Auklėjimo principai

Turinys

Įvadas
1. Auklėjimo principų įvairovė ir jų samprata.
2. Pagrindinės auklėjimo principų socialinės, pedagoginės, psichologinės ištakos.
3. Auklėjimo principų klasifikacija.
4. Auklėjimo principai pagal St.Šalkauskį ir B.Bitiną.
5. Išvados
6. Literatūros sąrašas.

Įvadas

Auklėjimas – tai ne šachmatų partija, kurios pradžią ir pabaigą galima išnagrinėti. Tai kūryba, kuri tęsiasi visą gyvenimą. Auklėjimas turi sušildyti mokymą. Ir sėkmingas auklėjimas bus tuomet, jei pedagogas gerai supras auklėjimo teoriją ir tik tada gerai dirbs.
Kad auklėjimas yra būtinas, nurodo žmogaus prigimtis. Kokia žmogaus prigimtis, lengva suvokti, stebint vos gimusį kūdikį. Jis bejėgis, silpnas, bet spontaniškas ir aktyvus veiksmu, šyypsniu, judesiais.
Ir vis dėlto auklėjimas – tai viena svarbiausių ugdymo proceso aspektų. Išsiauklėjimas įtakoja žmogaus intelektą, padėtį visuomenėje, pasaulio suvokimą ir visa, kas susiję su pačios asmenybės egzistavimu po saule. Jis nulemia žmogaus tolesnio gyvenimo eigą. Tai savotiškas asmenybės gyvenimo nulėmimas, nurodymas vieno ar daugelio gyvenimo kelių. Juk kai gimsta kūdikis, prieš jį yra labai daug kelių į gyvenimą. Tačiau jis ne iš karto pasirenka gyvenimo kelią, nes kelias skyla į dar daugiau kelių, todėl beveik visas mūsų gyvenimas yra nulemiamas tik mūūsų pačių pasirinkimo.
Šiame darbe norėčiau aptarti pagrindinius auklėjimo principus, supažindinti ir su St.Šalkauskio ir B.Bitino išskiriamais principais.

Auklėjimo principų įvairovė ir jų samprata

Principai auklėjimo metodikose įvairiai suprantami. Vieni principus laiko pradinius teiginius; kiti principais vadina reikalavimus pedagogo veiklai ir t.t. Ta

aigi, auklėjimo principai turėtų būti pagrįsti ugdymo, saviugdos proceso dėsningumais, individualiais auklėtinių ypatumais, atspindėtų auklėjimo sąlygas. Ginčytina yra tai, kad principai yra reikalavimai, nes reikalavimų visuomenė, tauta, žmonija ar netgi valdžia, o kartais ir patys pedagogai gali prigalvoti įvairių. Svarbu, jog tie reikalavimai atitiktų auklėtinių prigimtį, ugdymo bei saviugdos dėsningumus ir pan.
Vis dėlto, auklėjimo principai apima ugdymo esmę, paskirtį, reguliuoja metodų taikymą. Jie drausmina pedagogų veiklą, suteikia jai kryptingumo. Auklėjimo principai realizuojami ugdymo taisyklių pagalba.

Taigi, kiek yra autorių, tiek įvairių nuomonių, todėl ir auklėjimo principus taip pat sutinkame gana įvairius.

