Fotografijos istorija. Nadaro fotografija

Gasparas – Feliksas Tunašonas – žinomas istorijoje Nadaro vardu. Dar gyvendamas Paryžiuje tampa legenda, visapusiškai “sužibėjęs” savo talentu ir gabumais. Jis pažystamas, kaip X/Xa. įžymus fotografas, rašytojas, žurnalistas, dailininkas – karikatūristas, keliautojas oro balionu, karinės aviacijos žvalgybos įkūrėjas, Paryžiaus katakombų tyrinėtojas ir kt. Jo gyvenimas ir veikla užpildyti pastovaus ieškojimo. Jį supanti aplinka, žmonės – tapo nuolatinio kruopštaus darbo ir kūrybos įkvėpėjai. Portretinė fotografija – bene svarbiausias darbas pavirtęs į pomėgį, profesiją, tikslą. Tai jo dėka dabar į mus žvelgia garsių istorijos ” magikanų ” veidai: Aleksandro( sūnaus ir tėvo ) Diuma, Žiulio Verno, Dž. Rossini ir daugelio kitų. Tai ne tik atvaizdai seniai išėjusių žmonių, tai ir psichologiniai tipažai pavirtę fotografijomis ir įamžnti kaip asmenybės.

X/Xa. fotografija 10 metų eigoje buvo įvairių ginčų tema: ar taimenas ? Tuomet, kam reikalinga tapyba ?

Kopucinų bulvare 35, Paryžiuje atidaromas naujas ” Žmogiškoji komedija “. Tarp jų bųta ir egzotiškų personažų. Pavyzdžiui Siamo pasiuntinys sutinka fotografuotis pasukęs trimis ketvirčiais galvą, tik po pasižadėjimo, kad fotografija turės reikiamą užrašą, kad ištikrųjų pasiuntinys turi ne vieną, o dvi akis. Būtent galerija įžymių žmonių ir atneša Nadar’ ui šlovę. Jam pavyksa įveikti tuometinės visuomenės negatyvų požiūrį į fotografiją, jis mato jos perspektyvą nuosekliai seka išrinktuoju keliu. Nadara’s propoguoja naują požiųrį į žmogų. Tai ne tik modelis su pavadinimu, ar be jo, tai visas pasaulis įsikūnijąs viename asmenija. Jis nustebina savo amžininkus ( dar gerokai ankščiau, nei atsiranda kinomotografas ) pateikęs satambiu planu Šarlio Guno akis. Fotografija taip ir buvo pavadinta ” Šarlio Guno ” akys. Ta aplikyę sukėlė tokį emcijų srautą, panašiai kaip kad būtų nufotografuota jo nukirsta galva. Toliau jis publikos nuostabai fotografuoja iš nugaros moters ( Mari Loran ) portretą duodamas suprasti, kad kertinis akmuo fotografijoje – žmogus, fotografuojantis modelį. Toks jo polėkis įkvepia visiškai naujos psichologijos atsiradimą – kinomotografo, kuriame pagrinde yra operatoriaus nuomonė.

