Virškinimo sistema

20. VIRŠKINIMO FIZIOLOGIJA

Virškinimo sistemos funkcijos:1. sekrecinė – virškinimo liaukos išskiria virškinimo sultis, turinčias daug fermentų, mineralinių medžiagų2. motorinė – susitraukiant lygiesiems raumenims. Maisto turinys smulkinamas, gerai sumaišomas su virškinimo sultimis ir pernešamas virškinimo trakto kanalu.3. rezorbcinė – galutiniai maisto medžiagų hidrolizės produktai, vanduo, mineralinės medžiagos, vitaminai rezorbuojami per epitelines ląsteles ir pernešami į limfą ir kraują.4. ekskrecinė – pašalinami susidarę metabolitai, sunkiųjų metalų druskos, vaistinės ir kt. medž. 5. endokrininė – virškinimo sistema išskiria įvairius hormonus, skatinančius arba slopinančius jos veiklą.6. apsauginė – išskiria medžiagas, kurios detoksikuoja organizme susidariusias žalingas medžiagas.7. analizatorinė – maistui dirginant receptorius, refleksiškai reguliuojamas virškinimas.

VIRŠKINIMAS BURNOJE

Kramtymas. Kramtant smulkinamos maisto medžiagos, prasideda angliavandenių hidrolizė. Burnoje vykstantys procesai refleksiškai žadina seilių, skrandžio, kasos ir kitų virškinimo organų liaukų sekreciją. Maistas burnoje išbūna apie 15-30s. kramtymo ir čiulpimo procesai vyksta refleksiškai, jų veiklą koordinuoja pailgosiose smegenyse, bei žievėje esantys centrai. Maistas maišomas su trijų porų seilių liaukų sekretais:1. pažandinė liauka – gamina 70 proc. išskiriamo sekreto. Jose yra serozinių ir mukozinių ląstelių.2. paausinė liauka – išskiria serozines seiles, kurios sudaro 15 proc. jose yra tik serozinių ląstelių. 3. poliežuvinė liauka – mukozines seiles ( 5 proc. ). Jose yra tik mukozinių ląstelių.Ramybės būsenoje gaminama 0,1ml seilių.Seilių liaukas sudaro 3 rūšių ląstelės:1. mukozines – gamina gleives2. serozines – sekretuoja pirminį seilių skystį į kapsulę 3. latako ląstelės – sudaro latakėlį ir modifikuoja pirminį skystį.Seilės:1. sunaikina dalį burnoje esančių mikroorganizmų2. iš dalies neutralizuoja į mūsų organizmą patekusias rūgštis ir šarmus.3. seilių liaukos išskiria fermentą ά amilazę (prialiną) , kuris burnoje pradeda hidrolizuoti angliavandenius ( krakmolas skyla į dekstrinus) ά amilazę veikia tik šarminėje terpėje, todėl skrandyje jos aktyvumas slopinamas.

Dirginant parasimpatines seilių liaukų nervines skaidulas, prasideda gausi vandeningų seilių sekrecija, o simpatines nervines skaidulas – seilių išsiskiria daug mažiau, tačiau jose daugiau organinių medž. Rijimas. Skiriamos 3 rijimo fazės:1. Valinga rijimo fazė – liežuviu kąsnis spaudžiamas prie gomurio ir stumiamas prie nosiaryklės. Ši fazė baigiasi kąsniui pasiekus gomurio lankus – žiotis.2. nevalinga rijimo fazė – trunka apie 1-2s. kąsnis praslinkdamas pro kvėpavimo takus patenka į stemplę. Liežuvėlis uždaro nosiaryklę ir kąsnis nepatenka į nosį, o tuo meti antgerklis uždaro praėjimą į gerklas.3. stemplinė rijimo fazė – stemplės raumenų peristaliniai judesiai stumia kąsnį prie skrandžio. Viršutinę stemplės dalį sudaro skersaruožiai raumenis, vidurinę – skersaruožiai ir lygieji, o apatinę – tik lygieji. Šias fazes reguliuoja rijimo centras esantis smegenų kamiene. Refliuksas (ėda rėmuo) – kai alkoholis, kofeinas atpalaiduoja rauką ir skrandyje esantis maistas patenka atgal į stemplę.

