Kosminio tyrimo problemos, dirbtiniai žemės palydovai kasdieniniame gyvenime, kosminių kelionių reikšmė

REFERATAS

Kosminio tyrimo problemos, dirbtiniai žemės palydovai kasdieniniame gyvenime, kosminių kelionių reikšmė

Mažeikių Pavasario vidurinės mokyklos
12c klasės mokinio Igno Karnatovo

Raketos senovėje

XXI a. pradžioje vienintele priemone, leidžiančia išvystyti pirmąjį kosminį greitį (8 km/s) lieka raketa. Nors idėja panaudoti raketas kelionėms į kosmosą atsirado XIX a. pabaigoje, bet pats raketos principas žinomas jau senovėje.

Pirmąsias raketas sukonstravo, tikriausiai, senovės kiniečiai. X a. naudotos paleidžiamos iš lanko strėlės su metaliniais antgaliais. Prie strėlės pritvirtindavo parako pripildytą tūtelę, kurios vienas galas būdavo uždaras. Atvirą galą padegdavo prieš šūūvį. Bet papildomos traukos tokia tūtelė negalėjo sukurti – tai buvo padegantys užtaisai. Vėliau užtaisuose atsirado kanalas – vadinamoji raketinė tuštuma. Taip padidinamas degimo plotas ir susidarantis dujų kiekis. Besiveržiančios lauk dujos sukurdavo reaktyvinę trauką. 1232 m. tokios raketos naudotos ginant Pekiną nuo mongolų antpuolio. Tai jau nebuvo strėlės, leidžiamos iš lanko, o savarankiškos raketos, susidarytos iš parako “variklio”, antgalio ir atramos. Naudotos įvairių rūšių raketos, pavyzdžiui, raketa skriedama sukdavosi apie savo ašį ir leisdavo spiečius žiežirbų ant priešininkų galvų. XIV – XVIII a. kiiniečiai naudojo ir įrenginius, vienu metu šaudančius iš salvių (nuo 2 iki 100 raketų). Raketos padanges nušviesdavo ne tik karų metu, bet ir per šventes, kaip fejerverkai.

XIV a. raketas pradėjo konstruoti ir korėjiečiai. Artimuose rytuose raketas pirmieji padėjo naudoti arabai. Jais pa

asekė ir indai. XVIII a. kovojant su interventais anglais, indų raketiniuose daliniuose būdavo iki 5000 žmonių.

Europą raketos pasiekė XIV a. 1378 m. Venecijos kariai panaudojo raketinį ginklą kovai su genujiečiais. 1422 m. raketos jau panaudotos ir jūrų mūšyje. 1379 m. italai pradėjo raketas naudoti ir kaip pirotechninę priemonę. XV a. pabaigoje raketos naudotos vis rečiau, nes raketinį ginklą po truputį išstūminėjo tobulėjantis šaunamasis ginklas.

Lietuviškos raketos

Naują postūmį raketinės technikos plėtrai suteikė bene žymiausias senosios Lietuvos mokslininkas Kazimieras Semenavičius (apie 1600- 1651). Jis tarnavo Lietuvos – Lenkijos valstybės kariuomenės artilerijoje, dalyvavo ir pasižymėjo karuose, todėl jo išmokslinimu rūpinosi net pats Vladislovas Vaza, skyrės lėšų gilinti žinioms Olandijoje. Ten
(apie 1645 m.) Semenavičius dalyvavo tvirtovių kautynėse, susipažino su fortifikacijomis bei artilerijos naujovėmis. Grįžęs 1648 m. tapo Žecpospolitos vyriausiojo artilerijos vaado pavaduotoju. Tais pačiais metais vėl išvyko į Olandiją, atrodo, jau turėdamas parašytą veikalą apie artileriją. Semenavičių ėmė globoti Belgijos ir Burgundijos vicekaralius Leopoldas Vilhelmas, kuriam autorius paskyrė savo veikalą „Didysis artilerijos menas” (Amsterdamas, 1650). Išspausdinta tik pirmoji dalis: Semenavičius netrukus mirė, ir antroji liko rankraštinė. Šis artilerijos vadovėlis buvo išverstas į daugelį kalbų, pagarsėjo visoje Europoje, o autorius apdovanotas įvairių šalių ordinais.

