Turinis 1. Teorinė medžiaga.2. Tyrimo tikslas ir aktualumas.3. Rezultatų analizė. 1) demografiniai duomenys; 2) duomenų statistinė analizė; 3) duomenų interpretavimas; 4) išvados.LiteratūraPriedai
1. Teorinė medžiaga.
Q tipo diagnostinių duomenų rinkimas. Esmė ir paskirtis. Q tipo (anglų kalbos žodis question- klausimas) duomenys yra ne kas kita kaip L tipo duomenų forma. Bendra duomenų rinkimo kryptis gali būti nusakyta taip. Diagnozuojamiems pateikiami tam tikrą tikrovės aspektą apibūdinantys sakiniai, turintys teiginių, klausimų, probleminių situacijų pavadinimų pavidalą, o šie savo nuožiūra pasirenka vieną iš nurodytų atsakymų. Pasirinkimui teikiamų atsakymų variantai priklauso nuo požymio pobūdžio; keli pavyzdžiai tokie: 1). Klausimas prasideda jungtuku ar, atsakymų variantai – taip, ne (dichotominė skalė); taip, nežinau, ne (ranginė trijų balų skalė); 2). Klausiama kaip dažnai; atsakymo variantai – dažnai, dažnumas vidutinis, retai (ranginė trijų balų skalė); 3). Klausimui kaip vertinate pateikiami atsakymai: teigiamai, daugiau teigiamai negu neigiamai, daugiau neigiamai negu teigiamai , neigiamai (ranginė keturių balų skalė); 4). Išsakomas teiginys; jis vertinamas vienu iš atsakymų sutinku. Tikriausiai sutinku, nežinau, greičiausiai nesutinku, nesutinku (ranginė penkių balų skalė); 5). Prašoma parinkti priimtinus požymius, savybes, veiklos būdus ir panašiai; pateikiami visi galimi rinkimosi variantai (skalė nominalinė, galimi vienas ar keli atsakymai). Diagnostinę priemonę sudaro teiginių, klausimų, situacijų pavadinimų, jiems priskirti atsakymų sąvadas; tokia priemonė paprastai vadinama klausimynu. Galima teigti, kad Q tipo diagnostiniai duomenys yra susisteminta ir statistinei analizei parengta L tipo kokybinė informacija. Skirtumas tas, kad diagnozuojamajam pateikiama daug klausimų: atsakymai į juos išreiškiami jiems priskirta kokybine (rangine ar nominaline) skale. Galimi atsakymai klausimyne išreikšti kokybiškai, tačiau tyrėjas juos koduoja skaitmenimis arba raidėmis; nulis vartojamas, kai diagnozuojamasis nepateikė atsakymo ir nuo nutylėjimo neįmanoma interpretuoti, pavyzdžiui, laikyti jį tolygiu atsakymui „nežinau“. Kai respondentas pažymi vieną iš kokybinių įverčių, tyrėjas jį perkelia į skaitmeninę sistemą.
