SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKAS IR SPECIALUSIS UGDYMAS

“Sportas turėtų tapti negalios ištikto žmogaus, ieškančio ar užmezgančio kontaktą su jį supančiu pasauliu, varomąja jėga, pripažįstant jį kaip lygiateisį ir gerbiamą pilietį.”

Taip rašė seras Ludwigas Guttmannas, žmonių su fizine negalia sporto veiklos pradininkas. Negalia praeityje niekada nebuvo neįveikiama kliūtis laimėjimams: Julius Cezaris, Nelsonas, Bethovenas, – visi jie pasiekė viršūnę, nors nelaimės išoriškai padarė juos nesugebančius veikti pagal pasirinktą profesiją, todėl jiems visada reikėjo ypatingai tvirto pasiryžimo įveikti negalią.

Specialiųjų poreikių vaikų integravimas į bendrojo ugdymo grupes ir klases yra vienas iš demokratėjančios viisuomenės požymių, nes akivaizdu, kad visuomenė, nesudaranti tinkamų sąlygų visiems savo vaikams pasiekti jų turimą potencialą, negali vadintis demokratine.

Lietuvoje galiojantys teisės aktai apibrėžia specialiųjų poreikių vaikų teisę būti ugdomiems ugdymo institucijoje, esančioje arčiausiai jų gyvenamosios vietos, taigi ir bendrojo lavinimo mokykloje ar ikimokyklinėje įstaigoje. Kiekviena šeima pati sprendžia, ar jos vaikui būti ugdomam specialiojo ugdymo įstaigoje kartu su vaikais, turinčiais tokių pat arba panašių sutrikimų, ar kartu su tipiškos raidos bendraamžiais. Tai nelengvas apsisprendimas. Šiuo metu Lietuvoje ne visos bendrojo uggdymo įstaigos yra pasirengusios kokybiškai ugdyti vaikus, turinčius didelių sutrikimų. To priežastys yra kelios: stinga lėšų, visuomenė nepasirengusi priimti kitokius vaikus, trūksta informacijos tėvams, pedagogai nepakankamai pasirengę dirbti integruotoje grupėje ar klasėje. Bet esama ir puikių pavyzdžių, kai neįgalus vaikas yr

ra veiksmingai ugdomas kartu su sveikaisiais bendraamžiais. Kiekvienas atvejis yra individualus ir kiekvienu atveju tėvai turi apsispręsti patys, kas jų vaikui geriau.

Statistikos duomenys rodo, kad integracija Lietuvoje vyksta, tačiau dar tebėra labai platus specialiųjų įstaigų tinklas. Nemažai jose ugdomų vaikų būtų galima ugdyti kartu su jų bendraamžiais. Tai suteiktu jiems galimybę įgyti bendravimo su kitais vaikais įgūdžių. Dalyvaudami bendroje veikloje su sveikaisiais, neįgalūs vaikai pradeda geriau save vertinti. Tyrimai rodo, kad specialiųjų poreikių turintys žmonės, kurie vaikystėje ugdomi kartu su sveikais savo bendraamžiais, užaugę sėkmingiau integruojasi į bendruomenę. Šeimos, kurių specialiųjų poreikių turintys vaikai sėkmingai integruoti į bendrojo ugdymo klases ar grupes, nesijaučia vienišos. Jos bendrauja su kitomis šeimomis, tampa lygiateisėmis pedagogų ir specialistų partnerėmis planuojant vaikų ugdymo procesą, gali pačios dalyvauti saavo vaikų ugdyme.

Pagrindinės fizinio ugdymo priemonės mokykloje – kūno kultūros pamokos, mankštos pertraukėlės per protinio lavinimo pamokas, popamokinė kūno kultūros veikla (bendrasis fizinis rengimas, sporto sekcijos, įvairūs sporto renginiai ir pan.),pratybos sporto mokykloje.

Kūno kultūros pamokos privalomos visiems sveikiems mokiniams.

Šiuo metu tebėra aktuali vaikų, kurių sveikata sutrikusi, kūno kultūros problema. Dauguma tokių vaikų gydytojai atleidžia nuo kūno kultūros pamokų. Vis dėlto vaikams, kurių sveikata silpnesnė, dar labiau negu sveikiesiems svarbus įvairių kūno kultūros priemonių, atitinkančių jų sveikatos lygį, teigiamas poveikis.

Tam tikra mū
ūsų mokyklų mokinių dalis skundžiasi sutrikusia sveikata. Visi šie vaikai kada nors gydėsi sveikatos priežiūros įstaigose. Vis dėlto ateina laikas, kai reikia ne gydimo, o metodiškai pagrįsto fizinio ugdymo. Tokiems mokiniams organizuotinos specialios, atskiras programas, kūno kultūros pamokos.

Šiame darbe norėčiau pateikti svarbių ir išsamių žinių, apie vaikus, kurie turi sveikatos sutrikimų, jų fizinį ugdymą, bei integraciją į sveikų vaikų atletinę veiklą.

TURINYS

Įvadas.

I. Specialiųjų poreikių vaikas ir specialusis ugdymas.
1. Fizinės negalios samprata, jos įvairovė.
a) fizinių pratimų poveikis augančiam organizmui;
b) moksleivių sveikata ir jos pakenkimų profilaktika;
c) ortopedijos mokslas;
d) sutrikusios regos vaikų fizinis ugdymas bei fizinių nukrypimų korekcija;
e) vaikų su netaisyklinga kūno laikysena fizinis ugdymo korekcija;
f) vaikų turinčių plokščiapėdiškumą fizinio ugdymo korekcija;

2. Neįgalių vaikų integravimo procesas Lietuvoje, ir Vakarų Europos šalyse.

3. Integravimo nauda vaikams, šeimoms, mokytojams ir bendruomenei.

SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKAS IR SPECIALUSIS UGDYMAS

Specialiųjų poreikių vaikas-tai vaikas ,kuris dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų gali ribotai dalyvauti ugdyme ir visuomenės gyvenime. Ugdymosi sunkumų gali kilti dėl sutrikusio intelekto, klausos, regos, fizinių, emocijų ir elgesio, specifinių pažinimo ar kitų vaiko raidos sutrikimų.

Vaiko specialieji ugdymosi poreikiai vertinami pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu požiūriais bei skirstomi į 4 grupes: nedideli, vidutiniai, dideli ir labai dideli.

Neįgalus vaikas – žmogus. Todėl jį reikia rengti gyvenimui. Nesvarbu kokių negalių ar sutrikimų turi vaikas, jam reikia padėti tiek, kiek įmanoma, t. y. plėtoti visas jo po

otencialias vystymosi galimybes. Labai svarbu padėti neįgaliam pasirengti gyvenimui, taip pat padėti integruotis į visuomenę.

Specialusis ugdymas- tai specialiųjų poreikių vaiko mokymas, lavinimas ir vertybinių nuostatų formavimas pripažįstant jo gebėjimus ir galias. Tai ugdymas, kuris specialiai sukurtas unikaliems vaiko poreikiams tenkinti ir padėti jam išmokti tai, ko mokosi kiti.

Specialieji ugdymosi poreikiai įvertinami, kai to pageidauja vaiko tėvai (globėjai) arba pedagogai, gavę raštišką tėvų (globėjų) sutikimą. Šio įvertinimo tikslas – nustatyti, kokios vaikui reikia pagalbos ir paslaugų.

Specialiuosius ugdymosi poreikius įvertina švietimo įstaigos, kurioje vaikas ugdomas, specialiojo ugdymo komisija ar (ir) pedagoginė psichologinė tarnyba. Specialiojo ugdymo komisija atlieka pradinį, o pedagoginė psichologinė tarnyba-nuodugnų specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimą.