Manoma, kad Semenavičiaus veikalas gerokai pranoko kitus to meto šios srities veikalus ir net XVIII a. laikytas klasikiniu. Tai buvo pi

irmas bandymas sukurti artilerijos mokslą. Jo žodžiais, iki to laiko artilerijos mokslo nebuvo, artilerijos žinių buvo tik amatininkų ar meistrų užrašuose, ir dažniausiai su daugybe klaidų. Apibendrintai galėtume sakyti, kad Semenavičius artileriją pakėlė iš amato į mokslo lygį. Reikšmingiausia paprastai laikoma pirmosios dalies III knyga – „Apie raketas”, kurioje aiškinama parako raketų konstrukcija, kuro gamyba, paleidimo įrenginiai. Manoma, kad Semenavičius čia pirmą kartą nustatė raketos aukščio ir jos reaktyvinės tūtos pločio santykį, iškėlė daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos idėją, pateikė daugiapakopės raketos brėžinių, nustatė, kad raketą galima stabilizuoti sparneliais (iki tol raketos buvo stabilizuojamos kartelėmis). Per 150 metų po Semenavičiaus veikalo neatsirado naujų raketų konstravimo idėjų. Tik XIX a. pr. Semenavičiaus raketų konstrukcijos buvo šiek tiek patobulintos.

Semenavičiaus moksliniai „artilerijos meno” tyrinėjimai – didžiausias senosios Lietuvos indėlis į bendrąją Europos ir pasaulio kultūrą. Pats Semenavičius savo veiklos paskirtį apibūdino labai kukliai: kreipimesi į skaitytoją rašė, kad jo padėtis ir aplinka, taip pat tėvų polinkiai paskatino jį atsidėti veiklai tėvynės labui, ir geriausiai tam tikusi karo tarnyba.

Kosminiai lėktuvai

Greitai sulauksime apvalaus 50 metų kosminės eros jubiliejaus. Tačiau kaip ir prieš pusė amžiaus pagrindine kosmine transporto priemone išlieka daugiapakopė balistinė raketa.

Vis dėlto ir prieš pirmuosius kosminius skrydžius buvo keliamos idėjos dėl daugkartinio naudojimo kosminių laivų sukūrimo. Bėgant laikui ra

aketinė technika greitai vystėsi, bet jų evoliuciją daugiausia lėmė kariniai žmonijos poreikiai, ypač siekis kuo toliau nugabenti branduolinį užtaisą. Tokiais atvejais net nebuvo prasminga svarstyti galimybę kelis kartus panaudoti tą pačią raketą. Visų pirma, ji susinaikina su užtaisu, o antra –transporto savikainą nusverią užtaiso “efektyvumas”.

Kadangi ir dabar kosminiuose skrydžiuose kroviniai paprastai gabenami tik į vieną pusę, t.y. maršrutu Žemė – kosmosas, tai transporto priemonės išsaugojimas leidžia tik sutaupyti finansus, bet ne praktiškai panaudoti ją gabenant kosminius krovinius į Žemę (išskyrus, žinoma, pačius kosmonautus). Tačiau jau praeito amžiaus 8 dešimtmetyje vienkartinių raketų naudojimas tapo didele prabanga net tokiai supervalstybei kaip JAV. O ką kalbėti apie planuojamus komercinius skrydžius į kosmosą? Ne kiekvienas turistas yra pasiruošęs plačiai atverti piniginę ir mokėti po 20 mln. dolerių už skrydį. Yra dar keletas priežasčių, vertusių ieškoti alternatyvų. Visų pirma, krintančios raketų pakopos kelia grėsme gyventojams, todėl šalia kosmodromu reikalingi milžiniškos negyvenamos teritorijos. Šiais laikais tai tampa didele našta valstybei. Antra, paleidus vienkartinę raketą ir nepavykus išvesti palydovo į orbitą, praktiškai nelieka galimybės sugrąžinti krovinio atgal į žemę. O krovinio kaina paprastai dešimtis kartų viršija pačios raketos savikainą! Trečia, artėja metas, kai krovinių srautas plūstels ne tik į kosmosą, bet ir į Žemę.