Atsakymų visuma interpretuojama kaip diagnozuojamos savybės charakteristika, kuri gali būti išreikšta kokybiškai ir kiekybiškai. Tačiau, skirtingai negu L tipo duomenų rinkimo situacijose, diagnozuojamasis įverčius pateikia jų nemotyvuodamas, dažniausiai pirmojo įspūdžio skatinamas ir paprastai jų nekeičia. Ši aplinkybė vienu atžvilgiu palankiai, kitu – nepalankiai veikia klausimyno diagnostinį vertingumą. Pagal diagnozuojamų asmenybės savybių pobūdį visus klausimynus galima suskirstyti į keturias grupes. Giluminių asmenybės savybių diagnostikai skiriami klausimynai dažniausiai yra standartizuoti, juos paprastai naudoja klinikinės praktikos specialistai (psichiatrai, psichologai). Diagnozuojamos asmenybės savybės susijusios su aukštosios nervinės sistemos veikla, bent iš dalies genetiškai lemiamas, todėl santykinai patvarios (intravertiškumas – ekstravertiškumas, vyriškumas – moteriškumas, įtaiglumas, empatiškumas, hiperaktyvumas, emocionalumas ir panašiai); jų kiekybinį įvertį diagnozuotojas transformuoja, klientui (pacientui) pateikia tik kokybinį interpretavimą. Suvokęs šio interpretavimo esmę. Diagnozuojamasis lengviau prisitaiko prie socialinės aplinkos, mokosi save valdyti, sąmoningai formuojasi tuos charakterio bruožus, kurie maskuoja nepalankius prigimtinius ypatumus. Kitaip sakant, šios grupės individualių ypatumų diagnostikos pagrindu kuriama asmens saviugdos sistema (arba individas neįžiūri reikmės, nesiryžta tokios sistemos realizuoti). Veiklos poreikiams bei interesams apibūdinti skirtus klausimynus dažniausiai taiko profesinio orientavimo specialistai; tačiau kryptingo ugdymo laiko pratęsimas iki vaikystės pabaigos, mokymo diferencijavimas, visuomenės poreikis anksti atskleisti vaikų galimybes ir ugdytojus skatina taikyti šią diagnostikos priemonę bent preliminariam sprendimui apie ugdytinio dalykinius siekius, Sudarant klausimynus, vadovaujamasi dviem pagrindiniais teiginiais: pirma, žmonių veiklos sritys yra lygiavertės, diagnozuojant neturi būti siejamos su viešąja nuomonę; antra, kiekvienas žmogus turi teisę siekti įvairios veiklos, diagnozuotojo paskirtis – įvertinti šiuos įsisąmonintus ar neįsisąmonintus poreikius. Bendrosioms vertybinėm orientacijoms (kartais dinaminėmis) diagnozuoti skirti klausimynai nėra paplitę. Nors teoriškai tokios orientacijos yra labai svarbus ugdymo tikslas (pavyzdžiui, atsakingumas, socialinis aktyvumas, komunikabilumas, ryžtingumas, savitvarda ir panašiai), ugdytojai ne visada priima jas kaip diagnostikos reikalaujantį ugdymo tikslą; savo ruožtu šios orientacijos retai kada yra psichologinio konsultavimo objektas. Tačiau edukologijos teorijoje ir ugdymo praktikoje vis labiau įsitvirtina idėja, jog tikslus reikia formuluoti kaip ugdytinio kompetencijas. Šiuo terminu pabrėžiama ugdytinio įgytų žinių, dalykinių bei protinių gebėjimų ir vertybinių orientacijų vienovė,. Todėl bendrosios vertybinės orientacijos, kurios natūraliai įgyja kompetencijų struktūrinio komponento statusą, turėtų būti reikšmingas pedagoginės diagnostikos objektas. Be abejo, klausimynai gali būti itin naudinga diagnozavimo priemonė. Socialinės vertybinės orientacijos be išlygų laikomos religinio, visuomeninio, politinio, dorovinio, estetinio