Tautinio auklejimo galimybes dabartineje mokykloje

Turinys

1. Įvadas..............................3.
2. Tautinio auklėjimo pradai...........................4.
I. Istorinio išsivystymo bruožai........................4.
II. Tautinio auklėjimo objektas........................4.
III. Tautinio auklėjimo atrama ir gairės........................4.
IV. Tautinio auklėjimo funkcijos............................5.
3. Mokykla..............................6.
I. Tautinis auklėjimas mokykloje..........................6.
II. Tautinis auklėjimas kaip mokomasis dalykas....................7.
III. Mokyklos kaip lavinimo įstaigos vaidmuo tautiniam aklėjimui..........7.

Įvadas

Tautinis auklėjimas

Tautinio auklėjimo supratima. Tautinio auklėjimo sudėtingumas. – tinkamas tautinis auklėjimas mūsų laikais darosi vis svarbesnis sulig tuo, kaip pasaulinio karo sužadintas ir neteisingų taikos sutarčių maitinamas agresyvus nacionalizmas, zoologinis savo pagrindu ir patologonis savo reiškimusi, vis smarkiau gresia civilizuotam pasauliui visišku subarbarėjimu. Tokiomis aplinkybėmis suprasti, koks privalo būti tikras tautinis auklėjimas ir kaip jis privalo būti reealizuojamas naujose kartose, yra tiesiog išganymo įsakymas. Juk reikia iš pat pradžios pasakyti, kad tai nėra lengvas dalykas akivaizdoje to sudėtingumo ir daugiaprasmiškumo, kuriuo pasižymi tautinio auklėjimo sąvoka.

Paprastai net žmonės nenumano, kaip yra komplikuota tautinio auklėjimo problema. Tautinis auklėjimas, plačiai suprastas, apima daug dalykų, nors ne visi jie vaidina vienodą rolę naujųjų kartų ugdyme. Nėra abejonės, kad tautinio auklėjimo pagrindinis uždavinys yra tautos ugdymas atitinkamu naujų kartų auklėjimu. Šis uždavinys yra teisingai išsprendžiamas tik tada, kai naujose kartose yra realizuojami auukščiausiu laipsniu individuali tautybės lytis, kai jos tinkamai nuteikiamos tautybės atžvilgiu ir kai jos yra paruošiamos visiems tautos uždaviniams spręsti ir vykdyti. Jei tautinis auklėjimas apima visą nusakytų ugdomųjų pareigų plotą, tai tautišku auklėjimu auklėjimu galima specialiai vadinti individualios tautinės ly

yties realizavimą naujosiose kartose, patriotiniu auklėjimu – naujųjų kartų nuteikimą tautybės atžvilgiu ir nacionaliniu auklėjimu – naujųjų kartų paruošimą tautos uždaviniams, kurių išsprendimu tauta tampa – nacija.

Kai kas yra linkęs vadinti tautinį auklėjimą protiniu auklėjimu, bet, kaip matome, šis pavadinimas iš tikrųjų tautinį tautinį auklėjimą susiaurina nepateisinamu būdu, nes tautinis auklėjimas yra tautos ugdymas įkūnijant naujose kartose individualias tautines lytis, sudarant jose patriotišką nusistatymą savo tautybės atžvilgiu ir paruošiant jas aktualiems tautos uždaviniams ir jos pašaukimo realizavimui kultūringų tautų šeimoje.

Tautinio auklėjimo pradai

I. ISTORINIO IŠSIVYSTYMO BRUOŽAI

TAUTA IR TĖVYNĖ, APSPRĘSDAMA ŽMOGIŠKĄJĮ ASMENS BUVIMĄ IR TURĖDAMA, PASAK W. H. RIEHLIO, „MATĄ, KURIUO JI MATUOJA UOLUMĄ, TALENTĄ ir pasiekimą“, skverbiasi į visas kultūros sritis ir jose visose palieka pėdsakų. „Tautos dvasia trykšta iš josios darbo supratimo ir išš josios darbo praktikos“. Visa kultūra yra gimusi „po tautos ženklu“. Dėl to ir „ugdymas, būdamas integralinė kultūros dalis ir dar labiau negu kas kita susisiekdamas su atutos gelmėmis, savaime patiria tautinės individualybės įtaką.