Specialiojo ugdymo komisija sudaroma ir veikia ikimokyklinio ugdymo įstaigoje ir bendrojo lavinimo mokykloje. Jeigu švietimo įstaigoje tokios komisijos nėra, specialiesiems ugdymosi poreikiams įvertinti kreipiamasi į švietimo įstaigą aptarnaujančią pedagoginę psichologinę tarnybą. Jeigu nustatoma, kad vaikas turi specialiųjų ugdymosi poreikių, jam gali būti skiriamas specialusis ugdymas. Jį skiria švietimo įstaigos, kurioje vaikas mokėsi, specialiojo ugdymo komisija ar (ir) pedagoginė psichologinė tarnyba, atsižvelgdamos į vaiko pageidavimus ir sutikus tėvams(globėjams).

Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo formos

Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo formos yra šios:
a) visiškoji integracija, kai specialiųjų poreikių vaikas ugdomas bendrojo ugdymo įstaigos grupėje (klasėje) kartu su kitais bendraamžiais;
b) dalinė integracija, kai specialiųjų poreikių vaikas ugdomas bendrojo ugdymo įs

staigoje sudarytoje specialiojoje grupėje (klasėje);
c) ugdymas specialiojo ugdymo įstaigose, skirtose vaikams, turintiems didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių ir negalintiems lankyti bendrojo ugdymo įstaigos, arba tiems, kuriems reikia pasirengti ugdimuisi bendrojo ugdymo įstaigoje;
d) ugdymo paslaugų teikimas namuose, jei vaikas ugdymo įstaigos lankyti negali.

FIZINIŲ PRATIMŲ POVEIKIS AUGANČIAM ORGANIZMUI

Judėjimas – būtina sąlyga vaiko organizmui augti ir normaliai vystytis. Dėl fizinių pratimų mokinio organizme vyksta daug pokyčių. Pratimai pagerina galvos smegenų mitybą, ramina ir stiprina nervų sistemą, kelia nuotaiką ir darbingumą. Atliekant fizinius pratimus, širdis dirba energingai, tad jos raumuo geriau formuojasi išstiprėja. Širdies susitraukimai tampa stipresni ir retesni. Taigi sportuojančio žmogaus širdis dirba ekonomiškiau.

Darant fizinius pratimus, pagerėja kraujotaka, padidėja cirkuliuojančio kraujo, intensyviai patenkančio į kraujotakos ratą, kiekis.

Labai pakinta kvėpavimo sistema. Kaip žinoma, pagrindinis šios sistemos uždavinys – aprūpinti organizmą deguonimi ir pašalinti vykstant medžiagų apykaitai audiniuose susidarantį anglies dvideginį. Treniruoti asmenys padidėjusį organizmo deguonies poreikį tenkina giliau ir ritmiškiau kvėpuodami. Fiziniai pratimai pagyvina kvėpavimą, padidėja žmogaus krūtinės apimtis, gyvybinė plaučių talpa, kvėpuojamų raumenų jėga, kvėpavimo pajėgumas.

Fiziniai pratimai gerina raumenyse vykstančius medžiagų apytakos procesus. Raumenyse išsiplečia kur kas daugiau kapiliarų, todėl jie daug geriau aprūpinami maisto medžiagomis negu netreniruoti. Dėl tos priežasties pagerėja raumenų funkcija, didėja jų apimtis, elastingumas, susitraukimo greitis ir jėga. Treniruotame raumenyje visi biocheminiai procesai vyksta efektyviau ir ekonomiškiau. Raumenys sudaro apie 35 –40 proc. viso kūno masės, todėl tokioje didelėje kūno dalyje pagerėjusi medžiagų apykaita, be abejo, turi teigiamą įtaką bendrai organizmo būklei.

Dėl ilgo neveiklumo prasideda raumenų atrofija. Raumenų skaidulos pamažu plonėja, vystosi jungiamasis ir riebalinis audinys, menkėja susitraukimų jėga, mažėja bendras darbingumas. Tinkamai parinkti fiziniai pratimai sustabdo visus šiuos nemalonius reiškinius, raumenų funkcija pagerėja, žmogus tampa gražios išvaizdos, įgyja gerą laikyseną, geba gražiai ir plastiškai judėti.

Sistemingai atliekami fiziniai pratimai gerina sąnarių, sausgyslių, raiščių funkciją, didėja sąnarių judesių amplitudė. Ypač sustiprėja augančio vaiko kaulai, jie geriau atlaiko išorės poveikį ir rečiau lūžta.

Reguliarios kūno kultūros pratybos tobulina organų bei sistemų funkciją: gerėja virškinimas, bendra medžiagų apykaita, geriau veikia išskiriantieji organai, vidaus sekrecijos liaukos ir pan.

Aišku, kad minėtas teigiamas kūno kultūros poveikis patiriamas tada, kai fiziniai pratimai atliekami metodiškai tinkamai, atitinka adekvatų fizinį krūvį. Per didelis fizinis krūvis arba sudėtingi fiziniai pratimai gali sveikatą nestiprinti, o pabloginti. Kūno kultūros mokytojai turi žinoti, kokį fizinį krūvį taikyti vienam ar kitam moksleiviui.

Fiziniai pratimai ypač svarbūs silpnesnės sveikatos vaikams, kurie paprastai mokyklose paskiriami į specialiąją medicininę fizinio pajėgumo grupę. Į ją įeina menkesnio fizinio išsivystymo vaikai. Specialiai pritaikyta kūno kultūra ne tik stiprina tokių vaikų organizmą ir skatina gerą fizinį vystymąsi, bet ir padeda net tais atvejais, kai medikamentinis gydymas būna bejėgis. Pavyzdžiui, galima ištaisyti laikysenos defektus ir stuburo deformacijas (skoliozę, lordozę), visai panaikinti ar sumažinti sąnarių nepaslankumą po traumų, paralyžių, kompensuoti kai kuriuos širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo ir kitų sistemų sutrikimus. Mokslininkų įrodyta, kad fiziniai pratimai ir grūdinimasis – tai svarbios įvairių sutrikimų gydymo profilaktikos priemonės. Jos stiprina vaikų sveikatą, apsaugines organizmo jėgas, padeda visai ar iš dalies atstatyti patologinių sutrikimų, treniruoja ir didina fizinį ir protinį darbingumą.

ORTOPEDIJOS MOKSLAS

Trumpa ortopedijos vystymosi apžvalga

Ortopedija (gr. Ortos – tiesus ir paes – vaikas) prancūzų mokslininkas Nikolas Andri (1658-1742) pavadino mokslą apie vaikų kūno deformacijas ir apibūdino jį kaip “taisyklingą vaikų fizinį auklėjimą”. Tačiau vėliau ortopedija išaugo į mokslą ne tik apie vaikus, bet ir suaugusiųjų atramos bei judėjimo aparato (stuburo ir galūnių) ligas. Ortopedija beveik tokia pat sena kaip ir medicina. Tačiau iš pradžių jos vystymasis sustojo, nes senovės egiptiečiai, indai ir kinai, o vėliau graikai ir romėnai turėjo žiaurų paprotį žudyti silpnus ir luošus kūdikius. Todėl senuosiuose medicinos mokslo šaltiniuose negausu žinių apie ortopedines ligas ir jų gydymą.

Šiuolaikinės ortopedijos pradininkais reikia laikyti Austrijos ortopedą A. Lorencą(1854 – 1946) ir Berlyno ortopedą A. Hofą (1859 – 1907). Pirmasis pasižymėjo tirdamas šleivumo, įgimto šlaunikaulio išnirimo ir skoliozės anatomiją bei ruošdamas metodus šioms ligoms gydyti. Antrasis parašė sistemingą ortopedijos vadovėlį.

