Lietuvos kūno kultūros akademija
“Jungtinų sporto šakų ir rekreacijos katedra”
Referatas
Sunkiaatlečių sportinė treniruotė ir štangos kėlimo trajektorijos
Atliko: STT 1-3 studentas Modestas Šimkus
Tikrino: …………………………………………………
Turinys:
Įvadas 3
1. Sportinė treniruotė 4
2. Pagrindinių sunkiaatlečio treniruotės priemonių klasifikacija 7
5. Štangos kėlimo trajektorijos variantai 11
6. Labiausiai paplitusios štangos kėlimo trajektorijos 12
7. Naudota literatūra 13
Įvadas
Šiuolaikinių sportinių rezultatų siekimas sunkiojoje atletikojeneįmanomas be optimalaus treniruočių proceso planavimo, objektyviostreniruočių krūvių parametrų registracijos ir analizės.
Dažnai dar pasitaiko, kad sunkiosios atletikos treneriai, planuodamitreniruočių procesą, pasikliauja savo asmenine patirtimi ir nuojauta.Pastaruoju metu sėkmingam trenerio darbui to jau neužtenka. Vis aktualesneproblema tampa įvairių sunkiaatlečio organizmo funkcijų atsistatymopagreitinimas po didelių fizinių krūvių, kurie neišvengiami siekiant aukštųsportinių rezultatų. Dabartiniu metu, rengiant aukštos kvalifikacijossunkiaatlečius, ši problema ne mažiau svarbi, kaip ir pats treniruotėsprocesas. Progresuojant mokslui ir technikai, sportininko organizmoatsistatymo po didelių fizinių krūvių pagreitinimui taikomos įvairiospriemonės. Tačiau labai mažai yra metodinių rekomendacijų pedagoginiųatsistatymo priemonių taikymo klausimais. Manoma, kad tai yra viena išsvarbiausių priemonių, padedančių pasiekti aukštų sportinių rezultatų irišvengti traumatizmo.
1. Sportinė treniruotė
Terminas “treniruotė”, kaip ir daugelis kitų sportinių terminų, yra nevienareikšmis. Sportinėje literatūroje galima rasti ir tokius sportinius terminus: “fizinė treniruotė”, “protinė treniruotė”, “psichoreguliuojanti treniruotė”, “intervalinė treniruotė”, “treniruotė ratu” ir t.t.
Kai “sportinės treniruotės” terminas vartojamas plačiąja žodžio prasme, tai jis dažniausiai sutampa su terminu “sportininko parengimas” turiniu. Tačiau šiuos abu terminus turime griežtai skirti, nesutapatinti. Sportininko parengimas yra žymiai platesnė sąvoka. Ji jungia kryptinga taikymą priemonių, metodų, sąlygų, kuriais sportininkas parengiamas siekti sportinių rezultatų. Tačiau, reikia pažymėti, kad sportininko parengimo formos ir turinys remiasi ne vien treniruote. Egzistuoja tokie
sportininko parengimo komponentai, kurie išeina iš paties treniruočių proceso ribų (specialios teorinio paruošimo formos, higieniniai faktoriai bendrame sportininko gyvenimo rėžime ir t.t.).Todėl sportinės treniruotės terminu gali būti pavadinimas, fizinio lavinimo procesas pritaikytas specializuotai sportinei veiklai. Sportinės treniruotės procese pasiektam efektui pavadinti vartojami tokie terminai: “treniruotumas”, “pasirengimas”, “sportinė forma”.
Sąvoka “treniruotumas” dažniausiai siejama su sportininko organizmo funkciniais ir morfologiniais pakitimais, sukeliamais treniruočių krūviu. Tie pakitimai yra išreiškiami sportininko darbingumo rodiklių augimu. Funkcinių ir morfologinių organizmo rodiklių dinamika kinta dviem tarpusavyje susijusiomis kryptimis: pirma, gerėja sportininko vidaus organai ir įvairios sistemos (skeleto raumenų, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo ir kt.; antra, šių sistemų veikla gali būti koordinuojama savireguliacijos ir centrinės nervų sistemos.
Iš to išplaukia, kad kuo aukštesnis sportininko treniruotumo lygis, tuo produktyviau ir racionaliau jis sugeba atlikti jam skirtą darbą. Taigi sportininko treniruotumas, tai jo organizmo prisitaikymo lygis tam tikram darbui, pasiektas specialiomis treniruotėmis.