VIRŠKINIMAS SKRANDYJE

Per parą žmogaus skrandžio gleivinės ląstelės išskiria 2-3l. sulčiųSkrandžio gleivinėje išskiriamos 4 ląstelių rūšys:1. pagrindinės ląstelės – esančios skrandžio dugne ir prievartyje, gamina ir išskiria fermentus2. dengiamosios ląstelės – esančios skrandžio dugne, gamina ir išskiria HCl3. papildomos ląstelės – esančios skrandžio dugne ir prievartyje, išskiria muciną.4. endokrininės ląstelės, išskiriančios histaminą, serotoniną ir gastriną. Grynos skrandžio sultys yra bespalvės, rūgščios terpės. HCl yra vienas iš svarbiausių skrandžio sulčių komponentų. HCl funkcijos:1. aktyvina pepsinogeno virtimą pepsinu2. sudaro rūgščią skrandžio terpę3. denatūruota baltymus4. stimuliuoja skrandžio motoriką5. naikina bakterijas6. skatina kasos sulčių sekreciją.Didėjant HCl kiekiui skrandyje, padidėja pavojus susirgti skrandžio opa. Skrandžio pagrindinės ląstelės išskiria pagrindinį fermentą baltymų skaidymui – pepsiną, taip pat kitą baltymams skaidyti skirtą fermentą – gastriksiną. Pepsinas baltymus skaido į mišinį vadinamą peptonu.

Riebalai skrandyje beveik nekinta, tik kūdikių skrandžio sulčių pH yra kitoks, todėl jų riebalus skaito lipazė. Angliavandenius skaido dar burnoje pradėjusi tai daryti ά amilazę.Skrandžio dugne ir prievartyje išskiriamas mucinas, kuris čia yra tirpus ir netirpus. Netirpus mucinas, dalyvaujant HCO3 iškloja skrandžio gleivinės paviršių, o tirpus mucinas gaubia maisto daleles ir gerina sąlygas fermentams hidrolizuoti baltymą. Mucinas taip pat dengia ir žarnos gleivinę ir saugo nuo žalingų veiksnių.Skrandžio judesiai yra 3 rūšių:1. peristaliniai 2. sistoliniai3. tonusiniai

Evakuacija – skrandžio turinio į dvylikapirštę žarną išstūmimas. Evakuacija priklauso nuo prievarčio rauko atsidarymo, kuris paprastai yra užsidaręs, tačiau periodiškai jis atsidaro ir atskiros skrandžio turinio porcijos patenka į dvylikapirštę žarną. Jis atsidaro ir užsidaro refleksiškai. Kai dvylikapirštę žarną dirgina rūgštus skrandžio turinys, prievarčio raukas užsidaro. Skrandžio rūgštus turinys skatina hormono sekretino išsiskyrimą, kuris:1. slopina skrandžio prievarčio judesius2. stimuliuoja prievarčio rauko susitraukimą3. aktyvina bikarbonatų sekreciją iš kasos ir kepenų ląstelių. Šie bikarbonatai greičiau neutralizuoja rūgščią skrandžio terpę, saugo dvylikapirštės žarnos gleivinę nuo fermento pepsino ir HCl neigiamo poveikio.

VIRŠKINIMAS ŽARNYNE

Virškinimas dvylikapirštėje žarnoje. Plonojoje žarnoje maistas virškinamas iki galutinių skilimo produktų – monomerų, kurie rezorbuojami į kraują ir limfą. Svarbiausia virškinimo vieta – dvylikapirštė žarna (20-30 cm). Į ją patenka rūgščios terpės skrandžio turinys, šarminės terpės kasos sultys ir kepenų sekretas – tulžis. Dvylikapirštės žarnos šarminė aplinka:1. neutralizuoja HCl, patekusią su skrandžio turiniu.2. slopina skrandžio fermento pepsino aktyvumą3. sudaro palankias sąlygas kasos fermentams virškinti maisto medžiagas.Dvylikapirštėje žarnoje maistą virškina kasas fermentai. Per parą išskiria 1,5 -2 l šarminių sulčių. Kasos ląstelės išskiria fermentus, kurie skaido riebalus, tai yra lipazė, fosfolipazė ir t.t. Angliavandenius dvylikapirštėje žarnoje skaido didelio aktyvumo kasos fermentas ά amilazė. Taip pat kasa išskiria fermentus skaidančius nukleinines rūgštis.