Taigi daugkartinio naudojimo kosminiai laivai pradėti kurti JAV dar praėjusio amžiaus 8 dešimtmetyje. Ta
ai visiems žinomi “Space shuttle” erdvėlaiviai. Jie susideda iš pagrindinių trijų dalių: skysto kuro talpos, dviejų kieto kuro raketų ir
pačio orbitinio modulio – kosminio lėktuvo, kuris iškeliamas į orbitą, o į žemę grįžta ir leidžiasi kaip paprastas lėktuvas. Iš viso buvo sukurti 5 kosminiai lėktuvai. Deja, dvi tragedijos padangėse sustabdė programos vystymąsi. Daugkartinio naudojimo kosminių laivų skrydžiai buvo atnaujinti 2005 m. liepos 26 d., kai startavo shuttle „Discovery“. Deja, ir šį kartą skrydis nebuvo sklandus. Sekantis skrydis planuojamas tik 2006 m. pavasarį.

TSRS atsakydama sukūrė analogišką kosminį lėktuvą – “Buran”. Jis skyrėsi nuo JAV erdvėlaivių tuo, kad orbitinį modulį į kosmosą turėjo iškelti galinga raketa – “Energija”. Tačiau šis projektas buvo apleistas jau po pirmojo bandomojo erdvėlaivio skrydžio.

Visiškai naujus kosminių lėktuvų tipus kuria žymūs aviacijos gamintojai komerciniais tikslais. Tai dar XX a. sukurti “Mcdonald Dougles” aparatai DC-X (vertikalaus pakilimo kosminis aparatas) ir X-33 (shuttle tipo). Kompanija “Lockheed” pristatė lėktuvą X-3, panašų į shuttle, bet neturinčio sparnų! Tačiau tikro kosminio lėktuvo, kuris pakiltų nuo žemės, kaip paprastas lėktuvas ir galėtų įskrieti į kosminę orbitą, kol kas išlieka neįgyvendinamas uždavinys. Tuo tikslu aparatas turi išvystyti 29 tūkst. km/val. greitį (pirmąjį kosminį greitį) . Greičiausi laineriai (tokie kaip jau nebenaudojami Konkord), teišvysto 3,5 tūkst. km/val. greitį. Kai kurie prototipiniai aparatai pasiekia ir 4 – 6 tūkst. km greitį, bet tokie varikliai, kurie galėtų dirbti tokiame plačiame greičių diapazone kaip 200-300 km/val. (kilimo metu) ir 8 km/s (įskriejimo į kosmosą metu) dar nesukurti. Todėl šiuolaikinių kosminių lėktuvų konstruktoriai dirba dviem kryptimis: tobulina kelių pakopų kosminius aparatus arba bando paleisti orbitinį modulį ne iš kosmodromo, bet iš kito aukštai atmosferoje skriejančio kito lėktuvo.

Tūkstančiai planetėlių

Be devynių didžiųjų planetų Saulės sistemoje dar skrajoja tūkstančiai kosminių kalnų–asteroidų. Kai kurie jų primena nedideles planetas ir yra kelių šimtų kilometrų skersmens. Tačiau absoliuti dauguma primena tiesiog uolų atplaišas, todėl juos aptikti yra ypač sudėtinga.

Dauguma asteroidų skrieja asteroidų žiede tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Tačiau dalis asteroidų kerta ir Žemės orbitą. 1932 metais buvo atrastas pirmasis Žemės orbitą kertantis asteroidas (1862) Apollo. Iki 1972 m. atsitiktinai buvo atrasta 13 tokių asteroidų. 1973 m. Palomaro observatorijoje buvo pradėta pirmoji tokių asteroidų paieškos programa.