Auklėjimo principų klasifikacija

Principas – tai pagrindinė idėja, nušviečianti visų auklėjimo veiksmų turinį, priemone, būdus. Svarbiausias būdas – pagalba, sąlygų sudarymas. Tačiau pagalba teikiama ne vien sutrikimų atvejais, bet ir numatant, kokie neįveikiami auuklėtinio sunkumai.
Auklėjimo principų klasifikacija:
– Tikslingumo principas. Auklėjimas kaip pagalba visuomet tikslingas. Problemos kyla tuomet, kai reikia rinktis konkrečius tikslus konkrečioje situacijoje.Ir tą situaciją lemia visos auklėjimo grupės. Parenkant konkrečius uždavinius, oreantuojamasi į bendruosius auklėjimo tikslus ir uždavinius. Tikslingo auklėjimo uždavinys reikalauja, kad auklėjimo veiksmai būtų priklausomi nuo konkrečių tikslų, kad jų veiksmingumas būtų matuojamas laipsniu, kurio tas tikslas pasiektas. Todėl auklėjamasis pokalbis ar monologas turi turėti konkretų tikslą.
– Antrasis principas reikalauja, kad būtų pastebėta auklėtinio fizinės ir dvasinės problemos ar sunkybės; kad būtų įs

sijausta į jo būklę mintimis ir jausmais, ją išgyvenant; reikia suprasti auklėtinį, norint išsiaiškinti medicinos, filosofijos, psichologijos žiniomis auklėtinio negalias ir sunkybes bei kvalifikuotai ir aktyviai pagelbėti ar vadovauti.Įsijautimas pastebint sunkumus – žmoniškumo apraiška. Bet koks abejingumas auklėtinių sunkumams nesuderinamas ne tik su žmoniškumo morale, bet ir krikščioniškąja etika. Todė tikintieji ir netikintieji vadovaujasi atjautos principu.
– Šis principas plaukia iš atsakomybės dorovinio principo. Auklėjant rūpinamasi apsaugoti žmogų nuo aplinkos neigiamų įtakų, mokyti jį apsisaugojimo veiksmų. Vaikas turi jaustis saugus nuo aplinkos blogio. O vaiką saugoti nuo glogio – auklėtojo pareiga. Tai sumažina riziką, kad vaikas augs blogu žmogumi. Fizinis ir dvasinis blogis – tai brandos trūkumas. O tiems trūkumams užtvara – sveikatos, socialumo, dorybių stiprinimas.
– Veiksmingas būna auklėjimas, kai laikomasi visų minėtų auklėjimo principų. Kai jie taikomi bet kuriame ugdymo veiksme: šviečiant, lavinant, pamokant, globojant. Veiksmingumo uždavinys reikaluja, kad auklėjant efektyvumas būtų pasiekiamas veikiant sutelktomis priemonėmis visas auklėtinio psichines ir dvasines savybes.
– Dažnai neatsižvelgiama į tai, kad esama individualių psichikos skirtumų – ne visi vienodai imlūs. Ir čia pagrindinis teiginys yra: auklėjant reikia rūpintis kiekvienos individualybės galia perimti verybes, jomis reguliuoti elgesį. Tačiau atsižvelgti į individualybės galias galima tik tada, kai ji pažįstama. Pirma pažink, o tik po to auklėk! Kitaip auklėjimas būtų bevaisis. Auklėtinių psichikos savybių pažinimas leidžia individualiai pr
rie jų prieiti. Priėjimas – tai priartėjimas prie auklėtinio sąmonės ir savimonės ypatumų, gabumų. Savrbu išsiaiškinti visuomet, kokie požiūriai ir įsitikinimai, kaip galima konkrečiam auklėtiniui pagelbėti, jeigu auklėtojo asmenybė yra tokia, kad auklėtinis nedrįsta išsakyti savo problemas, save. Tuomet auklėtojui tenka keisti santykių stilių, bendraujant su auklėtiniu.
– Šiame principe kultūra – kūrybos vyksmas ir jo vaisius. Kūrybingumo principas auklėjimo veikloje realizuojamas skatinimu: laisvai reikštis įgimtam spontaniškumui; įžvelgti kūrinių dvasines vertybes; jas išgyventi. Visi šie veiksniai išugdys teigiamą santykį su kūryba. Šeimoje ir mokykloje dažnai slopinamas kūrybingumo veiksnys. Keisti, neįprasti vaiko posakiai, norai, idėjų blyksniai vertinami kaip kažkas nederama, smerktina. Čia glūdi originalumas, kurio ir reikia kūrybai. Auklėtinio pastangas naujai veikti būtina palaikyti, nors reikia įsitikinti, ar tikrai nauja. Jei ne nauja, skatinama ieškoti naujo, padėti tai įgyvendinti.
-Veikla yra prasminga, bet jos prasmė ne visada suvokiama. Kai ji nesuvokiama, veiklumas mažėja ar net visiškai nutrūksta. Gyvenimas, pasaulis lieka tuščias, neprasmingas. Ir dažnai dėlto nusižudoma. Prasmingumo principas reikalauja, buvimą pasaulyje, vertinti pagal žmogų, pasaulio pažangą ir t.t. Nes prasmės išgyvenimas kaupia dvasines jėgas tolesnei veiklai, bendravimui, teikia pasitenkinimą savo būtimi.
-Veiklos prasmės suvokimas jau yra veiklos, buvimo materialioje tikrovėje peržengimas ir įžengimas į idealią dvasinę tikrovės sritį. Ir šioje srityje auklėtinis jau panyra į dvasinį pasaulį, ku
uriame santykiauja su žmogaus sukurtomis gėrybėmis – tiesa, teisingumu, saiku, garbe ir t.t. Peržengos principas reikalauja atskleisti idėjų pasaulį ir jomis turtinti auklėtinių sąmonę ir savimonę. Prasmingumo ir peržengos principus įgyvendinti auklėtojams padeda filosofijos ir jos šakų studijavimas bei humanitariniai mokslai.

