SPERA PEDAGOGIKA

2. Pedagogikos mokslų sistema; mokslo atstovai
Ped. yra sudeting. įvairiašakis mokslas, nes jos obj. yra besiformuojanti asmenybė ir kiekv. žmogui yra būdinga individuali, nepakartojama raida.
Ped. mokslo sistemą sudaro daugelis pedagogikos šakų:
ped. istorija ( joje aptariama raida, ugdytojai).
ped. pagrindai arba bendr. ped.: a) ped. pagrind. (kalbama apieugdytoją); b) didaktika-mokymo teorija, kuri teikia pagrindus dalykų metodikoms; c) auklėjimo teor. ir metod. (hodegetika).
ikimokykl. ped.
embrioninė ped.
amžiaus tarpsnių ped. (paauglio, jaunuolio)
suaugusio ped. (andragogika)
specialioji ped. : a) defektologija (vaikų su įv. defekt.); b) surdo pedagogika (kurč.mokymas); c) tiflo ped. (aaklųjų mokym.); oligofremija (protiškai tasilikusių).
socialine ped. (kuri ugdymą mat social. aplinkoje, kurią veikia:tėvai,draugai,žiniasklaida ir tt)
Visos ped. šakos tarpusavyje susijusios. Jos viena kitą papildo, praplečia ir tokiu būdu tobulina patį ped. mokslą.
Žymiausiu visų laikų didaktu yra laikomas Janas Amosas Komenskis. 17a jis parašė “Didžiąją didaktiką”, kurioje apibendrino visą pedagog. patirtį ir iškėlė pamoką kaip pagrindinę mokymo formą (pamokoje turi būti pastovūs panašaus amž. ir intel. mokiniai). Šioje knyg. J.A.Komenskis pasiūlė mokyklų stuktūrą, pirmosioms trims jos grandims mokymo trukmę-programą. Reikalavo, kad mokym. būūtų univers. ir naud., duotų tikslią pasaulio anatomiją. J.A.Komenskis pirm. įvedė pamokų tvarkaraštį, ragino kaitalioti pamokas. Teigė, kad mokymas turi padėti vystytis mokinių gebėjimams. Jis nubrėžė žinių perėmimo procesą. Aprašė, kaip vaizdingai jas suvokti, suprasti, išreikšti ir taikyti praktikoje. Ragino pr

radėti nuo objektų stebėjimo ir vaizdumą laikė auksine taisykle. Akcentavo dėmesio palaikymą per visą pamoką. Rašė, kad mokymą reikia padaryti maloniu, nenaud. fiz. bausmių.
18a. Ž.Ž.Ruso reikalavo gerbti vaiko asmenybę, manė, kad vaikas pats turi viską tirti, atrasti tiesas, mokytojas turi būti tik patarėjas.
19a. J.F.Herbartas manė, kad svarb. veikėjas- mokytojas, mokiniai besąlygiškai turi jo klausyti.
D.Diujis siūlė pirma mokyti to, kas naudinga gyvenime, tegė, kad svarb praktinės žinios, darbas.
Lietuvoje: M. Mažvydas 1547m. parašė pirmąjį lietuvišką elementorių. Jis pasisakė prieš kalimo ir muštro metodus, teigė, kad mokymasis vaikui būtų prieinamas. M. Daukša siekė, kad būtų mokoma lietuvių kalba. Ž.Liauksminas, jėzuitas, išsilavinęs, parašė vadovėlį studentams “iškalbos praktika”. Mokė kad kalbėti reikia raiškiai. G.Piramovičius lotyniškai parašė “mokytojo pareigas”, skirtas pradinių klasių mokytojams, kaip mookyti pradinukus, atsižvelgti į individualius skirtumus, vesti į gamtą , kad būtina laisva ir linksma atmosfera. S.Daukantas parašė lietuvišką abėcėlę . M. Valančius ragino tėvus mokyti vaikus lietuviškai, neleisti jų į rusų m-las.
19a. pab.-20a. pradž. Aktyviai reiškėsi Vydūnas, J.Jablonskis, Vaižgantas, G.Petkevičaitė-Bitė, Stasys Šalkauskis- žymus politologas, sociologas. Sukūrė pedagoginę m-lą, skyrė dėmesį vaiko galių įvertinimui, ragino priimti vaiką tokį, koks jis yra. Ypatingą dėmesį skyrė šeimai. Pranas Maceina, Šalkauskio mokinys-tautinio auklėjimo pradininkas. Vabalas-Gudaitis-pirmasis įvedė pedagoginės sąveikos terminą (jos laikantis atsiranda ryšys tarp ugdytojo ir ugdytinio, ji
ie pagelbsti vienas kitam). Matijošaitis-Esmaitis parašė pirmąjį pedagogikos istorijos vadovėlį liet. Kalba. A. Baranauskas-matematikos vadovėlį. Alfoncas Gučas VU atkūrė ped.-psich.mokslą. Meilė Lukšienė- lietuvių švietimo reformos ašis.J. Vaitkevičius – social. ped. ir mokymo teor. srityje. Prof. V. Rajackas aprašė mokymo teoriją “Mokymo organizavimas”, tyrinėjo šeimą. L. Jovaiša- domėjosi internatų vaikais, profesiniu orientavimu, darbiniu mokymu ir ugdymu. V.Jakavičius-pedagogas istorikas. Biolog. srityje- Balevičienė, Pakalnis, Noreika, Sereika. Chemijos srityje- Stundžia, Vaitkus, Valentinavičienė.
6.Ugdymo procesas, jo organizavimas institucijose.
Žodžiu “procesas” nusakoma kokio nors reiškinio būsena, jos vystymosi pakopų nuosekli kaita. Todėl ugdymo procesas – nuosekli ugdymo būsenų kaita. Dėl ugdymo kinta ugdytinio asmenybė. Kinta ir ugdytojas, jo pedagoginė veikla, bet ugdytojas yra ugdymo priemonė o ne tikslas, todėl jo kitimas neišreiškia ugdymo proceso esmės. Ugdymo būsena yra kažkas daugiau negu ugdytinio ir ugdytojo būsena. Ugdytojo ir ugdytinių sąveika ugdymo procese nuolat kinta. Specifinis ugdymo proceso bruožas yra grįžtamoji informacija apie asmenybės pokyčius, nes knygos ar laikraščio straipsnio autorius, artistas, dailininkas dažnai nežino kas skaitė, matė ar girdėjo jo išreikštą patirtį ir kokį poveikį ji padarė. Mokytojas visada įvertina kiekvieno mokinio mokymosi rezultatus. Jis taip pat stengiasi sužinoti ko mokinys išmoko pats, be jo pagalbos. Skatina lavintis savarankiškai. Vadinasi, ugdymo procesas – kaita tokių pedagoginės sąveikos apraiškų, kurios yra pedagogiškai valdomos ir
r kurių rezultatyvumą mokytojas gali numatyti. Pavienė tokios pedagoginės sąveikos apraiška vadinama ugdymo situacija. Pagrindinis pedagoginės situacijos komponentas – ugdytojas ir jo kompetencijos veiksmai, kuriuos lemia užbrėžti ugdymo tikslai, kurie sąlygoja ir ugdymo turinį , t.y.tą apibendrintą visuomenės patirtį, kurią perima ugdytiniai. Nuo ugdymo metodų priklauso kaip ugdytiniai įsisavina perteikiamą patirtį. Pedagoginės veiklos rezultatas – ugdomosios informacijos srautas, kurį perimdamas ugdytinis formuojasi socialiai vertingas vertingas asmenybės struktūras – protinius bei praktinius gebėjimus, santykius su aplinka ir kt. Ugdomosios informacijos srautui įtakos gali turėti pašaliniai faktoriai – ugdytojo ir ugdytinio laikinos būsenos, jų santykiai, pedagoginių veiksmų materialinis aprūpinimas ir kt. Ugdytinį veikia ne tik ugdytojo veiksmai, bet ir socialinė aplinka, jos poveikis gali sutapti ugdytojo tikslais , bet gali būti ir priešingas. Ugdytinis nėra pasyvus pedagoginio poveikio objektas, jis aktyvus pedagoginio proceso dalyvis, todėl jo reagavimas į ugdomąją informaciją yra individualus. Skiriamos kelios tipiškos reagavimo formos : konstruktyvus reagavimas (kai info.ugdytiniui labai reikšminga); rekonstruktyvus (ugdomoji info.ugdytiniui labai reikšminga ir keičia kažkokius jo asmenybės ypatumus); konformistiškas (kai ugdytinis info.priima pasyviai, ji neikeičia ugdytinio, lieka tik “žinojimu”); idifirentiškas ( kai info.ugdytiniui visiškai nereikšminga); konfliktiška (kai ugdytinis atmeta perteikiamą info.,nes ji prieštarauja jo paties pozicijai).
Apie ugdytinio reagavimą į pedagoginius veiksmus galima spręsti tik iš jo reakcijos, išreiškiamos žodžiais, veiksmais ar poelgiais. Ugdytojas įvairiais būdais fi
iksuoja šį reagavimą ir taip gauna grįžtamąją info.apie vidinį reagavimą ir galimus ugdytinio vidinius pokyčius. Paprasčiausias grįžtamosios info.pvz. – tikrinant mokinių žinias gauta info. (tikrinimas ką mokinys išmoko ir ko ne).ramdamasis gautais rezultatais, pedagogas sprendžia , kurie turėtų būti nauji pedagoginiai veiksniai. Jei grįžtamoji info.parodė, kad užsibrėžtas tikslas dar nepasiektas, reikia ieškoti naujų būdų jam realizuoti.
Pedagoginiai veiksmai ir ugdomos asmenybės pokyčiai sudaro savotišką grandinę : dėl grįžtamosios info.ir pedagoginių sprendimų nauji pedagoginiai veiksmai siejami su ankstesniais. T.y.remiantis grįžtamąja info.,ugdymo situacijos siejamos tarpusavyje, tampa procesu. Todėl ir sakoma, kad pedagogika nagrinėja asmenybės ugdymo procesą . pedagoguka tiria vieną ugdymo aspektą – pedagoginį procesą, t.y.tikslingą ir kryptingą ugdytojo ir ugdytinių bendrą veiklą, skirtą pastarųjų asmenybei formuoti ir tobulinti.

8. Švietimo sistemos samprata, tikslai, uždaviniai, principai. Švietimo kaitos gairės. Švietimas – tai valstybinių ir visuomeninių struktūrų veikla, kuria organizuotai teikiama įvairių grupių nariams informaciją (patirtį), siekiant rengti gyvenimui ir darbui. Kiekviena šalis turi savitą švietimo sistemą. Švietimo sistema – tai įvairių vienos ir kitos valstybės ugdomųjų (mokamųjų ir auklėjamųjų) įstaigų sistema (darželiai, m-klos, t.t.). Kiekvienai šaliai būdinga istoriškai susiklosčiusi ir pamažu kintanti bei tobulėjanti savita šviet. sistema, bei įvairioms šalims būdingi ir bendri bruožai, kuriuos sąlygoja vaiko psichiniai bei fiziologiniai ypatumai, gyvenamoji epocha. Švietimo sistema atspindi tos šalies išsivystymo lygį, papročius ir tradicijas, tenkina tos visuomenės poreikius. Švietimo sistema būna centralizuota, decentralizuota ir mišri. Gyvenimo principas reikalauja – suteikti tokio lygio išsilavinimą, taip parengti šiuolaikiniam gyvenimui ir darbui, kad jaunimas galėtų įsijungti į visuomeninį ir ekonominį gyvenimą. Tai reiškia, jog visų pirma m-klos veikla t.b. siejama su artimiausia aplinka, kad skatintų mokinį stebėti realią tikrovę, kad mokslo pagrindų žinios būtų siejamos su gyvenimu. Ryšys su gyvenimu – tai ir įgytų žinių praktinis taikymas ir naudinga veikla visur, o ne tik m-kloje. Svarbu siekti, kad ryšys su gyvenimu ne tik palengvintu nagrinėjamų žinių supratimą ir prieinamumą, bet ir padėtų suprasti apskritai mokslo svarbą, jo įtaką ir poveikį visuomeniniam gyvenimui, pažangai, kad skatintų domėtis mokslo plėtote. Šis principas reikalauja, kad m-klų veikloje kaip galima daugiau būtų atsižvelgiama į visuomeninio gyvenimo tendencijas. Besimokanti jaunoji karta turi suprasti, kad žinios ir mokslas yra ypatinga žmonijos ir tautos socialinės raidos prielaida. Esminė švietimo paskirtis – suteikti asmeniui brandaus savarankiško gyvenimo pragrindus ir padėti jam tobulinti savo gebėjimus visą gyvenimą. Šiandien būtina asmens savarankiškumo sąlyga – jo dorinė branda ir įvairiapusė šiuolaikinė kompetencija, naujas kultūrinis, politinis ir ekonominis raštingumas. Ypatingos svarbos dabarties sąlygomis įgyja socialinė žmogaus kompetencija. Svarbi švietimo paskirtis – ugdyti asmens bendruomeniškumą, kurti pamatus savarankiškam ir kūrybiniam tautos gyvenimui. Švietimas LT turi tapti valstybės ir visuomenės remiama veiklos sritimi. Šalies švietimo principus dar 1992m nužymėjo LT švietimo koncepcija.
Švietimo bendrieji principai: humaniškumas – švietimas orientuojasi į žmogų kaip į vertybę, jis ugdo savarankų asmenį, gebant laisvai pasirinkti ir atsakyti už savo pasirinkimą, kuriant prasmingą gyvenimą. Demokratiškumas – švietimas ugdo šiuolaikinės LT pilietį – kritiškai mąstantį, tolerantišką, iniciatyvų ir bendruomenišką asmenį, gebantį grįsti savo gyvenimą įsisąmonintomis demokratijos vertybėmis, gebantį konstruktyviai dalyvauti pilietiniame atviros visuomenės gyvenime ir kurtis savo gerovę. Švietimas ugdo visuomenės dorovę kaip būtiną demokratijos pagrindą. Racionalumas – švietimas ugdo asmenį, įsipareigojusį krašto kultūrai, gebantį remtis krašto tradicijomis ir kurti šiuolaikinę savo ir visuomenės tapatybę, jis rūpinasi kultūros išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu. Švietimas puoselėja etniškai įvairią krašto kultūros tradiciją. Atsinaujinimas – švietimas ugdo atvirą, kūrybingą, tvirto charakterio asmenį, gebantį priimti sparčios kaitos bei gausios inform. iššūkius, mokantį mokytis visą gyvenimą. Švietim. skatina visuome. modernizavimą.
LT švietimas yra grindžiamas šiais principais ir pagrindinėmis vakarų kultūros vertybėmis: asmens nelygstamos vertės, artimo meilės, prigimtinės žmonių lygybės, sąžinės laisvės, tolerancijos, demokratinių visuomenės santykių teigimu.
Švietimo sistemos bei jos plėtotės tikslai ir uždaviniai. LT švietimas siekia ugdyti: savarankišką, atsakingą, visą gyvenimą gebėjimus tobulinti pajėgiantį asmenį; savivaldžią ir solidarią, žiniomis pagrįstą, kurti gebančią valstybę, brandžią krašto kultūrą.
Švietimo sistemai keliami pagrind. bendrieji tikslai:1. Įvestinti asmenį į šiuolaikinę visuomenę, padėti jam įgyti kultūrinę bei socialinę kompetenciją ir tapti savarankišku, atsakingu žmogumi, norinčiu bei gebančiu nuolat mokytis ir kurti savo bendruomenės gyvenimą. 2. Padėti asmeniui įsigyti profesinę kvalifikaciją, atitinkančią šiuolaikinį technologijų, kultūros bei asmeninių gebėjimų lygį, sudaryti sąlygas nuolat tenkinti pažinimo poreikius, siekti naujų kompetencijų ir kvalifikacijų mokantis visą gyvenimą. 3. Stiprinti visuomenės kūrybines galias, užtikrinant darnią krašto ūkio, aplinkos ir kultūros plėtrą, vidinį ir tarptautinį ūkio konkurencingumą, nacionalinį saugumą ir demokratinės valstybės raidą. 4. Laiduoti tautos ir krašto kultūros tęstinumą, jos tapatybės išsaugojimą ir nuolatinį kūrimą, puoselėti šios kultūros atvirumą ir dialogiškumą.
Švietimo sistemos plėtotės nuostatos: 1. Prieinamumas – švietimo sistema yra teisinga, užtikrina lygias mokymosi galimybes, sudaro sąlygas mokytis skurdo bei negalios ištiktiems asmenims; kiekvienam asmeniui ji laiduoja bendrojo išsilavinimo bei pirmosios profesinės kvalifikacijos įsigyjimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją, įgyti naują. 2. Kontekstualumas – švietimo sistema yra glaudžiai susieta su krašto raida ir kartu su juo nuolat atsinaujina; švietimo kokybės vienas esminių rodiklių yra švietimo paslaugos atitinkančios visuomenės reikmes. 3. Efektyvumas – švietimo sistema siekia gerų, kokybiškų rezultatų naudodama turimus išteklius bei remdamasi tinkamais ir savalaikiais sprendimais. 4. Tęstinumas – švietimo sistema yra lanksti, sąryšinga ir atvira; ji sudaro sąlygas kiekvienam asmeniui mokytis visą gyvenimą. 5. Įvairovė – švietimo sistema yra grindžiama ugdymo, mokymosi ir studijų formų įvairove; ji padeda išplėtoti įvairius visuomenės narių gebėjimus; tai prielaida kūrybinėms visuomenės galioms atskleisti ir stiprinti. Strateginė švietimo paskirtis – nužymėti LT švietimo politikos prioritetus, tikslus ir uždavinius, numatyti kokiomis priemonėmis, kokiais ištekliais ir per kokį laiką LT išplėtos efektyvią, darnią, visiems prieinamą ir mokymąsi visą gyvenimą laiduojančią švietimo sistemą, parvesdama ją savo kultūrinės ir ūkinės galios šaltiniu, nacionalinio saugumo garantu.
Švietimo reforma rėmėsi: iš pradžių Tautinės m-klos koncepcija (1988), vėliau – :T švietimo koncepcija (1992). Jose buvo įtvirtintos naujos švietimo vertybinės nuostatos, nauji tikslai ir uždaviniai. Švietimas suvoktas kaip tautos kultūros dalis, kaip tautos kultūrą saugantis ir kuriantis veiksnys, orientuotas į laisvą ir atsakingą žmogų, savarankišką pilietinę visuomenę. Stiprūs pagrindai užtikrino reformos tęstinumą esant nemažai politinės valdžios kaitai. Reforma vykdyta per lėtai ir per mažai reaguojant į pokomunistines tikrovės permainas, kintančius visuomenės poreikiu. Kaita buvo skubi, „primesta iš viršaus“, nepakankamai suvokta ir palaikyta m-klų bendruomenių ir visuomenės. Reformos darbai nebuvo nuosekliau grindžiami moksliniais švietimo ir visuomenės tyrimais. Pavėluotai imtasi problemą iškilusią dėl skurdo ir turtinio visuomenės išsklaidymo. Nepakankamai atsižvelgta į žinių visuomenės kūrimosi, mokymosi visą gyvenimą reikmes. Švietimo reformai trūko reikiamo finansavimo. Švietimo kaita per mažai buvo siejama su kitomis ekonominėmis ir socialinėmis reformomis. Tam pritrūko praktiškesnės valstybės raidos vizijos, kryptingos politinės raidos. Vienas svarbiausių švietimo siekių – padėti asmeniui ir visuomenei atsakyti į esminius dabarties iššūkius, padėti kuo plačiau pasinaudoti atsiveriančiomis naujomis galimybėmis.