auklėjimo tikslas. Tačiau šios vertybinės orientacijos yra pernelyg susijusios su socialine situacija, todėl klausimynai kaip jų diagnozavimo priemonės vartojami iš esmės tik mokslinio darbo tyrimo tikslu. Tiesa, yra bandymų juos taikyti kaip socialinės diagnostikos priemonę – diagnozuoti konkrečių vertybinių orientacijų funkcionavimą didesnėse grupėse, net įvairiose šalyse, tačiau tokius atvejus tikslingiau priskirti mokslinio tyrimo, o ne ugdymo praktikos sferai.Pagrindinės klausimynų rūšys. Nors klausimynų įvairovė didelė, santykinai skiriamos tokios pagrindinės jų rūšys: 1) aprašas, 2) socialinių nuostatų skalė, 3) anketa. Anketomis atskleidžiamos pedagogui rūpimos socialinių bei pedagoginių reiškinių tendencijos. Tačiau anketos paprastai siejamos su masine apklausa ir duomenų statistinių apdorojimu; kai diagnozuojamas ugdymas mažoje grupėje (klasėje, studentų grupėje), anketos terminas nevartotinas; tačiau visos institucijos pedagoginių reiškinių apibūdinimui anketos būna naudingos. Dėl tos pačios masiškumo priežasties patogiausios yra anketos su uždaro tipo klausimais (kai pateikiami visi galimi atsakymo variantai, o respondentas tik pažymi pasirinktus vieną ar kelis atsakymus). Atviri klausimai taikomi tada, kai tyrėjas nepajėgia iš anksto numatyti ir sugrupuoti respondentų atsakymų; labai dažnai reikia susipažinti su galimų atsakymų turiniu. Atvirų klausimų analizė reikalauja didesnių tyrėjo darbo sąnaudų, todėl tokie klausimai dažniausiai taikomi pilotiniuose (parengiamuosiuose) anketos rengimo etapuose. Kai taikoma anoniminė anketa, joje būtina numatyti visus papildomus klausimus, kurie gali dominti tyrėją, nes tokios anketos duomenys sudaro uždarą masyvą, kurio neįmanoma papildyti kitų šaltinių duomenimis. Aišku, kai diagnozuotojui respondentai yra žinomi (pastarieji pasitiki anketuotoju ir nevengia pažymėti autorystę), jų atsakymus galima papildyti kitais duomenimis apie patį respondentą. Vienas iš variantų – stereoanketos, kai tuos pačius klausimus atsako ugdytiniai, jų mokytojai bei tėvai, ugdytinio anketos duomenys papildomi mokytojų ar tėvų vertinimais ir panašiai. Anketų pranašumas – surinktos informacijos masiškumas, o tai itin svarbu ugdymo reiškiniams apibūdinti. Tačiau anketavimu dažniausiai diagnozuojamas ne pats socialinis pedagoginis reiškinys, o respondentų nuomonė apie jį; todėl anketavimo rezultatus būtina labai atsargiai interpretuoti.
Duomenų patikimumo problemos. Klausimynas yra bene dėkingiausia diagnostinės informacijos rinkimo priemonė. Jis puikiai atitinka viešosios nuomonės pažinimo ypatumus, yra nepakeičiamas ekspertinės apklausos situacijose, gerai padeda diagnozuoti masinius socialinius pedagoginius reiškinius. Palyginti su kitomis pedagoginės diagnostikos priemonėmis, klausimyno taikymas reikalauja mažiausių darbo sąnaudų diagnostinės informacijos vienetui gauti; jį parengti gali pats ugdytojas, panaudojęs kitų klausimynų, tarp jų ir taikomų užsienyje, diagnozuojamą situaciją atitinkančius komponentus. Abejonės bei diskusijos kyla tada, kai klausimynų siekiama diagnozuoti respondento savybes. Klinikinės diagnostikos situacijoje, kai asmuo savo iniciatyva prašo specialisto (psichoterapeuto, psichologo, socialinio