TURINYSĮVADAS 31. ŠEIMOS ĮTAKA VAIKO SOCIALINIŲ ĮGUDŽIŲ UGDYMUI 52. SOCIALINIŲ ĮGUDŽIŲ UGDYMAS IR DEMOKRATIJA IKIMOKYKLINĖJE ĮSTAIGOJE 73. Į VAIKĄ ORIENTUOTOS GRUPĖS 114. SOCIALINIŲ ĮGUDŽIŲ FORMAVIMAS , LAVINIMAS 14a) Vaiko veiklos kultūrą 14b ) Bendravimo kultūra 14c) Higienos kultūros 15d) Įtvirtintas dorovinis 16e) Elgesio kultūros 165. PASIRUOŠIMAS MOKYKLAI 18IŠVADOS 22LITERATŪROS SĄRAŠAS 24ĮVADASKiekvienas vaikas yra gabus ir unikalus, o pedagogas jam tik padeda atskleisti savo potencijas. Pedagogas turi stengtis išsaugoti ir puoselėti visus vaiko sugebėjimus, kaip pasitikėjimas savimi ir aplinkiniais, iniciatyvumas, kūrybingumas, nuoširdus noras pažinti ir prasmingai elgtis su pasauliu. Reikėtų paisyti vaiko vidinių paskatų, motyvų. Stengtis apsaugoti mažą žmogų nuo didėjančio gyvenimo tempo bei su juo susijusio visuotinio nervingumo ir streso. Vaikui turėtų būti leidžiama vystytis savo tempu ir ritmu, neskubinant jo kuo greičiau užaugti, jam sudaryti sąlygas džiaugtis vaikyste. Ypatingai vertinant vaiko fantazija, vaizduotę, individualų, kūrybišką mąstymą. Šias savybes reikėtų stengtis ne tik puoselėti ir skatinti, bet kiek įmanoma, ir apsaugoti nuo stereotipų. Reikėtų daug dėmesio skirti meninei veiklai, kuri ypatingai gali sustiprinti vaikų pasitikėjimą savo sugebėjimais. Vengti spalvinimo knygų, šablonų apipiešinėjimo, o ikimokykliniame amžiuje net nerodyti, kaip piešti, nes visa tai verčia vaikus galvoti, kad jų pačių originalios idėjos yra nevertingos ir nepriimtinos. Tokia veikla sumažina vaiko pasitikėjimą, neleidžia jam kurti individualiai prasmingo meno. Vietoje to jis tik kartoja ar užbaiginėja kažkieno kito kūrybą.Siekti kad mokykloje būtų paisoma, kad vaikas mokytųsi ne dėl išorinių paskatų – pažymio, noro įtikti mokytojams, tėvams, bet dėl vidinių – įkvepiančių, jaudinančių, stebinančių žinių. Mokymo turinys ir ugdymo būdai būtų vaikams įdomūs ir aktualūs, atitiktų amžių.Nuo ankstyvos vaikystės ugdomas vaikų nuostabos, dėkingumo ir pagarbos jausmas. Jie save regi, kaip didesnės visatos dalį. Pedagogikos pradininkas austrų mąstytojas Rudolfas Staineris drauge kalbėjo apie nuostabos jausmą vaikystėje ir jo, kaip mąstymo pagrindo ugdymo svarbą: “Yra esminga, kad, prieš pradėdami mąstyti mes išgyventume nuostabos būseną”. (R.Steineris) Geriausias socialinis ugdymas – tai praktinė veikla. Sėkminga ji tada, kai vyksta nepastebimai, nuoširdžiai ir natūraliai. H. Schiller
Darbo tikslas Išanalizuoti socialinių įgūdžių ugdymą ikimokyklinėse įstaigose.Darbo objektas: socialinių įgūdžių ugdymasUždaviniai : 1. Šeimos įtaka vaiko socialinių įgūdžių ugdymui.2. Išanalizuoti socialinių įgūdžių ugdymo ir demokratijos sampratą.3. Išnagrinėti grupių paruošimo aspektus socialinių įgūdžių lavinimui. 4. Atskleisti socialinių įgūdžių lavinimo svarbą.5. Atskleisti socialinių įgūdžių naudą integruojantis į mokyklos visuomenę.Darbo metodas:Mokslinės literatūros analizė.Sąvokos:Vaikas – asmuo iki 18 metų (Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės)Socializacija – individo tarpimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe. (Tarptautinių žodžių žodynas Vilnius, 2001 psl. 690)Socialiniai įgūdžiai – tai socialus elgesys, kuris gali būti apibūdinamas kaip atitinkantis galiojančias socialines normas, užtikrinantis savęs įtvirtinimo galimybių panaudojimą (elgesio: bendravimo; jausmų suvokimo; savikontrolės; streso įveikimo)Demokratija (Democracy) – tai žmonių valdžia, reiškiama tiesiogiai arba per renkamus atstovus; valstybės valdžia priklauso nuo visų piliečių valios.Papildomos priemonės (Prop) – papildomos priemonės ir detalės vaikų žaidimams (skrybėlės ir kostiumai – vaidmeniniams žaidimams, kastuvėliai – žaidimams su smėliu ir vandeniu).1. ŠEIMOS ĮTAKA VAIKO SOCIALINIŲ ĮGUDŽIŲ UGDYMUI Šeima — pagrindinė instancija vaiko gyvenime. Ji teikia jam saugumą, tikrumą, globą ir auklėjimą. Čia vaikui išsivysto ilgalaikiai ryšiai su tėvais, broliais ir seserimis, kitais šeimos nariais bei draugais. Čia vaikas išmoksta, kas yra jo šeimos normos bei vertybės, kurios savo ruožtu atspindi gimtos vietos, šalies ar gyventojų grupės kultūrą. Šiandieninė Vakarų Europos šeima, susidedanti tik iš tėvų, o neretai ir iš vieno jų, egzistuoja ne vien tik vaikui. Tiesa, jis auga kaip norimas bendrijos narys, bet jam tenka tik dalis tėvų laiko ir interesų.Jei kūdikiai nepatiria pakankamai šilumos, jie, nors ir bus gerai maitinami ir prižiūrimi, emocionalia prasme bus nuskriausti, blogai vystysis, o vėliau gali atsirasti ir elgesio sutrikimai. Vaikas šalia mylinčios motinos ar kito asmens šilumos bei saugumo jausmo nuo pat pradžių įspraudžiamas į tam tikrus rėmus, kuriuos jis labai greitai priima kaip savaime suprantamą dalyką.Ką vaikas įsisavina šeimoje, kaip tai veikia jo jausmus, kokius jis mato santykius tarp suaugusiųjų, kaip jie pasiekia savo arba nusileidžia, pirmiausia atsižvelgdami į savo interesus arba atsisakydami jų kitų labui, ar jie tik kalba, ar taip pat ir elgiasi (taip pat ir auklėdami vaikus). Visa tai augdamas vaikas suvokia (pradžioje nesąmoningai) ir pagal tai vysto savo paties socialinio elgesio paveikslą. Jis kaupia patyrimą, kokie poelgiai pageidautini ir girtini, kokie nepageidautini ir, dažniausiai, po jų seka nemalonumai, todėl geriau jų atsisakyti. Galima teigti, kad jis mokosi, sekdamas tėvų pavyzdžiu, kaip elgtis visuomenėje ir išsiugdyti pusiausvyrą tarp egoizmo ir altruizmo.