9. Švietimą reglamentuojantys dokumentai, jų charakteristika. Švietimas – prioritetinė valstybės remiama Lietuvos Respublikos raidos sritis. Jis grindžiamas humanistinėmis tautos ir pasaulio kultūros vertybėmis, demokratijos principais bei visuotinai pripažintomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Švietimas lemia krašto kultūrinę, socialinę bei ekonominę pažangą, stiprina žmonių ir tautų solidarumą, toleranciją, bendradarbiavimą. Švietimas vaidina ypatingą vaidmenį ugdant jaunąją kartą. Įvairių šalių patirtis rodo, kad investicijos į švietimą visuomet atsiperka. Švietimo sistema yra viena iš reikšmingiausių krašto kultūros ir visuomenės raidos grandžių. Švietimo sistemos tobulinimas gali būti suvokiamas kaip piliečių visuomenės, šiuolaikinės lietuvių tautos savikūros būdas. Bendrojo lavinimo mokyklai šiame procese tenka išskirtinis vaidmuo. Bendruosius mokyklos veiklos principus, tikslus, uždavinius nusako LR Švietimo įstatymas, Bendrojo lavinimo m-klos nuostatai, LT Švietimo koncepcija, Bendrosios programos.
LT Resp. Švietimo įstatymas – nustato LT Resp. švietimo tikslus, švietimo sistemos principus, sandaros, veiklos, švietimo santykių pagrindus, valstybės įsipareigojimus švietimo srityje. Pagrindiniai švietimo sistemos uždaviniai yra: 1) puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus, ugdyti intelektą, sudaryti sąlygas individualybei plėtoti; 2) suteikti jaunajai kartai bendrąjį ir profesinį išsilavinimą; 3) sudaryti LT gyventojams tęstinio lavinimosi galimybes; 4) ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuomenei ir LT valstybei sampratą bei poreikį dalyvauti LT Resp. kultūriniame, visuomeniniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime; 5) užtikrinti tradicinių religinių bendrijų nariams tokias pat teises ir sąlygas kaip ir visiems gyventojams ugdyti savo vaikus.
LT švietimo sistema apima ikimokyklinį ugdymą, bendrąjį vaikų ir jaunimo lavinimą, profesinį ir aukštesnįjį mokslą ir suaugusiųjų švietimą, įgyvendinamą ikimokyklinio ugdymo įstaigose, bendrojo lavinimo m-klose, profesinio mokymo įstaigose, įmonėse, aukštesniosiose m-klose, aukštosiose m-klose, papildomo ugdymo ir neformaliojo švietimo įstaigose. Konstitucijoje Švietimui skirti 2 straipsniai: 41 str.: asmenims iki 16m mokslas privalomas. Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo profesinėse bei aukštesniosiose m-klose yra nemokamas. Aukštasis mokslas prieinamas visiems. Gerai besimokantiems valstybinėse aukštosiose m-klose laiduojamas nemokamas mokslas. 42 str. teigia, kad mokslas bei dėstymas yra laisvi. Valstybė remia kultūrą ir mokslą. Aukštojo mokslo įstat. nustato: studijų, kurias baigusiam asmeniui LT pripažįstamas aukštasis išsilavinimas, sistemą; profesinių kvalifikacijų, kvalifikacinių ir mokslo laipsnių įgyjimo aukštosiose m-klose principus; aukštųjų m-klų autonomijos mastą ir jų veiklos valstybinio reguliavimo ribas; aukštųjų m-klų dėstytojų ir mokslo darbuotojų bei studentų teises ir pareigas; aukštųjų m-klų steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą; pagrindinius aukštosioms m-kloms ir studijų programoms keliamus reikalavimus; studijų programų vertinimo ir registravimo principus.

10. LT Resp. švietimo sistemos principai, struktūra. Švietimas vaidina ypatingą vaidmenį ugdant jaunąją kartą. Įvairių šalių patirtis rodo, kad investicijos į švietimą visuomet atsiperka. Švietimo sistema yra viena iš reikšmingiausių krašto kultūros ir visuomenės raidos grandžių. Švietimo sistemos tobulinimas gali būti suvokiamas kaip piliečių visuomenės, šiuolaikinės lietuvių tautos savikūros būdas. Bendrojo lavinimo mokyklai šiame procese tenka išskirtinis vaidmuo. Bendruosius mokyklos veiklos principus, tikslus, uždavinius nusako LR Švietimo įstatymas, Bendrojo lavinimo m-klos nuostatai, LT Švietimo koncepcija, Bendrosios programos. M-kla rūpinasi sėkminga asmens ir visuomenės plėtra. Savo veikloje ji atsižvelgia ir į asmens, ir į visuomenės reikmes, stengiasi šias reikmes derinti. Taigi, šiandieniniai m-klos bendruomenei itin svarbu įgyti visuomenės ir kultūrinės atsakomybės sąmonę. Būdama savarankiška, m-klos bendruomenė siekia partneriškumo, dialogiško ryšio su visuomene. Šiame dialoge ji nuosekliai gina modernios lietuvių visuomenės viziją, demokratijos principus, dorinius ir pilietinius idealus. Ugdant pilietiškumą, patriotizmą, demokratinio gyvenimo įgūdžius, kūrybingai puoselėdama tautinės kultūros tradicijas, padėdama pažinti ir sudaryti vertybines nuostatas, m-kla talkina modernios lietuvių tautos, atviros visuomenės ir demokratinės valstybės kūrimuisi. Kita vertus, rengdama asmenį laisvam ir atsakingam gyvenimui, padėdama jam išplėtoti kūrybos galias bei gebėjimus, ji įprasmina LT valstybingumą. Visas bendrasis ugdymas yra orientuotas į vaiką, jo poreikius ir gebėjimus. M-kla padeda asmeniui maksimaliai išskleisti individualias kūrybos galias ir gebėjimus. Tenkindama jo įgimtas reikmes: savirealizacijos – savęs įprasminimo, laisvės ir pagarbos, kūrybos, tvarkos, darnos poreikius. LT m-kla puoselėja, bei padeda asmeniui atskleisti ir suprasti bendrąsias žmogaus vertybes: jo sąžinės ir minties laisvę, artimo meilę, prigimtinę žmonių lygybę, solidarumą, toleranciją, pagarbą tiesai ir išminčiai. M-klos veikla remiasi humaniškumo, demokratiškumo, tautiškumo ir atsinaujinimo principais. M-kla puoselėja dorą kaip būtiną demokratinės gyvensenos pagrindą. Taip pat ir teigia prigimtinę žmonių lygybę, ugdo žmonių lygiateisiškumo supratimą, stiprina tikėjimą kiekvieno asmens unikalumu ir jo galia tobulėti. Ji puoselėja pagarbą asmeniniam žmonių savitumui, teigdama, kad šis savitumas daro visuomenę turtingesnę ir įvairesnę. M-kla diegia viltį, kad yra įmanoma siekti tauresnių, artimo meile grindžiamų žmonių tarpusavio ryšių.
Švietimas – valstybės ar kitų visuomeninių struktūrų įsteigtų institucijų veikla, kuria organizuotai teikiama įvairių grupių visuomenės nariams informacija (visuomeninė patirtis), siekiant rengti gyvenimui ir darbui. Švietimo sistema – tai įvairių ugdomųjų (mokomųjų ir auklėjamųjų) įstaigų visuma. Organizuojant švietimo sistemą vadovaujamasi įvairiais principais: tautiškumo; švietimo prioriteto socialinėje raidoje; demokratiškumo; humaniškumo; ryšių su gyvenimu; diferencijuoto mokymo ir m-klų įvairovės principais. Visos Švietimo įstaigos skirstomos į 2 struktūras: 1. Formalusis švietimas – jį pilnai tvarko valstybė (nustato reikalavimus ir standartus). Mokymasis baigiamas egzaminu – diplomas. Į formalųjį švietimą įeina: darželiai; bendrojo lavin. m-klos; prof. m-klos; aukštesniosios ir aukštosios m-klos; suaugusiųjų švietimas. 2. Neformalusis švietimas – tai savišvieta, t.p. liaudies m-klos, vakariniai kursai, bibliotekos, muziejai, klubai ir t.t. Išskiriama nuoseklioji Švietimo sistema – ją sudaro ugdymas šeimoje, bendrojo lavin. m-klose, prof. m-klose, aukštesn. ir aukštosiose m-klose. Nenuoseklioji Švietimo sistema – tai neformalus švietimas ir dalinai papildomas ugdymas (muzikos, dailės, sporto būreliai ir t.t.). Švietimo įstaigos g.b. valstybinės ir nevalstybinės. Nevalstybinės gali gauti valstybės paramą.
LT Švietimas įgyvendinamas 6 tipų švietimo įstaigose: 1. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos – jų tikslas padėti šeimai ir ugdyti vaikus (pagrindinis tipas – lopšelis-darželis, 2-6m vaikai). Visų tipų ikimokyklinės įstaigos turėtų būti nedidelės. 2. Bendrojo lavin. įstaigos – tai pagrindinė mokymosi grandis, žmogaus išsimokslinimo pamatas. Jis teikia sistemingų mokslo pagrindų, žinių, mokėjimų ir įgūdžių, reikalingų įgyti profesijai ir tolesniam lavinimuisi. Vidurinė m-kla turi sudaryti kaip galima geresnes prielaidas pilnutinei asmenybės brandai, sąmoningam profesijos pasirinkimui. 1 pakopa – pradinė m-kla (1-4 kl.); 2 pakopa – šešerių metų (5-10 kl.); 3 pakopa – 11-12 kl. Mokymas diferencijuojamas (profesinis mokymas), rengiama iš esmės tolesniam mokymui aukštojoje m-kloje. 3. Prof. mokymo įstaigos – kryptingai rengia tam tikros specialybės aukštos kvalifikacijos specialistus (darbininkus). Konkrečios m-klos profilis, tipas, struktūra, mokymo trukmė ir kt. nustatomas atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius, profesijų sudėtingumą, m-kloje teikiamą bendrojo ir profesinio išsilavinimo lygį, pedagogų kadrus, techninę bazę. 4. Aukštesn. m-klos – jų tikslas suteikti jaunimui aukštesnįjį išsilavinimą, sudaryti galimybes tapti gerais specialistais. Dabar dalis šių m-klų vadinama kolegijomis. Studijos trunka nuo 2 iki 4 metų. Kai kurių m-klų pagrindinė klaida buvo ta, kad į jas priimdavo tik po vidurinės m-klos ir +4 metai, ir dar įgyjamas ne aukštojo išsilavinimo diplomas. Dabar jos pertvarkomos kolegijas, t.y. įgyjamas aukštas neuniversitetinis išsilavinimas. 5. Papildomo ugdymo ir neformaliojo švietimo įstaigos – jos papildomai plėtoja vaikų gebėjimus, tenkina pažintinius interesus ir saviraiškos poreikius (sporto, muzikos ir kt. būreliai). 6. Aukštosios m-klos – rengia aukštos kvalifikacijos specialistus, turinčius gilių teorinių žinių bei praktinių įgūdžių. Jos yra 2 tipų – universitetai ir kolegijos. Jos g.b. valstybinės ir nevalstybinės. Aukštosios m-klos turi autonomiją, jos turinį ir formas reglamentuoja tų m-klų statutai. Universitete organizuojamos 3 pakopų studijos: bakalauras, magistras, doktorantūra. Į aukštąją m-klą priimami asmenys įgiję vidurinį išsilavinimą.

11. LR ugdymo institucijų tipai, jų tikslai
Visos ugdymo sistemos remiasi 4 pagrindiniais principais: 1. humaniškumo (visi žmonės lygūs); 2. demokratiškumo ( demokratija-tai laisvė); 3. tautiškumo (nacionalumo) ir globalumo (esame skirtingi ir turime tokiais išlikti); 4. atsinaujinimas, nuolatinė kaita. Švietimo sistema vykdoma nuo priešmokyklinio ugdymo iki aukštojo. Kiekviena pakopa ir joje esantys tipai turi savo skirtngą paskirtį. Prie ugdymo sistemos priklauso visi kursai (kalbų, kvalifikacijos kėlimo ir kt.).Švietimas skirstomas į formalųjį (kada mokydamasis sistemoje gausi valstybinį sertifikatą-diplomą) ir neformalųjį (sau).Kiekviena institucija turi savo veiklos koncepciją, nuostatus, taisykles, valdymą, savivaldą.
LTU švietimas įgyvendinamas 6 tipų švietimo įstaigose:
1.ikimokyklinio ugdymo įstaigos – jų tikslas – padėti šeimai ir ugdyti vaikus. (pagr. Tipas-vaikų lopšelis-darželis, 2-6 metų vaikai). Visų tipų ikimokykl.įstaigos tūrėtų būti nedidelės.
2.bendrojo lavinimo įstaigos – jų tikslas – tai pagrindinė mokymosi grandis, žmogaus išsimokslinimo pamatas. Jis teikia sistemingų mokslo pagrindų,žinių,mokėjimų ir įgūdžių, reikalingų įgyti profesijai ir tolesnaim lavinimui.vidurinė m-la turi sudarytikaip galima geresnes prielaidas pilnutinei asmenybės brandai, sąmoningam profesijos pasirinkimui. 1 pakopa-pradinė m-la-1-4kl.; 2 pakopa-pagrindinė m-la-šešerių metų-5-10kl.; 3 pakopa-gimnazija ar vid.m-la-11-12kl. Mokymas diferencijuojamas (profilinis mokymas), rengiama iš esmės tolesniam mokymuisi aukštojoje m-loje.
3.profesinio mokymo įstaigos- kryptingai rengia tam tikros specialybes aukštos kvalifikac. specialistus(darbininkus). Konkrečios mokyklos profilis, tipas, struktūra, mokymo trukmė ir kt nustatomas atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius, profesijų sudėtingumą, mokykloje teikiamą bendrojo ir profesinio išsilavinimo lygį, pedagogų kadrus, techninę bazę.
4.aukštesniosios m-los- jų tikslas- suteikti jaunimui aukštenįjį išsilavinimą, sudaryti galimybes tapti gerais specialistais. Dabar dakis šių m-lų vad. kolegijomis. Studijos trunka nuo 2 iki 4 metų.kai kurių m-lų pagr. Klaida buvo, kad į jas priimdavo tik po vidurinės ir + 4 metai ir dar ne aukštojo išsilavinimo diplomas. Dabar jos pertvarkomos į kolegijas, t.y. aukštasis neuniversitetinis išsilavinimas.
5.papildomo ugdymo ir neformalios švietimo įstaigos- jos papildomai plėtoja vaikų gebėjimus, tenkina pažintinius interesus ir saviraiškos poreikius (sporto, muzikos ir kt. būreliai).
6.aukštosios m-los- rengia aukštos kvalifikacijos specialistus, turinčius gilių teorinių žinioų, bei praktinių įgūdžių. Jos yra dviejų tipų- universitetai ir kolegijos, jos gali būti valstybinės ir ne. aukštosios m-los turi autonomiją, jų turinį ir formas reglamentuoja tų m-lų statutai. Universitete organizuojamos trijų pakopų studijos (bakalauro, magistro, doktoranto). Į aukštąją m-lą priimami asmenys, įgyję vidurinį išsilavinimą
Globos institucijos, dienos centrai, pensionatai, šeimynos, profesinio ugdymo, žemės ūkio m-los.

57. Nuotolinis mokymasis

Nuotolinis mokymasis – šiuo metu yra didesnę reikšmę įgaunanti sritis. Šis mokymas ypač aktualus nuolat besikeičiančios visuomenės sąlygomis – čia reikalingas nuolatinis info.atnaujinimas ir profesinis tobulėjimas. Ne taip seniai – 1999m.pavasarį JAV buvo akredituotas virtualusis universitetas, suteikiantis bakalauro ir magistro diplomus verslo komunikacijos srityje. Šis univ.-pirmasis, pripažintas JAV mokslo ir švietimo institucijų kaip lygiavertė aukštoji mokykla. Nuotolinio ir telemokymo srityse garbingas pozicijas užima Kanada Vokietija, D.Britanija, Skandinavijos šalys.
Jei pvz.imsime informavimo sritį, tai nesunkiai pastebėsime, kad atsiranda visiškai naujas elektroninio laikraščio tipas. Modernus el.laikraštis – tai netradicinio laikraščio kopija. Tai yra visiškai naujas dinamiškas kūrinys, keliskart per parą atsinaujinantis, siūlantis visiškai naują reklamos strategiją, pateikiantis praktiškai neribojamos apimties tekstus kaip daugialypės terpės kūrinius. Jau nuo 1995m.sėkm.gyvuoja žurnalas “Salon”.
Mokymo medžiagos trimatės vizualizacijos priemonės – tai dar viena unikali galimybė ugdytis bei lavintis kompiuterio dėka. Ne paslaptis, kad viena iš didžiausių kompiuterinių kūrinių problemų yra skaitytojo nesugebėjimas suvokti perduodamos info.apimtis. modrenios kompiuterinės info.vizualizacijos priemonės leidžia sumažinti tokio pobūdžio neigiamus efektus. Jau šiandien egzistuoja kompiuterinės darbo aplinkos , leidžiančios sujungti įvairios paskirties ir turinio dokumentus į sudėtingiausių sąvokų tinklą. Tokiu būdu galime spręsti ne tik apie info.apimtis bet ir apie info.sudėtingumą.Trimatė – kompiuterinė aplinka nebūtinai padės geriau ugdytis, tačiau skaitytojui padės susitvarkyti savo žinojimą, matyti pagrindines temas ir atrasti svarbiausias potemes.

