Specialiųjų poreikių vaikai, jų ugdymas įvairiais laikotarpiais

Turinys

Įvadas..............................3
Specialiųjų poreikių vaikai..............................4
Požiūris į neįgaliuosius įvairiais laikais...........................5
Specialusis ugdymas..............................6
Neįgalių vaikų ugdymas nepriklausomoje Lietuvoje 1918-1940 m............6
Neįgalių vaikų ugdymas Lietuvoje sovietų okupacijos metais................7
Neįgalių vaikų ugdymas Lietuvoje Hitlerinės Vokietijos okupacijos metais........7
Neįgalių vaikų ugdymas po nepriklausomybės atgavimo.................8
Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas...................8
Išvados..............................9
Literatūra..............................10Įvadas
Lietuvoje, kaip ir visose pasaulio šalyse, gyvena žmonių, turinčių intelekto, pažintinių ar fizinių funkcijų sutrikimų, kurie sukelia žmogaus veiklos ribotumą, įvardijamą kaip neįgalumą. Asmuo, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių ir psichinių trūkumų visai ar iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių irr vykdyti pareigų, laikomas invalidu.
Dėl iš Vakarų plintančių modernių, demokratinių idėjų įtakos mūsų šalyje vis dažniau pasisakoma už neįgalių asmenų integraciją į visuomenę. Jau priimti Invalidų integracijos ir Specialiojo ugdymo įstatymai, aktyviai veikia nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida atvirai rūpinasi neįgaliaisiais, prasidėjo jų integracija į bendrojo lavinimo sistemą. Šie ir kiti faktai rodo, jog iš esmės suvokta, kad pilietinėje visuomenėje neturėtų būti atstumtųjų.
Mūsų šalyje iš neįgaliųjų pirmieji pradėti mokyti kurtieji. Vyskupas J. Nepomucen-Kossakowski 1805 m. Įsteigė Vilniaus kurčiųjų mokyklą. Specialiųjų poreikių vaikai
Dėl kūno darinių ir pssichinių funkcijų sutrikimų atsiradę trijų pagrindinių raidos sričių (fizinės, kognityvinės, psichosocialinės) vaiko raidos ypatumai vadinami specialiaisiais poreikiais.
Raidos sutrikimai ir specialieji poreikiai klasifikuojami. Skiriamos tokios raidos sutrikimų grupės: 1) intelekto sutrikimai; 2) specifiniai pažinimo sutrikimai arba pažinimo procesų neišlavėjimas, sukeliantys mokymosi negales; 3) emocijų, el

lgesio ir socialinės raidos sutrikimai; 4) kalbos ir kiti komunikacijos sutrikimai; 5) klausos sutrikimai; 6) regos sutrikimai; 7) judesio ir padėties sutrikimai; 8) lėtiniai somatiniai ir neurologiniai sutrikimai; 9) kompleksiniai sutrikimai; 10) kiti raidos sutrikimai.
Ypatingieji vaikai ir jaunuoliai yra tie, kurių žmogiškosioms galioms visiškai realizuoti reikia specialiojo ugdymo ir papildomų paslaugų. Specialiojo ugdymo reikia todėl, kad šie vaikai labai skiriasi nuo daugumos vaikų vienu ar keliais tokiais požymiais: jie gali būti protiškai atsilikę, turėti mokymosi negalių, emocinių ir elgesio sutrikimų, fizinių negalių, komunikacijos sutrikimų, autizmo sutrikimą, patyrę smegenų traumas, turėti klausos arba regos sutrikimų, išsiskirti ypatingais gabumais ir talentu.
Visų ypatingųjų asmenų negalima vienodai vertinti. Jų ypatingumas gali būti susijęs su sensoriniais, fiziniais, pažinimo, emociniais ar komunikacijos gebėjimais; galimos ir įvairių negalių kombinacijos. Be to, ypatingumo priežastys, pasireiškimo laaipsniai ir jų įtaka ugdymui gali būti labai skirtingi; be to, ypatingumui didelės įtakos turi konkretaus žmogaus amžius, lytis bei gyvenimo aplinkybės.
Nurodoma, kad apie 10% – 15% vaikų raida įvairiose šalyse yra sutrikusi. Lietuvoje 2000-2001 m. Ugdymo įstaigose mokėsi 9 % vaikų, kurių specialiuosius ugdymo(si) poreikius lėmė įvairūs raidos sutrikimai. Kiekvienais metais neįgalių vaikų skaičius auga.

