JAUNOS KARTOS UGDYMAS.Jaunosios kartos ugdymas – ypatinga visuomenės funkcija. Ją visų pirma vykdo tėvai, jie atsakingiausi už jaunosios kartos parengimą gyvenimui, o ypač už jo dorovingumą, vertybes, elgesį. Tačiau dideli reikalavimai keliami ir mokyklai, juo labiau kad šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis privalomai mokomi visi iki 16 metų amžiaus.Tolesnė visos žmonijos raida, mokslinio ir techninio potencialo plėtotė, industrinės visuomenės perėjimas į naują raidos etapą, kuriame vis reikšmingesnė tampa informatikos sistema, dar labiau didina žinių, išsilavinimo, o tuo pačiu ir mokymo svarbą. Asmenybę ugdo, jai žinių teikia visa aplinka – šeima, mokykla, gamta, masinės komunikacijos priemonės, taip pat ir religinės institucijos, visuomeninės orgizacijos ir pan. Ugdymas mūsų dienomis yra labai reikšmingas. Šiuolaikinėmis sąlygomis, pertvarkant Lietuvos mokyklą, šiai veiklai ir skiriamas pagrindinis dėmesys: ne tik rengiamas naujas mokymo turinys, bet ir ieškoma būdų tobulinti mokymą, didinti jo ugdomąją įtaką. Tačiau ugdymas susiduria ir su nemažai problemų, kurias dabar pabandysime ir aptarti.
DARBO SU PRADINĖMIS KLASEMIS(PRAKTRINES TEORINES) PROBLEMOS. Mokytojų pedagoginio darbo efektyvumą lemia daugelis veiksnių: darbo organizavimas, metodinis bei dalykinis pasirengimas pamokai, bendroji pedagoginė kompetencija, vaiko psichologinės bei fizinės raidos pažinimas. Vaiko pradinis mokymosi etapas labai svarbus jaunojo žmogaus gyvenime. Nuo to, kaip ir kiek jis sužinos bei išmoks šiame etpe, priklauso jo tolesnė raida. Todėl ypač svarbus vaidmuo, rengiant vaiką sistemingam mokymui tenka darželio, o vėliau – pradinio mokslo organizavimui. Mokytojui rengiantis pedagoginiai veiklai svarbu gerai pažinti vaiko psichinės bei fizinės raidos dėningumus. Atsižvelgdamas į tai, mokytojas stengiasi taip organizuoti didaktinį – auklėjamąjį procesą, kad mokiniui kuo įdomiau perteiktų mokymo programos apibrėžtą ugdymo turinį. Mokytojas turi per pamoką sudaryti sąlygas vaiko kūrybiniams gabumams išryškinti.
Pagrindiniai šiuolaikinės mokyklos uždaviniai yra vaikų kūrybinio mąstymo bei veiklos ugdymas. Tokia mokykla kelia mokytojui vis naujus reikalavimus. Juos įvykdyti gali tik mokytojas, nuolat keliantis savo kvalifikaciją, tobulinantis pedagoginę kompetenciją, t.y. tobulinantis savo darbo įrankius.MOKYTOJŲ PSICHOLOGINIO RENGIMO SUNKUMAI. Lietuvos aukštosios ir aukštesniosios pedagoginės mokyklos daug pastangų deda, kad parengtų visuomenės lūkesčius pateisinantį mokytoją. Todėl nemažai dėmesio skiriama būsimojo pedagogo parengimui. Studijuojami socialinės, bendravimo, nagrinėjami asmenybės formavimo, diferencinės psichologijos klausimai. Būsimieji pedagogai gilinasi į saviugdos, emocinių problemų, išorinių ir vidinių konfliktų sprendimų bei kitus mokytojo darbe reikšmingus psichologinius klausimus. Įgytas žinias pasitikrina pedagoginių praktikų metu. Tačiau mūsų šalies pedagogus rengiančios institucijos dar nepajėgia parengti kiekvieną mokytoją