II. TAUTINIO AUKLĖJIMO OBJEKTAS
Ugdymo objektas niekada nėra žmogus in abstracto, vadinasi, grynasis žmogiškumas be konkrečių būsenų, ir veiksenų. Ugdymas renkasi realų žmogų su visomis jo būsenomis ir stengiasi jį prirengti visoms gyvenimo sritims. Pilnutinis ugdymas yras pilnutinis žmogiškojo asmens išvystymas ir pilnutinis jo parengimas pilnam gyvenimui. Tikras ug

gdymas visados yra visuotinis. bet niekados jis negali būti bendras.

III. TAUTINIO AUKLĖJIMO ATRAMA IR GAIRĖS
Tautinė individualybė žmoguje yra tautinio auklėjimo medžiaga, kurią jis išvysto, tobulina ir apsprendžia. Tautinis gyvenimas šalia žmogaus yra tautinio auklėjimo atrama ir apsprendėjas, kuris duoda jam gyvybės ir nurodo gaires. Tautinis auklėjimas iš esmės yra ne kas kita, kaip kultūrinė prigimto tautos išsivystymo tąsa.Tai, į ką tauta linksta išvidinių prigimties veiksnių vedama, kas joje išsivysto pagal išvidinio tikslingumo dėsnius – visa tai tautinis auklėjimas skatin, veikdo, išvysto ir stengiasi atbaigti.
Tautinis auklėjimas nėra tik tautos ugdymas. Jis yra ir ugdymas tautai. tauta, kurti ugdoma, yra tautinė trikovė. Tauta, kuriai ugdoma, yra tautinis idealas. Tautinė tikrovė duoda tautiniam auklėjimui materialinę atramą: ji jį palaiko. Tautinis idealas nustato tautiniam auklėjimui gaires: jis jį veda. Jis nurodo ugdomajam veikimui tikslą ir uždavinius, jis apsprendžia jo eigą ir veiksmus. Tautos prigimtis ne visados išsivysto ta linkme, kuria turėtų išsivystyti.

IV. TAUTINIO AUKLĖJIMO FUNKCIJOS
Tautinė individualybė žmoguje, kaip matėme, yra sykiu ir įgimta,irįgyta. Kiek ji yra įgimta, ji reikalauja išvystoma. Kiek ji yra įgyjama, ji reikalauja perteikaima. Taigi, pati tautybės prigimtis apsprendžia ir nurodo dvi pagrindines tautinio auklėjimo funkcijas: išvystymą ir perteikimą
Tautinio auklėjimo funkcijos atskleidžia tris esminius jo elementus: tautinių užuomazgų išsivystymą, tautinių gėrybių perteikimą ir žmogiškosios pr

rigimties apsprendimą tautine lytimi. Kur bent vieno iš šitų elmentų nėra, ten negali būti nė tikra prasme tautinio aiklėjimo. Jei rasės ir gyvenamosios aplinkos sukurtos užuomazgos paliekamos neišvystytos, tautinis auklėjimas, kaip kultūrinis veikimas, netenka prigimtos atramos. Jis prasilenkia su tautinės tikrovės reikalavimais ir dėl to negali pasiekti nė tautinio idealo. „Kraujas ir žemė“ (Blut und Boden), taip labai šiandien pabrėžiami nacionalizmo doktrinoje ir praktikoje, gali būti vertinami vienašališkai. bet iš esmės jie turi dielę reikšmę. Jei nepakankamai yra rūpinamasi perteikti naujajai kartai tautines gėrybes kalbos, meno, tradicijų ir religinių formų pavidalu, tautinės užuomazgos lieka neišvystytos, ir prigimtis esti apsprendžiama netobulomis tautinėmis lytimis. Tokiu atveju tautinės individualybės peretikimas silpnėja, o su juo kartu silpnėja ir tautos kultūrinis pajėgumas. Visa tai rodo, kad tautinis auklėjimas yra pilnutinis žmogaus parengimas tautos gyvenimui, išvystant jame rasės ir gyvenamosios aplinkos sukurtus pradus ir žmogiškąją jo prigimtį apsprendžiant tautine lytimi tam tikrų objektyvių tautinės kultūros gėrybių perteikimu.