17. Pedagoginės sąveikos ypatumai. J.Vabalas-Gudaitis apie pedagoginę sąveiką.
Sąveika sudėtingas procesas, pasireškiantis su individo asimiliacijoje su aplinka ir išskyrimu iš jos-disimiliacija, integracija ir dezintegracija. Ugdymas yra socialinė sąveika, kurios nariai augantieji ir suaugusieji. Tipiška pedagoginė sąveika yra tarp motinos ir kūdikio, kur abu veikia vienas kitą. Panašūs santykiai turi būti tarp auklėtojo ir auklėtinio ir net kiekvienoje pedagoginėje sąveikoje. Sąveikos sąvoką šiek tiek keičia pedagogikos mokslo medžiagos susiskirstymas. Pirmiausia čia pabrėžiamos auklėtojo psichofizinės ypatybės (įvairūs mokytojų tipai) antra – auklėtinio psichofizinės funkcijos, pagaliau patys sąveikos abipusiai vyksmai. Sąveikos narių lygybė reikalauja, kad vienodai būtų pripažinti visi žmogaus gyvenimo laikotarpiai ir neleidžia kokiu nors būdu žeminti ir varžyti laisvą reiškimąsi bei „išgyvenimo“ visu brendimo laikotarpiu, paverčiant juos karčia priemone suaugusio žmogaus brandai pasiekti.tačiau negalima ir visiška vaiko laisvė (reikia gerbti sąveikos narių teises). Visas mokymas grindžiamas pedagogine mokytojo ir mokinio sąveika. Mokinys nėra pedagoginio poveikio objektas, o lygiateisis pedagoginės sąveikos narys. Kiekvienas mokytojas ir mokinys nepakartojami. Tik bendromis pastangomis pavyks pasiekti tikslą. Labai svarbus yra bendravimas ir bendradarbiavimas, reikia kelti vaikams kiek galima sudėtingesnį tikslą, parodyti, kad jis labai sunkiai pasiekiamas ir įtikintį, kad tikslas bus pasiektas, tema gerai išmokta. Mokinius čia vienys ne tik tikslas, o būtent tikėjimas, kad galima įveikti sunkumus. Kai nėra bendro entuziazmo , bendrauti su vaikais sunku. Reikia suteikti jiems kiek galima pasirinkimo laisvę – tai paprasčiausias žingsnis į kūrybinės minties ugdymą. Bendradarbiavimo pedagogika kuria tokius auklėjimo būdus, kurie įgalina kiekvieną vaiką jaustis asmenybe, pajusti mokytojo dėmesį jam. Mokytojas turi ne tik sudominti atskirą auklėtinį savo dėstymui, bet ir palaikyti visos klasės susidomėjimą ir drausmę, be to, klase turi bendradarbiauti kiekvieną pamokos akimirką. Labai svarbus dvasinis kontaktas, kai mokytojas įsijaučia į mokinį ir sudaro sąlygas mokiniui įsijausti į mokytoją. Mokytojas turi du savo darbo objektus: dėstomąją medžiagą ir mokinį, kurie jam vienodai svarbūs. Gebėjimas darniai suderinti mokomąją medžiagą ir mokinį-tai dar viena mokinio ir mokytojo pozityvaus santykiavimo sąlyga. J.Vabalas-Gudaitis 1-as įvedė sąvoką „pedagoginė sąvoka“, kurios laikantis galima pasiekti gerų ugdymo rezultatų, atsiradus ryšiui tarp ugdytojo ir ugdytinio. Pedagogine sąveika-dvipusis pedagoginis procesas.

18. Ugdymo metodai ir būdai. Jų klasifikavimas. Atskyrų metodų charakteristiką. Metodas-veiksmų, būdų tikslui pasiekti sistema. Pasirenkant metodus reikia žinoti vaiko psichines ir fizines galias. Kiekvienas metodas efektyvus tiek, kiek žmogus jį taiko sujungimui su savimi ir nekreipia į vaiką. Metodai turi skatinti mokinių aktyvumą mokymo prasme ir užtikrinti gilių dėstomosios medžiagos supratimą. Metodas-principinis nusistatymas veikti geriausia tinkančių būdų norimam tikslui pasiekti. Ugdymo metodai kinta ir kito kartu su pedagogikos ir švietimo kaitą. Metodų kaitą įtakoja ugdymo tikslas ir švietimo kaitos tendencijos. Kiekvienu laikmetis turi skirtingas nuostatas. Todėl sukuriama vis naujų metodų, kurie atitinka veiksmą ir laiką. Metodai padeda vadovauti mokymo procesui ir įjungti mokinius į veiklą. Pagal naudojimąsi ugdymo šaltiniais, metodai skirstomi į žodinius, vaizdinius ir praktinius. Vertingiausi-praktiniai metodai (lab. darbai, bandymai, praktikos d., gamybiniai d.)., po to vaizdiniai (iliustravimas, demonstravimas, stebėjimas, piešimas ir braižymas, modeliavimas ir simbolinis vaizdavimas, medžiagos rinkimas ir fiksavimas, požymių išskyrimas ir apibūdinimas) ir žodiniai (aiškinimas, pasakojimas, dėstymas, garsinis skaitymas, pranešimas, apklausa, pokalbis, individualus skaitymas, rašymas).
PRAKTINIAI METODAI: 1) laboratoriniai darbai-savarankiškas darbas daiktams , santykiams tarp daiktų pažinti. Turi būti susiję su nagrinėjamo turinio programą. 2) bandymai-mokomieji ir tiriamieji. Naudojami bandymo metodikai bei tyrimo procesui įsisavinti. Skirstomi į demonstruojamus mokytojo ir atliekamus mokinių. 3) praktikos d. – remiasi teorinėmis žiniomis. 4) gamybiniai darbai-susiję su sklypu (daržovių auginimu ir t.t.) ir panašiai. VAIZDINIAI metodai: 1) iliustravimas-tai statinių mokymo priemonių naudojimas (paveikslų ir kt.). 2) demonstravimas – dinaminių mokymo priemonių (gyvųjų organizmų) naudojimo būdas. 3) stebėjimas-naudojamas kaip žinių įsisavinimo šaltinis. Jis turi lydėti visą mokymo procesą. 4) piešimas ir braižymas-mokytojas turi piešti lentoje, o paskui pervesti mokinį į savarankišką piešimą ir braižymą. 5) modeliavimas ir simbolinis vaizdavimas-taikomos aukštesnėse klasėse. 6) medžiagos rinkimas ir fiksavimas-per jį mokiniai įtraukiami į gyvosios gamtos stebėjimą. 7) požymių išskyrimas ir apibūdinimas-esminių požymių išskyrimas-pagrindinis mokymo reikalavimas. ŽODINIAI metodai: 1) aiškinimas-tikslas formuoti sąvokas, dėsnius, taisyklės, instruktuoti mokinius. Teikiant šį metodą ypač svarbus yra įrodymas remiantis logikos dėsniais. Juo ugdomos proto galios. 2) pasakojimas- išplėstinis aiškinimas. Naudojant įvairias mokymo priemones gyvai ir vaizdingai pateikiama faktinė medžiaga. Taikant jį svarbiausia paveikti fantaziją. Svarbus ne tik turinis bet ir firma: intonacija, gestai, mimika. 3) dėstymas-aiškinimo ir pasakojimo derinys. 4) garsinis skaitymas-skaityti reikia pradedant nuo vadovėlio. Be to, mokytojas turi naudoti mokslinę literatūrą. 5) pranešimas-tai mokinių ar specialistų iš anksto paruošti ir per pamokas atlikti pasisakymai. Mokiniai pranešimus turi atlikti žodžiu, o ne skaityti. 6) apklausa-jos metų užduodamas klausimas ir jį atsakoma. Naudojami įvairūs apklausos būdai. Frontali-taikoma visai klasei, individuali, grįžtamoji-kai mokiniai patys užduoda klausimus it į juos atsako. 7) pokalbis-mokytojas turimomis žiniomis padeda mokiniams suprasti ir išmokti naują arba pakartoti ankščiau išmoktą medžiagą. Tai dialoginis klausimų-atsakymų metodas. Didaktikoje pokalbis taikomas norint realizuoti šiuos tikslus: parengimas naujos medžiagos suvokimui; siekimas ir kartojimas; žinių tikrinimas ir jų taikymas naujomis sąlygomis. 8) individualus skaitymas-turi vaizdinio mokymo elementu, nes skaitydami mokiniai mato grafinį vaizdą. 9) rašymas-turi vaizdinių ir praktinių elementų. Perteikiamos ne tik biologinės žinios, bet ir įtvirtinami bendrojo lavinimo įgūdžiai.

19. Mokymo (si) metodų parinkimo pagrindai. Tradiciniai ir netradiciniai mokymo(si) metodai. Mokymo metodu vadinama mokytojo ir jo vadovaujamų mokinių veiklos būdų sistema, kuri padeda mokiniams įgyti žinių, mokėjimų bei įgūdžių, lavinti sugedėjimus, formuoti pasaulėžiūrą. Mokymo metodus efektyviai gali taikyti tik tada, kai mokytojas, juos parinkdamas, aiškiai supranta ugdymo tikslus, puikiai žino savo mokomąjį dalyką ir gerai suvokia atitinkamo amžiaus tarpsnio mokinių savybes. Pagrindinė mokymo organizavimo sąlyga-mokinių aktyvumo ir savarankiškumo skatinimas bei ugdymas, taikant bet kurį mokymo metodą. Mokymo metodai turi padėti ugdyti sąmoningą asmenybę, perėmusią mokslo žinių pagrindus, bendražmogiškąsias vertybes, tautos kultūrą ir gebančią veikti kūrybingai. Dabar mokyklai rūpi ugdyti visapusiška žmogų, o ne vien perteikti jam žinias. Universalių ar blogų metodų nėra, mokytojas juos renkasi pagal savo prigimtį ir jėgas. Renkasi tokius, kurie jam padėtų geriausiai pasiekti ugdymo tikslus bei uždavinius. Mokytojo pasirinktas metodas turi sudaryti sąlygas skleistis kiekvieno mokinio individualybei. Tyrimai rodo, kad įvairesni mokymo būdai sužadina mokinių susidomėjimą, neleidžia nuobodžiauti, turi įtakos mokymosi motyvams. Mokymo metodus sąlygoja mokymo tikslai, kuriuos visuomenė kelia mokyklai, o juos realizuoja mokytojas. Mokymo metodai turi atitikti dalyko specifiką. Parenkant mokymo metodus, kreipiamas dėmesys į lavinimo turinio elementus: 1) žinias apie tikrovę bei apie veiklos būdus. 2) mokėjimų, įgūdžių formavimą. 3) kūrybines veiklos patirtį. Taikant mokymo metodus reikia ne nuo kuo mažiau naudoti žodį, o teikti privalumą savarankiškiems darbams. Ugdant mokinių gebėjimą savarankiškai naudotis knyga ir kitais žinių šaltiniais, rengiame savimokai bei gyvenimui. Taip pat svarbu ugdyti ir mokinių aktyvumą. Mokymo procese būtinai reikia derinti stebėjimą, žodį ir praktinę veiklą. Metodų derinimas padeda palaikyti koncentruotą mokinių dėmesį, labiau juos sudominti, įtraukti į aktyvią veiklą. Renkantis mokymo metodus atsižvelgiama: į mokymo medžiagos turinį, į mokomojo dalyko ypatybes, į mokinių amžiau ypatybes, atskiros klases ypatybes, į mokyklos aplinką. Šiuo metu bendrojo lav. m-klose taikomi metodai:1) žodinio dėstymo metodas (pasakojimas, paskaita, aiškinimas). 2) pokalbio (pasakojimas euristinis, atgaminamasis) ir diskusijų. 3) spausdintų šaltinių naudojimas (vadovėliai, spauda). 4)kūrybiniai darbai (referatai, rašiniai, bandymai, eksperimentai). 5) demonstravimas ir stebėjimas. 6) pratimai ir grafiniai darbai (naud. kompiuteriu ir kt. techn.priem.). 7) laborat. ir praktikos darbai. 8) pažinimo (didaktiniai) žaidimai. Bet kad ir kokie tobuli būtų mokymo metodai, lemiamą vaidmenį vaidina mokytojas. Nuo jo individualių sugebėjimų priklauso, kaip mokiniai perims žinias, kiek jos mokinius lavins ir auklės. Skirtingi mokytojai taikydami tuos pačius metodus ne visada gauna tokius pat rezultatus ( tai ir yra subjektyvi mokymo metodų problemą).
Tradiciniai ir netradiciniai mokymo(si) metodai. Ilgai buvo naudojami tradiciniai mokymo metodai, nuo kurių nutolti nebuvo išdrįsta. Jų tikslas-suteikti kuo daugiau žinių. Dabar atsirado galimybė rinktis programas ir naudoti naujus metodus, kurie skatina mokinių savarankiškumą, loginį mąstymą, pratina aktyviai dalyvauti ugdymo procese. Netradiciniai-tokie, kurie taikomi retai, bet labai svarbūs šiuolaikinio ugdymo procese. Jie svarbūs tuo, kad paremti aktyvia veikla. Valdorfo mokymo sistema, Montesori ugdymo sistema-pradėta taikyti neįgaliesiems vaikams. Bendrosiose programose rekomenduojama taikyti šiuos metodus: 1) diskusijas ir debatus – kai mokiniai bendrauja tarpusavyje, kai jie turi galimybę spręsti, inicijuoti dalyką. Jį taikant rekomenduojama, kad grupės būtų nedidelės (2-7),. Diskutas-viešas ginčas, kai iškeliama problema ir vaikai diskutuoja, gina savo teoriją tos problemos atžvilgiu ir pabaigoje apibendrina ir prieina vieningos nuomonės. Išmoko to, kad ne jis vienas yra teisus, bet ir kiti. Diskusijų kaip ir diskutų metu sukuriama tinkama atmosfera, siekiama, kad daugiausia kalbėtų mokiniai. 2) darbą grupėmis-moko bendrauti ir bendradarbiauti: mokytojas, turi dirbti su visais mokiniais, kad būtų galima kiekvienam pasireikšti ir t.t. grupės turi būti nedidelės (3-5 žm.). 3) modeliavimas-susijęs su stebėjimu. Dažniausiai taikomas ten , kur reikia stebėti mokinių elgesį. Mokoma tinkamo elgesio normų, palengvina esamą elgesį, atpalaiduoja nuo įvairių svarstymų. Tai gali būti filmo peržiūra, montažas, literatūra. Išmokoma pastebėti, įvertinti, įsiminta tai, kas pastebėta, sujungti tai, kas pastebėta su žodžiu (išsakyti žodžiais). 4) „smegenų šturmas“, minčių lietus, intelektiniai protrūkiai-taikomas dažnai. „Ežys“ mažesnėse klasėse-padeda suvokti daikto ar reiškinio savybę. 5) projektų rengimas-moko čia pat pritaikyti žinias. Gali būti viso mokymo projektas, per kurį vykdomas visas mokymas. Iškeliama ir įvardinama problema. Po to eina tikslieji uždaviniai, nurodomi literatūros šaltiniai, ir pabaigoje-apibendrinimas. 6) eksperimentas-pilnas mokinių aktyvumas pajungiamas eksperimento temos tikslui, eigai. Pirmiausia tikslas iškeliamas, pasirenkamas objektas, numatomas metodas, kuriuo bus siekiama to tikslo. Tada surenkama reikiama medžiaga, ji vertinama, analizuojama ir nagrinėjama. Šis metodas stiprus, nes ugdo mokslinio darbo įgūdžius, moko stebėti ir atrasti ryšius, priimti logiškus sprendimus, parodo rezultato džiaugsmą. 7) interviu-mokoma raiškiai, laikantis etiketo, kalbėti, įrašyti kalbą, po to įrašius stebėti, vertinti ir nustatyti jų efektyvumą. 8) anketos tyrimai, testai-tam, kad būtų loginis ryšys, kad atsakymai neverstų vaiko spėlioti. 9) dokumentų (įv.informacijos šaltinių) analizė ir įvairiapusis apdorojimas. 10)inscenizacija (išgyvenimo metodas) – kada vaikai pamokoje mokomi išgyventi vienokius ar kitokius jausmus. 11) intuicijos m. – nuojauta. Glaudžiai siejamas su liaudies pedagogika. Išmoko vaiką mąstyti, vertinti, priimti sprendimus. 12) kosminės pasaulėžiūros – žinios nukreiptos į erdvės, laiko, gamtos paslaptis. Turtina vaiko dvasia, moko galvoti apie kitus. 13) mokymas gyvenimui – mokymas jausti ryšį su aplinka, su pasauliu. Jis tęsiasi visą gyvenimą. Mokoma sustoti prie to , ką žinojai ankščiau ir ką žinai dabar. 14) individualus mokymo m.- skirti kiekvienam individualiai, tikslas-išmokyti dirbti savarankiškai. Jie leidžia pasitelkti stipresniuosius mokinius. Kiekvienas dirba. 15) ledlaužis-taikomas, kai mokoma bendrauti, kad kuriama saugumo atmosfera. Atmosferos sukūrimas tiesiogiai veikia rezultatus, lavina atmintį, išmoko pažinti vienas kitą, rasti priėjimą prie kiekvieno.

30. mokymo proceso organizavimas ir valdymas. Mokymosi motyvai, interesai, jų kaitą sąlygojantys veiksniai. Mokymo organizavimas tai mokymo priemonių taikymo, mokinių mokymosi, mokymo organizavimo formos: kai kuo geriau jais vadovautis, siekiant užtikrinti sąmoningą, aktyvų ir tvirtą žinių, įgūdžių perėmimą, mokinių kūrybiškumo ugdymą. Taip pat siekti kaip efektyviau panaudoti mokymą moksleivių lavinimui, ugdymui, auklėjimui. Siekti plėtoti mokinių interesus, gebėjimus, savarankiškumą ir aktyvumą, pažintines galias, taip pat ir protinės veiklos būdus. Stengti mokyti mokytis savarankiškai, parengti mokinius mokytis toliau, siekti tobulesnio išsilavinimo, nuolat papildyti plėsti savo žinias. Mokyti taikyti įgytas žinias gyvenime, rengti praktinei veiklai. Tikrinti ir vertinti mokymosi rezultatus, naudoti vaizdines priemones, mokymo techniką. Taikyti galimybes tobulinti pamoką kaip pagrindinę mokymo organizavimo formą. Taikyti nepamokines mokymo organizavimo formas, aiškintis jų problemas. Mokymo veikla, mokymo proceso organizavimo pobūdis visą laiką keičiasi. Tam turi reikšmės visuomeninis gyvenimas, pažanga, kultūros raida. Mokykla turi kelti uždavinį: mokymo procesą organizuoti taip, kad visi mokiniai galėtų patirtį sėkmę, o tai sužadintų norą ir poreikį mokytis. Mokymasis tai veikla reikalaujanti didelių protinių ir fizinių pastangų. Svarbiausia ugdyti mokinių pasitikėjimą savomis jėgomis. Užduotys skiriamos tokios, kad jas įveikęs mokinys pajustų pasitenkinimą savimi. Jos negali būti per sunkios atitinkamo mokymosi lygio vaikams. Mokymasis turi būti individualizuotas, nes mokiniai turi skirtingus gabumus. Mokyklos pareiga-teigiamo požiūrio į mokslą formavimas. Protinis darbas turi būti aukščiau vertinamas. Aplinka, visuomenė iš jaunimo turi reikalauti didesnio išsilavinimo, gilių mokslo žinių, be kurių pradedantis savarankišką gyvenimą jaunuolis neturėtu jaustis vertingu visuomenės nariu. Tačiau negalima reikalauti iš žmogaus to ko jis neįstengia: vieni talentingi, kiti vidutinio lygio, kai kuriems intelektualinė veikla yra tiesiog neįmanoma. Visuomenei reikia ir vienų ir kitų. Tačiau pagrindinė varomoji jėga lemianti visuomenės vystymąsi yra intelektualinė veikla.