Moksleivių sveikata ir jos pakenkimų profilaktika

Visuomenės sveikatą didžiąja dalimi lemia vaikų sveikata, todėl jaunajai kartai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Būtina nustatyti faktorius, žalingai veikiančius vaiko organizmą, atskleisti jų galimo poveikio priežastis ir laiku juos likviduoti. Mokyklinio amžiaus vaikų tarpe vyrauja netaisyklingos kūno laikysenos defektai, įvairūs regėjimo sutrikimai, retesni plokščiapėdiškumo atvejei, bei labai reti klausos defektai.

• 1 – laikyųsenos sutrikimai;
• 2 – regos sutrikimai;
• 3 – plokščiapėdiškumas;
• 4 – klausos defektai.

VAIKŲ SU NETAISYKLINGA KŪNO LAIKYSENA FIZINIS UGDYMAS

Laikysena – individuali įprastinė kūno padėtis judant ir nejudant. Ją lemia fiziologinės kreivės, kurios priklauso nuo įvairių kūno dalių svorio ir raumenų jėgos. Laikysena – tai ne tik harmoningas žmogaus išsivystymas, bet ir gera sveikata, grožis. Tačiau apie 25-30 proc. moksleivių diagnozuojama su netaisyklinga kūno laikysena.
Netaisyklinga kūno laikysena būna įvairių formų:
• susikūprinimas, gunktelėjimas arba kifozė (gr. kyphos – kreivas, kuprotas);
• lordozinė arba lordozė (gr. lordosis – puslankis);
• stuburo iškrypimas nuo statmenos tiesiosios į šonus, pasisukus apie savo ašį, vadinamas skolioze (gr. skolios – kreivas, išlenktas).

Taisyklinga laikysena priklauso nuo raumenų, jų harmoningo išsivystymo. Raumenų svoris sudaro apie 24 proc. viso svorio. Jei raumenys silpni, greitai pavargstama. Negalėdamas ilgai išbūti vienoje padėtyje, vaikas ją keičia kita, dažnai netaisyklinga. Laiku neperspėjus, netaisyklinga padėtis tampa įprastine laikysena. Nekreipiant į tai dėmesio, krūtinės ląsta susiaurėja, suplokštėja, net įdumba. Menčių kampai atsikiša ir atitolsta nuo stuburo, jų aukštis abiejose pusėse pasidaro nevienodas. Nugara palinksta, pasidaro apvali. Tiesiamieji stuburo raumenys persitempia ir susilpnėja, priekiniai lenkiamieji krūtinės ląstos raumenys ir raiščiai sutrumpėja, pečiai palinksta pirmyn. Dėl to vaikas skundžiasi įvairiais negalavimais, ar nugaros skausmais.

Kūno kultūros uždaviniai yra ne tik įtvirtinti reikiamas žinias, fizinius gebėjimus, ugdyti fizines galias, bet ir stiprinti moksleivių sveikatą, teikti korekcinę pagalbą.

Taigi kūno kultūros mokytojai turi padėti moksleiviams ugdyti taisyklingą laikyseną – mokyti tiesiai laikyti nugarą, taisyklingai kvėpuoti, pamokų metu taikyti koreguojančius fizinius pratimus.

Žinoma, mokytojams nekeliamas uždavinys išgydyti skoliozėm. Tai daroma gydymo įstaigose. Tačiau, jeigu kūno kultūros pamokų metu mokiniams mankštinti bus taikomi korekciniai pratimai, stiprinantys nugaros, pilvo, pečių juostos raumenys, susidarys “raumeninis korsetas”, kuris neleis stuburui krypti, formuos gražią laikyseną.

Esant laikysenos sutrikimams dažnai gydytojai rekomenduoja moksleiviui lankyti specialias kūno kultūros grupės pamokas. Su šiais vaikais dirbama pagal atskirą programą. Jeigu mokykloje nėra specialiųjų grupių, šiems moksleiviams su sveikatos sutrikimais tenka lankyti kūno kultūros pamokas. Tai apsunkina mokytojo darbą, ir žinoma nukenčia specialiosios grupės vaikai, nes mokytojas šiems moksleiviams negali skirti reikiamo dėmesio.

Kaip patikrinti savo laikyseną?

Reikia atsistoti prie vertikalios plokštumos (prie sienos ar durų), liesti ją pakaušiu, mentėmis, sėdmenimis, blauzdomis ir kulnais. Tada pasitempti aukštyn taip, kad apatinė smakro riba būtų lygiagreti grindims. Žengus žingsnį pirmyn pasitikrinti, ar laikysena liko ta pati. Tokią laikyseną reikia išlaikyti stovint, sėdint, einant.

Vaikų kaulų ir raumenų sistemos pakenkimai, laikysenos pakitimai ir jų profilaktika

Netaisyklinga kūno laikysena retai būna įgimta, dažniausiai ji susiformuoja dėl netinkamos aplinkos, kuomet vaikas sėdi ant ūgiui nepritaikytų suolų ir kėdžių, per mažai juda arba dirba tokius darbus, kurių krūvis neatitinka vaiko amžiui būtinų morfologinių ir fiziologinių ypatumų. Taisyklinga kūno laikysena sudaro optimalias sąlygas krūtinės ląstos, galūnių kaulų ir vidaus organų vystymuisi bei veiklai. Todėl laikysenos formavimusi bei stuburo vystymosi profilaktika turi būti rūpinamasi nuo pat vaikystės.

Pirmosiose klasėse vaikų su įvairiais stuburo iškrypimais būna apie 3%, aštuntose – apie 8%, o vyresnėse klasėse – iki 20% ir daugiau. Įgimti stuburo iškrypimai pasitaiko retai – tik apie 6%. Jie dažniausiai susidaro esant silpniems nugaros raumenims ir veikiant nepalankiems aplinkos faktoriams: kreivai sėdint prie stalo, sėdint prie per didelio ar per mažo stalo, kai stalas ar kėdė nepritaikyti vaiko ūgiui, nuolat nešiojant portfelį ar krepšį ta pačia ranka arba ant vieno peties. Formuojant taisyklingą vaiko kūno laikyseną ar koreguojant jos defektus, nuolat taikomos profilaktinės higieninės priemonės. Šiuo tikslu rytinės gimnastikos metu naudotini pratimai, kurie praplečia krūtinės ląstą, suartina mentes, stiprina ilgųjų nugaros ir pilvo preso raumenų susitraukimus. Pratimai atliekami ne tik stovint, bet ir gulint ant nugaros, ant pilvo, keturpėsčia. Esant susiformavusiam kūno laikysenos defektui, be minėtų bendrų profilaktinių priemonių, rekomenduojami specialūs fizinės kultūros užsiėmimai 2 – 3 kartus per savaitę, parenkant proceso progresavimą stabdančius arba koreguojančius pratimus. Pavyzdžiui, jeigu vaikas susikūprinęs, jam reikėtų atlikti tokius pratimus, kurie padeda ištiesinti kūną stuburo judesiais krūtinės srityje. Jei nukarę pečiai, skirtini įvairūs rankų pratimai (kėlimas į viršų, priekį, šonus). Esant labai išsikišusioms mentėms, efektyvūs pečių sukamieji judesiai, rankų judesiai atgal ir į viršų, o taip pat siekiant pakaušį gulomis ant pilvo. Koreguojant lordozę, rekomenduojami pratimai, stiprinantys pilvo raumenis. Pavyzdžiui, gulint ant nugaros, pakaitomis kilnojamos ištiestos kojos arba iš gulimos padėties pereinama į sėdimą. Esant nepakenkamai išreikštiems stuburo fiziologiniams linkiams (tiesi laikysena), tinka intensyvūs pratimai su lengvu krūviu, įtraukiant visas raumenų grupes (0,5 – 1 kg svorio hanteliai).