Mokykla

I. TAUTINIS AUKLĖJIMAS MOKYKLOJE

Šeima tautinį auklėjimą pradeda, bet ji neistengia jo išvystyti tiek, kiek reikalauja painus mūsų laikų gyvenimas. Jai į pagalbą ateina mokykla. Tarp šeimos ir mokyklos tautiniame auklėjime yra organiškas ryšys ir nuoseklus perėjimas. Kuo šeima yra geriau individą parengusi, kuo sveikesnių ir ryškesnių tautinių ypatybių ji yra jam įd

diegusi, tuo mokyklos darbas darosi lengvesnis ir vaisingesnis. Atvirkščiai, kuo tautinis auklėjimas šeimoje ya menkesnis, tuo mokyklai jis darosi sunkesnis ir kartu reikalingesnis. Žmogus turi būti išauklėtas tautiniu atžvilgiu, nes kitaip jis nebus pilnutinis žmogus. Jei šeima šio darbo neatlieka, jo turi imtis mokykla. Mokykla turi užpildyti šeimos darbo spragas.
Tautinio auklėjimo reikalavimas mokykloje remiasi mūsų laikais šeimos negalia. Šiandien šeima tinkamai neprirengia naujosios kartos tautos gyvenimui ne tik dėl to, kad ji kartais neatlieka savo pareigų, bet ir dėl to, kad neįstengia jų tinkamai atlikti. Moderniųjų tautų gyvenimas yra toks įvairus, toks sudėtingas ir turiningas, jog šeimos ratelis yra per ankštas ir per paprastas, kad iš jo išėjęs žmogus galėtų vaisingai dirbti plačiose ir sudėtinguose tautos gyvenimo srityse.
Šitos priežastys kaip tik ir verčia mūsų laikų mokyklą įeiti į tautinio auklėjimo veiksnių eilę. Dabartinė mokykla turi būti labiau sutautinta negu senesnioji. Kai seniau tauta nedalyvavo gyvenime, tada ir mokykla galėjo rūpintis tik apskritai ugdymu. Bet šiandien, apreiškus tautai savo galią, mokykla negali apsirėžti tik paties žmogaus ugdymu. Ji turi ugdyti žmogų ir kaip tautietį. Ji turi jį parengti ne tik apskritai žmogiškajam, bet ir tautiškajam gyvenimui. Kaip pilnutinio gyvenimo šiandien negali būti be tautos dalyvavimo, kaip pilnutinio žmogiškumo negali būti be tautinės individualybės išvystymo, lygiai taip pilnutinio išlavinimo, kurio siekia mokykla, negali būti be tautinio išauklėjimo. ,,Tautinis auklėjimas yra būtinas netik tautai, bet jo vykdymas praturtina ir bendrajį lavinimą“. Kalbėdami apie tautišką ir patriotinį auklėjimą, matysime, kad jam vykdyti tarnauja gimtoji kalba, tautos istorija, tautinė literatūra, paišyba ir kiti mokykloje dėstomi objektai, kurie kartu sudaro ir bendrojo lavinimo dalykus. Juos išleisti reikštų palikti didelę spragą žmogaus išsilavinime. Todėl jau pats lavinamojo lobio parinkimas verčia mokyklą susirūpinti tautiniu auklėjimu.
Tas pats yra ir su lavinimo metodu. Modernioji pedagogika pagrindiniu principu laiko reikalavimą pradėti lavinimą tais dalykais, kurie yra susiję su gimtaja vaiko aplinka. Tai yra vadinamasis tėviškės principas. Tėviškė, anot Eggersdorferio, ,,padeda lavinamajam darbui vaisingai perteikti mokomąjį lobį“, nes ji ,,duoda pagrindą mokymo vaizdingumui“. Pati lavinimo eiga veda mokyklą į tautinius dalykus ir padaro ją būtinu tautinio auklėjimo veiksniu. Be šeimos tautinis auklėjimas stokotų pagrindo. Be mokyklos jis liktų neišvystytas ir jo laimėjimai būtų nepastovūs. Štai dėl ko visose šalyse, kur tik tautinis auklėjimas yra vykdomas, visų pirma yra kreipiamas dėmesys į mokyklą. Viešoji mokykla, pasakė vienas amerikietis, yra tautinės vienybės laboratorija ir tautinės ateities garantija.