Kaip elgiamasi su vaiku, didele dalimi nulemia tėvų asmenybė, jų pačių vaikystės patyrimas, jų pasitenkinimas partneriu ar profesija. Vaiko ugdymas prasideda šeimoje, tęsiamas ir papildomas ikimokyklinėje įstaigoje, vėliau mokykloje. Šeima ir ikimokyklinės įstaigos yra įvardijamos kaip vaikų švietimo ir socializacijos pagrindas. Pedagogai ir tėvai turi tapti ugdymo proceso partneriais, sujungtais ugdomuoju objektu – vaiku. Žvelgdami į ikimokyklinio ugdymo pertvarkos ištakas, negalime nepastebėti, kad visi reikšmingi poslinkiai prasidėjo nuo požiūrio į darželio paskirtį, jų funkcionavimą kitimo. Iki pertvarkos jų tikroji paskirtis buvo -globoti vaikus, nes prastos socialinės-ekonominės šeimos gyvenimo sąlygos vertė abu tėvus dirbti. Tokia padėtis buvo dangstoma antihumaniška pedagogine pozicija, pabrėžiančia ikimokyklinuko mokymo svarbą ir sudėtingumą, pernelyg akcentuojančia jo rengimo mokyklai specifiškumą, praktiškai atmetančia tinkamo pilnaverčio ugdymo šeimoje galimybę. Buvo deklaruojama beveik išimtinė darželių teisė ugdyti vaiką.Šiandien darželių paskirtis suvokiama kitaip – ne perimti iš šeimos, bet padėti šeimai globoti ir kvalifikuotai ugdyti vaiką. Pakito valstybės pozicija – vaikų auginimo ir ugdymo problemos sprendžiamos ne plečiant ir tobulinant darželių tinklą, bet teikiant pagalbą šeimai. Todėl reikia aktyviau dirbti šviečiamąjį darbą -skatinti tėvus vis labiau domėtis savo vaikais ir jų ugdymu, propaguoti pažangiausius ugdymo metodus ir būdus, suteikti tėvams kai kurių praktinių žinių ir pan. Ikimokyklinio ugdymo, kaip ir visos švietimo sistemos tobulinimo perspektyvos yra glaudžiai susijusios su Lietuvos ekonominio bei socialinio vystymosi perspektyvomis. Vaikų darželio pedagogai nuolatos turi domėtis šeimos gyvenimu. Kuo intensyvesnis bus bendradarbiavimas ir stipresni ryšiai su šeima, – teigė A.Gučas, -lengviau ir sėkmingiau vaikų darželis galės įkūnyti savo uždavinius (Gučas A., 1994, p. 176).Dabartiniai šeimos įtraukimo į vaikų ugdymą modeliai formuojami remiantis visapusiškesnių požiūriu, kada šeima ir darželis yra institucijos, prisiimančios atsakomybę už vaikus. Darželis ir šeima – tai svarbus deramos elgsenos pavyzdys. Jos gali bendradarbiauti, ugdydamos vaikų meilę gamtai, kadangi šeima yra pagrindinė vertybių perteikėja vaikams. Kuo stipresni darželio ir šeimos ryšiai, tuo daugiau perd…uodama informacijos, įgūdžių ir vertybiųPenki įsipareigojimų būdai , galintys padėti suartinti šeimas ir ikimokyklines įstaigas: vaikų auklėjimas ir vaikų saugumas bei sveikata; šeimos ir darželio bendravimas; tėvų dalyvavimas; parama ir vaikų ugdymo supratimas; vadovavimas ir pastangos pagerinti vaikų vystymąsi ir auklėjimą.Paskutiniu metu buvo atlikta daug tyrinėjimų, kurių pagrindinis tikslas išaiškinti, koks tėvų požiūris į vaikus bei šeimos ir darželio bendradarbiavimą, koks tėvų požiūris į mokymo metodus, kurie yra taikomi dirbant su vaikais. Išvada, kad tik tarpusavio pasitikėjimu ir pagalba pagrįstas šeimos ir darželio bendradarbiavimas gali laiduoti sėkmę ugdant vaiko asmenybę. Vaikas socialinę patirtį įgyja namuose ir darželyje, o norint, kad toji patirtis būtų teigiama ir padėtų mažyliui užaugti doru, darbščiu, sveiku žmogumi, būtinas šeimos ir pedagogo glaudus bendradarbiavimas. (Sergejus Neifach. Optimalaus priešmokyklinio ugdymo konceptualizavimosi kontekstai, 2003)2. SOCIALINIŲ ĮGUDŽIŲ UGDYMAS IR DEMOKRATIJA IKIMOKYKLINĖJE ĮSTAIGOJESocialiniai įgūdžiai – tai socialus elgesys, kuris gali būti apibūdinamas kaip atitinkantis galiojančias socialines normas, užtikrinantis savęs įtvirtinimo galimybių panaudojimą. Bendrojo lavinimo standartuose socialiniai įgūdžiai minimi greta asmeninių, komunikacinių, kritinio mąstymo bei problemų sprendimo, darbinių ir veiklos įgūdžių. Jie apibūdinami kaip gebėjimas: Sugyventi su kitais asmenimis bei jų grupėmis, užmegzti ir plėtoti tarpasmeninius ryšius, rasti kompromisus, konstruktyviai spręsti konfliktus; Mokytis, dirbti ir kurti kartu su kartais asmenimis, padėti jiems, įtikinant ir patraukti siekiant įgyvendinti bendrą tikslą; Dalyvauti tautos ir bendruomenės kultūriniame, pilietiniame bei politiniame gyvenime, gerbti demokratinės visuomenės gyvenimo principus ir vertybes, rūpintis aplinka;Pirmieji du socialiniai įgūdžiai turėtų būti pradėti ugdyti jau ikimokykliniame ir jaunesniame mokykliniame amžiuje.Socialinių įgūdžių formavime dalyvauja: Tėvai; Pedagogai; Patys vaikai; Vaikų bendraamžiai; Mokyklos bendruomenė.Tikslas – mokyti vaikus efektyviai spręsti jiems iškylančias problemas, skatinti savarankiškumą ir kūrybiškumą bendraujant. Ugdant asmenybę, ypač puoselėtinos šios vaiko vertybinės nuostatos: 1. Rūpinimasis kitais, neabejingumas viskam, kas vyksta šalia. 2. Savigarba bei pagarba kitiems. 3. Atsakomybė už save, savo veiksmus. 4. Teisingumas. 5. Sąžiningumas. 6. Aplinkos saugojimas bei racionalus išteklių panaudojimas. 7. Iniciatyvumas, veiklumas ir konstruktyvumas. 8. Poreikis tobulėti.Taip pat akcentuoti vaikų tarpusavio pagalbą ir pasidalijimą patirtimi, idėjomis, mintimis, interesais, rūpesčiais, atsisakant tarpusavio lenktyniavimo, skatinti vaikus dirbti drauge, neišsiskiriant ir nepeikiant tų, kuriems labai sekasi, nei tų, kurie atsilieka. Vaikai turi būti skatinami patys priimti sprendimus ir nustatyti taisykles. Rodomi socialinius santykius, vertybes išryškinantys patrauklių siužetų filmai.Vaikų darželių vaidmuo vaiko gyvenime yra labai svarbus. Šiais laikais daugelis tėvų samdosi aukles vaikų saugojimui, tačiau niekas neatstos vaikų darželio ir auklėtojos, kuri stengiasi dirbti, ugdyti kiekvieną vaiką individualiai bei visus drauge. Vaikų darželiuose mažyliams suteikiama galimybė būti aktyviems, gerbti kitus, atsakyti už savo ir kitų veiksmus, bendrai veikti, mąstyti, kalbėti laisvai ir atvirai. Vaikų darželiuose ugdoma lygybė, įgūdžiai, gabumai ir kūrybiškumas, tinkamo elgesio skatinimas, sveikos gyvensenos įpročių ugdymas, bendravimas su vaikais, jų tėvais ir kitais žmonėmis. Šiuolaikiniai vaikai vis daugiau laiko praleidžia darželiuose, jų gyvenimas kaip niekada anksčiau visiškai atsiduria pedagogų rankose. Esama pavojaus, kad visuomenės planuojamas vaikų gyvenimas virs vien rimtu, tikslingu darbu su racionaliais tikslais, priemonėmis ir metodais, išstumiančiais viską, kas linksma, šventiška ir netikėta, kas taip būdinga pačių vaikų kultūrai. Nieko nėra baisiau už pagal tvarkaraštį gyvenantį vaiką – pedagogo darbo objektą, kurį reikia skatinti ir ugdyti. Toks požiūris ypač būdingas struktūriško mokomojo darbo besilaikantiems pedagogams.