Gydant skoliozę, rekomenduojami pratimai, gerinantys kvėpavimo funkciją, stiprinantys pilvo ir nugaros raumenis, plečiantys deformuotą krūtinės ląstą. Pavyzdžiui, vaikas, paguldytas ant išgaubto krūtinės ląstos šono, pakišus po juo velenėlį, atlieka rankos judesius į šoną ir į viršų (praplečiama krūtinės ląsta įgaubtoje pusėje). Skolioze sergantiems vaikams labai tinka plaukymas, įvairūs pusiausvyros pratimai, o taip pat pasyvi korekcija masažu (silpniems vaikams). Pratimai turi būti atliekami individualiai namuose ar grupėmis, organizuojant specializuotus užsiėmimus po 35 – 45 minutes, 3 – 4 mėnesius per metus.

Kiekvienu atveju, įtarus ar nustačius laikysenos ydas ar skoliozę, reikalinga kreiptis į apylinkės pediatrą arba šeimos gydytoją, kuris paskirs reikiamą gydymą arba kitas procedūras: fizioterapiją, masažą arba gydomąją mankštą.

Vaikams su šiais sutrikimais mankštinti netaikomi pratimai kybant, liemens lenkimas žemyn (dar labiau ištempia ir taip ištįsusius nugaros raumenis), išsilenkimai atgal, galvos užvertimai atgal, taip pat reikėtų vengti kūlversčių, stovėsenos ant menčių, šuolių. Patartina atsisakyti gimnastikos pratimo “tiltelio” net visiškai sveikiems mokiniams. Ne visų vaikų yra vienodas stuburo lankstumas atgal. Besistengiant atlikti šį pratimą, galima sutraumuoti tarpslankstelinius diskus, pertemti nugaros raiščius.

Laikyseną teigiamai formuoja plaukimo, pusiausvyros, kai kurie tempimo pratimai. Būtinai nugaros, pilvo, pečių juostos raumenų stiprinimo pratimai, naudojant gimnastikos lazdas, nesunkius svarmenis, kamuolius.

LAIKYSENOS KOREGAVIMO PRATIMAI

Pastaba: p. p. – pradinė padėtis;

p. s. – pagrindinė stovėsena;

t. p. – taip pat.

I. P. p. – p. s.
a. žingsnis kaire koja į šalį,
rankos sugniaužtais pirštais
ant pečių;
b. pasistiebti, rankos aukštyn,
pirštai ištiesti;
c. nusileisti, rankos sugniaužtais
pirštais ant pečių;
d. pristatyti kairę koja prie dešinės,
nuleisti rankas žemyn.
T. p. į dešinę pusę.

II. P. p. – rankos į šalis, sulenktos per alkūnes, pirštai sugniaužti, kojos suglaustos.
a. 1,2 – rankos pirmyn prieš krūtinę, pakelti sulenktą per kelį kairę koją;
b. 3,4- rankos į šalis, sulenktos per alkūnes, pirštai sugniaužti, kairę koją nuleisti.
T. p. dešine koja.

III. P. p. – rankos į šalis, kojos suglaustos.
a. 1,2- tūpti, rankos už galvos, nugara tiesi;
b. 3,4- stoti, rankos į šalis.

IV. P. p.- rankos sunertos prieš krūtinę,
delnai į išorę, kojos suglaustos.

a.- žingsnis kaire koja į šalį, rankos
pirmyn;

b.- rankos sunertos prieš krūtinę,
delnai į išorę, pristatyti dešinę koją;

c.- rankos į šalis, pritūpti;

d.- p. p.
Tas pats į dešinę pusę.

V. P. p. – rankos prie šlaunų, kojos pečių plotį.
a. – sunertas rankas kelti aukštyn;
b. – pasilenkti pirmyn, pasitempti tiesia nugara;
c. – rankas į šalis;
d. – p. p.
VI. P. p. – rankos į šalis, kojos suglaustos.
a.- 1,2 lenkiant rankas per alkūnes, ratukai į vidų, rankos delnai žemyn į šalis;
b. – 3,4 lenkiant rankas per alkūnes, ratukai į išorę, delnai į viršų.

VII P. p. – kojos žergtai, rankos nuleistos.
a.- 1,2 sukantis kairėn, įtūpstas pirmyn, sunertos rankos keliamos aukštyn;
b.- 3 sukantis dešinėn, rankos į šalis;
c.- 4 p. p.
T. p. į dešinę pusę.

VII. Kvėpavimo pratimas.
P. p. – p. s.
1,2 – keliam rankas aukštyn, įkvėpiam;
3,4 – leidžiam rankas žemyn, iškvėpiam.

Šį pratimų kompleksą galima atlikti pagal muziką.
Pratimus kartoti 8 – 16 kartų.

Pratimai prie gimnastikos sienelės, atramos ar kėdės atlošo

Stovint dešiniu šonu į gimnastikos sienelę, pratimai daromi kaire koja. Baigus pratimą, apsisukti aplink.

Kojų pozicijos:

I pozicija: kulnai suglausti, pirštai pasukti į šalis.

II pozicija: kojos žergtai (tarp pėdų- vienos pėdos atstumas ), pirštai pasukti į šalis.

III pozicija: vienos kojos kulnas prispaustas prie kitos pėdos vidurio, pirštai pasukti į šalis.

I. P. p. – stovint veidu į gimnastikos sienelę, rankos ant sienelės liemens aukštyje, kojų pozicija – II
1,2,3,4- tūpti tiesia nugara;
5,6,7,8- grįžti į p. p.

II. P. p. –stovint veidu į sienelę ir atsitraukus toliau, kojos žergtai, rankos nuleistos.
1,2- rankas kelti per šalis aukštyn, pasitempti, įkvėpti;
3,4,5,6- pasilenkti pirmyn, rankas padėti ant sienelės, pasitempti, iškvėpti;

.

Pratimai ant kimštinių kamuolių
I. P. p. – p. s. (pagrindinė stovėsena).
1 – kelti aukštyn sunertas rankas;
2,3,4- temptis aukštyn, įkvėpti;
5,6 – leisti rankas per šalis žemyn, iškvėpti.

II. P. p. – rankos ant liemens, kojos suglaustos.
1,2- tūpti tiesia nugara, rankos ant liemens;
3,4 – p. p.

III P. p. – rankos sunertais pirštais prieš krūtinę, alkūnės į šalis.
1 – rankos pirmyn sunertais pirštais, toptelėti;
2 – p. p.
3 – rankos į šalis sugniaužtais pirštais;
4 – p. p.

Pratimai ant atverstos gimnastikos lentos

I. Ėjimas pasistiebus, rankos į šalis.
II. . P. p. – rankos į šalis, kairė koja atgal ant pirštų.
1,2 – rankos aukštyn, delnai į vidų, kairė koja per kelį sulenkta stačiu kampu;
3,4 – rankos į šalis , žingsnis kaire koja pirmyn.
T. p. dešine koja.

III. Įtūpstai pirmyn arba atgal, rankos sunertai pirštais aukštyn.
IV. Šliaužimas ant plataus suolelio (neapversto);
a. padėtis horizontaliai;
b. pakabinto.

Jogos pratimai taisyklingai laikysenai ugdyti

Jogų gimnastika – tai specialūs fiziniai ir kvėpavimo pratimai. Šie pratimai ugdo valią, moko derinti kvėpavimą su judesiais. Jogų pratimai, tai tam tikros pozos (asanos). Iš viso jų yra 84. Daromos stovint ant kojų, galvos, sėdint, klūpant, gulint. Tuo metu įtempiami ir atpalaiduojami raumenys, sausgyslės, sąnarių raiščiai, kūnas lenkiamas į priekį, į šonus, atgal, sukamas iš liemens. Svarbiausia kiekvienos asanos dalis – galutinė poza, kurioje pabūnama nejudant (kartais ir nekvėpuojant). Pratimai daromi lauke arba kambaryje, lengvai apsirengus, basomis.