II. TAUTINIS AUKLĖJIMAS KAIP MOKOMASIS PRINCIPAS

Kalbant apie tautinį auklėjimą mokykloje, pirmiausia kyla klausimas:ar tautinis auklėjimas yra mokomasis dalykas, ar mokymą apsprendžiąs principas. Mokomasis dalykas yra mokykloje dėstomas objektas (pvz., istorija, geografija, kalbos ir t. t.). Mokomasis principas yra toji kryptis, pagal kurią yra dėstomi visi arba kai kurie mokyklos objektai. Mandagumas ir tvarkingumas nėra mokomieji dalykai. Bet kiekviena pamoka turi būti vedama taip, kad iš mokyklos išėjęs žmogus būtų tvarkingas ir mandagus. Jei šitų nusiteikimų jam trūksta, dėl to yra kaltas ne vienas kuris mokytojas, bet visa mokyklos kryptis.
Prie kurios rūšies reikia priskirti tautinį auklėjimą? Į šį klausymą atsako pati tautinio auklėjimo esmė. Tautinis auklėjimas yra pilnutinis tautinės individualybės išvystymas. Čia tobulinama ne viena kuri žmogaus ypatybė, ne vienas kuris jos sugebėjimas, bet visas žmogus kaip tautietis. Tuo tarpu dėstomasis dalykas iš esmės yra skiriamas lavinti vienai kuriai galiai. Kitas jis paliečia tik netiesioginiu būdu. Matematika neugdo estetinio suvokimo, ir paišybos pamokos nelavina matematiškų sugebėjimų. Tokio dalyko, kuris apimtų visą žmogų, nėra ir negali būti. Tautinė žmogaus individualybė, kuri yra tikrasis tautinio auklėjimo objektas, apima visą individą. Ji neduoda jam specialios galios, bet apsprendžia visas galias, todėl yra išvystoma ne vienu kuriuo objektu, bet visa dėstomųjų dalykų sistema. Tautinis auklėjimas, kaip tautinės žmogaus būsenos išvystymas, iš esmės yra mokomasis ir auklėjamasis principas. ,,Tautinis jaunosios kartos auklėjimas sudaro vieną bendrųjų mokyklos uždavinių dalių“. Kaip principas, tautinis auklėjimas apsprendžia visus dėstomuosius dalykus. Jis neturi specialaus objekto. Bet kaip tik dėl to jis reikalauja, kad visi objektai sutartiniu būdu išvystytų ir tobulintų tautinę individualybę. Tautinis auklėjimas turi būti vykdomas visoje lavinimo sistemoje.
Vis dėlto ne visi dėstomieji dalykai tautiniam auklėjimui yra vienodai reikšmingi. Vieni su juo susiliečia tik iš tolo, tik tuo, kad bendrai lavina žmogų, pvz.,matematika ar logika. Antri padeda mokiniui pažinti savo tautą per svetimųjų pažinimą, pvz., visuotinė istorija, geografija, gamtamokslis. Treti, neprarasdami apskritai lavinamojo pobūdžio, daro tiesioginės įtakos tautinės individualybės išvystymui, pvz., gimtoji kalba, tautos istorija, tautinė literatūra ir kraštotyra. Nevienodas dėstomųjų dalykų reikšmingumas reikalauja ir nevienodo jų pabrėžimo tautinio auklėjimo atžvilgiu.