Pagrindinės auklėjimo principų socialinės, psichologinės ir pedagoginės ištakos

Auklėjimas pasireiškia ir socialinėje, ir pedagoginėje, ir psichologinėje aplinkoje, kuriose veikia ir skirtingi faktoriai.Auklėjimas – tai santykių su aplinka, veikla ir svarbiausia savimi – charakterio bei elgesio formavimas. Juk auklėjimu mokoma tinkamai bendrauti, santykiauti su aplinka, elgtis pagal sutartines normas bei kitus dalykus.

Auklėjimo kryptingumo principas nurodo, kad auklėjimas gali būti reikšmingas tuo atveju, kai jis yra idėjinis. Tai reikštų, jog įprasmina gamtinę, socialinę, asmeninę tikrovę, remiantis visuomenine filosofine patirtimi. Svarbu, kad įparsminimas būtų teisingas, suprantamas, kad auklėtinis laisvai priimtų tiesą.
Kiekvieną auklėjimo žingsnį šeimoje ir mokykloje turi lydėti siekimas formuoti idėjinę asmenybę. Nes tik ji sugeba tinkamai vertinti tikrovę ir save. Tuo tarpu neidėjiniai asmenybei visada yra pavijus suklysti vertinimuose ir veiksmuose arba gyventi neturiningą, niūrų gyvenimą. Jei vaikas elgiasi gerai, bet vadovaujasi baimės jausmu, aklunpaklusnumu, tai jo vidinis turinys bus skurdus, doroviškai menkavertis. Todėl, tik mikantis socialiai mąstyti, įprasminti, vadovaujantis aukštais doroviniais idealais išsiugdoma idėjinė asmenybė.
Auklėjimo ryšys su gyvenimu – nepaprastai svarbus principas. Mokymo ir auklėjimo ryšį su gyvenimu akcentuoja visi pedagogikos klasikai, nes būtent juo teka visos gyvybinės auklėjimo vertybės. Mokykla tuomet savo uždavinius gali pasiekti tik perimdama naujausius mikslus, technikos ir socialinės pažangos laimėjimus, juos perdirbdama ir perteikdama jaunai kartai.
Taip pat susipažįstame ir su auklėjimo, kaip socialinio reiškinio, principu. Auklėjimo idėjiškumas ir ryšys su gyvenimu turi didelią reikšmę asmenybės auklėjimui. Auklėti kolektyve yra gana sunku, nes toks auklėjimas užgožia individualizmą, egoizmą, ugdo asmenybę, kurios interesai suderinami su kolektyvo interesais. Daugelis autorių manė, kad yra daug vaikų, kuriuos perauklėti padeda ne pedagogika – tiesioginis pedagogo ir auklėtinio santykis, bet tvirta kolektyvo ranka. O kolektyvo narių tarpusavio santykius veikia jų idėjinis ir dorovinis brandumas, bendros pažiūros ar principai. Vienodas kolektyvo uždavinių suvokimas leidžia jo nariams gražiai bendrauti, vieningai siekti iškeltų uždavinių, todėl kolektyvisto auklėjime turi būti vienodai panaudojami visi pedagoginiai dalykai: intelekto, jausmų ir valios auklėjimas.
Asmenybės auklėjimui kolektyve, jos socializacijai svarbūs yra ir kiti principai, kurie kyla iš asmenybės ir kolektyvo tarpusavio bendravimo. Prie tokių principų galima priskirti auklėtinių iniciatyvos ir vadovavimo jiems derinimą. Yra žinoma, kad kolektyvas negali būti be vadovo, tačiau pernelyg didelis vadovavimas gali slopinti kolektyvo formavimąsi, individualybės vystymąsi, todėl šis principas turi tikslą užtikrinti kolektyvo ir asmenybės vystymąsi.