Negalės kategorija Procentas

1988-1989 1996-1997
Specifinė mokymosi negalė 47,7 51,1
Kalbos ir kalbėjimo sutrikimai 23,1 20,1
Protinis atsilikimas 13,9 11,4
Emociniai sutrikimai 9,0 8,6
Kompleksinė negalė 2,0 1,9
Žymus neprigirdėjimas ir kurtumas 1,4 1,3
Ortopediniai sutrikimai 1,1 1,3
Kiti sveikatos sutrikimai 1,2 3,1
Regos sutrikimai 0,5 0,5
Aklumas ir kurtumas 0,04 0,1
Autizmas – 0,7
Trauminis smegenų pakenkimas – 0,2
Negalių kategorijos (JAV)

Didžiausią neįgalių ugdytinių Lietuvoje dalį sudaro vaikai, turintys kalbos ir

r komunikacijos sutrikimų. Kituose kraštuose dominuoja vaikų, turinčių mokymosi negalių, kategorija. Tokį neatitikimą gali lemti skirtingi problemų vertinimo kriterijai.
Specialiųjų žmogaus poreikių patenkinimas yra viena reikšmingiausių asmens dalyvavimo visuomeniniame gyvenime sąlygų. Šalia įgimtų fiziologinių-biologinių poreikių specialiųjų poreikių žmonėms yra svarbu patenkinti ir socialinius poreikius, kurie ir sudaro vaiko socializacijos pagrindą. Socialiniams poreikiams tenkinti neįgalus vaikas kartu su visais kitais vaikais turi dalyvauti palankioje jam veikloje ir išmokti joje bendrauti ir bendradarbiauti su įvairių grupių žmonėmis. Toks galimybių bei sąlygų neįgaliajam „būti kartu“ ir dalyvauti bendroje veikloje sukūrimas vadinamas neįgaliųjų integracija.Požiūris į neįgaliuosius įvairiais laikais
Negalė antikoje
Tiek Atėnuose, tiek ir Romoje neįgalūs vaikai buvo paliekami miškuose. Išminčių taryba apžiūrėdavo tik gimusį vaiką ir nuspręsdavo, ar palikti jį gyvą, ar nunešti į negyvenamą vietą ir palikti mirti. Jei vaikas pasirodydavo stiprus ir gražus, jis būdavo paliekamas šeimoje iki septynerių metų, o jei bjaurus, deformuotas ar silpnas, būdavo įmetamas į duobę arba paliekamas miške mirti. Tokį nuosprendį turėjo pateisinti ir gyventojai. Tam būdavo atliekami bandymai su vynu. Spartietės akušerės plaudavo vaiką vandens ir vyno mišiniu, kuris, kaip tikėta, atskleisdavo kūdikio trūkumus. Netgi Platonas ir Aristotelis pasisakė už neįgalių vaikų pasmerkimą.
Neįgalūs kūdikiai paliekami miške tam, kad būtų grąžinami dievams. To meto žmonių nuomone, sutrikusios fizinės išvaizdos vaikų gimimas pranešdavo ar
rtėjančias nelaimes ir dievų prakeiksmą
Požiūris į neįgaliuosius Senajame bei Naujajame Testamente
Senojo Testamento judaizme dominuoja ritualiniai ir kultūriniai draudimai. Neįgaliųjų socialinis statusas čia aiškiai apibrėžtas. Jie papildo visuomenės atstumtųjų (prostitučių, valkatų) gretas. Šie asmenys jokiu būdu negali tapti kunigais, nes, norint priartėti prie Dievo, draudžiama turėti ydų. Neįgalieji yra „kultūriškai nešvarūs“. Prie ko tik prisiliestų šie nešvarieji, ar tai būtų vieta, ar žmogus, ar šiaip koks objektas visa tampa nešvaru.
Yda yra tiesiogiai susiejama su nuodėme. Susieta su nuodėme ji, reiškia, kad blogis priskiriamas žmogui. Žmogus yra blogio šaltinis, tačiau jis turi galimybę išgyti. Visuomenės pareiga – padėti neįgaliesiems vėl priartėti prie Dievo, gėrio.
Naujasis Testamentas naujai pažvelgė į ligos koncepciją. Jėzus yra tas, kuris gydo, kuria Naują Sandarą tarp Dievo ir žmonių. Atėjęs tam, kad išgelbėtų nuodėmės, jis nuolatos rūpinasi vargšais, ligoniais, invalidai ir net identifikuojasi su jais. Jėzus aiškiai pasako, kad ligoniai, raupsuotieji, marginalai ir visi kiti neįgalieji į Dievo karalystę įeis pirmieji.