27. Ugdymo turinį apibrėžiantys dokumentai.Privalomi ir pasirenkamieji dalykai. Mokymosi lygiai. Ugdymo turinys išdėstomas trijuose pagr dokumentuose:mokymo planuose (rengia ministerija), mokymo programose (tikslai, sistema), vadovėliuose (tai knygos ir priemonės, kuriose išdėstytas mokymo turinys. Juose turėtų būti stropiai atrinkta medžiaga, turinys lengvai suprantamas, teorija siejama su praktika, įdomiai pateikta, išskirti apibrėžimai, sąvokos. Mokytojui į vadovėlį reikia žiūrėti kritiškai). Vadovėliai sudaromi remiantis specifiniais principais: ugdymo kaip vertybės integravimas į savąją kultūrą, atsižvelgimas į amžių, jo pažinimo ir mąstymo ypatumus, mokymosi specifiką, informacijos integravimo ir diferencijavimo vientisumas. Vadovėlis atlieka informacijos teikimo, transformavimo, sisteminimo, įtvirtinimo ir auklėjamąją funkcijas. Jis atitinka higieninius reikalavimus, tiksli, taisyklinga. Tai pagrindinis, bet ne vienintelis informacijos šaltinis. Ugdymo planai-dokumentai, kurie nurodo žmonijos patirties sritis, jų nagrinėjimo nuoseklumą bei trukmę, specifinius ugdymo proceso organizavimo būdus. Planai remiasi bendriniais ir daliniais ugdymo principais. Jų sudarytojai vadovaujasi specifiniais principais: institucijos, organizacijos tikslų, institucijų vienovės atitikimas, atsižvelgimas į ugdymo turinio sritis, optimalus turinio išdėstymas laiko požiūriu. S.Šalkauskis pabrėžė šiuos principus: ekonomiškumas, tikslingumas, vertingumas ir gyveniškumas. Ugdymo planai- bendrieji (apima visas šalies institucijas-mokyklas, organizacijas) ir specialieji (ruošiami atsižvelgiant į bendrąjį planą kiekvienai ugdymo institucijai, bendruomenei arba asmenybei atskirai). Ugdymo planai skirstomi: mokymo, ir auklėjimo. Ugdymo programos-dokumentai, kuriuose nurodomas informacijos turinys, jos sistema ir apimtis, nagrinėjamas nuoseklumas ir trukmė. Skirstomos į bendrąsias (apima svarbiausius kultūros lobius, svarbiausius reikalavimus, žmogaus egzistencijos problemas, adresuotas visiems mokomojo ir auklėjamojo proceso organizatoriams bei dalyviams. Jos apima mokomuosius dalykus bei renginius) ir specialiąsias (sukurtas atsižvelgiant į bendrąsias programas ir mokymo uždavinius. Jos sudaromos tam tikrai ugdymo veikėjų grupei, tame tarpe apima ugdymo sritis ir realizuojamos per nustatytą ugdymo etapą. Tai dalykinės mokymo, užmokyklinio, užklasinio užimtumo, fakultatyvų programos. Jos adresuotos mokytojams, susivienijimų vadovams., mokiniams aktyvistas). Pasiekimų lygmuo- tai kriterijų visuma, nusakanti tam tikrą kokybinę moksleivių mokymosi rezultatų pakopą. Išskiriami trys moksleivių pasiekimų lygmenys: minimalus pasiekimų lygmuo nusako tokį mokomojo dalyko bendro supratimo bei žinių, mokėjimų, įgūdžių ir gebėjimų lygį, kuris pasiekiamas beveik visiems moksleiviams, užtikrina tolesnio mokymosi galimybes. Pagr pasiekimų lygmuo galėtų būti trumpai apibrėžtas, kaip žinių, mokėjimų, įgūdžių, gebėjimų visuma, pasiekiama daugeliui moksleivių, užtikrinanti tolesnio mokymosi bei profesinės veiklos galimybes, sudaranti pagrindinį puoselėtiną tam tikro dalyko vietą žmonijos kultūroje. Aukštesnysis pasiekimų lygmuo išreiškia idealų tikslą, kurio reikia mokantis dalyko, bet kurį visiškai įgyvendinti sunku. Šį lygmenį padeda pasiekti specialieji gabumai bei ypatinga motyvacija. Suskirstymo lygmenimis tikslas yra nurodyti mokytojui, mokiniams ugdymo proceso ir dalyko mokymo tikslų ir uždavinių hierarchija, eiliškumą ir svarbą.

28. Mokymo (si) procesas. Jo komponentai, funkcijos. Mokymasis- svarbiausia besiformuojančios asmenybės veiklos rūšis. Būdingiausias mokymosi bruožas – tikslinga, organizuota, planinga, ilgus metus trunkanti pedagogo vadovaujama vaikų, jaunuolių veikla. Mokymasis keičia pažintinę mokinio veiklą, formuoja pažinimo poreikius, lavina, perduoda dorines ypatybes. Mokymasis – pagr mokinio veikla. Mokytojas turi pažinti mokinį, skatinti kiekvieno norą mokytis pagal jo individualias savybes. Ugdyti mokinių požiūrį į žinias, mokslą, skatinti pagarbiai vertinti įvairias pažinimo sritis. Mokymasis privalo būti pakankamai stiprus, kuo visapusiškiau, įtaigiau liesti vaiko asmenybę. Mokinio pagr siekis – tobulėti, orientuoti į savimoką, turi būti skatinamas mokinio aktyvumas. Didelę įtaka mokymo procesui turi vieningi šeimos ir mokyklos reikalavimai. Mokykla ir šeima viena kitą papildo.. Tėvai turi atidžiai stebėti kaip vaikas atlieka namų darbus, domėtis jo darbo turiniu, rezultatais. Labai svarbu žinoti išsilavinimo ir žinių lygį, kurį yra pasiekęs ugdytinis, juo remtis. Plėsti ankščiau išmoktus dalykus. Mokymo ir mokymosi procesas yra planingas, sistemingas, ilgalaikis mokymo programų numatytų dalykų dėstymas ir įsisavinimas ir išmokimas. Mokymosi komponentai: 1)mokymo tikslai, 2) mokymo turinys – žinių, gebėjimų, įgūdžių visumą, kurią mokiniai turi įsisavinti per visą mokymo laiką; 3) mokymo principai, metodai ir priemonės, būtinos mokiniui ir mokytojui, 4) mokytojas. 5) mokinys, 6) mokytojų ir mokinių bendravimas keičiantis informacija, ją kontroliuojant ir vertinant, 7) mokymo situacija aplinkybės, sąlygos. Mokymo procese svarbi mokytojo ir mokinių sąveika, ji turi būti teigiama, konstruktyvi. Ji grindžiama demokratiškumo ir humaniškumo principais. Mokymo procese nuo mokymo priklauso santykiai su mokiniais. Nuo jo pedagoginio išprusimo ir kultūros, žinių, takto, bendravimo su mokiniais pobūdžio.

25. Ugdymo turinys. Jo sudarymo principai, paskirtis, sampratas, istorinė raida. Ugdymo turinys laikomas ne savitiksliu dalyku, bet ugdymo priemone. Jo tikslai sutampa su bendraisiais ugdymo tikslais. Reformuojamo Lietuvos švietimo kaitą lėmė asmenybės ugdymo, socialinio ugdymo ir kultūros perdavimo tikslai bei principai: humaniškumas, demokratiškumas nacionalumas, atsinaujinimas. Ugdymo turiniu mokome savarankiškumo, pareigingumo, plečia pažintinius interesus, loginį mąstymą. Įvairių dalykų ugdymo turiniu mes sudarom pažintinį procesą. Ugdymo turinys yra kuriamas sąmoningai ir motyvuotai atsižvelgiant į: pagr valstybės mums pateiktus tikslus ir uždavinius (vertybinius socialinius); psichologinius kriterijus (mokinio prigimtį, brandą, pažinimo procesų dėsningumą, į ugdomų asmenų galių ir pažinimo srities apimtį); asmeninius, socialkultūrinius lūkesčius ir kt. Šiuo metu ypatingai akcentuojamas:1. Asmens savarankiškumas. 2. Atsakomybės jausmo už save ir visuomenę. 3. Socialinė ir kultūrinė kompetencija. 4. Daug dėmesio skiriama saviraiškai. Akcentuojant žmogų kaip pasaulio sudėtinę dalį siekiama, kad ugdymo turinys taip pat į tai akcentuotų. Turinio kūrime yra labai akcentuojamas pateikiamos medžiagos prasmingumas ir sudėtingumas (sudarant vadovėlius). Ugdymo turinio kūrime labai daug vietos skiriama žmogaus žinojimo pakartojimui, savęs įtvirtinimui. Siekiama, kad būtų kuo daugiau medžiagos sudarant sąlygas mokiniui interpretuoti, aiškinti, atrinkti. Dabar siekiama interpretacinio mokymo. Principai ir svarbiausieji ugdymo tikslai paskelbti Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992):-padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą; ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti; ugdyti asmenį, pasirengusi profesinei veiklai, gebanti adaptuotis besikeičiančiame ekonominiame gyvenime. Brandinti asmens tautinę ir kultūrinę savimonę; ugdyti demokratišką asmenybę; ugdyti Lietuvos valstybės pilietį. Kartais praktiškai sunku įgyvendinti iškeltus tikslus, pabrėžiama vienas ar keli tikslai o kiti ignoruojami, pamirštama tai, kad reikia juos subalansuoti. Ugdymo turinio kaitos problemos: numatytos Lietuvos švietimo koncepcijoje. 1. Dalykų koncepcijų parengimas. 2. Bendrųjų valstybinių dalykų programų kūrimas. 3. Individualiųjų (mokyklos lygmens) programų kūrimas. 4. Vadovėlių ir mokymo priemonių rengimas ir diegimas. Veiklos krytys kiek vėliau papildytos. 5. Išsilavinimo standartų sukūrimas. 6. Nauja egzaminų organizavimo ir vertinimo sistema. „Švietimo programos reformoje“ dar numatyta. 7. Naujų mokymo metodų adaptavimas Lietuvoje. 8. Rekomendacijų mokymo proceso organizavimui ruošimas. Svarbiausios ugdymo turinio kaitos strateginės kryptys:1. Ugdymo turinio programos arba valstybiniai turinio standartai:a)dalykų (bendrosios, profesinės), b) integruojančios. 2. Valstybiniai išsilavinimo standartai. 3. Vertinimas. 4. Ugdymo metodai ir ugdymo proceso kaita. 5. Vadovėliai ir kitos mokymo priemonės.

26. Ugdymo turinį įtakojantys veiksniai. Mokyklos ugdymo turinys, struktūra, ypatumai, blokai, koncentrai. Ugdomieji veiksniai skirstomi į :1. Pašauktuosius: šeima, tėvai, valstybė, mokytojai, bažnyčia. 2. Atsitiktinius: kiti šeimos dalyviai, giminaičiai, draugai, aplinka, apylinkė, gamta, klimatas, tauta, kultūra it kt. Pašauktieji ugdymo dalyviai turi savyje tam tikrus reikalavimus, paskirtį. Tėvų kaip pašauktųjų veikėjų paskirtis-suteikti vaikams pagrindus, nukreipti gyvenimo keliu. Mokytoji paskirtis ugdyti, lavinti, mokyti. Bažnyčia orientuoja asmenį į dorinį ugdymą. Ir pašauktiesiems ir atsitiktiniams ugdymo veiksniams yra bendri dėsningumai:1. Tikslingumas. 2. Planingumas (reikalavimai turi būti pastovūs, kad nebūtų vieną dieną reikalaujama vienaip, kitą dieną kitaip). 3. Metodika (planavimas, formų organizavimas, būdo parinkimas, kaip kas ir kada derinama). 4. Pedagoginiai gabumai, pedagoginis supratimas, pedagoginis patyrimas. 5. Įsiklausymas į vaiką. 6. Pasiekto rezultato aptarimas. Ugdymo turinį įtakojantys veiksniai: Mokyklos patirtis ir tradicijos-kiek yra ji atvira atsinaujinimui, modernios didaktikos nuostatos. Mokyklos nuostatos, suvokimas naujų galimybių pasirinkimui, mokantis, papildant viens kitą žiniomis, įnešti kūrybiškumo, savarankiško darbo įvertinimas. Asmens ir kultūros, asmens ir visuomenės įvertinimas. Mokyklos ugdymo turinys: tai pagrindinės temos, su kuriomis turi būti supažindintas mokinys; pagr faktai, idėjos, jų tarpusavio ryšiai; pagr nuostatos, vertybės, įsitikinimai, sudarantys asmenybės dorovinę šerdį; Turinyje pabrėžiama, kokios žinios ir kokia jų apimtis turi būti perteikta ir pagal galimybes įsisavinta mokinio. Perteikiant žinias kartu ugdoma: gebėjimas prisiminti ir analizuoti informaciją, suvokti ryšį tarp faktų ir koncentrų (sąvokų, idėjų visumos); gebėjimas interpretuoti įgytas žinias bei patyrimą, racionaliai ir kritiškai mąstyti, daryti savarankiškus sprendimus; gebėjimas panaudoti žinias ir gebėjimus, kai susidaro naujos situacijos, mokėti pripažinti savo klaidas ir jas taisyti, pasinaudojant papildoma informacija; gebėjimas panaudoti žinojimą savo pasaulėjautos, pasaulėžiūros, vertybinių orientacijų formavimui, savosios asmenybės ugdymui. Ugdymo turinio koncentrai: Ikimokyklinis ugdymas; Pradinė mokykla. Pagrindinė mokykla. Turinys yra profiliuojamas. Profiliai yra 4: Humanitarinis, realinis, technologinis ir meninis.