darbuotojo ir panašiai) pagalbos, klausimynas yra neišvengiama ir gana patikima diagnostinė priemonė, juo gaunama diagnostinė informacija didelių abejonių nekelia. Tokios individualios apklausos duomenis, jei reikia, galima patikrinti kitomis priemonėmis (pokalbiu, diagnozuojamojo stebėjimu ir panašiai); standartizuotuose klaisimynuose būna vadinamosios melo skalės, kurių duomenys skatina diagnozuotoją, jei reikia, papildomai patikslinti respondento išsisakymus. Tačiau pedagogo padėtis kita – jis diagnozuoja savo iniciatyva, nepriklausomai nuo ugdytinio noro, ir privalo remtis patikima informacija organizuoti. Ugdymo problemas nagrinėjančio sociologo padėtis dėkingesnė, nes jis neatsako už pažinimo rezultatą; pedagogas visada išgyvena neigiamas emocijas, kai gauna ne tokius apklausos rezultatus, kurių tikėjosi; net tada, kai šie rezultatai nesusieti su jo ankstesne pedagogo veikla, jam tenka organizuoti ugdymą taip, kad rezultatai pagerėtų, kita vertus, net individualiai apklausa taikant klausimyną nepašalina pavojaus, kad ugdytinio atsakymai gali neatitikti jo tikrojo požiūrio ar nuomonės; tad dažnai nepatiki grupinės apklausos duomenys. Vienas iš veiksnių, iškreipiančių klausimynu gautus diagnostinius duomenis, yra socialinė pageida (angl. social desirability). Reikalas tas, kad respondento požiūris į klausimyno teiginius sietinas ne tik su jo asmeninė pozicija, bet ir viešąja nuomone bei oficialiuoju požiūrio į šiais teiginiais nusakomus reiškinius. Su tokia tendencija pedagogas neretai susiduria diagnozuodamas ugdytinių dorovinį išsiauklėjimą, jų politines, religines pažiūras ir kt. Diagnozavimo procese dažniausiai siekiama sudaryti kuo geresnį įspūdį apie respondentų asmeninę ar grupinę poziciją; tačiau tarp ugdytinių, ypač paauglių, būna tokių, kurie siekia demonstruoti nepritarimą pedagogiškai vertingai pozicijai, demonstruoti pačiam respondentui nebūdingas ydas ir panašiai. Socialinė pageida respondentų atsakymuose gali būti ir neįsisąmoninta; tai siejama su savimonėje vykstančia idealiojo ir realiojo „aš“ priešprieša. Daugelis asmenų negeba savęs realiai vertinti; saugodamiesi nuo galimos savikritikos, jie idealiojo „aš“ bruožus priskiria realiam ir taip, patys to nesuvokdami, falsifikuoja diagnostinius duomenis. Tokia neįsisąmoninta socialinės pageidos raiška būdinga moksleivių rašinėliams socialiai reikšmingomis temomis; diagnozuotojai, analizuodami tokio tipo ugdytinių išsisakymus, privalo atsižvelgti į dviprasmiškumą. Antra vertus, tuo būdu respondentai nebūtinai išreiškia socialinį protestą; neretai jie trokšta pagalbos spręsdami asmenines problemas ir neigiamais išsisakymais nori atkreipti į tai visuomenės dėmesį. Pastebėta, kad neįsisąmoninta socialinė pageida daro įtaką atsakymams net ir tada, kai diagnozuojamas sukuria abipusio pasitikėjimo atmosferą, kai respondentai įsitikinę nuoširdumu. Kitas rezultatus iškreipiantis veiksnys – diagnozuojamųjų (nepriklausomai nuo amžiaus) neįsisąmonintas siekis į klausimus duoti pozityvinius atsakymus. Į tai atsižvelgę, klausimynų sudarytojai taiko teiginių inversiją, tai yra dalį jų (iki pusės visų klausimyno komponentų) formuluoja taip, kad pozityvią vertę turėtų atsakymai „ne“, „nesutinku“, „nebūna“ ir panašiai; į tai atsižvelgiama, klausimyno duomenis pertvarkant į ranginius įverčius. Prie šio veiksnio priskirtinas ir grupinės diagnostikos atvejis, kai respondentai nerūpestingai užpildo klausimyną, pažymi atsitiktinius atsakymus; tai nesunku pastabėti, kai viename bloke yra tiesiogiai ir atvirkštiniai teiginiai. Klausimyno duomenų patikimumai turi įtakos ir diagnozuojamųjų situacinė pozicija. Pastebėta, kad daugelis asmenų tą pačią nuostatą reiškia atsižvelgdami į situaciją, su kuria siejama jų elgsena, pavyzdžiui, neretai išryškėja nuostatos skirtumai, kai ją apibūdinantys teiginiai siejami su darbu ar buitimi, kai nusakoma elgsena tarp „reikšmingų kitų“ ir tarp nepažįstamų žmonių, kai išsisakymai paviešinami ir kai jie išlieka siaurame bendraujančiųjų rate. Nustatyta, kad respondentai tuos pačius teiginius vertina skirtingai, kai jiems siūloma įsivaizduoti save, pavyzdžiui, kaip skirtingų profesijų atstovu. Ypač skiriasi rezultatai tada, kai diagnozuojamieji prašomi apibūdinti kokio nors reiškinio vertingumą apskritai ir tą patį reiškinį vertinti asmeninės patirties pagrindu. Klausimynai pasižymi vadinamuoju psichometriniu paradoksu: aukštos skiriamosios gebos teiginiai (klausimai) yra žemo patikimumo (tiems patiems asmenims juos pateikus antrą kartą, gaunami labai skirtingi rezultatai); žemos skiriamosios gebos teiginiai yra žymiai patikimesni, tačiau mažai informatyvūs. Dar vienas netikslios informacijos veiksnys – blogai suredaguoti klausimyno komponentai (teiginiai, probleminės situacijos). Todėl sudarant klausimynus stengiamasi jo komponentų formuluotes pateikti taip, kad jos būtų vienareikšmės, respondentai tiksliai suvoktų, kaip atsakyti, tačiau nebūtų net latentiškos (slaptos nuorodos) į pageidaujamą atsakymą. Aptartų veiksnių eliminuoti neįmanoma, todėl klausimyno patikimumas lieka viena iš pedagoginės diagnostikos problemų; tačiau reikia stengtis jį sudaryti taip, kad negatyvių veiksnių įtaka būtų mažesnė, o diagnostinė informacija būtų naudingesnė.2. Tyrimo tikslas ir aktualumas.
Mes nusprendėm ištirti Vilniaus Pedagoginio Universiteto studentų, gyvenančių bendrabučiuose, mokymosi sąlygas. Mes galvojame, kad tai tikrai mūsų laikui aktualus pedagoginis tyrimas. Yra labai svarbu žinoti ar būsimi mokytojai turi sąlygų ir galimybių tinkamai pasirengti savo profesijai. Manome, kad mokyti (ugdyti, auklėti ir t.t.) vaikus yra labai atsakingas procesas ir mokytojas turi būti puikiai paruoštas savo būsimam darbui su vaikais. Žmogus atsakingas už kito, nors ir mažo žmogaus ugdymą, turi būti tikras profesionalas savo srityje
3. Tyrimo metodika.
Mes išsirinkome tyrimo metodą: anketą. Joje mes pateikėme 14 uždaro tipo (kai pateikiami visi galimi atsakymo variantai, o respondentai tik pažymi pasirinktą atsakymą) ir 2 atviro tipo klausimų (kai respondentui pačiam reikia pateikti atsakymą į tam tikrą klausimą). Nutarėme pateikti 2 atvirus klausymus anketoje, nes negalėjome iš anksti numatyti ir sugrupuoti respondentų atsakymų. (Anketos klausimus pateikiame prieduose).
Anketa
Studentų mokymosi sąlygos Vilniaus Pedagoginio Universiteto bendrabučiuose
Apveskite jums tinkantį atsakymą, o kur daugtaškis įrašykite kitą.