Žmonės daugiau nebeskirstomi į šventus ir ne.
Negalė viduramžiais
Viduramžiais invalidai, neįgalieji, pažemintieji sudarė natūralią, integruotą, visų priimtą visuomenės dalį. Negalė, o ypač kūno deformacijos, buvo „normali anomalija“, kuri natūraliai priimta socialinėje aplinkoje. Tiek psichiniai ligoniai, tiek luošiai įgauna „globojamojo atmestojo“ statusą. Kiekvienas kaimas ar kita gyvenamoji vietovė privalėjo turėti savąjį „idiotą“, atliekantį specifinį vaidmenį be
ei turintį tam tikrą, jam būdingą vietą.
Viduramžiais pradedamos sieti negalės ir vargingumo sąvokos. Žmonės, besirūpinantys socialine higiena, pastebėjo, kad negalė gludžiai siejasi su bloga mityba, higiena. Vis dėl to negalės ir vargingumo reiškiniai buvo atskirti vienas nuo kito. Atskyrus negalę nuo vargingumo, neįgalieji priskiriami prie laukinių, alchemikų ir raganų.
Neįgalusis viduramžiais atlieka ir kitą vaidmenį. Jo užduotis yra parodyti kitas visuomenės ypatybes. Būtent neįgalusis turėjo privilegiją parodyti „normalios“ visuomenės normų reliatyvumą.Specialusis ugdymas
Specialusis ugdymas – tai specialiai organizuotas mokymas, atitinkantis neįprastus ypatingojo vaiko poreikius. Tam gali prireikti specialių mokymo priemonių, mokymo technikų/metodų arba įrangos, kartais net patalpų. Siekiant, kad specialusis ugdymas duotų norimų rezultatų, gali prireikti papildomų paslaugų – specialiojo transporto, psichologinio įvertinimo, kineziterapijos ir užimtumo terapijos, medicininio gydymo bei konsultacijų. Vienintelis ir svarbiausias specialiojo ugdymo tikslas – atrasti ypatingojo vaiko gebėjimus ir juos atskleisti.
Ugdyti ypatinguosius vaikus ir jaunuolius galima pagal keletą veikimo planų – pradedant nedidele papildoma pagrindinio mokytojo teikiama pagalba ir baigiant parą trunkančia priežiūra ir paslaugomis specialiojoje internatinėje įstaigoje. Tai, kas turi ugdyti ypatinguosius moksleivius ir kur jie turi būti ugdomi, priklauso nuo šių veiksnių: 1) kuo ir kiek vaikas arba jaunuolis skiriasi nuo vidutinio moksleivio; 2) nuo mokyklos bei bendruomenės išteklių.
XVIII a. pabaigoje, po Amerikos ir Prancūzijos revoliucijų, buvo sukurti veiksmingi būdai mokyti vaikus su sensoriniais sutrikimais. XIX a. pr. atsirado pirmieji sistemingi mėginimai lavinti vaikus protiškai atsilikusiuosius. Iki šių revoliucijų visuomenė galėjo tik globoti ypatinguosius vaikus – suteikti jiems prieglaudą nuo žiauraus pasaulio.
Specialusis ugdymas formavosi veikiamas kitų mokslo sričių. Psichologijos ir sociologijos atsiradimas ir ypač XX a. pradžioje paplitę protinių gebėjimų testai turėjo nepaprastai didelės įtakos specialiojo ugdymo raidai. Psichologams ėmus tirti mokymą ir testais numatyti vaiko sėkmes i nesėkmes mokykloje, dėmesys pradėtas kreipti į vaikus su specialiais poreikiais. Sociologai, socialiniai darbuotojai ir antropologai ėmė tirti, kaip į ypatinguosius vaikus reaguoja jų šeimos ir bendruomenės, taip turėdamos įtakos vaikų mokymuisi ir prisitaikymui.
Pagrindiniai specialiojo ugdymo kūrėjai buvo gydytojai europiečiai. Jeanas Marcas Gaspard‘as Itard‘as (1775 – 1838), prancūzų gydytojas laikomas šiandieninio specialiojo ugdymo pradininku.