Autoritetinga Nadar’o asmenybė nepaiso notaikų menininkų kuluaruose. Jis veržliai skinasi laurus fotografuodamas ne tik menininkus, bet į jo akiratį patenka ir mokslo veikėjai: Lui Pasteras, Ilja Mečnikov, Žan Anri Farb. Taip pat garsūs poitikai, pradedant nuo Napaleono 3 – jo, Aleksandro 3 – jo iki anarchistų – revoliucionierių: Michailo Bakunino, Pietra Krapotkino ir Pjero Žozefa Prudano portretų. Labai retai menininkas fotografuoja aktores, laikydamas jas neturinčiomis giluminės natūros. Tačiau būtent jam priklauso jaunos Saros Bernar geriausi portretai. Dėl tos pačios priežaties nebuvo fotografuojami ir karininkai. Neeilinė Nadar’o asmenybė pritraukdavo daug garsių žmonių, ypač artimi santykiai būdavo su dailininkais, rašytojais ir muzikantais – tuo metu sudariusiais Paryžiaus bogemą. Jos rolė to meto Paryžiuje buvo didžiulė: ji nustatinėjo meninį skonį, dažnai visiškai skirtingai nuo oficialiai priimtų normų, ji kūrė stilių ir kryptį meninianme pasaulyje. Bogemos taisyklės buvo negailestingos naujokams. Tačiau niekas taip nebuvo vertinama taip, kaip asmeninis talentas. Būtent jo dėka atsiverdavo kelias į sėkmę, šlovę ir turtą. Nadara’s buvo oficialiai pripažintu fotografijos meistru. Pasaulyje, kur susimaišė auksas, menas ir nuožmi kova dėl pripažinimo, bulvarų numylėtinis ir įžymus ” aštrialiežuvis ” Nadara’s tapo vinu iš ” karalių “, priimdamas jį supančios aplinkos įstatymus, tame tarpe ir asmennės laisvės įstatymą, šalia kurio buržuazinė moralė paprasčiausiai neveikė. Jo, kaip moterų mylėtojo, kūryboje dažnai sutinkamos moters kūno grožį vaizduojančios fotografijos. Taip Nadara’s tampa NIU žanro pradininku, nors amžininkų liudijimai pasakoja esą jo būta dorovės šalininko ( nors ir gana savotiškoje interpretacijoje ). Fotografo dėka fotografija, turėjusi gana prastą reputaciją, gauna savo pripažinimą pačių griežčiausių klasikinio meno vertintojų. Taip įžymus dailininkas Žan Ogiust Dominik Engr, nepakęsdamas nei mažiausio pasikėsinimo į klasikinę tapybą, užsako pas Nadar’ą visų modelių portretus, kuriuos jis norėjo turėti savo kolekcijoje. Iš jų jis tapo savo paveikslus. Nors analogiškai darydavo ir romantikai ir realistai, naudoją jo fotografijas kaip priemnę savo kūrybai. Gal būt todėl dailininką Nadar’ą fotografijos Ticianu.
Nadaro manymu, fotografija yra tiesioginis rezultatas autoriaus ir modelio sąveikos, todėl bendrauamas su personažais savo portretų galerijoje, jis stengėsi išsaugoti tuos ryškis momentus, kada bendravimo procese atsiskleisdavo juose, dar iki šiol neatverti jų charakterių bruožai. Jį domino plastika ir žmogaus veido galimybės išreikšti pačias įvairiausias emocijas. Per šia matymo prizmę savo portretuose bandė pavaizduoti giliausius charakterio bruožus, kurie buvo asmenybės pagrindu. Būtent todėl Nadar’ą taip traukdavo garsios asmenybės. Kaip kadais Rembrantą, kurio paveikslai dažniausiai buvo kuriami kaip šviesos ir tamsos susidūrimai. Jis ” lipdė” šviesa savo herojų veidus, įpatingu būdu formuodamas apšvietimą. Ne atsitiktinai jį dar vadino šviesorašio magu. Be to, kaip tikrasis dailininkas, jis sugebėjo noustabiai organizuoti savo paveikslą ritmiškai. Meninį gyvenimą Prancūzijoje ir jos ” oficialų meną” demonstruodavo kasmetinė šiuolaikinių meno kūrinių ekspozicija, kuri vadinosi Salonu.Būtent šiose parodose demonstruodavo tai, kas vadinosi ” saloniniu menu “, t. y. menu oficialiai pripažintu, kuris atitiko griežtas akademinės tapybos ir skulptūros normas. Žiūri, kurios sudėtyje buvo Prancūzijos akademijos nariai, kasmet atrinkdavo Salonui meno kūrinius. Taip 1859 m. Nadaro dėka į Salono eksponatų skaičių įvesta fotografija. 1886 m. Nadara’s kartu su sūnumi pirmieji pasaulyje apublikavo fotointerviu su ” Menas gyventi 100 metų” pavadinimu. tai buvo fotografijų serija chemiko Ševrale 100 – mečiui, nufotagrafuoto per 101 – ąjį gimtadienį. Kiekvieną iš jų lydėjo frazės pasakytos fotografavimo metu. Išdėliotos į eilę 21 fotografija savo ruoštu tapo filmo prototipu, tik ” sustingusio ” popieriuje. Vėliau, fotografijas “atgaivino” 1895m. broliai Liumjer. Beveik iki 90 – ies metų Nadaras užsiėminėja fotointerviu. Savo gyvenimo pabaigoje jis apie save mąstė, kaip apie ” neprotingą žmogų, pasiruošusį kristi į srovę, kad vėl plaukti”. Kritikas Ernestas Lokanas 1876 m. rašė apie jį: ” Jis vadovauja Saulei, kad sukurti žmonijos istoriją ”