Sunkiaatlečių sportinė treniruotė ir štangos kėlimo trajektorijos

Lietuvos kūno kultūros akademija

“Jungtinų sporto šakų ir rekreacijos katedra”

Referatas

Sunkiaatlečių sportinė treniruotė ir štangos kėlimo trajektorijos

Atliko: STT 1-3 studentas Modestas Šimkus

Tikrino: ...................

Turinys:

Įvadas 3

1. Sportinė treniruotė 4

2. Pagrindinių sunkiaatlečio treniruotės priemonių klasifikacija 7

5. Štangos kėlimo trajektorijos variantai 11

6. Labiausiai paplitusios štangos kėlimo trajektorijos 12

7. Naudota literatūra 13

Įvadas

Šiuolaikinių sportinių rezultatų siekimas sunkiojoje atletikoje
neįmanomas be optimalaus treniruočių proceso planavimo, objektyvios
treniruočių krūvių parametrų registracijos ir analizės.

Dažnai dar pasitaiko, kad sunkiosios atletikos treneriai, planuodami
treniruočių procesą, pasikliauja savo asmenine patirtimi ir nuojauta.
Pastaruoju metu sėkmingam trenerio darbui to jau neužtenka. Vis aktualesne
problema tampa įvairių ssunkiaatlečio organizmo funkcijų atsistatymo
pagreitinimas po didelių fizinių krūvių, kurie neišvengiami siekiant aukštų
sportinių rezultatų. Dabartiniu metu, rengiant aukštos kvalifikacijos
sunkiaatlečius, ši problema ne mažiau svarbi, kaip ir pats treniruotės
procesas. Progresuojant mokslui ir technikai, sportininko organizmo
atsistatymo po didelių fizinių krūvių pagreitinimui taikomos įvairios
priemonės. Tačiau labai mažai yra metodinių rekomendacijų pedagoginių
atsistatymo priemonių taikymo klausimais. Manoma, kad tai yra viena iš
svarbiausių priemonių, padedančių pasiekti aukštų sportinių rezultatų ir
išvengti traumatizmo.

1. Sportinė treniruotė

Terminas “treniruotė”, kaip ir daugelis kitų sportinių terminų, yra

nevienareikšmis. Sportinėje literatūroje galima rasti ir tokius

sportinius terminus: “fizinė treniruotė”, “protinė treniruotė”,

“psichoreguliuojanti treniruotė”, “intervalinė treniruotė”, “treniruotė

ratu” ir t.t.

Kai “sportinės treniruotės” terminas vartojamas plačiąja žodžio

prasme, tai jis dažniausiai sutampa su terminu “sportininko parengimas”

turiniu. Tačiau šiuos abu terminus turime griežtai skirti, nesutapatinti.

Sportininko parengimas yra žymiai platesnė sąvoka. Ji jungia kryptinga

taikymą p

priemonių, metodų, sąlygų, kuriais sportininkas parengiamas

siekti sportinių rezultatų. Tačiau, reikia pažymėti, kad sportininko

parengimo formos ir turinys remiasi ne vien treniruote. Egzistuoja tokie

sportininko parengimo komponentai, kurie išeina iš paties treniruočių

proceso ribų (specialios teorinio paruošimo formos, higieniniai faktoriai

bendrame sportininko gyvenimo rėžime ir t.t.).

Todėl sportinės treniruotės terminu gali būti pavadinimas, fizinio

lavinimo procesas pritaikytas specializuotai sportinei veiklai. Sportinės

treniruotės procese pasiektam efektui pavadinti vartojami tokie terminai:

“treniruotumas”, “pasirengimas”, “sportinė forma”.

Sąvoka “treniruotumas” dažniausiai siejama su sportininko organizmo

funkciniais ir morfologiniais pakitimais, sukeliamais treniruočių krūviu.

Tie pakitimai yra išreiškiami sportininko darbingumo rodiklių augimu.

Funkcinių ir morfologinių organizmo rodiklių dinamika kinta dviem

tarpusavyje susijusiomis kryptimis: pirma, gerėja sportininko vidaus

organai ir įvairios sistemos (skeleto raumenų, širdies ir kraujagyslių,

kvėpavimo ir kt.; antra, šių sistemų veikla gali būti koordinuojama

savireguliacijos ir centrinės nervų sistemos.

Iš to išplaukia, kad kuuo aukštesnis sportininko treniruotumo lygis,

tuo produktyviau ir racionaliau jis sugeba atlikti jam skirtą darbą.

Taigi sportininko treniruotumas, tai jo organizmo prisitaikymo lygis tam

tikram darbui, pasiektas specialiomis treniruotėmis.

Yra skiriama bendrasis ir specialusis sportininko treniruotumas.

