Grupė kaip socialinis psichologinis ugdymo veiksnys

Vilniaus pedagoginis universitetas
Pedagogikos psichologijos fakultetas

Ikimokyklinės pedagogikos
I kurso magistrantės
Nijolės Smilinskienės

Grupė kaip socialinis psichologinis ugdymo veiksnys

Vilnius
2002m.

Turinys

1. Grupė, jos formavimosi etapai...................2psl.
2. Mokyklinės grupės.........................3psl.
3. Psichologiniai grupės veiksniai...................5psl.
4. Socialiniai grupės veiksniai.....................7psl.
5. Grupinis prisitaikymas.......................7psl.

Grupė, jos formavimosi etapai

Grupė – tai žmonių visuma, kurią jungia bendra veikla, bendravimas ir tarpusavio sąveika. Grupių tyrimo problematika yra labai įvairi. Tai lyderiavimas grupėse ir vadovavimas joms, grupių formavimas, įtaka grupių procesams ir jų produktyvumui bei kt.
Kolektyvo formavimas prasideda nuo organizacinės grupės sukūrimo, kurios dalyvius jungia tarpusavio priklausomybės ir atsakomybės santykiai. Yra išskiriami keturi grupės formavimosi etapai:
I. Grupė – konglomeratas. Žmonės dar blogai vienas kitą pažįsta, dirba pagal instrukcijas, draugiškų santykių arba nėra, arba susidarę tarp atskirų porų.
II. Grupė – kooperacija. Grupės nariai gerai vieni kitus pažino, savo veiksmus apjungia bendram tikslui, rodo susidomėjimą bendravimui, bet jis apsiriboja darbine veikla. Grupėje išryškėja lyderiai – aktyvistai, aplink kuriuos susiformavo pogrupiai, sukuriantys tam tikrą psichologinę atmosferą. Grupės veikla pakankamai efektyvi.
III. Grupė – korporacija. Grupėje formuojasi solidarumo ir bendrumo jausmai siekiant gerų rezultatų ir bendro tikslo. Susiformuoja santykis „Mes“ – „Jie“.
Pasiekimų ypatingas pabrėžimas gali suformuoti korporacinę dvasią, attskiri nariai gali siekti pabrėžti savo išskirtinumą ir svarbą. Korporacinė dvasia sukelia grupėje užslėptus konfliktus ir socialinį – psichologinį nesuderinamumą, o tai mažina veiklos efektyvumą.
IV. Grupė – kolektyvas. Kiekvienas sąmoningai atlieka savo funkcijas ir pareigas; vystosi grupės savivalda, o auklėtojas tampa stebėtoju, patarėju. Ši

iame etape formuojasi naujos grupės savybės – vieningumas, savarankiškumas, sutelktumas, disciplinuotumas, aukštas efektyvumas ir mobilumas. Bendrieji veiklos tikslai tampa asmeniniais tikslais.
Kiekvienas žmogus — vaikas ar suaugęs yra įvairių grupių narys, jo elgsena kinta keičiantis grupei. Grupės turi didelę įtaką asmenybės vystymuisi. Skiriamos formalios ir neformalios grupės. Formali grupė yra klasės bendruomenė, kuri susiskirsto į neformalias grupes, o šios gali sudaryti neformalias mokyklos grupes. Socialinių idėjų šaltinis – grupių nuomonė, privalomas visiems nariams. Grupės narys reguliuoja savo elgesį pagal šablonus, kuriuos grupė suformavo. Tokių normų galia ypač ryški neformaliose grupėse, susitelkusių išskirtinumo pagrindu. (Narkomanai, vagišiai). Jie priešina save su aplinka, stengiasi suformuoti priešo įvaizdį, priima tik sau palankią informaciją. Į ją buriasi vienminčiai Kiekvienas individas turi savo statusą grupėje. Neformaliose jis apibrėžiamas tarpasmeninių santykių išraiška, formaliose &##8211; dokumentuose ar įstatymiškai (mokinys, auklėtinis).
Formali grupės struktūra apibūdinama dalyvių vaidmenimis ir pareigomis. Tokioje grupėje kiekvienas jos narys užima poziciją, kuri turi tam tikras funkcijas. Tokia pozicija vadinama oficialiu statusu.
Grupė vystosi ir kelia savo veiklos produktyvumą tada, kai neformalus elgesys ir tarpusavio žmonių santykiai neprieštarauja formalios struktūros sukurtam vaidmeniui. Grupė apibūdinama tam tikru dalyvių elgesio vieningumu, nors kiekvienas iš jų yra individuali asmenybė. Vieningumą lemia šie veiksniai: veiklos užduotis; pareigų ir teisių pasiskirstymas remiantis socialiniais vaidmenimis; rašytomis ir nerašytomis tarpusavio el
lgesio taisyklėmis. Visi šie faktoriai tarpusavyje susiję ir veikia kiekvieną asmenį bendroje grupės veikloje. Vadovaudamas kolektyvui grupės vadovas turi atsižvelgti į šiuos veiksnius. Grupės normos formuojamos jos narių veiklos aptarimo procese.