얐̂òනက̅Dzනခ̅˲ݰU〉㄀梐㨁異刯ἀ芰‮우⅁ࢰ∇ࢰ⌇ꂐ␅ꂐ┅°ᜀ쒰᠂쒰ଂŐԀ0逌˅넀ЍòԐ넁ЍDzԐ瀂䠇㄀梐㨁異刯ἀ芰‮우⅁ꖰ∆劰⌃源␄源┄°ᜀ쒰᠂쒰ଂŐԀ0逌˅넀ЍòԐ넁ЍDzԐ瀂䠇㄀梐㨁異刯ἀ芰‮우⅁ꖰ∆劰⌃源␄源┄°ᜀ쒰᠂쒰ଂŐԀ0逌˅넀ЍòԐ넁
÷÷܀␃愃̤摧⽵RЀ¤摧⽵R܀␃愃̤摧⽵Rᬀ丹ﯾﰀ฀ๆလႪኴዚᗌᘈ᥺ᦠᮢᯂ☬♌♚♲⚢⚾❢➐⡞⢔⩎⪞ⰞⱐⲮⳂギナ㊐㊲㎎㎲㫂㭰㿪㿼䄒䄦䇒䇤䐪䐼䓚䓦䕤䖊愠愰樌樬樺橒檂檞歀歮氼汲渪湼焜瞢硒硞繶综脔腤蒤蔠鎌鎰�헃헠ïᔢ畨刯ᘀ畨刯㘀脈䩃࡝憁၊洀❈猄❈ᔐ畨刯ᘀ畨刯愀၊唃Ĉᔜ畨刯ᘀ畨刯䌀၊愀၊洀❈猄❈ᔟ畨刯ᘀ畨刯㸀Ī䩃䩡䡭Ч䡳Ч䴀endrojo lavin. m-la. pertvarkoma 1836m. Per ta laiką kuriasi gimnaz. įv. profilio m-klos. Atsiranda specialios komercinės m-klos. 1922m. buvo įsteigta KVDU. Per tą laiką kūrėsi amatų, meno m-klos. Nuo 1940m. m-klų sistema keičiasi į TSR.
3,Ugdymo daugiamatiškumas. Ugdymo sampratą įtakojantys veiksniai.
Ugdymas tai biologinių ar psichinių savybių vidinės raidos skatinimas ir palankių šios raidos sąlygų sudarymas. Šis terminas dažniausiai vartojamas vaikų asmenybės kryptingam formavimui apibūdinti. Šis terminas turi keįvairūs rezultatai. Todėl reikia stengtis surasti tokį teiginį, kuris turėtų teigiamą įtaką ugdytiniui. Kiekvieno būdo poveikis individualus. Todėl menas-tinkamas ugdymo būdų parinkimas. Pedagogas, ugdytojas, be tinkamos kvalifikacijos, turi turėti įgimtū tū tam tikras to laikmečio ar tų šalių taisykles. Naudojantis šiuo terminu galima kalbėti apie ugdymą viduramžiais ar ugdymą Lietuvoje.
Ugdymas-tikslas ir turinys. Ugdymu siekiama perteikti augančiai kartai socialinę patirtį, komis;3.Kiti mokslai naudojasi pedagoginiais klausimais, jų išsprendimų ir problemomis;4.Vienas mokslas užsako kitam mokslui iškirtį vieną ar kitą problemą.
Pedagogika-visuomeninis reiškinys, todėl susijusi su sociologija-mokymu apie asmenybės ryšį su visuomene. Taip pat susijusi su pedagogine sociologija, kuri atlieka tyrimus, susijusius su jaunosios kartos ugdymu. Pedagogika siejasi su socialine pedagogika, kuri nagrinėja ugdymą, kaip socialinį reiškinį, sąlygojamą įvairių socialinių aspektų. Ypač glaudžiai pedagogika siejasi su psichologija. Svarbūs vaiko amžiaus tarpsnių fiziologiniai tyrimai, padedantys nustatyti veiksmingo lavinimo ar auklėjimo sąlygas. Kadangi žmogus yra biologinė būtybė, todėl pedagogika kaip mokslas susijusi su biologijos bei medicinos mokslais. Genetikos mokslas turi didelį poveikį socialinei pedagogikai, nes yra vaikų, turinčių fizinio ar protinio vystymosi sutrikimų. Pedagogikai reikšmingi aukštosios nervinės veiklos dėsningumai, kurių dėka atskleidžiama daugelis individualių asmenybes savybių.
Mokyklinė higiena nagrinėja sveikatingumo gerinimo klausimus. Gautos išvados svarbios pedagogikai. Pedagogika drauge su kitais mokslais kompleksiškai tyrinėja asmenybės ugdymą, o ieškodama tobulesnių ugdymo būdų , remiasi kitų mokslų pasiekimais.
PEDAGOGIKOS MOKSLO RAIDA LIETUVOJE. Lietuvos švietimų, mokymu, gimtąją kalba rūpinosi:A.Kulvietis, M. Mažvydas, S. Radolionis. Viln. Universt. Prof. A. Olizarovskio ir Ž. Liauksmino veikaluose randame minčių apie meninį, fizinį ir dorovinį auklėjimą (XVIIa.).XVIIIa. pab. Edukacinės komisijos veikėjai J. Masalskis, G. Piramovičius ir kt., vadovaudamiesi prancūzų švietėjų idėjomis nagrinėjo protinio ir fizinio lavinimo, moralinio auklėjimo uždav. bei metodus, kėlė mokymo turinio klausimus. Pirmosios Liet. Mokykl. Įkūrimas susijęs krikščionybės įvedimu (14 amž. pab. 1387 m.). Pamažu m-klų daugėjo 16 a. pab. Prie bažnyčių veikė apie 20 prad. m-klų. Ypač m-lkų tinklo plitimą paskatina reformacijos plitimas. Pirmoji vidur. M-la Vilniuje buvo įkurta 1529m. Ikurė A Kulvietis. Jis atstovavo evangelikų religiją. Jezuilų ordinas atsikėlęs į Viln. 1570m. Įkūrė jezuitų kolegiją. JI veikė 200m. Po to buvo pertvarkyta į Viln. Universitetą. Pirmoji katailkų knyga Daukšos-“Postilė”. Joje reikalaujama, kad būtų kalbama ir rašoma lietuviškai. 17-18a. kūrėsi m-kloa, įv. Institutai. Nemažai m-lų įsteigė ir Vienuoliai-pijorai. Jie steigė m-klas neturtingųjų vaikams. Kai kur buvo mokama lenkų kalba. 1773m. įkuriama edukacinė komisija. Ši komisija reguliavo vadovėlių leidimą lenkų k. ir jos veikla tesėsi 2 dešimtmeč. Po to vyko Ržečpospolitos padalyjimas ir buvo pertvarkomos lenkiškos ir rusiškos m-los. Po Lietuvos ir Lenkijos sukylomo buvo rusiškos m-klos. Kyla nacionalinis judėjimas. Skatinama vaikų neleisti į rus. M-klas. Kuriamos slaptosios m-klos. Jose dėsto daraktoriai. 19 a. žemaitijoje atsirado ir lietuviškos m-klos. (141 prad. m-kla). Atsirado Ž. Ūkio m-la; muzikos m-la.Per 22m. susiformavo vieninga Liet. Respubl.šv. sist. Atsirado privalomas 4 kl.baigimas.
Bendrojo lavin. m-la. pertvarkoma 1836m. Per ta laiką kuriasi gimnaz. įv. profilio m-klos. Atsiranda specialios komercinės m-klos. 1922m. buvo įsteigta KVDU. Per tą laiką kūrėsi amatų, meno m-klos. Nuo 1940m. m-klų sistema keičiasi į TSR.
3,Ugdymo daugiamatiškumas. Ugdymo sampratą įtakojantys veiksniai.
Ugdymas tai biologinių ar psichinių savybių vidinės raidos skatinimas ir palankių šios raidos sąlygų sudarymas. Šis terminas dažniausiai vartojamas vaikų asmenybės kryptingam formavimui apibūdinti. Šis terminas turi kelias reikšmes: Ugdymas-institucija-tai sistema institucijų, funkcionuojančių ar funkcionavusių vienoje ar keliose šalyse ir skirtų jaunosios kartos rengimui gyventi toje visuomenėje. Šios institucijos yra stabilios ir funkcionuoja pagal tam tikras to laikmečio ar tų šalių taisykles. Naudojantis šiuo terminu galima kalbėti apie ugdymą viduramžiais ar ugdymą Lietuvoje.
Ugdymas-tikslas ir turinys. Ugdymu siekiama perteikti augančiai kartai socialinę patirtį, kurią sudaro mokslo žinios, praktinė žmonių veikla, socialinės vertybės ir t. t.Ugdymu siekiama plėtoti vaikų protą, jausmus, fizinės galias ir kt. Ugdymo dėka keičiasi asmenybės santykis su pasauliu, būdai, kuriais jis pertvarko ir kuria aplinką. Šia prasme kalbama apie protinį, fizinį, meninį ugdymą, valios, charakterio,jausmų ugdymą.
Ugdymas-rezultatas. Visuomenė formuoja idealus nario vaizdinį, ir nori, kad ugdymo dėka toks narys būtų paruoštas. Šiuolaikinei visuomeniei reikalinga asmenybė, sugebanti prisitaikyti bet kokiose situacijose, spręsti netikėtai iškilusias problemas.
Ugdymas-sąveika. Ši ugdymo reikšmė dažniausia. E. Diurkheimas apibūdino ugdymą kaip suaugusiųjų poveikį tiems, kurie dar nėra parengti socialiniam gyvenimui, siekiant įskiepyti jiems tam tikras visuomenės normas atitinkančias fizines, protines ar moralines savybes. Šiuo ugdymo apibrėžimu pabrėžiama, kad lemiamas vaidmuo priklauso ugdytojams, o ugdytiniai yra ugdymo objektas. Tačiau tokia ugdymo samprata neatitiko XX a. pr. Susiformavusio “naujojo ugdymo” esmės. Juo siekė atsisakyti vaiko asmenybės slopinimo, mokymą grįsti bendrųjų jo mokėjimų formavimu, pvz. Pratinti vaikus stebėti tikrovę, formuluoti hipotezės, tikrinti jas, ugdyti savarankiškumą, iniciatyvumą ir t.t. 1921 m. buvo pasiūlyta kita ugdymo traktuote: ugdymas-kiekvieno asmens, individo ar visuomenės nario gebėjimų plėtotės skatinimas; ugdymas neatsiejamas nuo visuomenės socialinio vystymosi yra vienas iš veiksnių, sąlygojančių šią evoliuciją. Ši samprata labiau atitinka dabartinius poreikius, todėl ji įsitvirtina vis stipriau. Pagal ją pirmenybė teikiama ugdytinio vidinėms jėgoms, kurių puoselėjimui, turtinimui ir plėtotei teikiamos ugdytojų jėgos. Ugdymas laikomas dvipusiu reiškiniu, ugdytojo ir ugdytinio sąveika tolygi partnerystei.
Ugdymo veikėjai yra prigimtiniai (tėvai, giminės) ir neprigimtiniai (1. neprofesionalieji (globotojai, globėjai), 2. profesionalieji (pedagogai).
Ugdymo procesą veikia: 1. visuomenė, 2. žmogaus norai ir galimybės, 3. motyvacija, 4. kultūriniai reiškiniai, 5. šeima.
Žmogų veikiantys veikėjai (ugdymo procese): 1. tėvai-šeima (tai natūralus ugdymas, remiasi patirtimi, tradicijomis, papročiais), 2. pedagogai-mokykla (sudaroma speciali programa), 3. visuomenė (žiniasklaida, teisinis pamatas), 4. bažnyčia.žmogaus ugdymas vyksta tik veikloje.
Integraliniam ugdymui būtina atrinkti mokymo medžiagą. Integravimo būdus ir formas lemia mokinių amžiaus ypatumai, todėl integravimo būdai skiriasi kiekvienoje pakopoje.
Pradžios m-klai būdinga: specifiniai integravimo būdai ir formos: I klasėje-remiantis vaiko visuminiu jį supančio pasaulio suvokimu, perteikiamas neskaidomas, apibendrintas vaiką supančios tikrovės, žmonių santykių, savojo AŠ vaizdas; nauja patirtis plečiama remiantis vaiko patirtimi.
Vienas iš integravimo būdų-kompleksinis mokymas. Šioje sistemoje mokymas vyksta ne atskiromis valandomis, skirtomis kuriam nors dalykui, o temomis, potemiais
Pagrindinis atrankos principas-etnokultūrinis. Integracijos ašis-tėviškė ir gimtoji kalba.
III-II klasėje-numatomi atskiri mokymo dalykai arba jų blokai (lietuvių k., matematika ir kt.), tačiau jie mokymo procese tarpusavyje persipina, vienas kitą papildo. Kai kurie dalykai gali būti jungiami į kompleksą.
Antroje pakopoje pereinama prie tikrovės analitinio pažinimo, prie turinio skaidymo į atskirus mokymo dalykus, o trečioje pakopoje vyrauja problemiškumo pasaulėžiūros, apimančios žmogų, visuomenę, įvedami sisteminiai kursai.
Integruojant ugdymo turinį 2-oje ir 3-oje pakopoje, visi mokymo dalykai grupuojami keliais būdais: 1. kalbos, 2.žmogus ir menas, 3. žmogus ir visuomenė, 4. žmogus ir gamta, 5. sveikata ir fizinis ugdymas, 6. matematika, 7. žmogus ir darbas.
Gimtosios kalbos ugdymas turi būti integruotas į visus mokymo dalykus.
Blokų mokymo turinys integruojamas ryškinant bloką sudarančias mokslo šakas, metodologinius principus, struktūras, jų panašumą ir skirtingumą. Blokai derinami vienas su kitu tam, kad ugdytiniai susidarytų vientisą pasaulio vaizdą, gautų tvirtus materialistinės pasaulėžiūros pagrindus.
Plačiai taikomas integracijos principas leidžia įgyvenditi ilgai deklaruotus, bet taip pat ir neįgyvendintus tarpdalykinius ryšius.
5. Vaiko ugdymą lemiantys veiksniai. Ugdymo veikėjai. Mokyklos ugdomoji galia.
Vaiko vystymasis-tai perėjimas nuo biologinio prado prie socialinio turinio. Vaikystėje biologiniai ir socialiniai veiksniai vaidina vienodą vaidmenį. Tačiau vaiko psichika labai imli socialiniams poveikiams, todėl asmenybės pagrindas susiformuoja būtent vaikystėje. Kuo vaikas vyresnis, kuo ryškiau susiformavusi jo asmenybė, tuo labiau vyrauja socialinis veiksnys. Biologinis veiksnys tarytum pasitraukia į antrą planą ir lemia žmogaus elgesį ne tiesiogiai, o per socialinių santykių turinį. Svarbiausi vaiko ugdyme: Aktyvumas, per jį vaikas vystosi fiziškai, santykiauja su socialine aplinka, realizuoja įgimtas galimybes ir formuojasi kaip asmenybė; bendravimo dėka jis tampa kolektyvo nariu, įvaldo naujas socialinio bendravimo normas; pažinimas (svarbiausias tolesnio pažinimo etepas-mokymasis mokykloje); poveikis aplinkai kurio dėka tiria aplinką ir stengiasi daryti jai poveikį. Pagrindinė ugdymo priemonė yra veikla, kurios pagalba žmogus keičia aplinką ir tuo pačiu keičiasi pats. Svarbiausia veikla: mokymasis, kuris ugdo visuomenės narį protiškai, formuoja poreikius ir interesus, darbas-kurio dėka formuojamas asmenybės siekis, būti naudingam, visuomeninė veikla, ugdant kolektyviškumą. Šiuolaikinė pedagogika, ypatingą dėmesį skirdama mokinio veiklai, kartu reikalauja visapusiškai plėtoti ir jo paties aktyvumą, ugdyti savarankiškumą, sudaryti kuo gėresnias sąlygas kiekvieno ugdytinio savarankiškai įvairių rūšių veiklai. Pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veiklos rūšis, svarbi ir mokykliniame amžiuje, yra žaidimas. Žaidimas-vaizdingas gyvenimo atspindys, specifine veikla, o vaikui tikrasis gyvenimas. Žaidime mėgdžiojamas vyresniųjų veiksmus, elgesį, asmenines savybes, tarpusavio santykius, savitai įsijausdamas į suaugusio žmogaus padėtį. Vaikas patiria realiame gyvenime paprastai jam neprieinamus išgyvenimus. Taip jis siekia suprasti aplinkos gyvenimo reiškinius, savaip analizuoja ir modeliuoja pasaulį, įsitraukia į aplinkinį gyvenimą, kaupia visuotinę patirtį. Taip žaisdamas skatina fizinę ir protinę vaiko raidą, plečia jo akiratį., supratimą apie jį supantį pasaulį, formuoja elgesio įgūdžius ir įpročius. Vadinasi, žaidimas yra savita visuomeninės patirties, pažinimo forma. Todėl ikimokyklinio amžiaus vaiko gyvenime užleidžia vietą kitai veiklos rūšiai, būtent mokymuisi. Mokymasis-tai svarbiausias vaiko, besiformuojančios asmenybės veiklos rūšis, kurios metu vyksta sparti asmenybės įvairiapusė raida-jis ypatingos reikšmės turi jaunosios kartos socializacijai. Būdingas mokymosi bruožas-tikslinga organizuota, planinga, daugelį metų trunkanti pedagogo vadovaujama mokyklinio amžiaus vaikų, paauglių ir jaunuolių veikla. Mokymasis tiek savo turiniu, tiek reikšme bei kitais aspektais kiekvieno amžiaus gr. vaikams yra skirtingas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikas įsisavina tik elementarias žinias apie žmogų, gimtąjį kraštą, gamtą, jų pagrindu plečia savo akiratį. Tolesnėse kl., perėjus prie dalykinės sistemos, mokiniai palaipsniui jau įgyja mokslinių žinių pagrindus. Vadinasi kuo ankštesnė kl. , tuo labiau gausėja mokinių žinios, plečiasi jų akiratis, vis gilinamos, tikslinamos ir konkrečiu turiniu papildomos sąvokos, plėtojasi ir tvirtėja mokinių savarankiško darbo įgūdžiai. Kartu palaipsniui perimtų mokslinių žinių pagrindu formuojasi požiūris į pasaulį, dorovinės vertybės ir idealai, asmeninės pozicijos pagrindai. Taip mokymosi dėka keičiasi ir tobulėja pažintinė mokinio veikla. Svarbų vaidmenį vaidina ir šeima. Joje turi būti sudaryta pagarbos mokslui, domėjimosi mokymo rezultatais atmosfera, kad į vaiko mokymąsi šeimos nariai žiūrėtų kaip į lab. Svarbią, rimtą ir atsakingą vaiko veiklą, kaip į pagrindinę jo pareigą,reikšmingą visai šeimai. Asmenybės raidai svarbų vaidmenį atlieka-darbas. Tai ypatingas asmenybės vystymąsi skatinantis veiksnys. Darbas-pagrindinė žmonių veikla, kuriant materialines ir dvasines vertybes, skirtas žmonių poreikiams tenkinti. Sąlygos, kad ugdymas padėtų raidai: kuo geriau pažinti ugdytinius; ugdymas privalo būti pakankamai stiprus giliai paliesti vaiko asmenybę. (tinkamas tėvų pvz.); ugdymo įtaką asmens raidai didele dalimi apsprendžia ir paties vaiko aktyvumas, paties vaiko siekimas tobulėti (skatinama savarankiškai siekti žinių ir mokytis); ugdymo įtaką raidai apsprendžia kiek yra vieningi šeimos ir mokyklos reikalavimai; tarp ugdytojų ir ugdytinių turi būti partneriški santykiai.
Veikėjai. Ugdyme susitinka dvi puses-ugdytojas ir ugdytinis. Jie skirtingi, todėl darant poveikį vienam ar visiems gaunami įvairūs rezultatai. Todėl reikia stengtis surasti tokį teiginį, kuris turėtų teigiamą įtaką ugdytiniui. Kiekvieno poveikio būdas yra individualus. Pedagogas, ugdytojas, be tinkamos kvalifikacijos, turi turėti įgimtų savybių patraukti ugdytinį. Pedagogas turi sugebėti uždegti ugdytinį noru mokytis, pažinti, būti naudingu sau ir visuomenei. Bendraudami tarpusavyje, žmonės keičiasi gyvenimiška patirtimi.
Bendravimas-esminis ugdymo komponentas.Ugdymą lydi tarpasmeniniai ir tarpkolektyviniai santykiai. Šiuos santykius ir reguliuoja bendravimas. Ugdymas-dvipusis procesas. Tai skirtinga, bet bendra mokytojų (ugdytojų) bei mokinių (ugdytinių) veikla. Ugdymas turi būti valdomas-tikslingai kreipiamas siekiant optimalių rezultatų. Ugdymas-vadovavimasis ugdomųjų branda, tai bendravimo santykio ir sąveikos valdymas. Ugdymo nėra be kultūros vertybių, be valdymo ir vadovavimo, tam tikrų priemonių, bei jų taikymo būdų.
Ugdymo veikėjai yra prigimtiniai (tėvai, giminės) ir neprigimtiniai (1. neprofesionalieji (globotojai, globėjai), 2. profesionalieji (pedagogai).
Ugdymo procesą veikia: 1. visuomene, 2. Žmogaus norai ir galimybės, 3. motyvacija, 4. kultūriniai reiškiniai, 5. šeima.
Žmogų veikiantys veikėjai (ugdymo procese):1. tėvai-šeima (tai natūralus ugdymas, remiasi patirtimi, tradicijomis, papročiais), 2. pedagogai-mokykla (sudaroma speciali programa), 3. visuomenė (žiniasklaida, teisinis pamatas), 4. bažnyčia.Žmogaus ugdymas vyksta tik veikloje.
Mokykla-viena iš pagrindinių institucijuu, skirtų žmogaus ir piliečio ugdymui. Jos paskirtis-teikti jaunajai kartai išsilavinimą, atitinkantį šiuolaikinį mokslo ir kultūros lygį, sudaryti sąligas vaiko asmenybės saviraiškai, jos galimybių ir polinkių plėtotei, rūpintis jos dvasiniu ir fiziniu tobulėjimu.
Organizuodama ugdymą mokykla vadovaujasi šiais principais: ugdymo humanizmu, mokyklos veiklos demokratizavimu, ir internacionalimu.
Mokyklos kaip ugdymo institucijos funkcija-kiek įmanoma skatinti mokinių saviauklą. Geras tas auklėjimas, kuris pereina į saviauklą. Saviaukla akcentuojama jau nuo 9-10 metų vaikai pradeda analizuoti savo elgesį, save, jie nori, kad juos pripažintu, pradeda suvokti savąjį AŠ ir pradeda kelti sau tam tikrus reikalavimus. Norėdami suformuoti save jaunimas mėgdžioja kitus, kas turi lab. didelę įtaką asmenybės formavimusi, jie ieško idealų.
Naudotini tokie saviauklos metodai: savęs įtikinimas; sau įsakymas; savikritika; savikontrolė; saviugda. Labai dažnai paaugliams budingas dienoraštis, kur surašo savo mintys ir t.t.
31. Pamoka. Reikalavimai pamokai. Rengimasis pamokai. Pamokos tobulinimo galimybės.
Pamoka-baigtas laiko apribotas mokymo vnt., psižymintis šiais bruožais:1. klasė-specifinės pamokos dalyvių grupe-ją sudaro to paties ar panašaus amžiaus ir panašaus žinių lygio vaikai; 2. pamokos organizuojamos su tais pačiais mokiniais, o sekmingai besimokantys kasmet keliami į aukštesnę klasę; 3. pamokos vyksta pagal tvarkaraštį, jų lankymas privalomas; 4. mokinių darbui per pamoką vadovauja mokytojas, kuris stengiasi atsižvelgti į kiekvieno mokinio savybes; 5. per pamokas mokiniai įgyja žinių, formuojasi jų sugebėjimai ir įgūdžiai, ugdomas pasaulio pažinimas, vyksta mokinių auklėjimas; 6. pamokoje naudojami įvairūs mokymo metodai, organizuojamas kolektyvinis, grupinis ir individualus mokinių darbas;
Pagal pagrindinį didaktinį tikslą pamokos klasifikuojamos: a) naujų žinių perteikimo; b)žinių įtvirtinimo; c) mokėjimų ir įgūdžių formavimo bei tvirtinimo; d) žinių tikrinimo (kontroliniai).
Kartais pamokos skirstomos pagal vyraujantį mokymo metodą: pamokos-paskaitos; pamokos-pokalbiai; pamokos-disputai ir pan. Pamokos būna mišrios ir kombinuotos. Pagal pedagoginį vadovavimą pažinimui: 1. kai mokytojas tiesiogiai vadovauja pažinimui; 2. kai mokytojas netiesiogiai vadovauja; 3. kai derinami tiesioginis ir netiesioginis vadovavimas.
Kiekvienos pamokos tikslai, turintys, struktūra, metodai skirtingi, tačiau per kiekvieną pamoką mokiniai turi teisingai suprasti mokomąją medžiagą, suvokti naujo dalyko esmę, tai, kas svarbiausia. Siekiant bendrų tikslų, keliami šie reikalavimai pamokai: 1. aiškūs pagrindiniai didaktiniai pamokos tikslai. Jie apsprendžia mokomosios medžiagos pateikimą, pamokos organizaciją. Mokytojas turi numatyti, ko sieks per pamoką. 2. Lavinamųjų, ugdomųjų ir auklėjamųjų tikslų vienovė. Mokinį lavina, ugdo jo protinės galias visi pamokos komponentai-turinys, metodai, mokomosios priemonės, mokinių veiklos organizavimas, klasės kolektyvas, mokytojas. 3. Mokomosios medžiagos kiekvienai pamokos daliai parinkimas. Mokytojas turi pasirūpinti perteikiamos informacijos kokybiškumu, naujumu, atkaklumu ir drauge jos ryšiu su gyvenimu, praktika, mokinių patyrimu. (rasti medžiagos, padedančios susieti dėstomą medžiagą su gyvenimo praktika). 4. Pamokos ryšys su aukštesnėmis ir būsimomis pamokomis. Reikia atsižvelgti į tai, ką mokiniai jau žino, ir įtvirtinti tą žinojimą, padėti formuotis mokinių mokėjimams ir įgūdžiams, taikyti juos naujomis sąlygomis. 5. Racionalus pamokos laiko naudojimas. Būtina parengti ir tinkamai išdėstyti mokomąsias priemones, laiku padėti ir baigti pamoką, veltui negaišti laiko. 6. Tikslingas mokymo metodų ir metodinių būdų parinkimas. (numatyti kiekvienai pamokos daliai mokymo metodus, kuriais visi mokiniai įtraukiami į aktyvią veiklą). 7. Maksimalus pagrindinės medžiagos išmokimas per pamoką. 8. Savarankiško mokinių darbo organizavimas. 9. Aprūpinimas šiuolaikinėmis vaizdinėmis ir techninėmis mokomosiomis priemonėmis. 10. Mokinių kolektyvinių santykių plėtotė. Tai ypatingai gerai moko produktyviai dirbti drauge. 11. Nuolatinis mokomosios medžiagos kartojimas. Juo siekiama įtvirtinti ir gilinti žinias, mokyti jų pritaikymo. 12. Sistemingai kontroliuoti mokymosi rezultatus. 13. Pamokos baigtumas teigiami jos rezultatai.
Pamokos struktūra: 1) namų darbų tikrinimas; 2) naujos medžiagos pateikimas; 3) medžiagos įtvirtinimas; 4) mokėjimų ir įgūdžių formavimas.
Pasiruošimas pamokai: 1. pamokos turinio numatymas (pamoka ir turinys, vadovėlio medžiaga, nagrinėjimas); 2. reikalingų priemonių apgalvojimas; 3. pamokos plano sudarymas (tikslingos mokytojo ir mokinio veiklos numatymas, optimalus laiko panaudojimas). Sudaromi metiniai, trimestro, semestro, savaitiniai, kasdieniniai planai. Plane atsispindi ne tik ką veiks mokytojas, bet ir mokinių aktyvumas. Mokytojas nedaro nieko, ko gali išmokti savarankiškai patys mokiniai. Plane numatoma tema, tikslas, tipas, klasė, mokomoji medžiaga, išmokimo būdai.
Pamokos tikslai: 1. žinios (sąvokos, faktai, ryšiai tarp jų); 2. mokėjimai ir įgūdžiai; 3. santykius (vertinimo standartai, elgesio normos, mokinių pasaulėžiūra).
Derinant pamokos efektyvumą reikėtų: 1. išskirti svarbiausius dalykus; 2. žinių ryšys su gyvenimu; 3. perimamumas ir tarpdalykiniai ryšiai; 4. pamokos struktūros tobulinimas. Tobulinant pamokos struktūrą būtina atsižvelgti į mokinių dėmesio ypatybes. Prasidėjus pamokai, dar kelias minutes mokiniai būna išsiblaškę, todėl neverta dėstyti naują medžiagą, po to 25-30 min. Mokinių dėmesys sutelktas labiausiai, per likusiai 15-20 min. Mokinių dėmesys staigiai krinta. Informacija, žinios nuolat kinta, todėl reikėtų tobulinti pamokos būdus. Per pamokas reikėtų naudoti įvairius metodus (paskaitos, diskusijos). Pamokas reikėtų sieti su praktinėmis užduotimis, su gyvenimu, pamokose naudoti daug vaizdinių priemonių (video filmukus, plakatus ir kt.). Reikia pasitelkti humoro jausmą, mokytojas turi bendrauti su mokiniais, grupuoti mokinius diskusijoms, rengti žaidimines varžybas. Taip pat taikyti programuoto mokymo metodą, kuris pasižymi tuo, kad: 1. pateikiamas mokomojo dalyko turinio elementas;2. reikalaujama,kad mokinys aktyviai reaguotų; 3. mokinys nedelsiant informuojamas, ar teisingai atsakė.