III. MOKYKLOS KAIP LAVINIMO ĮSTAIGOS VAIDMUO TAUTINIAME AUKLĖJIME
Tautinis auklėjimas kaip principas apsprendžia ne tik dėstomuosius dalykus, bet ir pačią mokyklą kaip lavinimo įstaigą. jis reikalauja, kad tautinė individualybė būtų išvystoma ne tik pamokų metu, bet kad skatinančios įtakos ji patirtų iš visos mokyklos: iš josios santvarkos, iš josios vidaus, iš aplinkos ir galop iš paties mokytojo. Mokykla kaip įstaiga turi sutarti su tuo, ko ji moko, ir praktikoje įvykdyti tai, ką ji skelbia.
Šiam reikalui pirmiausia tarnauja pati mokomųjų dalykų santvarka. Tautinis auklėjimas mokykloje negali apsirėžti tik atsitiktiniais pamokymais. Jis turi būti sistemingas. Mokyklų programos turi būti taip parengtos, kad garantuotų visų pagrindinių tautinio auklėjimo uždavinių vykdymą. Tautiškumui išvystyti tarnauja gimtoji kalba, tautinė literatūra, pašyba, muzika ir gimnastika. Patriotizmą ugdo tautinė istorija, iš dalies tautinė literatūra ir muzika. Nacionalinius nusiteikimus išvysto visi minėti dalykai ir kartu tautinė visuomenės mokslo dalis. Bet šiam reikalui aukštesnėse mokyklų klasėse turėtų būti įvestas vienas specialus dalykas, būtent tautinės kultūros mokslas. Tai būtų savotiška tautos istorija ir kultūros filosofija, kuri mokinius giliau įvestų į tautos gyvenimą, supažindintų su juos su tautine kultūra, su tautiniu pašaukimu ir su jo vykdymo sąlygomis. Tautos istorija kaip dėstomasis dalykas šio darbo neatlieka. Ji tautos gyvenimą ne tiek aiškina, kiek aprašo. Tuo tarpu nacionaliniai nusiteikimai negali būti kitaip sudaryti, kaip tik giliai supratus tautą, josios praeitį, dabartį ir josios ateities perspektyvas. Todėl paprastąją tautos istoriją turėtų papildyti gilesnis tautos gyvenimo aiškinimas, kurį mes ir vadiname tautinės kultūros mokslu. jis turėtų apimti šias svarbiausias tautos gyvenimo problemas.