dabartinėmis sąlygomis dirbti efektyviai. Neretas atvėjis, kai jaunas pedagogas vyresniųjų kolegų sutinkamas nepalankiai, neretai net su preišiškumu, kaip pavojingas varžovas, konkurentas, besikesinantis į dar sovietmečiu nusistovėjusias bendravimo normas, principus, įsitvirtinusius autoritetus. Dėl šių priežasčių jaunasis specialistas sunkiai prisitaiko mokykloje, dažnai palūžta, nepajėgęs atsispirti vyresniųjų kolegų spaudimui, ir jį rengusių naujai dirbti institucijų pastangos būna nevaisingos. Tai rodo, kad jaunąjį specialistą rengę nepakankamai atsižvelgė į sąlygas ir aplinkybes, kuriomis teks dirbti jaunajam specialistui. Viena svarbiausių priežasčių, kodėl pedagogas nepakankamai parengtas efektyviai dirbti esamose sąlygosae yra psichologonių disciplinų studijų silpnas įprasminimas. Būsimasis pedagogas mokėsi dažniausiai tik dėstytojui, įskaitai , egzaminui, o nematė savęs, prasmės ir reikšmės savo darbe, būtyje. Tyrimai rodo, kad daugelis įstojusiųjų į mokytojus rengiančias mokyklas jau iš pat pradžių nenusiteikę dirbti šio darbo, neturi pedagoginio kryptingumo, todėl psichologinėms, pedagoginėms disciplinoms jie neteikia didelės reikšmės ir jų studijos neturi tiesioginės motyvacijos. Studijos neįprasminant pedagoginės-psichologinės medžiagos daro pedagogą neefektyvų, be pedagoginės intuicijos, nekūrybingą, be iniciatyvos, kartu ir netvirtą, nesavarankišką, nesaugų ir priklausomą. Kad jaunas pedagogas būtų savarankiškas, ryžtyngas ir atkaklus, su tvirtomis įprasmintomis psichologinėmis žiniomis, reikia aukštos pedagoginės kvalifikacijos dėstytojų Deja, pedagoginės mokyklos tokiais pedagoginiais sugebėjimais apdovanotais dėstytojais dar pasidžiaugti negali. Dėl mažo atlyginimo konkurso dėstytojų vietoms užimti ptaktiškai nėra.. O mokslinį laipsnį turintys ir galintys pretenduoti į kiek aukštesnį atlyginimą toli gražu nevisada turi padagoginį kryptingumą ir kompetenciją.. Pedagogus rengenčioje institucijoje tokios tendencijos ir situacijos pražūtingos ir mokyklai ir visai šaliai.KURIBIŠKUMO UGDYMAS MOKYKLOJE. Lietuvos švietimo reforma grindžiama humanistinėmis idėjomis ir vertybėmis. Lietuvos reformuojamos mokyklos tikslas – ugdyti sveikus, iniciatyvius, dvasingus, kūrybingus piliečius, atsakingus už save ir esantį greta, už tautą. Ugdantys kūrybiškumą pirmiausia turi suprasti, kas yra kūrybiškumas. Deja, mokyklose dar dažnai neteisingai suprantama ši sqvoka, ir kūrybiškumas siejamas su protingumu, pavyzdingu mokymusi, tvarkingumu ir pan. Iš tikrųjų, kūrybiškumas atspindi asmenybės ypatybes, padedančias atrasti nauja. Kūrybiškumo asmenybės matas yra sudėtingas. Panagrinėkime svarbiausius kūrybiškumo veiksnius.1. Mąstymo lankstumas. Tai gebėjimas lengvai pertvarkyti turimą patirtį, keisti savo požiūrį, nuostatas.2. Mąstymo sklandumas. Tai labai laisvas naujų idėjų kūrimas ir jų gausumas. Gebėjimas generuoti naujas ir kartu vertingas idėjas – pagrindinis kūrybiškumo požymis.3. Mąstymo originalumas, pagrįstas tolimomis asociacijomis.4. Kūrybinių idėjų ar