Yra skiriama bendrasis ir specialusis sportininko treniruotumas. Specialusis sportininko treniruotumas yra organizmo prisitaikymo lygis pasirinktos sporto šakos specifiniams reikalavimams. Bendrasis sportininko treniruotumas yra organizmo prisitaikymo lygis įvairių judamosios veiklos rūšių kompleksui. Pasirengimas yra daug platesnė sąvoka negu treniruotumas. Kalbėdami apie sportininko pasirengimą, turime galvoje atitinkamą fizinių savybių (jėgos, greičio, ištvermės ir kt.) lygį (fiziniams pasirengimas), sportinio, techninio ir taktinio meistriškumo lygį (sportinis, techninis ir taktinis pasirengimas) bei psichologinį pasirengimą. Sistemingų ir racionalinių treniruočių procese, kryptingai –gerėjimo pusėn – keičiasi sportininko treniruotumas ir pasirengimas. Beveik visada čia yra tam tikras cikliškumas. Kiekviename atskirame cikle yra optimaliausia (geriausia) fazė, kurios metu galima pasiekti aukščiausių sportinių rezultatų. Ši fazė sporto specialistų yra vadinama sportine forma. Todėl treniruočių procesą būtina planuoti taip, kad susidarytų
palankiausios sąlygos sportinei formai pasiekti atsakingų varžybų metu ir ją išlaikyti norimą laikotarpį. Visas esamas priemones bei kai kuriuos faktorius, padedančius siekti aukštų rezultatų, galima sąlyginai skirstyti į tris grupes. Pirmą grupę sudaro varžybų sistema, antrą – sportinių treniruočių sistema, trečią – grupė faktorių papildančių varžybas ir treniruotę, taip pat optimizuojančių jų efektą. Visos išvardytos grupės tarpusavyje glaudžiai susijusios, tačiau kiekviena iš jų pasižymi tam tikromis ypatybėmis. Varžybų sistema. Jungia keletą oficialių ir neoficialių varžybų, kurios priklausomai nuo jų reikšmės, sportininko parengimo etapų ir daugelio kitų aplinkybių yra skirstomos tam tikra tvarka. Svarbiausią vietą užima individualinės ir komandinės pirmenybės (pasaulio pirmenybės, olimpinės žaidynės). Tokios pagrindinės ir tikslingos varžybos turi didžiulę įtaką sportininko parengimo organizavimui. Ruošiantis tokio lygio varžyboms planuojami atskiri parengimo etapai, kurių reikia siekiant aukštų sportiniu rezultatų. Dauguma kitų varžybų yra paruošiamojo pobūdžio ir jų uždaviniai gana įvairūs (pasirengimo patikrinimas, varžybinio patyrimo įgijimas, atranka į rinktines ir t.t.) Sporto praktika rodo, kad varžybos turi didžiulę įtaką formuojant “sportinį charakterį” tobulinant sportinį, techninį, taktinį meistriškumą, ugdant specifinę ištvermę, gerinant psichinį stabilumą. Atsižvelgdami į šią aplinkybę, sportines varžybas mes turime vertinti kaip vieną svarbiausių sportininko parengimo formų. Ši sportininko parengimo forma bus efektyvi ir vertinga tik tada, kai varžybos bus organiškai suderintos su apgalvota treniravimosi sistema.Sportinė treniruotė. Kaip jau anksčiau minėjome, sportinė treniruotė yra pagrindinė sportininko parengimo forma ir būdas. Sportinė treniruotė vienaip ar kitaip apima visus sportininko parengimo skyrius, nors reikia pažymėti, kad vienu metu visų niekada nepritaiko. Plačiausiai ir visapusiškiausiai į sportinę treniruotę įtraukiamas fizinis, sportinis – techninis, taktinis ir valios parengimas.
Sistema faktorių, papildančių treniruotę bei varžybas ir optimizuojančių jų efektą. Ši sistema apima sportininko gyvenimo bendro rėžimo faktorius, specializuotą mitybą, specialias priemones ir metodus, skirtus sportininko organizmo reabilitacijai po didelės apimties ir intensyvių treniruočių bei varžybų (įvairios masažo formos: rankinio, mechaninio, elektros, povandeninio ir kt,. Pirtys, saunos, hidroprocedūros, emulsinės vonios, fizioterapija, elektros miegas, vitaminizacija, raumenų elektrostimuliavimas, barokamera ir t.t. ).