Kol kas nėra vieningos nuomonės apie apie naudą gydymuisi. Kai kurios asanos taikomos gydomojoje kūno kultūroje, tačiau mankštintis nepasitikrinus sveikatos, nesaikingai be jogą išmanančio gydytojo ar specialisto patarimų, nepatartina.

I. Pasėdėti “turkiškai”: rankos į šalis, sulenktos per alkūnes, delnai į viršų, nugara tiesi, ritmiškai kvėpuoti.

II. P. p. – sėdima “turkiškai”, rankos ant kelių, nugara tiesi.
1,2,3,4 – suspaudus rankų delnus vieną prie kito, kelti rankas per priekį aukštyn virš galvos;
5,6,7,8 – leidžiant rankas per šalis žemyn, iškvėpti.

III. Sėdint ant kulnų, pakelti dešinę ranką, o kairę nuleisti prie šono. Abi alkūnes lenkti taip, kad už nugaros rankos susikabintų sulenktais smiliais. Užsimerkti ir giliai kvėpuoti, keisti rankų padėtį.
IV. Pasėdėti “turkiškai”, kai nugara palinkusi, už nugaros laikyti lazdelę arba rankas už galvos. Ritmiškai kvėpuoti.

SUTRIKUSIOS REGOS VAIKŲ FIZINIS UGDYMAS BEI FIZINIŲ NUKRYPIMŲ KOREKCIJA

Bendra sutrikusios regos vaikų fizinių nukrypimų charakteristika

Seniai yra pastebėta, kad regėjimo sutrikimai riboja fizinį aktyvumą. Tyrimų duomenys rodo, kad apie 75 proc.suaugusių aklųjų per dieną nenueina 3000 metrų kelio pėsčiomis. Tai rodo, kad vaikystėje šiems žmonėms nebuvo išugdytas poreikis judėti. Higienos specialistų tvirtinimu, 3000 metrų atstumą kasdien turi įveikti žmogus, nes toks fizinis krūvis būtinas normaliai organizmo veiklai.

Vaikams turintiems regos negalę, būdingi vienokie ar kitokie funkciniai sutrikimai: laikysenos nukripimai, žymus bendro fizinio vystymosi atsilikimas, judėsenos įgudžių ribotumas ir kt. I. Šmelkovo tyrimų duomenimis, regintieji moksleiviai trikart daugiau juda negu jų bendraamžiai neregiai. Tai neigiamai atsiliepia visų organizmo sistemų vystimuisi. Minėtas autorius nustatė, kad aklųjų ir silpnaregių vaikų pusiausvyros funkcija 1,5 –2 kartus nukrypusi nuo normos. Taip pat, sąnarių lankstumas, raumenų darbingumas, koordinacija smarkiai atsilieka nuo normos.

I. Šmelkovas nustatė, kad aklųjų moksleivių (ypač jaunesniojo mokyklinio amžiaus) tokie fizinio išsivystymo rodikliai, kaip antai: ūgis, svoris, krūtinės ląstos apimtis, plaučių gyvybinis tūris – mažesni už tokio pat amžiaus reginčiųjų vaikų. Sutrikusios regos vaikų fizinis aktyvumas tiesiogiai priklauso nuo regėjimo sutrikimo laipsnio: kuo silpnesnis regėjimas, tuo mažesnis fizinis aktyvumas. Todėl vienas iš svarbiausių fizinio lavinimo uždavinių turi būti fizinio aktyvumo, poreikio judėti ugdymas, nes natūralus judėjimo poreikis yra ribojamas regos sutrikimo.

Išskiriami šie vaikų, turinčių regos negalę, fizinio vystymosi sutrikimai:

1. Laikysenos sutrikimai (įgimta ar įgyta skoliozė, ydinga laikysena).
2. Judėjimo aktyvumo sutrikimai.
3. Judesių koordinacijos ir ritmo sutrikimai.
4. Raumenų nervinio tonuso nepakankamumas.

Išskiriami tokie fizinio vystymosi korekcijos uždaviniai:

1.Taisyklingos laikysenos mokymas.
2.Raumenų sistemos (ypač liemens raumenų) stiprinimas, rankų raumenų jėgos lavinimas.
3. Judesių koordinacijos taisymas.
5. Kvėpavimo ir kraujotakos organų stiprinimas.

Šie uždaviniai turi būti įgyvendinami keliais etapais:

1. Vaiko fizinio išsivystymo lygio nustatymas ir fizinių sutrikimų priežasčių iš aiškinimas ( atlieka gydytojas ir gydomosios gimnastikos specialistas).
2. Žinių apie taisiklingą laikyseną ir orientavimąsi didelėje ir mažoje erdvėje perteikimas.
3. Praktiniai orientacijos bei laikysenos ugdymo užsiėmimai.
4. Orientacijos ir lai kysenos įgūdžių įvertinimas.

Fizinio vystimosi sutrikimų korekcija gali būti vykdoma tiek fizinio lavinimo, ritmikos, gydomosios gimnastikos, fizinių pertraukėlių, pasivaikščiojimų gryname ore metu, tiek ir per specialiai tam tikslui organizuotus užsiėmimus.

Ką turime žinoti apie trumparegystę

Miopija arba trumparegystė yra lėtinė liga, kurios metu padidėja akies obuolio laužiamoji galia (refrakcija) arba pailgėja išilginė akies obuolio ašis (pailgėja akies obuolys). Pagrindinės priežastys yra genetinė determinacija bei egzogeniniai faktoriai. Šeimose, kuriose ankstesnėse kartose buvo trumparegystė, vaikai tris kartus dažniau būna trumparegiai. Tačiau yra svarbi ir aplinka. Tarp sistemingai dirbančiųjų kompiuteriais moksleivių, įvairių autorių duomenimis, 30 – 40 % yra sutrikusi regėjimo funkcija. Nedirbantiems kompiuteriu moksleiviams trumparegystės dažnis yra žymiai mažesnis – 20 – 25%. Tarp regėjimo sutrikimų pagrindinę dalį sudaro miopijos formos refrakcijos sutrikimai, kito pobūdžio sutrikimai yra žymiai retesni. Įtemptas regimasis darbas nepalankiomis sąlygomis, nepakankama apšvieta, nepalanki darbo poza, netinkamas atstumas tarp akių ir regimojo objekto yra pagrindinės mokinių trumparegystės (ypač silpno ir vidutinio laipsnio) priežastys. Ypač neigiamai vaikų regėjimą veikia darbas kompiuteriu, todėl darbo kompiuteriu laikas mokiniams yra labai ribojamas. Vertinant darbo kompiuteriu pobūdį labiausiai žalingi yra kompiuteriniai žaidimai, kurie pasižymi judančiais vaizdais, mirgėjimu, intensyviu akių nuovargiu. Interneto naršymas, teksto maketavimas, piešimas regėjimo analizatorių apkrauna žymiai mažiau. Tačiau visais atvejais mokiniams darbas su kompiuteriu turi būti griežtai ribojamas ir normuojamas.

Trumparegyste sergančių vaikų regėjimas koreguojamas specialiai parinktais optiniais lęšiais. Jie būtinai turi nešioti gydytojo paskirtus akinius.

