Drugelis. Avarija

Aš mažas. Mano sparnai padengti plonu spalvotų miltukų sluoksniu. Aš toks mažas tokioje didelėje girioje. Mano sparnai papuošti ryškiomis butaforinėmis akimis. Esu visai mažutis, bet noriu būti pastebėtas. Tarp šio pavasario purvo. Veržiuosi iš miško drėgmės į galingai šildančią saulę. Tegu ji glosto mano akis, o jos spinduliai tebūna man blakstienomis…

Aš tik mažas pirmas šio pavasario drugelis, vardu Spungė. Pabudęs pirmą iš tiesų šiltą dieną. Ankstoka. Jei vėl užeis šalnos, man bus sunku. Mano gležni sparnai sustings. Aš gręžiuosi į saulę. Ji man žada žalias pievas ir ilgą gėlėtą vasarą. Aš gręžiuosi į saulę…

Gaudžiau spindulius miško tankmėje tarp medžių. Priskridau kelią. Duobėtą žvyrkelį. Skridau virš skruzdėlyno. Jame vis dar jokių gyvybės ženklų. Pušų pavėsyje pavasaris ateis vėliau…

Kažkas artėjo. Kažkas didelis. Žvilgantis metalo monstras. Kriokė. Perskrodė tobulą dieną ir tolimą pargrįžusio vyturio cypavimą. Dvi šviečiančios akys priekyje. Guminės kojos. Riedėjo ant jų per duobutes, pilnas vandens. Aš žiūrėjau. Jis ropojo į mane, aš skridau į saulę. Mačiau, kad mūsų keliai neišvengiamai susikirs. Trys, du, vienas… smūgis! Skausmas. Mano sparnų akyse pasirodė dulkių žvaigždutės. Mano kairiojo sparno kraštas nuskilo. Mirties kilpa. Viena, antra… Žemė artėjo. Monstras tolo. Prieš atsitrenkdamas į purvo duobę, dar spėjau pažvelgti į jo mažas raudonai žybčiojančias akutes nugaroje. Be nuostolių. Tikėjausi, jog monstras bent nusibrozdins. Bet jis tolo be nuostolių, tik su mano auksinių dulkelių ruoželiu ant priekinio stiklo… O aš dar spėjau pagalvoti, kad kitą kartą jį įveiksiu ir… Čia mintys nutrūko. Žemė. Bala. Nebepakilsiu…