Arti Žemės skrendantys asteroidai ir kometos vadinami bendru arti Žemės skriejančių objektų vardu (angliškai NearEarth Objects, NEO). Šie objektai kelia realų pavojų tiek civilizacijai, tiek apskritai gresia išnaikinti visą gyvybę Žemės planetoje. Nors susidūrimo su kometa arba asteroidu tikimybė yra labai maža, tačiau Žemės geologija mums sako, kad tokie susidūrimai yra ne toks jau retas reiškinys: mokslininkai rado daugiau kaip 150 smūginių kraterių mūsų planetos paviršiuje (keletas jų yra Lietuvos teritorijoje). Jeigu Žemėje nebūtų vandenynų, o sausumos neveiktų vandens erozija, Žemė būtų išmarginta krateriais kaip ir Mėnulis.

Kosmoso “priešų” medžioklė

Pradėjus aktyvią netoli Žemės skriejančių asteroidų paiešką, rasta nemažai pavojingų asteroidų. Nors atrastieji asteroidai nekelia Žemei grėsmės, didelis atradimų skaičius liudija, kad didelė dalis netoli Žemės skriejančių asteroidų dar nėra atrasta.

Medžioklėje sėkmingai dalyvauja artimų Žemei asteroidų medžiojimo stotis Linear, esanti JAV Nju Meksiko valstijoje prie Sokoro miesto. Asteroidų paieškai naudojami du automatiniai 1 m skersmens teleskopai, aprūpinti plataus lauko CCD kameromis. Nuo 1980 m. ši stotis jau atrado 40 000 asteroidų ir kometų. Vykdomos programos tikslas – rasti visus didesnius nei 1 km skersmens asteroidus, kurių orbitos praeina arti Žemės orbitos. Viso dabar žinoma apie 2600 artimų Žemei asteroidų, iš jų apie 700 yra didesni nei 1 km (manoma, kad tokių asteroidų turėtų būti apie 1100). Tarp jų yra 130 objektų, vadinamų potencialiai pavojingais asteroidais. Tikimasi, kad 2008 metais bus “sumedžiota” jau 90% tokių asteroidų.

Vien 2004 m. Linear aptiko trejetą 10 –30 skersmens kūnų prašvilpusių daug arčiau, nei Mėnulio orbita.

2005 m. buvo užfiksuota keletas didelių meteoritų kritimų. Vienas jų rugsėjo mėnesį krisdamas į jūrą išgąsdino Floridos gyventojus.

Ateityje žmonijai gali tekti pasukti galvą, kaip susidoroti su kosmoso užpuolikais. Iš pavojingų asteroidų paminėtinas 1 km skersmens Nr.2003QQ47, kuris gali susidurti su Žeme 2014 m. kovo mėn., bei 400 metrų skersmens Nr.2004MN4, kuris pavojingai priartės 2029 m. balandį. Susidūrimas prilygtų keliasdešimties tūkstančių atominių bombų sprogimui ir grėstų visos civilizacijos pražūtimi.

Šiuo metu nėra vieningos nuomonės, kaip reikėtų elgtis aptikus didelį kūną, grėsmingai artėjantį iš kosmoso gelmių. Holivudo filmuose “Gilus sukrėtimas” (Deep impact) bei “Amargedonas” peršama nuomonė, kad geriausia išeiti apmėtyti asteroidą atominėmis bombomis, kaip kokius japonus. Tačiau asteroido skeveldros grėstų tikra meteoritų liūtimi. Švelnesi būdai: padengti asteroido paviršių šviesia medžiaga, kad saulės spinduliai nustumtų asteroidą iš orbitos arba pačiam kosminiam laivui nubuksyruoti neprašytą svečią į šoną.

Palydovai

Pirmojo žmogaus skrydžio kosmose 44 metinių proga norėčiau prisiminti ir tuos, kurie sumokėjo didžiausią įmanomą kainą siekdami nutiesti žmonijai kelius į padangę. Jų auka nebuvo beprasmė.

Didieji atradimai niekada nebuvo lengvai pasiekimai. Dar didžiųjų geografinių atradimų laikais tolimos kelionės buvo ypač pavojingos. Užjūriuose galvas padėjo ir tokie įžymūs keliautojai kaip F.Magelanas ir Dž.Kukas.