(Pedagogika ir demokratija p.33)Šiandien darželių paskirtis suvokiama kitaip – ne perimti iš šeimos, bet padėti šeimai globoti ir kvalifikuotai ugdyti vaiką. Pakito valstybės pozicija – vaikų auginimo ir ugdymo problemos sprendžiamos ne plečiant ir tobulinant darželių tinklą, bet teikiant pagalbą šeimai. Todėl reikia aktyviau dirbti šviečiamąjį darbą -skatinti tėvus vis labiau domėtis savo vaikais ir jų ugdymu, propaguoti pažangiausius ugdymo metodus ir būdus, suteikti tėvams kai kurių praktinių žinių ir pan. Ikimokyklinio ugdymo, kaip ir visos švietimo sistemos tobulinimo perspektyvos yra glaudžiai susijusios su Lietuvos ekonominio bei socialinio vystymosi perspektyvomis. Šiandien vis daugiau pedagogų laikosi atviresnių ir demokratiškesnių nuostatų ir atsižvelgia į paties vaiko iniciatyvą. Netradiciškai …dirbant leidžiama labiau pasireikšti vaiko energijai, mažiau taisoma ir kritikuojama kalba. Žodis „galima” pakeičia žodį „draudžiama”. Vaikai nelaikomi klystančiomis būtybėmis, kurias reikia taisyti, ar neišmanėliais, kuriuos reikia pamokyti(Pedagogika ir demokratija pus 33).Suvokiama, kad vaikystė – tai per vaikų veiklą atsiskleidžiantis, ypatingų sugebėjimų ir gerų savybių kupinas pasaulis, prie kurio smalsūs suaugusieji gali priartėti. Deja, Europoje daugelio vis dar tebesilaikoma priekaištaujančio ir taisančio auklėjimo. Kas nėra girdėjęs Šių visiems nusibodusių pastabų: „baik”, „nustok”, „o, tu varge, ir vėl…”, „man rodos, aš aiškiai pasakiau, kad…”, „klausyk, kai kalbu”, „ar tu vienąkart įsidėsi sau į galvą, ką tau žmonės sako, ar ne?”, „šito tai jau gana”, „ką čia išsidirbinėji” ir pan.(Pedagogika ir demokratija p.33)Anksčiau, kai vaikai augdavo šeimose, jie turėdavo daugiau laisvės ir rasdavo, kur pasislėpti nuo suaugusiųjų. Šiandien to nebėra.Socialinis ugdymas darželyje – svarbi darželinukų bendrojo ugdymo dalis, apimanti ne vien ugdymo turinį, bet ir visą darželio grupės gyvenimą: jos mikroklimatą, ugdymo proceso organizavimą, grupės bendruomenės narių santykius. Socialinis ugdymas yra sudedamoji pasaulio pažinimo dalyko dalis ir grindžiamas istorinės bei geografinės aplinkos pažinimo, tautinio, ekologinio, ekonominio bei pilietinio ugdymo tematika.Gebėjimą veikti aplinką, gauti pritarimą savo siekiams ir suvokti, kaip galima panaudoti vidinius ir išorinius išteklius, vadiname veiklumu. Vienas svarbiausių ugdymo tikslų — diegti žmonėms šią savybę. Ją suformuoja tik tokia aplinka, kurioje vaikai veikia drauge, aiškindamiesi ir pratindamiesi bendrai ko nors siekti. Tokioje aplinkoje auklėtojos turėtų stengtis ne vadovauti, o padėti vaikams suvokti tai, kas juos domina, ir skatinti savarankišką pažinimą.Reikėtų pridurti, kad auklėtojos, veikdamos kartu su vaikais, sukuria aplinką ir galimybę būti veikliems. Tai vyksta efektyviausiai, kai vaikams suteikiamos galimybės mokytis vadovauti, spręsti už save ir kitus, teisingai pasirinkti vieną ar kitą veiklos būdą ir pagal savo amžių bei gebėjimus prisiimti atsakomybę.Tinkamą vaikų elgesį labiausiai skatina vertybių įsisąmoninimas – kai jie veikia iš vidinių paskatų, o ne bijodami priekaištų ar tikėdamiesi atlygio. Tvarka turi būti tvirta ir pastovi, bet neturi remtis jėga, prievarta ar grasinimu. Daugelis mažylių tiki, kad taisykles nustato suaugusieji ir kad bus laikomi gerais, jei toms taisyklėms paklus, todėl jie būtinai turi dalyvauti tas taisykles kuriant ir jų laikantis: taip prasideda ilgai trunkantis mokymasis skirti veikimą nuo ketinimo veikti. (Sergejus Neifach. Optimalaus priešmokyklinio ugdymo konceptualizavimosi kontekstai, 2003)Vaikai, lankantys vaikų darželius, išmoksta teisingai rinktis ir išsiugdo aktyvumą, pasitikėjimą savimi, žymiai geriau mokosi ir lengviau prisitaiko visuomenėje negu nelankantys darželių, o ugdomi mamų ar močiučių namuose. Darželiuose auklėtojos ugdo įgūdžius, naudodamos skatinančius žaidimus, ratelius, vaidinimus ar kitas priemones, atsižvelgdamos, kada vaikiai to nori ir gali tą daryti. Auklėtojų darbas bus sėkmingas tik glaudžiai bendradarbiaujant su vaikų tėvais. Vaikų darželių auklėtojos stengiasi sužinoti tėvų nuomonę įvairiais klausimais ir dirba, atsižvelgiant į tėvų pastabas. Antra vertus, tėvų pareiga – dažnai ir pastoviai bendrauti ir dalyvauti ugdymo procese.Pasikeitė tėvų tikslai, auklėjant vaikus. Nėra tėvų, nelinkinčių savo vaikams gero. Ne vienas tai supranta tik kaip profesinę sėkmę bei socialinį prestižą.Bet ar sugebama gyventi bendrijoje, ar esame pasirengę gyventi darnioje šeimoje, skaitytis su kitų norais ar bent juos toleruoti, ar pajėgiame vidiniai valdytis ir būti laimingi tuose rėmuose, kurie prieinami individui?Demokratijos sąvoka dažnai vartojama kritikuojant valdžią ir norint nurodyti tam tikras politinių ir kultūrinių reformų kryptis. Darželių darbo demokratizavimas suteikia pedag…ogikai visiškai naują statusą-ji daugiau nebelaikoma autoritetinga ir nekintama beasmenių vertybių sistema.(Pedagogika ir demokratija. p105) Žvelgdami į ikimokyklinio ugdymo pertvarkos ištakas, negalime nepastebėti, kad visi reikšmingi poslinkiai prasidėjo nuo požiūrio į darželio paskirtį, jų funkcionavimą kitimo. Iki pertvarkos jų tikroji paskirtis buvo – globoti vaikus, nes prastos socialinės-ekonominės šeimos gyvenimo sąlygos vertė abu tėvus dirbti. Tokia padėtis buvo dangstoma antihumaniška pedagogine pozicija, pabrėžiančia iki mokyklinuko mokymo svarbą ir sudėtingumą, pernelyg akcentuojančia jo rengimo mokyklai specifiškumą, praktiškai atmetančia tinkamo pilnaverčio ugdymo šeimoje galimybę. Buvo deklaruojama beveik išimtinė darželių teisė ugdyti vaiką.Demokratinėje visuomenėje tiek šeima, tiek bet kuri žmonių grupė laikoma unikaliu vienetu, nes jos kultūra formuojama bendrai kuriant taisykles, vertybes bei įpročius ir bendrai jų laikantis. Anot dr. Seefeld, ,,auklėtojos nederėtų nuolatos vaikams nurodinėti ir tikėtis, kad mažyliai aklai viską vykdys. Auklėtojos turėtų labiau gilintis, kaip jie jaučiasi, kokios jų reakcijos, kaip jie bendrauja vienas su kitu, o ne visą dėmesį skirti užduočių ar įgūdžių išmokimui“. Programa ir vaikų veikla grupėje turėtų būti bendrai suaugusių ir vaikų kuriamos, remiantis vaikų reikmėmis, gerai ir prasčiau išsivysčiusiais gebėjimais, tačiau tiems kriterijams įvertinti reikia analitinių auklėtojų gebėjimų.Minties ir žodžio laisvė yra itin svarbi atviros visuomenės sąlyga, kuri pirmiausia išnyksta visuomenei užsisklendžiant. Tačiau turime pabrėžti, kad šiuolaikinis autoritarizmas yra priverstas sugyventi su kompiuteriais, „Internetu”, kopijavimo aparatais ir kitomis informacijos perdavimo technologijomis, kurios besąlygiškai atveria galimybes minties ir žodžio laisvei. Mažiems vaikams svarbesnė yra tiesioginė, betarpiška valios ir minčių reiškimo