Mokyklinės grupės

Mokyklinės grupės organizuojamos arba organizuojasi. Jau vaikai geba organizuotis. Išryškėja organizaciniai tipai, kuriuos auklėtojui reikia ištirti ir valdyti. Pirmiausia pasidomima, kiek sugebama organizuotis. Amorfiškas organizacinis tipas yra beformis: veikiama pagal savo norus nekliudant kitiems veikti. Anarchiškasis tipas pasižymi neribota laisve bet kaip veikti. Despotiškasis tipas – mažuma primeta savo valią daugumai ir reikalauja aklai paklusti. Priimtinas yra tik demokratiškasis grupės gyvenimo organizavimo tipas.
Bendruomenės narių santykių grupėje sąveika, jų poreikiai, norai, nuostatos ir tikslai kuria bendruomenės klimatą. Ar tai būtų mokyklos, ar klasės bendruomenė, jos klimatas turi didelę reikšmę mokyklos gyvenimui, palaiko ir skatina susidaryti tam tikram mokinio elgesiui, siekiant socialinių ir akademinių tikslų. Klasės klimatą kuria mokytojas, auklėtojas, diegdamas svarbius bendravimo įgūdžius grupėje ir tarp savęs bei padeda klasei formuotis kaip grupei. Pagal Richard Arens, teigiamą klasės klimatą kuria:
• Lūkesčiai (kiekvienas jų turi savo ir kitų atžvilgiu)
• Patrauklumas ( draugiškumas, pagarba vieni kitiems)
• Vadovavimas (visoms grupėms mokytojas turi vadovauti vienodai. Turima mintį formalios ir neformalios.)
• Normos (toks elgesys, kurio tikisi ir laukia mokiniai ir mokytojas)
• Bendravimas (demokratiškas, atviras ir gyvas)
• Susitelkimas (mokinių ir mokytojo jausmai ir įsipareigojimai kl

lasei kaip grupei)
Mokinių mokymosi motyvaciją skatinti nelengva, tyrimai rodo, kad klasės, mokyklos klimatas veikia mokinių motyvaciją. Ji aukštesnė ten, kur būdinga tarpusavio pagarba, aukšti reikalavimai, atidumo nuostata, atviras ir demokratiškas bendravimas, taip pat mokyklos, klasės aplinkos gražinimas. Mokytojo įtaka mokiniams nulemia mokinių veiklą, tačiau ne mažiau svarbi mokinių tarpusavio įtaka, galinti paveikti ir mokytoją. Mokinių ir bendraamžių grupės formaliai ir neformaliai sąveikaudamos veikia mokinių nuostatas ir laimėjimus. Daugelis mokinių taikosi prie grupės nuomonės, kiti jai prieštarauja.
Klasė yra beveik vienmečių, beveik vienodo išsilavinimo mokinių grupė, siejama tarpasmeniniais ryšiais. Vadinasi, ji nėra paprasta individualybių suma, bet sudaro kažin kokį vienį. Tas vienis turi savo specifinį charakterį. Kas kada nors dirbo mokykloje, žino, kad kiekviena klasė yra skirtinga: patraukli, nepatraukli, sunki, maloni, atgrasi ir pan. Kas tai lemia? Yra dvi priežastys: arba mokytojo santykiai su klase, priklausantys nuo jo paties asmenybės bruožų, arba objektyvus klasės nusiteikimas. Būtų idealu, kad tas nusiteikimas būtų vienodas, ir ta klasė būtų visų mokytojų vertinama teigiamai, nors ir skirtingai. Tą bendrą klasės nusiteikimą Antanas Šerkšnas, remdamasis ir kitais autoriais, vadina klasės dvasia. Ji esanti teigiama arba neigiama. Tad ir pažinti reikėtų tas dvi dvasias. Tačiau klasės grupė yra sudėtingesnė. Norėtųsi kalbėti tik apie teigiamąją klasės dvasią, o ne
eigiamas jos apraiškas skirti ne dvasinei sričiai, bet psichologiniam, socialiniam, kultūriniam ar organizaciniam klasės būviui. Todėl vertėtų plačiau pažinti klasę. Klasės dvasios vertė matuojama dvasinių vertybių priėmimu. Šį aktą auklėtojas laiko savo darbo tikslu. Maceina sako, kad auklėtojo veikla sėkminga, jei auklėtojo meilė, pasitikėjimas pažadina ugdytinio sielos atsiskleidimą.