Tulžį gamina ir išskiria kepenys, ji kaupiasi tulžies pūslėje. Virškinant maistui ir atsidarius raukui tulžis patenką į dvylikapirštę žarną. Tulžies rūgštys dvylikapirštėje ir tuščiojoje žarnoje emulguoja riebalus ir perneša juos kaip miceles. Klubinėje žarnoje, baigiantis riebalų rezorbcijai, tulžies rūgštys prieš koncentracijos gradientą rezorbuojamos ir per vartų veną vėl grįžta į kepenų ląsteles.

Virškinimas plonojoje žarnoje. Per diena plonosios žarnos liaukos išskiria 2 l gelsvos spalvos, šarminės reakcijos sulčių. Plonojoje žarnoje sultys nuolat rezorbuojamos. Joje susikaupia apie 9 l skysčio. Plonosios žarnos gleivinės ląstelės negamina fermentų, jos turinyje esančius angliavandenius, baltymus ir riebalus hidrolizuota fermentai, kurie į žarnos ertmę pateko su nusilpusiomis plonosios žarnos epitelinėmis ląstelėmis – enterocitų kutikulėmis. Kutikulių fermentai nepasižymi dideliu aktyvumu. Kasos ir plonosios žarnos ertmėje esantys fermentai maistines medžiagas hidrolizuota iki tarpinių ir iš dalies iki galutinių produktų, tai vadinamas ertmini maisto medžiagų virškinimas. Toliau tarpinius skilimo produktus baigia hidrolizuoti enterocitų membranų mikrogaurelių fermentai – tai membraninis virškinimas. Judesiai žarnoje. Peristaliniai plonosios žarnos judesiai priklauso nuo žiedinių ir išilginių raumenų susitraukimų. Susitraukus atitinkamos žarnos dalies lygiesiems raumenims, jos spindis mažėja, o žemiau esančios dalies raumenys atsipalaiduoja, turinys iš susiaurėjusios dalies pereina į praplatėjusią. Ir t.t.

Virškinimas storojoje žarnoje. Storoji žarna neturi gaurelių kaip plonoji ir todėl joje nevyksta membraninis virškinimas. Virškinimas joje beveik nevyksta, tiesiog rezorbuojamos kai kurios medžiagos, ypač vanduo. Gleivinės ląstelės išskiria nedidelį kiekį mucino, kuris saugo gleivinės paviršių ir bikarbonatų, kurie neutralizuoja rūgščius produktus.Storojoje žarnoje yra didelis mikroorganizmų kiekis, skatinantis rūgimo (angliavandenilių) ir puvimo (baltymų) procesus. Plonosios žarnos turinys pro klubinės aklosios žarnos angą atskiromis porcijomis patenka į storąją žarną. Segmentinių judesių metu daugelyje storosios žarnos vietų susidaro haustros. Peristaliniai judesiai tirštėjantį storosios žarnos turinį lėtai stumia į tiesiąją žarną. Visas storosios žarnos turinys pasišalina per 72val.

20.4. MAISTO MEDŽIAGŲ REZORBCIJA

Burnos gleivinėje ir stemplėje rezorbcija beveik nevyksta, kadangi maistas ten būna labai trumpai. Visgi burnos gleivinė rezorbuoja kažkuriuos junginius ir vaistus. Rezorbcija vangiai vyksta ir skrandyje. Intensyviausiai maisto medžiagos rezorbuojamos plonojoje žarnoje, ypač tuščiojoje. Rezorbcijai svarbūs žarnos gaurelių judesiai. Gaurelio lygiesiems raumenims susitraukus, turinys greičiau išstumiamas į limfagysles ir kraujagysles. Limfagyslėse esantys vožtuvai trukdo įsiurbtam turiniui sugrįžti. Susitraukus raumenims ir išstūmus turinį, gaurelyje susidaro neigiamas spaudimas, kuris padeda medžiagoms patekti į kraują. Storojoje žarnoje rezorbuojamos druskos ir vanduo, bei rūgimo/puvimo procesų metu susidarę angliavandenių ir baltymų apykaitos produktai. Angliavandenių galutinis virškinimas ir jų rezorbcija vyksta dvylikapirštės ir tuščiosios žarnų enterocitų mikrogaureliuose, jų rezorbcija baigiama klubinėje žarnoje. Toksiški baltymų skilimo produktai, patekę į kepenis, detoksikuojami ir pašalinami per inkstus. Kūdikiams bei suaugusiems žmonėms per plonąją žarną į kraują gali patekti ir nesuvirškintų riebalų ir tada įjautrina organizmą – sukelia pirminį imuninės sistemos atsaką – sensibilizuoja, tačiau vėl patekusio baltyminės medžiagos sukelia antrinį atsaką – alerginę reakciją.Riebalus veikia dvylikapirštėje žarnoje esanti emulgatorių sistema, kurią sudaro tulžies rūgščių druskos ir lecitinas. Ši sistema skaido riebalus į mažus riebalų lašelius, taip padidina jų virškinimo paviršių ir lipazė greičiau juos hidrolizuoja.Vandens rezorbcija prasideda skrandyje, o intensyviausia plonojoje žarnoje. Vanduo difunduota ir terpės, kurioje ištirpusių jonų koncentracija mažesnė į terpę kurioje ištirpusių jonų kiekis didesnis.