Neįgalių vaikų ugdymas nepriklausomoje
Lietuvoje 1918-1940 m.

1918 m. Lietuvai paskelbus savo valstybingumą ir nepriklausomybę, susirūpinta sutrikusio vystymosi vaikų specialiuoju auklėjimu ir mokymu, jų globa. Organizuoti tokių vaikų, paauglių ir kitų asmenų specialųjį mokymą, auklėjimą ir globą daug padėjo medikai, pedagogai, pažangūs visuomenės veikėjai, katalikiškos bendrijos, draugijos bei mokslo įstaigos. Susirūpinta visų neįgalių vaikų globos organizavimu ir jų ugdymu. 1927m. Įsteigtas Kauno aklųjų institutas, 1928 m. – Vilniaus aklųjų mokykla. 1931 m. Šalyje atidaryta pirmoji Kauno pagalbinė mokykla sutrikusio intelekto vaikams, o 1938 m. ir 1939 m. veiklą pradėjo kurčiųjų institutai. Vaikams pradėta teikti logopedinė pagalba. Plėtėsi pagalbinių mokyklų tinklas. Bendrojo lavinimo mokyklose pradėtos steigti klasės specialiųjų poreikių vaikams. Specialiosiose ugdymo įstaigose ir bendrojo lavinimo mokyklose, buvo sprendžiami ugdymo uždaviniai, siekiama sudaryti sąlygas neįgaliesiems integruotis į visuomenę, tapti visaverčiais asmenimis.
1940 m. išleista J. Laužiko monografija „Judesio vaidmuo ugdymo procese“. Šiame leidinyje nagrinėjamas judėjimo formavimo poveikis vaiko vystymuisi. J. Laužiko rūpesčiu Lietuvoje pradėti rengti specialiosios pedagogikos specialistai.Neįgalių vaikų ugdymas Lietuvoje sovietų okupacijos metais
1940 m. praradus valstybingumą, neįgalių vaikų mokymu, jų globa pradėta rūpintis remiantis buvusios Sovietų Sąjungos specialiųjų mokyklų sistemos pavyzdžiu. Įvesta okupacinė diktatūra. Lietuvos švietimo sistema izoliuojama nuo Vakarų švietimo sistemų. Neįgalus vaikai ugdomi beveik tik „už uždarų durų“, t.y specialiosiose internatinėse mokyklose ar globos institucijose. Pakito ir visuomenės požiūris į žmones su negaliu. Dėl nepritaikytos fizinės aplinkos, susidariusio psichologinio barjero, netobulos reabilitacijos sistemos neįgalieji tapo izoliuoti nuo visuomenės.
Nors ir susidurdami su nelengva kasdienybe, pedagogai mokslininkai skiria dėmesio specialiųjų poreikių vaikams: dirba mokslinį tiriamąjį darbą, Šiaulių pedagoginiame universitete buvo rengiami atitinkamų specialybių specialistai.
Kai kas pozityvaus buvo organizuojant neįgalių vaikų ir kitų asmenų specialųjį mokymą. Prie tokių teigiamų reiškinių galima priskirt mokinių atleidimą nuo mokesčio už mokslą, Kauno kurčiųjų-nebylių mokyklos įkurdinimą buvusiame Marvos dvare, specialiųjų mokyklų pedagogų atlyginimo pakėlimą 25%, J. Laužiko iniciatyvą pradėti buvusiame Vilniaus pedagoginiame institute rengti specialiuosius pedagogus.Neįgalių vaikų ugdymas Lietuvoje Hitlerinės Vokietijos okupacijos metais
Hitlerinės Vokietijos okupacija 1941-1944 m., daugiau kaip 3 metams pakeitusi sovietinę okupaciją, pasižymėjo Lietuvoje naujais karo žiaurumais, nacistiniais įstatymais, kurių buvo reikalaujama besąlygiškai laikytis organizuojant visą švietimą ir neįgalių asmenų mokymą ir globą. Visos specialiosios mokymo ir globos įstaigos hitlerinės okupacijos metais dirbo labai sunkiomis sąlygomis, bet ypač tuo metu pablogėjo vaikų gyvenimas bei darbo sąlygos „Izoliatoriuje“. Čia hitlerininkai barbariškai susidorojo su žydų tautybės žymiai fiziškai sutrikusiais vaikais.
