Riteris ant balto žirgo
Šventąjį Kazimierą šiandien tapatiname su Kazimierinėmis ir Kaziuko muge; kur jau pasidėsime, mes tokie, ir papročiai tokie, kokie mes. Be kita ko, sunku apie Kazimierą ką nors daugiau žinoti – mums prieš akis iškyla nuo tikėjimo paklaikęs šventas jaunuolis, svetimas mūsų dienoms, stereotipams ir idealams.
*
Septyni tūkstančiai maskvėnų raitelių įsirengė stovyklą prie Polocko ir mėgino jėga ar išdavystės būdu užimti šią lietuvių valdą. O lietuvių ir lenkų pajėgoms (2000 vyrų), vadovaujamoms Goštauto ir Jono Boratinskio, lenkų raitelių vado, niekaip nevyko peersikelti per Dauguvą ir priartėti prie Polocko – milžiniška upė buvo laikoma neperbrendama. Beieškant brastos, pasirodė prakilnios išvaizdos jaunuolis, jojantis ant puikaus žirgo. Pakvietęs joti paskui, jis perbrido brastą ir kitame upės krante pranyko. Visa raitija persikėlė per upę ir, žygiuodama kautynių rikiuote, užpuolė maskvėnus, o šie po trumpo aršaus pasipriešinimo pabėgo. Tas “stebuklas prie Dauguvos” išsyk buvo priskirtas Kazimierui, karaliaus Žygimanto broliui (p. 71–72). Tačiau ne tik brastos epizodas čia įdomus. Ta pati istorija apie Polocką primenama “Šv. Kazimiero apsireiškimuose, įvykusiuose 16654 m.” Tik šįsyk savo priesaika karalaičio apsireiškimą paliudija jau pačių maskvėnų vadas Polocko vaivada Šeremetas, dėl šio įvykio tikrumo prisiekę jo liudininkai, dalyvavę Šeremeto vedamos Maskvos armijos žygyje į Polocką. Prie miesto vartų jį pasitikęs baltais drabužiais vilkintis jaunikaitis, raitas ant ba
Yra ir paties Kazimiero korespondencijos, bylojančios apie jo buklų protą, valstybinį mąstymą ir rūpinimąsi ne tik religiniais, bet ir kariniais bei ekonominiais dalykais. Legendos liejasi viena ant kitos – štai Kazimieras atsiunčia gandrą, vyykstant jo garbei skirtai procesijai, čia jis kovoja, čia jis rūpinasi šventenybių saugumu. Trumpai tariant, tiek jo valstybinė veikla, sprendžiant iš laiškų ir dokumentų, tiek hagiografijose atsispindinti stebuklų pritvinkusi ir viltį suteikianti veikla gerokai pranoksta pamaldaus jaunikaičio, suklupusio maldoje prie Katedros durų, įvaizdį. Kazimieras ir legendose, ir faktiškai buvo kitoks; jo pamaldumas ir askezė nekelia abejonių, tačiau jo figūra yra nepaprastai talpi. Apskritai – raitelis ant balto žirgo primena Vytį, gandras – paslaptingą lietuvių paukštį, atskrendantį iš dausų, t. y. šv. Kazimieras su
Kazimierinės mums asocijuojasi su ‘kaziuko muge’ , naujais pirkiniais – švilpukais ,kėdėmis , galbūt pintu krepšiu.
Man kaziuko mgė asocijuojasi su šeima , nes ten dirba mano tetos vyras , taip pat ten dirbdavo mano amžiną jam atilsį , senelis.
Kovo 4 d. Lietuvoje senas tradicijas turinti vyksta Kaziuko mugė. Žmonės suneša savo padarytus daiktus. Gaminiai daugiausia iš molio, medžio ar vytelių. Na, o paskui vyksta pati smagiausia šventės dalis – tai pardavinėjimas. Kiekvienas nori savo daiktą parduoti, kad užsidirbtų kelis litus. Šventės metu groja liaudiška muzika, žaidžiami žaidimai. Mugėje įsigijęs kokį nors daiktą, labai džiaugiasi, nes rankų darbas yra gerai vertinamas.