Vyrauja nuomonė, jog trumparegiui nesveika fizinė kultūra, o sportas- tuo labiau. Toks požiūris yra klaidingas. Mokslininkai E. Livado ir J. Kurpanas trumparegiams pataria kasdien užsiminėti fizine kultūra 30 – 40 minučių. Be bendrojo lavinimo pratimų, minėti autoriai siūlo atlikti keliatą pratimų su kamuoliu.
1) mestelėti tinklinio kamuolį į viršų ir abiem rankom sugauti. Pakartoti 8 – 10 kartų;
2) mestelėti kamuolį viena ranka, o sugauti kita. Pakartoti 10 kartų;
3) stipriai mesti kamuo lį prieš save, leisti jam atšokti, po to sugauti viena ar abiem rankom. Pakartoti 6 – 8 kartus;
4) mesti lauko teniso kamuoliuką į sieną, sugauti jį. Kiekvėna ranka kartoti po 6 – 8 kartus.

Pedagogai ir tėvai turėtų nepamiršti, kad trumparegiams draudžiami įvairūs šuoliai, verstis kūlvirsčia, stovėti ant galvos, kopti virve, jiems negalima šokinėti nuo spiruokliojančio tiltelio bei šokinėti į vandenį žemyn galva. Rekomenduojama vaikščioti, bėgioti nedideliu tempu, žaisti judriuosius sportinius žaidimus, plaukioti, slidinėti. Reikia neužmiršti, kad fizinis krūvis turi būti vidutinis, nes didelis nuovargis gali sukelti akių kraujo apytakos apytakos sutrikimus.

Tėvai turi žinoti, kokias sporto šakas gali lankyti trumparegis vaikas.
Trumparegystės laipsnis Kenksminga sporto šaka
Bet kuris trumparegystės laipsnis. Boksas, imtynės, sunkioji atletika, šuoliai, ledo rutulys,.
Visos trumparergystės rūšys, išskyrus silpno laipsnio stacionarinę trumparegystę. Kalnų slidinėjimas, trumpų distancijų bėgimas, futbolas, rankinis, motociklų sportas.
Aukšto laipsnio trumparegystė. Dviračių kenktynės, tinklinis, krepšinis, lenktynės pačiūžomis, sportinė ir meninė gimnastika, jodinėjimas, vandensvydis.
Komplikuota trumparegystė. Špagavimasis, plaukimas, vidutinių ir ilgų nuotolių bėgimas, sportinis ėjimas.

Ką turime žinoti apie toliaregystę ir toliareginį astigmatizmą

Tai įgimta refrakcijos yda, dėl kurios gali kilti įvairiausių regėjimo sutrikimų. Pagal dažnumą toliaregystė ir toliareginis astigmatizmas prilygsta trumparegystei, tik ne visada būna tokio laipsnio, kad reikėtų specialaus gydymo ir lavinimo.

Toliaregystė ir toliareginis astigmatizmas skiriasi tik ragenos laužiamąja galia. Jeigu ragenos išgaubtumas tolygus, sferinis, tai paprasta toliaregystė, ojeigu vertikaliame ir horizontaliame meridianuose ragenos išgaubtumas skirtingas, tai – astigmatizmas. Dauguma naujagimių yra toliaregiai, t.y. mažas akies obuolys turi stiprią laužiamąją galią, ir į akį patenkantys šviesos spinduliai susikerta ne tinklainės geltonojoje dėmėje, o tarsi už jos. Vaikui augant toliaregystė mažėja, ir regėjimas vystosi dėsningai. Tačiau laipsniškas regėjimo gerėjimas galimas tik esant nedidelio laipsnio toliaregystei, kai ji abėjose akyse yra vienoda arba skiriasi labia nežymiai. Tais atvejais, kai toliaregystė yradaugiau kaip 3 dioprijų arba kai toliaregystės laipsnis skirtingas abiejų akių (ar net tos pačios akies įvairiuose meridianose), jau ir kūdikystėje gydytojas oftalmologas gali įtarti galimą regėjimo silpnumą arba net konverguojantį žvairumą. Konverguojantis žvairumas yra toliaregystės arba toliareginio astigmatizmo rezultatas.

Pedagogai žinodami vaiko diagnozę, turi skirti regėjimo susilpnėjimo laipsnį ir atitinkamai skiria regėjimo krūvio formas, kontruolioti ,kad akiniai būtų nešiojami taisiklingai, (vyzdžiai būtų ties akinių centrais), kad vaikas nenusiimtų okliuzijos arba arba nežiūrėtų pro jos kraštą.

Didelio laipsnio toliaregystė (skirtingai nuo trumparegystės) kur kas mažiau apriboja žmogaus fizinę veiklą, nes neištempiama akies tinklainė, negresia jos plyšimas ir atšokimas.

Todėl fizinio lavinimo pratimai praktiškai neapribojami, ir šie mokiniai gali užsiimti lengvąja atletika, imtynėmis, gali verstis kūliu, šokinėti per ožį, kilnoti sunkumus ir t.t. Tik gydimo procese (kai žvairuojantiems ir ambliopija sergantiems vaikams reikalinga nuolatinė korekcija ir sveikesnės akies okliucija, o atvira akimi matantiems – 0,3 ir mažiau) tenka kuriam laikui apriboti fizinį krūvį, nes jie dirbtinai padaromi silpnaregiais. Šiaip vaikai turintys toliaregystę, žvairumą, astigmatizmą, gali žaisti visus žaidimus, kuomet reikia pataikyti į kokį nors taikinį, mėtyti kamuolį aukštyn, kopti virve, žaisti bagmintoną, stalo ir lauko tenisą. Tai lavina judesių koordinaciją, padeda lavinti binokulinį ir giluminį matymą. Vaikai skatinami aktyviam gyvenimui, jų dienos rėžimas kaip ir sveikų vaikų.

NEĮGALIŲ VAIKŲ INTEGRAVIMO PROCESAS LIETUVOJE IR VAKARŲ EUROPOS ŠALYSE

Neįgalių vaikų integravimas bendrojo lavinimo mokyklose visose Vakarų Europos šalyse suprantamas vienodai. Tai procesas, sudarantis maksimalias sąlygas neįgaliems vaikams bendrauti su sveikais vaikais. Sąvokos apibūdinimas paprastas, bet pati integracija be galo sudėtinga. Reikia keisti įstatymus, švietimo politiką, organizacines struktūras, mokymo programas, mokytojų rengimą, rasti finansinę paramą. Šis procesas turi apimti glaudų mokytojų bendradarbiavimą su tėvais, asociacijomis, medikais, socialinėmis įstaigomis.

Integravimo ugdymo formos:
a) Fizinė integracija. Šia integracijos forma siekiama mažinti fizinį atstumą tarp neįgaliųjų ir įgaliųjų. Neįgalių vaikų grupė gali sudaryti specialų vienetą arba klasę, kuri fiziškai priskirta normaliai mokyklai.
b) Funkcinė integracija. Šia integracijos forma siekiama mažinti funkcinį atstumą tarp neįgaliųjų ir įgaliųjų. Tai gali būti keitimasis sumanumu veikloje, pavyzdžiui, muzikinėje, meninėje, vaidybinėje, sportinėje ir pan.
c) Socialinė integracija. Šia integracijos forma siekiama mažinti socialinį atstumą bei skatinamas savaiminis neįgaliųjų ir įgaliųjų bendravimas.
d) Visuotinė integracija. Šia integracijos forma siekiama plėsti socialinę sąveiką apimant visą visuomenę, kaip sakoma Tarptautinių neįgalių žmonių metų moto: “Visiškas dalyvavimas ir lygybė”.

Norint įvertinti neįgaliųjų socialinę-edukacinę situaciją šiandieninėje Lietuvoje, būtina ne tik teoriškai suvokti socialinio vaizdinio praktinę įtaką, tačiau ir identifikuoti visuomenėje bei profesinėse bendruomenėse vyraujančius socialinius vaizdinius, jų sąlygotus socialines integracijos ir edukacijos modelius.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę labai pasikeitė rūpinimasis neįgaliaisiais: pradėta pritaikyti aplinką, organizuoti medicininę, socialinę ir edukacinę reabilitaciją, kurti lanksčią švietimo sistemą(invalidams sudaromos galimybės integruotis į visuomenę). Tačiau šis procesas gana ilgas. Šiandien, galima sakyti, esame tik kelio pradžioje. Tačiau visiems taip pat aišku, kad kelią (koks jis bebūtų ilgas) įveikia tik einantys. Nelengva keisti per penkiasdešimt metų susiformavusį žmonių požiūrį ir nuostatas, tačiau tai daryti būtina.