Vienas iš pamokos tobulinimo būdų-mokomųjų kompiuterinių programų taikymas.
Mokymo turinio klausymu1. išskiriami svarbiausi dalykai;2. ryšys su gyvenimu;3. reikia laikytis pereinamumo principo;4. taikoma integracija ir panašiai.
Mokymo organizavimo formos, jų raida. Formos-mokomieji užsiemimai, pamoka, nepamokinės-ekskursijos ir t.t. Mok formos: individuali, grupine,frontali(kolektyvine). Pamoka Komenskis pasiūle klasės pamokos sistemą. Mokiniai privalo lankyti pamokas po 45 min. Pertrauka, mokslo merus į pusmečius, ketvirčius, numate atostogas. Siūlė iki 300 mokinių 1 mokytojui.
35. Mokymo(si) rezultatų tikrinimo bei vertinimo problema, funkcijos, principai, metodai. Dažnesnės vertinimo klaidos, vertinimo rūšys.
Žodinio tikrinimo metu užsimezga emocinis kontaktas tarp mokytojo ir mokinio. Taikomas individualus priėmimas:jei reikia, mokytojas gali duoti papildomų klausimų, nukreipiančių, patikslinančių užduotą klausimą, kurie padėtų įžvelgti mokinio minčių logiškumą,geriau pažinti mokinį. Svarbu tai,, kad žodin4s apklausos metu mokytojas ir visa klas4 reaguoja į mokinio atsakin4jim1, ypa2 kai pastarasis klysta. Individuali žodinė apklausa-tai mokymosi rezultatų tikrinimas individualiai apklausant mokinį.
Frontali apklausa-kai visai klasei užduodamas kl ir vienu metu tikrinamos klasės žinios. Frontali žodinė apklausa leidžia patikrinti, kaip mokiniai geba trumpai, bet tiksliai reikšti mintis, aktyvina jų dėmesį. RAŠTU: paplitę testai-labai veiksminga priemonė (reikalaujantys savarankiško atsakymo, alternatyvus atsakymas-teisingai-neteisingai). Veiklos testai (vairavimo). Apybraižos-duodamas klausimas, reikalaujantis pagrįsto (aprašomojo pobūdžio atsakymo). Testai leidžia taupyti laiką. Rečiau taikomos įskaitos, egzaminai. Mokymo rezultatų tikrinimo esmė, funkcijos ir principai. Tikrinant darbus atsižvelgti į įv mokinio veiklą, vengti vertinti tik kažko paklausus, turėti omenyje, kaip per pamokas dirba ir pan.
Funkcijos: Kontrolės f-ja, mokomoji, lavinamoji, auklėjamoji, mokinių pažinimo f-ja. Principai: sistemingumas-kiekvieną pagr. skyrių; objektyvumas-nešališkam, galimai teisingesniu, bei išankstinio nusistatymo. Individualus priėjimo, atsižvelgti į kiekvieno mokinio individualybę. Visapusiškumo pr (žinios, atliktas darbas, stropumas).
Vertinimas-tai žinių, mokėjimų ir įgūdžių, kurios apibrėžia atitinkamos mokymo programos, taip pat mokinių asmenybės raidos lygio nustatymas tam tikrais simboliais, vertinamaisiais sprendimais ir kitais būdais. Mokymo rezultatų vertinimas mokiniams parodo jų darbo sėkmę, skatina juos geriau mokytis, moko ir auklėja, o taip pat lemia mokytojo ir mokinių santykius.Vertinti reikia kuo objektyviau. Vertinimas išreiškia santykį tarp to, ką moka mokinys, ir to, ką turėtų mokėti vertinimo momentu. Pažymys viena iš vertinimo išraiškos formų. Vertinimas būna: Neformalus-tai yra emocinis mokytojo požiūris į mokinių mokymąsi; Formalus-fiksuojamas dokumentuose ir parodo bendrą mokinių laimėjimų kokybę (vertinama pažymiu).Vertinant mokinį mokymosi rezultatus reikia vadovautis tam tikrais kriterijais: tai žinių, mokėjimų ir įgūdžių normos, t. y. Nustatyti valstybiniai standartai , mokytojo asmenybė, jo pedagoginė kompetencija ir atsižvelgimas į mokinio fizinę bei psichinę būklę. Vertinimo problemos: 1. Vertinamas ne mokinys kaip asmenybė, bet jo mokymosi rezultatai. 2. Vertinant būtina atsižvelgti į fizinę ir psichinę mokinio būklę, jo gebėjimus, charakterio savybės. 3. Pažymiai turi būti teisingi, kiek įmanoma objektyvesni (svarbiausiais vertinimo dėsningumas); 4. Mokytojas klysta, kai vertindamas mokinių žinias yra per daug liberalus ( t. y. Mažina reikalavimus); 5.Neleistina per griežtai vertinti (tai neskatina mokinių rūpestingai mokytis); 6. Yra pavojingas pažymio rašymo inertiškumas (t.y. mokytojas remiasi anksčiau susiklosčiusią nuomonė); 7. Jokiu būdu negalima rašyti blogų pažymų arba mažinti pažymį vien už tai, kad mokinys neatsinešė kokio nors mokymo reikmens, kad jis nedrausmingas per pamoką; 8. Pažymiai turi būti diferencijuoti ( mokinių laimėjimus reikia vertinti įvairiopai, nepamirštant auklėjamojo pažymių poveikio); 9. Pažymys turi būti suprantamas ir aiškus mokiniui.
50. Mokyklos, klasės, grupės bendruomenė, įtaka asmenybei, santykiai grupėje. Saugumo problema institucijose.
Mokyklos bendruomenė (kolektyvas)-tai mokyklos vadovų, mokytojų ir mokinių visumą, kurią vienija bendri uždaviniai-spręsti augančios kartos rengimo gyvenimui klausimus ir atlikti atitinkamą darbą. Mokyklos kolektyvas susideda iš: mažų grupių pirminių kolektyvų (klasių) jaunimo organizacijų ir savivaldos organų visos mokyklos mokinių kolektyvo mokytojų ir vadovų kolektyvo tėvų komiteto. Anksčiau užsienio mokslininkai kolektyvo sąvokos beveik nevartojo. XIX a. pr. užsienyje (ypač vokietijoje) kalbant apie mokyklą buvo vartojamas terminas “mokyklinė bendruomenė”, šis terminas paplitęs ir iki karinėje Lietuvoje. Didžiausias nuopelnas, įtvirtinant terminą priklauso mokslininkui A. Šerkšniui, minėtu klausimu gynusiam disertaciją ir 1939 m. išleidusiam knygą “Mokyklinė bendruomenė”. Šioje knygoje A.Šerkinas rašė, kad ugdymo darbe dalyvauja ir mokytojai ir mokiniai. Mokytojai sąmoningai ir planingai organizuoja ir reguliuoja aplinką ir ugdomąją medžiagą, o mokiniai ugdomąją medžiagą minta-ugdosi. Tiesioginis mokyklos objektas ne atskiras mokinys, bet visi mokiniai-mokinių bendruomenė. Mokytojas šią bendruomenę turi gerai pažinti, kad ugdymui galėtų parinkti tinkamą aplinką. Mokytojui neužtenka pažinti mokinį kaip individą-jis turi jį pažinti ir kaip bendruomenės narį. Nustatyta, kad mokinys vienoks yra šeimoje, kitoks-su draugais, ir dar kitoks-didelėje mokinių bendruomenėje, kurioje, pasak A. Šerkšno, susikryžiuoja du gyvenimo keliai-individualusis ir bendruomeninis. Taigi, žmogus tampa vertingu žmogumi tik per bendruomenę: iš jos jis išauga ir tik sukurtomis vertybėmis gali suformuoti savo asmenybę. Kalbėdamas apie mokyklinę bendruomenę A. Šerkšnas išskyrė grupės ir masės santykius (grupe jis vadino klasę, o masė-bendrą mokyklos kolektyvą). Svarbiausias mokyklos organizuotas elementas yra klasė. I šių atskirų klasių bendruomenių sudaryta visos mokyklos bendruomenė. Klasės bendruomenė nuo visos mokyklos bendruomenės skiriasi ne tik narių skaičiumi, bet ir psichine struktūra. Skirtumo, A. Šerkšno nuomone, reikia ieškoti grupės ir masės psichologijoje. Šią mintį jis panaikino taip: masę pirmiausia lemia didelis narių skaičius, tačiau tai ne pagrindinis požymis. Svarbiausia, anot A Šerkšno, to didelio skaičiaus bendras nusiteikimas, bendra dvasinė struktūra.
Žmonių masėje atskiras individas dvasiniu it moraliniu atžvilgiu pasidaro mažiau vertingas: čia žmogus yra tarsi kvailesnis ir sunkiau susivaldantis, negu jis būtų vienas. Atskiro individo sprendimus, jų galią žmonių masė paralyžiuoja. Tokia masė A.Šerkšnas vadino žmonių minios, gatvės susigrūdimą, demonstracijos dalyvius. Tokiai masei kai kada galima priskirti ne tik visos mokyklos bet ir klasės bendruomenę ne pamokų metų. Tai išryškėja tada, kai klasė ar visos mokyklos bendruomenė neturi bendro tikslo, neturi autoriteto klasėje,nesugeba mobilizuoti visų mokinių siekti bendro tikslo, tai klasė net pamokų metu gali virsti mase. Ir priešingai. Visos mokyklos bendruomenė gali virsti darnia grupe (bendro žaidimo, pamokų ir kt. Metu) , jeigu bendras tikslas, veiklos organizavimas patraukia mokinius. Analizuojant individų tarpusavio santykių pobūdį ir ypatumus, vartojama statuso sąvoka. Pedagogikoje statusas tai vieta socialinių santykių sistemoje. Šią vietą, pasak pedagogų, individas įgyja remdamasis grupės narių ar savo vertinimais. Skiriamas: socialinis statusas (jis priklauso nuo to kaip kiti vertina individo veiklą ir elgesį);
asmeninis statusas ( jį sąlygoja paties individo nuomonė apie savo vietą grupėje ar kolektyve). A.Šerkšnas vartojo terminą rangai. Yra srities rangai. Čia didžiausią vaidmenį vaidina suvokimas, kiek kurioje srityje atskiras individas (klasės bendruomenės narys) yra pajėgus. Pajėgesnis labiau vertinamas, menkesnio pajėgumo-mažiau. Tarp kitko, tas pats bendruomenės narys vienoje srityje gali būti pirmesnis, kitoje-vidutinis, trečioje net paskutinis. Tai jau bus dalykų rangai. Norint klasėje būti įvertintam reikia kad visos klasės būtum pripažintas net keliuose atskiruose dalykuose. Tai klasės rangai. Tarpusavio santykiai prasideda nuo pažinties. Po to prasideda bendra veikla, formuojasi partneriški santykiai. Partneriai gali būti nei bičiuliai, nei draugai: darbo, mokymosi, pramogų, žaidimų ir pan. Tačiau partnerystė gali peraugti į bičiulystę ir draugystę. Yra mokslininkų, kurie santykius tarp mokinių vadina taip: tarpusavio atsakomybės arba dalykiniai-bendra veikla, kai vieni tampa atsakingi už vienus veiklos barus, kiti-už kitus, kai vieną kartą vaikas yra organizatorius, kitą-eilinis narys. Tokiems santykiams formuotis reikalinga plati popamokinė veikla.
Asmeniniai-tokius santykius lydi simpatijos ir antipatijos. Bet čia svarbesni ne vienos ar kitos vaikų poros santykiai, o visa klasės asmeninių santykių sistema, kurioje kiekvienas vaikas užima vienokią ar kitokią vietą (statusą, rangą).
Humanistiški santykiai-jie susiformuoja tada, kai klasėje įsigali jauki aplinka, mokiniai atidūs vienas kitam, išnyksta grupinio egoizmo jausmas, kai stengiamasi padėti vienas kitam, o ne kenkti.