1. Tautinės individualybės problemą; josios susidarymą, josios elementus, rasės, gyvenamosios aplinkos ir istorinio likimo vaidmenį. Tautinė individualybė yra pagrindinis tautos gyvenimo kūrėjas, todėl mokiniai su ja pirmaiusia turėtų būti supažindinti.
2. Tautinės kultūros problemą: josios lyties esmę, veiksnių (inteligentijos ir liaudies) santykius ir atskiras josios sritis, kaip tautos mokslą, visuomeninę santvarką ir meną. Tautinė kultūra yra tautinės individualybės objektyvacija regimais pavidalais, kurių anlizė turėtų mokinius gilių dar giliau įvesti į savo tautos pažinimą.
3. Tautinio pašaukimo problemą: jo atsiradimą ir pagrindus, jo esmę, jo uždavinius, vykdymo sąlygas, jo siekiamą idealą ir šito idealo reikšmę žmonijos gyvenimui. Tautinio pašaukimo vykdymas sudaro pagrindinį tautos gyvenimo uždavinį, todėl mokiniai jau iš pat jaunumės turi būti gerai su juo susipažinę. Nereikia aiškinti, kad tautinės kultūros mokslas savo turiniu kiekvienoje tautoje turi būti kitoks. Jis yra atbaigiamasis, kaip matysime vėliau, kraštotyros tarpsnis ir todėl iš esmės suaugęs su viena kuria tauta. Toks gilesnis įžvelgimas į tautinio gyvenimo problemas, tokia savotiška istoriosofija galėtų tikrai sėkmingai paruošti mokinius tautiniam gyvenimui ir pagelbėti tautinei jų individualybei išsivystyti. Tuo tarpu kol tokio objekto mūsų lavinimo programose nėra, tol kraštotyra lieka neužbaigta, tol mokiniai negauna pažvelgti i savo tautos esmę ir tol tautinis auklėjimas mokyklose yra nepilnas.
Mokyklos vidus ir išorė gali būti taip sutvarkyti, kad mokinys net nejučiomis būtų auklėjamas tautiniu atžvilgiu. Valstybės ženklas, žymių tautos žmonių atvaizdai, svarbesnių tautos įvykių paveikslai galėtų puošti klasių ir koridorių sienas. Šalia jų, viešose ir lengvai pastebimose vietose, galėtų būti iškabintos tam tikros diagramos, vaizduojančios tautos augimą, jos sienų kitimą, jos tarmių santykius, ūkio, prekybos ir pramonės gyvenimą, valstybės aparato santvarką, mokyklų sistemą ir kitus tautą liečiančius dalykus. Mokyklos namas turėtų būti tautinės architektūros stiliaus, o jo pagražinimai – estetinio tautos skonio ir kuriamosios vaizduotės išraiška. Mokyklos sodas, gėlynas ir apskritai laisvas nuo trobesių sklypas taip pat gali lengvai vaizduoti tautos gyvenimo būdą. Nėra nieko keisčiau, kaip mokyklos sode matyti nimfos ar ožiakojo satyro statulą. Mokyklos aplinkoje turi įsikūnyti tautos dvasia, tautos tradicijos ir tautos polinkiai.
Visų šių dalykų tvarkytojas yra mokytojas. Tautinis auklėjimas iš jo reikalauja dviejų dalykų: pavyzdžio ir mokymo. Jei apskritai, pasak O. Willmanno, mokytojas moko ne tuo, ką jis sako, bet tuo, kas jis yra, tai šis dėsnis ypač tinka tautiniam auklėjimui. Mokytojas negali būti tikras tautinio auklėjimo veikėjas, jei jo paties tautinė individualybė yra skurdi, jei jis nemoka tautiškai mąstyti, neturi skonio tautiniams meno dalykams, nemyli savos tautos ir nedalyvauja kultūriniame josios gyvenime. Tautinis išsiauklėjimas yra ypatingai reikalautinas iš tų mokytojų, kurie dėsto tiesioginius tautinį auklėjimą liečiančius dalykus. Tautinės istorijos, tautinės literatūros, gimtosios kalbos, muzikos, paišybos ir net visuomenės mokslo mokytojai turi būti pilnutinės tautinės asmenybės: ir geri patriotai, ir uolūs tautos kultūros darbininkai. Jų pavyzdys yra įtakingiausias, todėl jiems ir reikalavimai yra didžiausi.
Mokytojas auklėja ne tik pavyzdžiu, bet ir žodžiu. Progų tautiniams pamokymams duoda visų pirma patys dėstomieji dalykai, toliau tautos gyvenimas: tautinės šventės, žymesnių žmonių jubiliejai, mirtys, tarptautiniai laimėjimai ar pralaimėjimai, svarbesnės sutartys su kitomis valstybėmis ir kt. d. Ypatingai svarbius tautos gyvenimo įvykius galima ir net reikia paminėti specialiai. Bet šitie minėjimai turi būti labai retai jungiami su nedarbo diena mokykloje. Tuo labiau jie neturi šito nedarbo paskelbimu pasibaigti. Mokykla, kuri svarbų tautos įvykį pamini tik tuo, kad atleidžia mokinius nuo pamokų, blogai supranta tautinį auklėjimą. Mokinys turi patirti ir pergyventi svarbios dienos prasmę, o ne tik pajausti nusimetęs įkyrią pamokų naštą. Pedagogiškai paminėtas kuris nors tautos gyvenimo įvykis turi labai didelę reikšmę. Bet blogai suorganizuotas ir blogai įvykdytas, jis galis būti mokiniams grasus arba juokingas. Ir vienu, ir kitu atveju laukiamų vaisių nėra.
Vykdydama šiuos reikalavimus, mokykla tampa didelės svarbos veiksniu tautiniam aklėjime. Dėstomaisiais dalykais ir jų santvarka, savo vidaus įrengimu ir aplinka, galop savo mokytojais ir jų veikimu ji įveda augantį žmogų į tautos gyvenimą, pažadina jo, kaip tautiečio, sąmonę, išvysto tautines jo ypatybes, perteikdama tautos kultūrą, galop žadina meilę ir pasiryžimą tapti ateityje aktyviu kultūros darbininku. Visi tautinio auklėjimo uždaviniai įeina į mokyklos darbo sritį ir yra josios vykdomi, pratęsiant šeimos laimėjimus, juos papildant ir tobulinant.

Leave a Comment