smerkia pataikavimą, veidmainiavimą, tarnavimą keliems ponams. Deja, daugelis šio turinio neįžvelgia. Todėl reikia auklėtiniams atskleisti bendrųjų teiginių esmę, padėti suvokti kiekvieno dorovės principo, sąvokos normos konkretų turinį.

Leave a Comment