Auklėjimo socialinis pobūdis konkrečią išraišką įgijo mokytojo ir mokinių santykiuose. Humaniškumo principu reikia reguliuoti mokytojo ir mokinio santykius. Juk žmogui reikia kaip galima daugiau pagarbos ir reiklumo. Juo daugiau gerbiamas auklėtinis, juo labiau iš jo reikalaujama. Atrodo, kad čia glūdi prieštaravimas, tačiau jo suderinimas lemia tinkamus pedagoginius santykius. Per didelis reikalavimas gali virsti priekabumu, per didelė pagarba – nuolaidumu, pataikavimu. Nelengva yra spręsti tokią situaciją konkrečioje situacijoje, todė kiekvienu atveju reikia apgalvoti, kaip suderinti pagarbos ir reiklumo reikalavimus. Todėl, kaip reikalavimai būna įvykdyti, atsiranda natūralus dėmesys ir pagarba mokiniui, tačiau ir nesėkmių metu negalima smerkti mokinio, smerkiamos tik klaidos, apsileidimas, menkos pastangos ir t.t.
Svarbų vaidmenį vaidina ir tikėjimas žmogumi bei rūpinimasis jo ateitimi. Svarbiausia – gėris žmoguje turi nugalėti. Tiesa, būna ir atvirkščiai: blogis užvaldo sąmonę ir veiksmus. Esant tokiai būsenai, blogam elgesiui, pedagogas taiko įvairius metodus ir būdus, tikėdamas, kad gerieji pradai nugalės. Pedagoginė patirtis rodo, kad šio principo realumą, kad gerieji pradai užgožia bloguosius, plėtoja teigiamus asmenybės bruožus.
Iš šio principo kyla kitas taip pat svarbus socialinis pedagogo ir mokinio santykius reguliujantis principas: rėmimasis teigiamomis asmenybės savybėmis. Šis principas teigia, kad norint perauklėti, būtina remtis teigiamomis asmenybė savybėmis.
Savrbu psichologinis auklėjimo proceso aspektas. Žmogaus psichika yra toks dalykas, kuris gali priimti išorinius poveikius, sugeba juos perdirbti ir į juos atsakyti. Sąmonė ir savimonė reguliuoja visus santykius su aplinka, todėl, norint veikti auklėtinį, reikia pirmiausia veikti jo sąmonę ir savimonę, o paveikti galima tik tuo atveju, jeigu yra pažįstama ir suprantama auklėtinio asmenybė. Todėl psichologiniopriėjimo prie auklėtinio principą galime apibrėžti taip: mokinio pažinimas ir supratimas yra pirmesnis už auklėjimą arba – mokinio pažinimo pirmumas prieš auklėjimą. Todėl, jei norime visapusiškai auklėti, turime, visų pirma, visapusiškai pažinti.
Šio principo kilmės turime ieškoti žmonių tarpusavio santykių prigimtyje. Juk nuo pirmos bendravimo akimirkos žmonės vienas kitą tyrinėja, norėdami pažinti tokias individualias savybes, kurios gali palengvinti bendravimą, tikslo siekimą. Juk jau dviejų metų vaikas puikiai pažįsta, skiria, kuris iš tėvų jam labiau palankus. Ir tuo palankumu jis pasinaudoja, norėdamas patenkinti savo poreikius.
Kiti psichologiniai asmenybės auklėjimo principai nurodo, ką svarbiausia pažinti. Vienas jų reikalauja auklėjime atsižvelgti į individualias fizines ir psichines individo ypatybes. Tiriant fizinius ypatumus, atsižvelgiama į sveikatą, fizinį vystymąsi, jo sutrikimus ir lyties ypatybes. Tam tikrą laiką buvo manoma, kad atsižvelgti į lyties ypatybes auklėjime nedera, nes tiek berniukai, tiek mergaitės turi būti gerai išauklėti. Tačiau toks požiūris neteisingas. Reikia skirti bendro berniukų ir mergaičių mokymo principą ir atsižvelgimo į lyčių fizinius ir psichinius skirtumus auklėjime principą.
Auklėjimo darbe galima panaudoti ir didaktikos principus. Tai būtų mokymo moksliškumą ir sistemingumą, mokymo vaizdumą ir kt. Tik svarbu paminėti, kad jais reikia visuomet remtis. Čia apibūdinti auklėjimo principai vartojami oer pamokas ir užklasinėje veikloje, šeimoje, nes auklėjimas neatskiriamas nuo mokymo. Mokymo ir auklėjimo principų vienovė sudaro esmines sąlygas sėkmingai organizuoti procesą šeimoje, mokykloje ir visuomeniniame gyvenime.
Auklėjimo principai pagal St.Šalkauskį ir B.Bitiną