2. Pagrindinių sunkiaatlečio treniruotės priemonių klasifikacija
Šiuolaikinėje sunkiaatlečio treniruotėje taikoma daug įvairios krypties pratimų. Dvi trys treniruotės per dieną tapo įprastas reiškinys. Dėl didėjančio krūvio ir intensyvumo, iškilo būtinybė suklasifikuoti treniruotės priemones pagal jų kompleksinį poveikį techninio meistriškumo tobulėjimui ir fizinių savybių ugdymui. Pagrindinės sunkiaatlečio treniruotės priemonės yra fiziniai pratimai. Skiriamos trys fizinių pratimų grupės: 1. Varžybiniai; 2. Specialūs – parengiamieji; 3. bendrojo lavinimo. Varžybiniai pratimai. Taikant treniruotėje varžybinius pratimus (klasikinį štangos rovimą ir stūmimą), jie iš esmės nesiskiria nuo varžybinių pastangų dydžiu, pratimo atlikimo laiko santykiu bei judesio koordinacine struktūra. Sunkiaatlečio treniruotėje varžybiniams pratimams tenka pagrindinis vaidmuo, kadangi jais ugdomas specifinis treniruotumas. Tačiau reikia pažymėti, kad jų lyginamasis svoris sunkiaatlečio treniruotėje, palyginti ne didelis. Sunkiaatlečių atskyrininkų treniruotėje klasikinis rovimas sudaro 50-60% bendro krūvio kiekio rovimo pratimuose. Aukštos kvalifikacijos sunkiaatle2iu treniruotėje – 27 – 37 %. Tokia maža lyginamoji varžytinių pratimų dalis gali būti paaiškinama dviem pagrindinėmis priežastimis: pirma, taikant sunkiaatlečio treniruotėje varžybinius pratimus, dėl jų poveikio žymūs funkciniai poslinkiai organizme; antra, nerekomenduojama dažnai taikyti varžytinių pratimų be paruošimo, kuris turi pastoviai sudaryti prielaidas kokybinių ir kiekybinių varžytinių veiksmų charakteristikų gerėjimui. Varžytinių pratimų taikymas be specialaus
paruošimo gali neduoti laukiamo efekto.Specialieji parengiamieji pratimai. Šie pratimai savyje turi varžytinių veiksmų elementų, jų variacijų, taip pat judesių ir veiksmų, pagal forma ir atlikimo pobūdį iš esmės panašių į varžybinius. Pratimus vadinti specialiaisiais parengiamaisiais galima tik tada, kai jie iš esmės turi daug bendro su varžybiniais pratimais. Prie specialiųjų parengiamųjų sunkiosios atletikos pratimų galima priskirti tokius: 1. Štangos rovimas pusiau pritupiant. Pagal dinamika šis pratimas artimas klasikiniam rovimui. Pagal savo atlikimą paprastas ir nereikalauja ypatingų nervinių nuostolių. Taikomas jėgos greičio savybėms ugdyti, rovimo technikos elementams tobulinti bei pramankštai. 2. Rovimas pusiau pritupiant (štanga aukščiau arba žemiau kelių). Šis pratimas dažniausiai taikomas štangos plėšimo technikai tobulinti, taip pat jėgos ir greičio savybėms ugdyti. 3. Rovimas be pritūpimo. Skirtas išmokti efektyviau panaudoti rankų raumenų jėga antrojoje plėšimo fazėje. Štanga raunama rankomis nelenkiant kojų per kelio sąnarį. 4. Štangos rovimas iš kybojimo padėties be pritupimo. Atliekant šį pratimą, štanga keliama trumpesniu keliu, negu atliekant aukščiau aprašytą pratimą. 5. Rovimo trauka: nuo žemės, iš kybojimo padėties žemiau ir aukščiau kelių, nuo paaukštinimo, stovint ant paaukštinimo, kombinuotas, panaudojant įvairius raumenų darbo rėžimus. 7. Štangos stūmimas: nuo krūtinės (paėmus štanga nuo stovų), iš už galvos stūmimo švungas, pusiau stūmimas, kombinuotas, panaudojant įvairius raumenų darbo rėžimus. 8. Štangos kėlimas ant krūtinės pusiau pritūpiant: iš kybojimo padėties žemiau ir aukščiau kelių, nuo paaukštinimo, stovint ant paaukštinimo, kombinuotas, panaudojant įvairius raumenų darbo rėžimus. 9. Stūmimo trauka; iš kybojimo padėties štanga žemiau ir aukščiau kelių, nuo paaukštinimo, stovint ant paaukštinimo, kombinuota, panaudojant įvairius raumenų darbo rėžimus. 10.Pritūpimai su štanga: ant pečių, ant krūtinės, štanga virš galvos