Visos Lietuvos Vyriausybės, atsižvelgdamos į realią neįgaliųjų padėtį, santykinai nemažai nuveikė invalidumo politikos srityje. Parengti ir patvirtinti dokumentai, suteikiantys juridinius pagrindus vykdyti neįgaliųjų integraciją į visuomenę:
• Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991m. lapkričio mėn. 28 d.);
• Valstybinė invalidų reabilitacijos programa 1992 – 2002m.;
• Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (1998m. liepos mėn. 2 d.);
• Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas (1998m. gruodžio 15d.).

Šiuo metu šalyje veikia per 70 įvairių teisės aktų, numatančių daugiau kaip 100 lengvatinių nuostatų neįgaliesiems, t.y. praktiškai įgyvendinančių neįgaliųjų socialinę integraciją į visuomenę ir socializaciją nuolat kintančioje visuomenėje.

Pradėjus veikti neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui buvo sudarytos palankios sąlygos kurtis ir veikti neįgaliųjų visuomeninėms organizacijoms. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nevyriausybinėms organizacijoms Lietuvoje teikia gana didelę finansinę paramą.

Iš nevyriausybinių organizacijų didžiausios atsakomybės dėl negalės vaikų problemų ėmėsi 1989m. įsikūrusi bendrija “Viltis”, pradėjo diskusiją dėl specialiųjų poreikių vaikų integracijos, perimant įvairių užsienio valstybių (JAV, Kanados, Vokietijos, Danijos, Švedijos, Prancūzijos ir kt. ) patirtį. Palaipsniui aiškėjo, kad negalės vaikų (specialiųjų poreikių vaikų) problemas, nepriklausomai nuo negalės sunkumo laipsnio, pagrinde turi spręsti švietimo (ugdymo) sistema.

Lietuvoje giliausias tradicijas rengiant pedagogus dirbti su specialiųjų poreikių vaikais turi Šiaulių universitetas. Šioje aukštojoje mokykloje rengiami šių specialybių mokytojai:
– specialiosios pedagogikos ir logopedijos;
– specialiosios pedagogikos ir kūno kultūros;
– specialiosios pedagogikos ir psichologijos.

Rengiant specialiosios pedagogikos specialistus remiamasi sukaupta padėtimi, be to, rengimas tampa panašus į rengimą Vakarų Europos ir JAV aukštosiose mokyklose.

1987m. neįgaliųjų vaikų integravimas tapo Europos Bendrijos šalių oficialia švietimo politika. Žinoma, kiekvienos šalies yra vis kitokia šio proceso stadija, skiriasi ne tik savitas mokymo organizavimas, mokymo programos, būdinga mokytojų rengimo sistema, bet, svarbiausia, skiriasi pačių negalių apibrėžimai.

Mokslinių tyrinėjimų išvadose teigiama, kad neįgalūs vaikai gali pasiekti aukštesnį žinių įgijimo lygį integruoto mokymo įstaigose. Svarbiausias uždavinys- mokymo įstaigoje sukurti sveikų ir neįgalių vaikų savitarpio supratimo klimatą. Tam reikalingos abipusės nuolaidos. Mokslininkai nustatė trejopą tokio prisitaikymo procesą:
– asimiliacija, kai siekiama, kad neįgalūs vaikai viską mokytųsi kartu su klase;
– akomodacija, kai pripažįstamas neįgalaus vaiko identitetas, o dauguma privalo prie jo prisitaikyti.Pavyzdžiui, neprigirdinčių vaikų integracija Švedijoje;
– adaptacija, kai abi pusės prisitaiko viena prie kitos.Italijoje, pavyzdžiui, būtent adaptacija yra integracijos tikslas.

Daugelyje šalių šiuo metu vyksta integravimo projektų eksperimentai. Graikijoje, pavyzdžiui, kurčiųjų ir aklųjų integravimo eksperimentai davė teigiamų rezultatų.Italijoje ir Ispanijoje rimtai galvojama apie tai, kokį dabar vaidmenį turėtų vaidinti specialiosios mokyklos.

Specialiojo ugdymo programa Vakarų Europos šalyse labia plati: nuo visiškos integracijos iki perkėlimo į specialųjį pensionatą.Didžiojoje Britanijoje, pavyzdžiui, ji yra tokia:
a) speciali pagalba neįgaliam vaikui normalioje klasėje;
b) mokymas normalioje klasėje suteikiant individualią pagalbą specialiojoje įstaigoje;
c) mokymo laiko padalijimas tarp specialiosios ir paprastosios klasių;
d) mokymas specialiojoje klasėje;
e) mokymas specialiojoje mokykloje.

Iš šalių, kurios ypač stengiasi integruoti neįgalius vaikus bendrojo lavinimo mokyklose, išsiskiria Italija. Šioje šalyje jau beveik nėra nei specialiųjų mokyklų, nei specialiųjų klasių, o kitų šalių (Prancūzijos, Graikijos) mokyklose specialiųjų klasių ypač daug.

Svarbu skirti, ar vaikas specialiojoje klasėje mokosi visą laiką, ar tik dalį laiko. Jei dalinai, tai jo integracija žymiai palengvėja. Tokios klasės prancūzijoje tiesiog vadinamos integruotomis klasėmis. Belgijoje, Olandijoje ir Vokietijoje dominuoja specialiųjų mokyklų sistema. Ji be galo diferencijuota. Olandijoje, pavyzdžiui, jų yra net 15 tipų.

Norint neįgalų vaiką atiduoti į specialiąją mokyklą Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Olandijoje, Ispanijoje ir Didžiojoje Britanijoje, reikalingas specialiosios komisijos sprendimas. Olandijoje tokia komisija veikia pačioje mokykloje, o kitose šalyse tai yra regiono valdžios kompetencija.

Tose šalyse, kur ypač akcentuojama neįgalių vaikų integracijos politika, paprastos klasės mokytojui, turinčiam neįgalų vaiką, dažniausiai padeda specialusis pedagogas. Jis padeda vaikui mokytis pagal įprastą ar adaptuotą programą. Toks mokytojų bendradarbiavimas yra labia svarbus sėkmingo integracijos proceso faktorius.

Labai sunku apibendrinti įvairių šalių patirtį neįgalių vaikų integravimo srityje vien dėl to, kad pati terminologija, apibūdinanti vaiko negalias, be galo įvairi. Kai kuriose šalyse išskiriamos kelios tos pačios negalios kategorijos. Pavyzdžiui, statistinius duomenis apie “autistus” savo ataskaitose pateikia tik Danija ir Ispanija. Vaikų su tokio paties pobūdžio negalia yra ir kitose šalyse, bet ten naudojama kita terminologija.

INTEGRAVIMO NAUDA VAIKAMS, ŠEIMOMS, MOKYTOJAMS IR BENDRUOMENEI

Neįgaliesiems atvirų grupių programos suteikia galimybę šiems vaikams stebėti, mėgdžioti, bendrauti ir kartu veikti su įprastai besivystančiais vaikais. Kitais žodžiais tariant, neįgalūs vaikai gali išsiugdyti bendravimo ir kitus socialinius įgūdžius tokiu pat būdu kaip ir kiti- praktikinėje veikloje. Integruojant neįgalius vaikus į įprastas grupes, naudą patiria visi- ir įprastai besivystantys vaikai, jų šeimos, mokytojai, ir bendruomenė.