patirtis negu minėtos technologijos. Vaikai darželiuose „skatinami turėti savo nuomonę ir ją reikšti. Šiais lūkesčiais paremta kiekviena ugdymo programos dalis. Užuot davę vaikams spalvinimo knygeles, kurias belieka tik nuspalvinti ar, kitaip tariant, užuot ugdę amatininkus, turime skatinti juos reikšti savo pačių idėjas, mintis, jausmus piešiniais, dirbiniais ar meno kūriniais. Kalbos ir literatūros centre vaikai kviečiami — taip, kaip gali ir sugeba, – diskutuoti, reikšti ir aprašyti, ką jie žino ir jaučia. Vaikams turi būti leidžiama rinktis, kaip jie mokysis rašybos, matematikos ar kitų dalykų” (Ugdymas ir demokratijos kultūra p.20).3. Į VAIKĄ ORIENTUOTOS GRUPĖSFizinė aplinka — tai visa darželio aplinka. Grindys, sienos, kambario forma ir dydis, kiemas, baldai, medžiagos, įranga ir žaislai — visa tai turi įtakos ikimokykliniam patyrimui. Estetiškai patraukliose ir patogiose grupės patalpose vaikai ir jų auklėtojos jaučiasi smagiai. Neutralios spalvos, ryškūs pavadinimai, šiltas ir natūralus apšvietimas padeda kurti jaukią atmosferą. Deramai išdėstyti baldai teikia žinių apie erdvės panaudojimą ir formuoja eismo bei saugumo įgūdžius, reguliuoja triukšmo lygį, užtikrina vaikų vystymosi stebėjimą. Patalpų ir kiemo erdves reikia planuoti tikslingai ir rūpestingai. Tinkamai įrengta aplinka skatina sudėtingesnius žaidimus, socialinių įgūdžių formavimąsi, moko būti nepriklausomiems ir įveikti sunkumus. Vaikams patinka patiems vadovauti išmokimui, tyrinėti medžiagas ir būti atradėjais. (Į vaiką orientuotų grupių kūrimas p.151)Visa grupės patalpa priklauso vaikams ir atspindi jų kultūrą bei pomėgius. Vaikų dailės darbeliai pakabinami ant sienų, kad trauktų akį. Gamtamoksliniams bandymams padaromi užrašai, ir jie padedami matomoje vietoje. Kaladėlių statinius leidžiama palikti pernakt ir kitą dieną tęsti pradėtą darbą. Rankdarbiai, maistas, knygos taip pat atspindi unikalią vaikų kultūrą. Teminės veiklos bei projektų metu grupės kambarys gali būti paverčiamas sodu, parduotuve ar netgi kosmine stotimi.Pagarbą žaidimo priemonėms reikia derinti su vaikų smalsumu ir noru sužinoti, kaip tas ar kitas daiktas veikia. Vaikai turi būti skatinami rūpintis priemonėmis ir žaislais, taip pat palaikyti tvarką grupėje, sudėti žaislus į vietas. Aiškūs užrašai ant lentynų ir dėžučių palengvina šią užduotį.Visos priemonės ir įrengimai darželyje telkiami centruose, skatinančiuose vaikus žaisti ir dirbti juose, jie vadinami veiklos centrais.Kiekviename veiklos centre yra gausybė priemonių, kurias vaikai gali kūrybingai naudoti. Auklėtojos privalo kruopščiai parinkti tyrinėjimą skatinančias priemones ir patraukliai išdėlioti jas ant lentynų. Visomis priemonėmis vaikai turi būti skatinami naudotis savarankiškai (Į vaiką orientuotų grupių kūrimas p.205).Svarbi prielaida sėkmingai ugdyti elgesio kultūrą – geros organizacinės-pedagoginės pastangos ikimokyklinėse įstaigose. Tai kolektyvinio darbo stilius, patalpų puošimo kultūra, pedagoginiam darbui reikalingos metodinės priemonės ir įrengimai.Ruošiant vaikų – grupės kambarius ar bendro naudojimo patalpas – vestibiulius ir koridorius, salę, pirmiausia reikia atsižvelgti į jų funkcinę paskirtį.Baldai ir įrengimai turi atitikti nustatytas fiziologines normas. Grupių ir kitose patalpose turi būti sudarytos visos sąlygos vaikų darbinei veiklai. Šepečiai batams valyti prie įėjimo, rūbinėje – šepetys drabužiams, veidrodis ir šukos kiekvienam vaikui viršutinėje lentynėlėje viršum rankšluosčių, prijuostės budintiems valgomajame ir t. t. – viso to reikia sėkmingai ugdyti darbštumui ir elgesio kultūros įgūdžiams(Elgesio kultūros ugdymas. p.7).Planuodamos bei įrenginėdamos veiklos centrus, auklėtojos turi apgalvoti, kiek kuriam centrui reikės vietos. Pavyzdžiui, statybinių žaidimų centre jos turi būti tiek, kad savo statinius saugiai galėtų statyti vienas ar keli vaikai. Neblogai šiame centre patiesti kilimą ar kitokią grindų dangą — būtų mažiau triukšmo ir vaikams bei auklėtojoms patogiau sėdėti. Neretai vaidmeninių žaidimų centras įrengiamas greta statybinių žaidimų centro – abiejuose veikla aktyvi ir triukšminga. Vaikai mėgsta žaidimus su kaladėlėmis papildyti priemonėmis iš vaidmeninių žaidimų centro, pavyzdžiui, apgyvendinti lėles namuose, žaislinius gyvulėlius – tvarteliuose, gaisrininkų šalmus panaudoti ugniagesių mašinai (iš tuščiavidurių kaladėlių). Jei įmanoma, gamtos tyrinėjimų centrą reikėtų įrengti šalia saulėto lango, kad ant palangės būtų galima auginti ar daiginti augalus. Kalbos centras turėtų būti mažesnis ir jaukesnis, išklotas kilimu, su pagalvėlėmis, minkštomis kėdėmis ir stalu, ant kurio vaikai rašytų ir piestų. Dailės centro vietą apsprendži…a kriauklė, kadangi vanduo turi būti po ranka tvarkant darbo vietą. Smėlio ir vandens stalą taipogi vertėtų įrengti šalia kriauklės, kad vaikai galėtų lengvai pripildyti ir ištuštinti baseinėlį. Veiklos centrai vieni nuo kitų atskiriami tinkamo dydžio lentynomis, kabyklomis, putplasčio plokštėmis bei kitais baldais. Toks atskyrimas apibrėžia vietą, riboja vaikų skaičių centruose, moko saugiai judėti. Be to, reikia įrengti vaikų asmeninių daiktų spinteles ir paženklinti jas vaikų vardais bei fotografijomis.Kiekviename centre medžiagų turi pakakti keliems vaikams. Pavyzdžiui, dailės centre vienas vaikas galėtų lipdyti iš plastilino, kitas — daryti koliažą, trečias — tapyti prie molberto, o dar du vaikai — piešti kreidelėmis freską ant sienos.Veiklos centrai tampa laboratorijomis, kur patys vaikai mokosi žaisdami ir naudodamiesi įvairiomis priemonėmis. Priemones vaikai renkasi patys ir yra skatinami žaisti taip, kaip jiems patinka. Taigi vienas stato iš „Lėgo” detalių namą, kitas jas skaičiuoja, o trečias rūšiuoja pagal spalvas.( Į vaiką orientuotos grupės. p.153)Daugelis autorių ir teoretikų teigia, kad žaisdami vaikai dirba. Išmokimas mažam vaikui yra žaidimas, o žaisdamas jis mokosi, ir šios dvi sąvokos neatsiejamos. Skatindami vaikus žaisti, sudarome sąlygas natūraliai įgūdžių ir gebėjimų raidai.