Holokaustas

Adolfas Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net “žemesniajai“ rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo “žydu pavojaus“ o tą “vadavimą” suprato kaip žydų trėmimą ir sunaikinimą. Antrojo Pasaulinio karo eigoje Hitleris ėmė vykdyti savo kraupius planus. Visų pirma Lenkijoje okupantai atėmė iš žydų nuosavybę ir suvarė juos i uždarus miestų rajonus. Ten žydai neturėjo jokių jiems reikalingu daiktu, šalo, kentė alkį, tūkstančiai mirdavo nuo bado, ligų. Getai buvo kuriami ne tam, kad žydai gyventų atskirai nuo kiitų tautybių žmonių, o tam, kad butų galima greičiau ir lengviau juos sunaikinti.

1941 m. viduryje okupuotose SSRS teritorijose nacistai pradėjo visuotinį žydų žudymą. Nacistams užėmus gyvenamąją vietovę žydai buvo suregistruojami, buvo liepta nešioti prie drabužių prisiūtas geltonas šešiakampes žvaigždes.

Vėliau žydams liepdavo susirinkti i kokią nors aikštę tariamam perkėlimui į darbo stovyklas. Visi vertingi daiktai iš jų būdavo atimami, o patys varomi i žudynių vietas, prie iš anksto iškastų duobių. Ten jiems įsakydavo nusirengti, sušaudydavo ar kitaip nužudydavo, o lavonus sumesdavo i duobes.

Vykdant žydų genocidą Baltijos šalyse ir Ukrainoje, nacistams talkindavo okupantams tarnavusi vietinė policija. Masinis žydų “valymas“ okupuotose Europos šalyse prasidėjo 1941 m. pabaigoje. Japonijai užpuolus Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietija joms taip pat paskelbė karą. Hitleris galėjo nebekreipti dėmesio į JAV požiūrį. Va

akarų, Vidurio Europos ir Balkanų šalių žydai traukiniais buvo gabenami į naikinimo stovyklas, įkurtas okupuotoje Lenkijos teritorijoje: Osvencimą, Treblinką, Maidaneką, Belžecą, Sobiborą ir kt. Tai buvo tikri mirties fabrikai. Juose žmones nuodijo dujų kamerose, o lavonus degino krematoriumuose.

Osvencime, kur šalia naikinimo stovyklos veikė ir “paprasta” koncentracijos stovykla, buvo nužudyta beveik 2 mln. žmonių, iš jų 1,5 mln. žydų, Treblinkoje – 870 tūkst. žydų. Naikinimo ir koncentracijos stovyklas tvarkė ir transportą aukoms parūpindavo esesininkai. Nacistai stengėsi sunaikinti visus žydus. Į naikinimo stovyklas buvo gabenami žydai iš 1943 m. rugsėjo mėn. okupuotos Italijos ir 1944 m. pavasarį okupuotos Vengrijos. Ligi tol tiek Musolinis, tiek ir Hortis priešinosi žydų deportacijoms iš savo valstybių.

Deportacijos buvo vykdomos, mirties fabrikai veikė ir tada, kai Vokietijos pralaimėjimas kare pasidarė neišvengiamas bei akivaizdus. Tiktai Veermachto okupuotų šalių išvadavimas ir antihitlerinės koalicijos armijų įžengimas i pačios Vokietijos teritoriją pagaliau sustabdė masinį visiškai nekaltų žmonių naikinimą. Nacistinio antisemitizmo kvaitulio padarinys – baisus nusikaltimas, nes buvo išžudyta beveik 6 mln. vienos tautos žmonių. Siaubingas žydų genocidas Antrojo pasaulinio karo metais buvo pavadintas holokaustu.

HOLOKAUSTAS MŪSŲ ŠALYJE

Kauno apskritis užima bene centrinę vietą Lietuvos holokausto istorijoje. Kaunas buvo nacių okupuotos Lietuvos administracinis ir politinis centras. Būtent Kauno mieste ir apskrityje pirmiausia būdavo pradedamos vykdyti nacių okupacinės politikos priemonės (taip pat ir žy

ydų atžvilgiu). Dėl to Kauno apskritį su išlygomis galima laikyti visos Lietuvos provincijos žydų persekiojimo ir žudymo modeliu. Kauno apskritį nacių okupacijos metu sudarė 16 valsčių. Beveik visuose valsčių centruose (išskyrus Raudondvarį, Aukštąją Panemunę, Lapes ir Pakuonį) gyveno gana didelės žydų bendruomenės. Visos jos buvo sunaikintos iki 1941 m. rugsėjo mėn. pradžios.

Kauno getas pradėtas kurti 1941 m. liepos 10 d., kai Kauno komendantas išleido įsakymą, liepiantį žydams išsikraustyti į Vilijampolę. Iš šio geto žydai žudyti buvo vežami daugiausia į Kauno IX fortą ir Kauno IV fortą . Žydai buvo kviečiami kokiam nors darbui ar apžiūrai, ten suimami ir vežami žudyti. Didžiausios žudymo akcijos metu, 1941 m. spalio 29 d., buvo nužudyta apie 9200 žydų, iš jų apie 4300 vaikų. 1944 m. liepos 19 d. getas panaikintas, žydus išvežant į įvairias dirbtuves ir kitų vokiečių okupuotų valstybių koncentracijos stovyklas.

Vilniuje buvo įrengti du getai. Pirmasis – Rūdininkų, Strašiūno, Dysnos, Mėsinių gatvių rajone, Antrasis – Stiklių, Žydų, Antokolskio ir Gaono gatvių rajone.

Šiauliuose buvo įrengti du getai, pradėti steigti 1941 m. Iš viso po karo gyvų liko tik apie 350 Šiaulių žydų.

Leave a Comment