sprendimų detalumas ir išbaigtumas.5. Jautrumas problemai. Gebėjimas įžiūrėti problemą ir prieštaringumus.6. Laki ir drąsi vaizduotė. Gebėjimas perduoti idėjas ar sprendimus pačiomis įvairiausiomis priemonėmis.7. Intuicija. Tai sugebėjimas rasti sprendimą, neatlikus loginio mąstymo operacijų, gebėjimas atrasti sprendimą pasąmonėje.Produktyviai kūrybai be protinio kūrybiškumo sugebėjimų svarbios ir tam tikros asmenybės sąvybės, pvz., stiprus saviraiškos ir kūrybos poreikis, smalsumas ir žingeidumas, atvirumas sau, kitiems ir kintančiai visuomenei, darbštumas, emocionalumas, kritiškumas, pasitikėjimas savo jėgomis, teigiamas savęs vertinimas. Išsiaiškinę kūrybiškumo veiksnius, aptarsime kūrybiškumą mokykloje slopinančius faktorius. 1. Pagausėjus naujos informacijos, perkrauti mokymo planai mokyklas orientuoja į ״vaikščiojančių enciklopedijų״ ugdymą, o ne į kūrybiškos ir mąstančios asmenybės ugdymą. Todėl reformuojmos mokyklos ugdymo akcentas turėtų būti daromas į mokymą mokytis.2. Drausmės sureikšminimas. Mokytojas mokinių kūrybiškumą slopina, jiems neleidžia pasakyti savo nuomonės, dalintis idėjomis, nusijuokti ir pan.3. Mokytojo neigiama reakcija į moksleivį ir jo kritiką. Jeigu mokytojas neturi kūrybinių sugebėjimų, tai jo pamokose gabus mokinys nerealizuoja savo galimybių. Toks mokytojas atiduoda pirmenybę tam psichologiniam tipui, kuriam priklauso pats. Jis griežtai reikalauja atsakyti į klausimus vienareikšmiškai, moko vaiką būti realistu. Mokytojas stengiasi „primesti” mokiniui savo sprendimus. Jei mokinys suklysta, kritikuoja jį, smerkia, peikia, tuo žlugdo jo kūrybiškumą ir asmenybę.4. Draugų netoliarancija. Dažnai mokinių naujos, neįprastos, o kartais net keistos idėjos sukelia klasėja juoką ar pašaipą. Išjuoktas ir pažemintas mokinys užsisklendžia savyje, savo minčių ir idėjų pasaulyje. Mokykla turi mokyti vaikus toleruoti naujas ir „keistas” idėjas.5. Mokiniui nepasitikėjimas savimi, savikritiškumas, neigiamas savęs vertinimas, pvz., „aš nesugalvoju niekada nieko naujo”, bendravimas teikia daugiau nerimo negu pasitenkinimo, jo savijauta priklauso nuo kitų žmonių pritarimo arba atstūmimo. Toks mokinys nepajėgia drasiai reikšti savo minčių, lengvai pažeidžiamas, sunkiai susikaupia. Tokiam mokiniui mokytojo paskatinimas ypač svarbus.6. Grupėje du nesuderinami mokinių tipai. Žmonių, būnančių kartu, interesai neišvengiamai susiduria – kyla konfliktai. Kūrybiškas darbas neįmanomas grupėje, jei konflikte dalyvauja „aršių kovotojų” tipo mokiniai. Todėl sudarant darbo grupes, svarbu atsižvelgti į psichologinį mokinių suderinamumą, numatyti būsimus lyderius, tinkamai pertvarkyti užduotis.7. Per stipri išorinė motyvacija. Motyvacija priežastiniais ryšiais susieta su mokymosi rezultatais. Negabus nekūrybingas mokinys, turintis gerus pažymius, turi stiprią išorinę motyvaciją: jis mokosi, kad būtų gerai įvertintas. Kuo stipresnė mokinio išorinė motyvacija, tuo daugiau jis mokosi, „kala” ir nori geresnio įvertinimo, o pažinimą ir kūrybiškumą apriboja. Mokytojas