Specialusis sportininko treniruotumas yra organizmo prisitaikymo lygis

pasirinktos sporto šakos specifiniams reikalavimams. Bendrasis

sportininko treniruotumas yra organizmo prisitaikymo lygis įvairių

judamosios veiklos rūšių kompleksui.

Pasirengimas yra daug platesnė sąvoka negu treniruotumas. Kalbėdami

apie sportininko pasirengimą, turime galvoje atitinkamą fizinių savybių

(jėgos, greičio, ištvermės ir kt.) lygį (fiziniams pasirengimas),

sportinio, techninio ir taktinio meistriškumo lygį (sportinis, techninis

ir ta

aktinis pasirengimas) bei psichologinį pasirengimą.

Sistemingų ir racionalinių treniruočių procese, kryptingai –gerėjimo

pusėn – keičiasi sportininko treniruotumas ir pasirengimas. Beveik visada

čia yra tam tikras cikliškumas. Kiekviename atskirame cikle yra

optimaliausia (geriausia) fazė, kurios metu galima pasiekti aukščiausių

sportinių rezultatų. Ši fazė sporto specialistų yra vadinama sportine

forma. Todėl treniruočių procesą būtina planuoti taip, kad susidarytų

palankiausios sąlygos sportinei formai pasiekti atsakingų varžybų metu ir

ją išlaikyti norimą laikotarpį.

Visas esamas priemones bei kai kuriuos faktorius, padedančius siekti

aukštų rezultatų, galima sąlyginai skirstyti į tris grupes. Pirmą grupę

sudaro varžybų sistema, antrą – sportinių treniruočių sistema, trečią –

grupė faktorių papildančių varžybas ir treniruotę, taip pat

optimizuojančių jų efektą. Visos išvardytos grupės tarpusavyje glaudžiai

susijusios, tačiau kiekviena iš jų pasižymi tam tikromis ypatybėmis.

Varžybų sistema. Jungia keletą oficialių ir neoficialių varžybų, kurios

priklausomai nuo jų reikšmės, sportininko parengimo etapų ir daugelio

kitų aplinkybių yra skirstomos tam tikra tvarka. Svarbiausią vietą užima

individualinės ir komandinės pirmenybės (pasaulio pirmenybės, olimpinės

žaidynės). Tokios pagrindinės ir tikslingos varžybos turi didžiulę įtaką

sportininko parengimo organizavimui. Ruošiantis tokio lygio varžyboms

planuojami atskiri parengimo etapai, kurių reikia siekiant aukštų

sportiniu rezultatų.

Dauguma kitų varžybų yra paruošiamojo pobūdžio ir jų uždaviniai gana

įvairūs (pasirengimo patikrinimas, varžybinio patyrimo įgijimas, atranka

į rinktines ir t.t.) Sporto praktika rodo, kad varžybos turi didžiulę

įtaką formuojant “sportinį charakterį” tobulinant sportinį, techninį,

taktinį meistriškumą, ugdant specifinę ištvermę, gerinant psichinį

stabilumą. Atsižvelgdami į šią aplinkybę, sportines varžybas m
mes turime

vertinti kaip vieną svarbiausių sportininko parengimo formų. Ši

sportininko parengimo forma bus efektyvi ir vertinga tik tada, kai

varžybos bus organiškai suderintos su apgalvota treniravimosi sistema.

Sportinė treniruotė. Kaip jau anksčiau minėjome, sportinė treniruotė

yra pagrindinė sportininko parengimo forma ir būdas. Sportinė treniruotė

vienaip ar kitaip apima visus sportininko parengimo skyrius, nors reikia

pažymėti, kad vienu metu visų niekada nepritaiko. Plačiausiai ir

visapusiškiausiai į sportinę treniruotę įtraukiamas fizinis, sportinis –

techninis, taktinis ir valios parengimas.

Sistema faktorių, papildančių treniruotę bei varžybas ir

optimizuojančių jų efektą. Ši sistema apima sportininko gyvenimo bendro

rėžimo faktorius, specializuotą mitybą, specialias priemones ir metodus,

skirtus sportininko organizmo reabilitacijai po didelės apimties ir

intensyvių treniruočių bei varžybų (įvairios masažo formos: rankinio,

mechaninio, elektros, povandeninio ir kt,. Pirtys, saunos,

hidroprocedūros, emulsinės vonios, fizioterapija, elektros miegas,

vitaminizacija, raumenų elektrostimuliavimas, barokamera ir t.t. ).

2. Pagrindinių sunkiaatlečio treniruotės priemonių klasifikacija

Šiuolaikinėje sunkiaatlečio treniruotėje taikoma daug įvairios krypties

pratimų. Dvi trys treniruotės per dieną tapo įprastas reiškinys. Dėl

didėjančio krūvio ir intensyvumo, iškilo būtinybė suklasifikuoti

treniruotės priemones pagal jų kompleksinį poveikį techninio meistriškumo

tobulėjimui ir fizinių savybių ugdymui.