1. Lytis – vyr. – mot.
2. Amžius – 18-20 – 21-23 – 24-26
3. Ar trukdo kiti studentai mokytis? – taip – ne
4. Ar galite atėję iš paskaitų ramiai pailsėti, kad gautumėte naujų jėgų paskaitų užduočių ruošimui? – taip – ne
5. Ar naktimis ramiai išsimiegate? – taip – ne
6. Jeigu ne, tai kodėl? …
7. Kada būna ramiau ir yra daugiau sąlygų mokytis? – darbo dienomis – savaitgaliais
8. Ar turite nors vieną valandą, kai galite pabūti viena(-as)? – taip – ne
9. Kas daugiau trukdo mokytis? – kambariokai – kt. …
10. Jeigu būtų galimybė pakeisti vieną iš kambariokų(-ių) ar tai padarytume? – taip – ne
11. Ar turite kambaryje kompiuterį? – taip – ne
12. Jeigu ne, ar turite galimybę juo naudotis? – taip – ne
13. Ar turite prieigą prie interneto? – taip – ne
14. Jeigu ne, ar galite juo naudotis kitose vietose? – taip – ne
15. Ar turite(turėjote) konfliktų su studentais gyvenančiais bendrabutyje? – taip – ne
16. Ar tai turėjo įtakos jūsų mokymuisi? – taip -ne
AČIŪ už atsakymus!
4. Rezultatų analizė.
1) demografiniai duomenys. Buvo apklausta 20 respondentų iš kurių vaikinų – 7, o merginų – 13.
Respondentų vaikinų amžius.
Amžius 18 – 20 21 – 23 24 – 26Vaikinų skaičius 3 3 1
Respondentų merginų amžius.
Amžius 18 – 20 21 – 23Merginų skaičius 9 4
2) duomenų statistinė analizė. Šiuos duomenis iliustravome diagramomis. Jas pateikiame prieduose;
3) duomenų interpretavimas. Tyrimo gautų duomenų rezultatas yra pakankamai teigiamas. Studentų mokymuisi trukdo ne tiek kambariokai, kiek kiti studentai gyvenantis bendrabutyje ir pašaliniai žmonės (vaikinai 60% – merginos 69%). Tai patvirtinama, nes daugiau negu 60% respondentų nesinaudotų galimybę pakeisti kambarioką (viena iš kambariokų). Studentai turi laisvo laiko, kai gali pabūti ramybės būsenoje nieko netrikdami. Tam jie užtikrintai turi minimaliai vieną valandą per parą (71% – 92%). Daugiau sąlygų mokytis būna savaitgaliais (72% – 62%), negu darbo dienomis. Mūsų manymu taip yra dėl to, kad per išeigines dauguma studentų išvažiuoja namo. Naktimis dauguma studentų neišsimiega (57% – 54%). Pagrindinė priežastis : kitų studentų triukšmas. O poilsis naktimis studijuojančiam žmogui yra kone svarbiausias.
Labai geros mokymosi sąlygos technologiniu požiūriu. 86% vaikinų ir 31% merginų kambariuose turi kompiuterį. Pusė iš jų įsivedę internetą. O jeigu studentai neturiu savo kambaryje nei kompiuterio, nei interneto tai jie 100% gali jais naudotis kitose vietose. Konfliktų su kitais studentais daugumoje turėjo tik vaikinai(57%), 25% iš jų tai turėjo įtakos jų mokymuisi. Merginos gi atvirkščiai 85% neturėjo konfliktų su kitais studentais, o 15% – turėjo, bet ne vienai iš jų tai neturėjo įtakos mokymuisi.Galima būtų padaryti elgesio bendrabutyje taisykles drausmingesnes, kad studentai prieš atliekant kokį nors netinkamą elgesį labai gerai apgalvotų ar verta tai daryti, netgi ir trukdyti kitiems studentams. Būtų visai gerai, jeigu visi studentai galėtų naudotis kompiuteriu ir internetu bendrabučiuose, būtų tiesiog puiku jeigu būtų įrengtos kompiuterinės klasės. Tai padidintų studentų domėjimąsi informacinėmis naujovėmis, o tai labai praverstų pedagogo specialybei, pavyzdžiui, dėstant mokiniams medžiagą kompiuterinių programų pagalba.
4) išvados. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad studentai turi geras bendras sąlygas ir galimybes mokytis, studijuoti. Jie turi daug laiko paskaitų užduočių ruošimui. Yra sąlygos naudotis kompiuteriu ir internetu.
Literatūra
1. Bitinas B. Pedagoginės diagnostikos pagrindai. – Vilnius, 2002.