dirbdamas su tokiu mokiniu turėtų orientuotis į vidinę mokymosi motyvaciją, daugiau laiko skirti darbui be vertinimo, nesureikšminti pažymio ir nuolat tobulinti vertinimo sistemą.8. Baimė, nerimas, psichologinė įtampa – vieni iš pavojingiausių kūrybiškumo priešų. Jei mokinys bijo suklysti, pasakyti ne tą žodį ar mintį, būti už klaidas nubaustas, sukritikuotas, jis negali būti kūrybiškas, bandantis, ieškantis. Jis vis dažniau pasitenkina tuo, kas jau žinoma, suprasta, pasiekta, ir jo intuicija išnyksta, sukaustoma vaizduotė, iniciatyva, „protingas mąstymas”.9. Per didelis tikslingumas, ilgalaikių ir tikslių planų kūrimas. Kai mokinys per ilgai susikaupia ties tam tikro tikslo įgyvendinimu, jo dėmesio centru tapusi problema pasidaro ypač reikšminga. Dėl to mokinys tampa vienašališkas, jis pervertina savo vaidmenį, sprendimus, jo kūrybiškos mintys išsenka, nes jis pasidaro vienos idėjos fanatiku.10. Negatyvi socialinė aplinka. Mokiniai iš asocialių ir kaime gyvenančių šeimų, kurių tėvai neišsimokslinę, yra riboto kūrybiškumo. Kūrybiškumo ugdymo būdai mokykloje.1. Aktyvių grupių mokymo metodų naudojimas.2. Netradicinių mokymo metodų taikymas.3. Specialių mąstymo strategijųnaudojimas pamokose sprendžiant kūrybiškas problemas, uždavinius.4. Mokytojų kūrybiškumo ugdymo pratybos.ALKOHOLIO IR NARKOTIKŲ VARTOJIMAS.Tradiciškai mokykla buvo kultūros centras ir turėjo daug įtakos bendruomenėje.Tačiuo pastaruoju metu greitos ekonomikos ir socialinės sferos permainos keičia visuomenės požiūrį ir neretai mokyklos vaidmuo sumažėja, o visuomenė savo iššūkius, ypač neigiamus, bando realizuoti mokykloje. Kaip tam atsispirti, kada kovai su blogybėmis nebuvome pasirengę: neturėjome reikiamos įstatymų bazės, visuomenė nebuvo reikiamai išprususi ir buvo neatspari blogybėmis. Lietuva, turėdama jūros, sausumos ir oro kelius į Rytus ir Vakarus, tapo palankia alkoholizmui ir narkomanijai plisti. Lietuvoje jaunimo svaiginimasis įvairiomis medžiagomis – alkoholiu, cigaretėmis bei kitais narkotikais – įgauna pavojingą pobūdį.Socialinių epidemiologinių tyrimų duomenys per pastaruosius 15 metų rodo, kad auganti karta gana anksti išbando įvairius svaiginimosi būdus. Keičiasi požiūris į narkotinių medžiagų vartojimą. Bandoma aiškinti ir teigiamą narkotikų poveikį sergantiems sunkiomis ligomis. Didėja narkotikų pasiūla jaunimui jų pasilinksminimo vietose, diskotekose ir net mokyklose. Labai svarbu žinoti, kiek šios probemos palietė mokyklą, kokios jų plitimo tendencijos, kaip organizuoti prevencinę veiklą ir apsaugoti ar bent sumažinti visuomenės neigiamą poveikį mokyklai, kaip ugdyti moksleivių atsparumą neigiamiems reiškiniams ir sveiką gyvenimo stilių. Kaip nėra vienos priežasties, dėl ko moksleiviai ima bandyti ar net vartoti įvairias narkotines medžiagas, taip nėra ir vieno būdo, kuris apsaugotų juos nuo pražūtingo poelgio. Taigi, neiškarto galime pasakyti, kaip įveikti šias problemas. Vakarų Europos šalys, skirdamos tam daug lėšų ir pastangų, kol kas sunkiai stabdo augantį procesą.