Jo manymu, auklėjimo gerai proceso eigai įtakos turi auklėjimo principai. Išskiria tokius pagrindinius auklėjimo principus:
a) Pasaulėžiūros principas. Čia auklėjimas negali būti atpalaiduotas nuo pasaulėžiūros.
b) Universalumo principas. Kiekvienas žmogus, nežiūrint į tai, kokį jis gauna išsilavinimą privalo būti ugdomas pilnutiniu būdu. Tai reikštų, kad jis turi būti ruošiamas visoms gyvenimo sritims, turi būti lavinamos visos jo galios ir turi būti paisoma visų ugdymo atžvilgių. Savaime aišku, kad šalia universalumo principo privalo būti išlaikyti harmonijos ar priklausomybės principai.
c) Aiškiai bei tiksliai susikurto tikslo principas. Auklėjime privalu skirti tolimesni, arba netiesioginiai, ir artimesni, arba tiesioginiai, tikslai. Kiekvienoje auklėjimo srityje tolimesnis, arba netiesioginis, ugdymo tikslas yra siekiamas per artimesnį tikslą, kuris yra ne kas kita, kaip tam tikras reikalingas atitinkamam gyvenimo tikslui pastovus nusiteikimas.
d) Ugdymo individualizacijos principas. Šio principo uždaviniai, metodai, priemonės bei kiti dalykai turi būti individualizuojamo. Tai reiškia, kad visa tai turi derintis su individualiomis auklėtinio savybėmis, kaip amžius, lytis, temperamentas, inteliaktualiniai gabumai, socialinis savitumas ir kita.
e) Reikšmingos pedagogo asmenybės reikšmingumas. Mokytojo ar auklėtojo asmuo, to norima ar nenorima, visada yra reikšmingas auklėjamajam darbui. Pedagogas turi tiesiog profesinę pareigą būti pastabus tiek doriniu, tiek protiniu atžvilgiu savo svarbaus pašaukimo aukštumoje.
f) Ugdymo užbaigimo ir savarankiškumo principas. Ugdymas privalo turėti tendenciją tapti nebereikalingas ir pereiti į auklėjimąsi savarankiškai. Ugdymo užbaigimo principas reikalauja, kad užbaigimas, kaip minėjau, turi būti baigiamas savarankiškumu, kuris yra auklėtinio uždavinys. Ir supratus šią priklausomybę tarp auklėtojo ir auklėtinio, galima tinkamai išspręsti svarbiausius didaktikos ir kitus klausimus.
Tai būtų tokie pagrindiniai principai pagal St.Šalkauskį.
Aptarsime trumpai principus, kuriuos mums pateikia B.Bitinas. Pagal jį, auklėjimo principai – pagrindiniai reikalavimai auklėjimo procesui. Auklėtojas, būdamas aktyvus veikėjas, gali ir nesilaikyti auklėjimo principų, tuomet jo veikla nebus sėkminga ir auklėjamasis darbas neduos gerų rezultatų. Auklėjimo principų formulavimas – viena iš aktualiausių teorijos uždavinių. Labai svarbu sudaryti pilną auklėjimo principų sistemą, kurios realizavimas garantuotų sėkmingą auklėjimą. Pgrindiniai principai yra šie:
– Auklėjimo humanistinis kryptingumas apibūdina pagrindinį reikalavimą vertybių sistemai, kuri sąlygoja auklėjimo turinį. Šis principas teigia, kad auklėtojai turi teisę pasirinkti bet kurią vertybių sistemą, kur žmogus kaip vertybė užimtų dominuojamą vietą.