ant ištiestų rankų rovimo ir stūmimo suėmimo plotyje, kombinuoti, panaudojant įvairius raumenų darbo rėžimus. 11. Nusilenkimai: su štanga ant pečių sulenkiant kojas per kelio sąnarį, jėgos trauka (štangos rovimo ir stūmimo paėmimo plotis), kombinuoti, panaudojant įvairius raumenų darbo rėžimus. 12. Spaudimas: štanga ant krūtinės sėdint ir stovint, spaudimas iš už galvos paėmus siaurai ir plačiai, spaudimo švungos nuo krūtinės ir iš už galvos, spaudimas gulint horizontaliai arba kampu siaurai ir plačiai paėmus štanga, kombinuotas, panaudojant įvairius raumenų darbo rėžimus. Priklausomai nuo specialiųjų parengiamųjų pratimų kryptingumo, juos galima skirstyti: 1. Pratimai judesių technikai tobulinti; 2. Ugdantys pratimai, iš esmės skirti fizinėms savybėms (greičio, jėgos, ištvermės) ugdyti. Toks specialiųjų parengiamųjų pratimų sugrupavimas yra sąlyginis, kadangi visų judėjimo veiksmų forma ir turinys yra vieningi. Bendrojo lavinimo pratimai. Šie pratimai yra skiriami sportininko bendram, visapusiškam parengimui. Taikomi įvairiausi pratimai, kurie pagal savo poveikio organizmui ypatumus gali būti artimi specialiesiems parengiamiesiems arba iš esmės besiskiriantys (taip pat pratimai, turintys ir priešingą poveikį). Bendrojo lavinimo pratimų arsenalas teoriškai yra neribotas. Praktiškai gali būti ribojamas laiko, užsiėmimų vietos ir kitų aplinkybių. Bendro lavinimo pratimai sąlygiškai gali būti skirstomi taip: 1. Pratimai kojų raumenims: pritūpimai žirklėse (su štanga rankose tarp kojų, ant krūtinės, ant pečių), šuoliukai su štanga ant pečių, štangos spaudimas kojomis gulint, ir kt. 2. Pratimai nugaros raumenims: nusilenkimai su štanga ant pečių stovint tiesiomis kojomis, nusilenkimai su štanga ant pečių remiantis šlaunimis ant gimnastikos ožio ir kt. 3 Pratimai rankų ir pečių juostos raumenims: visų rūšių štangos pratempimai, spaudimas iš už galvos stovint ir sėdint, spaudimas nuo krūtinės sėdint, gulint ant lentos įvairiu kampu ir kt. 4. Į papildomą krūvį reikėtų skaičiuoti keliamus svorius mažesnius kaip 60 procentų maksimumo rovimo ir stūmimo pratimuose.Treniruočių krūvių įvertinimas
Sudarant įvairaus sportinio meistriškumo sunkiaatlečiams efektyvius treniruočių planus, būtini tokie kiekybiniai krūvio parametrai, kurie teiktų reikalingą informaciją apie atlikto darbo dydį ir intensyvumą, bei tiktų įvertinti įvairios trukmės treniruočių ciklams. Taip pat būtina, kad jie būtų paprasti ir patogūs planuojant.
3. Štangos kėlimo trajektorijos variantai Štangos kėlimo trajektorija – vienas iš svarbiausių sunkiaatlečio technikos rodiklių. Anksčiau buvo manoma, kad atliekant trauką štangos trajektorija turi būti vertikali. Tokia nuomonė buvo aiškinama tuo, kad tiesi linija – trumpiausias kelias tarp dviejų taškų, vadinasi ir darbas, atliekamas keliant štanga tokia trajektorija, bus mažesnis, negu keliant štanga bet kokia kita trajektorija. Tačiau, kaip parodė tolimesni tyrimai, tik pradedantys sportininkai kelia štanga trajektorija, artima vertikaliai, o jų meistriškumui didėjant štangos kėlimo trajektorija įgauna S raidės formai.
Modelinė štangos kėlimo kreivė.
3. Labiausiai paplitusios štangos kėlimo trajektorijos Trajektorija yra vienas iš informatyviausių rodiklių, apibudinančių erdvinį štangos judėjimą. Praktika rodo, kad kiekvieno sunkiaatlečio štangos kėlimo trajektorija labai individuali. Nors ir įvairios štangos kėlimo trajektorijos, tačiau daugumą jų galime suskirstyti i keturias grupes pagal trajektorijos ir vertikalės, praeinančios per štangos svorio centrą startinėje padėtyje, tarpusavio išsidėstymą.
Labiausiai paplitusios štangos kėlimo trajektorijos.
[pic]
Naudota literatūra: 1. V. Jasiūnas: „Sunkiaatlečių sportinė treniruotė‘‘, „Sunkioji atletika“ 2. Leitonas: „Štangos kėlimo trajektorijos registravimas ir interpretavimas“ 3. A. S. Medvedev: „Daugiametės treniruotės sunkiojoje atletikoje“ 4. Ježegodnik: „Sunkioji atletika“ 5. R. A. Roman: „Rovimas ir stūmimas“