1.Pedagogika-ugdymo mokslas ir menas. Pedagogikos mokslo raida.Pedagogikos ryšys su kitais mokslais.
Tai mokslas apie šmogaus ugdymą. Kaip mokslas ji atsirado kartu su žmonijos atsiradimu. Ilgus amžius vyresnieji mokė vaikus. Nuo šio mokslo pradžios iki dabarkeliami šie svarbiausi klausimai:Kaą mokyti?Ko mokyti?Kaip mokyti ir išmokyti?
Pedagogikos objektas-žmogus, o tikslas-žmogaus ugdymas.Žmogui reikia dėmesio, šilumos, supratimo, Įvertinimo. Žmogiškasis bendravimas perteikia tuos pradmenis, kurie veliau tampa asmenybės savybėm, nuostatom, iš to formuojasi poreikiai, elgesio motyvai. Ugdymas-socialin4s patirties perdavimas vyksta nuolat, nuo pat žmonijos gimimo, remdamasis žmogiškoju bendravimu, jis perteikia visą žmonijos sukauptą socialinę patirtį. Pedagogika-tyrinėja ugdymo procesą, ješko kelių, kaip ši procesą palengvinti, padaryti patrauklesnį,, idomesnį. Ugdymas-specifinė sritis, pati sudetingiausia, nes susijusi su paties žmogaus kaita. Ugdymas-menas todėl, kad ugdyme susitinka dvi pusės-ugdytojas ir ugdytinis/ Jie skirtingi, todėl darant poveikį vienam ar visiems gaunami įvairūs rezultatai. Todėl reikia stengtis surasti tokį teiginį, kuris turėtų teigiamą įtaką ugdytiniui. Kiekvieno būdo poveikis individualus. Todėl menas-tinkamas ugdymo būdų parinkimas. Pedagogas, ugdytojas, be tinkamos kvalifikacijos, turi turėti įgimtū savybių patraukti ugdytinį. Pedagogas turi sugebėti uždegti ugdytinį noru mokytis, pažinti, būti naudingu sau ir visuomemei.
Ryšys su kitais mokslais glaudus. Šis ryšys yra, kai:1.Keli mokslai tiria vieną problemą;2.Pedagogika naudojasi kitų mokslų išvadomis;3.Kiti mokslai naudojasi pedagoginiais klausimais, jų išsprendimų ir problemomis;4.Vienas mokslas užsako kitam mokslui iškirtį vieną ar kitą problemą.
Pedagogika-visuomeninis reiškinys, todėl susijusi su sociologija-mokymu apie asmenybės ryšį su visuomene. Taip pat susijusi su pedagogine sociologija, kuri atlieka tyrimus, susijusius su jaunosios kartos ugdymu. Pedagogika siejasi su socialine pedagogika, kuri nagrinėja ugdymą, kaip socialinį reiškinį, sąlygojamą įvairių socialinių aspektų. Ypač glaudžiai pedagogika siejasi su psichologija. Svarbūs vaiko amžiaus tarpsnių fiziologiniai tyrimai, padedantys nustatyti veiksmingo lavinimo ar auklėjimo sąlygas. Kadangi žmogus yra biologinė būtybė, todėl pedagogika kaip mokslas susijusi su biologijos bei medicinos mokslais. Genetikos mokslas turi didelį poveikį socialinei pedagogikai, nes yra vaikų, turinčių fizinio ar protinio vystymosi sutrikimų. Pedagogikai reikšmingi aukštosios nervinės veiklos dėsningumai, kurių dėka atskleidžiama daugelis individualių asmenybes savybių.
Mokyklinė higiena nagrinėja sveikatingumo gerinimo klausimus. Gautos išvados svarbios pedagogikai. Pedagogika drauge su kitais mokslais kompleksiškai tyrinėja asmenybės ugdymą, o ieškodama tobulesnių ugdymo būdų , remiasi kitų mokslų pasiekimais.
PEDAGOGIKOS MOKSLO RAIDA LIETUVOJE. Lietuvos švietimų, mokymu, gimtąją kalba rūpinosi:A.Kulvietis, M. Mažvydas, S. Radolionis. Viln. Universt. Prof. A. Olizarovskio ir Ž. Liauksmino veikaluose randame minčių apie meninį, fizinį ir dorovinį auklėjimą (XVIIa.).XVIIIa. pab. Edukacinės komisijos veikėjai J. Masalskis, G. Piramovičius ir kt., vadovaudamiesi prancūzų švietėjų idėjomis nagrinėjo protinio ir fizinio lavinimo, moralinio auklėjimo uždav. bei metodus, kėlė mokymo turinio klausimus. Pirmosios Liet. Mokykl. Įkūrimas susijęs krikščionybės įvedimu (14 amž. pab. 1387 m.). Pamažu m-klų daugėjo 16 a. pab. Prie bažnyčių veikė apie 20 prad. m-klų. Ypač m-lkų tinklo plitimą paskatina reformacijos plitimas. Pirmoji vidur. M-la Vilniuje buvo įkurta 1529m. Ikurė A Kulvietis. Jis atstovavo evangelikų religiją. Jezuilų ordinas atsikėlęs į Viln. 1570m. Įkūrė jezuitų kolegiją. JI veikė 200m. Po to buvo pertvarkyta į Viln. Universitetą. Pirmoji katailkų knyga Daukšos-“Postilė”. Joje reikalaujama, kad būtų kalbama ir rašoma lietuviškai. 17-18a. kūrėsi m-kloa, įv. Institutai. Nemažai m-lų įsteigė ir Vienuoliai-pijorai. Jie steigė m-klas neturtingųjų vaikams. Kai kur buvo mokama lenkų kalba. 1773m. įkuriama edukacinė komisija. Ši komisija reguliavo vadovėlių leidimą lenkų k. ir jos veikla tesėsi 2 dešimtmeč. Po to vyko Ržečpospolitos padalyjimas ir buvo pertvarkomos lenkiškos ir rusiškos m-los. Po Lietuvos ir Lenkijos sukylomo buvo rusiškos m-klos. Kyla nacionalinis judėjimas. Skatinama vaikų neleisti į rus. M-klas. Kuriamos slaptosios m-klos. Jose dėsto daraktoriai. 19 a. žemaitijoje atsirado ir lietuviškos m-klos. (141 prad. m-kla). Atsirado Ž. Ūkio m-la; muzikos m-la.Per 22m. susiformavo vieninga Liet. Respubl.šv. sist. Atsirado privalomas 4 kl.baigimas.
Bendrojo lavin. m-la. pertvarkoma 1836m. Per ta laiką kuriasi gimnaz. įv. profilio m-klos. Atsiranda specialios komercinės m-klos. 1922m. buvo įsteigta KVDU. Per tą laiką kūrėsi amatų, meno m-klos. Nuo 1940m. m-klų sistema keičiasi į TSR.
3,Ugdymo daugiamatiškumas. Ugdymo sampratą įtakojantys veiksniai.
Ugdymas tai biologinių ar psichinių savybių vidinės raidos skatinimas ir palankių šios raidos sąlygų sudarymas. Šis terminas dažniausiai vartojamas vaikų asmenybės kryptingam formavimui apibūdinti. Šis terminas turi kelias reikšmes: Ugdymas-institucija-tai sistema institucijų, funkcionuojančių ar funkcionavusių vienoje ar keliose šalyse ir skirtų jaunosios kartos rengimui gyventi toje visuomenėje. Šios institucijos yra stabilios ir funkcionuoja pagal tam tikras to laikmečio ar tų šalių taisykles. Naudojantis šiuo terminu galima kalbėti apie ugdymą viduramžiais ar ugdymą Lietuvoje.
Ugdymas-tikslas ir turinys. Ugdymu siekiama perteikti augančiai kartai socialinę patirtį, kurią sudaro mokslo žinios, praktinė žmonių veikla, socialinės vertybės ir t. t.Ugdymu siekiama plėtoti vaikų protą, jausmus, fizinės galias ir kt. Ugdymo dėka keičiasi asmenybės santykis su pasauliu, būdai, kuriais jis pertvarko ir kuria aplinką. Šia prasme kalbama apie protinį, fizinį, meninį ugdymą, valios, charakterio,jausmų ugdymą.
Ugdymas-rezultatas. Visuomenė formuoja idealus nario vaizdinį, ir nori, kad ugdymo dėka toks narys būtų paruoštas. Šiuolaikinei visuomeniei reikalinga asmenybė, sugebanti prisitaikyti bet kokiose situacijose, spręsti netikėtai iškilusias problemas.
Ugdymas-sąveika. Ši ugdymo reikšmė dažniausia. E. Diurkheimas apibūdino ugdymą kaip suaugusiųjų poveikį tiems, kurie dar nėra parengti socialiniam gyvenimui, siekiant įskiepyti jiems tam tikras visuomenės normas atitinkančias fizines, protines ar moralines savybes. Šiuo ugdymo apibrėžimu pabrėžiama, kad lemiamas vaidmuo priklauso ugdytojams, o ugdytiniai yra ugdymo objektas. Tačiau tokia ugdymo samprata neatitiko XX a. pr. Susiformavusio “naujojo ugdymo” esmės. Juo siekė atsisakyti vaiko asmenybės slopinimo, mokymą grįsti bendrųjų jo mokėjimų formavimu, pvz. Pratinti vaikus stebėti tikrovę, formuluoti hipotezės, tikrinti jas, ugdyti savarankiškumą, iniciatyvumą ir t.t. 1921 m. buvo pasiūlyta kita ugdymo traktuote: ugdymas-kiekvieno asmens, individo ar visuomenės nario gebėjimų plėtotės skatinimas; ugdymas neatsiejamas nuo visuomenės socialinio vystymosi yra vienas iš veiksnių, sąlygojančių šią evoliuciją. Ši samprata labiau atitinka dabartinius poreikius, todėl ji įsitvirtina vis stipriau. Pagal ją pirmenybė teikiama ugdytinio vidinėms jėgoms, kurių puoselėjimui, turtinimui ir plėtotei teikiamos ugdytojų jėgos. Ugdymas laikomas dvipusiu reiškiniu, ugdytojo ir ugdytinio sąveika tolygi partnerystei.
Ugdymo veikėjai yra prigimtiniai (tėvai, giminės) ir neprigimtiniai (1. neprofesionalieji (globotojai, globėjai), 2. profesionalieji (pedagogai).
Ugdymo procesą veikia: 1. visuomenė, 2. žmogaus norai ir galimybės, 3. motyvacija, 4. kultūriniai reiškiniai, 5. šeima.
Žmogų veikiantys veikėjai (ugdymo procese): 1. tėvai-šeima (tai natūralus ugdymas, remiasi patirtimi, tradicijomis, papročiais), 2. pedagogai-mokykla (sudaroma speciali programa), 3. visuomenė (žiniasklaida, teisinis pamatas), 4. bažnyčia.žmogaus ugdymas vyksta tik veikloje.
Integraliniam ugdymui būtina atrinkti mokymo medžiagą. Integravimo būdus ir formas lemia mokinių amžiaus ypatumai, todėl integravimo būdai skiriasi kiekvienoje pakopoje.
Pradžios m-klai būdinga: specifiniai integravimo būdai ir formos: I klasėje-remiantis vaiko visuminiu jį supančio pasaulio suvokimu, perteikiamas neskaidomas, apibendrintas vaiką supančios tikrovės, žmonių santykių, savojo AŠ vaizdas; nauja patirtis plečiama remiantis vaiko patirtimi.
Vienas iš integravimo būdų-kompleksinis mokymas. Šioje sistemoje mokymas vyksta ne atskiromis valandomis, skirtomis kuriam nors dalykui, o temomis, potemiais
Pagrindinis atrankos principas-etnokultūrinis. Integracijos ašis-tėviškė ir gimtoji kalba.
III-II klasėje-numatomi atskiri mokymo dalykai arba jų blokai (lietuvių k., matematika ir kt.), tačiau jie mokymo procese tarpusavyje persipina, vienas kitą papildo. Kai kurie dalykai gali būti jungiami į kompleksą.
Antroje pakopoje pereinama prie tikrovės analitinio pažinimo, prie turinio skaidymo į atskirus mokymo dalykus, o trečioje pakopoje vyrauja problemiškumo pasaulėžiūros, apimančios žmogų, visuomenę, įvedami sisteminiai kursai.
Integruojant ugdymo turinį 2-oje ir 3-oje pakopoje, visi mokymo dalykai grupuojami keliais būdais: 1. kalbos, 2.žmogus ir menas, 3. žmogus ir visuomenė, 4. žmogus ir gamta, 5. sveikata ir fizinis ugdymas, 6. matematika, 7. žmogus ir darbas.
Gimtosios kalbos ugdymas turi būti integruotas į visus mokymo dalykus.
Blokų mokymo turinys integruojamas ryškinant bloką sudarančias mokslo šakas, metodologinius principus, struktūras, jų panašumą ir skirtingumą. Blokai derinami vienas su kitu tam, kad ugdytiniai susidarytų vientisą pasaulio vaizdą, gautų tvirtus materialistinės pasaulėžiūros pagrindus.
Plačiai taikomas integracijos principas leidžia įgyvenditi ilgai deklaruotus, bet taip pat ir neįgyvendintus tarpdalykinius ryšius.
5. Vaiko ugdymą lemiantys veiksniai. Ugdymo veikėjai. Mokyklos ugdomoji galia.
Vaiko vystymasis-tai perėjimas nuo biologinio prado prie socialinio turinio. Vaikystėje biologiniai ir socialiniai veiksniai vaidina vienodą vaidmenį. Tačiau vaiko psichika labai imli socialiniams poveikiams, todėl asmenybės pagrindas susiformuoja būtent vaikystėje. Kuo vaikas vyresnis, kuo ryškiau susiformavusi jo asmenybė, tuo labiau vyrauja socialinis veiksnys. Biologinis veiksnys tarytum pasitraukia į antrą planą ir lemia žmogaus elgesį ne tiesiogiai, o per socialinių santykių turinį. Svarbiausi vaiko ugdyme: Aktyvumas, per jį vaikas vystosi fiziškai, santykiauja su socialine aplinka, realizuoja įgimtas galimybes ir formuojasi kaip asmenybė; bendravimo dėka jis tampa kolektyvo nariu, įvaldo naujas socialinio bendravimo normas; pažinimas (svarbiausias tolesnio pažinimo etepas-mokymasis mokykloje); poveikis aplinkai kurio dėka tiria aplinką ir stengiasi daryti jai poveikį. Pagrindinė ugdymo priemonė yra veikla, kurios pagalba žmogus keičia aplinką ir tuo pačiu keičiasi pats. Svarbiausia veikla: mokymasis, kuris ugdo visuomenės narį protiškai, formuoja poreikius ir interesus, darbas-kurio dėka formuojamas asmenybės siekis, būti naudingam, visuomeninė veikla, ugdant kolektyviškumą. Šiuolaikinė pedagogika, ypatingą dėmesį skirdama mokinio veiklai, kartu reikalauja visapusiškai plėtoti ir jo paties aktyvumą, ugdyti savarankiškumą, sudaryti kuo gėresnias sąlygas kiekvieno ugdytinio savarankiškai įvairių rūšių veiklai. Pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veiklos rūšis, svarbi ir mokykliniame amžiuje, yra žaidimas. Žaidimas-vaizdingas gyvenimo atspindys, specifine veikla, o vaikui tikrasis gyvenimas. Žaidime mėgdžiojamas vyresniųjų veiksmus, elgesį, asmenines savybes, tarpusavio santykius, savitai įsijausdamas į suaugusio žmogaus padėtį. Vaikas patiria realiame gyvenime paprastai jam neprieinamus išgyvenimus. Taip jis siekia suprasti aplinkos gyvenimo reiškinius, savaip analizuoja ir modeliuoja pasaulį, įsitraukia į aplinkinį gyvenimą, kaupia visuotinę patirtį. Taip žaisdamas skatina fizinę ir protinę vaiko raidą, plečia jo akiratį., supratimą apie jį supantį pasaulį, formuoja elgesio įgūdžius ir įpročius. Vadinasi, žaidimas yra savita visuomeninės patirties, pažinimo forma. Todėl ikimokyklinio amžiaus vaiko gyvenime užleidžia vietą kitai veiklos rūšiai, būtent mokymuisi. Mokymasis-tai svarbiausias vaiko, besiformuojančios asmenybės veiklos rūšis, kurios metu vyksta sparti asmenybės įvairiapusė raida-jis ypatingos reikšmės turi jaunosios kartos socializacijai. Būdingas mokymosi bruožas-tikslinga organizuota, planinga, daugelį metų trunkanti pedagogo vadovaujama mokyklinio amžiaus vaikų, paauglių ir jaunuolių veikla. Mokymasis tiek savo turiniu, tiek reikšme bei kitais aspektais kiekvieno amžiaus gr. vaikams yra skirtingas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikas įsisavina tik elementarias žinias apie žmogų, gimtąjį kraštą, gamtą, jų pagrindu plečia savo akiratį. Tolesnėse kl., perėjus prie dalykinės sistemos, mokiniai palaipsniui jau įgyja mokslinių žinių pagrindus. Vadinasi kuo ankštesnė kl. , tuo labiau gausėja mokinių žinios, plečiasi jų akiratis, vis gilinamos, tikslinamos ir konkrečiu turiniu papildomos sąvokos, plėtojasi ir tvirtėja mokinių savarankiško darbo įgūdžiai. Kartu palaipsniui perimtų mokslinių žinių pagrindu formuojasi požiūris į pasaulį, dorovinės vertybės ir idealai, asmeninės pozicijos pagrindai. Taip mokymosi dėka keičiasi ir tobulėja pažintinė mokinio veikla. Svarbų vaidmenį vaidina ir šeima. Joje turi būti sudaryta pagarbos mokslui, domėjimosi mokymo rezultatais atmosfera, kad į vaiko mokymąsi šeimos nariai žiūrėtų kaip į lab. Svarbią, rimtą ir atsakingą vaiko veiklą, kaip į pagrindinę jo pareigą,reikšmingą visai šeimai. Asmenybės raidai svarbų vaidmenį atlieka-darbas. Tai ypatingas asmenybės vystymąsi skatinantis veiksnys. Darbas-pagrindinė žmonių veikla, kuriant materialines ir dvasines vertybes, skirtas žmonių poreikiams tenkinti. Sąlygos, kad ugdymas padėtų raidai: kuo geriau pažinti ugdytinius; ugdymas privalo būti pakankamai stiprus giliai paliesti vaiko asmenybę. (tinkamas tėvų pvz.); ugdymo įtaką asmens raidai didele dalimi apsprendžia ir paties vaiko aktyvumas, paties vaiko siekimas tobulėti (skatinama savarankiškai siekti žinių ir mokytis); ugdymo įtaką raidai apsprendžia kiek yra vieningi šeimos ir mokyklos reikalavimai; tarp ugdytojų ir ugdytinių turi būti partneriški santykiai.
Veikėjai. Ugdyme susitinka dvi puses-ugdytojas ir ugdytinis. Jie skirtingi, todėl darant poveikį vienam ar visiems gaunami įvairūs rezultatai. Todėl reikia stengtis surasti tokį teiginį, kuris turėtų teigiamą įtaką ugdytiniui. Kiekvieno poveikio būdas yra individualus. Pedagogas, ugdytojas, be tinkamos kvalifikacijos, turi turėti įgimtų savybių patraukti ugdytinį. Pedagogas turi sugebėti uždegti ugdytinį noru mokytis, pažinti, būti naudingu sau ir visuomenei. Bendraudami tarpusavyje, žmonės keičiasi gyvenimiška patirtimi.
Bendravimas-esminis ugdymo komponentas.Ugdymą lydi tarpasmeniniai ir tarpkolektyviniai santykiai. Šiuos santykius ir reguliuoja bendravimas. Ugdymas-dvipusis procesas. Tai skirtinga, bet bendra mokytojų (ugdytojų) bei mokinių (ugdytinių) veikla. Ugdymas turi būti valdomas-tikslingai kreipiamas siekiant optimalių rezultatų. Ugdymas-vadovavimasis ugdomųjų branda, tai bendravimo santykio ir sąveikos valdymas. Ugdymo nėra be kultūros vertybių, be valdymo ir vadovavimo, tam tikrų priemonių, bei jų taikymo būdų.
Ugdymo veikėjai yra prigimtiniai (tėvai, giminės) ir neprigimtiniai (1. neprofesionalieji (globotojai, globėjai), 2. profesionalieji (pedagogai).
Ugdymo procesą veikia: 1. visuomene, 2. Žmogaus norai ir galimybės, 3. motyvacija, 4. kultūriniai reiškiniai, 5. šeima.
Žmogų veikiantys veikėjai (ugdymo procese):1. tėvai-šeima (tai natūralus ugdymas, remiasi patirtimi, tradicijomis, papročiais), 2. pedagogai-mokykla (sudaroma speciali programa), 3. visuomenė (žiniasklaida, teisinis pamatas), 4. bažnyčia.Žmogaus ugdymas vyksta tik veikloje.
Mokykla-viena iš pagrindinių institucijuu, skirtų žmogaus ir piliečio ugdymui. Jos paskirtis-teikti jaunajai kartai išsilavinimą, atitinkantį šiuolaikinį mokslo ir kultūros lygį, sudaryti sąligas vaiko asmenybės saviraiškai, jos galimybių ir polinkių plėtotei, rūpintis jos dvasiniu ir fiziniu tobulėjimu.
Organizuodama ugdymą mokykla vadovaujasi šiais principais: ugdymo humanizmu, mokyklos veiklos demokratizavimu, ir internacionalimu.
Mokyklos kaip ugdymo institucijos funkcija-kiek įmanoma skatinti mokinių saviauklą. Geras tas auklėjimas, kuris pereina į saviauklą. Saviaukla akcentuojama jau nuo 9-10 metų vaikai pradeda analizuoti savo elgesį, save, jie nori, kad juos pripažintu, pradeda suvokti savąjį AŠ ir pradeda kelti sau tam tikrus reikalavimus. Norėdami suformuoti save jaunimas mėgdžioja kitus, kas turi lab. didelę įtaką asmenybės formavimusi, jie ieško idealų.
Naudotini tokie saviauklos metodai: savęs įtikinimas; sau įsakymas; savikritika; savikontrolė; saviugda. Labai dažnai paaugliams budingas dienoraštis, kur surašo savo mintys ir t.t.
31. Pamoka. Reikalavimai pamokai. Rengimasis pamokai. Pamokos tobulinimo galimybės.
Pamoka-baigtas laiko apribotas mokymo vnt., psižymintis šiais bruožais:1. klasė-specifinės pamokos dalyvių grupe-ją sudaro to paties ar panašaus amžiaus ir panašaus žinių lygio vaikai; 2. pamokos organizuojamos su tais pačiais mokiniais, o sekmingai besimokantys kasmet keliami į aukštesnę klasę; 3. pamokos vyksta pagal tvarkaraštį, jų lankymas privalomas; 4. mokinių darbui per pamoką vadovauja mokytojas, kuris stengiasi atsižvelgti į kiekvieno mokinio savybes; 5. per pamokas mokiniai įgyja žinių, formuojasi jų sugebėjimai ir įgūdžiai, ugdomas pasaulio pažinimas, vyksta mokinių auklėjimas; 6. pamokoje naudojami įvairūs mokymo metodai, organizuojamas kolektyvinis, grupinis ir individualus mokinių darbas;
Pagal pagrindinį didaktinį tikslą pamokos klasifikuojamos: a) naujų žinių perteikimo; b)žinių įtvirtinimo; c) mokėjimų ir įgūdžių formavimo bei tvirtinimo; d) žinių tikrinimo (kontroliniai).
Kartais pamokos skirstomos pagal vyraujantį mokymo metodą: pamokos-paskaitos; pamokos-pokalbiai; pamokos-disputai ir pan. Pamokos būna mišrios ir kombinuotos. Pagal pedagoginį vadovavimą pažinimui: 1. kai mokytojas tiesiogiai vadovauja pažinimui; 2. kai mokytojas netiesiogiai vadovauja; 3. kai derinami tiesioginis ir netiesioginis vadovavimas.
Kiekvienos pamokos tikslai, turintys, struktūra, metodai skirtingi, tačiau per kiekvieną pamoką mokiniai turi teisingai suprasti mokomąją medžiagą, suvokti naujo dalyko esmę, tai, kas svarbiausia. Siekiant bendrų tikslų, keliami šie reikalavimai pamokai: 1. aiškūs pagrindiniai didaktiniai pamokos tikslai. Jie apsprendžia mokomosios medžiagos pateikimą, pamokos organizaciją. Mokytojas turi numatyti, ko sieks per pamoką. 2. Lavinamųjų, ugdomųjų ir auklėjamųjų tikslų vienovė. Mokinį lavina, ugdo jo protinės galias visi pamokos komponentai-turinys, metodai, mokomosios priemonės, mokinių veiklos organizavimas, klasės kolektyvas, mokytojas. 3. Mokomosios medžiagos kiekvienai pamokos daliai parinkimas. Mokytojas turi pasirūpinti perteikiamos informacijos kokybiškumu, naujumu, atkaklumu ir drauge jos ryšiu su gyvenimu, praktika, mokinių patyrimu. (rasti medžiagos, padedančios susieti dėstomą medžiagą su gyvenimo praktika). 4. Pamokos ryšys su aukštesnėmis ir būsimomis pamokomis. Reikia atsižvelgti į tai, ką mokiniai jau žino, ir įtvirtinti tą žinojimą, padėti formuotis mokinių mokėjimams ir įgūdžiams, taikyti juos naujomis sąlygomis. 5. Racionalus pamokos laiko naudojimas. Būtina parengti ir tinkamai išdėstyti mokomąsias priemones, laiku padėti ir baigti pamoką, veltui negaišti laiko. 6. Tikslingas mokymo metodų ir metodinių būdų parinkimas. (numatyti kiekvienai pamokos daliai mokymo metodus, kuriais visi mokiniai įtraukiami į aktyvią veiklą). 7. Maksimalus pagrindinės medžiagos išmokimas per pamoką. 8. Savarankiško mokinių darbo organizavimas. 9. Aprūpinimas šiuolaikinėmis vaizdinėmis ir techninėmis mokomosiomis priemonėmis. 10. Mokinių kolektyvinių santykių plėtotė. Tai ypatingai gerai moko produktyviai dirbti drauge. 11. Nuolatinis mokomosios medžiagos kartojimas. Juo siekiama įtvirtinti ir gilinti žinias, mokyti jų pritaikymo. 12. Sistemingai kontroliuoti mokymosi rezultatus. 13. Pamokos baigtumas teigiami jos rezultatai.
Pamokos struktūra: 1) namų darbų tikrinimas; 2) naujos medžiagos pateikimas; 3) medžiagos įtvirtinimas; 4) mokėjimų ir įgūdžių formavimas.
Pasiruošimas pamokai: 1. pamokos turinio numatymas (pamoka ir turinys, vadovėlio medžiaga, nagrinėjimas); 2. reikalingų priemonių apgalvojimas; 3. pamokos plano sudarymas (tikslingos mokytojo ir mokinio veiklos numatymas, optimalus laiko panaudojimas). Sudaromi metiniai, trimestro, semestro, savaitiniai, kasdieniniai planai. Plane atsispindi ne tik ką veiks mokytojas, bet ir mokinių aktyvumas. Mokytojas nedaro nieko, ko gali išmokti savarankiškai patys mokiniai. Plane numatoma tema, tikslas, tipas, klasė, mokomoji medžiaga, išmokimo būdai.
Pamokos tikslai: 1. žinios (sąvokos, faktai, ryšiai tarp jų); 2. mokėjimai ir įgūdžiai; 3. santykius (vertinimo standartai, elgesio normos, mokinių pasaulėžiūra).
Derinant pamokos efektyvumą reikėtų: 1. išskirti svarbiausius dalykus; 2. žinių ryšys su gyvenimu; 3. perimamumas ir tarpdalykiniai ryšiai; 4. pamokos struktūros tobulinimas. Tobulinant pamokos struktūrą būtina atsižvelgti į mokinių dėmesio ypatybes. Prasidėjus pamokai, dar kelias minutes mokiniai būna išsiblaškę, todėl neverta dėstyti naują medžiagą, po to 25-30 min. Mokinių dėmesys sutelktas labiausiai, per likusiai 15-20 min. Mokinių dėmesys staigiai krinta. Informacija, žinios nuolat kinta, todėl reikėtų tobulinti pamokos būdus. Per pamokas reikėtų naudoti įvairius metodus (paskaitos, diskusijos). Pamokas reikėtų sieti su praktinėmis užduotimis, su gyvenimu, pamokose naudoti daug vaizdinių priemonių (video filmukus, plakatus ir kt.). Reikia pasitelkti humoro jausmą, mokytojas turi bendrauti su mokiniais, grupuoti mokinius diskusijoms, rengti žaidimines varžybas. Taip pat taikyti programuoto mokymo metodą, kuris pasižymi tuo, kad: 1. pateikiamas mokomojo dalyko turinio elementas;2. reikalaujama,kad mokinys aktyviai reaguotų; 3. mokinys nedelsiant informuojamas, ar teisingai atsakė.