Žmonijos kelias į kosmosą pradėtas tiesti dar tolimaisiais 1957 m., kai danguje supypsėjo nedidelis, antenomis pasišiaušęs burbulas – pirmasis dirbtinis Žemės palydovas. Šis įvykis sukėlė tikras šaltojo karo krečiamų supervalstybių kosmines lenktynes. O skubėjimą dažnai lydi ir nelaimės.

Jau 1960 m. spalio 24 d.Baikonūro kosmodrome (TSRS) sprogo skrydžiui į Marsą ruošiama raketa. Žuvo net 165 žmonės. 1967 m. jau anapus Atlanto kilo gaisras erdvėlaivio “Apollo 1” bandymų metu. Žemės paviršiuje žuvo 3 astronautai. Ankstyvųjų erdvėlaivių netobulumas skaudžiai atsiliepė ir vėliau. 1967 m. po paros trukusio skrydžio nusileidimui ruošėsi Vladimiras Komarovas. Gyvybei pavojingos techninės problemos prasidėjo dar orbitoje, bet kosmonautas jas sėkmingai išsprendė. Tačiau likimo ironija – susipainiojo besileidžiančios kapsulės parašiuto lynai ir baisus smūgis į žemę buvo mirtinas. 1970 m. trijų astronautų pražūtimi vos nesibaigė “Apollo 13” drama skrydyje link Mėnulio. Per stebuklą astronautai grįžo gyvi nuleidžiamojoje kabinoje, skirtoje Mėnuliui tirti.

1971 m. nelaimė užklupo 3 sovietų kosmonautus, grįžtančius po 24 parų misijos orbitinėje stotyje “Saliut”. Nehermetiškoje nusileidimo kabinoje slėgis krito žemiau gyvybinės ribos.

1973 m. įvyko sprogimas TSRS Plesecko kosmodromo paleidimo aikštelėje, kuris nusinešė 9 žmonių gyvybes.
1975 m. įvyko beprecedentinis dviejų supervalstybių draugiškumo aktas – kosmose susijungė ”Apollo 18” ir “Sojuz 19” erdvėlaiviai. Besvorėje būsenoje besisveikinančių astronautų ir kosmonautų nuotraukos apskriejo pasaulį. Bet nedaugelis žino, kad grižtantys į Žemę JAV astronautai vos neapsinuodijo mirtinu azoto tetraoksidu.

1980 m. vėlgi Plesecko paleidimo aikštelėje nugriaudėjo dar baisesnis sprogimas, nusinešęs dar 50 žmonių gyvybes. Devintojo dešimtmečio pradžioje JAV džiūgavo dėl sėkmingai įgyvendinamos daugkartinio naudojimo kosminių laivų “space shuttle” kūrimo programos. Tačiau 1986 metais netikėtai į gabalus subyrėjo kosminis laivas “Challenger” ir į vandenyną nukrito 7 astronautų kūnai. Po šio įvykio skrydžių kontrolė ypač sugriežtėjo. Tačiau. Kito erdvėlaivio “Columbia“ avarija įvyko 2003 metų vasario 1 dieną dėl sparno šilumos izoliacijos pažeidimo. Erdvėlaivis pradėjo byrėti ore, ir kartu su visa įgula gabalais pažiro po JAV teritoriją. Po katastrofos šalies vadovybė uždraudė „Space Shuttle“ skrydžius į kosminę tarptautinę stotį iki tragedijos priežasčių išsiaiškinimo. Tačiau skrydžiai nesiliauna, nors JAV kitam kosminio erdvėlaivo skrydžiui ruošis iki pat vasaros.

Po šaltojo karo pabaigos kosmines lenktynes pakeitė kosminis bendradarbiavimas. Tarptautinės kosminės stoties statyboje dalyvavo tuzinas valstybių. Tokios pajėgos leidžia tikėtis, kad nelaimių ateityje bus mažiau. Juk ne už kalnų ir Mėnulio kolonizavimas, pilotuojami skrydžiai į Marso planetą. Prieš metus į padanges pakilo ir pirmasis Kinijos astronautas. Žygis į kosmosą tęsiasi, ir jo neįmanoma sustabdyti. O žuvusiųjų magelanų atmintis gyvena jų darbuose, išlieka dokumentinėse knygose ir filmuose, jų vardais pavadinami kosminių kūnų krateriai, asteroidai.