Pagrindinės sunkiaatlečio treniruotės priemonės yra fiziniai pratimai.

Skiriamos trys fizinių pratimų grupės:

1. Varžybiniai;

2. Specialūs – parengiamieji;

3. bendrojo lavinimo.

Varžybiniai pratimai. Taikant treniruotėje varžybinius pratimus

(klasikinį štangos rovimą ir stūmimą), jie iš esmės nesiskiria nuo

varžybinių pastangų dydžiu, pratimo atlikimo laiko santykiu bei judesio

koordinacine struktūra. Sunkiaatlečio treniruotėje varžybiniams pratimams

tenka pagrindinis vaidmuo, kadangi jais ugdomas specifinis tr

reniruotumas.

Tačiau reikia pažymėti, kad jų lyginamasis svoris sunkiaatlečio

treniruotėje, palyginti ne didelis.

Sunkiaatlečių atskyrininkų treniruotėje klasikinis rovimas sudaro 50-60%

bendro krūvio kiekio rovimo pratimuose. Aukštos kvalifikacijos

sunkiaatle2iu treniruotėje – 27 – 37 %. Tokia maža lyginamoji varžytinių

pratimų dalis gali būti paaiškinama dviem pagrindinėmis priežastimis:

pirma, taikant sunkiaatlečio treniruotėje varžybinius pratimus, dėl jų

poveikio žymūs funkciniai poslinkiai organizme; antra, nerekomenduojama

dažnai taikyti varžytinių pratimų be paruošimo, kuris turi pastoviai

sudaryti prielaidas kokybinių ir kiekybinių varžytinių veiksmų

charakteristikų gerėjimui. Varžytinių pratimų taikymas be specialaus

paruošimo gali neduoti laukiamo efekto.

Specialieji parengiamieji pratimai. Šie pratimai savyje turi

varžytinių veiksmų elementų, jų variacijų, taip pat judesių ir veiksmų,

pagal forma ir atlikimo pobūdį iš esmės panašių į varžybinius. Pratimus

vadinti specialiaisiais parengiamaisiais galima tik tada, kai jie iš

esmės turi daug bendro su varžybiniais pratimais. Prie specialiųjų

parengiamųjų sunkiosios atletikos pratimų galima priskirti tokius:

1. Štangos rovimas pusiau pritupiant. Pagal dinamika šis pratimas

artimas klasikiniam rovimui. Pagal savo atlikimą paprastas ir

nereikalauja ypatingų nervinių nuostolių. Taikomas jėgos greičio savybėms

ugdyti, rovimo technikos elementams tobulinti bei pramankštai.

2. Rovimas pusiau pritupiant (štanga aukščiau arba žemiau kelių). Šis

pratimas dažniausiai taikomas štangos plėšimo technikai tobulinti, taip

pat jėgos ir greičio savybėms ugdyti.

3. Rovimas be pritūpimo. Skirtas išmokti efektyviau panaudoti rankų

raumenų jėga antrojoje plėšimo fazėje. Štanga raunama rankomis nelenkiant

kojų per kelio sąnarį.

4. Štangos rovimas iš kybojimo padėties be pritupimo. Atliekant šį

pratimą, štanga keliama trumpesniu keliu, negu atliekant aukščiau

aprašytą pratimą.

5. Rovimo trauka: nuo žemės, iš kybojimo padėties žemiau ir aukščiau

kelių, nuo paaukštinimo, stovint ant paaukštinimo, kombinuotas,

panaudojant įvairius raumenų darbo rėžimus.

7. Štangos stūmimas: nuo krūtinės (paėmus štanga nuo stovų), iš už

galvos stūmimo švungas, pusiau stūmimas, kombinuotas, panaudojant

įvairius raumenų darbo rėžimus.

8. Štangos kėlimas ant krūtinės pusiau pritūpiant: iš kybojimo

padėties žemiau ir aukščiau kelių, nuo paaukštinimo, stovint ant

paaukštinimo, kombinuotas, panaudojant įvairius raumenų darbo rėžimus.

9. Stūmimo trauka; iš kybojimo padėties štanga žemiau ir aukščiau

kelių, nuo paaukštinimo, stovint ant paaukštinimo, kombinuota,

panaudojant įvairius raumenų darbo rėžimus.

10.Pritūpimai su štanga: ant pečių, ant krūtinės, štanga virš galvos

ant ištiestų rankų rovimo ir stūmimo suėmimo plotyje, kombinuoti,

panaudojant įvairius raumenų darbo rėžimus.

11. Nusilenkimai: su štanga ant pečių sulenkiant kojas per kelio

sąnarį, jėgos trauka (štangos rovimo ir stūmimo paėmimo plotis),

kombinuoti, panaudojant įvairius raumenų darbo rėžimus.