Psichologinės grupės savybės

Jos priklauso nuo auklėtinių amžiaus ypatybių, individualių tarpusavio santykių pobūdžio, nuo grupės vadovo. Pradinėse klasėse vos galima jausti esant grupę: kiekvienas gyvena savais interesais. Tačiau čia atsiranda tarpasmeniniai santykiai, susiformuoja nuostatos į vienas kitą ir į mokytoją, klasė grupės visumos atžvilgiu yra indiferentiška. Paauglystės metais išryškėja individualybės, darančios įtaką grupės klimatui, t. y. santykių visumai, sąlygojančiam grupės veiklos ir elgesio būdą. Klimatas esti palankus ar nepalankus grupės veiklai, šiltas ar šaltas santykiams tobulėti. Dažniausiai šį klimatą kuria nerinkti (neformalūs) klasės grupės lyderiai, darantys teigiamą ar neigiamą įtaką. Klasės klimatas sudaro ar nesudaro sąlygų rimtai mokytis, gražiai elgtis. Jis – auklėtinių santykių kūrinys, tačiau nėra nevaldomas.
Klasės atmosfera – kitoks grupės ypatumas. Dažnai klimato ir atmosferos sąvokos sutapatinamos. Kai kalbama apie klasės atmosferą, galvoje turimos ne sąlygos, kuriomis kyla tie ar kiti auklėjamosios grupės reiškiniai, bet visuminis klasės nusiteikimas, spaudžiantis iš vidaus kiekvieną grupės narį taip ar kitaip veikti ar elgtis. Būna didžio slėgio ar atsipalaidavimo atmosfera. Jos kūrėjas – auklėtojas, nors būna ir klasė. Savo žodžiu, pavyzdžiu, autoritetu jis sukelia norimą pozityvų nusiteikimą veiklos ar elgesio rezultatų siekimo atžvilgiu. Jis valdo nusiteikimą įtikinimu atsižvelgdamas į grupės klimatą. Be abejonės, atmosfera turi įtakos grupės klimatui, gali jį keisti pagal auklėjimo tikslus, stiprinti klasės sutelktumą švelnindama, taurindama jos narių tarpusavio santykius, esamą susiskaldymą pogrupiais nejučiomis vienydama į gyvą klasės bendruomenės gyvenimą.
Pakilęs klasės atmosferos slėgis didina intelektinę, emocinę įtampą, mobilizuoja jėgas siekti iškeltų tikslų, o pasiekti laimėjimai skaidrina nuotaiką, palaiko teigiamą nusiteikimą. Tai teigiamai veikia klasės klimatą. Toks nusiteikimas stiprina klasės drausmę, geriau mokomasi ir elgiamasi. Per pamokas jaučiama darbo įtampa, darbingumo, atsakingumo pakilimas. Iš čia ir pažįstama teigiamoji atmosfera.
Emocinė ir intelektinė įtampa gali būti neigiama, kai klasė konfrontuoja su auklėtoju ar kitais mokytojais. Ieškomi būdai, kaip šią atmosferą susilpninti, pašalinti jos židinius. Tam tiriamos priežastys.
Nustatyta, kad teigiamoji atmosfera, intelektinė įtampa reikalinga pamokų metu, o auklėjimo renginiuose ji žalinga. Čia atmosfera turi būti skaidri, neslegianti, įgalinanti atsipalaiduoti. Relaksacijos sąlygomis lengviau suvokiama ir perimama visa, kas vyksta. Tai tiriama tiesioginiu stebėjimu.
Klasės atmosfera reguliuojama auklėtojo pastangomis, rūpinamasi, kad ji darytų teigiamą įtaką klasės klimatui.
Visiškai kitokia grupės savybė yra klasės dvasia. Ji susikuria tada, kai paaugliai ir jaunuoliai labiau subręsta, kai jų sąmonė pajėgi atitrūkti nuo kasdienybės šurmulio, gilintis į žmogiškąsias vertybes, savarankiškai spręsti savo dalyvavimo grupėje klausimus. Klasės dvasią apibūdina jos laisvai susikurtas vertybių turinys ir jo reiškimas kasdieniniame gyvenime. Kitaip sakant, klasės dvasia yra išraiška to, kaip auklėtiniai išgyvena savo pašaukimą būti moksleiviu .
Pašaukimas būti moksleiviu reiškia ne ką kitą, kaip savintis kultūros gėrybes. Klasė ir yra kultūros gėrybių įsisavinimo bendruomenė. Būti moksleiviu – tai gyventi toje bendruomenėje ir drauge vykdyti savo pašaukimą. Klasės dvasia išreiškia taip pat tą bendrumo jausmą, kuris sieja visus jos narius tuo pačiu pašaukimu. Suprantama, kad tokioje klasėje visi mokytojai gali produktyviai dirbti, nes visi yra parengties būklės perimti mokslo, meno, technikos vertybes savarankiškai, kūrybiškai veikdami. Iš tokių požymių pažįstama klasės dvasia. Ji nėra atitrūkusi nuo klasės klimato ir atmosferos. Šios susikuria ir klasės dvasios savitumų, kurie apibūdina jos skirtumus nuo kitų klasių dvasinio nusiteikimo, nuo bendravimo turinio. Tas turinys aukštesnėse klasėse diferencijuojasi. Tose pačiose klasėse vieni daugiau bendrauja gamtos mokslų, kiti humanitarinių, dar kiti techninių, sportinių vertybių klausimais. Ryškėja moksleivių profesinis pašaukimas.
Taigi klasės dvasia – labiausiai subrendęs moksleivių nusiteikimas rimtai rengtis gyvenimo keliamiems uždaviniams. Jiems pažinti svarbiausias metodas – įėjimas į grupę, t. y. bendras su grupe gyvenimas kiek tai leidžia auklėjimo sąlygos.