– Auklėjimas per veiklą kitų labui grindžiamas išvada, kad asmenybės pozicija formuojasi ta linkme, kuria organizuojamas auklėtinių gyvenimas, jų veikla. Veiklos principu atsisakoma žodžio bei prievartos priemonių pervertinimo, taip pat auklėtinio kaip pedagoginio poveikio objekto traktavimo.
– Auklėtinių grupinio sutelktumo principas grindžiamas tuo, kad auklėtojas paprastai rūpinasi didesnės ar mažesnės grupės auklėjimu. Tokiomis sąlygomis auklėjimas sėkmingas, jei auklėtojkus pasiseka sutelkti grupę pagrindu tų vertybių, kurio yra išreikštos auklėjimo tikslų struktūroje. Šiuo principu taip pat reikalaujama siekti pavienio auklėtinio ir sutelktos grupės harmonijos, padėti auklėtiniams įveikti tarpasmeninius prieštaravimus, teikti individualią pagalbą tiems auklėtiniams, kurie nepriima vertybių bei normų, kutio funkcionuoja grupėje.
– Auklėjimo sistemingumas apibūdina reikalavimus, kurie reikalingi auklėjimo tikslams. Čia auklėjimas yra sistema auklėjamųjų situacijų, kurių kiekviena remiasi ankstesnių situacijų rezultatais. Sistemigumas reikalauja iš auklėtojo tinkamai parinkti dalinius, tarpinius ir artimiausius tikslus, turinį, kuris atitiktų tuos tikslus, nuolat tirti auklėjimo rezultatus, o pagal juos koreguoti tolesnį auklėjimą. Auklėjamuosius tikslus turi sutartinai realizuoti mokytojai, sportinės veiklos organizatoriai bei kiti ugdytojai. Nemažiau svarbus mokyklos ryšys su tėvais ir visuomene, nes nuo to priklauso auklėjimo rezultatai.
– Auklėtojų ir auklėtinių bendradarbiavimas reiškia, kad auklėjimo procese auklėtojas atlieka patarėjo, konsultanto, ir kitas funkcijas, skatinsdamas pačius aukl;ėtinius organizuoti savo veiklą, visą savo gyvenimą. Auklėtojas su auklėtiniais aptaria bendruosius jų asmenybės vystymosi tikslus, veiklos perspektyvas, teikia jiems grupinę ir individualią pagalbą. Juk tikras išsiauklėjimas yra tuomet, kai auklėtiniai savarankiškai daro daugiau negu privalo daryti. Todėl auklėtinių savarankiškumas susijęs su visų dalinių auklėjimo tikslų realizavimu. Šiuo principu taip pat nusakoma, kad auklėtojo ir auklėtinių santykiai turi būti demokratiški, grindžiami abipusės pagalbos ir reiklumo vienove. Auklėjant reikia remtis teigiamais auklėtinių bruožais, juos puoselėti, per juos ugdyti teigiamą požiūrį į socialinę tikrovę, formuoti asmenybės poziciją.
– Aklėjimo rezultatyvumo principu išreiškiamas reikalavimas auklėjamąjį darbą organizuoti taip, kad būtų pasiektas norimas asmenybės pozicijos lygmuo. Čia būtina skirti auklėjimo tikslus ir auklėjimo priemones. Kadangi tarp auklėjimo tikslų ir priemonių nėra vienareikšmio atitikimo, auklėjimo teorija nereglamentuota, kokiomis pedagoginėmis priemonėmis tikslo siekiama – šitai yra auklėtojo meistriškumo, jo kūrybiškumo reikalas. Šiuo principu pabrėžiama auklėjimo rezultatyvumo diagnostikos svarba. Auklėjimas sistemingas ir sėkmingas, kai auklėtojas žino, kokių rezultatų jau pasiekta, ko dar trūksta auklėtiniams, kiek veiksminga auklėjimosi veikla, jos komponentai. Visa tai suvokdamas, auklėtojas gali nuosekliai organizuoti auklėjimo procesą.