Žaidimas – tai ugdymo pagrindas, jam tarnauja tinkamos, dėmesį traukiančios priemonės veiklos centruose, planavimas ir visokeriopa ugdytojų parama. Be to, vaikai mokosi vieni iš kitų. Dirbdami grupelėmis veiklos centruose, jie betarpiškai bendrauja. Tai jiems padeda įveikti sunkumus, apsispręsti, pratintis reikšti mintis, suvokti skirtingumus, būti savarankiškesniems ir mokytis iš bendraamžių. Žaisdami vaikai atkuria pažįstamas scenas, imituoja šeimos narių elgesį, renkasi įvairių savo bendruomenės narių vaidmenis. Vaidmeniniuose žaidimuose vaikai vaizduoja jų sąmonėje atsispindintį pasaulį, kuris kartais trikdo ir gąsdina.Nuo pat mažumės vaikai mėgdžioja girdimus garsus ir regimus veiksmus. Patenkinti įsivaizduojamu pasauliu, jie į naujas situacijas atsiliepia judesiu ir garsu. Kai toks žaidimas skatinamas, jis gali pereiti į vaidybą: meno apraišką, socializacijos procesą ir mokymosi būdą. (Į vaiką orentuotų grupių kūrimas p.201).Vaidmeniniuose žaidimuose beveik visada dalyvauja keli vaikai; tai reiškia, kad daromas poveikis vaiko socialinei raidai. Vaidinant dažnai reikia planuoti ir bendradarbiauti: „Aš būsiu mama, o tu – vaikelis, gerai?” arba „Tarkim, kad einame apsipirkti. Robertas bus tėvelis”.Vaidinant mokomasi spręsti nesutarimus: „Aš noriu tos skrybėlaitės su plunksnomis. Tau neduosiu!” Žinoma, bus ginčų ir liūdesio, tačiau taip mokomasi bendrauti. Galiausiai vaikai suvoks, kad dirbti ir žaisti su kitais smagu ir malonu. (Į vaiką orientuotų grupių kūrimas p.203)Į vaiką orientuotose grupėse naudojamos įvairių lygių individualizuoto mokymo programos.Bandoma kiekvienam vaikui pagal jo poreikius sudaryti veiklos ir poilsio grafiką. Patalpų apipavidalinimas, priemonių išdėstymas, įranga skatina vaikų augimą, o veikla parenkama kiekvienam atskirai. Rengiančios individualizuotas programas auklėtojos privalo taip organizuoti veiklą, kad kiekvienam vaikui gerai sektųsi įr jis dirbtų su užsidegimu. Rūpestingai stebėdamos vaikus, auklėtojos gali keisti ir papildyti savo sukurtas, lanksčias ir įdomias veiklos programas. Individualizavimas yra labai svarbi demokratinio vaikų ugdymo grandis, kadangi kuo įvairesnės bus programos, tuo veiksmingesnis bus ir auklėtojos darbas. Sumažės bendravimo sunkumų, mažylių žinios pagilės, jų apimtis išsiplės, jų pagausės (Ugdymas ir demokratijos kultūra.p.37). Žaidžiant įsijungia vaiko kūnas ir jutimai. Socialinė veikla susilieja su aktyviu mąstymu – kuriamomis sąvokomis, simboliais, ženklais. Vaikai pratinasi įsijausti į gautus vaidmenis, įvairiai su jais eksperimentuoja, pasirinkdami vis kitokį požiūrio tašką. Jie mokosi derinti savo individualybę, elgsenos stilių, situaciją ir ap…linką, nepainioja laiko, vietos ir veiksmo. Žaisdami vaikai išreiškia savo požiūrį į tikrovę, jų asmenybė pasipildo nauja patirtimi.Žaidimų tikrovė ir taisyklės atspindi objektyviąją tikrovę, tačiau joje yra pakankamai vietos individualiai interpretacijai. Geras žaidimas suteikia vaikams saugumo jausmą, moko bendrauti ir įveikti kliūtis. Ko gero, žaidimai – būtina vaikų egzistencijos dalis, visų vaikų visame pasaulyje visais laikais(Pedagogika ir demokratija. p.41).4. SOCIALINIŲ ĮGUDŽIŲ FORMAVIMAS , LAVINIMAS.Ikimokyklinio amžiaus vaikų mokymo ir ugdymo programose atsižvelgiant į amžiaus ypatumus suformuluoti dorinio ugdymo apskritai ir jo sudėtinės dalies – elgesio kultūros ugdymo – tikslai ir turinys. Ten pat nurodomi ir dorinio ugdymo būdai bei priemonės – doroviškai auklėti reikia viso ugdymo ir mokymo proceso metu. Svarbu žinoti, kad ugdymo sėkmę lemia nuolatinis jo ryšys su gyvenimu ir darbu: laipsniškas vaikų įtraukimas į darbą – būtina sąlyga asmenybei formuotis.(Elgesio kultūros ugdymas. p.3.)Iš ikimokyklinukų elgesio kultūros sąlygiškai galima išskirti tokius komponentus:a) Veiklos kultūra.b) Bendravimo kultūra.c) Higienos kultūros įgūdžiai ir įpročiaia) Vaiko veiklos kultūrą parodo jo elgesys pratybose, žaidžiant, vykdant darbo užduotis.Formuoti vaiko veiklos kultūrą – vadinasi, ugdyti jo įprotį sutvarkyti darbo, pratybų, žaidimų vietą; visada užbaigti pradėtą darbą, tausoti žaislus, daiktus, knygas.b ) Bendravimo kultūra moko ne tik deramai elgtis, bet ir susilaikyti nuo tai situacijai netinkamų veiksmų, žodžių ir gestų. Vaiką reikia mokyti suprasti kitų žmonių būseną. Jau nuo pirmųjų gyvenimo metų vaikas turi suvokti, kada leidžiama pabėgioti, o kada reikia tramdyti norus, nes tuo momentu, toje situacijoje toks elgesys netinkamas, t. y. elgtis gerbiant kitus žmones. Kaip tik pagarba aplinkiniams, derinama su paprastumu, kalbėjimo manieromis ir jausmų natūralumu, apibūdina tokią svarbią vaiko ypatybę, kaip polinkis bendrauti.Bendravimo kultūra būtinai reikalauja ir kalbos kultūros. Vaikai pratinami taisyklingai sudaryti paprastas frazes, mokomi tinkamai kreiptis į suaugusius, pratinami kalbėti normaliu tempu, o ne greitakalbe ar tęsiant žodžius. Ne mažiau svarbu tuo pat metu išmokyti vaiką atidžiai klausytis pašnekovo, kalbant stovėti ramiai, žiūrėti į kalbančiojo veidą. Pvz:BENDRAVIMO KULTŪROS TAISYKLĖSVartok mandagumo žodžius: „Labas rytas”, „Laba diena”, „Labas vakaras”, „Viso gero”, „Sudiev”, „Prašom”, „Būkite malonus”, „Atsiprašau”, „Ačiū”, „Dėkoju”, „Prašyčiau praleisti” ir kt. Mandagiai ir maloniai elkis su suaugusiais. Nepertrauk kalbančių suaugusiųjų, nesikišk į jų pokalbį.Gatvėje, namie, transporto priemonėse ir kitose viešose vietose kalbėk ramiai, negarsiai; elkis santūriai; nereikalauk sau ypatingo dėmesio. Nevalgyk spektaklio, koncerto metu ar žiūrėdamas kino filmą.Atidžiai klausyk vyresniųjų, stovėk ramiai, žiūrėk pašnekovui į akis.Mokėk išklausyti draugą nepertraukdamas. Gerbk vyresniųjų darbą ir poilsį, netrukdyk suaugusiems, netriukšmauk, nesispyriok. Užleisk autobuse vietą suaugusiajam ar mamai su mažyliu ir t.t.c) Higienos kultūros įgūdžiai – svarbi elgesio kultūros sudėtinė dalis. Tvarkingumo būtinybę, veido, rankų, kūno, šukuosenos, drabužių, avalynės švarą diktuoją ne tik higienos reikalavimai, bet ir žmonių santykių normos. Vaikai turi suprasti, kad šių taisyklių laikymasis išreiškia pagarbą kitiems žmonėms, kad visiems žmonėms nemalonu liesti nešvarią ranką arba žiūrėti į netvarkingus drabužius. Nevalyvas žmogus, nemokantis susitvarkyti, rūpintis savo išvaizda, poelgiais, paprastai ir dirba netvarkingai.Pedagogai ir auklėtojai turėtų visada atminti, kad vaikystėje įskiepyti įgūdžiai, tarp jų ir higienos kultūros, teikia žmogui didžiulę naudą per visą tolesnį gyvenimą.Pvz: HIGIENOS