1942 m. uždaryta Vilniaus kurčiųjų mokykla.
Tačiau nei hitlerinės okupacijos metais, nei vėliau specialusis mokymas ir globa nebuvo visiškai nutraukti. Ir visų pirma todėl, kad šį darbą dirbo neįgaliesiems pasiaukoję žmonės.Neįgalių vaikų ugdymas po nepriklausomybės atgavimo
Lietuvai atgavus nepriklausomybę labai pasikeitė ir rūpinimasis neįgaliaisiais: pradėta pritaikyti aplinką, organizuoti medicininę, socialinę ir edukacinę reabilitaciją, kurti lanksčią švietimo sistemą (invalidams sudaromos galimybės integruotis į visuomenę)
Formuojant neįgaliųjų socialinę politiką buvo atsižvelgiama ir vadovaujamasi tarptautiniais susitarimais ir nuostatomis. Parengti ir patvirtinti dokumentai, suteikiantys juridinius pagrindus vykdyti neįgaliųjų integraciją į visuomenę:
• Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991 m. lapkričio mėn. 28 d.)
• Valstybinė invalidų reabilitacijos programa 1992-2002 m.;
• Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (1998 m. liepos mėn. 2 d.);
• Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas (1998 gruodžio mėn. 15 d.).
Pradėjus veikti Invalidų socialinės integracijos įstatymui buvo sudarytos palankios sąlygos kurtis ir veikti neįgaliųjų visuomeninėms organizacijoms.
Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo pradėta įgyvendinti integruoto ugdymo idėja.
Per palyginti trumpą laiką parengti konceptualūs darbai:
• Ikimokyklinio amžiaus vaikų su vystymosi sutrikimais koncepcija;
• Lietuvos specialiųjų (vaikų su vystymosi sutrikimais) mokyklų koncepcija.
Nuo 1992 m. Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitete) pagal TEMPUS programą, bendradarbiaujant su Mančesterio universitetu ir Grenoblio pedagogine akademija, pradėta diegti nauja specialiųjų pedagogų rengimo sistema.
1995 m. išleistas lietuviškas gestų žodynas. Šiaulių universitete kiekvienai metais rengiamos tarptautinės konferencijos, skirtos specialiųjų poreikių vaikų integruoto ugdymo, socialinės adaptacijos ir integracijos į visuomenę klausimais nagrinėti.
Neįgalūs vaikai turėtų būti ugdomi mažiausiai jį varžančioje aplinkoje. Parenkant invalidui tinkamą aplinką reikėtų atsižvelgti į šiuos reikalavimus.
• sumažinti skirtumą tarp aplinkos, kurioje ugdomas neįgalus ugdytinis, ir bendrojo ugdymo aplinkos;
• sudaryti kuo palankiausias sąlygas bendrauti su sveikais bendraamžiais;
• perkelti neįgalų ugdytinį į specialiąją aplinką tik esant būtinybei, pvz., nepatenkinti specialieji (individualūs) poreikiai, specialiųjų pedagogų ir mokymo priemonių stygius užkerta kelią neįgaliajam tobulėti.
Neįgaliųjų integracijos kokybė priklauso nuo socialinės aplinkos ir pačio asmens bei jo artimųjų pastangų.