12. Spaudimas: štanga ant krūtinės sėdint ir stovint, spaudimas iš už

galvos paėmus siaurai ir plačiai, spaudimo švungos nuo krūtinės ir iš už

galvos, spaudimas gulint horizontaliai arba kampu siaurai ir plačiai

paėmus štanga, kombinuotas, panaudojant įvairius raumenų darbo rėžimus.

Priklausomai nuo specialiųjų parengiamųjų pratimų kryptingumo, juos

galima skirstyti:

1. Pratimai judesių technikai tobulinti;

2. Ugdantys pratimai, iš esmės skirti fizinėms savybėms (greičio,

jėgos, ištvermės) ugdyti.

Toks specialiųjų parengiamųjų pratimų sugrupavimas yra sąlyginis, kadangi

visų judėjimo veiksmų forma ir turinys yra vieningi.

Bendrojo lavinimo pratimai. Šie pratimai yra skiriami sportininko

bendram, visapusiškam parengimui. Taikomi įvairiausi pratimai, kurie

pagal savo poveikio organizmui ypatumus gali būti artimi specialiesiems

parengiamiesiems arba iš esmės besiskiriantys (taip pat pratimai,

turintys ir priešingą poveikį). Bendrojo lavinimo pratimų arsenalas

teoriškai yra neribotas. Praktiškai gali būti ribojamas laiko, užsiėmimų

vietos ir kitų aplinkybių.

Bendro lavinimo pratimai sąlygiškai gali būti skirstomi taip:

1. Pratimai kojų raumenims: pritūpimai žirklėse (su štanga rankose

tarp kojų, ant krūtinės, ant pečių), šuoliukai su štanga ant pečių,

štangos spaudimas kojomis gulint, ir kt.

2. Pratimai nugaros raumenims: nusilenkimai su štanga ant pečių

stovint tiesiomis kojomis, nusilenkimai su štanga ant pečių remiantis

šlaunimis ant gimnastikos ožio ir kt.

3 Pratimai rankų ir pečių juostos raumenims: visų rūšių štangos

pratempimai, spaudimas iš už galvos stovint ir sėdint, spaudimas nuo

krūtinės sėdint, gulint ant lentos įvairiu kampu ir kt.

4. Į papildomą krūvį reikėtų skaičiuoti keliamus svorius mažesnius

kaip 60 procentų maksimumo rovimo ir stūmimo pratimuose.

Treniruočių krūvių įvertinimas

Sudarant įvairaus sportinio meistriškumo sunkiaatlečiams efektyvius

treniruočių planus, būtini tokie kiekybiniai krūvio parametrai, kurie

teiktų reikalingą informaciją apie atlikto darbo dydį ir intensyvumą, bei

tiktų įvertinti įvairios trukmės treniruočių ciklams. Taip pat būtina,

kad jie būtų paprasti ir patogūs planuojant.

3. Štangos kėlimo trajektorijos variantai

Štangos kėlimo trajektorija – vienas iš svarbiausių sunkiaatlečio

technikos rodiklių. Anksčiau buvo manoma, kad atliekant trauką štangos

trajektorija turi būti vertikali. Tokia nuomonė buvo aiškinama tuo, kad

tiesi linija – trumpiausias kelias tarp dviejų taškų, vadinasi ir darbas,

atliekamas keliant štanga tokia trajektorija, bus mažesnis, negu keliant

štanga bet kokia kita trajektorija.

Tačiau, kaip parodė tolimesni tyrimai, tik pradedantys sportininkai

kelia štanga trajektorija, artima vertikaliai, o jų meistriškumui

didėjant štangos kėlimo trajektorija įgauna S raidės formai.

Modelinė štangos kėlimo kreivė.

3. Labiausiai paplitusios štangos kėlimo

trajektorijos

Trajektorija yra vienas iš informatyviausių rodiklių,

apibudinančių erdvinį štangos judėjimą. Praktika rodo, kad kiekvieno

sunkiaatlečio štangos kėlimo trajektorija labai individuali. Nors ir

įvairios štangos kėlimo trajektorijos, tačiau daugumą jų galime

suskirstyti i keturias grupes pagal trajektorijos ir vertikalės,

praeinančios per štangos svorio centrą startinėje padėtyje, tarpusavio

išsidėstymą.

Labiausiai paplitusios štangos kėlimo trajektorijos.

[pic]

Naudota literatūra:

1. V. Jasiūnas: „Sunkiaatlečių sportinė

treniruotė‘‘, „Sunkioji atletika“

2. Leitonas: „Štangos kėlimo trajektorijos

registravimas ir interpretavimas“

3. A. S. Medvedev: „Daugiametės

treniruotės sunkiojoje atletikoje“

4. Ježegodnik:

„Sunkioji atletika“

5. R. A. Roman:

„Rovimas ir stūmimas“

Leave a Comment