KULTŪROS TAISYKLĖSIš ryto visada kelkis tuo pačiu metu.Rūpestingai nusiprausk, būtinai valyk dantis, tvarkingai susišukuok.Prie stalo visada sėdėk tiesiai, neužkelk ant jo alkūnių.Tinkamai naudokis stalo įrankiais.Valgyk neskubėdamas, tvarkingai, be triukšmo, kramtyk maistą susičiaupęs ir kruopščiai.Netrupink duonos, atsilaužk po gabalėlį.Pavalgęs šaukštą ir šakutę dėk į lėkštę, o ne ant stalo ar staltiesės .Valgydamas naudokis servetėle.Leisdamasis žemyn laikyk nugarą tiesiai ir šiek tiek laikykis už turėklo ir t.t.Valgymo kultūra dažnai priskiriama higienos įgūdžiams. Tačiau ji tenkina ne tik fiziologinius poreikius…, bet yra svarbus ir jos etinis aspektas – juk elgesį už stalo sąlygoją pagarba šalia sėdinčiam žmogui ir tiems, kurie pagamino valgį.Jau ikimokyklinio amžiaus vaikai turi išmokti tam tikras taisykles: valgant nesiremti alkūnėmis į stalą; valgyti susičiaupus, neskubant, gerai sukramtyti maistą; tausoti duoną ir kitus produktus; mokėti taisyklingai naudotis stalo įrankiais.d) Įtvirtintas dorovinis elgesys virsta įpročiu ir būtinybe. Šiuo atveju doroviniai jausmai: pagarba pedagogams, meilė globėjams, geranoriškumas vienmečiams ir kiti – yra savarankiškas vaiko elgesio skatinimo motyvas. Jis vaikui pakankamai ryškus ir reikšmingas, nes ikimokyklinukų jausmai labai stiprūs, emocingi ir nuoširdūs. Auklėtojo pavyzdys, ugdant elgesio kultūrą, turi labai didelę reikšmę. Jo išvaizda, poelgiai ir samprotavimai, mandagumas, ramus pokalbio tonas, tinkami santykiai su aplinkiniais, pirmiausia su vaikais,- svarbus ir veiksmingas pavyzdys, kuriuo vaikai seka. Tačiau vien asmeniniu pavyzdžiu visų auklėjimo klausimų neišspręsi. Pvz:BENDROS DOROVĖS TAISYKLĖSDžiaukis draugo sėkme.Būk teisingas, turėk drąsos atvirai pripažinti savo blogą poelgį.Neversk kaltės kitiems.Visada sakyk tik tiesą.Brangink suaugusiųjų ir draugų pasitikėjimą.Nesigirk nė gražiausiu poelgiu – geras darbas kalba pats už save.Davei žodį – ištesėk, pažadėjai – išpildyk.Tikrą draugą pažinsi ne tiktai džiaugsme, bet ir nelaimėje -jis visada padės, paguos, apsaugos nuo blogo poelgio.Nieko neįžeisk nei žodžiu, nei poelgiu; rūpinkis už save jaunesniais, padėk jiems, gink silpnesnius.Gyvenk ir elkis, kad artimiesiems – suaugusiems ir vaikams – būtų su tavimi malonu ir džiugu.e) Elgesio kultūros ugdymas yra labai sudėtingas procesas, pedagogui siūlantis sąmoningai ir lanksčiai naudoti įvairius metodus. Auklėtojas, stebėdamas vaikus, taip pat stengiasi nustatyti, ar tipiškas vaikui vienoks ar kitoks nusižengimas (grubumas kalbantis su draugais, nevalyvumas valgant, netvarkingi drabužiai, nenoras sudėti į vietą žaislus ir pan.), stengiasi laiku pamatyti visa ir tarp to – ką nauja įgijo ugdytinis.Ypač atidaus auklėtojo dėmesio reikalauja vaikų kasdieninis gyvenimas ir buitis. Viena vertus, daugybė buities elementų kas dieną kartojasi, todėl sudaro gerą pagrindą formuoti elgesio kultūros įgūdžius, bet, kita vertus, vaikas buityje labiau paliktas vienas. Kaip tik kasdieninis gyvenimas labai akivaizdžiai parodo, kiek vaikas perėmė dorinio elgesio normų, ar jos tapo jam būtinybe. (Elgesio kultūros ugdymas. p.6.)Įtvirtinant atitinkamus įgūdžius pamažu plečiasi vaikų „savarankiškumo sfera”. Ruošiantis pasivaikščioti, reikia ne tiktai nesiblaškant pačiam apsirengti, bet ir draugui padėti. Ir kaip malonu prašyti draugą, kad padėtų, padėkoti ųž paslaugą ir pasisiūlyti padėti: „Simute, prašom užrišti man šaliką… Ačiū. O dabar aš tau užrišiu!”.Auklėtojas kas kiek laiko turėtų specialiai keisti aplinką, kurioje vaikai valgo, plaunasi rankas, rengiasi: „Vaikai, mes šiandien švenčiame Manto ir Karinos gimimo dieną! Stalus sustatysime į vieną eilę; vaisius ir saldumynus sudėsime į vazas.” Toks sąlygų kaitaliojimas vaiko įgūdžius daro lankstesnius, sąmoningesnius ir tobulina visą dorovinio elgesio sistemą.(Elgesio kultūros ugdymas. p.7).Režimas – prausimasis, apsirengimas, miegas, maitinimasis ir t. t. – teikia palankias galimybes elgesio kultūrai ugdyti. Juos daug kartų kartodamas, vaikas formuojasi laiko pojūtį, reikiamą aktyvumą, savarankišką elgesį.(Elgesio kultūros ugdymas. p.7.)Ikimokyklinio amžiaus vaikas įgyja daug įgūdžių, ir tai reikalauja iš jo tam tikrų pastangų. Daug sykių pasikartodami įvairaus režimo sąlygomis, tokie veiksmai, kaip savarankiškas apsirengimas, šukavimasis, prausimasis ir t. t., vaikui teikia džiaugsmo; vaikai suvokia, ką, kaip ir kokiu nuoseklumu reikia daryti.Auklėtojos naudojami žaidimai, keldami mažyliams teigiamas emocijas, padaro juos imlesnius dorovinio elgesio taisyklėms. Pedagogė neįkyriai ugdo vaikų intelektinį bei emoc…inį požiūrį į konkrečias bendrąsias elgesio taisykles, įtvirtina jas praktiškai, skatina vaikus geranoriškiems veiksmams. Todėl auklėjimas pasidaro labai natūralus, vaikas nesijaučia esąs jo objektas. Pavyzdžiui, kad vaikas greičiau išmoktų apsirengti, žaidimui galima panaudoti lėles. Tai leis jiems išsaugoti teigiamą emocinį nusiteikimą. Žinoma, turi užtekti režimui skirto laiko. Todėl reikia sumaniai kreipti vaikų pastangas tikslingiems veiksmams. Čia labai efektyvūs, pavyzdžiui, netiesioginiai perspėjamieji skatinimai: „Vaikai, žiūrėkite, kaip Laurutė greitai ir švariai nusiplovė rankas. Dabar, Laura, parodyk, kaip moki nusišluostyti” ir pan.(Elgesio kultūros ugdymas. p.10)Visi dirbantieji grupėje privalo vienas kitą gerbti. Tik pagarba sukuria darnią grupės bendruomenę. Auklėtojos suformuoja tą supratimo, pagarbos ir globos modelį, kurį mes norėtume įdiegti vaikams. Pagarba, kurią mato vaikai, yra svarbiausias veiksnys, ugdantis jų savigarbą ir grindžiantis santykius su kitais vaikais.Auklėtojos pagarbus elgesys su kiekvienu vaiku moko vaikus požiūrio į kitus: tą, kuris lėtai bėga, ir tą, kuris puikiai piešia, netgi tuos, kurie kitaip ar netinkamai elgiasi. Kai vaikai mato ir jaučia, kad kiekvienas yra gerbiamas ir pripažįstamas, jie laisvai ir savitai ugdosi pomėgius ir gyvenimo stilių.Be to, auklėtojos turi nepamiršti, kad vaikai, kaip ir suaugusieji, jaučia ir jautriai reaguoja į nuoširdumą. Todėl kiekvieno vaiko darbą reikia pagirti nuoširdžiai, tinkamais žodžiais, bendrauti natūraliai, neprisiverčiant.Vaikai mėgsta ir reaguoja į jiems suprantamą humorą. Suaugusiesiems nereikėtų baimintis, kad grupėje pakriks tvarka, jeigu jie pradės juokauti ir pokštauti. Atvirkščiai, kartu juokaujant, tvirtėja vaikų ir auklėtojos draugystė, o grupė suartėja.