Vienas iš pamokos tobulinimo būdų-mokomųjų kompiuterinių programų taikymas.
Mokymo turinio klausymu1. išskiriami svarbiausi dalykai;2. ryšys su gyvenimu;3. reikia laikytis pereinamumo principo;4. taikoma integracija ir panašiai.
Mokymo organizavimo formos, jų raida. Formos-mokomieji užsiemimai, pamoka, nepamokinės-ekskursijos ir t.t. Mok formos: individuali, grupine,frontali(kolektyvine). Pamoka Komenskis pasiūle klasės pamokos sistemą. Mokiniai privalo lankyti pamokas po 45 min. Pertrauka, mokslo merus į pusmečius, ketvirčius, numate atostogas. Siūlė iki 300 mokinių 1 mokytojui.
35. Mokymo(si) rezultatų tikrinimo bei vertinimo problema, funkcijos, principai, metodai. Dažnesnės vertinimo klaidos, vertinimo rūšys.
Žodinio tikrinimo metu užsimezga emocinis kontaktas tarp mokytojo ir mokinio. Taikomas individualus priėmimas:jei reikia, mokytojas gali duoti papildomų klausimų, nukreipiančių, patikslinančių užduotą klausimą, kurie padėtų įžvelgti mokinio minčių logiškumą,geriau pažinti mokinį. Svarbu tai,, kad žodin4s apklausos metu mokytojas ir visa klas4 reaguoja į mokinio atsakin4jim1, ypa2 kai pastarasis klysta. Individuali žodinė apklausa-tai mokymosi rezultatų tikrinimas individualiai apklausant mokinį.
Frontali apklausa-kai visai klasei užduodamas kl ir vienu metu tikrinamos klasės žinios. Frontali žodinė apklausa leidžia patikrinti, kaip mokiniai geba trumpai, bet tiksliai reikšti mintis, aktyvina jų dėmesį. RAŠTU: paplitę testai-labai veiksminga priemonė (reikalaujantys savarankiško atsakymo, alternatyvus atsakymas-teisingai-neteisingai). Veiklos testai (vairavimo). Apybraižos-duodamas klausimas, reikalaujantis pagrįsto (aprašomojo pobūdžio atsakymo). Testai leidžia taupyti laiką. Rečiau taikomos įskaitos, egzaminai. Mokymo rezultatų tikrinimo esmė, funkcijos ir principai. Tikrinant darbus atsižvelgti į įv mokinio veiklą, vengti vertinti tik kažko paklausus, turėti omenyje, kaip per pamokas dirba ir pan.
Funkcijos: Kontrolės f-ja, mokomoji, lavinamoji, auklėjamoji, mokinių pažinimo f-ja. Principai: sistemingumas-kiekvieną pagr. skyrių; objektyvumas-nešališkam, galimai teisingesniu, bei išankstinio nusistatymo. Individualus priėjimo, atsižvelgti į kiekvieno mokinio individualybę. Visapusiškumo pr (žinios, atliktas darbas, stropumas).
Vertinimas-tai žinių, mokėjimų ir įgūdžių, kurios apibrėžia atitinkamos mokymo programos, taip pat mokinių asmenybės raidos lygio nustatymas tam tikrais simboliais, vertinamaisiais sprendimais ir kitais būdais. Mokymo rezultatų vertinimas mokiniams parodo jų darbo sėkmę, skatina juos geriau mokytis, moko ir auklėja, o taip pat lemia mokytojo ir mokinių santykius.Vertinti reikia kuo objektyviau. Vertinimas išreiškia santykį tarp to, ką moka mokinys, ir to, ką turėtų mokėti vertinimo momentu. Pažymys viena iš vertinimo išraiškos formų. Vertinimas būna: Neformalus-tai yra emocinis mokytojo požiūris į mokinių mokymąsi; Formalus-fiksuojamas dokumentuose ir parodo bendrą mokinių laimėjimų kokybę (vertinama pažymiu).Vertinant mokinį mokymosi rezultatus reikia vadovautis tam tikrais kriterijais: tai žinių, mokėjimų ir įgūdžių normos, t. y. Nustatyti valstybiniai standartai , mokytojo asmenybė, jo pedagoginė kompetencija ir atsižvelgimas į mokinio fizinę bei psichinę būklę. Vertinimo problemos: 1. Vertinamas ne mokinys kaip asmenybė, bet jo mokymosi rezultatai. 2. Vertinant būtina atsižvelgti į fizinę ir psichinę mokinio būklę, jo gebėjimus, charakterio savybės. 3. Pažymiai turi būti teisingi, kiek įmanoma objektyvesni (svarbiausiais vertinimo dėsningumas); 4. Mokytojas klysta, kai vertindamas mokinių žinias yra per daug liberalus ( t. y. Mažina reikalavimus); 5.Neleistina per griežtai vertinti (tai neskatina mokinių rūpestingai mokytis); 6. Yra pavojingas pažymio rašymo inertiškumas (t.y. mokytojas remiasi anksčiau susiklosčiusią nuomonė); 7. Jokiu būdu negalima rašyti blogų pažymų arba mažinti pažymį vien už tai, kad mokinys neatsinešė kokio nors mokymo reikmens, kad jis nedrausmingas per pamoką; 8. Pažymiai turi būti diferencijuoti ( mokinių laimėjimus reikia vertinti įvairiopai, nepamirštant auklėjamojo pažymių poveikio); 9. Pažymys turi būti suprantamas ir aiškus mokiniui.
50. Mokyklos, klasės, grupės bendruomenė, įtaka asmenybei, santykiai grupėje. Saugumo problema institucijose.
Mokyklos bendruomenė (kolektyvas)-tai mokyklos vadovų, mokytojų ir mokinių visumą, kurią vienija bendri uždaviniai-spręsti augančios kartos rengimo gyvenimui klausimus ir atlikti atitinkamą darbą. Mokyklos kolektyvas susideda iš: mažų grupių pirminių kolektyvų (klasių) jaunimo organizacijų ir savivaldos organų visos mokyklos mokinių kolektyvo mokytojų ir vadovų kolektyvo tėvų komiteto. Anksčiau užsienio mokslininkai kolektyvo sąvokos beveik nevartojo. XIX a. pr. užsienyje (ypač vokietijoje) kalbant apie mokyklą buvo vartojamas terminas “mokyklinė bendruomenė”, šis terminas paplitęs ir iki karinėje Lietuvoje. Didžiausias nuopelnas, įtvirtinant terminą priklauso mokslininkui A. Šerkšniui, minėtu klausimu gynusiam disertaciją ir 1939 m. išleidusiam knygą “Mokyklinė bendruomenė”. Šioje knygoje A.Šerkinas rašė, kad ugdymo darbe dalyvauja ir mokytojai ir mokiniai. Mokytojai sąmoningai ir planingai organizuoja ir reguliuoja aplinką ir ugdomąją medžiagą, o mokiniai ugdomąją medžiagą minta-ugdosi. Tiesioginis mokyklos objektas ne atskiras mokinys, bet visi mokiniai-mokinių bendruomenė. Mokytojas šią bendruomenę turi gerai pažinti, kad ugdymui galėtų parinkti tinkamą aplinką. Mokytojui neužtenka pažinti mokinį kaip individą-jis turi jį pažinti ir kaip bendruomenės narį. Nustatyta, kad mokinys vienoks yra šeimoje, kitoks-su draugais, ir dar kitoks-didelėje mokinių bendruomenėje, kurioje, pasak A. Šerkšno, susikryžiuoja du gyvenimo keliai-individualusis ir bendruomeninis. Taigi, žmogus tampa vertingu žmogumi tik per bendruomenę: iš jos jis išauga ir tik sukurtomis vertybėmis gali suformuoti savo asmenybę. Kalbėdamas apie mokyklinę bendruomenę A. Šerkšnas išskyrė grupės ir masės santykius (grupe jis vadino klasę, o masė-bendrą mokyklos kolektyvą). Svarbiausias mokyklos organizuotas elementas yra klasė. I šių atskirų klasių bendruomenių sudaryta visos mokyklos bendruomenė. Klasės bendruomenė nuo visos mokyklos bendruomenės skiriasi ne tik narių skaičiumi, bet ir psichine struktūra. Skirtumo, A. Šerkšno nuomone, reikia ieškoti grupės ir masės psichologijoje. Šią mintį jis panaikino taip: masę pirmiausia lemia didelis narių skaičius, tačiau tai ne pagrindinis požymis. Svarbiausia, anot A Šerkšno, to didelio skaičiaus bendras nusiteikimas, bendra dvasinė struktūra.
Žmonių masėje atskiras individas dvasiniu it moraliniu atžvilgiu pasidaro mažiau vertingas: čia žmogus yra tarsi kvailesnis ir sunkiau susivaldantis, negu jis būtų vienas. Atskiro individo sprendimus, jų galią žmonių masė paralyžiuoja. Tokia masė A.Šerkšnas vadino žmonių minios, gatvės susigrūdimą, demonstracijos dalyvius. Tokiai masei kai kada galima priskirti ne tik visos mokyklos bet ir klasės bendruomenę ne pamokų metų. Tai išryškėja tada, kai klasė ar visos mokyklos bendruomenė neturi bendro tikslo, neturi autoriteto klasėje,nesugeba mobilizuoti visų mokinių siekti bendro tikslo, tai klasė net pamokų metu gali virsti mase. Ir priešingai. Visos mokyklos bendruomenė gali virsti darnia grupe (bendro žaidimo, pamokų ir kt. Metu) , jeigu bendras tikslas, veiklos organizavimas patraukia mokinius. Analizuojant individų tarpusavio santykių pobūdį ir ypatumus, vartojama statuso sąvoka. Pedagogikoje statusas tai vieta socialinių santykių sistemoje. Šią vietą, pasak pedagogų, individas įgyja remdamasis grupės narių ar savo vertinimais. Skiriamas: socialinis statusas (jis priklauso nuo to kaip kiti vertina individo veiklą ir elgesį);
asmeninis statusas ( jį sąlygoja paties individo nuomonė apie savo vietą grupėje ar kolektyve). A.Šerkšnas vartojo terminą rangai. Yra srities rangai. Čia didžiausią vaidmenį vaidina suvokimas, kiek kurioje srityje atskiras individas (klasės bendruomenės narys) yra pajėgus. Pajėgesnis labiau vertinamas, menkesnio pajėgumo-mažiau. Tarp kitko, tas pats bendruomenės narys vienoje srityje gali būti pirmesnis, kitoje-vidutinis, trečioje net paskutinis. Tai jau bus dalykų rangai. Norint klasėje būti įvertintam reikia kad visos klasės būtum pripažintas net keliuose atskiruose dalykuose. Tai klasės rangai. Tarpusavio santykiai prasideda nuo pažinties. Po to prasideda bendra veikla, formuojasi partneriški santykiai. Partneriai gali būti nei bičiuliai, nei draugai: darbo, mokymosi, pramogų, žaidimų ir pan. Tačiau partnerystė gali peraugti į bičiulystę ir draugystę. Yra mokslininkų, kurie santykius tarp mokinių vadina taip: tarpusavio atsakomybės arba dalykiniai-bendra veikla, kai vieni tampa atsakingi už vienus veiklos barus, kiti-už kitus, kai vieną kartą vaikas yra organizatorius, kitą-eilinis narys. Tokiems santykiams formuotis reikalinga plati popamokinė veikla.
Asmeniniai-tokius santykius lydi simpatijos ir antipatijos. Bet čia svarbesni ne vienos ar kitos vaikų poros santykiai, o visa klasės asmeninių santykių sistema, kurioje kiekvienas vaikas užima vienokią ar kitokią vietą (statusą, rangą).
Humanistiški santykiai-jie susiformuoja tada, kai klasėje įsigali jauki aplinka, mokiniai atidūs vienas kitam, išnyksta grupinio egoizmo jausmas, kai stengiamasi padėti vienas kitam, o ne kenkti.

Leave a Comment