Išvados

Taigi, auklėjimu mokoma tinkamai bendrauti, santykiauti su aplinka. Susipažinus su auklėjimo principais, galime drasiai teigti, kad auklėjimas – tai santykių su aplinka, veikla ir svarbiausia savimi – charakterio bei elgesio formavimas. Daugelis autorių teigia, jog auklėjimas toks procesas, kurio metu daug žinių mums teikia auklėjimo principai. Ir be kurių niekas niekada negali apsieiti. Todėl galima daug kalbėti moksliškai ir aukštom frazėm, labai gerai išmanyti auklėjimo teotiją, tačiau, jei neturėsime auklėtojo gyslelės, talento auklėti vaikus, mums nieko neišeis. Reikia ne visada vadovautis sausa teorija, bet reikia ir įsiklausyti į širdies balsą. Vaikai juk jaučia, kai juos myli ir atiduodi save visą jiems, tada ir jie atsidėkoja.
Svarbu paminėti, kad didelį vaidmenį vaidina ir pats pedagogo išsiauklėjimas. Auklėtojas turi turėti visas savybes, kurių auklėja vaikus. Nes neturėdamas tvirtų išsiauklėjimo pagrindų pats, jis negalės jų suteikti kitiems.
Ir vis dėlto, “ negalima žmogaus išmokyti būti laimingu! Bet galima išauklėti jį taip, kad jis būtų laimingas”.

Literatūros sąrašas

B.Bitinas “Pedagogikos procesas” – Šiauliai, 1995m.
L.Jovaiša ”Hodegetika.” – Kaunas, 1995m.
L.Jovaiša, J.Vaitkevičius “Pedagogikos pagrindai”- Kaunas, 1987m.
St. Šalkauskis ”Rinktiniai raštai” – Vilnius, 1992m.

Leave a Comment