(Į vaiką orientuotų grupių. p68)Visi dirbantieji grupėje privalo vienas kitą gerbti. Tik pagarba sukuria darnią grupės bendruomenę. Auklėtojos suformuoja tą supratimo, pagarbos ir globos modelį, kurį mes norėtume įdiegti vaikams. Pagarba, kurią mato vaikai, yra svarbiausias veiksnys, ugdantis jų savigarbą ir grindžiantis santykius su kitais vaikais.Auklėtojos pagarbus elgesys su kiekvienu vaiku moko vaikus požiūrio į kitus: tą, kuris lėtai bėga, ir tą, kuris puikiai piešia, netgi tuos, kurie kitaip ar netinkamai elgiasi. Kai vaikai mato ir jaučia, kad kiekvienas yra gerbiamas ir pripažįstamas, jie laisvai ir savitai ugdosi pomėgius ir gyvenimo stilių.Be to, auklėtojos turi nepamiršti, kad vaikai, kaip ir suaugusieji, jaučia ir jautriai reaguoja į nuoširdumą. Todėl kiekvieno vaiko darbą reikia pagirti nuoširdžiai, tinkamais žodžiais, bendrauti natūraliai, neprisiverčiant.Vaikai mėgsta ir reaguoja ; jiems suprantamą humorą. Suaugusiesiems nereikėtų baimintis, kad grupėje pakriks tvarka, jeigu jie pradės juokauti ir pokštauti. Atvirkščiai, kartu juokaujant, tvirtėja vaikų ir auklėtojos draugystė, o grupė suartėja.5. PASIRUOŠIMAS MOKYKLAIPriešmokyklinio ugdymo, kaip parengiamųjų mokyklai klasių idėja, vėl atsirado 8-9 dešimtmetyje, kai buvo paskelbtas privalomas šešiamečių mokymas. Jis buvo orientuotas į mokymą, o ne į vaiko brandinimą mokyklai ir turėjo reglamentuotą mokomųjų dalykų programą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, esmingai kintant požiūriui į ugdymą, šios patirties buvo atsisakyta. (Sergejus Neifach. Optimalaus priešmokyklinio ugdymo konceptualizavimosi kontekstai, 2003)Devintojo dešimtmečio antroje pusėje, paeksperimentavus su ankstyvu mokykliniu amžiumi, atrodo, vis dėlto prieita vienos nuomonės, kad jis neduoda naudos, o silpnesniems vaikams netgi sukelia nereikalingų sunkumų. Sekdami daugumos specialistų rekomendacijomis, tėvai neleido vaikų į mokyklėles iki šešerių metų, tad dešimtajame dešimtmetyje vėl nusistovėjo senoji tvarka – mokyklą vaikai pradeda lankyti tik sulaukę septynerių.Vaikai, ugdyti tik šeimoje, gali būti labai išprusę arba visiškai pedagogiškai apleisti. Tačiau ir vieniems, ir kitiems trūksta bendravimo su vienmečiais ir svetimais suaugusiais patirties. Taigi priešmokyklinis ugdymas ypač svarbus vaiko socialinei kultūrinei patirčiai kaupti, jo adaptyvumui puoselėti, ugdymo(-si) netolygumams lyginti.Institucinis priešmokyklinis ugdymas ypač reikalingas: vaikams iš socialinės rizikos grupių šeimų; uždaresnėje, vien tik šeimos aplinkoje augantiems vaikams; specialiųjų poreikių vaikams; labai užimtų tėvų vaikams; tautinių bendrijų ir imigrantų vaikams.(Sergejus Neifach, Optimalaus priešmokyklinio ugdymo konceptualizavimosi kontekstai, p.62)Priešmokyklinio ugdymo idėja Lietuvoje pradėta brandinti dar ketvirtame šio amžiaus dešimtmetyje. Prieškario Lietuvoje šis terminas buvo vartojamas visam instituciniam ikimokykliniam ugdymui įvardinti. 1936 m. paskelbtas. Priešmokyklinio švietimo įsakymas, buvo ruošiamasi priešmokyklinį švietimą, kaip parengiamąjį etapą pradiniam mokslui, įtraukti į mokyklų sistemą.Priešmokyklinis ugdymas yra Lietuvos švietimo sistemos pakopa, todėl siekiama visai sistemai svarbių tikslų, kurie suformuoti “Lietuvos švietimo koncepcijoje” (1992). Tačiau priešmokyklinis ugdymas turi ir specifinį, būdingą tik šiai pakopai tikslą. Priešmokyklinio ugdymo tikslas – padėti vaiko socializacijos, demokratinio bendravimo pamatus bei brandinti vaiką mokyklai ir palengvinti jo perėjimą nuo ugdymosi šeimoje ar darželyje prie sistemingo ugdymo (-si) mokykloje, t.y. visiems vaikams sudaryti lygias mokyklinio starto galimybes.Šiam tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai:• sergėti ir stiprinti vaiko psichinę ir fizinę sveikatą, garantuoti jo socialinį saugumą;• puoselėti pasitikėjimą savimi, savigarbą bei savivertę;• padėti perimti bendražmogiškąsias vertybes;• ugdyti vaiko savarankiškumą ir plėtoti bendravimo patirtį;• plėtoti vaiko kūrybines ir pažintines galias;• saugoti ir puoselėti vaikų kultūrą;• šalinti ugdymosi netolygumus tenkinant individualius vaiko ugdymosi poreikius;• skatinti norą tapti mokiniu;• kurti partneriškus tėvų ir ugdymo institucijos santykius, formuoti demokratines tėvų nuostatas.Vaikui sudaromos puikios sąlygos aktyviai veikti: žaisti, pažinti, kurti, jausti, išgyventi; siekiama, kad vaikas labiau pasitikėtų savimi, džiaugtųsi įgauta naująja patirtimi. Ugdymu siekiama auginti vaiką, stiprinti jo “aš”, paruošti jį naujam socialiniam statusui (Sergejus Neifach. Optimalaus priešmokyklinio ugdymo konceptualizavimosi kontekstai, 2003).Kada vaikui pradėti eiti į mokyklą, pasikalbėję su juo pačiu ir darželio auklėtojais, sprendžia tėvai, tačiau esant reikalui, galima pasitarti su mokyklėlės mokytojais ar mokyklos psichologais. Danijoje prieš mokyklą vaikų paprastai niekas netikrina, tik išskirtiniais atvejais, jei manoma, kad tai reikalinga.Būti pasirengus mokyklai reiškia būti pasiekus visapusišką asmenybės išsivystymo lygį, subrandintą šeimos ir darželio. Dažniausiai tokiais atvejais minima kalbos, jutimų, jausmų ir proto branda, o šiuolaikinis moks…las dar pabrėžia aktyvų, asmenišką pasaulio pažinimą, leidžiantį optimaliai plėtoti vaiko išgales ir sugebėjimus(Pedagogika ir demokratija.p.74).Žaidimams, fantazijai ir kūrybiškumui atvėrus duris, pradines mokyklų klases pasiekia nauji mokymo metodai, labiau atitinkantys vidines vaikų išgales ir jų kultūros esmę. Šiuolaikinė mokykla ir ypač darbas pradinėse klasėse šiandien vis dažniau derinama prie vaikų grupės ar atskiro vaiko. Dabartinių vaikų paskatos mokytis, atrodo, ima skirtis nuo ankstesnių laikų pradinukų, gal net būtų galima teigti, kad problemų čia mažėja. Mokymas, grindžiamas nebe tokia griežta disciplina, ne tokiais dideliais autoritetais, labiau atsižvelgia į vaikus, kuriems sunku susitelkti, kurie turi elgsenos sutrikimų. Diegiant naujus mokymo metodus, sprendžiant vaikų perėjimo iš vaikų darželio į mokyklą problemą, keliami tokie klausimai:Kas darytina, kad vaikai priprastų prie mokyklos mokymo būdų? Kaip ugdyti vaikų savarankiškumą ir kūrybiškumą?Kaip pasiekti, kad vaikai turėtų įtakos mokykloje?Kaip dirbti ir kokių nuostatų mokytojai turi laikytis, kad vaikai gautų dalykinių žinių ir augtų demokratiškoje aplinkoje? .