NAUDA VAIKAMS

Ir neįgalūs, ir įprastai besivystantys vaikai patiria integruoto ugdymo naudą. Neįgalus vaikas, lankydamas tą pačią grupę su įprastai besivystančiais vaikais, gali iš bendraamžių pasimokyti bendravimo ir įgyti kitų jo raidos lygį atitinkančių socialinių įgūdžių.

Artimesnis bendravimas padeda vaikams užmegzti draugystę ir teigiamus tarpusavio santykius, o svarbiausia- išmoko paremti vienas kitą (Snell ir Vogtle, 1996). Nauda pažinimui ta, kad vaikas pasirodo dėmesingesnis, pagerėja motyvacija ir mokymosi efektyvumas.

Ankstyvojoje vaikystėje pavykęs bendras natūralus buvimas su kitais neįgaliesiems sukuria tolesnio gebėjimo integruotis į visuomenę pagrindus. Lankydamas vietinės bendruomenės darželį, vaikas turi galimybę įgyti įgūdžių, kurie jam padės jau suaugus savarankiškai dalyvauti bendruomenės gyvenime.

Įprastai besivystančius vaikus integruotas ugdymas taip pat pratustina. Jie pradeda suprasti, su kokiu gyvenimo iššūkiu susiduria jų neįgalūs draugai, todėl tampa jautresni kitų reikmėms ir ima geriau suvokti bei reaguoti į skirtingumus. Jie sužino, kad kiekvienas gali įveikti sunkumus ir daug ko pasiekti.

Tyrimai parodė, kad įprastai besivystančių vaikų, lankiusių neįgaliesiems atviras grupes, požiūris į kuo nors nuo jų besiskiriančius žmones pasikeitė iš esmės. Jie pradėjo jausti gerokai didesnę atsakomybę už kitus ir labiau pasitikėti savimi (Staub ir Peck, 1995).

NAUDA ŠEIMOMS

Būti tėvais nelengva, net jei viskas klostosi kuo palankiausiai. Neįgalaus vaiko auginimas kelia šeimai itin didelius reikalavimus. Kai sūnus arba duktė arba duktė lanko neįgaliems vaikams atvirą mokyklą, šeima jaučiasi mažiau izoliuota. Visi patiria žymų palengvėjimą. Šių šeimų kasdienybė kuo toliau, tuo labiau tampa panašesnė į kitų šeimų kasdieninį gyvenimą.

Daugeliui šeimų labai naudinga, kad jų neįgalus vaikas lanko vietinę mokyklą. Tuo metu tėvai gali dirbti visuomenei naudingą darbą. Ir jų kiti įprastai besivystantys vaikai gali lankyti tą pačią mokyklą. Kai vaikai lanko tą pačią mokyklą, tėvai pradeda labiau domėtis jų ugdymu. Panašaus likimo šeimos dažnai susidraugauja ir sukuria paramos grupes.

Visi tėvai nerimauja dėl vaikų ateities. Tas nerimas ypač stiprus, kai tėvai augina neįgalų vaiką. Aktyvus dalyvavimas savo vaiko ugdymo programoje palengvina šį rūpestį. Neįgalių vaikų tėvai pamoko, koks naudingas ugdymo planavimas kartu su pedagogais. Būdami “komandos” nariais, jie susilaukia trokštamos paramos ir lengviau patenkina savo vaiko kasdienines reikmes žinodami, kad yra ne vieni. Kai tėvai, mokytojai ir specialistai bendradarbiauja, kiekvieno komandos nario indėlis padidina grupės veiklos efektyvumą ir padeda vaikui sėkmingai vystytis. Sėkminga komandinė mokyklinio amžiaus vaikų ugdymo patirtis daugeliui tėvų suteikė jėgų visą gyvenimą būti savo vaiko gynėjais.

Neįgaliems vaikams atviros grupės tikrai teikia naudos ir toms šeimoms, kurių vaikai vystosi įprastai. Tokios šeimos dažnai užmezga naujus prasmingus santykius. Jos daugiau sužino apie skirtingumus ir šeimų, turinčių neįgalų sūnų arba dukterį, rūpesčius. Tėvai atranda naujų būdų, kaip teikti pagalbą kitiems, ir tai labai sustiprina bendruomenę.

Daug tėvų, kurių vaikai vystosi įprastai, pradeda įsitraukti į bendruomeninę veiklą, kad padėtų šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus. Šie tėvai stengiasi paveikti vietinę valdžią, kad neįgaliesiems būtų lengviau patekti į viešąsias įstaigas, transportą ir kitas paslaugų teikimo vietas. Kai kurie tėvai, suvokdami, kad neįgaliųjų šeimos nariams taip pat reikalingas bent trumpas atokvėpis nuo kasdieninės vaikų priežiūros, sukuria jiems šio trumpalaikio poilsio galimybę. Kuo daugiau bendruomenės narių susipažįsta su sunkumais, iškylančiais auginant neįgalius vaikus, tuo geriau pavyksta suorganizuoti reikiamą paramą.

NAUDA MOKYTOJAMS

Neįgaliems vaikams atvirose grupėse dirbantys mokytojai privalo gerai išmanyti šių vaikų raidos ypatumus. Įgydami daugiau patirties, mokytojai vis geriau susipažįsta su vaikų ugdymo būdų įvairove. Jie labiau pasitiki savimi vertindami vaikų individualius gebėjimus ir nustatydami sritis, kurių ugdymui reikia stimuliavimo. Ugdydami neįgalius vaikus ir įprastai besivystančius vaikus, mokytojai vis geriau perpranta jų mokymosi būdų įvairovę, subtiliau skiria individualius gebėjimus ir specialiuosius ugdymosi poreikius.

Mokytojai įgunda atskirti, kurį neįgalių vaikų įgūdį suformuoti bus sunku, o kurį- lengviau. Jie nepalyginti geriau suvokia tolesnio stebėjimo ir įvertinimo naudą. Kai mokytojams geriau sekasi individualizuoti ugdymą, jie nesutrinka sunkią akimirką ir geriau suvokia vaiko reikmes. Įgyvendindami individualiąsias ugdymo programas (IUP), planuodami ir dirbdami su kitais mokytojais bei specialistais, jie išmoksta ir naujų ugdymo būdų.

NAUDA BENDRUOMENEI

Tapdami veikliais visuomenės nariais, vaikai ne vien pasikliauja bendruomenės parama, bet ir patys daro vis didesnę įtaką bendruomenės gyvenimui. Lankydami mokykla, neįgalūs vaikai kiekvienam padeda geriau suprasti neįgaliųjų reikmes.

Neįgaliems vaikams atviros mokyklos teikia bendruomenei ilgalaikę finansinę naudą. Ugdyti neįgalius vaikus toje pačioje aplinkoje, kaip ir įprastai besivystančius jų bendraamžius, yra daug pigiau negu kurti ir finansuoti alternatyvias ugdymo įstaigas. Bendruomenė sutaupo švietimui skirtas išlaidas nebekurdama atskirų, specializuotų mokyklų. Be to, kuo anksčiau neįgalūs vaikai tinkamai ugdomi, tuo mažiau specializuotų paslaugų reikės jiems pradėjus lankyti mokyklą ir vėliau gyvenime.

Jeigu bent vienas žmogus negali dalyvauti bendruomenės gyvenime, praranda visa bendruomenė. Kai vaikai išmoksta gyventi skirtingų galimybių vaikų grupėje, jie vėliau tampa sumaniais, savarankiškais, visų labui dirbančiais suaugusiais, gebančiais dalytis savo įgūdžiais ir talentais su kitais. Bendruomenė laimi, kai neįgalūs asmenys prasmingai prisideda prie jos gerovės kilimo.

Leave a Comment