21. ENERGIJOS APYKAITA ORGANIZME

Metabolizmas – tai visi medžiagų apykaitos procesai, kurių metu paimama ir išskiriama energija. Anabolizmas – procesai, kurių metu iš rezorbuotų maisto medžiagų sintetinamos specifinės organizmo struktūros.Katabolizmas – procesai, kurių metu vyksta struktūrinių elementų skilimas. Funkcinis metabolizmas – kai medžiagų apykaita tiekia energija fiziologinėms funkcijoms. Tai angliavandenių ir riebalų apykaita.

Struktūrinis metabolizmas – kai medžiagų apykaita tiekia energiją struktūrai palaikyti arba atnaujinti. Taip yra su baltymų apykaita. Norint įvertinti energetinį balansą, reikia žinoti suvartotų maisto medžiagų energetinę vertę ir išsiskyrusios šilumos kiekį. Kaloringumas – maisto medžiagų energetinė vertė. Tai energijos kiekis, kurį išskiria vienas gramas maisto medžiagos sudegdamas organizme. Pagrindinė medžiagų apykaita (PMA) – išsiskyręs šilumos kiekis, atspindintis pagrindinėms gyvybinėms organizmo funkcijoms sunaudotos energijos kiekį. Širdies plakimui ,kvėpavimui ir t.t. vidutinio amžiaus ir vidutinio svorio žmogui PMA yra apie 1500 kcal per parą. PMA galima rasti žmogaus kūno svorį padauginus iš 24. Specifinis dinaminis maisto medžiagų veikimas (SDV) – tai maisto medžiagų savybė. šilumos išsiskyrimo ir energijos naudojimo didėjimas valgant ir dar kelias valandas po valgio. SDV priklauso nuo maisto sudėties. Vartojant baltymus, SDV padidėja 20 proc. , angliavandenius – 8 proc., riebalus – 4 proc. SDV priklauso ne vien nuo virškinamojo trakto motorikos, bet ir vėlenių procesų. Visi darbuotojai skirstomi į5 grupes pagal fizinio darbo sunkumą. Norint apskaičiuoti reikiamą energijos kiekį, kurį turi gauti darbininkas per parą, reikia jo PMA dauginti iš FAK koeficiento : I grupei_1,4, IIgr – 1,6, IIIgr. -1,9, IVgr 2,2, V gr. 2,5. Svarbus ne tik maisto davinio kalorijų kiekis, bet ir maistinių medžiagų santykis jame. Baltyminės kilmės kalorijos turi sudaryti 15 proc., riebalų kilmės 25 proc. , o angliavandenių 60 proc. Energetiniu požiūriu vienas medžiagas galima pakeisti kitomis. Rubnerio izodinamijos dėsnis – jei norime pakeisti riebalus angliavandeniais ar baltymais, tai angliavandenių ar baltymų turime sunaudoti 2,2 karto daugiau. Tačiau šį dėsnį galima taikyti labai ribotai, nes organizmui reikia visų medžiagų. Maisto medžiagų įsisavinimui didelę reikšmę turi terminis ir mechaninis jų apdorojimas. Gyvulinės kilmės medžiagos įsisavinamos gerai, o augalinių įsisavinimas priklauso nuo apdorojimo. Bruto kaloringumas – tai tas kiekis kalorijų ar maistinių medžiagų, kurį gautų, jei visą kiekį įsisavintų.
Neto kaloringumas – kiekis kalorijų ar medžiagų, kurį realiai gauna organizmas.Mineralinės medžiagos, kurių organizme yra daugiau nei 5g vadinamas mikroelementais, o kurių mažiau – mikroelementaisVitaminai skirstomi į tirpius riebaluose (A,D,E,K) ir tirpius vandenyje.