(Pedagogika ir demokratija.p.78)Ir vaikams, ir tėvams gana sunku pereiti nuo darželio, su jo itin demokratiniais metodais, prie autokratiškesnės pradinės mokyklos. Darželyje nuolatos skatinama vaikų savimoka, tėvai čia jaučiasi tikrais darželio bendruomenės nariais. Daugelyje pradinių mokyklų iš vaikų vis dar gali būti reikalaujama aklai paklusti autoritetui ir vykdyti numatytus mokymo programos tikslus. Tėvų dalyvavimas mokyklos veikloje gali būti nepageidautinas.Pereinamąjį laikotarpį lengviau įveikti, jeigu tam planingai rengiamasi. Svarbiausia – reikia pasirūpinti, kad darželio auklėtojos ir pradinės mokyklos mokytojai būtų susipažinę su abiejose švietimo įstaigose vaikams ir jų šeimoms diegiamomis ugdymo programomis, tikslais ir uždaviniais. Remdamiesi šiomis žiniomis, auklėtojos ir mokytojai gali įveikti sunkumus, su kuriais susiduria vaikai ir jų tėvai pereinamuoju laikotarpiu. Pereinamuoju laikotarpiu reiktų dažnai kviestis pradinių klasių mokytojus, kad jie susipažintų su kiekvieno vaiko gerai ir prasčiau susiformavusiais gebėjimais, suprastų, kodėl svarbu pasitelkti tėvus, ir suvoktų demokratinio ugdymo veiklos organizavimą.(Ugdymas ir demokratijos kultūra p.114)IŠVADOS1. Šeima — tikrai yra pagrindinė instancija vaiko gyvenime. Ji teikia jam saugumą, tikrumą, globą ir auklėjimą. Čia vaikas išmoksta, kas yra jo šeimos normos bei vertybės, Visa tai augdamas vaikas suvokia (pradžioje nesąmoningai) ir pagal tai vysto savo paties socialinio elgesio paveikslą. Jis kaupia patyrimą, kokie poelgiai pageidautini ir girtini, kokie nepageidautini ir, dažniausiai, po jų seka nemalonumai, todėl geriau jų atsisakyti. Galima teigti, kad jis mokosi, sekdamas tėvų pavyzdžiu, tačiau vaikų vystymasis priklauso ne vien nuo tėvų pastangų, ir jų kompetencijos. Vaikas gimsta kaip iš anksto užprogramuota savarankiška būtybė. Jis tik tam tikru mastu gali būti aktyvus ir sugerti į save aplinkos įspūdžius bei informacijas. Į visus dirginimus jis reaguoja individualiai, ir nuo pat pradžių valdo savo veiksmus, priklausančius nuo jo asmenybės. Taigi ugdymo įtaka turėtų būti abipusė, todėl galima kalbėti apie nuolatinį atgalinio ryšio procesą tarp vaiko ir tėvų.Todėl toliau tęsiamas socialinis ugdymas yra labai svarbus , ir reikalingas ne tik vaikui ,bet ir šeimai . Pradėjęs eiti vaikas į darželį atsineša su savimi jau įskiepytas vertybes , ir tėvam bendradarbiaujant su auklėtojoms, bus lengviau vaiką auklėti toliau , nes tėvai papildys auklėtojos mokymą , o auklėtoja –tėvų. 2. Dabar svarbiausias pedagogikos principas – duoti savarankiškai vaiko iniciatyvai erdvės. Tačiau pedagogas turi pastebėti ir įvertinti vaiko saviraišką. Vaikų darželių demokratizavimas jau šiandien po truputį apčiuopiamas , vaikai tampa aktyvesni , nes auklėtojos keičia požiūrį, ir mažiau draudžia o daugiau moko, vaikai tampa savarankiškesni, reiklesni, tačiau auklėtojoms dirbti yra sunkiau. Vaikų darželių demokratizavimas tūrėtų pirmiausiai būti naudingas vaikams, žengiant su gyvenimu į priekį jis yra būtinas. Galbūt žmonių požiūris nesikeičia taip greit kaip norėtųsi, tačiau jis vis dėlto juda į priekį, ir tam didelę reikšmę turi auklėtojos, ir darželio tikslas tobulėti. Žvelgiant iš vaikų požiūrio taško demokratizavimas reiškia ,kad į vaikų kultūros tradicijas ir saviraiškos formas žiūrima rimtai. Vaikai jau laikomi ne darbo objektais , bet aktyviais jo dalyviais. 3. Darželio darbas turi būti nukreiptas į vaikų kultūrą, visą grupę, ir kartu į atskirą vaiką. Kabantys paveikslai, pastato spalvos, suolų išdėstymas, piešiniai ir užrašas lentoje, mokytojo stovėsena, judesiai, humoro, rimties dermė – tai estetiškumo pradmenys. Vaikai žvalgosi, pastebi ir įsidėmi. Tinkamai įrengta aplinka skatina žaidimus, socialinių įgūdžių formavimąsi, moko būti nepriklausomiems ir įveikti sunkumus.4.Socialinių įgūdžius formuoti reikia nuo pat mažens, kasdien naudojantis daiktais, žaislais , žaidžiant su jais, juos pratinant padėti į vietą, vaikas įpranta tai daryti natūraliai, todėl nereikia jo versti tai daryti per prievartą. Formuoti vaiko veiklos kultūrą – vadinasi, ugdyti jo įprotį sutvarkyti darbo, pratybų, žaidimų vietą; visada užbaigti pradėtą darbą, tausoti žaislus, daiktus, knygas.Lygiai taip pat žaidžiant ugdomas vaikų palankumas visiems įstaigos darbuotojams, savo artimiesiems, draugams, gebėjimą pamatyti gražius artimųjų poelgius, išmokyti kultūringai elgtis su vienmečiais: žaisti ramiai, netrukdyti kitiems, rodyti polinkį bendrauti, pasidalyti žaislais, padėti draugui atsinešti žaislų, užsegti sagas, užjausti kitus vaikus, auklėtojus, artimuosius. Laikui bėgant lavinami įgūdžiai palengva virsta įpročiais, tampa natūraliu poreikiu, nes vaikai įgijo elementarių žinių, vaizdinių apie dorovę, elgesį,bendravimą apie žmonių santykius.5. Priešmokyklinio ugdymo nauda, brandinant vaiką mokyklai ir palengvint jo perėjimą nuo ugdymosi šeimoje ar darželyje prie sistemingo ugdymo (-si) mokykloje, t.y. visiems vaikams sudaryti lygias mokyklinio starto galimybes.Todėl jis yra mokomas , puoselėjant pasitikėjimą savimi, savigarbą bei savivertė; mokomas visų bendražmogiškų vertybių; ugdomas vaiko savarankiškumas ir bendravimo patirtis; plėtojamos …vaiko kūrybines ir pažintines galios; saugoma ir puoselėjama vaikų kultūrą; skatinti norą tapti mokiniu; kuriant partneriškus tėvų ir ugdymo institucijos santykius, formuojant demokratines tėvų nuostatas.Darželyje įgyjami pirmieji socialiniai įgūdžiai, socialinis auklėjimas atitinkamai veikia vaiko socialinius instinktus ir kartu ugdo visuomenei naudingą būsimąjį pilietį. Jis pratinamas mąstyti, lyginti. Taigi priešmokyklinis ugdymas yra nuoseklioji švietimo apimanti pakopa vienerius metus, o vaikui nepasiekus mokyklinės brandos gali trukti dvejus metus.Tokiu būdu, priešmokyklinio ugdymo įstaiga yra svarbi tiek vaikams, tiek jų tėvams, nes rūpinasi jų bendradarbiavimu, sveikata, kultūra. Jei vaikas bus jautrus savo aplinkai, tai bus jautresnis ir atskiriems individams Jo dvasia bus pilnesnė meilės ir kilnumo.