Nesinori, kad būtų pamiršta ir vienintelis lakūnas bandytojas lietuvis, galėjęs tapti TSRS daugkartinio naudojimo erdvėlaivio “Buranas” pilotu. Deja, lakūno Rimanto Stankevičiaus gyvybė užgeso 1989 m. aerokosmonautikos parodoje Prancūzijoje įvykusios naikintuvo avarijos metu.

Dirbtiniai palydovai bei kosminiai skrydžiai

Kaip pasiekti kosminius greičiu, kokie varikliai gali suteikti kosminiams aparatams tokius milžiniškus greičius?
Esame pastebėję, kad dušo rankenėlė, paleidus vandenį, juda priešinga vandens srovei kryptimi; pripūstas vaikiškas balionas paleistas neužrištas skrajoja, blaškosi, lyg turėtų motorėlį; stovint ant riedučių ir metus sviedinį, nuriedama į priešingą pusę; šūvio metu parako dujos kulką išstumia pirmyn, o šautuvo tokia pačia jėga stumteli atgal (veikia III-asis Niutono dėsnis). Tai vis reaktyvinio judėjimo pavyzdžiai. Reaktyviniu (lot. Reactio – priešingas veiksmas, atoveikis) vadinamas variklis, kurio trauką sukelia ištekančio skysčio ar dujų srovė. Raketos, reaktyviniai lėktuvai, kosminiai laivai – visa tai įvairūs skriejimo aparatai, varomi reaktyvinių variklių.

Raketos konstrukcija ir veikimo schema: raketinio variklio kuras sudarytas iš dviejų komponentų: degalų (žibalo, skysto vandenilio) ir oksidatoriaus (skysto deguonies). Degalai ir oksidatorius, įpurkšti į degimo kamerą, kurioje temperatūra siekia iki 5000 0C, sprogsta, ugnis dideliu greičiu išsiveržia pro reaktyvinę tūtą, o reakcijos jėga sukuria trauką. Ištuštėjusios kuro talpos tampa nereikalingu balastu, todėl raketos konstruojamos keleto pakopų: sudegus kurui, pakopos palaipsniui atjungiamos ir numetamos. Raketinis variklis nenaudoja aplinkos medžiagos (atmosferos deguonies), todėl tinka skraidyti beorėje erdvėje, tarpplanetinėje erdvėje – kosmose.
Reaktyvinio variklio trauką lemia judėjimo kiekio tvermės dėsnis. Išlėkdamas iš variklio sudegusio kuro srautas įgyja judėjimo kiekį, todėl variklis ir likęs kuras įgyja priešingos krypties judėjimo kiekį.

Parako raketos – “ugnies strėlės” – karo tikslams buvo naudojamos Kinijoje jau prieš Kristaus erą. Vėliau daug metų buvo tobulinami raketų gamybos būdai.
1650 m. Raseinių apskrityje gimęs lietuvis artilerijos inžinierius Kazimieras Semenavičius veikale “Didysis artilerijos menas” apibendrino tuo metu žinomas parako raketas ir paskelbė savo išradimus, tarp jų ir kelių pakopų raketą. Knygoje pirmą kartą pasaulyje keliama daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos idėja, pateikiami 3 pakopų raketos brėžiniai, apžvelgiama raketų gamybos technologija.

Pirmasis dirbtinis Žemės palydovas buvo paleistas Sovietų Sąjungoje 1957 metų spalio 4 dieną, o 1961 metų balandžio 12 dieną į Žemės orbitą pirmą kartą pakilo žmogus – kosminiu laivu “Vostok” apie Žemę vieną kartą apskriejo Jurijus Gagarinas.
1969 metais liepos 21 dieną amerikiečių kosmonautai Neill Armstrong ir Edvin Oldrin nusileido Mėnulyje, pargabeno į Žemę Mėnulio grunto pavyzdžius.