Socialinės grupės savybės

Jeigu bendrosios psichologinės savybės rodo klasės grupės narių santykių visumos vidinę būklę, tai socialinės savybės atskleidžia daugiau išorinę laikyseną.
Partnerystė apibūdina grupės narių santykius bendrais praktiniais reikalais. Teigiamą partnerystę lengva pažinti iš tų reikalų, bet neigiamoji sunkiai pažįstama, nes tokie partneriai slepiasi nuo viešumos. Kartais jie jungiasi į mažąsias grupes, bet paprastai ilgainiui jos išryškėja. Auklėtojui sunku įeiti į partnerių grupes.
Draugystė – dvasinio bendravimo padarinys. Berniukų ir mergaičių, tos pačios lyties auklėtinių draugystė yra glaudžios, darnios grupės cementas. Grupės sėkmės ir nesėkmės bendrai išgyvenamos, savanoriškai ir nesavanaudiškai teikiama vienas kitam pagalba, konfliktai švelnūs, produktyvūs. Draugystė būna atvira ir lengvai stebima. Nereikia jos drumsti, rūpintis jos dvasios stiprinimu.
Kolektyviškumas – tokia grupės savybė, kuri apibūdina ją kaip vieningą vertingo tikslo siekiančią veikėją. Jeigu kolektyvo vieningumas slopina asmenybės laisvę, jis darosi neigiamu veiksniu. Todėl kolektyvo sprendimai turi būti priimami remiantis visų laisva valia. Čia auklėtojas turi gerai pažinti kolektyvo veiklos stilių, o jis matyti iš priimamų sprendimų ir jų vykdymo ypatumų.
Visuomeniškumas – toks grupės gyvenimo būdas, kai veikiama ne tik savo interesų uždarame rate, bet siekiama bendrauti su kitomis grupėmis ir su aplinkos bendruomene.

Grupinis prisitaikymas.