Aplausų rezultatai rodo, kad dauguma 15 – 18 metų moksleivių bent kartą per savo gyvenimą yra bandę rūkyti. Dažniausisi moksleiviai pradeda rūkyti kasdien 14 –15 metų (septintoje – aštuntoje klasėse). Tyrimais įrodyta glaudus ryšys tarp rūkymo ir mokymosi pažangumo, moksleivių pomėgių, televizoriaus ar videofilmų žiūrėjimo trukmės bei alkoholio vartojimo. Rūkantys dažniau nei nerūkantys mokėsi blogiau, jie dažniau važinėja mopedu ar motociklu tik malonumui ir žaidė lošimo automatais. Blaivybe tarp 15 – 19 metų moksleivių taip pat nėra populiari. Tik maža dalis yra nevartoję jokių alkoholinių gėrimų. Daugelis moksleivių mano, kad vartodami alkoholinius gėrimus gali pakenkti savo sveikatai ar turėti nemalonumų su policija, padaryti ką nors, dėl ko tektų gailėtis. Bet labiausiai sau tinkančius atvejus įvardija kaip: būčiau draugiškesnis ir atviresnis, pajausčiau atsipalaidavimą, užmirščiau savo problemas ar turėčiau daugybę malonumų. Alkoholinių gėrimų vartojimas atsiliepe moksleivių pažangumui, pamokų lankomumui, turi ryšį su rūkymu.Vis daugiau moksleivių pradeda vartoti norkotikus, dažnai nesuprasdami kiek rizikuoja pakenkti sau (fiziškai ir kitaip). Moksleiviai kurie vartoja narkotikus retai yra pažangūs, praleidinėja pamokas. Tarptautinė patirtis rodo, kad narkotinių medžiadų vartojimo prevencija – tai ne tik žinių ir informacijos suteikimas bei higieninių nuostatų ugdymas. Prevencijos metodai privalo formuoti gyvenimo įgudžius, tokius kaip gebėjimas bendrauti, valdyti konfliktus ir stresus, gebėjimas racionaliai apsispręsti, reikalui esant pasakyti „ne” , suvokti atsakomybę už poelgius. Šiendien labai svarbu ugdyti socialinius į gūdžius: gebėjimą atsispirti bendraamžių spaudimui, tinkamai vertinti reklamą, kai kuriuos suaugusiųjų veiksmus. Prevencijos efektyvumą didina įvairios, vietose vykdomos prevencijos programos (projektai), formuojančios bendruosius kultūrinius, socialinius įgūdžius ir nuostatas. Programų efektyvumą didinančių moksleivių dalyvavimas tiek organizuojant programos striuktūrą, tiek įgyvendinant ją. Šios programos turėtų numatyti moksleivių užimtumo problemas, alternatyvių priemonių pasiūlą ir pasirinkimą..STRATEGINIO PLANAVIMO PROBLEMA. Švietimo kaitą būtina planuoti bent dešimtmečiui į priekį, bet neaišku, kas Lietuvoje galėtų tokią funkciją atlikti. Švietimo ir mokslo ministerija yra ir, be abejonės, liks tik operatyvaus vadovavimo švietimui žinyba vien dėl priklausomybės nuo politinio gyvenimo peripetijų. Lietuvos švietimo tarnyba tokią funkciją galėtų atlikti, bet tam turi būti ryžtingai pakeistas jos pobūdis – ją turėtų sudaryti asmenys, gebantys ir siekentys žvelgti į švietimo ateitį. Akivaizdu, kad reikia ugdyti švietimo politikos, jo prognozavimo ir strateginio planavimo specialistus, nes be jų sunku tikėtis kokybiškai naujų švietimo raidos programų.Kuriant Lietuvos mokyklos viziją, derėtų atskirti, ką gali valstybė ir kuo turi pasirūpinti patys visuomenės nariai (mokiniai, jų tėvai, studentai ir kt.). Nors jau kelius šimtmečius propaguojama idėja, jog švietimu pertvarkoma visuomenė, vis aiškesnis tokio teiginio utopiškas pobūdis. Švietimas linkęs įvertinti, o nekeisti visuomenę.
LITERATUROS SARAŠAS.
1. PEDAGOGIKOS INSTITUTAS.UGDYMO PROBLEMOS,V. VILNIUS.2. PEDAGOGIKOS INSTITUTAS.UGDYMO PROBLEMOS,IV. VILNIUS.20003. LIETUVOS PEDAGOGŲ KVALIFIKACIJOS INSTITUTAS. ŠIUOLAIKINĖS ŠVIETIMO PROBLEMOS. VILNIUS.19984. V.RAJECKAS. MOKYMO ORGANIZAVIMAS. ŠVIESA. KAUNAS. 1999.5. V.JAKAVIČIUS ir A.JUŠKA. MOKYKLOS PEDAGOGIKA.ŠVIESA.KAUNAS.1996