Kaziukas – bene smagiausia Vilniaus miesto šventė, turinti keleto šimtų metų tradiciją. Mugės šurmulyje – daug jaunimo. Praeityje šventė turėjo ir apeiginę dalį, kurioje aktyviai dalyvaudavo senieji lietuviai .
Mugė arba kermošius (šio žodžio kilmė vokiška – Kirchmesse) – prekyba, lydinti bažnytinę šventę. 1602 m. kanoniAzavus karalaitį Kazimierą (1458-1484) šventuoju, jo mirties dieną – kovo 4-ąją – Vilniuje vykdavo labai iškilmingos teatralizuotos procesijos. 1636 metais popiežius Urbonas III šventąjį Kazimierą paskelbė dangiškuoju Lietuvos globėju ir šv. Stepono bažnyčiai atsiuntė raudono brokato vėliavą. Kasmetės paminėjimo iškilmės bu
šv. Stepono bažnyčios, kur būdavo laikomos šv. Mišios. Dalyviai susiskirstydavo keturiais būriais. Pirmajame – amatininkai, išsirikiavę su savo cechų vėliavomis. Stodavo į eiseną griežtai pagal cecho įkūrimo datą; auksakaliai – pirmieji, nes karališkąją privilegiją gavo 1495 m. Po amatininkų rikiuodavosi samdomos naktinės miesto sargybos kariai. Ir meistrai, ir kariai – su ginklais, spindinčiais šarvais. Toliau – juodarūbių būrys; tai dvasininkai, Vilniaus vienuolijų broliai, jų išlaikomų mokyklų auklėtiniai. Eisenoje dalyvaudavo vyskupai, Vilniaus kapitulos nariai. Po jų eidavo didikai, apsupti dvariškių, šlėktų, sargybos. Miestelėnams gera proga iš arti pamatyti šio pasaulio galinguosius. Visų nuostabai, išdidžiosios kilmingųjų šeimų damos procesijoje eidavo kukliai apsirengusios. O būta ir tokių atvejų, kai nusižeminimo bei nuolankumo ženklan – basomis per Vilniaus grindinį. Atskirą būrį sudarydavo Universiteto studentai, tuomet vadinti akademikais. Eiseną užbaigdavo orkestras ir šv. Kazimiero “kariai” – jaunimas, apsirėdęs angelais ir riteriais – tai “dangiškoji” ir “žemiškoji” šventojo karalaičio palyda. Rankose jie turėdavo lelijų žiedus – garsiųjų Vilniaus verbų prototipus.
Po šv. Mišių procesija vėl grįždavo į Katedros aikštę. Pakeliui sustodavo prie tai dienai pastatytų ir barokiškai prašmatniai išpuoštų vartų. Įprastinės jų vietos būdavo netoli Rotušės, šv. Jonų bažnyčios, įeinant į Katedros aikštę. Čia studentai sakydavo savos kūrybos lotyniškas šventojo šlovinimo oracijas, rodydavo &#
Šventinis renginys užsitęsdavo, tad kaipgi čia apsieiti be prekybos skanėstais? Pamažu komercinė šventės dalis vis plėtėsi. 1827 metais pirkliai gavo privilegiją Katedros aikštėje rengti jomarką – ilgesnį laiko tarpą (keletą dienų) trunkantį prekymetį. Pristatydavo palapinių, stoginių, prekystalių. 1901 metais tuo pretekstu, kad statomas paminklas Rusijos valdovei Jekaterinai II, turgus buvo iškeldintas į Lukiškių aikštę. Bet greitai nebetilpo ir ten: į kermošių suvažiuodavo iki pustrečio tūkstančio vežimų iš aplinkinių kaimų. O prekybininkų “būdos” nusidriekdavo ne tik gretimose gatvelėse, bet ir Neries krantinėje, tarp Žaliojo ir Žvėryno tiltų.