Kosminių raketų epocha prasidėjo 1942 m. spalio 3 d. mažame Baltijos jūros pusiasalyje prie šiaurinių Vokietijos krantų. Ten, Pėnemiundės poligone nacių Vokietija pirmąkart sėkmingai išbandė artilerijos raketą A-4, vėliau pavadintą V-2. Degančių dujų stulpo stumiama raketa pasiekė beveik 5,5 tūkst. kilometrų per valandą greitį, pakilo į viršų apie 20 km ir nuskriejo virš 200 km nuotolį. Greitai V-2 buvo pradėtos masiškai gaminti išnaudojant greta esančios Nordhauseno koncentracijos stovyklos kalinių darbą. Tūkstančius šių raketų karo pabaigoje Hitleris pasiuntė į Londoną ir kitus Pietų Anglijos miestus. Antrajame pasauliniame kare iki tol tebuvo naudotos palyginti nedidelės prieštankinės ir daugiavamzdžių pabūklų raketos, bet nei viena jų nei iš tolo neprilygo V-2. Daug kas šią raketą laiko visų dabartinių kosminių laivų tiesiogine pirmtake. Bet nacių dainelė jau buvo sudainuota; nuo katastrofos jų nebegalėjo išgelbėti nei V-2, nei 1945 m. išbandyta dar modernesnė raketa A-9, kurios pagalba ruoštasi bombarduoti Ameriką. Vokiečių gynybai byrant, iš vakarų artėjant amerikiečiams ir jų sąjungininkams, o iš rytų – rusams, Vokietijos karinių raketų kūrimo programos vadovas Wernheris von Braunas sukvietė svarbiausiuosius savo bendradarbius slaptam pasitarimui. Kai jis paklausė vyrų, kam jie norėtų pasiduoti, atsakymas buvo vieningas – Amerikai. Berlyno Ginklų pramonės ministerija įsakė raketų kūrimo grupei sunaikinti visus slaptus dokumentas. Von Braunas nepakluso ir paslėpė brėžinius apleistoje šachtoje Harco kalnuose, kad vėliau juos iš ten pasiimtų. Hitleris netgi buvo nurodęs išžudyti konstruktorius, kad tik jų žinios nepasiektų priešo. Bet šiems kėslams išsipildyti nebuvo lemta ir W.von Braunas su savo komanda 1945 m. gegužės d. sugebėjo pasiekti amerikiečių užimtą teritoriją ir pasiduoti į nelaisvę. Tiesą sakant, šiuolaikinių kosminių raketų tėvai yra net keturi: Wernheris von Braunas, rusas Konstantinas Ciolkovskis, amerikietis Robert Goddard ir dar vienas vokietis Hermann Oberth. 1903 m. darbų mokytojas iš Riazanės K.Ciolkovskis išleido knygelę, kurioje aprašė, kaip turėtų atrodyti kosminis laivas, varomas skystąjį kurą naudojančių raketų sukurtos reaktyvinės traukos. Gerai chemiją išmanąs mokytojas kurui siūlė naudoti suskystintą vandenilį ir deguonį. Bet jokios raketos jis pats taip ir nepagamino. Raketą pasidarė JAV fizikas ir matematikas R.Goddard’as. 1909 m. jis pradėjo teorines studijas ir veikiai, kaip ir Ciolkovskis, suprato skystojo kuro teikiamus privalumus. 1926 m. jam netgi pavyko paleisti pirmąją skystu deguonimi ir benzinu varomą raketą. Bet kiek Goddard’as nesistengė, jam taip ir nepavyko įrodyti JAV kariškiams skystojo kuro raketų privalumų. Kai jie pagaliau ėmėsi raketų kūrimo, jose buvo naudojamas vien kietasis kuras. Fizikos profesorius H.Oberth buvo vokiečių raketų tyrimų iniciatorius. 