Ugdytinis auklėjamas ne izoliuotai nuo kitų ugdytinių, todėl kyla klausimas apie grupę kaip dvasinio tobulėjimo veiksnį. Šis veiksnys nėra absoliutus, auklėjimo teorija nagrinėja grupės, susitelkusios socialių vertybių pagrindu, auklėjamąją galią. Tokia grupė vadinama ugdytinių bendruomene; aukšto sutelktumo bendruomenė gali būti apibūdinta kolektyvo terminu.
Vadinasi, grupės auklėjamasis poveikis priklauso nuo šios grupės priimtų vertybių, kurių privalo laikytis visi jos nariai. Grupės aprobuotos normos yra jėga, kuri veikia kiekvieną jos narį, kai kiti nariai laukia iš jo šią normą atitinkančio elgesio. Ypač ryškus grupės poveikis paaugliui (pagal L.Kohlbergą – konvenciniam raidos etapui). Formuojantis asmenybės autonomiškumui, ugdytinis pajėgia įveikti grupinės priklausomybės veiksnį, vadovautis tik jam priimtinomis elgesio normomis. Šiam reiškiniui paaiškinti vartojama referentinės grupės sąvoka; tai reiškia, kad ugdytinis vadovaujasi normomis tos grupės, kurios nariu jis save laiko arba norėtų būti. Tai yra silpnoji grupinio prisitaikymo teorijos vieta, nes neaišku, kokiu būdu referentinė grupė, su kuria ugdytinis nebendrauja, gali veikti jo elgseną.
Nustatyta, kad grupinį prisitaikymą stiprina daugelis papildomų veiksnių, tarp kurių galima paminėti šiuos:
1. socialinis solidarumas – individui daug lengviau tam tikru būdu pasielgti, kai kiti grupės nariai daro tą patį arba bent tam pritaria;
2. priklausomumo efektas – grupės nario nuomonė apie save, jo savivertė priklauso nuo to, kaip jį vertina kiti grupės nariai;
3. informacinė priklausomybė – naudojimasis grupėje funkcionuojančia informacija neatsižvelgiant į jos patikimumą;
4. atsakomybės degradacija – savęs kaip individo suvokimo silpnėjimas didelėje ar destruktyvioje grupėje.
Svarbu skirti pedagoginį ir socialinį psichologinį grupės ir jos poveikio aiškinimą. Pastaruoju atveju galima gana gerai paaiškinti destruktyvios, asocialių siekių grupės funkcionavimą ir jos skatinamą grupės narių socialinę degradaciją. Auklėjimo teorijai rūpi prosocialios grupės (ugdomosios bendruomenės) pozityvusis poveikis ugdytiniams – šio poveikio mechanizmai ir grupės auklėjamojo poveikio optimizavimas.
Tvirtos pozicijos asmenybė priešinasi grupės normoms. Ji vadovaujasi tos grupės normomis kuriai norėtų priklausyti Klasės auklėtojas turi pažinti mokyklos, klasės neformalias ir formalias grupes, visoms vienodai vadovauti, stengtis diegti tokias vertybes, kurios padėtų atsisakyti destruktyvios grupės įtakos. Vaikas, paauglys Jaunuolis susiduria su įvairiais socialiniais reiškiniais, todėl galima teigti, kad auklėtojo vienas iš svarbiausių auklėjimo tikslų yra stiprinimas auklėtinio asmeninės pozicijos.

A. Šerkšnas savo veikale „:Mokyklinė bendruomenė“ sako apie bendruomenę, asmenybę ir mokytoją taip:
1. Žmogus turi būti rengiamas bendruomeniniam gyvenimui: šeimai, tautai, žmonijai.
2. Kiekviena bendruomenės kokybė glūdi atskiro jos nario kokybėje nuo kurio mokytojas turi pradėti visą bendruomeninį auklėjimą.
3. Bendruomeniniam gyvenimui žmogų galima parengti tik per bendruomenę, leidžiant jam pajusti, kad bendruomenė sudaro sąlygas atskiro individo pilnutiniam išsivystymui , bet kadangi atskiras individas yra tos bendruomenės narys, tai tuo pačiu jis yra kito pilnutiniam išsivystymui sąlyga.
4. Šitokia bendruomenė per kurią galima parengti žmogų ateities bendruomeniniam gyvenimui tegali dvasiškai sukoncentruota ir mokytojo asmenybėje sutelkta klasė.

Literatūra:
1. B.Bitinas „Ugdymo filosofija“ V., 2002m.
2. L.Jovaiša „Hodegetika. Auklėjimo mokslas“ V., 1995m.
3. N.A.Sprinthall and R.C.Sprinthall „Educational Psychology“ 1990m.
4. „Πсихология“ M., 1986m.

Leave a Comment