LIETUVOS RESPUBLIKOS SPECIALIOJO UGDYMO ĮSTATYMAS
1998 m. gruodžio 15 d. Nr. VIII-969

10 straipsnis. Specialiųjų poreikių vaikų ankstyvasis ugdymas
Specialiųjų poreikių vaikams nuo gimimo iki 3 metų bei jų tėvams (ar vaiko globėjams) specialioji pedagoginė pagalba teikiama namuose, šeimynose, vaikų globos įstaigose, sveikatos priežiūros įstaigose ir kitose institucijose Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų nustatyta tvarka.
11 straipsnis. Specialiųjų poreikių vaikų ikimokyklinis ugdymas
1. Specialiųjų poreikių ikimokyklinio amžiaus (nuo 3 iki 6-7 metų) vaikai ugdomi ikimokyklinio ugdymo įstaigų bendrosiose ar specialiosiose grupėse, specialiosiose ikimokyklinio ugdymo ir kitose specialiojo ugdymo įstaigose.
2. Specialiųjų poreikių vaikai, neturintys galimybės kiekvieną dieną atvykti į specialiąją ikimokyklinio ugdymo įstaigą, ikimokyklinio ugdymo įstaigos specialiąją grupę ar kitas specialiojo ugdymo įstaigas, gali būti ugdomi šių įstaigų savaitinėse grupėse.
3. Globos įstaigose gyvenantys specialiųjų poreikių vaikai, išskyrus negalinčius lankyti švietimo įstaigų, nuo 3 metų yra ugdomi ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
4. Specialiųjų poreikių vaikams, negalintiems lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigų, ir jų tėvams (ar vaiko globėjams) specialioji pedagoginė pagalba teikiama namuose Švietimo ir mokslo ir Sveikatos apsaugos ministerijų nustatyta tvarka.Išvados
Ypatingųjų vaikų buvo visada, bet ne visais laikais buvo teikiamos specialiojo ugdymo paslaugos jų poreikiams tenkinti.
Negalė visais žmonijos vystymosi periodais buvo laikoma skirtingumu, nenormalumu, nukrypimu nuo normos, nuo to, kas visuotinai priimta. Gal todėl, apžvelgiant santykius su neįgaliuoju galima pastebėti tiek baimės ir atmetimo jausmų, tiek ir tikėjimo ypatingomis jų galiomis.
Anksčiau nebuvo jokio neįgaliųjų ugdymo. Tačiau laikui bėgant vis didesnis dėmesys skiriamas specialiųjų poreikių asmenims. Nuo visuotinai atstumtųjų, neįgalieji tampa vis labiau gerbtinais. Rūpinamasi jų ugdymu, o ypač didelis dėmesys skiriamas vaikams su specialiaisiais poreikiais.
Tačiau Lietuvoje ne visada buvo idealūs laikotarpiai specialiajam ugdymui(si) formuotis. Buvo sunkių laikotarpių, kai specialusis ugdymas negalėjo sklandžiai vystytis, bet kai kurių žmonių nusiteikimu specialusis ugdymas nežlugo ir toliau buvo rūpinamasi neįgaliųjų ugdymu.
Dabartiniais laikais ypač dideli dėmesys skiriamas vaikams su specialiaisiais poreikiais. Yra išleista nemažai įstatymų, kurie nustato neįgaliųjų teises, poreikius. Vienas iš pagrindinių įstatymų yra Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas, kuris įpareigoja išskirtinį dėmesį skirti specialiųjų poreikių vaikų ir paauglių ugdymui. Literatūra
1. Hallahan D. P., Kauffman J. M. Ypatingieji mokiniai. Specialiojo ugdymo įvadas, 2003 m.
2. Vaicekauskienė V. Specialiųjų poreikių vaikų socializacija 2005 m.
3. Specialiojo ugdymo pagrindai, 2003 m.
4. Ališauskas A. Vaikų raidos ypatingumų ir specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimas, 2002 m.
5. Barkauskaitė M., Grincevičienė V., Indrašienė V., Pūkinskaitė R. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas, 2001 m.
6. Ruškus J., Negalės psichosociologija, 2001 m.
7. Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas, 1998 m.

Leave a Comment