1923 m. jis parašė nedidelę knygelę, pavadintą “Raketos tarplanetinėje erdvėje”, kurioje detaliai aprašė raketos, galinčios pasiekti viršutinius atmosferos sluoksnius, konstrukciją ir kaip ta raketa veiks kosminiame vakuume. Kol scenoje nepasirodė von Braunas, būtent Oberthas ir vadovavo visiems pirmiesiems vokiečių raketų bandymams. Raudonoji armija vokiečių raketų poligoną užėmė 1944 m. rugsėjį, bet pradžioje jis jos ekspertus mažai domino. Gal rusai, ieškodami kitų trofėjų, būtų raketas išvis pražiopsoję, jei ne Čerčilis, atkakliai “bombarduojantis” Staliną savo prašymais įsileisti ten britų ekspertus. Tik po to, kuomet atvyko britų komanda su tiksliais žemėlapiais, rodančiais, kur buvo raketų paleidimo aikštelė ir daug jų nukritimo vietų, poligoną supusios pelkės buvo apieškotos pėda po pėdos. Rusams pavyko surasti ištisą V-2 variklį ir daug kitų liekanų. Visos jos buvo nedelsiant nugabentos į Maskvą, į institutą NII-1, kur buvo imtasi ypatingų slaptumo priemonių. Instituto specialistai pradžioje negalėjo patikėti savo akims. Raketos tūta buvo tiems laikams sunkiai suvokiamo dydžio. 1943 m. sukurta geriausia SSSR skysto kuro raketa išvystydavo 1,5 tonos trauką, o atrastojo V-2 variklio trauka siekė 30 tonų. Dar 1946 m. sovietų specialistai kartu su išlikusiais jų okupuotoje zonoje vokiečių inžinieriais atstatė V-2 gamybos liniją ir pagamino apie tuziną raketų. Kitais metais visa tai: ir gamykla, ir patys inžinieriai iškeliavo į SSSR, į atkampiuose rajonuose įsikūrusius slaptus institutus ir gamyklas. Dešimt metų tvyrojo tyla, bet 1957 m. spalio 4 d. ją nutraukė pirmojo „sputniko” pypsėjimas iš kosmoso. Rusai sugebėjo sukurti tokią galingą raketą, kad ji nugalėjo net ir Žemės trauką. Paleidę pirmąjį dirbtinį žemės palydovą sovietai tapo neabejotinais raketų technikos lyderiais. Amerikiečiams tai buvo nemalonus siurprizas. Tiesa, žymiai sočiau ir ramiau už savo į Rusijos gilumą išvežtus kolegas Teksase laiką leidęs W.von Braunas iškart po sputniko skrydžio pareiškė, jog tokį palydovą jie gali paleisti per mėnesį, bet pirmojo JAV palydovo teko laukti ne vieną, bet beveik keturis mėnesius, o rusai tuo tarpu jau buvo paleidę antrąjį sputniką su pirmuoju gyvu padaru, pasiųstu į kosmosą, kalyte Laika. Metams po pirmojo palydovo paleidimo praėjus JAV prezidentas Eizenhaueris įkuria Nacionalinę aeronautikos ir erdvės tyrimų agentūrą NASA, į kurią iš karinės žinybos pervedė ir W,von Brauną su grupe. Kosminės lenktynės tarp SSSR ir JAV įsibėgėja. Pradžioje šiose lenktynėse neabejotinai pirmavo sovietai. Pirmasis kosmonautas leitenantas Jurijus Gagarinas ir kiti sovietų kosmonautai buvo didvyriai viso pasaulio akyse. Amerikiečiams su tuo susitaikyti buvo labai sunku. Iškart po Gagarino skrydžio prezidentas Kenedis pareiškė, kad per dešimtmetį JAV nusiųs savo kosminę ekspediciją į Mėnulį ir sugrąžins ją atgal į Žemę. W.von Brauno sukurtos galingiausios „Saturno” raketos dėka NASA sugebėjo tą pažadą išpildyti netgi greičiau – per septynerius metus. Kai astronautas N.Armstrongas 1968 m. rugpjūčio 21 d. pastatė pėdą Mėnulio ramybės jūroje, lenktynės dėl kosmoso „užkariavimo” praktiškai baigėsi

Leave a Comment